Issuu on Google+


aplinkinius daiktus atgyti. Lietaus lašai priminė švytin­ čius brangakmenius, metalo laužo krūvos – kalnus ir kal­ vas, suverstos sudaužytų automobilių kupetos – sargybos bokštelius. Jaučiausi laimingas. Tada vėjo gūsis sujudino virš vartų iškabą, ir sugirgž­ dėjo surūdijusios ją laikančios grandinės, pažvelgiau pro išdaužtą priekinį stiklą ir perskaičiau pažįstamus išblu­ kusius žodžius – Fordas ir sūnūs. Automobilių dalys. Superkame sudaužytus, techninės apžiūros neperėjusius, draudimo nurašytus automobilius, puspriekabes ir vilkikus. Mokame grynais – ir kaip tik tada pirmą kartą širdyje pajutau Reičelę. ■■■■

Nežinau, kaip apsakyti mane kartais aplankančius ju­ timus. Kartą Koulas manęs paklausė, koks jausmas žinoti viską, ką tik galima žinoti, – ir nieko apie tai nesuprasti. Atsakiau jam, kad ir pats nenutuokiu. Ir tai buvo tiesa. Aš nieko nesupratau. Ta mane aplankanti nuojauta – jausmas, kad esu su kitu žmogumi, – nė neįsivaizduoju, kas tai ir iš kur tas jausmas atsiranda, ir kodėl jis lanko kaip tik mane. Iš tiesų net ne­ žinau, ar tai tikra. Tačiau jau seniai lioviausi dėl to sukęs galvą. Tiesiog tokie jausmai mane kartais aplanko, ir tiek. Tai nutinka ne visada, ryšys atsiranda ne su visais. Tie­ są sakant, labai retai pajuntu ryšį su svetimais. Dažniau­ siai juntu Koulą. Kartais jaučiu mamą, rečiau – tėvą, bet brolį suvokiu stipriausiai. O štai dėl sesers visada būdavo sunkiau. Iki pat tos nakties Reičelės nebuvau pajutęs nė karto. Ničnieko. Anei virptelėjimo. Nežinau kodėl. Galbūt dėl to, kad su 8


ja ir taip daug kalbėdavomės, todėl daugiau nieko ir ne­ reikėjo. O galbūt dėl to, kad ji buvo mano sesuo. Nežinau. Tiesiog iki tol nė karto nieko panašaus nebuvo nutikę, todėl staiga vidury nakties ją pajusti buvo labai netikėta – netikėta ir keista... Ir baisu. ■■■■

Akimirką ji buvo su manim, – sėdėjo ant užpakalinės mersedeso sėdynės, žvalgėsi po aikštelę, – paskui tikrovė pažiro šukėmis ir dabar buvau su ja, kartu žengiau audros čaižomu takeliu vidury apleistos viržynės. Buvome sušalę ir permirkę, ir pavargę, ir išsigandę, o visas pasaulis – juo­ das ir tuščias, ir nežinojau kodėl. Ničnieko nežinojau. – Ką čia darai, Reiče? – paklausiau. – Maniau, šiandien grįši namo. Ji neatsakė. Ji manęs negirdėjo. Ji buvo už šimto mylių. Ji negalėjo manęs jausti. Juto tik šaltį ir lietų, ir vėją, ir tamsą... O tada staiga pajuto dar kažką. Širdis springdama va­ rinėja kraują. Iki kaulų prasismelkia stingdanti baimė. Buvimas. Šalia atsirado dar kažkas... kažkas, ko būti ne­ turėjo. Pajutau tą pačią akimirką kaip ir ji, bet abudu pa­ vėlavome. Iš tamsos atėjo Miręs Žmogus ir ją sučiupo, ir viskas amžinai paniro į tamsą. Nežinau, kas paskui nutiko. Nustojau jautęs. Praradau sąmonę. Kiek vėliau atsigavau nuo skausmo, tarsi širdį man ver­ tų dantytas peilis, ir nė krislo nedvejodamas suvokiau – 9


Reičelė mirė. Ji ką tik išleido paskutinį kvapą. Mačiau jį, vėjo nešamą tolyn. Stebėjau kylant virš akmenų rato ir pro skurdžios gudobelės šakas, kol viską užgožė juodai vio­ letinis audros švytėjimas, ir tai buvo paskutinis vaizdas, kurį regėjau.

