Issuu on Google+

8


ae nem š a r ą s imų raneš p su, k takį, itinja n r a e s B ę ele jo tol pakėl – Pan tolo, eįvertinti ,  – ir š i . e s n ės ė an avard s stebi m ką reiškia nepasteb ios į p ų s s s tau jū as Marena nkas. Štai usi, manę Atsigręžu kya a n r . j tsa ė je o Po t stal adaro. Tik mo vieto ukia, ką a en n a s ę i la lt erm sidėj uotolio r usika oros akių ir Lėja Ž ešų n n a t mojo u užklup enkios p ė Vernu t jų ri s p is, an ių. Jei el e a s t k n i l m a e A i t š d . š nk dvide usios kliuvo apyra emės, mane egenėlės į prisideng dešimtys ž ia m aurai s siu. S o prunkšč kimbčioja metrų ki alį. Tikra o s s š l r i i o a o k t be g enkinim i šimtą ne pr   – kalbė ų t t t i ū g s s e b a a iš p u prasm iaub ė man po krai ras s r os, ti ia galėč ie litosfer šimai, tik šys atsivė sugriūy r l e p p n s a , s r i a ne ten tie p – seismin uda, niek pat, tarsi s a b   j u sę ne uoj sia są kla u niekas nės čia, t nedideliu i v š e pri čia mo it avo is, ta šalis b e są visu s kojom iau kristi u negyva stirksotų į Mas i er ia na, g ai  – krisč portbačia s, ir pona Čia s t o s :„ t “ r o ų i e t u s k y i pa raš nver s sukryž ž o u C s „ o kinė, ūgiu, lė, ranko odos lent lasės mo k k u j o vėdu reida ant , geriausia k k a n re s u Bertinja “ i. L ilsisi i ir nekalb l a asoci

9


– ...Ketinau užsirašyti. – Labai gerai. Kokia jūsų tema? – Benamiai. – Tai kiek neapibrėžta, gal galit patikslinti? ■■■■

Lukas man šypsosi. Jo akys didžiulės, galėčiau jose nugrimzti, pranykti arba leisti tylai praryti poną Mareną ir drauge su juo visą klasę, galėčiau pasiimti savo „Eastpack“ krepšį ir išeiti netarusi nė žodžio, taip, kaip moka padaryti Lukas, bet galėčiau atsiprašyti ir prisipažinti, kad nė neįsivaizduoju, leptelėjau, kas ant seilės užplaukė, aš apie tai pamąstysiu, o paskui po pamokos prieičiau prie pono Mareno ir paaiškinčiau, kad negaliu  – pranešimas prieš visą klasę paprasčiausiai ne mano jėgoms, man labai nemalonu, jeigu reikia, aš atnešiu gydytojo pažymėjimą – „patologinė negalia bet kokiems pranešimams“ – su antspaudu ir šiaip jau; mane atleistų. Tačiau Lukas žiūri į mane ir aiškiai matau – laukia, kad susidoročiau, jis su manim, jam atrodo, kad tokia mergaitė kaip aš negali apsijuokti prieš tris dešimtis mokinių, jo kumštis sugniaužtas, dar truputis, ir jis ims švytruoti juo virš galvos, kaip futbolo aistruoliai drąsina žaidėjus, bet ūmai užgriūna tyla tarytum bažnyčioje. – Aš atpasakosiu vienos jaunos benamės klajones, gyvenimą, žodžiu... jos istoriją. Noriu pasakyti... kaip ji atsidūrė gatvėje. Eilės juda, jie kuždasi. – Labai gerai. Tai gera tema. Kasmet pastebimai daugėja valkataujančių moterų  – ir vis daugiau jaunų. Kokiais dokumentiniais šaltiniais ketinate remtis, panele Bertinjak? 10


