Page 1

VIRSELIS


Gyvenimas galėtų būti puikus, jeigu jame nebūtų žmonių. Kartais pati savęs ne juokais klausiu, ką gi Dievas sau galvojo, paleidęs į pasaulį vieną ar kitą idiotą? Veikiausiai buvo prastai nusiteikęs, nuo skausmo plyštančia galva, iš vakarykščio padauginęs vynu paversto vandens ir vynu paversto oro. Kamuojamas pagirių, matyt, nusprendė į Žemę pasiųsti keletą nepakenčiamų smirdalių, su kuriais aplinkiniai vargtų visą gyvenimą. Greičiausiai taip ir bus, mąsčiau. Vienintelio dalyko nesuvokiu lig šiol: kurių galų juos visus siunčia man? Esu Pija Hercog. Jei kas ieško reto kvailumo žmogėno, tegu susiranda mane. Tai yra tegu į mane kreipiasi. Žinau ne vieną tokį liurbį. Vienas nevisprotis gyvena mano name, darbe susiduriu su nevisprote kolege, o su visų kvailių karaliumi, buvusiu draugužiu Stefanu, tik per plauką nesusižadėjau. Be šių, dar galėčiau paminėti ir daugiau nepakenčiamų apsileidusių nevalų, su kuriais permiegojau. Mat su bičiule Tania buvau idiotiškai susilažinusi. Nuo to laiko praėjo dveji metai, tada buvau dar jauna ir kvaila. Dabar įvyko šiokių tokių permainų, nes prieš devynis mėnesius mane užklupo trisdešimtasis gimtadienis, ir liepsnų pragare virš šventinio torto, deja, sudegė ir mano jaunystė. O štai kvailumo tikriausiai ilgokai nepristigsiu, kol vieną dieną jį pakeis senatvinis marazmas. Arba kol visiškai išprotėsiu, – tai irgi visai įmanomas dalykas. Jei žmonės ir toliau su manimi taip elgsis, gero nelauk. 7


M eil ė s šeri f ė s – netobu lų v y rų au kl ė s

Didžiausias nervų pjūklas yra mano draugo brolis. Ir ne koks paprastas pjūklas, o grandininis. Na, taip, Kroksas moka suktis ir kaip tik dėl to, žinoma, jį sudėtinga pritaikyti gyvenime. Bet juk jį būtų galima lygiai taip pat sudėtingai pritaikyti kur nors kitur, pavyzdžiui, kokioje nors Antarktidoje, – ten bent niekam nekliudytų. Ten kaip sykis nuolat trūksta žmonių sniegui valyti. Betgi ne, mielasis Kroksas būtinai turi apsigyventi kartu su mumis ir kasdien po dvidešimt tūkstančių kartų minti man ant kojų. Ir tai tęsiasi tris mėnesius. Diena iš dienos. Ant kiekvienos kojos. Galbūt Krokso buvimą ištverčiau lengviau, jei manęs galutinai neišsunktų aštuonių valandų darbo diena redakcijoje. Dėl darbo jokių problemų neturiu. Mielai žarstau patarimus vyrų engiamoms žurnalo XX skaitytojoms. Sanitarės pareigos meilės fronte nė kiek ne menkesnės nei būrėjos iš žvaigždžių. Iš pradžių buvau žurnalo XX astrologė. Man patikėjo horoskopų skiltį, ji tapo itin populiari, kai įnikau kurpti Zodiako ženklų testus pagal erotiškumo požymius. Metus viskas klostėsi puikiai (bent žurnalui, nes man tai buvo tikras pragaras), paskui vėl štampavau įprastus horoskopus ir kartu konsultavau gyvenimo bei meilės klausimais. Tapau dr. Zomer nesubrendėliams. Ir lig šiol tebesu. Į žvaigždes dabar žvalgausi tik asmeniniais sumetimais, pavyzdžiui, smalsaudama, kada pagaliau išsikraustys Kroksas arba kuriomis dienomis mano kolegė Beata Toizer astrologiniu požiūriu pažeidžiamiausia. Beata Toizer yra vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja. Negalėjau jos pakęsti nuo tada, kai dar buvau laisvai samdoma. O kai vėliau ji ėmė flirtuoti su mano buvusiu draugužiu Stefanu, simpatijos jai nė kiek nesustiprėjo. Tiesa, buvęs draugužis kuriam laikui vėl buvo grįžęs pas mane (iki kol jį ištrėmė darbo reikalais į Austriją, taigi, galima sakyti, į europinę Antarktidą), tačiau po viso to santykiai su kolege nė kiek nesušilo. Priešingai: dabar, būdama redaktorė ir praktiš8


