VIRSELIS
Nusikaltėlė Sunkiausias dalykas po pietų – nuspręsti, kaip apsirengti. Kvietime į Valentino rūmus buvo sakoma: „pusiau oficialiai“, bet žodis „pusiau“ kaip tik ir kėlė keblumų. „Pusiau“, kaip ir vakaras be pobūvio, atveria per daug galimybių. Net vaikinams būna gana keblu, nes jiems „pusiau“ gali reikšti švarką ir kaklaraištį (nenurodant konkrečios jo spalvos) arba baltus drabužius ir marškinius ilgomis rankovėmis (bet tik vasaros popietėmis), arba bet kokius švarkus, frakus, klostuotus sijonus ar dailius megztinius. O merginoms toks apibrėžimas, kaip ir visi kiti, čia, Naujųjų Gražuolių Mieste, prilygsta sprogimui. Talei turbūt labiau patiko pobūviai, kuriuose vaikinai turi ryšėti oficialius baltus ar juodus kaklaraiščius. Tokia apranga nelabai patogi, o pobūviai nebūna linksmi tol, kol visi pasigeria, tačiau bent jau nereikia sukti galvos, kaip apsirengti. – Pusiau oficialiai, pusiau oficialiai, – suburbėjo ji, apžvelgdama atidarytą drabužių spintą. Talei mirkčiojant – tarsi spragsint kompiuterio pele – kabyklos karuselė vos spėjo sukiotis pirmyn atgal, drabužiai siūbavo ant pakabų. Tikrai, „pusiau“ – nevykęs žodis. – Argi tai žodis? – garsiai stebėjosi Talė. Burnoje, kuri po vakarykštės nakties buvo sausa kaip šienas, jis atrodė svetimas. – Jis reiškia tik pusę, – pasufleravo siena, matyt nusprendusi, kad yra išmintinga. 7
– Pati suprantu, – sumurmėjo Talė. Ji susmuko ant lovos ir įrėmė žvilgsnį į lubas, regėjosi, kad kambarys tuoj ims suktis ratu. Tikrai neteisinga, kad tenka kankintis dėl vieno žodžio. – Tegul išnyksta, – paliepė Talė. Kambarys ją suprato neteisingai ir ant drabužių spintos užtraukė sieną. Talei stigo jėgų aiškinti, kad iš tiesų omeny turėjo pagirias, kurios išsidriekė galvoje tarsi nusipenėjusi katė, tingi ir nelinkusi judintis. Vakar ji su Perisu ir kitais nusikaltėliais buvo nuvykusi pačiužinėti, išmėginti naują Nefertitės stadiono čiuožyklą. Ledas, kurį ore laikė pakėlėjų tinklas, buvo plonas, skaidrus ir permatomas, nes tarp čiuožėjų, lyg nervingi vandens vabzdžiai, šmižinėjo daugybė zambonių. Nuo po čiuožykla sproginėjančių fejerverkų ledas švytėjo tarsi šizofreniškas vitražas, kas kelios sekundės keičiantis spalvą. Visi čiuožėjai privalėjo vilkėti tąsiąsias striukes, kad nesusižeistų, jei ledas įlūžtų. Žinoma, niekas jų nevilkėjo, bet Talė, pagalvojusi, kad pasaulis staiga trakštelėjęs gali subyrėti, baimę slopino šampanu. Zeinui, neoficialiam nusikaltėlių lyderiui, galų gale pasidarė nuobodu ir jis ant ledo išpylė visą butelį šampano. Vaikinas aiškino, kad alkoholis užšąla žemesnėje temperatūroje nei vanduo, ir galbūt kas nors pro tą skylę drėbsis į fejerverkus. Bet Zeinas išpylė per mažai šampano, tad šįryt Talei plyšo galva. Kambaryje pasigirdo garsas, pranešantis, kad kitas nusikaltėlis nori pasikalbėti. – Ei! – Ei, Tale! 8
