Issuu on Google+


Pradžia ant pasaulio stogo 8000 metrų aukštyje

Sniegas blyksi vakaro saulėje kaip deimantais iš­ siuvinėtas apklotas. Aukštos Himalajų kalnų vir­ šūnės remia dangų ir meta į slėnius ilgus šešėlius. Tylų vėjo ošimą sutrikdo girgždantys žingsniai. – Mes tuojau būsim namie, sūnau, – sako se­ nas vienuolis ir stabteli. Viena ranka prisidengia akis nuo ryškios švie­ sos ir dairosi po sniegyną. Raudoną jo drabužį išpučia leng­vas brizas. Paskui jį sekęs mokinys šnopuodamas sustoja šalia. Tačiau tik trumpai, senasis vienuolis Lob­ zangas randa, ko ieškojo, ir ramiai traukia toliau. 


Praėjus vos penkioms minutėms senis suima savo raudoną drabužį ir ledo laiptais ima kopti į mažą iglu, tarsi koks inkilas kabantį tarp uolų. Kai pabeldžia ir šūkteli, durų niekas neatidaro, tad vienuolis atsargiai įeina į vidų. Saulės spin­ duliai krinta pro stogo skylę ir sniego kristalai jos šviesoje žybčioja ant sienų. Berniukas, įžengęs į trobelę paskui Lobzangą, nustebęs klesteli ant ledinės lovelės ir apsidai­ ro. Ledu blyksintis staliukas su kėde, patogus krėslas. Lentyna, pristatyta ledinių puodelių ir indų. Ant stalo stovi lėkštė su valgio likučiais,


tarsi kažkas būtų staiga pakilęs nuo stalo ir kaž­ kur pasišalinęs. Senasis Lobzangas išeina iš iglu ir nusileidžia laiptais žemyn. Jis pabando sekti pėdsakais, bet jų tiek daug, vieni eina link trobelės, kiti nuo jos, treti aplink ją. Pėdsakai dideli ir gremėzdiški. Se­ nasis vienuolis atsiklaupia ir apžiūri vieną bato atspaudą. Jis skiriasi nuo kitų, greičiau prime­ nančių duobes sniege. Tuo metu pasigirsta variklio garsas. Lobzangas atsistoja, prieina prie nedidelės plyn­ aukštės krašto ir pažvelgia į slėnį. Vingiuodamas siaura trasa žemyn leidžiasi sunkvežimis. Kelias slidus ir nelygus – automobilis pavojingai mėtosi į šalis. Geležinė grandinė daužosi į užpakalines duris, matyt, buvo prastai pritvirtinta. Sunkveži­ mis sustoja, variklis nutyla. Lobzangas prisimer­ kia, geriau įsižiūri į automobilį. Deja, neįstengia perskaityti užrašo ant ryškiomis spalvomis išda­ žyto šono. Staiga įsivyravusią tylą perskrodžia 


duslus lokio riaumojimas. Automobilio viduje kažkas subilda. Tada atsilapoja vairuotojo durys. Pro jas iššoka įniršęs vyras. Jis apsitaisęs storu poliariniu kostiumu, rankoje laiko šautuvą. Jam iš paskos drykteli mažas gyvūnas, matyt, šuo. Jis loja skardiniu balsu. Lobzangas niekad nematęs tokio padaro. Jo judesiai kažkokie kampuoti, kaip roboto. Vyras su poliariniu kostiumu piktai už­ rinka ant mažiaus, ir tas įsižeidęs sugrįžta į auto­ mobilio kabiną. Tada vyras prieina prie sunkvežimio galo, įkiša į vidų tabaluojančią grandinę ir trenkia kumščiu į duris. Jam atsako lokio riaumojimas, o paskui švelnus „jo jo jo“. Tas garsas toks gailus ir tylus, kad nežinia, ar Lobzangas jį išgirsta. Vyras su poliariniu kostiumu pašaipiai nusikva­ toja, įsiropščia į kabiną ir nurūksta visu greičiu. Lobzango mokinys išlenda iš iglu ir nusileidžia laiptais. Prieina prie savo mokytojo ir susijaudi­ nęs sušnabžda: 


– Tai jūs, mokytojau, nė kiek neabejojate, kad čia gyvena tikras... – jis nervingai atsikrenkš­ čia, – tik­rų tikriausias jetis? Lobzango mintys dabar toli. Bet po kurio laiko jis atsigręžia ir tvirtu balsu sako: – Nė kiek, berneli, nė kiek.


