Gyvenom so cializme
traktoriai ir kombainai, kultivatoriai, kertamosios ir kuliamosios. Nebesugausi pro šitą trenksmą nei medžioklės rago, nei skaliko verksmo. Mokyklomis, technikumais, visokiausių bandymų stotimis paversti gražiausi Marikonių ir ne Marikonių dvarų rūmai, sumūryti baudžiauninkų rankomis. Po sodus, alėjas, smaragdinių tujų miškelius, margųjų gėlynų takeliais krykštauja vaikai. Kieno šitie „pšeklenti“ vaikai? Oi išdainuotos tavo dainos, ponas grafe, iškaukšėtos visos mazurkos. Gulėk, tylėk šaltame rūsy. Nebegrįžtamai praėjo tavieji laikai!2 Tačiau yra ir dar vienas Baltušis, tik nuodėmių skaičiuotojai nelabai nori jo pastebėti. Amerikietis rašytojas Raimondas Čaindleris, detektyvų ir apsakymų apie privatų seklį Filipą Marlou autorius, yra pasakęs: „Turbūt visi rašytojai šiek tiek pasiutę, bet jeigu jau jie imasi rašyti, tada, manau, būna pasiutusiai sąžiningi.“ Taigi norint pažinti tikrąjį Baltušį reikia jį skaityti. Ne vieno saulėto sekmadienio popietę sėdėdavo Juza prie avilių, stebėdavo biteles, ir šviesu jam būdavo širdy, kad taip darbščiai, taip gražiai nugyvena bitelės ir numiršta taip gražiai, lyg ir ne bitelė būtų, o žmogus – darbštus, niekad nelaukiantis ko gauti iš kitų, o visą gyvenimą žiūrintis, ką gera galėtų duoti kitiems. Yra gi ir tokių žmonių. Nelabai daug, bet yra. Negali nebūti, kai žemė tokia dosni, tirštai sužydusi pievų margumu, sveria iš dirvos rugį, vėsina ūksmingas girias, šnekina upelį ir šaltinėlius. Ne, negali nebūti. Todėl ir kildavo Juza, šitaip pasėdėjęs, tarytum pečiais paplatėjusiais, ėjo prie darbų, laukiančių jo: karvių milžti ir paukščių sužiūrėti, komposto permaišyti ir sodinėlių sužiūrėti, derešiaus statyti į vagą, lino velėnos padaboti. Žmogaus kiemas – tarsi avilys: ką patausosi, tai ir turėsi. Daug metų šitaip buvo. O dabar stovėjo Juza pačiame bitelių proskrydyje ir lyg nematė, net negirdėjo darbštuolių. Stovėjo ir galvojo, kaip daug proto davė dievas bitelei, o svarbiausia – supratimo, kam ji gyvena, kam dirba, dėl ko numiršta. O jis, Juza? Ar žino, ką žino bitelė? Štai ir jo dienų ratas dilsta į nuobaigas, greit 10
Spynelė su šešiais užraktais
ir jam nuo laktos. O kam dirbo, ko plūkė, rankų nepraskėsdamas? Kam sukrovė tas statinėles medaus, tų sūrių lentynas, rūkėsių visokių? Kam saugojo, tausojo, net broliui Adomui rankos neištiesė, kai tas atėjo bėdos spaudžiamas? Nebuvo dienos, kad nenusmelktų širdies Juzai tas prisiminimas. Ir nebuvo dienos, kurią jis nebūtų pagalvojęs apie Vinciūnę...3 Nežinau, kas nusprendė, jog iš Baltušio kūrinių tik „Sakmė apie Juzą“, kurios ištrauką pacitavau, verta trumpai aptarti mokyklose (regis, septintoje ar aštuntoje klasėje), bet kitų Baltušio kūrinių mokyklinės literatūros sąrašuose nėra. Esą rašytojas nepasisakęs už Lietuvos nepriklausomybę, buvęs šioks ir anoks, skundęs savo mokytoją Kazį Borutą... Ir – šmaukšt – per vieną dieną buvo užbraukta visa, kas Baltušio, pripažinto liaudies rašytojo, kurta ilgus metus. Apie tuos skundimus (ir jų variantus) dar papasakosiu, bet kalbant apie Baltušį svarbiausia man regisi ne tai. Šis talentingas rašytojas nusipelnė tautos pagarbos tuo, kad su didele menine jėga vaizdavo savo kraštą, paprastą žmogų. „Senasis kaimas išdainuotas, naujojo nepažįstu tiek, kad galėčiau imtis vaizduoti jį savo knygose“, – rašė jis 1979 metais. O, kad būtų žinojęs, koks liūdnas likimas to „naujojo“ kaimo laukia... Na, smagu bent jau tai, kad Juza iš Kairabalės, išdidžiai vaikštinėjantis po Paryžių ir prancūzų mylimas, Lietuvoj gavo progą pasikalbėti nors su mokinukais. Žmonių, asmeniškai pažinojusių Baltušį, lieka vis mažiau. Aš – viena iš jų. Tad skubu papasakoti apie savo patėvį – šmaikštų, labai emocingą žmogų, kūrybingą ir reiklų sau rašytoją, o paskiau tegu viską savaip surikiuoja laikas.
