Issuu on Google+

VIRSELIS G el to na s Pi k a s o m e g z ti n is

čios kavos ir, žvilgtelėjusi tiesiai jam į veidą, paslaugiai pasi­ teiravo, ar jis nepageidautų dar ko nors. Varlamovas papurtė galvą, nugėrė du gurkšnelius kavos ir vėl atsargiai pastatė puodelį ant lėkštutės. – Va dėl ko man patinka Prancūzija – čia žmonės bent moka kavą virti,  – patenkintas atsiduso jis ir užgesino ci­ garetę peleninėje. – Aš štai ką pagalvojau, Klimai, – staiga linksmai tarė Varlamovas. – Gal tau vis dėlto vertėtų prisi­ minti staiga likusią našlaite Leročką Berušiną? Juk ją pali­ kai, galima sakyti, paskutinę akimirką... Važiuok, mielasis, nusilenk jai, atsiprašyk... Gal ji tau ir atleis, gal priims tavo moralinę paramą?.. – Laimė, Leročkai mano paramos visai nereikia,  – kiek sumišo Klimas. Ir koks niekšas tasai Ivanas Arkadjevičius – taip lengvai nukreipė visas strėles į jį! Vadinasi, jis, Klimas, dėl visko kaltas? Vadinasi, viskas įvyko per jį? Tikrai bjaurus senis.  – Ir išvis Leročka Berušina po tos meilės be atsako kentėjo visai neilgai. Praėjus porai mėnesių po neįvykusių jungtuvių su manim, ji gana sėkmingai ištekėjo už turtingo amerikiečio ir iškeliavo su juo į Valstijas. Zabolockis man telefonu pranešė, jog neseniai matė ją aukštuomenės vaka­ rėlyje Niujorke. Ji plasnojo apsupta gal kokio tuzino gerbėjų ir, kaip atrodė iš šalies, jautėsi laiminga, – burbtelėjo Klimas. Ir net pats ant savęs pyktelėjo – kam jis čia dar teisinasi? Juk neketino niekam apie tai pasakoti – juo labiau šitam bjau­ riam seniui. – Man nereikėjo tų mirčių, Klimai, – tyliai tarė Varlamo­ vas. – Ir verčiau daugiau nebeprisiminkime praeities. – Sutarta, – nenorom sumurmėjo Klimas. – Na štai, dabar visai kita šneka, – draugiškai nusišypsojo Ivanas Arkadjevičius. – Vadinasi, jūs susitaikėte? – Su kuo? Su Lera? – išvertė akis Klimas. 65


Marija Briker

– Su Zabolockiu, – šypsodamasis patikslino Varlamovas. – A, su tuo pašlemėku... Susitaikiau, kurgi dėsies. Atšliau­ žė šitas idiotas pas mane į namus – visai nusitašęs, liežuvio neapverčia, vos ant kojų laikosi... Rankose – kartoninė sti­ klinė su ledu nuo kokakolos ir kirvis, suvyniotas į viešbučio pagalvės užvalkaliuką... – Kirvis? – nustebo Varlamovas.  – O kam jam prireikė to kirvio? – Norėjo nusikirsti sau pirštą, įdėti jį į stiklinę su ledu ir padovanoti man, – atseit išpirkti savo kaltę. Teko jam at­ leisti, ką darysi. Bet daugiau su juo aš į žvalgybą neisiu,  – susijuokė Klimas.  – Tai kam jūs mane pasikvietėte, Ivanai Arkadjevičiau? – Greitai į Maskvą atskris žavinga mergina – Mišelė Lanž. Ji – prancūzė, rusų kilmės, bet Rusijoje niekada nėra buvusi. Taigi jos teta  – madam Jelizaveta Pavlovna de Tua, mano artima pažįstama, – labai jaudinasi, kad tiktai jos vienintelei dukterėčiai neatsitiktų nieko blogo. Ji taip pat niekada nėra buvusi savo tėvynėje ir įsivaizduoja Rusiją maždaug taip, kaip mes „geležinės uždangos“ laikais įsivaizdavome Ameriką. Be to, mergiotės charakteris – ne iš lengvųjų, ji gana kaprizinga ir be jokios pusiausvyros. Jelizaveta Pavlovna anksčiau pa­ darė didelę kvailystę – dukterėčią gerokai išlepino. Mergaitė anksti neteko tėvų, ir kad vaikas dėl to taip labai nekentėtų, Mišelei buvo leidžiama viskas. Žodžiu, Jelizaveta Pavlovna yra be galo turtinga, ir tai, kas buvo nepasiekiama kitoms mergaitėms, visada buvo pasiekiama Mišelei. Buvo tenkina­ mos bet kokios jos užgaidos ir į visas jos išdaigas žiūrima pro pirštus. Kai Jelizaveta Pavlovna suprato, jog persistengė, jau buvo per vėlu. Na, ir išaugo sijonuota pabaisa, kuri savo netikusiais poelgiais ją tiesiog veda iš kantrybės, švaisto pi­ nigus kairėn ir dešinėn ir gadina senosios damos reputaci­ 66


