pirmas skyrius – Užsimerk ir įsivaizduok jį. Ar matai? Padariau kaip liepiama. – Įsivaizduok jį tiesiai priešais save. Turi matyti jo žievę, formą ir spalvą. Supranti, ką noriu pasakyti? Nusišypsojau, mintyse aiškiai jį įsivaizduodama. – Puiku. Dabar ištiesk ranką ir paliesk. Pirštų galiukais apvesk daikto kontūrus, palaikyk jį delnuose ir pajusk svorį, paskui susiek visus pojūčius – regą, lytėjimą, uoslę ir skonį. Ar jauti skonį? Prikandau lūpą ir vos nesukikenau. – Nuostabu. O dabar pasitelk ir jausmus. Patikėk, kad daiktas iš tiesų egzistuoja. Jausk, matyk, liesk, skanauk, pripažink ir sukurk! – mokė jis. Aš taip ir padariau. Sąžiningai laikiausi visų nurodymų. Kai jis sunkiai atsiduso, atsimerkiau pažiūrėti, ką sukūriau. – Eve, – papurtė galvą Deimenas, – prašiau įsivaizduoti apelsiną. Tai net nepanašu į jį. – Tiesa, jis visiškai nepanašus į vaisių. – Nusijuokiau ir nusišypsojau abiem savo Deimenams – atvaizdui, kurį ką tik sukūriau, ir tikrajam vaikinui, pienui ir kraujui. Abu jie buvo aukšti, tamsiaplaukiai ir pribloškiamai gražūs – net buvo sunku patikėti, kad tas grožis tikras.
12 a ly s o n n o ë l – Ir ką man su tavim daryti? – paklausė tikrasis Deimenas, mėgindamas nutaisyti nepatenkintą veidą. Deja, bergždžiai. Jį išdavė kaip visad meile švytinčios akys. – Na... – Žvilgtelėjau į abu savo vaikinus – vieną tikrą, kitą pačios sukurtą. – Dabar galėtum mane pabučiuoti. O jei esi per daug užsiėmęs, paprašysiu kito Deimeno tave pakeisti, jis tikrai neprieštaraus. – Pamojau sukurtajam Deimenui ir nusijuokiau – jis man irgi nusišypsojo ir pamerkė akį. Beje, netikras atvaizdas jau blanko ir netrukus išnyko. Tačiau tikrojo Deimeno veidas buvo rimtas. Jis pakratė galvą ir tarė: – Eve, prašau susikaupti. Tau reikia tiek daug visko išmokti. – O kur skubėti? – Papurenau pagalvę ir paplekšnojau per lovą, kviesdama sėstis greta. Tikėjausi, kad Deimenas atsikels nuo stalo ir ateis. – Gal trūksta ko kito, bet laiko turime užtektinai. – Nusišypsojau. Jis pažiūrėjo į mane – kūną užliejo šiluma, net kvapą užgniaužė. Vis svarsčiau, ar kada nors priprasiu prie jo stulbinamo grožio – lygios rusvos odos, tamsių blizgančių plaukų, tobulų veido bruožų, liekno raumeningo kūno. Tamsusis in, tobulai derantis prie mano blyškaus, šviesaus jang. – Turbūt manai, kad esu labai nekantri mokinė. – Šyptelėjau, pažvelgiau jam į akis ir pasijutau skęstanti jų beribėje gelmėje. – Tu nepasotinama, – sušnibždėjo Deimenas, palingavo galvą ir priėjo. Mes abu karštai troškome vienas kito. – Tik mėginu atsigriebti už prarastą laiką, – sumurmėjau. Labai laukdavau tų valandėlių, kurias praleisdavome dviese, kai nereikėdavo Deimenu su niekuo dalytis. Žinojau, kad prieš akis – amžinybė, bet tai neslopino mano aistros. Deimenas užmiršo pamoką ir pasilenkė manęs pabučiuoti. Visos mintys apie daiktų kūrimą, stebėjimą iš toli, telepatiją nu-
m ė ly n a si s m ė n u l i s
13