10


s

yriu k s s Antra

oro buvo iš­ e m – ja v yr biure aveidžiu uvo u a j ė k l sb ėd pi enų s Koulu ir . Kabineta , vy­ i d ų j e i , Po tr su mama kostiumą dos aukšt eblis a ą – ov s lyn onst nieriu msiai mė olicijos nu ektyvas k o i c i det kond kinčiu ta Grino p mu – ų šeimai. il u v u i o , t s B u i o e k k ūs tiniam u mėlynu stovavo m nda ryto. rmą kar­ u š r i v t i a tamsi ne p šė apie as – a ta val riškis as Merton nis, devin sitikome ne a r p s ie su rt Ke­ m u u n m o Robe o penktad ama. s. ert ija m c i M l u v s o u u B isai jo ip yv etekt o rytą, ka k šnektelė ėjosi su v , ir d u S ieni k tie rtą ir kalb us toliau ečiad b is šie an­ tą. Tr s mirtį, j kė dar ka lei ir kas aila. B ir g ė n e l č a e l i m č i Rei aps o Re ė, kaip ja stinukų dienį nutik k k tvirta kojo, kas sinėjo. Sa Davė lan neteku­ . a i u s t a j l a ė i c as d K s, Pap būti. Bandė pa konsulta ganizacija i l a g e . i r ap kas so osti vie­ s nė ukom us gu akojo dė m ių, papas aramos a ie kuriuo č ap rp skraju rtimųjų i lykų, . a d ų a t ti i siems šimtus k me girdė o o j aiškin sų nenorė kalbos. ū s, nas m os, kalbo s b l i tok Ka k jos. s. iausia ojo­ i č t s a n r e ap Vi lbo žin s tai tik ka tos. P Vien ko never arbas. Me d ie Jos n Mertono o ty v detek


me. Kaip ir tai, kad nei jo darbui, nei jam pačiam mūsų namuose nėra vietos. Jis buvo policininkas. Jis vilkėjo kostiumą. Jis per daug kalbėjo. Mūsų namuose to nerei­ kėjo. Todėl kai ketvirtadienio vakarą jis paskambino tartis dėl dar vieno susitikimo, mama pasakė, kad šį kartą patys atvyksime pas jį. – To tikrai nereikia, Mere, – tarė jis. – Užsuksime devintą, – nutraukė jį mama. Ir štai mes čia, sėdime priešais jo apkrautą stalą lauk­ dami, ką dar pasakys. Detektyvas atrodė pavargęs. Susikūprinęs, akys pavar­ gusios, o veido išraiška sakyte sakė, kad jis mieliau būtų kur kitur. Kol detektyvas iš spintelės traukė kartoninį aplanką, spėjau suvokti – jis bando nutaisyti deramą išraišką. – Taigi, Mere, – pagaliau prabilo liūdnai šyptelėjęs ma­ mai. – Kaip laikotės? Mama tik spoksojo į jį. – Mano dukra žuvo. Kaip, manote, aš galėčiau laikytis? – Atleiskite, nenorėjau... – Jis susigėdo, šypsena per­ sikreipė. – Turėjau omenyje žiniasklaidos dėmesį ir visa kita. – Detektyvas prisimerkė. – Girdėjau, vakar turėjote bėdų. Mama papurtė galvą. – Ne? – Mertonas žvilgtelėjo į Koulą, tada vėl pasisuko į mamą. – Televizijos žurnalistas tvirtina, kad buvo už­ pultas. – Jis atėjo į mūsų aikštelę. – Mama gūžtelėjo pečiais. – Koulas jį išspyrė. – Aišku. – Mertonas vėl pažvelgė į Koulą. – Geriausia būtų tokius dalykus palikti mums. Žinau, nenorite, kad kas landžiotų ir trainiotųsi aplinkui, bet spauda kartais būna ir naudinga. Geriau su žurnalistais nesipykti. 12