G el to na s Pi k a s o m e g z ti n is

ją. Ir vis dėlto Mišelė – jos vienintelė paveldėtoja, teta labai myli merginą ir jaudinasi dėl jos ateities. Jelizaveta Pavlovna labai nori tikėtis, kad dukterėčia vieną sykį vis vien aprims – kai ištekės už padoraus žmogaus ir pagimdys vaiką. O čia dabar toji netikėta kelionė į Maskvą... – Ir jūs norite, kad aš prižiūrėčiau šitą pakvaišusią mer­ gą? – sunerimo Klimas. Žodinis Mišelės portretas, kurį nu­ piešė Varlamovas, jam visai nepatiko. – Galima ir taip pasakyti... Už tam tikrą atlyginimą, su­ prantama... – Ir kiekgi Jelizaveta Pavlovna pasirengusi mokėti tai dukterėčios auklei? – ironiškai paklausė Klimas. – Aha... Vos nepamiršau pasakyti paties svarbiausio,  – susigriebė Varlamovas, ignoruodamas Klimo klausimą.  – Jelizaveta Pavlovna užvis labiausiai nerimauja dėl to, kad Mišelė linkusi greitai įsimylėti ir kavalieriams nėra labai iš­ ranki. Merginą lyg magnetas traukia blogi vaikinai... – Aha, viskas aišku, – subarbeno į stalą pirštais Klimas. – Mergiotei kelionėje reikalingas kavalierius, kuris ją globotų ir saugotų, kad tiktai ji Maskvoje nesusirastų kokio nors pa­ dugnės? Man, aišku, trūksta pinigų, bet jūs kreipėtės ne tuo adresu! – tiesiai išdrožė Klimas. – O kodėl gi? Juk, kiek žinau, tau visai neblogai sekasi sukti merginoms galvas, – kandžiai tarė Ivanas Arkadjevi­ čius. – Tai ką čia tau reikštų, mielasis? Juk ji atvažiuotų tiktai kelioms dienoms. Klimas staigiai atsistojo, vos staliuko neapvertė. Vazelė su gėlėmis parvirto ant staltiesės. Padavėja išsigandusi puolė prie telefono ir stvėrė ragelį. – Juokauju, – nusikvatojo Varlamovas. Jis vėl pastatė va­ zelę ir uždengė servetėle šlapią dėmę. – Sėskis, kvaily, ir nu­ siramink. Tu, aišku, išvaizdus vaikinas, bet už tai, kad susuk­ 67


Marija Briker

si galvą kažkokiai pakvaišusiai mergelei, kredito tau niekas neduos. Blogai tu apie mane galvoji, jeigu taip nusprendei. Man Alia – kaip duktė, ir aš niekada nedrįsčiau tavęs prašyti tokių dalykų. – Kreditas naujam verslui? – susidomėjęs kilstelėjo ant­ akius Klimas. – Taip. Jelizaveta Pavlovna de Tua valdo stambų banką ir ji sutinka duoti tau kreditą, jei padarysi jai nedidelę paslau­ gą. Sėskis, Klimai, ir išklausyk mane. Iš tavęs reikalaujama labai nedaug. – Na, jau sėdžiu ir atidžiai klausau,  – vėl prisitraukęs kėdę rimtai tarė Klimas. – Toji Mišelė važiuoja į Maskvą visai ne į ekskursiją: ji aplankys vieno dailininko parodą, su kuriuo susipažino in­ ternete. Įsivaizduok, Klimai, ji įsimylėjo jį – beprotiškai! – Varlamovas sunkiai atsiduso ir susiraukė.  – Nesuprantu šiuolaikinio jaunimo... Kaip galima įsimylėti žmogų, neži­ nant apie jį nieko, išskyrus sutartinį ženklą? – Kokį sutartinį ženklą? – nesuprato Klimas. – Turiu galvoje „niką“... Na, vardą, kurį susigalvoja sau žmogus, norėdamas bendrauti su kitais tinklalapyje. – Aš žinau, kas yra „nikas“, Ivanai Arkadjevičiau. Tai sla­ pyvardis. – Gerai, kad žinai. Nė kiek neabejoju, – irzliai atsakė Var­ lamovas. Vadinasi, žinai, ir kas yra „avataras“? Kažkoks keis­ tas, negirdėtas žodis... – Varlamovas susiraukė. – Tai atėjo mada. Pakabinai, vadinasi, vietoj savo fizionomijos kažkokį paveiksliuką, pasivadinai kaip patinka, ir – drožk užkariauti pasaulinio tinklo! Šnekėk ką nori, landžiok kur nori ir apsi­ mesk kuo tiktai nori. Jokios atsakomybės! Vadinasi, niekas neatsako nei už savo žodžius, nei už poelgius! 68