Neturiu ko prarasti. Arba – tiek, kad nesuskaičiuotum nei ant vienos, nei ant dešimties rankų pirštų, – neapsakomai daug. – Pa... parodymais. Aš apklausiu vieną jauną benamę. Mačiausi su ja vakar, ji sutiko. Susitvenkusi tyla. Rausvame lape ponas Marenas užsirašo mano pavardę, pranešimo temą; užrašau jus gruodžio dešimtajai, taip turėsite laiko atlikti papildomas paieškas, sako jis ir primena keletą bendrų taisyklių: ne ilgiau kaip valandą, socialinis ekonominis temos aspektas, pavyzdžiai... jo balsas nutolsta, Luko kumštis atsigniaužia, aš perregimais sparnais sklendžiu virš stalų, užsimerkiu, esu maža dulkelė, neregima dalelytė, lengva kaip atodūsis. Nuaidi skambutis. Ponas Marenas leidžia mums eiti, aš kraunuosi daiktus, velkuosi striukę, jis kreipiasi į mane. – Panele Bertinjak, norėčiau tarstelėti jums porą žodžių. Sudiev, pertrauka. Tai jau ne pirmas kartas, „pora žodžių“ pagal jo asmeninę skaičiuoklę  – ištisi tūkstančiai. Kiti neskuba eiti, jiems smalsu. Kol kas spoksau sau į kojas, raištelis kaip paprastai atsimezgęs. Kodėl dabar aš su savo IQ 160* nesugebu sumegzti sumauto raištelio? – Būkite atsargi atlikdama apklausą. Saugokitės nederamų pažinčių, galbūt jus turėtų lydėti tėvas ar motina. – Nesirūpinkit. Viskas suderinta. ■■■■

* IQ – intelekto koeficientas – nurodo asmens intelekto lygį, lyginant su to paties amžiaus asmenų grupės vidurkiu (čia ir toliau – vert. past.). 11


Mama jau ne vieni metai nekelia kojos iš namų, o tėtis slapčia verkia vonios kambaryje. Štai ką būčiau turėjusi jam atsakyti. Ryžtingu mostu ponas Marenas būtų išbraukęs mane iš sąrašo.

12


ientrad . a , i a os žn si da asi pamok o. u a k n aigi duli e la stotyj nksčiau b ų. Dėl jau dulį, o c i l a i r u Auste niais, kai ių traukin žmonių ja levie č i i t tan bė tad er te penk ėti išvyks tinka: ste gtynių p i, bėga r a n s niais n pažiūr rai pa lo ru iuoja te an tik žiu futbo arčio buč bį. Ir dar u m n s i i E id įv ėl lė dalyk da neprale kai jie po kitam į g mergai, s Šitas i a s t a k ė i e n r ni tyt ta ną, vie igė dėl jo egaliu ats is, puola eikia pama udžia bur ,n žspa kom šaro “ – r zorių is ran milijoną? : delnais u is akyse a i iš m o t l i iške šlošt ai atsako ndinčiom čia atspės i g nori i „Kas jos teisin ioja su sp p, jaudulį įsimylėjė i i č ų a a k i t k i č ū k apan ,š tes, galvą au. Stotyse – išsiskiri brangiais ) a t e ne atm mų toli sių  (arba ių, da , jude r taip mis i ių, mostų ių močiuč akeltomis stančius p č k n žvilgs o grįžtan amų vyrų ones, išvy ro lanm k a ,p m e i i n ž l u , a p lių laik atymo“, uos ų t j , m s u a i i i a r b siaust lėmis, ste dėl, nei ku „iki pasim aukti š k o a m k a k i t y i e ap kažką vauji as k ur n a n k n e i i a g v i ly nežin lą jie sako iniųjų mė iseka, da aišs t a k i, u go sti r iš pask dėti. Jei p u pasakyt na i r ru i r moja ai jų neg uose, no abai ilgai t s, a l k m i tada, e išsiskyr galaikis ar išsiskyrim ) l s i s o t tikru ti, kad tai tas pa u as ir a j n e i i a i v k ai s (o t kanti


