Issuu on Google+

63


Kokie yra populiarių žmonių įpročiai?

Populiarūs žmonės:

* Jie tampa tokie, nes nevaidmainiauja. Jie yra nuoširdūs, neapgaudinėja savęs. * Jų mintys dera su jų veiksmais. Elgiasi taip pat ir asmeniniame gyvenime, ir viešumoje. * Visada daro tai, ką nori daryti. Jie turi įvairiau sių pomėgių ir gyvenimo tikslą. * Yra tiesūs ir sąžiningi, nes visada suvokia, ką jaučia kiti. * Nėra apsimetėliai ar apgavikai. * Ar gali sąžiningai tą patį pasakyti apie save?


Šeštas skyrius Liko viena diena, įskaitant sekmadienį, rugpjūčio 27, 15 val.

Džeisonas užėjo tuo metu, kai dėliojausi viską, ko prireiks ateinančią savaitę. Jis paklausė: – Ką čia veiki? – O kaip tau atrodo? – atsakiau klausimu į klausimą. – Nežinau, – tarė Džeisonas. – Rūšiuoji savo drabužius? – Žinai, – pasakiau, – mokytojai vis dėlto buvo teisūs, kad leido tau lankyti vienuoliktą klasę. – Kaip juokinga, – nusivaipė Džeisonas. Jis spoksojo į mano drabužius. – Ar jie nauji? – Argi nematai? – Iš kur gavai pinigų? Tylėdama pažvelgiau į jį. Visi žino, kad Džeisonas nemoka elgtis su pinigais. Ir automobiliui sugebėjo susitaupyti tik todėl, kad patikėjo pinigus man. Po šešių mėnesių grąžinau jam santaupas su geromis palūkanomis. Nemanau, jog Džeisonui būtina aiškinti, kad pinigų drabužiams pasiskolinau iš senelio. Turėjau tai padaryti, nes mano pačios santaupos yra investuotos.

65


– Na... – numykė Džeisonas, pagaliau supratęs, kad kvailai paklausė. – Tačiau... nuo kada tau parūpo drabužiai? – Man visada rūpėjo drabužiai, – atsakiau nuoširdžiai nustebinta jo klausimo. – Turiu galvoje, man svarbu, kaip atrodau. – Nejaugi, Pakvaišėle? – Jei nori žinoti, – atrėžiau, – šis kirpimas dabar yra paskutinis mados klyksmas Paryžiuje. Noriu pasakyti, ištiesintas variantas. – Tačiau aš nesiruošiu tiek vargti tiesindama plaukus tada, kai nereikia eiti į mokyklą. – Paryžius, Teksasas, dar koks galas, – atsakė Džeisonas drėbdamasis ant grindų, vienintelės laisvos vietos mano kambaryje, nenukrautos apdarais, kuriuos stengiausi priderinti vieną prie kito. (Knygoje aiškiai pasakyta, kad privalai peržiūrėti ir suderinti drabužius, įskaitant ir apatinius, atsižvelgiant į tai, kokia proga ketini juos vilkėti. Tai padės išvengti blaškymosi paskutinę akimirką.) – Nesvarbu, – nesiginčijau. Džeisonas švilptelės iš nuostabos išvydęs ištiesintus mano plaukus. Dar svarbiau, jog taip padarys ir Markas Finlis. – Negi neturi ką veikti? – Tikrai neturiu, – sutiko Džeisonas. – Gal reikėtų nuvažiuoti su B. prie ežero. – Taip Džeisonas vadina savo automobilį – B. – Ar nori važiuoti kartu? Mintis pamatyti Džeisoną be marškinėlių netgi nesinaudojant žiūronais labai gundė, tačiau buvau priversta atsisakyti. Visą popietę turėjau skirti drabužių spintos tvarkymui. – Nagi, važiuojam, – įkalbinėjo Džeisonas. – Nuo kada tu tapai tokia mergaite? Dėbtelėjau į jį.