G el to na s Pi k a s o m e g z ti n is

– Ivanai Arkadjevičiau, jūs, atrodo, pažangus žmogus, – kandžiai pastebėjo Klimas. Ko gero, jis pirmą kartą apčiuopė silpną režisieriaus vietą. Vadinasi, Ivanas Arkadjevičius nė velnio nenutuokia apie šiuolaikines komunikacijas ir todėl širsta. Klimas sukikeno ir pasižiūrėjo į senioką visai kitom akim. „Cha, paprasčiausias senas pirdžius“, – galiausiai pa­ darė išvadą jis ir atsipalaidavo. – Kaip supratau, madmuaze­ lė Lanž labai jau įklimpo į tą „niką“ ir „avatarą“... O vyriokas susuko jai galvą ir pripaistė visokių niekų? Na, pasivadino genialiu dailininku? Žinom, žinom mes tokius dailininkus. Manau, Jelizavetai Pavlovnai neverta per daug jaudintis: la­ bai greitai madmuazelei Lanž teks nusivilti. Ji sugrįš į Pary­ žių ir visiems laikams pamirš tą savo meilę... – Jelizaveta Pavlovna nenori rizikuoti. Kaip atrodo iš su­ sirašinėjimo, kurį ji pamatė visai atsitiktinai, šis žmogus la­ bai protingas ir turi Mišelei didelės įtakos. Jie susitarė, kad jis sutiks ją oro uoste, užsakys iš anksto viešbutį ir parodys madmuazelei Lanž savo darbus. Jelizaveta Pavlovna nė kiek neabejoja, kad šita dukterėčios užmačia baigsis blogai. – Nieko nesuprantu... O kodėl Jelizaveta Pavlovna negali išvis uždrausti vykti jai į Rusiją? – liūdnai atsiduso Klimas, nes jam jau maždaug buvo aišku, kokį vaidmenį skyrė reži­ sierius pagal naują scenarijų. – Tu viską supranti, Klimai, – patvirtino jo negerą nuo­ jautą Varlamovas. Jis išsitraukė iš portfelio plastikinį aplan­ ką ir padėjo ant stalo priešais Klimą.  – Čia mūsų bendro plano apmatai ir išlaidų sąmata. Tiktai noriu tavęs papra­ šyti: Alečkai apie mūsų susitarimą  – nė žodžio. Nereikia merginai be reikalo kvaršinti galvos. Na, sutarta? – paklausė Varlamovas. – Sutarta, – linktelėjo Klimas. – Tik jokio susitarimo kol kas tarp mūsų dar nėra, – pridūrė jis ir susidomėjęs pašnai­ 69


Marija Briker

ravo į aplanką. Neįtikėtina, tačiau Ivanui Arkadjevičiui pa­ vyko jį suintriguoti! Jis labai norėjo kuo greičiau atversti ap­ lanką ir pasižiūrėti, kas gi vis dėlto jame yra. – Prisimink kreditą... – mirktelėjo jam Ivanas Arkadjevi­ čius. – Ir, būk geras, apmokėk mano sąskaitą. Nepasiėmiau piniginės... – dar teisindamasis pridūrė Varlamovas. Jis atsi­ stojo ir, pasiėmęs portfelį, patraukė durų link. „Tai akiplėša“, – nusišaipė Klimas. Jis užsisakė dar puode­ lį kavos ir ėmė gilintis į popierius. Kai padavėja atnešė užsakymą, Klimas jau buvo perskai­ tęs viską ligi galo ir, kvailai kikendamas, tuoj pat surinko savo mobiliuoju telefonu Varlamovo numerį. – Aš sutinku, – trumpai tarė jis. Paskui, išjungęs telefoną, dar garsiai nusikvatojo, galutinai išgąsdindamas išsikrakmo­ linusią padavėją.