tolo – tas aiškiaregių gudrybes išstūmė noras tuoj pat jį apkabinti. Deimenas paguldė mane ant pagalvių krūvos, o pats atsigulė ant manęs. Susiliejome tarsi du vijokliniai augalai, besistiebiantys į saulę. Jo pirštai palindo po mano palaidinuke, nuslydo pilvu ir pasiekė liemenėlę. Užsimerkiau ir sukuždėjau: – Aš tave myliu. Kadaise šiuos žodžius saugojau širdyje. Tačiau, sykį ištarusi, kartodavau jau dažnai. Deimenas tyliai, dusliai sudejavo ir atsegė mano liemenėlę. Jis negrabaliojo sagtelės, nedvejojo, nedėjo jokių pastangų – padarė tai tiesiog tobulai. Visi jo judesiai buvo tokie išlavinti, tokie miklūs, tokie... Galbūt per daug tobuli. Atstūmiau jį. Deimenas paklausė: – Kas nutiko? – Jis kvėpavo trūkčiojamai ir negiliai, žvilgsnis ieškojo manojo. Iš Deimeno akių sklido nerimas, veidas buvo įsitempęs – šita išraiška man jau buvo gerai pažįstama. – Nieko nenutiko. – Atgręžiau jam nugarą ir pasitaisiau palaidinukę. Džiaugiausi, kad išmokau slėpti savo mintis ir prireikus galiu pameluoti. Deimenas atsiduso ir pasitraukė. Jis ėmė žingsniuoti po kambarį, nebebandė manęs liesti ir net nesušildė žvilgsniu. Kai galiausiai dirstelėjo, suspaudžiau lūpas, nes žinojau, kas dabar bus. Mudu buvome apie tai kalbėjęsi. – Eve, aš tavęs neskubinu. Tikrai ne, – pasakė Deimenas susirūpinęs. – Bet kada nors tau teks susitaikyti ir pripažinti mane tokį, koks esu. Galiu sukurti viską, ko trokšti, o jei nesame drauge – telepatiniu būdu siųsti mintis ir vaizdinius, galiu per akimirką nukelti tave į Samerlandą. Bet praeities pakeisti negaliu. Ji tokia liks.
14 a ly s o n n o ë l Spoksojau į grindis, jaučiausi menka, apgailėtina ir susigėdusi. Nekenčiau savęs, kad nesugebu nuslėpti pavydo ir abejonių, kad šie jausmai tokie stiprūs. Iš aiškiaregės skydo šiuo atveju – jokios naudos. Deimenas jau šešis šimtus metų tyrinėja žmonių elgesį (mano elgesį), o aš – tik šešiolika. – Man... Man reikia daugiau laiko prie viso šito priprasti, – bandžiau teisintis, pašydama atspurusį pagalvės ataudą. – Praėjo dar tik kelios savaitės. – Gūžtelėjau pečiais. Prisiminiau, kaip nužudžiau buvusią Deimeno žmoną, garsiai prisipažinau jį mylinti ir pasirinkau nemirtingosios likimą. Nuo šių įvykių prabėgo tiek nedaug laiko. Deimenas pažvelgė į mane dvejodamas, kietai sučiaupęs lūpas. Mudu skiriantys keli metrai tarsi virto bekraščiu vandenynu – ore kibirkščiavo įtampa ir abejonės. – Aš kalbu apie šį gyvenimą, – skubiai patikslinau. Kalbėjau žvaliai, tikėdamasi užpildyti tarp mūsų atsivėrusią tuštumą ir praskaidrinti slogią nuotaiką. – Negaliu prisiminti kitų gyvenimų, tad man svarbus tik šis. Duok man truputį daugiau laiko, supranti? – Nervingai nusišypsojau, lūpos buvo tarsi aptirpusios, jaučiausi taip, lyg šypsočiausi per jėgą. Kai Deimenas pagaliau atsisėdo šalia, su palengvėjimu atsidusau. Jis švelniai paglostė man kaktą, perbraukė vietą, kur anksčiau buvo randas. – Na, laiko turime užtektinai. – Deimenas atsiduso, perbėgo pirštais man nuo ausies iki smakro ir pasilenkė pabučiuoti – pradėjo nuo kaktos, pakštelėjo į nosį ir galiausiai priartėjo prie lūpų. Bet, užuot vėl mane pabučiavęs, tik spustelėjo man ranką, atsistojo ir nužingsniavo tiesiai prie durų, palikęs ant sofos nuostabią raudoną tulpę.
