VIRSELIS
21 Sadizmas prieš vakarienę 22 Negailestingiausias gyvis pasaulyje 23 Negailestingesnės už vyrus 24 Kraujo šokis 25 Tompsono automatas 26 Prieš aušrą visada tamsiausia 27 Kai prasiveria pragaras 28 Madjaro kerštas 29 Po kauke 30 Tik berniukas
277 288 297 309 320 333 345 358 364 373
Madjaras
Eimė Gudinaf buvo laimingiausia pasaulyje mergina. Dabar ji Viduržemio jūroje, nuostabioje tėvo jachtoje, nors šiuo metu turėtų kiurksoti mokykloje. Dieviška diena. Vaiskiai mėlyną be debesėlio dangų teršė tik rytų pusėje nutįsęs juodų dūmų šleifas. Ji atkišo veidą saulės spinduliams, lėtai įkvėpė oro ir nusišypsojo. Neturėjo teisės čia būti. Gaisras sunaikino kelis mokyklos pastatus, todėl moksleivius anksčiau paleido vasaros atostogų. Dauguma mergaičių užbaigti semestro buvo skubiai nugrūstos į kitas mokyklas, tik ne Eimė. Ji be didelių pastangų įkalbėjo tėvą leisti kartu su juo plaukti į kasmetį pavasarinį kruizą po Graikijos salas – su sąlyga, kad sykiu plauks asmeninė repetitorė. Kai prieš dvejus metus nuo skarlatinos mirė Eimės motina, tėvą kankino vienatvė, todėl jis džiaugėsi dukros draugija. Rytmečius Eimė leisdavo jachtos triume su repetitore Greise Veinrait, o vėliau galėjo daryti ką tinkama. Greisė, rimta ir mažumėlę nervinga jauna moteris iš Lidso, iš pradžių stengėsi būti griežta, bet švelnus bangų teškenimas į laivo šonus ir kvapnus Graikijos salų oras padarė stebuklą. Pamokos kasdien ėmė trumpėti, neri11
mo raukšlelės Greisės veide išsilygino ir jos akyse sušvito džiaugsmo kibirkštėlės. Tą rytą pamokas jos baigė vienuoliktą valandą. Greisė atsiduso, nustūmė šalin prancūzų kalbos gramatikos vadovėlį, prie kurio jiedvi kankinosi, ir ėmė žiūrėti pro iliuminatorių į tobulą mėlyno dangaus skritulį. – Šiandien užteks, – tarė ji. – Tik nesakyk tėvui. Eimė užlipo ant falšborto ir pažvelgė į vandenį. Jis buvo žalsvai melsvas ir skaidrus kaip stiklas. Matė gilyn nugrimzdusią inkaro grandinę, aplink ją zujo guotas žuvyčių, jos blykčiojo, kai atsidurdavo saulės apšviestame vandens stulpe. Eimė pasirąžė išriesdama ilgą, liauną liemenį ir pasiruošė nerti. – Ar neturėtum būti pamokoje? – išgirdo tėvo balsą, bet apsimetė nieko negirdėjusi, pasistiebė ant pirštų galiukų, pritūpė ir liuoktelėjo nuo jachtos borto. Akimirką sustingo ore virš skaidraus, mėlyno Egėjo jūros vandens, plytinčio po ja tarsi žvilgantis kilimas. Tada lankstu smigo į jūros glėbį. Tobulas šuolis: jos kūnas beveik nesudrumstė vandens paviršiaus, ir po akimirkos Eimė atsidūrė tarp žuvų, sidabrinių oro burbuliukų debesies viduryje. Kaip kamštis iškilo į paviršių ir nuplaukė link uolų, kurios pusračiu juosė nedidelę lagūną, čia jachta buvo išmetusi inkarą. Kiek paplaukusi atsigręžė į tėvą, kuris stovėjo atsirėmęs į turėklą ir mojo jai ranka. – Klausyk, Eime! Ar dabar ne pamoka?! – Greisei susopo galvą, tėti! – pamelavo mergaitė. – Mokysimės vėliau, kai bus ne taip karšta! 12