tuomet jaudulys labai tirštas, oras tarsi sutankėjęs, lyg jie būtų vieni, o aplink juos – nieko. Panašiai ir su atvykstančiais traukiniais, aš įsitaisau perono priekyje, stebiu lūkuriuojančius žmones, įsitempusius, nekantrius jų veidus, jų ieškančias akis – ir staiga ta šypsena lūpose, pakelta ranka, mojanti plaštaka, tada jie puola vienas prie kito, apsikabina – užvis labiausiai man patinka tas įkarštis. Žodžiu, štai ko atėjau į Austerlico stotį. Laukiau 16:44 atvykstančio keleivinio traukinio iš Klermono-Ferano; tai mano mėgstamiausias, nes jame pasitaiko įvairiausių žmonių – jaunų, senų, gerai apsirengusių, storų, plonų, neskoningai išsipusčiusių ir šiaip jau. Galop pajutau, kad kažkas tapšnoja man per petį, ne iš karto susigriebiau, nes buvau labai susikaupusi, o tokiu atveju man mamutas galėtų raičiotis apie sportbačius – nieko nepastebėčiau. Atsigręžiau. – Neturi cizos? Ji buvo apsirengusi purvinomis gelsvai žalsvos spalvos kelnėmis, senu bluzonu kiauromis alkūnėmis ir „Benetton“ šaliku, panašų mano mama laiko spintos dugne kaip savo jaunų dienų prisiminimą. – Deja, ne, aš nerūkau. Jeigu norite, turiu mėtinės gumos. Ji susiraukė, paskui atkišo delną, atidaviau jai pakelį; ji įsibruko jį į krepšį. – Sveika, mano vardas No. O tavo? – No? – Taip. – O mano Lu... Lu Bertinjak. (Tai visada padaro šiokį tokį įspūdį, kadangi žmonės mano, kad aš – dainininko* giminaitė, galbūt netgi jo duktė, kartą, kai dar mokiausi * Luji Bertinjakas (Louis Bertignac) – prancūzų muzikas, roko grupės „Téléphone“ gitaristas. 14


vidurinėje mokykloje, leptelėjau, kad taip, na o paskui, kai prireikė smulkmenų, kad pasirašyčiau autografus ir šiaip jau, viskas susijaukė, teko pasakyti tiesą.) Neatrodė, kad tai ją jaudintų. Turbūt ne jos stiliaus muzika. Ji pasuko prie kažkokio vyriškio, kuris stovėdamas skaitė laikraštį už kelių metrų nuo mūsų. Atsidusęs jis užvertė akis į dangų, ištraukė iš pakelio cigaretę, jinai stvėrė ją nežvilgtelėjusi į jį ir grįžo prie manęs. – Jau ne kartą tave čia mačiau. Ką tu veiki? – Ateinu pažiūrėti į žmones. – A. O ką, pas tave nėra žmonių? – Ne, yra. Bet tai kas kita. – Kiek tau metų? – Trylika. – Ar neturėtum dviejų trijų eurų? Aš nuo vakar vakaro nieko nevalgiusi. Pasirausiau džinsų kišenėje, dar buvo likusios kelios monetos, viską atidaviau nežiūrėdama. Prieš sugniauždama saują ji suskaičiavo. – Kelintoje tu klasėje? – Antroje*. – Juk tai nėra įprastas amžius? – Na... ne. Aš mokausi dviem klasėmis aukščiau. – Kaipgi taip? – Aš peršokau klases. – Šitiek suprantu, bet kaip nutiko, kad tu peršokai klases? Man pasirodė, kad jos kalbėsena keista, pagalvojau, ar ji iš manęs nesišaipo, tačiau ji atrodė labai rimta ir sykiu sudirgusi. * Prancūzijoje antra klasė – pirmoji iš trijų licėjaus klasių. Paprastai joje mokosi penkiolikmečiai. 15