Meilės šerifės

kai priversta nuolat su ja bendrauti, jaučiuosi taip, tarsi būčiau su kolege susieta santuokos ryšiais. Oficialioje aplinkoje mudvi, žinoma, sutariame puikiausiai. Dalijamės viršininku, buvusiu draugužiu ir abipuse antipatija. Mes viena kitai tokios artimos kaip Mobis Dikas ir kapitonas Ahabas, tik be žeberklų. Labas, Pija, labas, Beata, kaip jūsų savaitgalis, ak, vargšele, jums sopa galvą, gal norite tabletės, ačiū, prašom, tralialia. Tačiau neoficialioje aplinkoje tarp mūsų tvyro tikra karo apsiaustis. Spendžiami spąstai, rezgamos intrigos, skleidžiama propaganda, telkiami sąjungininkai. Mudvi esame žudikės, kad ir kaip saldžiai šypsotumės. Mūsų mūšio laukas – redakcijos patalpos. Tik į nelaisvę nieko neimame. Ant mano rašomojo stalo kasdien gula didžiausios šūsnys skaitytojų laiškų. Juose problemų – nors vežimu vežk. Kai kurias kaipmat išnarplioju popieriuje. Tos paviešinamos žurnalo puslapiuose. Kitokių, perdėm painių, sudėtingų, slogių atvejų atsikratau tiesiog pasiųsdama juos į šiukšlinę. Su savo pačios problemomis, deja, taip paprastai susidoroti nepavyksta, čia jau turiu padirbėti iš peties. Ir ne popieriuje, bet tikrovėje, nes nusukti sprandą šioms bjaurybėms ne taip lengva. Šiaip ar taip, esu įsitikinusi, kad tikrosios Žemės valdovės yra problemos. Mes, žmonės, esame tik įrankis problemoms daugintis. Štai susitiko jis ir ji ir – pliumpt pliumpt pliumpt – problemos byra kaip iš gausybės rago. Mes, žmonės, esame pasmerkti jas perėti, o aš, Pija Hercog, žurnalo XX problemų tetulė, esu viena tų perekšlių.


Problema Nr. 3

Naujasis viršininkas Sveika, Pija, nebežinau, ką ir galvoti. Mano galvoje – baisi maišalynė. Jei man nepagelbėsi, nebeišmanysiu, ką daryti. Man devyniolika, dirbu prekybos centre. Darbas laikinas, kol muzikos grupė Crazy Stuts* išsikapstys iš duobės. Aš joje dainuoju. Šį pavadinimą vertėtų įsidėmėti. Tačiau kol dar nepasirašėme sutarties su įrašų studija, tenka tvarkyti lentynas ir visokį šlamštą. Bet dabar klausykis. Prieš porą mėnesių pasikeitė filialo vadovas. Naujokas toks goslus, tačiau gerąja prasme, kad kai jis netoliese, jaučiuosi tarsi būčiau išmetusi burnelę. Ir labai mielas! Doras bičas, ne koks suvedžiotojas, o išties garbingas. Regis, jau įsimylėjau iki ausų. Blogiausia, kad turiu draugą, o jis greičiausiai – draugę, nors su ja niekas jo dar nėra matęs, pats apie tą mergšę irgi nėra užsiminęs. O aš jo ir neklausiu. Taigi kol kas niekas nepaaiškėjo. Ir, žinoma, negerai, kad jis – mano viršininkas ir aš nedrįstu jo užšnekinti, nors kasdien matau. Tiesą sakant, visa tai kažkaip kvaila. Manyčiau, kad tebemyliu savo draugą. Tik kažkodėl viskas dabar kitaip. Būdama su juo nebejaučiu malonaus virpulio, kaip kad likusi sandėlyje viena su bosu. Tada atmosfera įkaista, nors mudu tik apsikeičiame maloniomis frazėmis, daugiau nieko. * Kuoktelėjusios kekšės (angl.).