1 skyrius

Pija, kaip visada, kiek įkabindama parlekia iš mokyklos. Įsukusi į keliuką, vedantį prie jau­ kaus medinio namo su baltomis langinėmis, užgula stabdžius, numeta dviratį į krūmus ir švysteli ant verandos kuprinę. Mamos automo­ bilio nėra, vadinasi, ji dar savo kelionių biure. Puiku. Ji nežino, kad šiandien Pijai anksčiau baigėsi pamokos. Pija patenkinta, nes Marčela dar negrįžusi iš pailgintos dienos grupės, tad jos nenervins. Pija dumia į sodą. Kaip žebenkš­ tis užlekia virvinėmis kopėčiomis į viršų, pake­ 10


lia medyje įtaisyto namelio duris, įlenda į vidų ir išsipleikia ant čiužinio. Valandėlę taip paguli ant nugaros, kvėpavimas pamažu nusiramina. Nusibraukia nuo suprakai­ tavusios kaktos ilgus rudus plaukus. Gulėdama žiūri pro stoglangį į lapus, siūbuojančius vėjyje. Šilta vidudienio saulė krinta jai ant pilvo. Pijai tai patinka. Čia ji jaučiasi puikiai. Čia jos sau­ lėta karalystė. Tą namelį pagal Pijos brėžinius padarė tėtė. Namelis kabo medžio viršūnėje, turi pakeliamas dureles, stoglangį ir mažutį balkonėlį. Užuolaidas dviem langams pasiuvo pati Pija, ant čiužinio su pagalvėlėmis guli jos mėgstamiausi minkšti žais­ lai. Užrakinamoje spintelėje Pija laiko saldumy­ nus, kad jų nesušveistų smaližė sesutė Marčela. Dūdelė, brangiausias jos turtas, saugoma atski­ rame slaptame stalčiuje. Pija pasirąžo savo jaukiame guolyje, pastumia į šalį slankiojančią laisvą lentelę ir ištraukia už jos 11


slepiamą raktą. Tada išsitempia ir atrakina spin­ telę. Iš aksomu išklijuotos dėžutės atsargiai išima fleitą. Pija atsistoja ir nueina prie lango. Greti­ mame sode pamato poną Helmfrydą. Jis daro keistus pratimus, matyt, karatė. Ponas Helmfry­ das yra apsaugininkas ir labai rimtai žiūri į savo profesiją. Pija nusigręžia, bando nekreipti dė­ mesio į jo šūksnius ir vėl griūva į guolį. Prideda dūdelę prie lūpų ir ima spaudyti skylutes. Tačiau negroja. Nė nepypteli. Niekas nemoka groti ta dūdele, išskyrus tėtę. Ir niekam nevalia ja gro­ ti. Tėtė ją nupirko Tibete ir parvežė Pijai. Kaip geologas jis daug keliavo ir žinojo daug visokių istorijų apie svetimas šalis. Savo princesei Pijai visuomet ko nors parveždavo. Marčelai, aišku, irgi. Tačiau dūdelė buvo paslaptingiausia dova­ na. Kaip ja groti, tėtei parodė mažas tibetietis, iš kurio pirko dūdelę. Tėtė sakė, kad ta dūdelė turi magiškų galių ir gali žmogų padaryti laimingą, jeigu gerai pataikysi melodiją. Pija taip pasineria 12


į savo mintis, kad krūpteli išgirdusi garsų beldi­ mą. Ji apsiverčia ant pilvo ir pakelia dureles. Apačioje stovi jos draugas Lukas su stora šaka, kuria beldė į duris. – Ei, gal tu ausis užsikimšusi? Aš tave šaukiu. Jis stovi nerūpestingai atsirėmęs į medžio ka­ mieną. Apsirengęs riedlentininko drabužiais, ilgi plaukai užkritę ant kaktos, ir jis pučia juos į šalį. – Norėjau paklausti, ar nenori su manimi ap­ sukti rato, kaip anksčiau. Pija dėbteli į jį nepatenkinta. Ji dar kitame pa­ saulyje. Paskui papurto galvą. Lukas atsidūsta. – Ką gi, ledi vėl trokšta vienatvės. Pija nori kažką sakyti, mosteli ranka, nevikriai užkliudo pakeltas dureles, ir dūdelė išsprūsta jai iš rankos. – O varge, mano dūdelė! Lukas pasilenkia ir pakelia instrumentą, nukri­ tusį ant minkštos žolės. 13


– Atiduok! – piktai sušnypščia Pija. Lukas nustebęs spokso į ją, paskui išsišiepia: – Pasiimk! 14


Ir erzindamas mojuoja dūdele ore. Pija vienu šuoliu atsiduria ant žemės ir bando ją atimti. – Pasiimk, pasiimk! – dainuoja Lukas ir suka brangųjį instrumentą virš galvos. Pija įtūžusi kaip nežinia kas. Netoli ašarų. Ji pašoka siekdama dūdelės, nutveria Lukui už rankos ir iš visų jėgų spiria į blauzdikaulį. Lu­ kas surinka ir... išmeta dūdelę. Ta nelaimin­ gai nukrinta ant akmeninio lysvės krašto ir perlūžta. Pija spokso į gulinčias ant žemės jos dalis. – Vaje, – sulemena Lukas. – A-aš n-nenorėjau. Pija tebestovi lyg suakmenėjusi.