antras skyrius Deimenas tiksliai žinodavo, kada teta Sabina įsuka į prievažą greta mūsų namo, bet išėjo ne dėl to. Jis išėjo dėl manęs. Atstūmiau jį, nors jis ieškojo manęs šimtus metų, susirasdavo kiekvieną kartą man persikūnijus, troško būti kartu. Tiktai mes niekada iš tikrųjų nebuvome kartu. Kitaip tariant, niekada to nedarėme. Kiekvieną kartą, kai jau būdavome pasirengę žengti šį žingsnį ir sutvirtinti savo meilę, pasirodydavo buvusi Deimeno žmona Drina ir nužudydavo mane. Pagaliau man pavyko netyčia pribaigti Driną, sunaikinti ją vienu tiksliu, nors, prisipažinsiu, ne itin stipriu smūgiu į neapsaugotą širdies čakrą. Taigi jokių kliūčių nebeliko. Išskyrus mane pačią. Aš mylėjau Deimeną visa savo esybe ir tikrai norėjau jam atsiduoti, bet negalėjau pamiršti šešių šimtų metų, kuriuos jis nugyveno be manęs. (Pasak jo paties, gana keistai.) Ir su kuo Deimenas praleido tuos šešis šimtus metų. (Be Drinos, jis turėjo ir daug kitų moterų.) Todėl jaučiausi nesaugi, nors ir sunku buvo tai pripažinti.
16 a ly s o n n o ë l Tiesą sakant, labai nesaugi. Turiu omenyje, kad apgailėtinai menko vaikinų, su kuriais bučiavausi, skaičiaus nė iš tolo neprilyginsi Deimeno per šimtmečius pasiektų pergalių skaičiui. Suprantu, tai skamba juokingai – juk žinau, kad Deimenas mylėjo mane visą tą laiką, – tačiau širdis ir protas ne visada sutaria. Jei kalbėsime apie mane, kiekvienas traukia savo keliu. Vis dėlto kas kartą, kai Deimenas ateina manęs mokyti, įsigudrinu pamoką paversti ilgomis glamonėmis. Kiekvieną sykį galvoju tą patį: Pagaliau atėjo laikas! Šįkart tai tikrai įvyks! O paskui atstumiu Deimeną, tarsi tyčia bjauriai jį erzinčiau. Žinoma, Deimenas sakė tiesą. Jis negali pakeisti praeities, ji tokia liks. Kas padaryta, neatitaisysi. Neatsuksi laiko. Negrąžinsi praeities. Gali tik judėti pirmyn. Kaip tik taip ir turiu elgtis. Turiu nedvejodama ir nesigręžiodama atgal žengti didelį žingsnį į priekį. Tiesiog pamiršti praeitį ir veržtis į ateitį. O, kad viskas būtų taip paprasta! – Eve! – Išgirdau laiptais lipant Sabiną. Ėmiau blaškytis po kambarį, norėdama bent kiek apsitvarkyti. Paskui klestelėjau prie stalo ir apsimečiau užsiėmusi. – Ar tu dar nemiegi? – paklausė teta, kyštelėjusi galvą. Sabinos kostiumėlis buvo apsiglamžęs, plaukai išsidraikę, akys paraudusios ir pavargusios, bet aura spinduliavo gražiu žaliu atspalviu. – Ką tik baigiau krapštytis su namų darbais, – pasakiau ir pastūmiau į šalį nešiojamąjį kompiuterį, tarsi būčiau juo naudojusis. – Ar vakarieniavai? – Sabina atsirėmė į durų staktą ir primerkusi akis įtariai pažvelgė į mane. Jos aura tarsi siekė manęs –
m ė ly n a si s m ė n u l i s
17