93


M eil ė s šeri f ė s – netobu lų v y rų au kl ė s

Ar turėčiau jam pasakyti, kad jis mane taip įaudrina? Bet jei jam tik malonu bendrauti su manimi, jei viso labo esu jam eilinė darbuotoja, tada nieko neišeis. Kita vertus, jei jis mane irgi myli, kur man dėti savo draugą? Nenorėčiau jo skaudinti. Bet jei nieko nedarysiu, bus kaip su stikline vandens, pastatyta priešais: nors esu ištroškusi, man draudžiama atsigerti. Jaučiuosi kaip į mėšlą įmynusi. Ką darytum, manimi dėta? Zilkė

Sveika, Zilke. Išties kebli padėtis. Klausi, ką daryčiau? Neįsivaizduoju. Galiu Tau pasakyti tik viena: džiaugiuosi, kad nesu Tavo kailyje. Na gerai, pagalvokime kartu. Ir Tu, ir aš nežinome, ką daryti, todėl siūlau sudaryti darbo grupę. Argi ne taip valdoma mūsų šalis? Tarkime, iš to dažniausiai išeina kompromisinis šnipštas. Arba problemos sprendimas atidėliojamas tol, kol pagaliau išleidžia paskutinį kvapą. Bet mudvi tai padarysime sumaniau, juolab kad būdama pati sau ponia gali spjauti į visus kompromisus ir ramiai imtis to, ką Tau patarsiu. Pirmiausia štai kas: jei Tavo pirštai būtų mano pirštai, atitraukčiau juos nuo stiklinės vandens. Nes vanduo joje užnuodytas, ten nieko nėra, tik svajonių duženos ir iliuzijų draiskalai. Jei manai turinti problemų, netrukus pati stebėsies, kad jų atsiras dar daugiau, išgėrus bent šlakelį. Pasijusi tarsi italė po vestuvių, tik pagreitintame kino kadre. Patarčiau kiek įmanoma nesimaišyti viršininkui po akių. Jokių pasibuvimų sandėlyje, tamsiuose lentynų tarpueiliuose ir, svarbiausia, jokių telefono numerių keverzojimo ant tualetinio popieriaus padėklų. Deramo atstumo išlaikymas – štai koks turėtų būti aktualus šios valandos pasiūlymas. Kartais troškulys pajuntamas, pamačius stiklinę vandens. Pastūmus ją tolėliau, troškulys pamažu praei-

