Page 1

VIRSELIS


W

V Kaip tai baigiasi...

K

alėdinis megztinis daug metų išgulėjo viršuti­ nėje mano spintos lentynoje. Išaugau jį prieš kelis dešimtmečius ir paimdavau į ran­ kas tik todėl, kad anksčiau dažnai tekdavo kraustytis. Vis dėlto man nė karto netoptelėjo jo išmesti. Keldamasis į naują vietą, aš kaskart jį atsargiai sulankstydavau, įdė­ davau į dėžę, gabendavau į naujus namus ir rūpestingai padėdavau į kitą lentyną, žinodamas, kad niekada jo ne­ beapsivilksiu. Nors prabėgo daug laiko, vos pamatęs megztinį, visada smarkiai susijaudindavau. Į jį įmegzta mano naivi vaikys­ tė – mano didžiausios graužatys, baimės, viltys, neviltys – ir galop mano didžiausias džiaugsmas.

U

7

T


Glenn Beck

W

8

U

V Iš pradžių man atrodė, kad rašau šią istoriją tik savo šeimai. Bet pamažu kažkas atsitiko: istorija mane užvaldė ir man nebepriklausė. Dalykai, kuriuos daug metų sten­ giausi pamiršti ir galop pamiršau, kurių niekada neketi­ nau niekam pasakoti, veržėsi iš širdies gelmių. Prabėgo geri trisdešimt metų, kol įstengiau papasako­ ti šią istoriją, nesijausdamas nesmagiai. Ko gero, visą jos reikšmę ir įtaką deramai suprasiu tik gyvenimo pabaigoje. Kai kuriuos vardus ir įvykius pakeičiau, bet iš esmės tai pasakojimas apie svarbiausias Kalėdas mano gyvenime. Šios palaimingos šventės proga dovanoju savo istoriją tau. Tesuteikia ji tau ir tiems, kuriuos myli, tiek džiaugs­ mo, kiek suteikė man.

T


W

V Edžio malda Viešpatie, žinau, kad paskutinį kartą su tavimi seniai kalbėjau, atsiprašau. Tiek visko atsitiko, kad sunku rasti, ką sakyti. Mama nuolat tvirtina, kad tu mus sergi net sunkiais laikais. Ko gero, tikiu ja, bet kartais nelengva suprasti, kodėl tu leidai, kad mus ištiktų tokios bėdos.

9

Žinau, kad mama sunkiai dirba, o pinigų trūksta, bet, Viešpatie, jei per Kalėdas gaučiau dviratį, gyvenimas pagerėtų. Padarysiu viską, ko nori, kad įrodyčiau, jog nusipelniau. Eisiu į bažnyčią. Stropiai mokysiuos. Būsiu geras sūnus. Pažadu jį užsitarnauti.

U

T


W

V Pirmas skyrius

S

niege ant priekinio stiklo brėžė pusračius va­ lytuvai. Gražus sniegas, pamaniau, pasislinkdamas į priekį ir smakru atsiremdamas į priekinės sėdynės viniplastiką. – Atsitrauk, vaikeli, – švelniai paliepė mano mama Merė. Ji buvo trisdešimt devynerių, bet dėl pavargusių akių ir žilų sruogų juoduose kaip anglis plaukuose daugumai žmonių atrodė vyresnė. Jie nebūtų klydę, jei amžius būtų nustatomas pagal gyvenimo patirtį. – Bet, mama, atsitraukęs aš nematau sniego. – Gerai. Bet tik kol sustosime benzino. Aš dar pasislinkau ir nunešiotais kedais įsispyriau į iški­ lumą ties mūsų senučio „Ford Pinto“ universalo viduriu. Buvau liesas ir aukštas ne pagal amžių, todėl keliai užsirie­

