išrinktoji
Šiurpiu rūdžių raudoniu švytinčiomis akimis ji išsikapanojo iš krūmų ir atsvirduliavo prie manęs. – Duokš kraujo! Jergutėliau, atrodė kaip visiška pamišėlė. Kyštelėjau ranką į krepšį, ištraukiau maišelį kraujo ir padaviau. – Luktelėk, kažkur turėjau žirkles, tuoj... Šlykščiai suurzgusi Stivė Rei dantimis (hmm, tiksliau, iltimis) atplėšė maišelio kraštą ir susikliukino kraują į gerklę. Išsunkusi iki paskutinio lašo, numetė maišelį. Uždususi lyg po bėgimo varžybų, pagaliau pažvelgė į mane. – Bjauriai, ar ne? Šypsojausi ir stengiausi neparodyti, kaip siaubingai pasibaisėjau. – Na, mano močiutė sako, kad gražiai kalbantis ir gražiai besielgiantis žmogus visada patrauklesnis, tad kitą sykį sakyk ne „bjauriai“, o „bjauru“, ir nepamiršk gražiai paprašyti. – Noriu dar kraujo. – Turiu dar keturis maišelius. Jie bute, kur tu dabar pagyvensi, šaldytuve. Persirengsi čia ar palauksi, kol nuvažiuosim ir gausi pa lįsti po dušu? Visai netoli. – Ką čia šneki? Duok man drabužių ir kraujo. Jos akys švytėjo ne taip ryškiai, bet vis tiek buvo piktos ir pa klaikusios. Stivė Rei atrodė dar liesesnė ir labiau išblyškusi negu vakar. Giliai atsikvėpiau. – Liaukis, Stive Rei. – Negaliu liautis. Tokia dabar esu. Ir nieko čia nepakeisi. Manęs nepakeisi, – ji parodė pusmėnulio kontūrą ant savo kaktos. – Jis niekada neužsipildys, aš visada būsiu mirusi. Pažvelgiau į jos pusmėnulį. Ar jis blunka? Man pasidingojo, kad jis blankesnis ar bent ne toks ryškus. Nieko gero. Labai sutri kau. Nesumečiau, ką pasakyti, kaip tik: „Tu ne mirusi.“ – O jaučiuosi mirusi. 109