6 skyrius Geltonas Pikaso megztinis

Jis pastebėjo ją iš karto, kai tik ji išėjo iš muitinės. Tamsūs ežiuku kirpti plaukai, neramus išdykėliškas žvilgsnis, suply­ šę melsvi džinsai, odinė striukelė, geltonas megztinis siau­ rais ruoželiais, džinsinė kuprinė, oranžiniai kedai, nutrintas odinis lagaminas, – į milijonų paveldėtoją madmuazelė Lanž anaiptol nebuvo panaši. Ją greičiau buvo galima palaikyti neturtinga studente, išvykusia į turistinę kelionę, ir Klimas pasijuto nejaukiai. Jis tikėjosi visai ko kito ir rengėsi susitikti su išlepinta sterva, o priešais jį atsirado gana kukli mergaitė. Buvo aišku, jog Mišelė nenori demonstruoti savo materiali­ nės padėties paslaptingam draugužiui iš interneto ir tiesiog sumaniai maskuojasi, tačiau Klimui nuo to nė kiek nebuvo lengviau. Visos iš anksto paruoštos frazės jam įstrigo gerklė­ je ir jis net kiek pabūgo – ar išvis išdrįs prie jos prieiti? Mišelė pasitraukė į šoną, pasidėjo ant grindų lagaminą su kuprine ir susidomėjusi nužvelgė visus, kas buvo atėję pasitikti keleivių. Ji akimis ieškojo savo dailininko, tiesiog nekantravo kuo greičiau jį pamatyti. Tikriausiai įsivaizdavo tapytoją gražų, protingą, talentingą ir stilingą... O čia – toks trenktas driskius! Akiniuotas pusprotis su ūsais! Taigi teko iš pat ryto dar užsukti į teatro parduotuvę ir šiek tiek pa­ 88


G el to na s Pi k a s o m e g z ti n is

koreguoti „menininko“ įvaizdį  – prie languotų marškinių, dryžuotų kelnių, kedų ir fetrinės skrybėlės pridėti dar vieną kitą detalę, kad tiktai madmuazelė Lanž jo neatpažintų. Klimas pasitikrino priklijuotus ūsus, pasitaisė akinius ir prisimerkė – reikėjo kaip nors suvaldyti emocijas. „Galvok apie kreditą! Galvok apie kreditą! Galvok tik apie kreditą tu, baidykle dryžuotom kelnėm! Na, eik prie jos – madmuazelė Lanž jau seniai trokšta susitikti su savo likimu“, – įtikinėjo save Klimas, nervingai pešiodamas apvytusių narcizų puokš­ tę. Jam staiga pasidarė gėda – dėl savo kūrybos, tiksliau – dėl kūrybos Klementijaus Koniuchovo, to bjauraus sadisto, dėl Varlamovo, dėl turtingos aristokratės – Mišelės tetos ir dėl savęs paties. „Koks aš vis dėlto jausmingas“, – pagalvojo Klimas ir vėl pasitikrino priklijuotus ūsus. „Penkios minutės gėdos – ir viskas išspręsta!“ – dar padrąsino save jis. Bet tuoj pat ir susiraukė prisiminęs „savo“ paveikslus. „Antra vertus, o kas galėtų pasakyti, kaip atrodo tasai virtualusis Pikaso ir kuo jo paveikslai geresni? Gal jis kaip tik paskutinis nevykė­ lis?“ Taip pagalvojęs, Klimas iš karto nusiramino. Jis atsiskyrė nuo laukiančiųjų minios ir patraukė prie merginos. – Sveika, Mine... Minerva, – šiaip taip išlemeno jis ir iš­ tiesė jai gėles. – Tikiuosi, čia būsi tu? Mišelė paėmė apgailėtiną puokštę, tylėdama smalsiai nu­ žvelgė jį nuo galvos ligi kojų ir gudriai prisimerkė. – Vis dėlto atpažinai, žalty! – linksmai sušuko ji ir netikė­ tai stuktelėjo kumščiu jam į paslėpsnius. Klimas aiktelėjo ir susirietė trilinkas, net skrybėlė ant grindų nukrito. Išplėtęs akis, jis du sykius giliai įkvėpė oro ir iš lėto atsitiesė. – Kaip kelionė? – sušvogždė jis ir kreivai šyptelėjo. – O, baisi!.. Nuolankiai dėkoju! – plačiai nusišypsojo Mi­ šelė. Ji pasilenkė ir pakėlė skrybėlę nuo žemės: vikriai uždėjo 89