– Na gerai. Tik nepamirškit... Tėvas stengėsi būti jai griežtas, bet tokiu oru, apsuptam nepaprasto grožio gamtos, jam, kaip ir Greisei, buvo sunku net pagalvoti apie discipliną. Be to, manė Eimė, nerdama gilyn ir išbaidydama guotą ešerių, ji visada mokėjo pergudrauti tėvą. Sunkiau sekėsi Markui, jos vyresniajam broliui. Jeigu gaisras būtų kilęs jo mokykloje, jis būtų nedelsiant perkeltas kitur, o apie jo kelionę į Graikiją nebūtų buvę net kalbos. Jų tėvas seras Kehalas Gudinafas buvo jūrininkas iki kaulų smegenų, įstojo į laivyną šešiolikos metų, vadovaujamas Dželikou dalyvavo Jutlandijos mūšyje, pats tapo admirolu 1917 metais. Už nuopelnus Didžiajame kare – saugant konvojus nuo povandeninių laivų atakų – jam buvo suteiktas riterio titulas. Po žmonos mirties jis paliko laivyną, bet jūreivystė buvo įsigėrusi jam į kraują. Jis nemėgo sausumos ir, menkiausiai progai pasitaikius, laiką leisdavo vienoje iš trijų savo jachtų: „Kalipsėje“, kuri buvo prišvartuota Vakarų Indijoje, lenktyninėje jachtoje „Kirkė“, laikomoje Portsmute, ir šioje – labiausiai jo branginamoje – „Sirenoje“, kuri žiemodavo Nicoje. „Sirena“ buvo tristiebė škuna su gultais dešimčiai keleivių ir aštuonių jūreivių ekipažui. Dabar Eimė žiūrėjo į ją, oriai plūduriuojančią su išmestu inkaru, vandenyne atsispindėjo žvilgantis juodas korpusas. Laivo įgula čia jautėsi kaip namie, taip pat ir Eimė. Plaukti ji išmoko beveik anksčiau, negu vaikščioti, ir galėjo valandų valandas nebristi iš vandens. Jai nereikėjo maudymosi kepuraitės, nes – dideliam tėvo pasibaisėjimui – Eimė 13
neseniai nusikirpo ilgas garbanas ir dabar džiaugėsi madingesne trumpų plaukų šukuosena. Mergaitę dažnai per klaidą palaikydavo berniuku, bet jai tai buvo nė motais. Eimė žinojo, kas ji tokia. Priplaukusi uolas, mergina išlipo iš vandens ir atsisėdo pasišildyti saulutėje. Buvo gegužės pabaiga, šaltoms jūros srovėms šioje pasaulio dalyje gana ankstyvas metas. Ji nupurtė spindinčius lašus nuo strazdanotos odos ir dirstelėjo į krantą. Tiesiai už siauros smėlėtos pakrantės, kur jie vakar vakare pasistatė stalus ir vakarieniavo žibant žvaigždėms, juodavo tankus tamsiai žalių kiparisų miškas. Sala, viena iš Kikladų salyno, nutįsusio į pietus nuo Atėnų, buvo mažytė, negyvenama ir daugumoje žemėlapių net nepažymėta. Eimei prie kojos, odinėje makštyje, buvo nardymo peilis. Jis priklausė Luisui, augalotam prancūzui kapitono padėjėjui. Jis pamokė ją, kaip atplėšti nuo uolos valgomuosius moliuskus. Aplink liemenį buvo apsirišusi tinklelį neštis midijų ir kitų valgomųjų moliuskų laimikiui. Sėdėdama ant uolos ji jautėsi kaip laukinė, už milijono mylių nuo Anglijos ir nuobodžios mokyklos. Ji buvo pati laimingiausia mergina pasaulyje, o aplink ją tikriausiai – rojus. Laivą ji išgirdo anksčiau, negu pamatė, – duslų variklio tuksenimą, bet nieko blogo neįtarė. Viduržemio jūra šimtus metų buvo sausakimša laivų. Eimė stropiai ieškojo moliuskų, beveik nesuvokdama, kad tuksenimas darosi vis garsesnis, bet paskui smarkiai nustebo, pamačiusi atpūškantį trampą, garlaiviūkštį, iš kurio striuko kamino virto dvokiantys juodi dūmai. Žiūrėjo, 14