P ri v i le gi j u otasis
Kai Monika Mironaitė ištekėjo už Baltušio, Vilniaus visuomenėje kilo sąmyšis. Visi svarstė, kas galėjo priversti ją, išsilavinusią moterį, puikią aktorę, tekėti už proletaro, mažamokslio, žodžiu, ne inteligento. Kai kas net su baime žvelgė į šią santuoką. Per vienas gastroles Kaune Monika ir Baltušis aplankė savo senus draugus, brolį ir seserį Nemeikšas – Marytę, pedagogę, ir Juozą, okulistą. Tąsyk pasiėmė ir mane. Kokie sukaustyti ir sumišę buvo brolis ir sesuo Nemeikšos, taip pat ir Zaskevičiai, tada gyvenę pas Nemeikšas (generolo Zaskevičiaus šeima – buvę tremtiniai). Kaip nesirišo kalba. Net aš pajutau tą įtampą. Nesirišo kalba ir Baltušiui, o juk jis buvo toks puikus pašnekovas! Pasėdėję keletą minučių, tėvai pakilo ir mes išėjome. Atsimenu, mama juokėsi, esą senieji inteligentai negali prisitaikyti prie naujos valdžios, todėl nenori bendrauti. Baltušis pašaipiai kalbėjo apie tuos „ponus“. Jis nemėgo senosios kartos inteligentų. Ta panieka ilgainiui šiek tiek susilpnėjo, bet namie tėvas dažnai kalbėdavo apie buožių godumą, pasakodavo apie žemės dalybas tarp giminaičių, kai dėl menkiausio žemės rėželio brolis buvo pasiruošęs nušauti brolį. Ir štai 1958 metais jis pats tapo ponu – buvo išrinktas kandidatu į LKP Centro Komiteto narius, o 1959-aisiais gavo rimčiausią savo gyve136
Šlovės ir susvetimėjimo metai
nime postą – tapo LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotoju. Pamenu, kartą po Chruščiovo kalbos (1956 metais TSKP komunistų partijos XX suvažiavime Chruščiovas perskaitė pranešimą apie Stalino asmens kultą Tarybų Sąjungoje ir tą kultą pasmerkė) visa šeima aptarinėjome valstybinius apdovanojimus. Prieš keletą metų, 1952-aisiais, Mironaitė už madam Butkevič vaidmenį Vsevolodo Višnevskio spektaklyje „Neužmirštamieji 1919-ieji“ buvo gavusi trečio laipsnio Stalino premiją ir Lenino ordiną. Baltušis staiga išėjo iš kambario, o sugrįžo išsirengęs iki berankovių marškinėlių ir kelnaičių. Ant marškinėlių buvo prisisegęs visus gautus apdovanojimus: medalius ir kitus garbės ženklus. Mums, beplyštančioms iš juoko, kuo rimčiausiai pasakė: nors Lenino ordino jis ir neturi, bet apdovanojimų gavęs tiek, kad jie nusveria mamos ordiną, tebūnie ir labai rimtą. O iš tikrųjų, manau, jis tiesiog pavydėjo Monikai, tik neišsidavė. Taigi tapęs LTSR AT prezidiumo pirmininko pavaduotoju jis jautėsi ypač pagerbtas. Teisybė, tos pareigos buvo visuomeninės, pinigų Baltušis negaudavo nė kapeikos. Visa jo alga buvo 50 rublių per mėnesį – už deputatystę, tad gyventi reikėjo iš honorarų. (Finansiškai Baltušis atsigavo tik po gero dešimtmečio, sulaukęs šešiasdešimties.) Tėvui pakilus pareigose, iš buto Užupyje persikraustėme į didžiulį penkių kambarių butą Vilniaus centre, dabartinėje Kaštonų (anuomet Zigmo