U

11

T


Glenn Beck

W

12

U

tė iki krūtinės. Mama sakydavo, kad ant užpakalinės sė­ dynės saugiau, bet širdies gilumoje žinojau, kad iš tikrųjų čia sėdžiu dėl radijo. Aš nuolat juo žaisdavau, ieškodamas geros muzikos, o ne nykaus mamos Perio Komo. Toliau važiavome degalinės link, ir aš pro sniegą pama­ čiau Maunt Vernono centro pakraštį. Pagrindinę gatvę iš abiejų pusių juosė raudonų ir žalių lempučių girliandos. Vašingtono valstijoje karštų vasaros dienų reta, bet jei to­ kių pasitaikydavo, elektros stulpai, vainikuoti kalėdinėmis lemputėmis, atrodydavo nei šiaip, nei taip. Jos kabodavo it žvėreliai per vasaros įmygį, kol koks miesto tarnybų dar­ bininkas įjungdavo elektrą ir pakeisdavo nebepažadinamas lemputes. Bet dabar, gruodžio mėnesį, lemputės darė stebu­ klus, džiugindamos vaikus ir kurdamos Kalėdų nuotaiką. Tais metais aš labiau nerimavau, negu džiaugiausi. No­ rėjau, kad šių metų Kalėdos pagaliau vėl būtų tokios kaip anksčiau. Kalėdų rytas mūsų namuose daug metų būdavo pertekęs dovanų, juoko ir šypsenų. Bet prieš trejus metus mirė tėvas – ir man atrodė, kad sykiu netekome Kalėdų. Prieš tėvo mirtį apie mūsų turtinę padėtį beveik ne­ galvojau. Mes nebuvome turtingi, mes nebuvome varg­ šai – mes tiesiog buvome. Turėjome gražų namą gerame rajone, kasdien valgydavome karštą vakarienę, o vieną va­ sarą, kai man buvo penkeri, net nuvažiavome į Disneilan­ dą. Prisimenu, kaip puošniai buvau aprengtas skrydžiui lėktuvu. Prisimenu dar vienas atostogas po kelerių metų,


Kalėdinis megztinis

V tėvai nusivežė mane į Beržų įlanką – skamba gražiai, bet iš tiesų tai tebuvo akmenuotas paplūdimys maždaug už valandos kelio nuo namų. Tada mums nieko netrūko, nebent daugiau laiko kartu. Tėvas nusipirko Didmiesčio kepyklą, kai buvau ma­ žas, – ji buvo pastatyta devynioliktame amžiuje. Jis dirb­ davo ilgai, beveik kiekvieną rytą išeidavo prieš aušrą, sū­ nus dar miegodavo. Motina išruošdavo mane į mokyklą, aptvarkydavo namus, šį bei tą išskalbdavo ir eidavo pas tėvą į kepyklą, ten dirbdavo iki vakaro. Po pamokų aš traukdavau į kepyklą padėti tėvams. Ga­ lėdavau ateiti per pusvalandį, bet paprastai užtrukdavau. Bent kelias dienas per savaitę sustodavau miesto centro pakraštyje ant tilto, kertančio greitkelį, ir žiūrėdavau, kaip pro šalį švilpia automobiliai ir sunkvežimiai. Daugelis vai­ kų spjaudydavo žemyn, ant kelio, tikėdamiesi apspjauti automobilį, bet aš buvau ne toks. Aš tik įsivaizduodavau, kad spjaudau. Aš nuolat skųsdavausi, kad turiu tiek laiko praleisti kepykloje, ypač tėvui liepus suplauti indus, bet man pa­ tikdavo slapta stebėti, kaip jis dirba. Žmonės jį vadino kepėju, bet aš maniau, kad jis – menininkas, skulptorius, tik vietoj kalto – tešla, o vietoj molio – glajus. Tačiau ga­ minys visada būdavo šedevras. Tėtis ir dėdė Bobas pradėjo mokytis kepykloje pas tėvą, būdami mano amžiaus. Grįžę iš mokyklos, jie prisijuosda­