– Šėja-la! – Talė vos prisivertė atsiremti ant alkūnės. – Man reikia pagalbos! – Dėl vakarėlio? Žinau. – Ką reiškia „pusiau oficialiai“? – Tale, tu amžinai atsilieki! Nejau negirdėjai skimbtelėjimo? – Kokio skimbtelėjimo? – Jis nuskambėjo jau kažin kada. Talė dirstelėjo į savo sąsajos žiedą, vis dar gulintį ant naktinio stalelio. Ji niekada nemūvėdavo jo naktimis – senas įprotis iš tų laikų, kai buvo bjaurulė ir nuolat išsmukdavo iš bendrabučio. Žiedas tyliai vibravo, nes garsas nakčiai buvo išjungtas. – Ak. Aš tik ką atsikėliau. – Pamiršk apie „pusiau“. Puota pakeista karnavalu. Privalome ateiti su kostiumais! Talė dirstelėjo į laikrodį: be kelių minučių penkios vakaro. – Ką, po trijų valandų? – Taip, žinau. Mano kambarys užverstas drabužiais. Tikras vargas. Ar galiu ateiti? – Mielai prašom. – Penktą? – Žinoma. Atnešk pusryčius. Iki. Talė vėl krito ant pagalvės. Lova sukosi tarsi orlentė. Diena vos prasidėjo – ir štai jau artėja prie pabaigos. Mergina užsimovė sąsajos žiedą ir niršdama išklausė pranešimą: šįvakar nė vieno neįleisią be tikrai burbulingo kostiumo. Taigi jai dabar teks vos per tris valandas sugalvoti ką nors padoraus, kai kiti laiko turėjo į valias. Talei kartais atrodydavo, kad gyvenimas būtų daug lengvesnis, jeigu ji būtų tikra nusikaltėlė. 9
*** Šėja atgabeno pusryčius: omletą su omarais, skrudintos duonos, smulkiai supjaustytų paskrudintų bulvių, aliejuje virtų kukurūzų kukulaičių, vynuogių ir šokoladinių keksų – tiek maisto nepajėgtų sudoroti net visas paketas kalorijų naikinimo tablečių. Perkrautas padėklas virpėjo ore, jo pakėlėjai drebėjo tarsi pirmą kartą į mokyklą atvestas mažvaikis. – Klausyk, Šėja. Gal vykim kaip konservatoriškų pažiūrų šalininkės? Draugė sukikeno. – Ne. Labai niūru, o šįvakar juk turi būti burbulinga. Susirinks visi nusikaltėliai, kad priimtų tave į savo gaują. – Puiku, būsiu burbulinga, – atsiduso Talė, imdama nuo padėklo Kruvinosios Merės kokteilį. Vos gurkštelėjusi, susiraukė. – Per mažai druskos. – Anokia čia bėda, – atšovė Šėja. Ji nugrandė omletą puošiančius ikrus ir subėrė juos į kokteilį. – Fui, dvokia žuvimi! – Ikrai tinka su viskuo. Šėja prigrandė dar vieną šaukštelį ikrų, įsidėjo į burną ir užsimerkusi ėmė kramtyti mažus žuvų kiaušinėlius. Tada pasukusi žiedą paleido muziką. Talė nurijo seilę ir gurkštelėjo kokteilio. Nuo jo bent jau liovėsi suktis kambarys. Staiga maloniai pakvipo šokoladiniai keksai. Tada ji paragavo smulkiai pjaustytų skrudintų bulvių. Paskui omleto. Gal net išdrįs paragauti ikrų? Per pusryčius Talė labiausiai norėdavo susigrąžinti tyruose prarastą laiką. Papusryčiavusi jausdavosi padėties šeimininkė, tarsi miestietiško valgio skonis būtų ištrynęs iš atminties tuos kelis mėnesius, kai maitinosi troškiniais ir „SpagBolu“. 