kaip garlaivis priplaukė prie „Sirenos“ šono ir su baisiu žvangesiu išmetė inkarą. Matė po denį lakstančius kelis komandos narius. Jų oda buvo tamsiai ruda, įdegusi saulėje, vyriškiai vilkėjo suodinais, dėmėtais drabužiais. Šalia grakščios ir lieknos jachtos garlaivis atrodė kaip bjaurus neūžauga. Eimė žvilgtelėjo į laivo pavadinimą, užrašytą raudonomis, apsilupinėjusiomis raidėmis – „Charonas“. Vėjas pakeitė kryptį, nupūtė juodus dūmus link saulės ir užtraukė ant užutėkio šešėlį. Eimei, stovinčiai iki kelių vandenyje uolos įduboje, akimirką pasidarė šalta ir ji sudrebėjo. Jos tėvas apimtas smalsumo žiūrėjo į priplaukusį garlaivį. Išskyrus laivo pavadinimą, nebuvo matyti nei vėliavų, nei kokių kitų atpažinimo ženklų, ir jis stebėjosi, ko tokiam laivui galėjo prireikti retai lankomame ir nuošaliame užutėkyje. Greičiausiai – pagalbos. – Ei, „Sirenoje“! Gudinafas prisimerkęs žvilgtelėjo per laivus skiriantį tarpą ir pamatė stambaus sudėjimo blondiną tvarkingai apkirpta barzda. – Ei! – šūktelėjo jis atsakydamas. – Ar jums reikia pagalbos?! – Bijau, kad variklis sugedo! – šūktelėjo vyras. Gudinafas pabandė iš akcento atspėti tautybę. Tikrai Rytų Europa, bet tiksliau pasakyti negalėjo. – Ar galiu padėti? – riktelėjo jis. Kiekvieno jūrininko pareiga – ateiti į pagalbą jūroje nelaimės ištiktam likimo broliui. Bet, dar nenutilus 15
Gudinafo žodžių aidui, anas laivas jau buvo nuleidęs ant vandens irklinę valtį. Netaręs daugiau nė žodžio, blondinas paprastai, bet labai grakščiai liuoktelėjo per laivo bortą ir saugiai nušoko į valtį. Šeši tvirti jūreiviai stvėrėsi irklų ir valtis ėmė sparčiai artėti „Sirenos“ link. Gudinafas susiraukė. Kažkas čia negerai. Jis apžvelgė jūreivius ir pamatė du kinus, du iš pažiūros afroamerikiečius, kaulėtą, išblyškusį vyrą sulaužyta nosimi ir beveik nuogą, nuplikusį ir išsitatuiravusį milžiną iš Pietų jūrų, jis buvo užsimaukšlinęs moterišką skrybėlę ir įsikišęs tarp dantų storą cigarą. Blondinas kapitonas stovėjo laivagalyje ir išsiviepęs rodė dantis. Rankos pūpsančiais raumenimis, neką plonesnės už kojas, buvo sukryžiuotos ant krūtinės. Apsiavęs auliniais batais iki kelių, prasegtas kitelis sujuostas plačiu diržu. Gudinafas su palengvėjimu atsiduso, pamatęs, kad nė vienas iš vyrų nėra ginkluotas. Valtis priplaukė prie jachtos, ir kapitonas lengvai užšoko ant kopėčių, tarsi liuoksėdamas namo laiptine. Jis stryktelėjo ant denio ir linktelėjo. Jo akys, iš arčiau pažiūrėjus, stebino. Rainelės buvo itin blyškios – beveik bespalvės, apvestos pilku kontūru, kuris spindėjo kaip sidabras. – Leiskite prisistatyti, – tarė jis. – Zoltanas Madjaras. – Vengras? – nustebo Gudinafas. – Iš šalies, kuri neturi priėjimo prie jūros? – Taip, – atsakė Zoltanas. – Retai sutiksi vengrą jūrininką, – tarė Gudinafas. – O vengrą laivo kapitoną – dar rečiau. 16