13

T


Glenn Beck

W

14

U

vo prijuostes ir mazgodavo, regis, niekada nesibaigiančius rykus, kaldami receptus. Mokinys tėtis netrukus pranoko mokytoją. Tėtis buvo apsigimęs kepėjas, vienintelis šeimoje, ge­ bantis paversti receptus tikrove. Greitai žmonės sušneko, kad Didmiesčio kepyklos duona ir pyragai patys skaniau­ si. Tėtis brangino savo gaminius beveik taip, kaip šeimą. Šeštadienis būdavo ypatingas, nes tėvas beveik kiaurą dieną puošdavo tortus glajumi. Neatsitiktinai šeštadienį man labiausiai patikdavo su juo dirbti. Na, sakydamas „dirbti“, šiek tiek perdedu, nes beveik nieko nekepdavau. Daugiausia, ką jis man leisdavo – išimti tešlą iš kildinimo spintos, bet aš jį atidžiai stebėdavau ir kuo dažniau pikt­ naudžiaudavau oficialaus glajaus ragautojo pareigomis. Nors tėtis nuolat mėgino išmokyti mane savo receptų, niekada jų kaip reikiant neišmokau. Mama kaltino mano išsiblaškymą, bet aš supratau, kad man tiesiog labiau pa­ tinka valgyti, negu kepti. Niekada nenorėjau tapti kepėju: reikia per daug dirbti ir per anksti keltis. Bet tėtis niekada neprarado vilties, kad vieną gražią dieną apsigalvosiu. Pirmiausia jis nusprendė mane išmokyti kepti pyragai­ čius, bet, vos spėjęs patikėti man tešlą ir maišyklę, suvokė padaręs klaidą. Didelę klaidą. Jei būtų palikęs mane vie­ ną su tešla dar kelias minutes, nebebūtų turėjęs ko kepti. Paskui tėtis sumaniai pakeitė mokymo būdą: nuo pratybų prie apklausos. Jis parodydavo, kaip paruošti tešlą šokola­


Kalėdinis megztinis

V dinių tortų partijai, ir šiūptelėdavo man į veidą miltų, kai neišvengiamai paminėdavau sudedamąją dalį, kurios torte neturi būti. Tarkim, mėsą. Vieną dieną, tėčiui įpusėjus apklausą dėl obuolių py­ rago, į kepyklą įėjo kasininkė (motina) ir paklausė, ar jis galėtų padėti pirkėjai. Tai nebuvo neįprasta – tėtis kar­ tais pasirodydavo parduotuvėje, dažniausiai po pietų, kai krosnys vėsdavo, o mama eidavo į banką. Manau, šias va­ landas jis labiausiai mėgo, nors tai slėpė. Tėtis buvo drau­ gingas žmogus, jam patikdavo žiūrėti į pirkėjų, ragaujan­ čių šviežiausius jo kūrinius, veidus. Tą dieną žiūrėjau, kaip tėtis sveikinasi su ponia Olsen, mano nuomone, seniausia miesto gyventoja. Ji nuolat pas mus apsipirkdavo. Pastebėjau, kad mama aptarnaudavo ponią Olsen neskubėdama, išklausydavo jos pasakojimus. Ko gero, ji manė, kad ponia Olsen vieniša. Tėtis su ja irgi elgėsi ne mažiau pagarbiai. Kalbėdamasis jis maloniai šypsodavosi, ir man krito į akis, kad ponios Olsen veide irgi šmėkštelėdavo šypsenos šešėlis. Tėtis taip paveikdavo daugelį žmonių. Ponia Olsen atėjo vieno kepaliuko duonos, bet tė­ tis penkias minutes bandė jai įpiršti visų gaminių, nuo „Napoleono“ iki šokoladinio torto. Ji be paliovos atsisaki­ nėjo, bet tėtis neatlyžo, siūlydamas ką nors išsirinkti ne­ mokamai. Galop ponia Olsen nusileido, iki ausų išsišiepė ir pasakė tėčiui, kad jis be galo geras. Prisimenu tą žodį,