10
Muzika buvo negirdėta, ir Talei širdis ėmė smarkiau plakti. – Ačiū, Šėja. Tu tikra išganytoja. – Nėra už ką, Tale-va. – Beje, kur buvai praėjusią naktį? Šėja nusišypsojo, tarsi būtų padariusi kažką labai blogo. – Ką? Naujas vaikinas? Draugė papurtė galvą. Sumirksėjo. – Tik nesakyk, kad vėl operavaisi, – kamantinėjo Talė, o Šėja kikeno. – Operavaisi? Nederėtų to daryti dažniau kaip kartą per savaitę. Nejau pamiršai? – Nieko baisaus, Tale. Tai tik vietinė operacija. – Kurioje vietoje? Šėjos veidas buvo nė kiek nepasikeitęs. Nejau operacijos rezultatus slepia pižama? – Pažvelk atidžiau, – ilgomis blakstienomis sumirksėjo draugė. Talė palinko į priekį ir įsispitrėjo į tobulas vario spalvos akis, dideles, nusėtas brangakmenių dulkelėmis, ir širdis ėmė plakti dar smarkiau. Jau visą mėnesį ji gyvena Naujųjų Gražuolių Mieste, bet kitų gražuolių akys tebestulbino. Jos buvo didelės, viliojančios, spindinčios ir dėmesingos. Prašmatnios Šėjos lėliukės tarsi šnibždėjo: „Aš tavęs klausau. Tu mane keri.“ Atrodė, kad visą dėmesį jos skiria vien tik Talei, ir ši net švytėjo nuo Šėjos žvilgsnio. Šėjos akys dabar buvo dar ypatingesnės nei bjaurulių laikais, prieš operaciją, kuri pavertė ją gražuole. – Prisislink arčiau. Talė giliai įkvėpė, nes kambarys vėl ėmė suktis, tik šįkart tai buvo malonu. Ji mostelėjo ranka langams, kad šie leistų geriau matyti, ir saulės šviesoje išvydo naujus patobulinimus. 11
– Ak, gražumėlis. Abiejose Šėjos lėliukėse ryškiau nei kiti implantuoti blizgučiai spindėjo dvylika mažyčių rubinų. Jų švelniai rausvas švytėjimas puikiai derėjo prie smaragdo spalvos rainelių. – Geras, tiesa? – Taip. Bet... palauk... ar brangakmeniai kairėje, apačioje, nėra kitokie? Talė stipriau prisimerkė. Regėjosi, kad kiekvienoje akyje, vario spalvos gelmėse, bliksi po brangakmenį – tarsi po mažytėlaitę baltą žvakelę. – Jau penkios! – pareiškė Šėja. – Matai? Talė ne iškart prisiminė, kad miesto centre yra didžiulis bokšto laikrodis. – Hm, bet jis rodo septynias. Argi skaičius penki ne laikrodžio apačioje, dešinėje? Šėja prunkštelėjo. – Kvaiša, mano akyse valandos slenka prieš laikrodžio rodyklę. Kitaip būtų labai nuobodu. Talė prapliupo kvatoti. – Palauk. Tu į akis įsistatei brangakmenius. Ir jie rodo laiką? Ir eina atbulai? Ar to ne per daug, Šėja? Talė kaipmat pasigailėjo savo žodžių. Draugės veidas apniuko, švytėjimas akyse išnyko. Atrodė, kad Šėja tuoj pravirks, tik jos paakiai nepaburko ir nosis neparaudo. Apie naują operaciją visada reikia kalbėti atsargiai, beveik kaip apie šukuoseną. – Tau jos nepatinka, – tyliai prikišo Šėja. – Ką tu. Juk sakiau: absoliutus gražumėlis. – Tikrai? – Taip. Ir puiku, kad akių laikrodis eina atgal. 12