Marija Briker

ją Klimui ant galvos ir dar delnu iš viršaus priplojo. – Neį­ tikėtina!.. – priekabiai jį nužiūrinėdama, sušuko mergina. – Nors aš ir įtariau... Įtariau, kad tu gali būti gana originalus. Oho, koks stilingas tavo kostiumas! – ėmė kvatoti Mišelė ir užsimojusi dar pliaukštelėjo jam per petį. – Padėkok aviakompanijai,  – pavėluotai sureagavo Kli­ mas į jos nusiskundimą dėl kelionės ir nusprendė iš princi­ po nereaguoti į Mišelės pastabas dėl savo drabužių. „Įtariau, kad tu gali būti gana originalus“, – dar mintyse pamėgdžio­ jo jis merginą ir piktdžiugiškai pagalvojo: „Na nieko, labai greitai patrakėlė mergiotė tą mano originalumą pamirš ir su siaubu įsitikins, kad jos paslaptingas mylimasis – debilas! Ach, reikėjo užsivilkti kitokį kostiumą – „Bolševiko“ fabriko gamybos, o po juo – mėlynus marškinius balta apykakle. Ir pasirišti taškuotą kaklaraištį, kojas apsiauti sandalais... Gai­ la, apsižioplinau!“ – Beje, natūroje aš esu Klementijus, – familiariai prisista­ tė jis ir dėl viso pikto dar sukikeno. – O tu? – Klementijus? Labai malonu. O aš „natūroje“  – Miše­ lė, – pasakė mergina savo vardą ir ištiesė jam ranką. Klimas baikščiai ją paspaudė ir tuoj pat atsitraukė per porą žingsnių atgal – iš šitos mergšės visko gali tikėtis! Nors šiaip mergina gana miela. Poeto svajonė! Kol Klimas kapstėsi po savo jaus­ mus, mėgindamas susivokti, ką jis dabar iš tikrųjų jaučia, mergina ir toliau smalsiai jį tyrinėjo. – Bet kaip įdomiai tu kalbi ir kaip keistai linksniuoji žodžius, – kiek patylėjusi tarė ji. – „Natūroje“... – Ką? – sukluso Klimas. – Na, per daug nesistebėk, drauguži Klementijau. Tau teks į mane žiūrėti atlaidžiai, nes rusų kalbos atžvilgiu esu kiek senamadiška. Savo konservatyvios tetulės pageidavimu rusų kalbos mokiausi iš senų vadovėlių, išleistų dar prieš re­ 90


G el to na s Pi k a s o m e g z ti n is

voliuciją, o ją tobulinau, skaitydama rusų klasikus. Todėl esu tvirtai įsitikinusi, jog man trūksta šiuolaikinės kalbos žinių. Noriu pasakyti, kad ne visada ligi galo suprantu pašnekovą. Bet aš pasitaisysiu, – nuoširdžiai nusišypsojo Mišelė. Ji be­ mat įkišo ranką į kuprinę: išsitraukusi iš jos nedidelę knygelę spalvotu viršeliu, išdidžiai pademonstravo ją Klimui. Jis pa­ ėmė knygą ir pavartė ją rankose – antraštinis puslapis skel­ bė, jog čia yra jaunimo slengo žodynas. – Viešpatie, ir kur tu gavai tokią nesąmonę? – pervertęs kelis puslapius nesusilaikė nuo komentarų Klimas. – Nusipirkau prieš kelionę. Pardavėjas sakė, jog šitoje knygoje yra surinkti visi aktualiausi žodžiai ir posakiai, ku­ riuos dabar jaunimas vartoja! – kiek įsižeidusi atsakė Mišelė. Mergina ištraukė iš jo rankų žodyną ir atsargiai įsidėjo jį į kuprinę. Visai teisingai... Ivanas Arkadjevičius jį perspėjo, jog prie Mišelės taip ir limpa visas purvas. O gal atvirkščiai? Gal pati Mišelė limpa prie purvo? A, nesvarbu. Šiaip ar taip – viskas blogai. Bet jeigu ji nori mokytis slengo ir teršti juo „garbingą ir šlovingą“ rusų kalbą, tegul sau mokosi. Koks jo pagaliau reikalas? Netgi padės jai, jeigu reikės. – Na, cacule, varom namo! – familiariai pareiškė Klimas ir be jokių ceremonijų užplojo madmuazelei Lanž per užpa­ kalį. – Tuoj tave nuvešiu į būdą, galėsi apsistoti. Kaip nors prastumsi laiką ligi tos parodos. Ko dabar išvertei akis? Gy­ venu prie... – lengvai nusilenkė Klimas, nebaigdamas visko sakyti ligi galo, nes tuoj pamatė, kaip apsiniaukė milijonų paveldėtojos veidelis. To pliaukštelėjimo per užpakalį ji ti­ krai nesitikėjo ir kuriam laikui net žado neteko. – Kas čia dabar užėjo? – galiausiai tarė ji ir piktai sužai­ bavo akimis. – Koks netaktas! Patarčiau daugiau taip nesi­ elgti, kad paskui negautum į kaktą! 91