66


– Ačiū. – Žinai, ką turiu galvoje, – pasakė jis, atsigulė ant nugaros ir įsispoksojo į lubas, kurias aplipdėme tamsoje blizgančiomis žvaigždėmis, kai lankėme ketvirtąją klasę. – Noriu pasakyti, kad tu niekada nekvaršinai sau galvos dėl aprangos ir šukuosenos, ar dėl to, kokio dydžio yra tavo užpakalis. – Deja, ne visi galime šlamšti ką panorėję ir nepriaugti svorio, – pareiškiau. – Ne visiems REIKIA priaugti svorio. Kaip kai kuriems žmonėms, o jų čia neminėsiu. Džeisonas pasirėmė alkūne. – Kalbi apie Marką Finlį? – griežtai paklausė jis. Pajutau, kad raustu. Ne todėl, kad Džeisonas paminėjo Marką Finlį, o dėl to, kad kai jis taip pasirėmė alkūne, marškinėlių rankovė nebedengė pažasties plaukų. O šis vaizdas priminė man plaukus, augančius ant kitos jo kūno dalies. Mačiau pro žiūronus. Suprantate. Pro langą. – Ne, – atsakiau garsiau, negu būčiau norėjusi. – Jei taip būtų, nerčiausi iš kailio, kad galėčiau važiuoti su tavimi, argi ne? Ežeras yra mėgstamiausia Marko ir kitų PŽ susibūrimo vieta sekmadieniais. Tad kyla klausimas, kodėl ten taip veržiesi tu, jei negali jų pakęsti? Džeisonas atsigręžė ir piktai pažvelgė į mano Blue Shag (Taip. Aš turiu Blue Shag. Tėvai po truputį remontuoja namą, bet iki kol mano tėvas parduos vieną savo detektyvų, kuriuos nuolatos rašo, kai nekepa naminių javainių, tikimybė, kad pavyks atsikratyti Blue Shag, atrodo labai menka.). – Norėčiau nuvežti prie ežero B., – tarė Džeisonas. – Ji dar niekad jo nematė. Bent jau su manimi. Be to, prie ežero veda vingiuotas kelias, ir aš noriu išbandyti B. privalumus.

67


– O Dieve! – aiktelėjau. – Ir tu kaltini mane, kad aš tokia mergaitė? Tu pats toks berniukas. Išgirdęs šiuos žodžius, Džeisonas atsistojo ir pareiškė: – Puiku. Važiuosiu vienas pats. – Kodėl nepakvieti Bekos? Ji tikriausiai tupi namie ir pildo iškarpų albumą. Išsikėlus iš fermos, Bekai atsirado daug laisvo laiko, kurį ji išnaudoja realizuodama meniškus projektus: pavyzdžiui, siuva sijonus iš pagalvių užvalkalų ir daro žavių kačiukų nuotraukų, kurias išsikerpa iš sekmadieninio Parade, albumus. Jeigu ji nebūtų mano draugė, tikriausiai nemėgčiau jos vien dėl tokių užsiėmimų. – Važiuojant prie ežero automobiliu jai darosi bloga, – pareiškė Džeisonas. – Ar neprisimeni? – Nebloguos, jei leisi jai atsisėsti priekyje. – Bekai... – Džeisonas lūkuriavo mano kambario tarpduryje... ir atrodė sumišęs. Tik taip galiu jį apibūdinti. – Pastaruoju metu Beka elgiasi su manimi keistai. Argi nepastebėjai? – Ne, – atsakiau. Nes iš tiesų nepastebėjau. Beje, jeigu kas nors ir elgiasi su Džeisonu keistai, tai tik aš. Turiu galvoje, kad aš, o ne Beka, esu ta, kuri matė jį be kelnių. Ir galėčiau pasakyti, kad tai buvo labai įspūdinga. Iš tiesų, nelabai turiu su kuo palyginti. Išskyrus brolius. – Na jau, – tvirtino Džeisonas, – kažkas jai yra. Įgriso man prašinėdama sugalvoti jai pravardę, panašią į garsių nusikaltėlių. O kur dar praėjusio vakaro svaičiojimai apie sielos draugą. Visi tie skiedalai. – Liaukis, Džeisonai, – atsakiau. – Ji tiesiog nori pritapti, būti gaujos nare. Manau, jai sunku priprasti mieste. Ji daug

68


laiko praleido su karvėmis ir kitais gyvuliais. Nenorėk iš jos tiek daug. Negi tau sunku sugalvoti jai trokštamą pravardę? – Dar ko, – atkirto Džeisonas. – Ar nori vakare važiuoti prie kalvos? – Ne. Praėjusį kartą turėjau visa išsitrinti žibalu, kad atsikratyčiau erkių, sulindusių į mano apatinius. – Tada galėtume nuvažiuoti į observatoriją. – O kam? Perseidų jau nebematysime, Orionidų reikia laukti iki spalio. – Danguje yra ir daugiau dėmesio vertų dalykų, ne vien meteorų srautai, juk žinai, Stive, – pasakė Džeisonas. – Juk dar yra Antaris ir Arktūras. Prisiekiu, labai norėjau jam pasakyti: „Matai, Džeisonai, todėl tu ir nesi populiarus. O galėtum – turi patrauklų veidą ir, kaip pati gerai žinau, supermeno kūną. Turi humoro jausmą ir esi vienintelis vaikas šeimoje, todėl tėvai gali tave rengti klasiškais drabužiais. Tu gerai mokaisi, ir tas kenkia tavo populiarumui, tačiau žaidi golfą, o šį sportą paaugliai vis labiau mėgsta. Tačiau tu imi ir viską sugadini kalbomis apie žiūrėjimą į žvaigždes ir BMW garbės kodeksą. Kodėl tu taip darai?“ Tačiau neįstengiau. Nes būčiau pasijutusi labai nesmagiai. Užuot taip pasielgusi, tiesiog skėliau: – Kitą dieną reikia eiti į pamokas. Todėl nesirengiu važiuoti į observatoriją. – Kas nesirengia važiuoti į observatoriją? – paklausė mano tėtis, žvelgdamas pro Džeisono petį. – O, sveiki, pone Lendri, – pasilabino Džeisonas atsigręždamas. – Mes su Stive tik kalbėjomės.