– Mes plaukiojame nepaprastu laivu, mūsų komanda įvairiatautė. Matote, neiškėlėme jokios vėliavos. Todėl, kad tai pasaulio laivas, – Zoltanas išskėtė rankas ir lėtai parodė į visas pasaulio šalis. – Aš myliu jūrą. Ji primena man Az Alfeldą, Didžiąją Vengrijos lygumą. Neaprėpiamas dangus ir kiek akys užmato – mylių mylios plynumos. Valties komanda dabar jau buvo sulipusi ant denio ir ėmė iš visų pusių supti Gudinafą. Jis žiūrėjo į jų paniurusius, abejingus, bejausmius veidus. Tada žengė žingsnį Madjaro link ir ištiesė ranką. – Sveiki atvykę į mano laivą, – tarė, – aš esu „Sirenos“ kapitonas, seras... – Žinau, kas jūs, – pertraukė jį vengras šypsodamasis. – Jūs esate Ketalas Gudinafas. Jam sunkiai sekėsi ištarti anglišką „th“ garsą, todėl vardas nuskambėjo panašiai kaip „cattle“, galvijai. – Tiesą sakant, tariama Kehalas, – burbtelėjo Gudinafas ir prisivertė nutilti. – Bet iš kur žinote mano... – Su visa pagarba, – pertraukė jį Zoltanas ryžtingu balsu... – tariu taip, kaip man patinka ištarti. – Atleiskit, nesuprantu, – apstulbo Gudinafas. – Nėra jokio reikalo elgtis šiurkščiai. Aš pasiūliau jums savo pagalbą... – Prašau atleisti, – vėl pertraukė Zoltanas ir dar žemiau palenkė galvą, bet jau tyčiodamasis. – Jūs teisus. Šiurkščiai elgtis nėra priežasties. Mano vyrai tik pasiims, ko čia atėjo, ir mes išvyksime. – Atleiskite, nesupratau, – stebėjosi Gudinafas. – Ką pasiims? 17
Luisas, pirmasis kapitono padėjėjas, ir kiti du komandos nariai šiugždančiomis baltomis uniformomis atsargiai artinosi deniu. – Šis pokalbis darosi nuobodus, – pareiškė Zoltanas. – Nuobodus kaip angliški arbatos vakarėliai. Kartą buvau Anglijoje. Maistas pilkas, dangus pilkas, žmonės nuobodūs. – Jis suplojo delnais. – Mano vyrai pasirengę, tad gana tuščiai laidyti liežuvį, metas imtis darbo, sere Gudinafai. – Užtektų ir Gudinafo, – tarė anglas šiek tiek pyktelėjęs. – Derėtų sakyti „lorde Kehalai“, bet tik ne „sere Gudinafai“... – Sakysiu, kaip noriu, – atkirto Zoltanas. – Prašom manęs daugiau neerzinti. Stengiuosi išlikti ramus ir šaltakraujis, kaip ir jūs, anglai, nes kai aš įširstu, pridarau dalykų, dėl kurių kartais gailiuosi. Dabar prašau netrukdyti, turiu neatidėliotinų reikalų... Sulig tais žodžiais Zoltanas Madjaras pliaukštelėjo delnais ir iš už denio kajutės išlindo dar vienas būrelis vyrų. Priblokštas Gudinafas suprato, kad kol jo ir jo komandos dėmesys buvo nukreiptas kitur, iš garlaivio atplaukė dar viena valtis ir ant jachtos denio užlipo dar keli jūreiviai. Šie buvo ginkluoti – peiliais, trumpais kardais, pistoletais. Juos mikliai išdalijo savo draugams. Stambus Pietų jūrų čiabuvis gavo banginių žeberklą ir kaip plunksnelę laikė jį stipria tatuiruota ranka. Kita ranka išsiėmė iš burnos cigarą, išspjovė ant denio tabako skiautelę. – Ko norite? – paklausė pasipiktinęs Gudinafas, nors labai gerai suprato, kas dedasi. 18
Tai piratai, ir jis nieko negali padaryti. Jo kabinoje, užrakinti seife, nenumatytiems atvejams buvo laikomi du šautuvai ir senovinis ikikarinis pistoletas, bet iki šios dienos jų niekas nebuvo ištraukęs. O dabar jau per vėlu. Pirmasis padėjėjas Luisas žengė žingsnį, bet Gudinafas sustabdė jį žvilgsniu. Kad ir kaip apmaudu, kapitonas suprato, jog bandyti priešintis būtų buvusi tikra beprotybė. Reikia ištverti. – Tai privatus laivas, – paaiškino jis kiek galėdamas ramiau. – Neturime krovinio, mūsų