Šėja vėl ėmė šypsotis, ir Talė lengviau atsiduso, nors vis dar širdo ant savęs. Tokias klaidas daro šviežiai iškepti gražuoliai, o jai operacija juk buvo atlikta daugiau kaip prieš mėnesį. Kodėl ji vis dar lepteli tai, ko nederėtų? Jei šįvakar pasakys ką nors panašaus, kuris nors nusikaltėlis gali balsuoti prieš ją. Užtenka vieno nario veto, ir jie neįsileis jos į gaują. Tada Talė liks viena, tarsi kokia pabėgėlė. – Gal šįvakar apsirenkime laikrodžio bokštų kostiumais? – pasiūlė Šėja. – Mano naujų akių garbei. Talė nusijuokė; šis nevykęs pokštas reiškė, jog jai atleista. Šiaip ar taip, jiedviem su Šėja teko daug ką patirti. – Ar kalbėjai su Perisu ir Faustu? Šėja linktelėjo. – Jie sakė, kad visi turime apsirengti nusikaltėlių kostiumais. Vaikinai jau kažką sugalvojo, bet slepia. – Ak, sumautas reikalas. Pamanyk, tarsi jie kadaise būtų buvę neklaužados! O juk kai buvo bjauruliai, tik kelis kartus išsmuko iš bendrabučio ir galbūt kirto upę. Jie niekada nebuvo nukeliavę į Dūmus. Kaip tik tuo metu baigėsi daina, ir netikėtai stojusioje tyloje Talės žodžiai nuskambėjo šaižiai. Ji svarstė, ką dar pasakyti, bet pokalbis užgeso tarsi fejerverkai tamsiame danguje. Atrodė, tyla tęsiasi amžinybę. Kai daina vėl suskambėjo, Talė lengviau atsiduso ir prabilo: – Šėja-la, nusikaltėlių kostiumus bus nesunku sugalvoti. Juk esame didžiausios nusikaltėlės mieste. Šėja su Tale dvi valandas rinkosi ir matavosi drabužius, versdamos skylę sienoje spjaudyti įvairiausius kostiumus. Merginos norėjo apsirengti banditėmis, bet nežinojo, kaip šios atrodo, – 13
visuose senuose filmuose, rodomuose sieniniame ekrane, blogiečiai buvo nė trupučio nepanašūs į nusikaltėlius, jie tiesiog atrodė nevispročiai. Piratėmis būtų buvę lengviau apsirengti, bet Šėja nenorėjo užsirišti raiščio ant savo naujųjų akių. Dar buvo galima apsirengti medžiotojomis, tačiau skylė sienoje nedavė ginklų, netgi netikrų. Talė prisiminė senovės diktatorius, bet dauguma jų buvo vyrai ir madų nepaisė. – Gal apsirenkime rūdžiais, – pasiūlė Šėja. – Mokykloje juos laikė blogiečiais. – Bet jie atrodė taip pat, kaip mes. Tik buvo bjaurūs. – Nežinau, gal prikirskim medžių, padekim žibalą ar dar ką nors. Talė nusijuokė. – Šėja-la, turime išsirinkti kostiumą, o ne gyvenimo būdą. Šėja skėstelėjo rankomis ir mėgino pašmaikštauti: – Gal užsirūkykime? Arba vairuokime automobilius. Bet skylė sienoje nedavė joms nei cigarečių, nei automobilių. Tačiau būti su Šėja, matuotis drabužius, prunkšti, kikenti ir svaidyti kostiumus į perdirbimo įrenginį buvo smagu. Talei patiko žiūrėti, kaip ji atrodo su naujais drabužiais, netgi su kvailais. Ji vis dar prisiminė tuos laikus, kai žiūrėti į veidrodį būdavo skaudu: akys per arti viena kitos, nosis per maža, plaukai nuolat susiraitę. Dabar priešais Talę stovėjo žavi mergina, atkartojanti visus jos judesius, šios merginos veidas buvo tobulas, oda švytėjo, nors ir kamavo pagirios, kūnas buvo dailiai proporcingas ir raumeningas. Šios merginos sidabrinės akys derėjo prie bet kurio drabužio. Bet ši mergina nepajėgė išsirinkti kostiumo. Po dviejų valandų draugės atsigulė ant lovos, ir toji vėl pradėjo suktis. 14