– Nežinau. Skaityti išmokau darželyje, tad į parengiamąją nėjau, o paskui peršokau vieną pradinių klasių. Tiesą sakant, ten buvo taip nuobodu, kad aš visą dieną vyniodavau apie pirštą plaukus ir timpčiodavau sruogas, taigi po kelių savaičių jau išpešiau visą skylę. Sulig trečia skyle pakeičiau klasę. Aš taip pat mielai būčiau ją paklausinėjusi, bet per daug varžiausi; ji rūkė cigaretę apžiūrinėdama mane nuo viršaus iki apačios ir nuo apačios iki viršaus, lyg ieškodama kokio daiktelio, kurį galėčiau jai atiduoti. Stojo tyla (tarp mūsų, nes šiaip jau iš garsiakalbio aidėjo ausį rėžiantis sintetinis balsas), tada pajutau pareigą pridurti, kad dabar viskas į gera. – Kas į gera – plaukai ar nuobodulys? – Na... ir viena, ir kita. Ji nusijuokė. Tada pamačiau, kad jai trūksta danties, neprireikė nė dešimtosios sekundės dalies pasakyti tiksliai: premoliaro. ■■■■

Visą savo gyvenimą, kad ir kur būčiau, visad jaučiuosi užribyje – šalia vaizdo, už pokalbio, pašalėje, lyg viena girdėčiau garsus ar žodžius, kurių nepagauna kitų ausys, ir kurčia žodžiams, kuriuos, atrodo, girdi jie, lyg būčiau už kadro, kitoje didžiulio, neregimo lango pusėje. Tačiau vakar buvau ten, su ja, neabejoju, būtų buvę galima apibrėžti apie mus ratą  – ratą, kuriame esu ir aš,  – mus gobiantį ratą, kuris kelias minutes saugojo mudvi nuo pasaulio. Nebegalėjau gaišti, manęs laukė tėtis, nežinojau, kaip su ja atsisveikinti, ar dera kreiptis „ponia“ arba „panele“, ar turiu ją vadinti No, nes žinau jos vardą. Klausimą iš16


sprendžiau tiesiog trumpai tarstelėdama: „Iki pasimatymo“, pagalvojau, ji ne iš tokių, kurios suka galvą dėl gero tono ir visų tų visuomeninio bendravimo dalykėlių, kurių privalu laikytis. Atsigręžiau jai pamojuoti, ji stovėjo, žiūrėjo, kaip aš tolstu, man suspaudė širdį, nes pakako išvysti jos žvilgsnį  – koks jis tuščias,  – kad suvoktum, jog nėra kas jos laukia, ji neturi namų, neturi kompiuterio ir galbūt netgi neturi kur eiti. ■■■■

Per vakarienę paklausiau mamos, kaip visai jaunos merginos atsiduria gatvėje, ji atsiduso ir atsakė, kad toks jau gyvenimas: neteisingas. Bent kartą man to pakako, nors pirmieji atsakymai dažnai – tiesiog vangstymasis, seniai tai žinau. ■■■■

Prieš akis man vėl iškilo jos išblyškęs veidas, nuo liesumo išdidėjusios akys, plaukų spalva, rausvas šalikas po trim vienas ant kito suvilktais bluzonais, įsivaizdavau paslaptį – paslaptį, stirksančią jos širdyje kaip dyglys, paslaptį, kurios ji niekam niekad neatskleidė. Panorau atsidurti greta jos. Su ja. Lovoje apgailėjau nepaklaususi, kiek jai metų, tai nedavė man ramybės. Ji atrodė tokia jauna. ■■■■

O drauge man pasirodė, kad ji iš tikrųjų pažįsta gyvenimą, ar veikiau – pažįsta gyvenime kai ką bauginančio.