triumas neprikimštas brangenybių. Yra nedidelis seifas su pinigais, tačiau suma menka... Stambusis vengras nepaisė Gudinafo žodžių ir sukomandavo vengriškai. Keli jo vyrai nusileido į triumą. – Rinkitės, – tarė Zoltanas, priėjęs prie Gudinafo. – Arba pasakote seifo kodą, arba jūsų gražuolį laivą kirviais sukaposime į šipulius. Luisas vėl žengė žingsnį, tačiau Zoltanas vikriu judesiu išsitraukė iš po švarko pistoletą ir nutaikė į jį. Gudinafas atpažino pistoletą: tai buvo itališka, laivyno karininkams skirta devynių milimetrų „Beretta“. Užpuolikai nebuvo atsitiktinai į krūvą susimetę prisitaikėliai, o rimti profesionalai. Jis berte išbėrė Zoltanui seifo kodą, ir šis vėl kažką riktelėjo savo vyrams. Po akimirkos iš apačios atsklido riksmai. Piratai ant denio išvilko Greisę Veinrait. Paskui ją išėjo blyškiaveidis jūreivis, nešinas seifo turiniu. Zoltanas dirstelėjo į 19
Greisę, paskui į grobį, tada suirzęs papurtė galvą ir pasitrynė smilkinį. Pasigirdo gilus gerklinis niurnesys. Išsitatuiravęs milžinas sviedė kažką virš denio. Zoltanas pagavo mestą daiktą, jo veidas nušvito. Tai buvo maža bronzinė statulėlė. – Ačiū, Medžio Kamiene, – padėkojo jis. Medžio Kamienas nusišypsojo ir išpūtė cigaro dūmą. Zoltanas abiem rankomis pakėlė statulėlę ir pabučiavo. – Palikit ją! – riktelėjo Gudinafas, nepajėgdamas tramdyti pykčio. – Jums ji neturi jokios vertės. Tai visuose kataloguose registruotas meno kūrinys. Jo niekur neparduosit... O jeigu išlydysit, ištiks baisi nelaimė. Zoltanas nusišypsojo, lėtai atsisuko į Gudinafą ir įsmeigė plieninių akių žvilgsnį. – Aš nesu valstietis! – atšovė. – Nesu skystaprotis. Žinau, ko man reikia. Man reikia šitos bronzinės statulėlės, sere Ketlai. – Kehalas, žmogau, Ke-ha-las! – Nutilk, prakeiktas angle! – Nė nenutuokiate, kokia jos tikroji vertė! – protestavo Gudinafas. – Žinau, kad tai Donato di Beto Bardžio, geriau žinomo Donatelo vardu, rankų darbas. Penkioliktas amžius, nulieta Florencijoje, tai modelis fontano, kurio taip niekad ir nebuvo pastatytas. – Zoltanas pavartė statulėlę rankose. – Tai graikų mitologijos personažas. Sirena. Ta pati sirena, kurios vardu pavadintas šis laivas. Sirenos buvo pabaisos – pusiau moterys, pusiau paukščiai. Nuostabiais balsais įviliodavo laivus ant 20
uolų ir surydavo jūreivius, – jis metė žvilgsnį į Gudinafą. – Moterys, sere Gudinafai. Jų visada reikia saugotis. Jos pavojingos. – Statulėlė priklausė mano žmonai, – tyliai tarė Gudinafas. – Statulėlę Napoleonas pavogė iš Florencijos kunigaikščio, – išrėžė Zoltanas. – O iš Napoleono po Vaterlo mūšio ją nukniaukė vienas iš jūsų žmonos giminaičių. Dabar atėjo mano eilė ją pavogti. Gudinafas mėgino pastverti statulėlę, bet Madjaras atsainiai, lyg vydamas šalin musę, tvojo ranka ir patiesė Gudinafą ant denio. Kelias akimirkas kapitonas gulėjo apsvaigęs. Luisas šoko ant Zoltano, bet staiga sustojo ir žioptelėjęs virto aukštielninkas. Medžio Kamienas su tokia jėga sviedė į jį žeberklą, kad pusė ginklo dabar kyšojo prancūzui iš nugaros. Kelias akimirkas pasikamavęs, Luisas nurimo. – Nenorėjau