– Aš nupirksiu tau naują, – pažada Lukas. – Niekur tu jos nenupirksi, – sušnypščia Pija ir nusigręžia. Lukas ir nematydamas žino, kad jos akys pil­ nos ašarų. – Ji buvo ypatinga. – Dabar tau viskas ypatinga, – atsako Lukas ir piktai žiūri į ją. – Tu visai užrietei nosį. – Ji buvo mano tėtės, – sako Pija ir ropščiasi atgal į namelį. Tenai paima nuo lentynėlės įrėmintą tėvo foto­ grafiją ir prisideda prie krūtinės.


Tada griūva ant guolio ir tyliai verkia. Pija dar valandėlę girdi, kaip apačioje šūkčioja Lukas, bet nieko jam neatsako. Kai po pusvalandžio kažkas pabando pakelti dureles, Pija tebeguli. – Dink iš čia, Lukai. Nešdinkis! – sušnypščia ji. – Betgi čia aš, – atsako jai plonas balsiukas. Marčela. Mažylė stebėdamasi pakelia dureles ir įkišusi ranką į vidų pamojuoja rašteliu. – Pija, žiūrėk, kažkieno šuo pabėgo. Marčelos skruostai iš susijaudinimo tokie rau­ doni, kad nesiskiria nuo suknelės. – Aš jį pagausiu. Ir pasiliksiu sau. Ji sukikena ir šiaip taip įsiropščia į namelį. – Aš visada norėjau šuns ir tėtė sakė, kad kai paaugsiu, galėsiu turėti. Pija susinervinusi paima raštelį ir perskaito. – Mama nieko neleidžia laikyti, – burbteli. 17


Dingo jetis Pabėgo šuo! Baltas, egzotiškos išvaizdos padaras, mėgstantis vaikščioti dviem kojomis. Brangus+retas! Dosniai, labai dosniai atsilyginsiu! Malonėkite prašom pranešti! Toras van Sneideris Saturno 11a Hercheimas

– Bet kai turėsiu savo kambarį, – toliau trata Marčela nekreipdama dėmesio į tai, kad Pija nu­ sigręžia, – ...galėsiu jame daryti, ką noriu. Ir šunį galėsiu laikyti, to man niekas neuždraus. Pija tiktai numoja ranka. – Betgi tu neturi savo kambario. – Tuoj turėsiu! – pareiškia Marčela ir sutaba­ luoja pro durų angą nuleistomis kojomis. – Pa­ 18


matysi. Mes jau nupirkome baltų tapetų. Mama sakė, kad ant jų galėsiu ką nors nupiešti. Pija suraukia kaktą. – Kambarį? Kur? – Tėtės kabinete, – sako Marčela. – Mes viską iš jo išnešime. Ir naujai apstatysime. Pija atsitiesia. – Nagi pakartok, ką pasakei. – Ė, a... tėtės kabinete, – sulemena Marčela su­ trikusi. Pija pašoka, pastumia Marčelą į šalį ir nušvil­ pia virvinėmis kopėčiomis žemyn. Mama tarsi suledėja. Ji kaip tik krovė iš automo­ bilio pirkinius, kai atlėkė Pija. Dabar stovi vidury virtuvės su pilna tapetų kartonine dėže rankose ir klausosi, kaip Pija ant jos šaukia: – Kas jums leido! Tai tėtės kabinetas! Negalima taip elgtis, lyg jo nebūtų buvę. Kur tai matyta – panaikinti visus jo pėdsakus. Kabinetas turi lik­ 19


ti toks koks yra. Nieko nebus pakeista! Aš jums draudžiu! Pija nebesitvardo ir vis kartoja tą patį. Mama tik stovi ir žiūri. Tačiau kai dukra ima garsiai raudoti ir susmunka ant virtuvės kėdės, ji pade­ da dėžę ant grindų. Lėtai prieina prie mergaitės ir paglosto plaukus. Ji susimąsčiusi žiūri pro lan­ gą. Nukreipusi akis į tolį sako: – Pija, gyvenimas tęsiasi. Tėtė neatgis, jei mes nieko neliesime jo kabinete. Jis juk gyvena mūsų širdyse, o ne dulkėtame kambaryje. Ir jos balsas nutrūksta. Jos abi tyli ir klausosi, kaip Marčela lauke šaukia pabėgusį šunį. Vilioja jį, nutaisiusi saldų balsą. To Pijai jau per daug. Ji taip pašoka, kad net kėdė garsiai bildėdama apvirsta. – Aš nenoriu! – šiurkščiai drebia ji. – Nenoriu, kad tenai gyventų Marčela. O juo labiau koks nors kvailas šuo. Tai tėtės kambarys! Mama krūpteli, kai Pija išbėgusi užtrenkia duris.


JOKO. Mano keistasis draugas