Marija Briker

– Kaip tai suprasti? – kandžiai pasiteiravo Klimas. Atro­ do, turtų paveldėtoja jam grasina?! Jam, Klimui Ščedrinui? Irgi mat išgąsdino! Kokia vis dėlto bjauri mergiotė: vožti jam į paslėpsnius, vadinasi, galima, o kai jis užplojo jai per užpa­ kalį – tai jau netaktas, jau negerai. – Jeigu tu dar pamėginsi ką nors panašaus, aš tau pasi­ stengsiu paaiškinti smulkiau... O kol kas eime, – saldžiu bal­ seliu sučiulbėjo madmuazelė Lanž ir pastūmė koja lagaminą arčiau Klimo. – Eime, mielasis drauguži. Po kelionės aš labai išvargusi, noriu palįsti po dušu ir kiek pasilsėti. Tikiuosi, už­ sakei man padorų viešbutį? – Aha, numerio langai į Kremliaus pusę, kaip tu ir pra­ šei,  – nusikvatojo Klimas. Jis apsisuko ir, demonstratyviai nekreipdamas dėmesio į Mišelės lagaminą, patraukė prie išėjimo. Vienas sau dar apsidžiaugė: ačiū Dievui, kad bent paskutiniu momentu persigalvojo – liovėsi vaidinti roman­ tišką kvailį – ir nusprendė apsimesti netašytu stuobriu. Taip buvo daug paprasčiau, turint galvoje aikštingą Mišelės cha­ rakterį... Varlamovas, pasakodamas apie ją, nė kiek neper­ dėjo: Klimas pabendravo su ja viso labo kelias minutes, o jam jau kilo noras įgrūsti ją atgal į lėktuvą ir atsisveikinant dar pamojuoti skrybėle. „Vargšelė Jelizaveta Pavlovna!“ – su užuojauta atsiduso Klimas. Ir vis dėlto kol kas viskas klostėsi net labai gerai – kaltės jausmo nebeliko nė pėdsako. Neblogą sugalvojo personažą! Gal jam irgi, kaip Alevtinai, tapti aktorium? Pabendravęs su Varlamovu, jis įgijo patyrimo, kaip reikia persikūnyti į tą ar aną. Tik šiek tiek nerimavo dėl kitko: jaunimo slengas, vagių žargonas ir šiaip šmaikštūs žodeliai jo galvoje buvo susiplakę į vieną kokteilį. „Na, nieko, bus gerai ir taip“,  – pagalvojo Klimas ir atsisuko. Milijonų paveldėtoja tempė savo laga­ 92


G el to na s Pi k a s o m e g z ti n is

miną ir nepatenkinta, raukydamasi, dairėsi į šalis: gal kur pamatys nešiką ar vežimaitį? Cha, naivuolė!.. Ligi mašinos jie ėjo tylėdami. Klimas paėmė iš Mišelės lagaminą, įgrūdo jį į bagažinę ir atsisėdo prie vairo nė nesi­ teikdamas merginai atidaryti durelių. Madmuazelė Lanž su panieka nužvelgė surūdijusį „Moskvičių“ ir pamėgino atsi­ daryti dureles pati. – Smarkiau trauk! Visai nusibaigei toje savo Prancūzijoje, nei mašinos atidaryti nevalioji! – suriko Klimas. Mišelė dar sykį iš visų jėgų trūktelėjo rankeną ir galiau­ siai, netekusi kantrybės, spyrė į tą „seną kledarą“ koja. Kli­ mas visa gerkle nusikvatojo ir atidarė dureles iš vidaus. Mi­ šelė žvilgtelėjo į saloną, susiraukė ir nė neįsėdusi tuoj pat užtrenkė mašiną. Klimas porą minučių palaukė, paskui persisvėrė per prie­ kinę sėdynę ir atidarė langą. – Ar dar ilgai stovėsime, mieloji? – ramiai pasiteiravo jis. – Aš nesėsiu į šitą automobilį, jis baisiai purvinas! – at­ kirto Mišelė ir susidėjo ant krūtinės rankas. – Kaip nori...  – numykė Klimas. Jis išlipo iš „Moskvi­ čiaus“, atidarė bagažinę ir stvėrė lagaminą. – Ką tu darai? – paklausė prancūzė. – Noriu atiduoti tau daiktus. Juk, kaip suprantu, liekiesi čia? – Aš važiuosiu, – nepatenkinta suburbėjo Mišelė. – Bet kitą sykį bent jau išplauk tą savo vežimą! „Kito karto nebus!“ – piktdžiugiškai pagalvojo Klimas. Jis grįžo į savo vietą ir vėl atidarė merginai dureles. Ji atsisėdo į priekinę sėdynę, pasišlykštėjusi paspyrė koja ant grindų išmėtytas šiukšles: du plastikinius butelius, tau­ kuotą laikraštį ir porą nuorūkų. Ir pasitikrino manikiūrą, ar kartais jo nesusigadino. 93