15

T


Glenn Beck

W

16

U

nes pamaniau, kad jis paprastas, bet teisingas. Mano tėtis buvo geras. Įsidėjusi į krepšį duoną ir dėžutę su nemokamais kepi­ niais, ponia Olsen iš piniginės ištraukė kažkokius nematy­ tus pinigus. Mano nuomone, ne banknotus. Buvo panašu į kuponus, bet mes kuponų nedalijome. Kai ji pasuko prie durų, man širdis ėmė smarkiai plakti. Negi tėtis buvo ap­ gautas mano akivaizdoje? Iš kepyklos pelno buvo apmoka­ mos mūsų sąskaitos (ir dar svarbesnis dalykas – dovanos man). Prisėlinau prie tėčio, stovinčio šalia kasos, ir, nema­ nydamas, kad ponia Olsen gali mane išgirsti, sušnibždėjau: – Tėti, tai ne pinigai. Ponia Olsen sustingo kaip įbesta ir pažvelgė į mano tėvą. Šis dėbtelėjo į mane. – Edi, prašom eiti į kepyklą. Tučtuojau. Tėčio balsas buvo piktas. Paskui jis maloniai linktelėjo poniai Olsen, dar kartą širdingai nusišypsojo, o ji apsisu­ ko ir vėl patraukė prie durų. Supratau patekęs į bėdą. Kai ėjau pro duris į kepyklą už parduotuvės, veidas iš gėdos degė skaisčiau negu krosnis. – Edi, žinau, kad ne iš piktos valios, bet negi nesupran­ ti, kaip nesmagu buvo poniai Olsen? – Ne, – atsakiau. Iš tiesų nesupratau. – Edi, ponia Olsen  – mūsų nuolatinė pirkėja. Prieš metus mirė jos vyras, ir ji vos galus su galais tesuduria. Tu teisus, jinai sumokėjo ne pinigais, bet nepasiturin­


Kalėdinis megztinis

V tiems žmonėms nemokami maisto talonai atstoja pinigus. Mūsų vyriausybė padeda poniai Olsen nusipirkti maisto, kol ji atsistos ant stipresnių kojų. Jai girdint, apie talonus nekalbame, nes jai nemalonu, kad yra priversta prašyti paramos. Tėtis paaiškino, kad nors mūsų šeima niekada nepriim­ tų niekieno, ypač vyriausybės, pagalbos, yra gerų žmonių, kuriems jos reikia. Man iškart pagailo ponios Olsen – pagailo visų, kuriems tenka pasikliauti svetimų žmonių parama. Ir apsidžiaugiau, kad mes niekada neatsidursime tokioje padėtyje. Po kelių mėnesių pasitaikė proga įrodyti tėčiui, kad pa­ mokos neužmiršau. Mama vėl buvo išbėgusi į banką, aš krautuvėje dėjau į vitriną šviežius migdolinius sausainius, o tėtis aptarnavo pirkėjus. Vėl pamačiau, kaip jis vietoj pinigų paėmė keis­ tuosius maisto talonus  – šį kartą iš vaikino, kuris pirko duonos, sluoksniuotą tortą ir tuziną pyragaičių. Bet da­ bar, užuot širdingai šypsojęsis, maloniai kalbinęs ir siūlęs gardžių kepinių nemokamai, tėvas tylėjo. Kai pirkėjas išėjo, klausinėti ėmiau aš. Nusekiau paskui tėvą į kepyklą. – Kas negerai, tėti? – paklausiau. – Pažįstu tą vyriškį, Edi. Jis gali dirbti, bet nenori. Žmogus, pajėgus užsidirbti pinigų, neturi teisės jų imti iš kitų.

17

T


Glenn Beck

W

18

U

Galop supratau, kad mano tėvas, augęs skurde ir ka­ mavęsis dėl kiekvieno mūsų daiktelio, visada atsisakys pagalbos. Jis sunkiai dirbo, plėtodamas verslą, kad aprū­ pintų šeimą, ir manė, jog kiti irgi privalo taip elgtis. „Vy­ riausybė, – pasakė man vieną vakarą, – privalo apsaugoti, o ne dalyti saldainius.“ Nežinau, ar mano motinai toks požiūris buvo įskiepy­ tas nuo mažens, ar jinai perėmė jį iš tėvo per šitiek ben­ dro gyvenimo metų, bet manė lygiai taip pat. Jam mirus, vertėmės labai sunkiai, bet jai nė į galvą neatėjo prašyti paramos. – Ištversime, Edi,  – kartodavo ji.  – Dabar truputį vargstame, bet daugeliui kitų paramos reikia labiau negu mums. Mama kaip paprastai į ateitį žvelgė viltingai. „Trupu­ tį vargstame“ nė iš tolo nenusakė, kaip nežmoniškai mes taupome. Jei vakarieniauti kur nors išeidavome – tik ypa­ tingomis progomis, – ji visada mane perspėdavo, kol ne­ priėjo padavėja: „Neužmiršk, Edi, neužsisakyk pieno, jo namie per akis. Nereikia išlaidauti.“ Aš puikiai supratau, kad svarbu ne išlaidumas, o pinigai. Svarbiausia buvo pinigai. Man atrodė, kad mama be pa­ liovos dirba nesuskaičiuojamus darbus, mūsų namas trupa greičiau nei garsiosios tėčio bandelės su obuoliais, o pa­ skutinė verta pasigirti draugams Kalėdų dovana, „Žvaigž­ džių karų“ erdvėlaivis, buvo gauta prieš dvejus metus.