Koulas nieko nesakė, akis buvo įsmeigęs į grindis. Mertonas tebežvelgė į jį. – Jei kas bus pernelyg įkyrus, tiesiog praneškite man. – Jis šyptelėjo. – Nežadu stebuklų... – Liepkite jiems laikytis atokiau nuo mūsų, – tyliai iš­ košė Koulas. – Jei dar kas ateis į mūsų kiemą, išspardysiu subinę. Mertono šypsena nublanko. – Klausyk, Koulai, aš kaip įmanydamas stengsiuosi iš­ laikyti jūsų asmeninio gyvenimo privatumą, tačiau nuo­ širdžiai patariu nesigriebti panašių veiksmų... – Na taip, be abejo. – Aš kalbu rimtai... – Aš irgi. Mertonas žvelgė į brolį, detektyvo veide atsispindėjo sutrikimas. Koulas taip pat nenuleido akių, tiesiog spigi­ no į jį. Mertonas prasižiojo ir jau ketino kažką sakyti, bet, išvydęs keistą Koulo žvilgsnį, staiga apsigalvojo. Aš jo nekaltinu. Reičelei žuvus, Koulas taip giliai įlindo į savo kiautą, kad buvo sunku suprasti, ar iš viso ką jaučia. Nieko nepa­ jėgei įžvelgti. Nei liūdesio, nei sielvarto, nei neapykantos, nei pykčio. Tai baugino. – Man neramu dėl jo, – rytą prasitarė mama. – Ar ma­ tei jo akis? Jose kažko trūksta. Taip prieš kovą ringe atro­ dydavo tėvas, lyg jam būtų nerūpėję, gyvens ar žus. Žinojau, kad ji teisi. Mertonas tai taip pat suprato. To­ dėl ir apsimetė skaitantis prieš nosį ant stalo gulintį aplan­ ką – bandė išmesti iš galvos Koulo žvilgsnį. Tačiau jam ne itin sekėsi. Tokio žvilgsnio greitai nepamirši. – Taip, na ką gi, – po kurio laiko tarė jis, pakėlęs akis į mamą. – Tikrai malonu, Mere, kad sukorėte tokį kelią, bet 13


nereikėjo vargintis. Kaip jau sakiau, mielu noru užsuksiu pas jus į namus, kada tik panorėsite. Tam čia ir esu. Kad ir ko jums prireiktų, dieną ar naktį... – Mums nieko nereikia, – atsakė jam mama. – Geriau­ sia būtų palikti mus ramybėje. – Aišku, – šyptelėjo Mertonas. – Tačiau jei apsigalvo­ tumėte... – Neapsigalvosime. Mertonas dar akimirką žvelgė mamai į akis, tada link­ telėjo. – Ką gi, atrodo, jau sakiau telefonu, kad jūsų svainis oficialiai atpažino Reičelės kūną. – Jis trumpai patylėjo, tarsi apie tai galvotų. – Jis į Plimutą buvo nuvažiavęs va­ kar, ar ne? – Trečiadienį, – patikslino mama. – Atsiprašau... – Džo ten nuvažiavo trečiadienio naktį. Grįžo vakar rytą. – Jūs su juo kalbėjotės? Mama tylėdama linktelėjo. Mertonas žvelgė į ją tarsi laukdamas. Mamai nutilus, jis vėl nukreipė dėmesį į aplanką ant stalo, ėmė vartyti popierius. – Na ką gi, – pakartojo, – pamaniau, galėtume dar kartą aptarti keletą dalykų, jei neprieštaraujate. – Jis pa­ kėlė galvą. – Žinau, kaip tai sunku, bet pradedant tyrimą svarbiausia surinkti kuo daugiau informacijos. Mums atrodo, kad geriau jus informuoti apie tyrimo eigą. – Jis pažvelgė į mane. – Jei Rubenas nenori klausytis, žinoma, galėtume... – Dėl manęs nesijaudinkit, – nutraukiau jį. Jis šyptelėjo globėjiškai. Spoksojau į jį daugiau netarda­ 14