Angariečio) gatvėje. Tada dar nežinojome, kad šio buto tualete visai neseniai nusišovė Komjaunimo CK antrasis sekretorius Kenevičius, TSKP CK ideologijos sekretoriaus Suslovo iniciatyva atleistas iš pareigų. Nenujautėm, kad tas butas atneš mums vien nelaimes, o Baltušio pareigos – susvetimėjimą. Vis dėlto iš pradžių tėvalis sunkiai įsigyveno į naujas pareigas. Ypač sunku jam buvo dirbti Malonės komisijoje, kuriai vadovavo AT Prezidiumo pirmininkas. Baltušis labai pergyveno dėl kiekvieno nuteistojo, jeigu šio malonės prašymas nebūdavo patenkinamas. Juk tais laikais dar galiojo mirties bausmė. Aš jį labai užjaučiau. O jis kalbėjo, kad jaučiasi pakliuvęs į spąstus. Padėtis buvo be išeities – atsisakyti dalyvauti komisijoje nebuvo galima. Tačiau ilgainiui Baltušis apsiprato. Jam netgi pradėjo patikti, kad yra valdžios žmogus. Jam parūpo prestižas. Ir tėvas ėmė keistis. Jo to137
Gyvenom so cializme
nas kalbant su namiškiais tapo griežtesnis, kategoriškesnis, reikalaujantis skaitytis su jo padėtimi. Iki paskirtas į tą aukštą postą Baltušis buvo didelis moterų gerbėjas, nuolat įsimylėjęs kokią nors damą. Mama nuo jo neatsiliko, o Baltušio meiles traukė per dantį. (Apie Baltušio moteris papasakosiu atskirame skyriuje.) Žodžiu, kalbant apie „nuklydimus į šoną“, namie atmosfera buvo bohemiška. Mudvi su Baltušio dukra Rita nė kiek nesipiktindavom, kad tėvas visiems matant su eiline pasija eina pasivaikščioti į Belmonto mišką. Ir mes abi įpratom būti įsimylėjusios, apsuptos kavalierių, nuolat besilankančių mūsų namuose. Tėvas su mama iš mūsų kavalierių tik šaipydavosi. Baltušis sakydavo: „O ar tavo kavalierius parūpins anglių krosnims? Arba malkų ar žibalo lempai, jei dingtų elektra?“ Skaudžiausia buvo tai, kad persikėlęs į prestižinį butą ir užkopęs į valdžios aukštumas Baltušis pasidarė didelis moralės saugotojas. Dabar mūsų kavalieriai ėmė jam visai nepatikti – esą nesolidūs, ne itin uolūs tarybų valdžios gerbėjai. Tarp mano draugų tikrai buvo tokių, kuriais domėjosi KGB. Saugumiečiai perspėdavo Baltušį, kad negadintų sau reputacijos. Taigi mūsų valgomajame pamatęs nepageidautiną vyruką, Baltušis parodydavo į duris ir mandagiai paprašydavo vaikino daugiau šiuose namuose nesilankyti. O jau mylėti vedusį vyrą, jo manymu, apskritai nevalia. Jam pačiam tos „tarybinės moralės normos“, žinoma, negaliojo. O čia lyg tyčia jo dukra Rita ėmė ir įsimylėjo vedusį – dailininką architektą Jurgį Algimantą Zavišą. Rita buvo išprašyta iš namų. Ji išsikraustė ir ištekėjo už Zavišos. (Tiesa, neilgai trukus su vyru išsiskyrė ir iš Nidos grįžo į Vilnių.) Mūsų namai ištuštėjo, visi jau nebesusėsdavom prie pietų stalo. Aš studijavau universitete, mama teatre arba kur nors prašapusi su nauja meile, Baltušis nuolat darbe arba lekia pas motiną į Anykščius ir rašo antrą „Parduotų vasarų“ dalį. Būdavo, kad po namus sukiodavomės tik mudvi su Pranute, mūsų naująja tarnaite. O tėvas vis nepatenkintas, kad per mažai dirbam. Dar gyvenant Užupyje jis neleisdavo mudviem su Rita ilgiau pamiegoti sekmadieniais, kaip koks kaimietis ūkininkas keldavo iš patalo, o dabar, naujame bute, organizavo didžiulį remontą. 138