17


u mata osios rškiv a s š oje. I s ma o viet au atlapu tbačiuov a s , t e gal por Ma eną. ėjimo ojas s s sėdi Luka šką laikys snirčias k nkas, steb koba er ra ėši akipl s džinsus, ryžiavęs tiktinai, p lo jo , į l i f i k a o jo pr smukusiu kėdėje, su sio čia ats tas prie st enu p s a u e m nius, atsidrėbęs s, atsidūr mą. Num biu, prisi u i e t t s a i s a g J r į o p . j i se žm is us čiom kaip r nes e, po poza s klaidą a ščias. Vog u gal ne, a i s r i u a o . t t . Įsi ieną į ma kią n s atrodo etų d vo baugu atsigręžė y m š p o smet l e u s r k va ka as, mok inojau, b s, Lukas l a ą j p ą s pirm o nepaž o anketa alios. Jų rdė, vard vą ož ava Niek nas dalij s buv ie patys: p i visą krū o re t a e k M t t d An kas ašy nas sojo. geliai visa eikia par ūpėti. Lu i p y š i nus t lan paskui r turėtų r rsilenkus e ia, be kitok rofesija, o iekam n olinau, pe n p a e i p sk ės. o tėvų ių, kur š jam s eilės pus te moksl a l ė , k o i y l a ė k d i n e da l i š e i r d vidu lo pr , pra ėjo ra netur au iš kitos ri, matau Jūsų moks i le . padav naiti Miu nusiteikęs an o i a i nį, m s s –P g u l a i i ? v k y dim ane ž renas s pui metu liko paplū Metė į m ponas Ma oje . s ė et monė as neatsak su. Tačiau Savo ank i . k a Lu ščius arė b pasid i tvarkara o j l t dė ly j o da pradė


priėjau eilutę „broliai ir seserys“, į visus raidėms skirtus langelius įrašiau „nulis“. Išreikšti kiekybės nesatį skaičiumi savaime nėra paprasta. Perskaičiau tai savo mokslinėje enciklopedijoje. Objekto ar subjekto nesatis geriau išreiškiama fraze „nėra“ (arba „nebėra“). Skaičiai yra abstrakcija, o nulis neišreiškia nei nesaties, nei sielvarto. Vėl pakėliau galvą ir pamačiau, kad Lukas žiūri į mane, nes aš rašau kaire ranka, persukusi riešą, tai visada glumina žmones – šitiek pastangų, kad išlaikytum rašiklį. Jis žiūrėjo į mane, regis, svarstydamas, kaip tokia mažė galėjo iki to prieiti. Ponas Marenas patikrino pagal pavardžių sąrašą, paskui pradėjo pirmąją pamoką. Toje dėmesingoje tyloje aš pagalvojau, kad Lukas Miuleris  – iš tų žmonių, kurių gyvenimas nebaugina. Jis liko sėdėti atsidrėbęs kėdėje ir nerašė. ■■■■

Šiandien žinau visų pavardes, vardus, klasės įpročius, bendrystes ir rungtyniavimą, pažįstu Lėjos Žermen juoką, Akselės kuždėjimą, begalinio ilgio Luko kojas, stirksančias iš pasuolės, žybčiojančią Liusilės plunksninę, ilgą Korinos kasą, Gotjė akinius. Nuotraukoje, padarytoje kelios dienos po mokslo metų pradžios, aš priekyje, ten, kur stato mažiausius. Virš manęs, pačiame viršuje, paniurusiu veidu stypso Lukas. Jei tarsime, kad nuo taško iki taško galima išvesti tiesę – vienintelę tiesę, vieną dieną aš ją nubrėšiu nuo jo iki savęs ar nuo savęs iki jo. ■■■■

No sėdi ant žemės, atsirėmusi į stulpą, prie kojų pasistačiusi tuščią tuno skardinę, į ją įmestos kelios monetos. 19