nešiojamasis melo detektorius, kurį Sabina, pati to nežinodama, nuolatos turėjo su savim. – Žinoma, – patikinau ją. Linktelėjau ir nusišypsojau, iš paskutiniųjų stengdamasi atrodyti nuoširdi, bet, tiesą sakant, veidas mane išdavė. Nemėgstu meluoti. Ypač Sabinai. Kai mano artimieji žuvo avarijoje, ji priglaudė mane ir padarė labai daug gero. O juk neprivalėjo to daryti. Nors Sabina ir yra vienintelė mano giminaitė, ji vis tiek turėjo teisę pasakyti „ne“. Ir, patikėkit, ne kartą gailėjosi savo sprendimo. Be manęs jos gyvenimas būtų buvęs daug lengvesnis. – Ar įsimetei ką nors į burną, ne vien gurkšnojai tą raudoną gėrimą? – Ji smakru parodė į buteliuką ant mano stalo. Nekenčiau šio vaivorykštinio kartaus skonio raudono skysčio, bet pripratau. Deimenas sakė, jog tai gerai, nes turėsiu gurkšnoti tą skystį visą savo amžiną gyvenimą. Aš galėjau valgyti tikrą maistą, bet nebenorėjau. Nemirtingumo sultys aprūpindavo organizmą visomis reikalingomis maistingosiomis medžiagomis. Nesvarbu, ar daug, ar mažai jų išgerdavau, jausdavausi soti. Bet aš žinojau, ką mano Sabina. Ne vien todėl, kad skaičiau jos mintis. Prisiminiau, ką anksčiau galvojau apie Deimeną. Kai matydavau jį knaibantį maistą lėkštėje ir tik apsimetinėjantį, kad valgo, labai suirzdavau. Kol sužinojau jo paslaptį. – Na taip, užkandau anksčiau, – galiausiai pralemenau. Stengiausi nesuspausti lūpų, nenusukti akių ir nesigūžti – tai Sabina palaikytų nepaneigiamais mano kaltės įrodymais. – Su Mailsu ir Heivna, – pridūriau tikėdamasi paaiškinti, kodėl kriauklėje nematyti nešvarių lėkščių. Nors nereikalingos smulkmenos paprastai tik sustiprina įtarimą, kad žmogus tau meluoja. Ką jau kalbėti, jog Sabina – teisininkė, negana to, viena geriausių savo kontoros advokačių ir puikiai moka įžvelgti klastą. Dažniausiai šia ypatinga
18 a ly s o n n o ë l dovana ji naudojasi tik profesiniame gyvenime. Asmeniniame Sabina linkusi pasitikėti žmonėmis. Bet ne šį kartą. Šiandien teta nepatiki nė vienu mano žodžiu. Ji tik pažvelgia į mane ir pareiškia: – Aš dėl tavęs jaudinuosi. Pasisuku ir žiūriu tiesiai į Sabiną – noriu pasirodyti nuoširdi, pasirengusi išklausyti jos nuogąstavimus. O iš tikrųjų esu gerokai išsigandusi. – Viskas gerai, – aiškinu Sabinai, linkteliu ir nusišypsau norėdama, kad ji patikėtų mano žodžiais. – Iš tiesų. Gaunu gerus pažymius, sutariu su draugais, mudu su Deimenu esame... – Nutylu supratusi, kad iki šiol niekada nekalbėjau su Sabina apie mūsų santykius, niekada neįvardijau, kad esame pora. Visa tai pasilaikydavau sau. Tiesą sakant, dabar, kai prabilau, nebežinau, kaip išsisukti. Atsižvelgiant į mūsų praeitį, dabartį ir ateitį, vadinti mudu su Deimenu pora atrodo per daug banalu. Juk visa mūsų istorija nėra vien paprastas meilės romanas. Vis dėlto neketinu viešai vadinti mus amžinais partneriais arba giminingomis sielomis – man rodos, tai skambėtų per daug pasipūtėliškai. Ir apskritai kol kas nenorėčiau apibrėžti mūsų santykių. Šiuo metu jaučiuosi labai sutrikusi. Beje, ką dar galėčiau pasakyti Sabinai? Kad mylime vienas kitą kelis šimtus metų, bet iki šiol to nedarėme? – Na, mudu su Deimenu... Mums tikrai neblogai sekasi, – galiausiai išspaudžiau ir vos nepaspringau supratusi, kad pasakiau neblogai, užuot sakiusi puikiai. Turbūt šiandien pirmą kartą nemelavau. – Vadinasi, jis čia buvo. – Sabina pastatė rudą odinį portfelį ant grindų ir įdėmiai pasižiūrėjo į mane. Abi gerai supratome, kaip lengvai pakliuvau į profesionaliai paspęstus spąstus.