Kalėdinis megztinis

V Bet šiais metais bus kitaip. Aš daug mėnesių elgiuosi pa­ vyzdingai. Išnešu šiukšles, mamai nespėjus paprašyti, namie mielai ir nepriekaištingai plaunu indus ir šiaip stengiuosi, kad ji neturėtų dingsties atsakyti man pelnyto dviračio. Be to, nepalikau savo troškimo likimo valiai. Kai tik giminaitis ar kaimynas paklausdavo, ko norėčiau Kalėdų dovanų, pasistengdavau, kad mano gerai apgalvotą atsa­ kymą išgirstų motina: raudono „Huffy“ dviračio su juodu balneliu.

y Iš prisiminimų mane pažadino garsiai sukriokęs fordo va­ riklis. Mes važiavome pagrindine gatve ir pro mūsų ap­ rasojusius langus ryškiai plieskė pirma buvusios tolimos šviesos. Bandžiau pro užpakalinį stiklą įžiūrėti, kur mes, bet mačiau tik savo murzinai šviesius gaurus. Mama važiavo atsargiai, nors miesto centras buvo be­ veik tuščias. Kryžkelėje užsidegė raudona šviesa, ir ji lėtai sustabdė automobilį. – Žiūrėk, Edi! – parodė pro langą keleivio pusėje. Patryniau ranka stiklą, valydamas garus. Mes sustojo­ me kaip tik prie „Richmond’s“ sporto prekių parduotuvės vitrinos: būtent čia pirmą kartą išvydau dviratį ir jau me­ tus apie jį svajojau. Patyrusiu žvilgsniu naršiau vitriną, kol tarp beisbo­ lo blokštų, pirštinių ir rogių išvydau... jį. Dviratį. Savo

19

T


Glenn Beck

W

20

U

V „Huffy“ dviratį. Pro sniegą ir miglą skaisčiai spindėjo ryš­ kiai raudonas rėmas, žvilgus chromuotas vairas, juodas pailgas balnelis skaisčiai spindėjo. – Oho, – teįstengiau ištarti. Mama žiūrėjo nebe į dviratį, o į mano atspindį užpa­ kalinio vaizdo veidrodėlyje. Nemačiau jos lūpų, bet su­ pratau, kad šypsosi. Aš irgi nusišypsojau. Muzikiniu fonu pasirūpino Peris Komas. – Nori pilti benziną?  – paklausė ji po kelių minučių, sustojusi prie savitarnos degalinės. Mes dažnai stabčioda­ vome benzino, nes universalas nuolat būdavo ištroškęs, o pinigų mama paprastai turėdavo tik daliai bako. – Žinoma,  – atsakiau, peršokau per sėdynę ir išlėkiau pro duris paskui ją. – Ar galiu paimti ledinukų, kai eisiu mokėti? – Atleisk, Edi, – atsargiai pasakė motina, – aš turiu pi­ nigų ledinukams, bet neturiu dantų gydytojui. – Ir nusi­ šypsojo. – Dabar bėk. Žinojau, kad ji neturi pinigų dantų gydytojui, bet dingstis manęs neapgavo. Supratau, kad ji neturi pinigų ir ledinukams. Įsmeigiau į motiną akis, pilnas iškalbingiausio nusivy­ limo, bet širdies gilumoje nepraradau vilties. Nėra pinigų ledinukams, nes ji tikriausiai taupo kitkam. Dviračiui.

T

Kalėdinis megztinis  

Knygos Kalėdinis megztinis ištrauka

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you