Nepasitikrinusi švieslentėje traukinių tvarkaraščio pasukau tiesiai į peroną, ten pat, kur ji prie manęs prisigretino, minu prie jos ryžtingu žingsniu, prisiartinu ir ūmai mane pagauna baimė, kad ji manęs neprisimins. – Sveika. – Tik žiūrėk, Lu Bertinjak. Ji ištarė tai iš aukšto – tokiu tonu kalba snobai komiškose intermedijose ar reklamoje. Vos nežingtelėjau atgal, bet buvau nemažai repetavusi ir nenorėjau trauktis. – Pagalvojau, kad galėtume nueiti išgert šokolado... ar ko nors kito... Jeigu nori. Aš kviečiu. Ji pašoka, čiumpa savo drobinį krepšį, murma negalinti visko čia palikti, rodo smakru į nedidelį lagaminą ant ratukų ir du plastikinius maišus, prikimštus, kad net braška; imu maišus ir palieku jai lagaminą, girdžiu už savęs „ačiū“, jos balsas nebe toks pasitikintis kaip praeitą kartą. Didžiuojuosi, kad tai padariau, kad vadovauju paradui, ir vis dėlto leipstu iš baimės pagalvojusi, kad atsidursiu prieš ją. Prie kasos langelių susitinkame žmogų dideliu tamsiu apsiaustu, jis rodo jai ženklą, aš atsigręžiu, matau, ji atsako tuo pačiu – nežymiu galvos krestelėjimu; paaiškina man, kad stotyse pilna farų. Nedrįstu klausinėti, dairausi aplinkui, ar nepastebėsiu kitų, bet nieko nematau, manau, reikia daug patirties, kad juos atpažintum. Kai taikausi įeiti į kavinę greta švieslentės, ji sulaiko mane už peties. Ten eit ji negalinti, ji „žymėta“. Geriau kur nors toliau. Mes einame pro laikraščių prekystalį, ji daro lankstą ir prie kasos sveikinasi su moteriške, aš stebiu iš tolo  – stambiakrūtė dažytomis lūpomis ir ryškiai rudais plaukais paduoda No šokoladuką „Bounty“ ir pakelį sausainių „Petits Lu“, No mane pasiveja. Pereiname bulvarą ir įžengiame į vieną tų aludžių dideliais langais, 20


jos visos panašios, vos spėju perskaityti pavadinimą ant stogelio virš durų: „Relais d’Auvergne“. Čia kvepia dešra ir kopūstais, rausiuosi savo vidinėje duomenų bazėje ieškodama, su kokiu patiekalu gali sietis tas kvapas: troškinti kopūstai, įdaryti kopūstai, briuseliniai kopūstai, baltieji kopūstai, gerai žinoma dainelė apie kopūstų sodinimą... aš amžinai ieškau trumpesnio kelio ir tada visai kažkur nukrypstu, tai erzina, bet nieko čia nepadarysi. Atsisėdame, No rankos po stalu. Užsisakau kolos, ji prašo degtinės. Padavėjas akimirką dvejoja, dar truputis ir tuoj paklaus, kiek jai metų, bet ji neapsakomai įžūliai atremia jo žvilgsnį, tai reiškia: „eik tu šikt, asile“, aš tuo neabejoju, galiu perskaityti kaip iškaboje, o paskui jis pamato jos skylėtą bluzoną, tą, kurį ji dėvi ant kitų, tokį purviną, sako, tvarka – ir nueina. Dažnai matau, kas vyksta žmonių mintyse, tai tarsi žaidimas, tereikia leisti tarp pirštų juodą siūlą  – siūlą, atvedantį į Pasaulio tiesą, tą, kuri niekad nebus atskleista. Vieną dieną tėtis man pasakė, kad jį tai gąsdina: kad nereikią žaisti to žaidimo, reikią mokėti nuleisti akis, kad išsaugotum vaiko žvilgsnį. Bet man nesiseka užsimerkti, mano akys plačiai atvertos, ir kartais aš pridengiu jas ranka, kad nematyčiau. Padavėjas grįžta, stato mudviem po stiklinę, No nekantriai čiumpa savąją. Tada pamatau jos užjuodusias rankas, iki kraujo nugraužtus nagus, apibraižytus riešus. Man pasidaro negera. Taip ir geriame – tylomis; aš bandau sumesti, ką pasakyti, bet niekas neateina į galvą, žiūriu į ją, ji atrodo tokia pavargusi – ne tik dėl tamsių ratilų paakiuose, ne tik dėl susivėlusių plaukų, perrištų senu kaspinu, ne tik dėl išblukusių drabužių; man topteli žodis „palaužta“ – žodis, ku21