mas nė žodžio. Jis pasisuko į mamą: klausiamas žvilgsnis akyse, tarsi sakytų – ką jūs manote? – Rubenas žino, kas nutiko, – atsakė mama į nebylų klausimą. – Jis jau girdėjo blogiausias naujienas. Jei yra dar kokių žinių, jam nepakenks išgirsti, kaip ir mums vi­ siems. Jam jau keturiolika. Jis – nebe vaikas. – Aišku, – sumurmėjo Mertonas, vėl nudurdamas akis į aplanką. Mačiau, kad detektyvas nėra patenkintas, bet neturėjo iš ko rinktis. Jis ištraukė iš aplanko porą lapų, valandžiukę juos tyrinėjo, tada užsidėjo skaitymo akinius ir vėl pradė­ jo tą pačią šaradą. Visa tai jau buvome girdėję gal dešimt kartų. Tie patys klausimai, tie patys atsakymai. ■■■■

Taip, Reičelei buvo devyniolika metų. Taip, ji niekur nedirbo. Taip, ji gyveno su šeima kontoroje „Fordas ir sūnūs. Automobilių dalys“, Kanlėjaus gatvėje, E3 rajone. Ne, ji neturėjo priešų. Taip, ji buvo vieniša. Ne, vaikino ji neturėjo. ■■■■

Keletas paprastų faktų. Penktadienį, gegužės 14-ąją, Reičelė traukiniu nuva­ žiavo į Plimutą aplankyti senos mokyklos draugės, vardu Ebė Gorman. Ebė su vyru gyvena Dartmuro nacionalinia­ me parke, mažame Ličkombo miestelyje, veikiau kaime. Antradienio naktį, gegužės 18-ąją, Reičelė iš Ličkombo išvyko atgal į Londoną. Kelionės tikslo ji nepasiekė. Kitą 15


rytą jos kūnas buvo rastas nuošalioje viržynėje, maždaug už mylios nuo kaimelio. Ji buvo išprievartauta, sumušta ir pasmaugta. Paprasta. Faktai. ■■■■

Žvilgtelėjau į mamą. Ji nebeverkė, – jau buvo atver­ kusi ir atraudojusi, – bet jos veidas atrodė pasenęs geru tūkstančiu metų. Buvo išsekusi. Nemiegojusi tris paras. Jos švelnūs juodi plaukai praradę žvilgesį. Akys tuščios ir negyvos. Paėmiau jai už rankos. Koulas žvilgtelėjo į mane. Jo akys atrodė kone juodos. Nežinau, kokios mintys sukosi jo galvoje. Mertonas tarė: – Kol kas tyrimas vyksta kaip tikėtasi, bet laukia dar daug darbų. Teismo ekspertai vis dar nusiteikę optimis­ tiškai, viliasi, kad pavyks aptikti pėdsakus, o tyrėjai lygi­ na liudytojų parodymus. Darome visa, kas mūsų galioje, norime išsiaiškinti, kas nutiko Reičelei. Tačiau privalome laikytis procedūrų, o jos, deja, atima daug laiko. – Kiek laiko? – paklausė mama. Mertonas sučiaupė lūpas. – Sunku pasakyti... – Kur ji dabar? – Atleiskite... – Reičelė – kur ji dabar? Mertonas sudvejojo. – Jos lavonas... jūsų dukros kūnas šiuo metu perduotas Plimuto koronerio tarnybai. – Ji jo kontoroje? 16


