Gyvenom so cializme
traktoriai ir kombainai, kultivatoriai, kertamosios ir kuliamosios. Nebesugausi pro šitą trenksmą nei medžioklės rago, nei skaliko verksmo. Mokyklomis, technikumais, visokiausių bandymų stotimis paversti gražiausi Marikonių ir ne Marikonių dvarų rūmai, sumūryti baudžiauninkų rankomis. Po sodus, alėjas, smaragdinių tujų miškelius, margųjų gėlynų takeliais krykštauja vaikai. Kieno šitie „pšeklenti“ vaikai? Oi išdainuotos tavo dainos, ponas grafe, iškaukšėtos visos mazurkos. Gulėk, tylėk šaltame rūsy. Nebegrįžtamai praėjo tavieji laikai!2 Tačiau yra ir dar vienas Baltušis, tik nuodėmių skaičiuotojai nelabai nori jo pastebėti. Amerikietis rašytojas Raimondas Čaindleris, detektyvų ir apsakymų apie privatų seklį Filipą Marlou autorius, yra pasakęs: „Turbūt visi rašytojai šiek tiek pasiutę, bet jeigu jau jie imasi rašyti, tada, manau, būna pasiutusiai sąžiningi.“ Taigi norint pažinti tikrąjį Baltušį reikia jį skaityti. Ne vieno saulėto sekmadienio popietę sėdėdavo Juza prie avilių, stebėdavo biteles, ir šviesu jam būdavo širdy, kad taip darbščiai, taip gražiai nugyvena bitelės ir numiršta taip gražiai, lyg ir ne bitelė būtų, o žmogus – darbštus, niekad nelaukiantis ko gauti iš kitų, o visą gyvenimą žiūrintis, ką gera galėtų duoti kitiems. Yra gi ir tokių žmonių. Nelabai daug, bet yra. Negali nebūti, kai žemė tokia dosni, tirštai sužydusi pievų margumu, sveria iš dirvos rugį, vėsina ūksmingas girias, šnekina upelį ir šaltinėlius. Ne, negali nebūti. Todėl ir kildavo Juza, šitaip pasėdėjęs, tarytum pečiais paplatėjusiais, ėjo prie darbų, laukiančių jo: karvių milžti ir paukščių sužiūrėti, komposto permaišyti ir sodinėlių sužiūrėti, derešiaus statyti į vagą, lino velėnos padaboti. Žmogaus kiemas – tarsi avilys: ką patausosi, tai ir turėsi. Daug metų šitaip buvo. O dabar stovėjo Juza pačiame bitelių proskrydyje ir lyg nematė, net negirdėjo darbštuolių. Stovėjo ir galvojo, kaip daug proto davė dievas bitelei, o svarbiausia – supratimo, kam ji gyvena, kam dirba, dėl ko numiršta. O jis, Juza? Ar žino, ką žino bitelė? Štai ir jo dienų ratas dilsta į nuobaigas, greit 10