Marija Briker

– Ką, nagus nusilaužei? – užjaučiamai paklausė Klimas ir jam net bloga pasidarė nuo jo paties elgesio. Mišelė skubiai susikišo rankas į striukės kišenes. – Nejaugi šitas senas trantas važiuos?  – su pašaipa pa­ klausė ji. – Argi galima važinėti tokiu kledaru, Klementijau? Jau seniai laikas jį išmesti į metalo laužą. – Ką tu supranti! Čiagi – muziejinė vertybė! Mano sene­ lio pasididžiavimas! – pasigyrė Klimas ir užvedė variklį. Ma­ šina garsiai suburzgė ir tuoj pat pro dujų išmetamąjį vamzdį pakilo juodų dūmų debesis. – Pakvaišti galima, – atsisuko atgal madmuazelė Lanž, ir Klimas mįslingai į ją pažvelgė. Atrodo, milijonų paveldėtoja lėktuve veltui laiko neleido, ji aktyviai domėjosi naujausiom rusų kalbos tendencijom. Ir kaip ji teisingai,  – būtent ten, kur reikia,  – įterpia į dialogą naujus žodelius! Talentinga mergina. Nuovoki. Pagauna viską bemat, kaip poliglotas! Jie išvyko iš Šeremetjevo. Mišelė tuoj pat priplojo nosį prie lango – žiūrėjo į lekiančius pro šalį vaizdus: daugiau­ sia – reklaminius stendus ir visai neįspūdingus peizažus. – O Viešpatie! Rusijos berželiai! Skaičiau apie juos Tur­ genevo romanuose ir svajojau visa tai pamatyti savom akim. O,  kad tu žinotum, Pikaso, kaip aš svajojau!..  – linksmai čiauškėjo mergina.  – Tu parodysi man Maskvą, ar ne? Aš noriu pamatyti viską o viską... – Rytoj... jeigu panorėsi...  – burbtelėjo Klimas.  – Šian­ dien aš užsiėmęs – turiu reikalų parodoje. – Atleisk, aš apie tai visai nepagalvojau. Žinai, gana keis­ ta, bet tave įsivaizdavau būtent tokį, koks ir esi, šiek tiek originalų, nepanašų į kitus, tiesmuką ir vyrišką. Tiktai be ūsų ir akinių! – pareiškė Mišelė, ir Klimas vos neįvažiavo į griovį. – Tiesiog neįtikėtina, kad tu mane atpažinai! 94


G el to na s Pi k a s o m e g z ti n is

– Atpažinau tave todėl, kad vilkėjai geltoną dryžuotą megztinį. Taigi tu pati apsakei man tą savo avatarą – „Gel­ tonas Pikaso megztinis“. Tave būtų atpažinęs ir paskutinis idiotas! – netikėtai pareiškė Klimas, ir Mišelė liovėsi juok­ tis.  – Ir mes važiuojame ne į viešbutį. Aš tau išnuomojau butą, – lyg tarp kitko perspėjo jis ir nusprendė pademons­ truoti Mišelei savo filosofines pažiūras.  – Viešbučiai  – tai buržujų malonumas, o aš – laisvas neturtingas menininkas! Neturtingas, aišku, principiniu požiūriu!  – sušuko Klimas ir blykstelėjo akimis.  – Tiktai neturtas ir gimdo genialius kūrinius!  – su patosu pareiškė jis, akimirkai net vairą pa­ leisdamas iš rankų. – Turtai žudo talentą ir gadina sielą. Aš iš prigimties – antagonistas! Kaip Rachmetovas! Nekenčiu buržuazijos – ji gyvena vien tik tam, kad praturtėtų! Protes­ tuoju prieš nelygybę ir neteisybę. Juk aplinkui – vien melas! Veidmainiai, slepiantys savo tikruosius veidus po kaukėmis! Iš viršaus atrodo viskas estetiška, o pasikapstyk kiek giliau – visiškas šūdas! Dirbtinis briliantas, atrodo, irgi blizga, tiktai jis nieko nevertas. Taigi savo natūra aš esu prieš! Prieš visą šitą mėšlą! – Klimas užbaigė įspūdingą prakalbą ir paklaiku­ siom akim pažvelgė į Mišelę. Toji ilgai tylėjo, stengdamasi suvokti tai, ką išgirdo. – Kažkodėl man taip atrodo, lyg aš tave pažinočiau visą gyvenimą, – pagaliau tyliai prabilo ji, ir Klimas vėl vos neį­ važiavo į griovį. – Mes, Pikaso, esame labai panašūs. Tiesiog nekantrauju pamatyti tavo darbus. Esu tikra, jog jie pras­ mingi ir padarys didelį įspūdį. – Nekantrauti liko, brangioji, jau visai nebeilgai, netrukus tu galėsi juos kaip reikiant įvertinti, – niūriai atsakė Klimas ir sunkiai atsiduso. Išgąsdinti madmuazelės Lanž niekaip nepavyko – nei vaidinant chamą, nei visišką kvailį. Bet kuri 95