– Ne, ne... – Mertonas papurtė galvą. – Lavoninėje. Ko­ ronerio tarnyba atsakinga už tyrimą ir skrodimą... – Kada galėsime ją pasiimti? – Atsiprašau... Mama linktelėjo į priekį. – Aš noriu atgauti dukros kūną, pone Mertonai. Ji jau trys dienos kaip mirusi. Noriu parsivežti ją namo ir palai­ doti. Ji neturėtų būti viena svetimoje vietoje. Ji ir taip jau gana prisikentėjo. Tikrai nenusipelnė daugiau. Sutrikęs Mertonas nežinojo ką atsakyti. Jis spoksojo į mamą, paskui žvilgtelėjo į Koulą, tada vėl atsigręžė į mamą. – Mere, suprantu jūsų rūpestį, bet tai nėra taip paprasta. – Kodėl ne? – Na, reikia atsižvelgti į įvairius praktinius dalykus. – Pavyzdžiui? – Na, kad ir į teismo ekspertizę. Kai kurie tyrimai labai sudėtingi ir ilgai trunka. Suprantu, jūs prislėgta sielvarto, kad apie tai galvotumėte, bet kuo kruopščiau apžiūrėsime Reičelės kūną, tuo daugiau sužinosime, kas įvyko. O suži­ noję, kas nutiko, greičiau išsiaiškinsime, kas tai padarė. Tai padarė Miręs Žmogus, pagalvojau. Tai buvo Miręs Žmogus. Ir jūs niekada jo nerasite. – Paprastai kalbant, – aiškino Mertonas, – koroneris dukros palaikus jums atiduos tik būdamas garantuotas, kad jų nebereikės dar kartą tirti. Deja, tai gali gerokai užtrukti, ypač jei per tą laiką niekam nebus pateikti kal­ tinimai. Kita vertus, ką nors apkaltinus, advokatai turėtų teisę reikalauti naujo, nepriklausomo skrodimo. Paskui jau koroneris tikriausiai lavoną grąžins. Tačiau jei niekam kaltinimai nebus pateikti, o policija tikėsis artimiausioje ateityje sulaikyti įtariamąjį, koroneris neatiduos lavono, 17


kaip minėjau, tam atvejui, jei prireiktų antro skrodimo. – Mertonas vėl pažvelgė į mamą. – Atleiskite, suprantu, viskas taip sudėtinga, bet bijau, kad kol atgausite dukters palaikus, gali praeiti trys ar keturi mėnesiai. – O kas, jei žudiką ras? – paklausė Koulas. – Kiek tada truktų? Mertonas vėl žvilgtelėjo į jį. – Vėlgi sunku pasakyti... bet iš esmės – kuo greičiau iš­ siaiškinsime, kas tai padarė, tuo greičiau galėsime atiduoti Reičelės palaikus. Koulas tik linktelėjo. Mertonas įsmeigė žvilgsnį į savo popierius, tada nusiė­ mė skaitymo akinius ir pasitrynė akis. – Žinau, jums tai siaubingas metas, – tarė jis, – bet ga­ liu patikinti, darysime visa, kas mūsų galioje, kad padėtu­ me susitaikyti su praradimu. – Jis nutilo ir tuoj vėl prakal­ bo: – Jei jums kyla problemų dėl jūsų tikėjimo... – Mūsų ko? – perklausė mama. – Tikėjimo... papročių... – Apie ką jūs kalbate? Mertonas vėl žvilgtelėjo į savo popierius. – Jūsų vyras... – jis sudvejojo žvairuodamas į doku­ mentą prieš nosį, – Beris Džonas?.. – Babis Džonas, – pataisė jį mama. – O ką? – Kiek žinau, jis klajoklis. – Mertonas atrodė sutrikęs. – Ar teisingai – klajoklis? Ar teisingiau būtų romas... rumu­ nas? – Jis nejaukiai nusišypsojo. – Atleiskite, nežinau, kaip geriau jus vadinti... – Jis čigonas, – paprastai atsakė mama. – O kuo čia dėta tautybė? – Na, tiesiog pamaniau... noriu pasakyti... žinau, kad kai kurių kultūrų religiniai įsitikinimai reikalauja atlikti 18