– Viskas – tiesiog šlamštas, Šėja-la. Kodėl? Manęs tikrai nepriims, jei net nepajėgiu ateiti vilkėdama deramu kostiumu. Šėja paėmė draugę už rankos. – Nesirūpink, Tale-va. Tu jau išgarsėjai. Nėra dėl ko jaudintis. – Lengva tau sakyti. Nors draugės gimė tą pačią dieną, Šėja gražuole tapo keliomis savaitėmis anksčiau nei Talė. Jau beveik visą mėnesį ji buvo visavertė nusikaltėlė. – Nebus jokio vargo, – ramino Šėja. – Tie, kas susidūrė su Ypatingųjų aplinkybių skyriumi, savaime yra nusikaltėliai. Talė pajuto, kaip nuo šių draugės žodžių kūną perrėžia kažkoks skimbtelėjimas, tik skausmingas. – Na, ir kas man iš to? Negaliu pakęsti, jog nesu burbulinga. – Tai Perisas ir Faustas kalti, jie mums nepasakė, ką vilkės. – Palaukime, kol abu čia atvyks. O tada nukopijuokime jų drabužius. – Jie to nusipelnė, – sutiko Šėja. – Nori išgerti? – Nebloga mintis. Talei per daug sukosi galva, kad pajėgtų kur nors eiti, tad Šėja paliepė pusryčių padėklui atnešti šampano. Atvyko Perisas su Faustu – abu apsupti liepsnų. Iš tiesų tai buvo tik bengališkosios ugnys, įpintos į plaukus ir sukaišiotos į drabužius, bet nepavojingos liepsnos gaubė visą vaikinų kūną. Faustas be paliovos juokėsi, nes bengališkosios ugnys kuteno. Abu jaunuoliai vilkėjo tąsiosiomis striukėmis – jų kostiumai turėjo byloti, neva abu tik ką nušoko nuo degančio pastato stogo. – Fantastiška! – žavėjosi Šėja. 15
– Isteriška, – pritarė Talė, bet tada paklausė: – O kaip tai susiję su nusikaltėliais? – Nejau neprisimeni? – nusistebėjo Perisas. – Praėjusią vasarą sužlugdei vakarėlį ir, pavogusi tąsiąją striukę, pasprukai nušokusi nuo stogo. Tai geriausia visų laikų bjaurulių išdaiga! – Prisimenu... bet kodėl judu liepsnojate? – pasiteiravo Talė. – Koks čia nusikaltimas, jeigu namas dega? Šėja pažvelgė į Talę taip, tarsi draugė ir vėl būtų pasakiusi kažką nederamo. – Negalėjome pasirodyti tik su tąsiosiomis striukėmis, – aiškino Faustas. – Liepsnojantys kostiumai kur kas jėgiškesni. – Taip, – pritarė Perisas, bet Talė pastebėjo, kad vaikinas ją suprato ir nusiminė. Ji pasigailėjo apie tai prasitarusi. Tikra kvaiša. Kostiumai tikrai jėgiški. Vaikinai užgesino bengališkąsias ugnis, nes tausojo jas vakarėliui, o Šėja skylei sienoje paliepė paduoti dar dvi striukes. – Ei, tai beždžioniavimas! – puolė prieštarauti Faustas, bet paaiškėjo, kad baiminasi be reikalo. Skylėje nebuvo karnavalinių tąsiųjų striukių, mat jei kas nors tokia vilkėdamas per klaidą būtų nušokęs nuo stogo, būtų prisiplojęs