VIRSELIS G el to na s Pi k a s o m e g z ti n is
čios kavos ir, žvilgtelėjusi tiesiai jam į veidą, paslaugiai pasi teiravo, ar jis nepageidautų dar ko nors. Varlamovas papurtė galvą, nugėrė du gurkšnelius kavos ir vėl atsargiai pastatė puodelį ant lėkštutės. – Va dėl ko man patinka Prancūzija – čia žmonės bent moka kavą virti, – patenkintas atsiduso jis ir užgesino ci garetę peleninėje. – Aš štai ką pagalvojau, Klimai, – staiga linksmai tarė Varlamovas. – Gal tau vis dėlto vertėtų prisi minti staiga likusią našlaite Leročką Berušiną? Juk ją pali kai, galima sakyti, paskutinę akimirką... Važiuok, mielasis, nusilenk jai, atsiprašyk... Gal ji tau ir atleis, gal priims tavo moralinę paramą?.. – Laimė, Leročkai mano paramos visai nereikia, – kiek sumišo Klimas. Ir koks niekšas tasai Ivanas Arkadjevičius – taip lengvai nukreipė visas strėles į jį! Vadinasi, jis, Klimas, dėl visko kaltas? Vadinasi, viskas įvyko per jį? Tikrai bjaurus senis. – Ir išvis Leročka Berušina po tos meilės be atsako kentėjo visai neilgai. Praėjus porai mėnesių po neįvykusių jungtuvių su manim, ji gana sėkmingai ištekėjo už turtingo amerikiečio ir iškeliavo su juo į Valstijas. Zabolockis man telefonu pranešė, jog neseniai matė ją aukštuomenės vaka rėlyje Niujorke. Ji plasnojo apsupta gal kokio tuzino gerbėjų ir, kaip atrodė iš šalies, jautėsi laiminga, – burbtelėjo Klimas. Ir net pats ant savęs pyktelėjo – kam jis čia dar teisinasi? Juk neketino niekam apie tai pasakoti – juo labiau šitam bjau riam seniui. – Man nereikėjo tų mirčių, Klimai, – tyliai tarė Varlamo vas. – Ir verčiau daugiau nebeprisiminkime praeities. – Sutarta, – nenorom sumurmėjo Klimas. – Na štai, dabar visai kita šneka, – draugiškai nusišypsojo Ivanas Arkadjevičius. – Vadinasi, jūs susitaikėte? – Su kuo? Su Lera? – išvertė akis Klimas. 65