Vampyrės dienoraštis. Kova

– Puikiai sugalvojai, – patenkinta sutiko teta. – Man būtų labai malonu, jei tik tėvai neprieštarauja.

– Iki Herono tolimas kelias. Manau, ir aš pasiliksiu, – pasakė Robertas. – Galiu išsitiesti čia ant sofos.

Džudita paprieštaravo, kad viršuje apsčiai kambarių svečiams, bet Robertas nepasidavė. Sofa jam būsianti pats tas. Žvilgtelėjusi nuo sofos į prieškambarį, kurio laukujės durys buvo puikiai matyti, Elena suakmenėjo. Jie viską suplanavo iš anksto arba sumąstė dabar pat. Pasistengė, kad ji negalėtų pasprukti.

Kai išėjo iš vonios apsisiautusi raudonu šilkiniu kimono, ant savo lovos pamatė sėdinčias Mereditę ir Bonę.

– Ką gi, sveiki, Rozenkrance ir Gildensterne, – su kartėliu tarė.

Bonė, atrodžiusi prislėgta, sunerimo. Dvejodama pašnairavo į Eleną.

– Ji mus perkando. Nori pasakyti, kad šnipinėjam jos tetai, – paaiškino Mereditė. – Elena, suprask, taip nėra. Negi visiškai nepasitiki mumis?

– Nežinau. Ar galiu pasitikėti?

– Taip, juk mes tavo draugės. – Elenai nespėjus nė sujudėti, Mereditė stryktelėjo nuo lovos ir uždarė duris. Tada atsigręžė į Eleną. – Dabar, kvailiuke, bent kartą gyvenime paklausyk manęs.

Tiesa, mes neišmanom, ką galvoti apie Stefaną. Bet negi nesupranti, kad pati esi dėl to kalta? Vos tik judu susidraugavote, užsisklendei nuo mūsų. Nepasakojai, kas darosi. Arba ne viską pasakojai.

Ir vis dėlto mes tavimi tikim. Tu tebesi mums svarbi. Elena, mes palaikom tave ir norim padėti. Jei to nesupranti, tikrai esi kvaiša.

21