tam tikras laidotuvių apeigas, savi papročiai... – jis numy­ kė žiūrėdamas į mamą, tikėdamasis, kad ši jam padės rasti tinkamų žodžių. Tačiau veltui gaišo laiką. Mama tik kietai sučiaupė lūpas. Jis nejaukiai gūžtelėjo. – Atleiskite, tikrai nenorėjau įžeisti. Tiesiog stengiausi suprasti, kodėl norite taip greitai palaidoti dukrą. Mama tebespoksojo į jį. – Mano vyras čigonas, o aš – ne. Mano vyras kalėjime, esu tikra, kad jums tai žinoma, – o aš ne. Dukrą noriu palaidoti dėl to, kad ji mirusi, štai ir viskas. Ji mano du­ kra. Ji negyva. Tenoriu parsivežti ją namo ir palaidoti, kad ilsėtųsi ramybėje. Ar taip sunku suprasti? – Ne, aišku... atsiprašau... – O jei taip rūpinatės mano vyru, jei taip jį užjaučia­ te, – pridūrė mama, – kodėl nepaleidus jo iš kalėjimo? – Gaila, tokius reikalus sprendžia kalėjimo valdžia. Jei ji mano, kad jis pavojingas... – Džonas nėra pavojingas. Mertonas kilstelėjo antakius. – Mere, jis nuteistas už žmogžudystę, kad ir netyčinę. Koulas staiga atsistojo. – Mama, eime iš čia. Neprivalome klausytis šito mėšlo. Sakiau tau, tik tuščias laiko gaišimas. Mertonas piktai į jį dėbtelėjo. – Koulai, mes stengiamės iš visų jėgų. Mes stengiamės rasti žmogų, nužudžiusį tavo seserį. Koulas nužvelgė detektyvą ir tyliai iškošė: – Jūs nieko nesuprantate, ar ne? Mums nerūpi, kas ją nužudė. Ji negyva. Nesvarbu, kas tai padarė ir kodėl, ir kaip ji mirė, – ji negyva. Negyva yra negyva. Ir niekas to nepakeis. Niekas. Paprasčiausiai norime ją palaidoti. Tik tai ir galime – parsivežti ją namo ir gyventi toliau. 19


■■■■

Grįžtant Koulas nepratarė nė žodžio, ir mama buvo pernelyg pavargusi ir išsekusi, kad kalbėtų. Taigi žengiant pažįstamais skersgatviais per kiek raibuliuojantį saulėje gegužės orą, pasinėriau į tylą ir leidau mintims nuklysti prie dalykų, apie kuriuos žinojau, ir prie dalykų, apie ku­ riuos neturėjau nė menkiausio supratimo. Aš žinojau, kad Reičelę nužudė Miręs Žmogus. Man buvo mįslė, kas jis toks ir kodėl tai padarė. Žino­ jau viena – jis miręs. Kodėl jis miręs, irgi nežinojau. Ir nė per nago juodymą nenutuokiau, ką visa tai reiškia. Nieko apie tai neprasitariau nei Koului, nei mamai ir net nežinojau, ar iš viso kada prasitarsiu. Nežinojau ir kodėl. Svarbiausia buvo, kaip jaučiausi dėl Reičelės. Po tos nakties ant užpakalinės mersedeso sėdynės, kai visa, ką jutau, buvo tik tamsa ir tuštuma, mano galvą ir širdį už­ plūdo jausmai, kurių anksčiau niekada nebuvau išgyve­ nęs. Jaučiausi liguistas, buvau tuščias ir pilnas melo. No­ rėjau nekęsti, bet nesuvokiau ko. Buvau niekur ir kartu visur. Buvau sutrikęs. ■■■■

Kai parsiradome namo, netaręs nė žodžio Koulas užli­ po į savo kambarį. Aš paskui mamą nupėdinau į virtuvę ir užplikiau mudviem arbatos, o tada atsisėdome prie stalo ir klausėmės iš Koulo kambario sklindančių prislopintų gar­ sų. Žingsniai, atitraukiami stalčiai, užstumiami stalčiai... – Jis ruošiasi vykti į Dartmurą, tiesa? – paklausiau mamos. – Tikriausiai. 20