69


– Suprantu, – pasakė tėtis savo per-daug-draugišku-kalbančiojo-su-paaugliu-berniuku, stovinčiu-jo-dukros-miega­ ma­jame, balsu. Reikėjo atsižvelgti, kad tai buvo tik Džeisonas. – Kaip naujasis automobilis? – Stulbinantis, – atsakė Džeisonas. – Šį rytą išvaliau žibintus. Šviečia kaip nauji. – Šaunuolis, – pagyrė mano tėtis. Ir abudu leidosi į visiškai nesuprantamą pokalbį apie elektros instaliaciją. O Dieve! Vyrai kartais yra tokie nuobodos.

70


Atidžiai stebėk populiariausius savo aplinkos žmones

Patyrinėk juos.

Stebėk, kur jie lankosi. Atkreipk dėmesį, ką jie veikia ir kaip elgiasi. Įsidėmėk, kaip jie rengiasi. Įsiklausyk, apie ką jie kalba. Šie žmonės yra pavyzdys tau. Nemėgdžiok jų (niekas nemėgsta būti mėgdžiojamas), pasistenk būti šaunesnė negu jie.


Septintas skyrius

Vis dar liko viena diena, įskaitant sekmadienį, rugpjūčio 27, 21 val.

Na štai, pagaliau. Viskas sutvarkyta. Aš turiu:

72

1. Tamsiai mėlynus aptemptus džinsus (ne per daug ankštus, bet ir ne tokius, kurie smuktų). 2. Įvairių spalvų plonas priglundančias kelnes. 3. Paprastus, gražių spalvų ir tinkamus įvairioms progoms dviejų dalių megztinių komplektus. 4. Laisvalaikio drabužius (su gobtuvais) – jokių kelnių su raišteliais, nes jie traukia žvilgsnį į tavo juosmenį. 5. Įimtus per liemenį, kad išryškintų mano smėlio laikrodį primenančią figūrą, džinsinį ir velvetinį švarkelius. 6. Sijonus, ilgio sulig keliais, siaurus kaip pieštukas. Vėl velvetinį ir džinsinį (vienas jų žalsvai rusvas); mini (bet ne supermini, tokius tegu segi Darlenė Stags). 7. Daug palaidinukių (neapnuoginančių pilvo – mergaitė turi pasilaikyti PASLAPČIŲ baseinui arba Tam Vieninteliam) su gilia apvalia iškirpte ar su krintančiais į


akį raukinukais; taip pat papuoštų kukliais raukinukais prie kaklo ar rankovių, kad išryškintų moteriškumą. 8. Apvalianosius, tokius kaip Merės Džeinės batus; batelius su kulniukais; dailius sportukus. 9. Prigludusį apyilgį kasdienį švarkelį ir paltą su gražia dirbtinio kailio apykakle, tinkamą vilkėti svarbesnėmis progomis; prie jo derantį kašmyro šaliką ir pirštines žiemai. 10. Sukneles (ne per daug atviras, plačiais sijonais): juodą ir rausvą, kuri skirta šokiams. Žinoma, aš šiek tiek patobulinau KAI KURIUOS Knygos patarimus. Knyga yra žaviai senstelėjusi. Nemanau, kad korsetas ar aptemptos moteriškos kelnės iki blauzdų padarys didelį įspūdį Blumvilio vidurinės mokyklos koridoriuose. Ką jau kalbėti apie tai, jei vaikštinėčiau apsimovusi vakarinėmis baltos odos pirštinaitėmis (nesuplyšusiomis ir švarutėlėmis) – tikrai nepasirodyčiau madinga Lorenai ir jos draugeliams. Taigi, derindama drabužius turėjau pasitelkti fantaziją. Tačiau pasklaidžiusi porą paaugliams skirtų mados žurnalų ir įsigilinusi, ką jie siūlo vilkėti mokykloje, manau pasirinkusi labai gerai. Galiu tik padėkoti Dievui už T. J. Maxx. Ir už išparduotuves, esančias užmiestyje, kur Bekos mama ir tėtis nusivežė mus vieną liepos savaitgalį. Kur daugiau būčiau radusi Benetton už penkiolika dolerių? Šiaip ar taip, manau, kad esu pasirengusi. Rytojaus rytas – ir visi kiti rytai mano gyvenime pagal Knygos patarimus prasidės taip:

73


74

1. Dušas – išsitrinkti plaukus šampūnu ir suminkštinti balzamu, nuskalauti, nusiskusti blauzdas ir pažastis, pasitepti drėkinamuoju losjonu. 2. Nepagailėti dezodoranto (skaidraus, greitai džiūvančio, nepaliekančio dėmių ant marškinėlių). 3. Išsivalyti dantis šepetėliu, o tarpdančius siūlu (Crest Whitestrips dantų balinimo priemones naudoti pusvalandį iš ryto ir vakare). 4. Papurkšti plaukus putomis, tada specialia priemone garbanotiems plaukams, paskui išdžiovinti ir ištiesinti žnyplėmis. 5. Apsimauti švarias kelnaites, užsisegti gerai tinkančią liemenėlę (turiu padėkoti Maidenform pardavėjoms, kurios kruopščiai mane išmatavo; to nesugebėjo padaryti mano mama). Todėl nusipirkau liemenėlę, kuri didina mano krūtinę, o ne atvirkščiai, kaip ankstesnioji. 6. Apsiauti švarius, išblizgintus ir nenudėvėtus batus. 7. Įsitikinti, kad panagės yra švarios, nagai rūpestingai nudildyti ir neaplūžinėję, nulakuoti bespalviu laku, odelės tvarkingai atstumtos (apsvarstyti galimybę darytis manikiūrą kartą per savaitę grožio salone). 8. Naudoti puikias makiažo priemones – makiažo pagrindu (SPF bent 15) plonai patepti problemines odos vietas ir išsklaidyti. Maskuojamuoju pieštuku užmaskuoti kiekvieną spuogelį (spuogus gydyti retinoliu, kurį prirašė Džeisono tėtis, kiekvieną vakarą prausti veidą poras išvalančiu prausikliu ir prieš miegą pasitepti benzoilo peroksidu) ir ratilus po akimis; pasidažyti lūpas patvariais lūpų dažais ar blizgiu – jie gali


būti tik švelniai rausvi; apvesti akis pieštuku, švelniai pašešėliuoti vokus pilka ar levandos spalva; blakstienas nudažyti juodu atspariu vandeniui tušu. 9. Įsitikinti, kad drabužiai yra tvarkingi, nesusiglamžę, spalvos suderintos, neparodo to, ko nereikia matyti. DRABUŽIUS KITAI DIENAI IŠSIRINKTI IŠ VAKARO!!! 10. Aksesuarai – auskarai (prie pat ausies arba nedideli žiedeliai); ne daugiau kaip vienas kaklo papuošalas (nebūtinai); laikrodis ant vieno riešo, apyrankė (jei nori) ant kito; jokių auskarų nosyje, antakiuose ar bamboje, kojų papuošalų, tatuiruočių; juoda arba ruda kuprinė (vidutinio dydžio, nauja, neapsitrynusi); tinka ir tokių pat spalvų ant peties nešiojamas krepšys ar maža rankinė (BŪTINAI sukurta garsaus dizainerio). Oi! Tai labai ilgas darbų sąrašas tokiai pelėdai kaip aš. Manau, kad jei pradėsiu be penkiolikos septynios, dar spėsiu įsimesti ką nors į burną pusryčių (pavyzdžiui, baltymingo maisto) ir susitikti su Džeisonu ir Beka prie B. aštuntą, kad atvažiuotume į mokyklą su pirmuoju skambučiu – aštuonios dešimt. Dar galiu pastverti dietinės kolos skardinę iš automato prie sporto salės ir gauti kofeino dozę. Mano mama įkrypavo į kambarį ir susmuko ant lovos šalia manęs. – Kaip tau sekasi, brangute? – paklausė ji. – Ar pasirengei rytdienai? Įsimintina diena... vienuolikta klasė. Negaliu patikėti, kad mano vaikas jau toks suaugęs.

75


– Taip, mama, – patvirtinau. – Viskas puiku, nesirūpink. – Tu esi vienintelis vaikas, kuris nekelia man rūpesčių, – pasidžiaugė mama, tapšnodama man per koją. – Žinau, kad turi gerą galvą. Tada ji pastebėjo drabužius, kabančius ant mano spintos durų. – Oho, – nustebo mama. – Jie nauji. Tokius žodžius išgirdau vietoj pagyrimo. Šiuo atžvilgiu mano mama juokinga. Anksčiau mėginau jai išaiškinti, kad Wrangler džinsai yra ne tas pat kaip Calvin Klein. Lygiai taip pat, kaip ir tai, kad jos patarimas „nekreipk dėmesio į Loreną“, kai ši mokykloje užgieda „nebūk kaip Stivė“, nieko vertas. Tačiau mano mama ir tėtis visiškai to nesupranta. Noriu pasakyti, kad mamai niekada neteko sukti galvos dėl savo populiarumo mokykloje. Ji nuolatos skaitė knygas. Ji visada svajojo turėti knygyną, o tėtis – tapti garsiu detektyvų rašytoju (jo svajonė vis dar neišsipildė). Norėjau, kad mama suprastų, jog populiarumas nėra mano tikslas. Tiesiog stengiausi išnaudoti galimybę tapti mėgstama, galimybę, kurią Lorena beveik atėmė iš manęs šeštoje klasėje. Tai viskas, ko trokštu. Tačiau mama niekaip nesuprato, kodėl noriu būti mėgstama tokių žmonių kaip Lorena Mofat, kurie nė iš tolo neprilygsta man protu. Todėl ir negaliu prasitarti jai apie Knygą. Mama vis tiek nesupras. – Manau, pinigų pirkiniams pasiskolinai iš senelio, – tarė mama, vis dar žiūrėdama į drabužius.