prie žemės. Skylė negalėjo pateikti ir tikrų striukių: sudėtingų ar ilgai naudojamų daiktų reikėjo prašyti rekvizito tarnyboje. O ši striukių nebūtų atsiuntusi, nes nėra gaisro. Šėja pasipiktinusi sušnarpštė: – Šiandien rūmai visiškai niekam tikę. – O kur jūs gavote savąsias? – paklausė Talė. – Jos tikros, – šypsodamasis atsakė Perisas, pirštais liesdamas striukę. – Pavogėme iš pastogės. – Vadinasi, jūs – nusikaltėliai, – pareiškė Talė ir pašoko nuo lovos apkabinti bičiulio. 16
Laikant Perisą glėbyje Talei jau neatrodė, kad vakarėlis nepavyks ar kas nors balsuos prieš ją. Didelės rudos vaikino akys žvelgė tiesiai Talei į akis, jis pakėlė merginą ir stipriai suspaudė. Tais laikais, kai jiedu buvo bjaurūs, kai kartu augo ir krėtė išdaigas, Talė visada jausdavo tokį Periso artumą. Dabar buvo šaunu vėl tai patirti. Kai Talė buvo prapuolusi tyruose, ji nuolat troško grįžti čia, tapti gražuole ir kartu su Perisu gyventi Naujųjų Gražuolių Mieste. Todėl jaustis nelaiminga šiandien ar bet kurią kitą dieną būtų visiškai kvaila. Galbūt ji išgėrė per daug šampano? – Geriausi draugai per amžius, – sušnibždėjo Talė Perisui, kai vaikinas pastatė ją ant žemės. – Ei, o kas čia? – paklausė Šėja. Ji buvo įlindusi į Talės drabužių spintą – tikėjosi rasti ką nors tinkamo kostiumui. Draugė ištraukė beformį vilnos gniutulą. – Ak. – Talė paleido Perisą iš glėbio. – Tai mano megztinis iš Dūmų, pameni? Megztinis atrodė keistai, ne toks, kokį Talė prisiminė. Netvarkingas, skirtingos dalys sumegztos rankomis. Dūmuose nebuvo skylių sienoje – ten viską reikėjo pasigaminti patiems ir, kaip paaiškėjo, dūmiečiai siuvo ne itin gerus drabužius. – Neatidavei jo perdirbti? – Ne. Manau, jis pagamintas iš neįprastos medžiagos. Skylė tikriausiai negalėtų jos panaudoti. Šėja pakėlė megztinį prie nosies ir pauostė. – Oho. Jis vis dar kvepia Dūmais. Laužais ir tuo troškiniu, kurį nuolat valgydavome. Pameni? Perisas su Faustu priėjo pauostyti megztinio. Jie niekada nebuvo išvykę iš miesto, tik su mokyklos ekskursijomis lankėsi 17
Rūdžių Griuvėsiuose. Vaikinai niekada nebuvo regėję Dūmų, kur visi turėjo dirbti ištisą dieną gamindami įvairius daiktus, kažką augindami (ir net žudydami) sau maistui, ir visi buvo bjaurūs net sulaukę šešiolikos. Bjaurūs iki pat mirties. Tiesa, Talei ir Ypatingųjų aplinkybių skyriui pasistengus, Dūmų nebeliko. – Klausyk, Tale, jau žinau! – sušuko Šėja. – Eikime apsirengusios dūmietėmis! – Tai bus visiškai nusikaltėliška! – pareiškė Faustas, jo akys buvo kupinos susižavėjimo. Trijulė nekantraudama atsisuko į Talę. Nors jos kūnu vėl perbėgo nemalonus virpulys, mergina žinojo: nepritarti negalima. O kai vilkės tokį pritrenkiamai burbulingą tikros dūmietės kostiumą, niekas nedrįs balsuoti prieš ją, nes Talė Jangblad – tikra nusikaltėlė.