išrinktoji
– Pamačiau juos ir pagalvojau apie tave – tobulą, žavią ir ugningą. – Ak, Lorenai! Tokio gražaus papuošalo dar niekada nesu turė jusi, – prisiglaudžiau prie jo, pakėliau galvą, o jis pasilenkęs apka bino mane ir bučiavo, kol, regėjos, viršugalvis sprogs. – Nagi, įsisek, – sukuždėjo Lorenas, kol nespėjau atgauti kva po po bučinio. Šiandien auskarų nesegėjau, todėl dovanotuosius įsivėriau aki mirksniu. – Skaitykloje kaba senas veidrodis. Eikš, pažiūrėk. Sukrovėme knygas į lentynas, ir Lorenas, paėmęs mane už ran kos, nusivedė į jaukų mediatekos kampą, ten stovėjo minkšta sofa ir du tokie pat patogūs krėslai. Ant sienos tarp jų kabojo didelis, seno vinis veidrodis paauksuotais rėmais. Lorenas stovėjo man už nugaros, uždėjęs rankas ant pečių, tad veidrodyje atsispindėjome abu. Užsiki šau vešlius plaukus už ausų ir pasukiojau galvą į šalis, deimančiukų paviršiai žaižaravo, atmušdami mirgančių lempelių šviesą. – Kaip gražu, – pasakiau. Lorenas spustelėjo man pečius ir prisiglaudė. – Tai tu graži, – atsakė jis. Tuomet, tebežiūrėdamas į mano atspindį, pasilenkė prie vienos deimantu papuoštos ausies ir su kuždėjo: – Manau, šiandien tau mokslų jau pakaks. Eime į mano kambarį. Mačiau, kaip apsunko akių vokai, kai Lorenas apibėrė buči niais kaklą, tatuiruotėmis nusekė iki pat peties. Tada supratau, ko iš tikrųjų jis prašo, ir mano kūną sukaustė baimė. Jis nori, kad eičiau pas jį mylėtis! Aš to nenoriu! Na, gerai, gal ir noriu. Bent teoriškai. Bet iš tikrųjų prarasti nekaltybę su šituo neįtikėtinai gra žiu ir patyrusiu vyru dabar pat? Šiandien? Pritrūkusi oro, neran giai išsivadavau iš jo glėbio. 75