76


– Hmm, – numykiau nustebusi, – na, taip. Matydama klausiamą mano žvilgsnį, mama gūžtelėjo pečiais. – Juk žinau, kad tu niekada neiššvaistysi santaupų naujiems apdarams, – paaiškino mama. – Tai neapsimokėtų. Pasijutau prastokai. Žinojau, kaip mama pyksta ant senelio. – Tikiuosi, tu neprieštarausi, kad aš dar bendrauju su seneliu, – tariau. – Ak, brangute, – nusijuokė mama ir nubraukė man nuo akių kirpčiukus (Kristofas, geriausias Curl Up ir Dye kirpėjas, patikino mane, kad TAI paskutinis mados šūksnis. „Atrodai kaip berniūkštis! – tvirtino Kristofas, kai aš mačiau jį paskutinį kartą. – Vėjavaikiškai! Kitos mergaitės tavo mokykloje su pečius siekiančiais plaukais atrodo seksualiai! O tu atrodai taip, tarsi ant kaktos būtų užrašyta: „Kompleksuota asmenybė“.). – Judu su seneliu tokie panašūs, – toliau kalbėjo mama. – Būčiau nusikaltėlė, jei drausčiau jums matytis. Malonu buvo tai girdėti. Nors mama ir pyksta ant senelio, man patinka, jog ji mano, kad esu į jį panaši. Noriu būti tokia kaip senelis. Tik be ūsų. – Nesuprantu, kodėl negalite susitaikyti, – pasakiau. – Žinau, tu vis dar širsti dėl Super Sav-Mart. Bet juk senelis neišleidžia visų pinigų tik sau. Turiu galvoje, jis pastatė observatoriją ir padovanojo ją miesteliui. – Ne miesteliui, o jai, – atšovė mama. Taip... Manau, mama tikrai nemėgsta Kitės. O gal jai nepatiko, kad senelis liovėsi rūkęs dėl Kitės, o ne dėl savo pirmosios žmonos, kuri merdėjo nuo vėžio.

77


Nors tėtis kartą mamai negirdint man prasitarė, kad senelė buvo valdingo būdo moteris, todėl mano mama vaikystėje daugybę laiko praleido prie knygų. Taip ji vengė nuolatinių savo mamos priekaištų ir nurodinėjimų. Net jei tavo mama buvo tikra žiežula, vis vien nesmagu girdėti, kad tavo tėtis rėžia sparną apie kitą moterį ir vadina ją svajonių mergaite – taip senelis dažnai vadindavo Kitę. – Šiam miesteliui reikia ne observatorijos, o laisvalaikio centro jaunimui, – dėstė mama. – Kur tu galėtum leisti šeštadienio vakarus, užuot važinėjusi pirmyn ir atgal Didžiąja gatve, sėdėjusi ant Sienos ar gulėjusi ant kalvos, kuri knibždėte knibžda erkių. Jei senelis iš tiesų norėjo būti filantropas, jis turėjo pastatyti tokį centrą, o ne planetariumą. – Observatoriją, – pataisiau aš mamą. – Pritariu tavo mintims. Bet negi jūs su tėčiu tikrai neateisite į sutuoktuves? Senelio ir Kitės vestuvės bus svarbiausias metų įvykis. Sukviesta pusė miestelio, ir senelis prasitarė, kad tai jam atsieis penkiasdešimt tūkstančių dolerių. Tačiau jis teigia nesigailįs tų pinigų, nes gausiąs į žmonas savo svajonių moterį. Kiekvieną sykį tai išgirdusi, mama ironiškai nusišypso ir vietoj jos lūpų lieka tik siauras brūkšnelis. „Kitė Holenbach niekada negrąžins jam prabėgusių dienų, – kartą nugirdau, kaip mama guodėsi tėčiui. – Dabar jis milijonierius, ir staiga Kitė jį pamilo ir prisvilo kaip piktas pinigas.“ Mama ne itin gražiai atsiliepė apie Kitę, o ši buvo tikrai šauni moteris ir kai senelis nusiveždavo ją, mane ir Džeisoną pietų į užmiesčio klubą, visada užsisakydavo „Manhatano“. Senelė, kiek žinau, manė, kad gerti bet kokius alkoholinius gėrimus yra nuodėmė ir dažnai priekaištaudavo seneliui, kurio tikrai negalėjai pavadinti blaivininku.