m ė ly n a si s m ė n u l i s
19
Linktelėjau galvą. Mintyse keikiau save. Deimenas iš pradžių siūlė važiuoti pas jį, bet aš užsispyriau, kad leistume laiką čia. – Rodos, mačiau pralekiant Deimeno automobilį. – Sabina nužvelgė sujauktą lovą – kaip pakliūva išmėtytas pagalves ir sukuistą antklodę, paskui vėl atsigręžė į mane. Susigūžiau, nes nujaučiau, ką ji pasakys. Teta atsiduso. – Eve, gailiuosi, kad mažai laiko praleidžiu namie ir kad mudvi retai būname kartu. Tačiau man atrodo, kad pamažu pradedame suprasti viena kitą. Nepamiršk, esu visada pasirengusi tau padėti. Jei norėtum pasikalbėti – išklausysiu. Kietai sučiaupiau lūpas ir linktelėjau. Žinojau, kad Sabina dar ne viską pasakė. Tikėjausi, kad jei nepriešgyniausiu, pokalbis greitai bus baigtas. – Puikiai prisimenu, kaip jaučiausi būdama tavo metų, nors tikriausiai manai, kad esu per sena ir nesuprantu tavo išgyvenimų. Jaunos merginos jaučia nuolatinį triuškinantį spaudimą prilygti modeliams, aktorėms ir laidų vedėjoms iš televizoriaus ekrano. Sunkiai nurijau seilę. Vengiau Sabinos akių. Perspėjau save, kad nereaguočiau pernelyg jautriai ir nepersistengčiau gindamasi. Geriau jau tegul teta tiki pačios susigalvota teorija, negu ima įtarti tikrąją priežastį. Sabina atidžiai mane stebi nuo tada, kai buvau savaitei pašalinta iš mokyklos. Ji prisipirko krūvas savipagalbos knygų, skirtų paauglių elgesiui perprasti, pavyzdžiui, „Kaip išauginti sveiką paauglį šiais pakvaišusiais laikais“ arba „Paauglys ir žiniasklaida (Ir ką tu gali padaryti!)“. Dabar viskas tapo gazilijoną kartų blogiau. Sabina atidžiai išnagrinėja ir pasibraukia vietas apie keliantį nerimą paauglių elgesį. Paskui tyrinėja mane ir ieško panašumų.
20 a ly s o n n o ë l – Noriu, kad suprastum, jog esi nuostabi mergina. Daug gražesnė, negu aš buvau tavo metų. Jei badausi, mėgindama varžytis su tomis kaulėtomis įžymybėmis, kurios pusę gyvenimo praleidžia reabilitacijos klinikose, ne tik sieksi neprotingo ir neįgyvendinamo tikslo, bet ir galiausiai susirgsi. – Teta įdėmiai į mane žvilgtelėjo, trokšdama, kad ją suprasčiau ir kad jos žodžiai įsiskverbtų į mano širdį. – Žinok, turi puikią figūrą, todėl man skaudu į tave žiūrėti. Jei taip darai dėl Deimeno, norėčiau tau šį tą pasakyti... – Aš ne anoreksikė. Sabina pažvelgė į mane. – Aš nesu bulimikė, nesu susižavėjusi kokia nors dieta, nebadauju ir nesiekiu įtilpti į nulinį dydį. Nesistengiu panėšėti į dvynukes Olsen. Sabina, ar tu iš tiesų manai, kad marinu save badu? – Atsistojau ir leidau jai pasigrožėti, kaip atrodau su aptemptais džinsais. Tikrai nesijaučiau išsekusi. Man rodės, kad sparčiai stambėju. Sabina nužvelgė mane. Noriu pasakyti, labai įdėmiai nužvelgė. Žvilgsnis nuslydo nuo galvos iki kojų ir sustojo prie nuogų kulkšnių. Išaugau mėgstamiausius džinsus, tad neliko kitos išeities, tik juos paraitoti. – Tiesiog pagalvojau... – Sabina gūžtelėjo pečiais, nežinodama, ką pasakyti, visi įrodymai patvirtino