šiandien pralieti kraujo, – tarė Zoltanas. – Bet tu pats mane privertei. Gudinafas sunkiai atsistojo ir niūriai dėbtelėjo į Zoltaną. – Tu barbaras. Paprasčiausias piratas. Zoltanas padavė statulėlę išsitatuiravusiam milžinui ir sugriebė Gudinafą už marškinių. – Neerzink manęs, – sušnypštė jis. Gudinafas pažiūrėjo jam į akis; blyškios rainelės dabar atrodė patamsėjusios. – Imk, ką tik nori, – maldavo Gudinafas, – tik palik statulėlę. Man ji labai brangi. 21
Zoltanas atstūmė Gudinafą ir paėmė statulėlę iš Medžio Kamieno. – Ne, – atrėžė jis. Nesusitvardęs Gudinafas čiupo Zoltaną. – Tu jos negausi! Man nesvarbu, ką padarysi; nužudęs galėsi išplėšti ją man iš rankų, bet geruoju neatiduosiu. Jis sugriebė statulėlę ir, prirėmęs Zoltaną prie jachtos borto, pradėjo dėl jos grumtis. Jie stumdėsi gal pusę minutės, tada pasigirdo duslus šūvis ir pasklido svylančios mėsos ir drabužių kvapas. Gudinafas, susiėmęs už pilvo, nusvirduliavo atatupstas. – Tu šovei į mane, – pasakė jis ir suklupo. – Esi labai įžvalgus, pone Gudinafai. Juk sakiau – neerzink manęs. – Aš dar pamatysiu tave spirgantį pragare. – Abejoju. Po kelių minučių jau būsi miręs. Tau tai „sėkminga“ diena. Taip taręs, Zoltanas Madjaras stryktelėjo per bortą į laukiančią valtį. Po akimirkos paskui jį įšoko irkluotojai ir nusiyrė prie garlaivio. Atplaukęs Zoltanas užlipo ant denio ir sunkiai šnopuodamas ėmė apžiūrinėti statulėlę. Nors ir buvo keletas nesklandumų, šio ryto darbas nusisekė. Jis perbraukė pirštu per dailius sirenos kūno vingius ir nusišypsojo. Viskas pavyko net per lengvai. Kai Zoltanas pasisuko leistis į triumą, kairį jo petį staiga pervėrė deginantis skausmas, ir jis išmetė statulėlę ant denio. Apsisukęs pamatė trumpaplaukę gal keturiolikos metų mergaitę su maudymosi kostiumėliu. Nuo liauno jos kūno varvėjo vanduo, o jauname veide buvo matyti pyktis ir baimė. 22
Zoltanas pažvelgė į savo marškinius. Kraujas buvo nudažęs juos tamsiomis dėmėmis. Jis pakėlė dešinę ranką prie peties, kurį gręžė aštrus skausmas. Ten buvo giliai įsmigęs peilis; įstrigęs į patį sąnarį. Jam norėjosi ir verkti, ir juoktis. Mergiotė turėjo charakterį. Jei paskutinę akimirką nebūtų pasisukęs, peilis būtų įsmigęs prie pat stuburo. Kairioji Zoltano ranka bejėgiškai kadaravo prie šono; nuo skausmo ir kraujavimo darėsi silpna. – Tu dar pasigailėsi, kad manęs nenužudei, – tyliai pagrasino jis. – Vieną dieną aš užbaigsiu šį darbą, – piktai atkirto mergaitė. Zoltaną apsupo jo sėbrai, apimti panikos, jie šūkalojo ir rėkavo. Trys iš jų sugriebė mergaitę. – Duokit man oro ir vyno, – sumaurojo Zoltanas. – „Jaučio kraujo“! Kažkas padavė jam butelį, šis jį užsivertė, o tamsiai raudonas vynas varvėjo smakru. Tada susikaupė ir, baisingai rėkdamas, išplėšė peilį iš peties. – Nuskandinkit jachtą, – paliepė Zoltanas ir sviedė peilį į jūrą. – Išsiveskit moteris... nugalabykit visus vyrus. Peilis sukdamasis ir vartydamasis grimzdo į ramų vandenį, kraujas nuo jo pamažu nusiplovė. Peilis įsmigo į dugno smėlį ir liko styroti ten lyg kryžius ant povandeninio kapo.