78


– Bus matyti, – toks buvo mamos atsakymas į mano klausimą, ar jie su tėčiu ateisią į vestuves. Nors aš žinau, ką reiškia „bus matyti“. Mano šeimoje tai reiškia „per šventą niekadą“. Taigi, mama tikrai nedalyvaus savo tėvo vestuvėse. Rodos, suprantu, kodėl ji tokia įsiutusi. Vietiniams krautuvėlių savininkams tikrai skaudu, kai tokie prekybos centrai kaip Super Sav-Mart, kurie parduoda tas pačias prekes daug mažesnėmis kainomis vienoje vietoje, kėsinasi užvaldyti miestelį. Antra vertus, Super Sav-Mart tikrai reikės žmogaus, kuris vadovautų naujosios parduotuvės knygų skyriui. O kur jie ras tinkamesnį už mano mamą? Tačiau mano mama tvirtina, kad ji verčiau tėvą motiną nužudytų, negu apsijuostų raudoną Super Sav-Mart prijuostę. – Labos nakties, brangute, – palinkėjo mama, sunkiai pakilo nuo mano lovos ir nukrypavo prie durų. – Pasimatysime iš ryto. – Žinoma, – atsakiau. Nepasakiau to, ką būčiau norėjusi pasakyti: „Jeigu tik tu paprašytum senelio pinigų, mes galėtume išplėsti knygyną, įsigiję Huserio saldumynų parduotuvę, kuri dabar užsidaro. Įrengtume ten kavinę, kurios mums taip reikia, kad galėtume varžytis su Super Sav-Mart. O pinigų senelis tau tikrai duotų. Ir tau nereikėtų baimintis, kad ryšėsi raudoną Super Sav-Mart prijuostę.“ Tačiau aš žinojau, kad jei mama paimtų pinigus, ji jaustųsi įpareigota maloniai elgtis su Kite. O tai prilygtų mirčiai.

79


Luktelėk! Tavo plaukai ir drabužiai atrodo puikiai, tačiau tavo elgesys dar nedera prie jų:

Vienintelis daiktas, kurį tu gali dėvėti bet kokiu sezonu, madingas ir visada puikiai atrodo, yra pasitikėjimas savimi. Šito aksesuaro niekada nepalik namie. Žmones visada traukia lyderiai. Lyderiai yra tie, kuriems nestinga pasitikėjimo savimi.


Aštuntas skyrius Lūžio diena, rugpjūčio 28, pirmadienis, 9 val.

– Labas, Pakvaiš... Kas tau nutiko? – taip pasveikino mane Džeisonas, kai tą rytą atsisėdau ant užpakalinės B. sėdynės. – Nieko, – atsakiau nutaisiusi nekaltą veido išraišką ir uždariau automobilio dureles. Mes pajudėjome lydimi kompaktinės plokštelės muzikos – 1977 metų mikso. Tą supratau nedelsiant, kai per ausis trenkė Rolling Stones ritmai. – Kodėl klausi? Ar prastai atrodau? – Ką pasidarei plaukams? – smalsavo Džeisonas. Jis persisuko ir įsistebeilijo į mane, užuot pažvelgęs į atvaizdą užpakalinio vaizdo veidrodėlyje. – Ak, šitai? – timptelėjau savo kirpčiukus, kad įsitikinčiau, jog jie seksualiai dengia vieną akį, taip, kaip patarė Kristoferis. Jie dengė. – Aš tik pasinaudojau plaukų tiesinimo žnyplėmis. – Manau, atrodo gražiai, – pasipiktinusi įsiterpė Beka nuo priekinės sėdynės. – Ačiū, Beka, – padėkojau. Džeisonas vis dar persisukęs žilpino į mane, kol Mikas Džageris skundėsi negalįs gauti jokios satisfakcijos.