94


Naujasis viršininkas

na. Tada viskas priklauso tik nuo to, ar pakankamai ilgi Tavo goslūs, godūs čiuptuvai. Kartais troškulys taip lengvai nepraeina. Tada turėtum apsispręsti. Ir pirmiausia pasitikrink – gal jau meilės draugui galiojimo laikas seniai baigėsi? Jei tik prieš porą dienų, nieko baisaus, dar gali mėgautis. Bet gali būti, kad ji jau su kvapeliu ir virš jos spiečiasi musės. Mėgindama atsakyti į klausimą, ar Tavo santykiai su draugu jau atšalę, ar dar ne, turėtum kuo mažiausiai galvoti apie naująjį viršininką. Pamiršk jį bent penkioms minutėms. Pasaulyje dabar esi tik Tu ir Tavo draugas. Ir amžinai egzistuojanti Finansų tarnyba. Bet šiaip tik judu abu. Ką tada jauti? Ar šiltą jaukumą, ar šaltą abejingumą? Ar esi laiminga, jausdama jį šalia, ar jau dairaisi kito gelbėtojo? Jei nuspręsi, kad draugas nevertas užimti vietos šalia Tavęs, turėtum išsiskirti, nesvarbu, kaip toliau klostysis tavo ir boso santykiai. Vyras neturėtų būti tarpinė grandis. Tarp mūsų kalbant, vyras apskritai – ne išeitis, dažniausiai – tai galvos skausmas. Tačiau net probleminis vyras nenusipelnė lovos šildytojo vaidmens, kol akiratyje pasirodys išsvajotasis princas. Jei prieisi išvadą, kad taviškis draugas – dar pakenčiamas kąsnis, tik per ilgą laiką jo skonio savybės kiek pablogėjo, patarčiau neiti į mėsinę rinktis kito vyro, pakanka esamą tiesiog pabarstyti pagardais. Tai išties padeda ir mažiau kainuoja. Kaip turėtum toliau tvarkytis? Na, jei priklausai grupei Crazy Sluts, lengvai susidorosi su šia problema, ar ne? Kuoktelėjusios kekšės vaidmuo miegamajame netgi padeda sustiprinti ryšį. Tačiau virtuvėje į šį vaidmenį patarčiau per daug neįsijausti. Kuoktelėjusi kekšė ir puodai, manyčiau, – prastas derinys. Jei, žinoma, pripažinsi, kad Tavo draugas tinkamas nebent į biologines atliekas, imk ir išklok jam tiesiai į akis, kad tokios Dievo bausmės nenusipelnei ir kad judu liekate draugais ar panašiai ir  – viso labo. O tada linkiu maloniai leisti laiką naujuose medžioklės plotuose. Tik įsikalk į galvą, kad ir pati gali gauti balioną. Šiaip ar taip, nusi-

95


M eil ė s šeri f ė s – netobu lų v y rų au kl ė s

pirkti prekybos centre balioną nėra sudėtinga, be to, jis dažniausiai kainuoja tik vieną eurą. Taip pat nebūtina iškart mauti viršininkui kelnių. Pirma paklausk, ar galima iš arčiau apžiūrėti jo diržo sagtį. Jei pasakys „taip“, nieko nelaukdama griebk už diržo! Juk diržą gali panaudoti kaip lasą. Taigi Tau nėra ko prarasti. Blogiausiu atveju turėsi dairytis kito darbo. Na ir kas? Konservams, šiaip ar taip, turėtų būti skirta kita vieta ir galbūt per tą laiką, kol bus išleistas garso įrašas, pasitaikys geresnis variantas. Žinoma, tai gali kiek užtrukti. Su garso įrašų studijomis dažnai būna kaip su eilėmis šeštadieniais prekybos centre: pirkėjų eilė – penkių lėktuvnešių ilgumo, tačiau dirba tik viena kasa. Šiaip ar taip, linkiu sėkmės muzikoje ir su vyrais. Bet savo viršininkui turi leisti suprasti, kad nesiduosi vyniojama apie pirštą. Štai kaip gražiai yra pasakiusi mūsų didžioji EDEKA*: „Pažeidus prekės pakuotę, būtina už prekę sumokėti.“ Tavo Pija – visada Tavo paslaugoms Tvirtai spaudžiu dešinę

* * * – Palauk, Tania, turiu atsipūsti. Mano draugė stabteli, ir mudvi atsargiai statome ant grindų paveikslą, kurį velkame per ištuštėjusias XX redakcijos patalpas. – Ar tu įsitikinusi, kad tai ne įsilaužimas? – kužda Tania. – Žinai, Pija, kai sutikau padaryti fotomontažą, nė žodeliu neužsiminei apie naktinį žygį ir sudėtingą įsilaužimą. – Tai ne įsilaužimas. Juk turiu raktą, – pašnibždomis raminu ją ir galvos linktelėjimu raginu pakelti paveikslą. Mudvi iš lėto linguojame ilgu koridoriumi konferencijų salės durų link. * Mažmeninės prekybos įmonių grupė Vokietijoje.

96

Meilės šerifės - netobulų vyrų auklės  

Knygos Meilės šerifės – netobulų vyrų auklės ištrauka

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you