– Manai, tai gera mintis? – Nežinau, mielasis. Tiesą sakant, nesu tikra, ar tai, ką manau, svarbu. Juk žinai, koks jis būna, kai ką įsikala į galvą. – Kaip manai, ką jis sumanė? – Veikiausiai nori išsiaiškinti, kas tai padarė. – Ji pa­ žvelgė į mane. – Jis nori pats rasti, kas nužudė Reičelę, kad galėtume parsivežti ją namo. – Ar esi tikra, kad jis trokšta tik to? – Dėl nieko nesu tikra. Dairiausi po virtuvę. Tai mano mėgstamiausias kam­ barys. Mūsų virtuvė didelė, sena ir šilta, joje daug daiktų, kuriuos galima apžiūrinėti. Senos nuotraukos ir atvirukai, paveikslėliai, kuriuos nupiešėme būdami maži, kiniškos antys, gėlėmis išmargintos lėkštės, vazos ir ąsočiai, di­ džiulis erkeris, įrėmintas nusvirusių vijoklių... Stebėjau vidun srūvančią saulės šviesą. Norėjau, kad būtų apsiniaukę. – Ar nori, kad važiuočiau su juo? – paklausiau mamos. – Jis nesutiks. – Žinau. Mama šyptelėjo. – Jausčiausi saugiau. – O kaip tu? – paklausiau jos. – Ar pabūsi pati viena? Mama linktelėjo. – Reikalai pastaruoju metu ne itin spaudžia. Dėdė Džo sutiko pasisvečiuoti kelias dienas ir pasirūpinti, kad vers­ las nesustotų. – Aš kalbu ne apie verslą. – Suprantu. – Ji palietė man ranką. – Dėl manęs ne­ sijaudink, ištversiu. Šiaip ar taip, manau, šiek tiek pabūti vienai man bus tik į naudą. 21


– Ar tu dėl to tikra? Ji vėl linktelėjo. – Tik nepamiršk paskambinti, gerai? Ir prižiūrėk Kou­ lą. Pasistenk neleisti jam iškrėsti kokios kvailystės. – Ji pažiūrėjo į mane. – Rubenai, jis tavęs klauso. Jis tavim pa­ sitiki. Žinau, to neparodo, bet taip jau yra. – Aš jį prižiūrėsiu. – Ir pasistenk įtikinti jį leisti vykti kartu. Taip jums abiem bus kur kas paprasčiau. ■■■■

Žinojau, jis nesutiks, bet vis tiek pabandžiau. ■■■■

Kai užlipau į jo kambarį, Koulas sėdėjo ant lovos ir rūkė cigaretę. Vilkėjo marškinėliais ir džinsais, o jo švar­ kas buvo užmestas ant nedidelės odinės kuprinės, gulin­ čios ant grindų. – Labas, – tariau. Jis linktelėjo. – Kur susiruošei? – Atsakymas – ne, – nukirto jis. – Kas „ne“? – Ne, negali važiuoti su manim. Priėjau ir atsisėdau šalia. Koulas nupurtė cigaretės pele­ nus į peleninę ant staliuko prie lovos. Aš jam šyptelėjau. – Nereikia į mane taip žiūrėti, – tarė jis. – Neapsi­ galvosiu. – Dar nieko net neklausiau. – Gal manaisi esąs vienintelis, sugebantis skaityti žmo­ nių mintis? – Tu nemoki skaityti minčių, – atsakiau. – Tu net laik­ raščio nemoki skaityti. 22


Koulas žvilgtelėjo į mane, tada vėl užtraukė dūmą. Ste­ bėjau jo veidą. Man patinka į jį žiūrėti. Man jis patinka – tamsiaakio septyniolikmečio veidas, patikimas ir tyras. Veidas žmogaus, kuris daro tai, ką sako. Keršto angelo veidas. – Tau manęs reikia, – tariau jam. – Ką? – Jei keliausi į Dartmurą, kas nors turės tave prižiūrėti. – Prižiūrėti reikia mamą. – Tai kodėl išvyksti? – Vykstu pargabenti Reičelės. Šitaip pasirūpinsiu ma­ ma. O tu rūpinsiesi ja likdamas čia – su ja. – Jis pažiūrėjo į mane. – Rubai, aš negaliu su ja kalbėtis. Net nežinau, ką jai sakyti. Tiesiog privalau ką nors daryti. Jo veide kažkas šmėstelėjo, menką akimirką kai ką pa­ jutau, bet net nespėjau suprasti ką, nes jis atgavo savitvar­ dą ir vėl paslėpė jausmus. Žiūrėjau, kaip užgesina cigaretę ir stojasi nuo lovos. – Kaip tai darysi? – paklausiau aš. – Ką darysiu? – Aiškinsiesi, kas nutiko? – Dar nežinau... Ką nors sugalvosiu. – O kur ketini apsistoti? Jis gūžtelėjo pečiais. – Rasiu kur. – Kaip ten nusigausi? – Traukiniu. – Kada išvyksti? – Kai ateis laikas. Daugiau klausimų turi? – Taip. Kodėl nenori, kad keliaučiau drauge? – Jau sakiau tau... – Koulai, nesu kvailas. Žinau, kada meluoji. Taip pat 23