81


– Kas čia per KOJINĖS? – nenurimo Džeisonas. – Prilipinamos, – ramiai paaiškinau. Tačiau širdyje aš abejojau, ar nepadariau klaidos. Visi paauglių žurnalai teigė, kad plonos prilipinamos kojinės nepaprastai madingos. Tačiau sprendžiant iš Džeisono veido aš galėjau lygiai taip pat avėti ir klouno batus. – Manau, jos atrodo gražiai, – tarė Beka. – Ar tavo sijonas negalėtų būti trumpesnis? – paklausė keistai išraudęs Džeisonas. Mano sijonas buvo tikrai mini, bet ne trumpesnis. Pamaniau, ar tik Džeisono mama nebus jį primaitinusi pusryčiams karšta avižine koše. Jis labai jos nemėgsta, o jo mama verda košę kiekvienų mokslo metų pirmąją dieną. Į tą košę ji dar įberia razinų. Džeisonas negali pakęsti razinų nuo tada, kai, būdamas trejų metų, vieną įsikišo į dešiniąją šnervę. – Tai madinga, – gūžtelėjau pečiais. – Nuo kada tau rūpi mada? – Džeisonas beveik rėkė. – Oho, labai ačiū, – atsakiau apsimetusi įžeista. – Visai nenorėjau gražiai atrodyti pirmąją dieną mokykloje. – Aš manau, ji atrodo puikiai, – pareiškė Beka. Tačiau Džeisonas neatlyžo. – Ką tai reiškia, Pakvaišėle? – paklausė jis, perjungęs pavarą. – Ką čia rezgi? – Nieko, – laikiausi savo. – Ir nebevadink manęs Pakvaišėle, nes mano plaukai tvarkingi. – Vadinsiu tave Pakvaišėle, kai tik man šaus į galvą, velniai rautų! – suriko Džeisonas. – Dabar klok, kur šuo pakastas? Kad ir kiek įrodinėjau Džeisonui, kad neturiu jokio tikslo (nors vieną, be abejo, turėjau), jis vis tiek nepatikėjo manimi.

82


Kai mes įvažiavome į mokyklos stovėjimo aikštelę paskui raudoną kabrioletą ir pamatėme iš jo išlipančią Loreną Mofat, Džeisonas visas užvirė. – Ji mūvi tokias pat kojines! – laimė, jis drėbė tuos žodžius dar sėdėdamas automobilyje, todėl Lorena jo negirdėjo. Pažvelgiau į ją ir su palengvėjimu įsitikinau, kad paauglių žurnalai nemelavo. Plonos prilipinamos kojinės madingos. Tik­rai madingos, jeigu jau Lorena Mofat jas mūvi. Tik Lorenos prilipinamos kojinės buvo baltos, o mano – tamsiai mėlynos. Pasirinkusi tokios spalvos kojines Lorena nusižengė griežčiausiai Knygos taisyklei, reglamentuojančiai aprangą. Baltos kojinės, net ir plonos, tinka tik medicinos seselėms. Tos spalvos kojinėmis apmautos kojos atrodo daug storesnės. Įsitikinau, kad tai tiesa. Lorena, prispaudusi prie ausies mobilųjį, skuodė per stovėjimo aikštelę. Šiaip jau dailios jos kojos atrodė storos kaip dramblio. Na, gal kiek perdedu. – Kur ritasi pasaulis? – suvaitojo Džeisonas, kai mes pėdinome prie Blumvilio mokyklos užpakalinio įėjimo (tai buvo pirmas kartas, nes ankstesniais metais visada išlipdavome iš autobuso priešais pastatą). – Stivė Lendri ir Lorena Mofat apsivilkusios taip pat! – Vargu ar taip jau vienodai, – pareiškiau aš, imdama už durų rankenos. – Juk ji segi mikromini, o aš tik... Tačiau neturėjau galimybės baigti sakinio, nes mano žodžius užgožė baisus triukšmas mokyklos viduje. Pokalbių nuotrupos. Rakinamų spintelių džeržgesys. Mergaitės, nesimačiusios visą vasarą, garsiai spygavo ir glėbesčiavosi. Vaikinai iškėlę rankas sumušdavo delnais. Mokytojai stovėjo savo kabi-

83


netų tarpduriuose, laikydami rankose puodelius su garuojančia kava, ir plepėjo su savo kolegomis. Direktorės pavaduotoja Maura Vampler, arba Svampė Vampler, kaip ją paprastai vadindavo, stovėjo priešais raštinės duris ir beviltiškai šūkavo: – Eikite į savo klases! Eikite į savo klases, kol nenuskambėjo skambutis! Juk nenorite būti palikti po pamokų jau pirmąją mokslo metų dieną? – Per susirinkimą sėdėsime kaip įprasta – gale? – Beka mėgino perrėkti triukšmą. – Susitiksime ten, – šūktelėjau. – Nepatikėjau tavim, Pakvaišėle, – neatstojo Džeisonas, jis jau buvo priėjęs savo spintelę, o man savąją dar reikėjo pasiekti. – Kažkas tau dedasi, ir aš sužinosiu, kas! Neištvėriau nenusikvatojusi. – Sėkmės! – palinkėjau jam ir toliau nuskubėjau viena. Kai prisikasiau prie savo spintelės, triukšmas atrodė aprimęs. Iš tiesų tai buvo neįmanoma, nes mano spintelė yra dviejų didžiausių mokyklos koridorių sankirtoje. Čia įrengtas mergaičių tualetas IR gėrimų automatas, be to, atsiveria durys į laiptus, vedančius valgyklon. Paprastai tai yra triukšmingiausia mokyklos vieta. Tačiau šiandien dėl neaiškios priežasties vestibiulis atrodė neįprastai tylus. Ir ne dėl to, kaip aš būčiau norėjusi manyti, – kad atrodau taip stulbinamai su naujais drabužiais ir šukuosena, jog visi prarado žadą, panašiai kaip Dru Berimor pasirodžius pokylyje su angelišku apdaru. Turiu galvoje filmą „Ilgai ir laimingai“. Iš tikrųjų gaudė toks pat triukšmas kaip ir visada. Tik ATRODĖ, kad jis buvo tylesnis.