mano nekaltumą. – Senokai nemačiau tavęs valgant, be to, tu nuolat gurkšnoji tą raudoną... – Todėl ir nusprendei, kad paauglė girtuoklė tapo anoreksike ir nieko nebevalgo? – Nusijuokiau taip, kad ji suprastų, jog nesu išprotėjusi. Galbūt kiek pasipiktinusi, tačiau daugiau savimi negu ja. Man reikėjo geriau vaidinti. Bent jau turėjau apsimetinėti valganti. – Tau tikrai nėra dėl ko jaudintis, – nusišypsojau. – Tikrai. Nesiruošiu vartoti ar pardavinėti kvaišalų, ekstremaliais būdais tobulinti kūno, pjaustyti, deginti ar badyti odos ar daryti ką kito,
m ė ly n a si s m ė n u l i s
21
kas minima šios savaitės „Paauglių elgesio problemų dešimtuke“. Ir prašyčiau įsidėmėti, kad raudoną gėrimą gurkšnoju ne todėl, kad norėčiau prilygti kaulėtoms įžymybėms ar įtikti Deimenui. Man jis patinka, ir tiek. Be to, puikiai žinau, kad Deimenas myli mane ir pripažįsta tokią, kokia esu... – Nutilau supratusi, kad paliečiau kitą temą, į kurią visai nenoriu gilintis. Kol Sabina nespėjo žodžiais išreikšti minčių, besisukančių galvoje, pakėliau ranką ir tariau: – Ne, ne tai turėjau galvoje. Mudu su Deimenu... Draugaujame, susitikinėjame, esame pora, esame tiesiog draugai, mes amžiams susieti. – Na, mes draugai. Įsipareigoję vienas kitam kaip pora. Tačiau kartu nemiegame. Dar ne. Sabina pažvelgė man į akis. Aš jaučiausi nejaukiai, suvaržyta, tą patį pamačiau ir jos veide. Nė viena iš mūsų nenorėjo šito aptarinėti. Tačiau teta, kitaip negu aš, laikė tai savo pareiga. – Eve, nenorėjau kištis... – prabilo ji. Paskui pasižiūrėjome viena į kitą, teta gūžtelėjo pečiais ir nutarė nebeplėtoti šios temos. Abi supratome, kad taip bus geriau. Rodos, būsiu lengvai išsisukusi. Pajutau tokį didelį palengvėjimą, kad apstulbau išgirdusi Sabiną sakant: – Manau, turėčiau geriau susipažinti su tuo jaunuoliu, jei tau jis tikrai rūpi. Papietaukim visi drauge. Gal šį savaitgalį? Šį savaitgalį? Pasižiūrėjau į Sabiną ir sunkiai nurijau seilę. Gerai supratau, ko ji siekia. Tikisi vienu šūviu nušauti du zuikius. Rado būdą, kaip priversti mane jos akivaizdoje sukimšti didžiulę lėkštę maisto ir tuo pat metu paspirginti Deimeną ir iškamantinėti, kas jai rūpi. – Puikus sumanymas, bet penktadienį spektaklio, kuriame vaidina Mailsas, premjera. – Stengiausi kalbėti ramiai ir tvirtai. – Po premjeros bus vakarėlis, turbūt užtruks iki vėlumos, todėl...
22 a ly s o n n o ë l Nenuleisdama akių, Sabina linktelėjo. Nuo per daug supratingo jos žvilgsnio mane išpylė prakaitas. – ...todėl tikriausiai nieko neišeis. – Supratau, kad galiausiai vis tiek turėsiu sutikti su Sabinos siūlymu, tik kada nors vėliau. Myliu Sabiną ir myliu Deimeną, bet nesu tikra, ar sugebėsiu mylėti juos drauge, ypač kai užgrius klausimų lavina. Sabina pažiūrėjo į mane, linktelėjo ir pasuko durų pusėn. Su palengvėjimu atsikvėpiau, bet ji grįžtelėjo ir tarė: – Aišku, penktadienis netinka, bet dar lieka šeštadienis. Ar pasakysi Deimenui, kad atvažiuotų čia aštuntą?