Šlovės ir susvetimėjimo metai
Į mūsų kiemą buvo atvežti maišai su cementu, milžiniški, kiekvienas po aštuoniasdešimt kilogramų, ir tėvas liepė man kartu su vairuotoju Bražiūnu sunešti juos į mūsų butą trečiame aukšte. Pats jis skundėsi prasta sveikata ir jokių svorių netampė. O man tas tampymas labai pakenkė, susigadinau sveikatą. Būdavo, dviese su vairuotoju pūkšdami velkam tuos maišus į trečią aukštą. Mano protestų tėvas nepaisė: „Nešk, ir baigta!“ Kambarių sienos buvo išdažytos skirtingomis spalvomis, butas apstatytas specialiai užsakytais anuomet itin madingais baldais ant plonų kojyčių, koridoriuje pakabinti šviestuvai su keraminiais gaubtais. Tačiau tėvas vis tiek nerimo, piktinosi, kodėl aš neplaunu langų. Mūsų namas buvo senoviškos statybos, langai didžiuliai ir labai aukšti. Todėl langus plovė Pranutė, o aš laikydavau ją už kojų, kad netyčia neiškristų. Paskui Baltušis kartu su Monika visą mėnesį keliavo po Lietuvą, o įspūdžius pateikė apybraižoje „Kas dainon nesudėta“ (išėjo 1958 metais). Vėliau ir mudu su vyru Vladimiru Jefremovu pasivažinėjom tais keliais, tik ne kartojom maršrutą, o keliavom po Žemaitiją.
Sk y ry b o s su Monika
Taip jau atsitiko, kad 1963 metais Baltušis išėjo iš namų Kaštonų gatvėje ir apsigyveno pas seserį Marytę, kuriai buvo išrūpinęs nedidelį butą Vilniuje. Sklido kalbos, kad jis ruošiasi vesti jauną merginą. Baltušiui išėjus, mūsų butas buvo iškeistas į du atskirus ir visi išsikraustėm: aš (jau buvau ištekėjusi už aktoriaus Vladimiro Jefremovo) – į Dominikonų (anuomet Garelio) gatvę, mama – į atskirą butą šalia manojo. Tėvui pasistengus, Rita taip pat gavo butą. Baltušis rūpinosi visais – ir dėl pirmos žmonos Vandos buto kalbėjo su Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininku Motiejum Šumausku, ir dėl brolio stengėsi, ir motiną su seserim visą gyvenimą globojo. Negana, kad nebegyveno su Mironaite, Baltušis griežtai pareikalavo skyrybų. Užbėgdama įvykiams už akių pasakysiu, kad savo pasiekė – 1965-ųjų sausį Aukščiausiojo teismo buvo išskirtas. Monika pasveikino Baltušį su skyrybom, o jis staiga tarsi atsitokėjo. Palengva, palengva vėl pradėjo lankytis pas Moniką. Tie vizitai baigėsi tuo, kad po trejų metų abu susitaikė ir vėl ėmė gyventi kartu. Baltušis prisiekinėjo, esą visos meilės baigėsi, kad smarkiai nudegė ir daugiau niekada nesiskirs su Monika. Deja, žodžio neišlaikė. Čia vertėtų kiek plačiau papasakoti apie Baltušio moteris.