84


Dėl to buvo kaltas Markas Finlis, atsidūręs mano regėjimo lauke. Marko spintelė yra priešingoje koridoriaus pusėje negu manoji. Tuo metu, kai ėjau pro šalį, jis stovėjo prie jos ir tauškė su keliais draugais iš futbolo komandos. Markas vilkėjo raudonos ir baltos spalvos megztinį, buvo įdegęs ir atrodė pailsėjęs. Kadangi nemažai laiko šią vasarą buvo praleidęs prie ežero, kelios jo šviesiai rusvų plaukų sruogos buvo nublukintos saulės ir atrodė kaip auksinės. Netgi riešuto spalvos jo akys šviesiau blizgėjo rudai įdegusiame veide. Žinoma, negalėjau nuleisti nuo jo akių. O kuri mergaitė būtų įstengusi? Taip išsižiojusi stebėjau Marką, jog net nepamačiau, kad Lorena Mofat ir jos draugužės – Tamsiosios Sito damos – Alisa Kriuger ir Bebė Džonson stovi prie gėrimų automato ir spokso į mane. – Oho... – nusistebėjo Lorena, apžvelgusi mane nuo galvos iki kojų: nerūpestingą berniokišką šukuoseną ir apvalianosius storapadžius Mary Jane batus. – Ką TU čia vaizduoji? Laimė, praėjusį vakarą perskaičiau Knygos skyrių apie pavydą, todėl žinojau, ką daryti. – O, sveika, Lorena, – tariau žavingai nusišypsodama. – Ar gerai praleidai vasarą? Lorena, netikėdama savo ausimis, pažvelgė į Alisą, į Bebę, o paskui vėl į mane. – Ką sakei? – pralemeno ji. – Apie tavo atostogas. – Tikėjausi, jos negalėjo matyti, kaip bjauriai drebėjo mano pirštai, kai rinkau spintelės kodą. – Kaip jas praleidai? Tikiuosi, gerai? Ar tavo mamai patiko knygos?

85


Lorenai atvipo žandikaulis. Galiu pasakyti, kad aš ją pribloškiau. Juk dauguma ankstesnių mūsų susidūrimų – po atsitikimo su tuo nelemtuoju gėrimu – būdavo tokie, kaip praėjusio šeštadienio vakarą. Lorena tėkšdavo man ką nors bjauraus, o aš tylėdavau, it mietą prarijusi. Faktas, kad šį kartą aš atsakiau – ir atsakiau taip, kad ji suprastų, jog nebesileisiu daugiau užgauliojama, privertė Loreną susimąstyti. – Tikiuosi, knygos tavo mamai tikrai patiko, – pakartojau. Lorena primerkė savo šaltas mėlynas akis. – Ką? – perklausė ji aiškiai suirzusi. – Kad tavo mamai patiko knygos, kurias ji įsigijo mūsų knygyne, – pasakiau. Ačiū DIEVUI, tuo metu suskambo skambutis. Užtrenkiau savo spintelės duris, persimečiau per petį madingą krepšį ir tariau: – Na, pasimatysime per susirinkimą. Ir nuskuodžiau koridoriumi. Tiesiai paskui Marką Finlį. Kuris, negalėjau to nepastebėti, žiūrėjo į mano pusę. Galbūt dėl to, kad pamatė mane kalbantis su jo mergina, o gal... Šito tikėtis turbūt būtų buvę per daug... Tačiau Knygoje rašoma, kad optimizmas nulemia kiekvieną rizikingą į sėkmę vedantį žingsnį... Jis atkreipė dėmesį į mano prilipinamas kojines. Šiaip ar taip, kai skutau pro šalį, mūsų žvilgsniai susitiko. Nusišypsojau ir tariau: – Sveikas, Markai. Tikiuosi, gerai pailsėjai. Tai buvo pirmieji žodžiai, kuriuos pasakiau Markui Finliui savo gyvenime.

86


Ir, manau, jie davė trokštamą rezultatą. Nes kai pralėkiau pro Marką, išgirdau jį klausiant: „Kas ji tokia?“ ir Lorenos šnypštimą: „Tai buvo Stivė Lendri, nenuovoka.“ Jėga. Aš įveikiau Stivę. Ir pirmą kartą gyvenime tuo DŽIAUGIAUSI.

87


Kaip tapti populiariai