ris skaudina, nebežinau, ar ji jau buvo tokia aną kartą, gal nepastebėjau, man veikiau atrodo, kad per keletą dienų ji pasikeitė  – labiau pablyškusi ar nešvaresnė, ir sunkiau sugauti jos žvilgsnį. Ji prabyla pirmoji. – Gyveni šiame kvartale? – Ne. Prie Kalvarijiečių metro stoties. Prie Žiemos cirko. O tu? Ji nusišypso. Atverčia prieš save delnus, įjuodusius, tuščius delnus bejėgišku gestu, kuris reiškia – nieko, niekur, čia... ar – nežinau. Nugeriu didelį kolos gurkšnį ir klausiu: – Tai kur tu miegi? – Vienur, kitur. Pas žmones. Pas pažįstamus. Retai kada ilgiau nei tris keturias dienas toje pačioje vietoje. – O tavo tėvai? – Neturiu. – Mirę? – Ne. ■■■■

Ji teiraujasi, ar gali užsisakyti dar ko nors išgerti, tabaluoja po stalu kojomis, neįstengia atsiremti kėdės atkaltės nei pasidėti rankų, stebi mane, apžiūrinėja drabužius, pakeičia padėtį, vėl grįžta į ankstesnę, sukinėja tarp pirštų oranžinį žiebtuvėlį, visas jos kūnas kupinas kažkokio dirgulio, įtampos, taip mudvi ir sėdime laukdamos, kol pasirodys padavėjas, mėginu šypsotis, kad atrodyčiau it niekur nieko, bet nėra nieko sunkiau, kaip atrodyti it niekur nieko, kai tik apie tai ir galvoji, bet aš turiu didelę patirtį, tramdau srautą galvoje kirbančių klausimų: kiek tau metų, nuo kada metei mokyklą, ką tu valgai, kas tie 22


žmonės, pas kuriuos nakvoji, – ir man baisu, kad ji išeis sau, kai supras, jog su manimi tik veltui gaišta laiką. Ji siurbteli iš antros degtinės taurelės, atsistoja, nuo gretimo staliuko pasiima cigaretę (mūsų kaimynas ką tik nusileido į tualetą, palikęs pakelį), giliai įtraukia dūmo ir prašo manęs su ja pasikalbėti. Neklausia – „O tu?“ nei „Kuo tu užsiimi?“, sako būtent taip: – Ar gali su manim pasikalbėti? Kalbėti aš ne itin mėgstu, man visad atrodo, kad žodžiai pasprunka, pažyra, tik bėda ne žodynas ar gebėjimas apibrėžti – žodžių moku nemažai, – bet kai juos tari, jie susidrumsčia, pasklinda, štai kodėl aš vengiu pasakojimų ir kalbų, tiesiog atsakau į klausimus, pasilikdama sau perviršį, perteklių, tuos žodžius, kurių patyliukais sugalvoju vis daugiau, kad priartėčiau prie tiesos. Bet No priešais mane, ir jos žvilgsnis – tarytum malda. Tada pradedu – be jokios tvarkos, ir tuo blogiau man, jeigu man atrodo, kad aš nuogut nuogutėlė; kai buvau maža, slėpiau po lova dėžutę su visokiausiais lobiais  – povo plunksna iš Botanikos sodo, kankorėžiais, marga­ spalviais vatos gumuliukais kosmetikai valyti, mirksinčiu raktų pakabuku ir šiaip jau, vieną dieną įdėjau ten paskutinį atminimą, negaliu pasakyti kokį, labai liūdną atminimą, kuris reiškė vaikystės pabaigą, uždariau dėžutę, pakišau po lova ir niekada daugiau jos nebeliečiau, bet dėžučių turiu ir daugiau, po vieną kiekvienai svajonei, naujoje klasėje bendramoksliai vadina mane smegenėlėmis, jie nekreipia į mane dėmesio ar vengia manęs, lyg sirgčiau kokia užkrečiama liga, bet apskritai aš žinau, jog tai man nesiseka su jais pasikalbėti, pasijuokti, aš laikausi nuošaliai, dar yra vienas vaikinas, vardu Lukas, kartais jis 23