puikiai kaip aš supranti, kad mamai nereikia jokių prižiū­ rėtojų. Sakyk tiesą, kodėl nenori, kad vykčiau kartu? Jis nuėjo prie stalo šalia lango, čiupo kelis daiktus ir įgrūdo kuprinėn. Paskui kurį laiką žaidė su ja – užsegė, atsegė, vėl užsegė, tada įbedė žvilgsnį į grindis, pagaliau pakėlęs galvą atsisuko. Nežinau, ar būtų ką nors sakęs, nes jam nespėjus prasižioti apačioje suskambėjo telefonas. Mes suklusome. Skambėjimas liovėsi, ir išgirdome pri­ slopintą mamos balsą. – Ji kalbasi su tėvu? – paklausė Koulas. – Atrodo. – Prieš išvykdamas ir aš turiu su juo pasišnekėti. Jis paėmė kuprinę ir žengė iš kambario. – Iki, – atsisveikinau. – Aha. Net neatsisuko. Nesijaudinau. Puikiai žinojau, ką ketina daryti. Kol Koulas telefonu kalbėjo su tėčiu, paskubom inter­ nete paieškojau informacijos ir į kuprinę įsimečiau kelis drabužėlius. Atsistojau prie miegamojo lango ir laukiau. Netrukus kieme pasirodė Koulas, jis patraukė per aikš­ telę prie senų automobilių krūvos. Vilkėjo striukę, per petį buvo persimetęs kuprinę. Iš kišenės išsitraukė raktelį ir atidarė geležies kalno papėdėje riogsančio apdegusio volvo bagažinę. Metęs žvilgsnį per petį, pasirausė baga­ žinėje. Ilgai netrukęs rado, ko ieškojo. Kažką įsidėjo į ku­ prinę, kažką įsigrūdo į kišenę, užtrenkė bagažinę ir išėjęs iš kiemo pasuko gatve į kairę. Palaukiau, kol jis dings iš akių, tada stvėriau kuprinę ir nulipau žemyn į virtuvę. Mama manęs jau laukė. – Imk, – tarė ji, išsitraukusi iš piniginės du šimtus sva­ rų. – Grynų dabar turiu tik tiek. Ar užteks? 24


– Koulas turi pakankamai mums abiem, – atsakiau. – Gerai. Ar žinai, kokiu traukiniu važiuos? – Jis nesakė, bet kitas traukinys į Plimutą išvyksta be dvidešimt penkių dvylikta, todėl spėju, kad jame jį ir ra­ siu. – Sulankstęs įsikišau pinigus į kišenę. – Kaip tėtis? – Kol kas laikosi. Prašė perduoti linkėjimus. – Mama pažiūrėjo į laikrodį. Buvo be penkiolikos vienuolika. Tada priėjo ir mane apkabino. – Geriau jau keliauk. – Ar esi tikra, kad susitvarkysi viena? Ji pašiaušė man plaukus. – Dėl manęs nesijaudink. Tik pasistenk, kad Koulas nepakliūtų į bėdą. Ir prašau, grįžkite sveiki, gerai? – Darysiu, ką galėsiu. Man išėjus į gatvę, saulė dar švietė. Spėliojau, kokie orai bus Dartmure. Galvojau, koks bus pats Dartmuras. Netoliese, prie sankryžos, kaip tik sustojo juodas tak­ si. Palaukiau, kol išlips keleivis, įšokau vidun ir paprašiau vairuotojo vežti mane į Pedingtono traukinių stotį.

25


Mirusiųjų kelias