prieina prie manęs po pamokų, šypsosi man, jis tarsi klasės vadas, tas, kurį visi gerbia, labai aukštas, labai gražus ir šiaip jau, bet aš nedrįstu su juo kalbėtis, vakarais greitai paruošiu pamokas ir užsiimu savo reikalais, ieškau naujų žodžių, tai lyg kokia manija, nes žodžių – tūkstančiai, karpau juos iš laikraščių, kad prisijaukinčiau, klijuoju į didelius baltus sąsiuvinius, kuriuos man grįžusi iš ligoninės atidavė mama, turiu ir daugybę enciklopedijų, bet nebe taip dažnai jomis naudojuosi, jau beveik moku jas mintinai, spintos dugne turiu slėptuvę su daugybe daikčiukų, kuriuos radau gatvėje pamestus, sulaužytus, išmestus ir šiaip... Ji žiūri į mane pralinksmėjusi, nepanašu, kad atrodyčiau jai keista, niekas, regis, jos nestebina, jai galiu dėstyti savo mintis, net jei jos pinasi ar grumdosi, galiu išsakyti sumaištį, viešpataujančią mano galvoje, galiu įterpti „ir šiaip jau“, ji neduos man jokios pastabos, nes supranta, ką tuo noriu pasakyti, esu tuo tikra, ji žino, kad „ir šiaip jau“ yra visi tie dalykai, kuriuos galėtum pridurti, bet nutyli iš tingumo, dėl laiko stokos ar tiesiog dėl to, kad tai nenusakoma. Ji atremia kaktą į stalą tarp sukryžiuotų rankų, taigi aš kalbu toliau, nežinau, ar man taip jau yra pasitaikę, noriu pasakyti  – taip ilgai berti žodžius kaip kokį teatro monologą be jokio atsako, o tada še tau – ji užmiega; išgėriau savo kolą ir sėdžiu, žiūriu, kaip ji miega, ačiū ir už tai, kavinės šiluma ir minkštas suolas, kurį susipratau jai užleisti, negaliu ant jos pykti, juk man taip pat yra tekę užsnūsti, kai su klase ėjome žiūrėti „Moterų mokyklos“*, * „Moterų mokykla“ (L`École des femmes) – eiliuota 5 veiksmų Moljero komedija. 24


nors viskas buvo iš tiesų puiku, mano galvoje knibždėjo per daug visokių dalykėlių  – taip kartais būdrauja kompiuterinė sistema, kad išsaugotų atmintį. Apie septintą pradedu iš tiesų nerimauti, kad gausiu pylos; atsargiai ją papurtau. Ji pramerkia akį, aš kuždu: – Labai gaila, bet man reikia eiti. Jos skruoste įsispaudusios nertinio akutės. – Užmokėjai? – Taip. – Aš dar šiek tiek čia pabūsiu. – Ar galėsime vėl susitikti? – Jeigu nori. ■■■■

Apsivelku apsiaustą ir išeinu. Gatvėje atsigręžiu pamojuoti jai per lango stiklą, bet No į mane nežiūri.

25


No ir aš