Marija Briker

normali mergina, išvydusi tokį tipą, bent jau būtų suklususi ir iš tikrųjų kiek pabūgusi, tačiau madmuazelė Lanž pasiro­ dė kietas riešutėlis. Ir iš tikrųjų – ji matė tik tai, ką norėjo matyti, ir teisino kiekvieną savo virtualaus mylimojo poelgį. Beliko paskutinė viltis  – vernisažas. Jeigu milijonų paveldėtoja net sukapotų Klementijaus Koniuchovo varlių neišsigąs, – užuot pasibaisė­ jusi tokiom terlionėm, dar įžiūrės ir kažkokią prasmę, – tada jis, Klimas Ščedrinas, iš tikrųjų nieko nenutuokia apie meną. Tačiau išgąsdinti madmuazelę Lanž pavyko daug greičiau. Įėjus į Klimo išnuomotą butą, Mišelei iš siaubo net akys iš­ virto ant kaktos. Po penkių minučių prancūzę ištiko antras šokas, kai virtuvėje ji pamatė tarakoną, tiksliau – tarakono patelę, – tokią rudą prūsokę su ūsais ir dar šviežiu kaip rei­ kiant nepadėtu kiaušiniu... O trečią kartą ji puolė į paniką, kai pro musių nutupėtą langą pamatė žadėtąjį Kremlių... Kas buvo toliau, Klimas nebematė, nes greitai movė pro duris lauk. Tiktai prieškambaryje prie veidrodžio numetė raktus ir kvietimą į parodą, kurį praėjusią naktį greitosiomis buvo išspausdinęs. Ant kvietimo kaligrafiškom raidėm buvo už­ rašytas parodos adresas, jos atidarymo laikas ir ekspozicijos pavadinimas: „Žalias Klementijaus Koniuchovo apofigėjus“. Paskutinį žodį Klimas įžūliai pasisavimo iš rašytojo Jurijaus Poliakovo, iš jo kažkada garsiai nuskambėjusios apysakos apie nomenklatūros gyvenimą. Ir dėl to nejautė jokio sąžinės graužimo. Nebuvo ir skausmingo kaltės jausmo, sieloje  – lengva, šviesu. Netgi, sakytum, buvo apėmusi euforija. Sėdė­ damas mašinoje ir įsiklausydamas į savo palaimingą būseną, jis padarė gana keistą išvadą: šitaip jis džiūgauja anaiptol ne dėl kredito, – tasai kreditas jau ir šiaip praktiškai yra jo kiše­ nėje, – Klimas nesitveria džiaugsmu dėl to, kad Mišelė tikrai turės smukti iš Rusijos, ir, žinoma, labai greitai! 96


G el to na s Pi k a s o m e g z ti n is

Varlamovo skambutis jam buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. – Klimai, nekokios naujienos... – iš lėto tarė Ivanas Ar­ kadjevičius. – Šiandien ligoninėje staiga mirė Rutgeris Ol­ senas. – O Viešpatie!.. – suaimanavo Klimas. – Manau, jog Alečka turėtų apie tai žinoti. Bet tu pats jai pasakyk asmeniškai, man pranešti telefonu – nei šis, nei tas... – Kaip tai atsitiko, Ivanai Arkadjevičiau? Nuo ko jis mirė? Nelaimingas atsitikimas?! – pasiteiravo Klimas. Jis buvo pri­ blokštas. – Ne. Rutas susirgo kažkokiu mikrobiniu encefalitu. Grį­ žęs į Daniją, jis pasijuto blogai ir pagalvojo, jog bus persišal­ dęs lėktuve. Tačiau sirgti nebuvo kada: susitikimai su drau­ gais, aukštuomenės vakarėliai, išgertuvės... Jam nuolat skau­ dėjo galvą, maudė nugarą, bet pas daktarą jis nėjo. Tiktai rytais gėrė aspiriną: girdi, veiksmingas vaistas ir nuo lengvo negalavimo, ir nuo pagirių. Tačiau skausmai sulig kiekviena diena vis stiprėjo ir aspirinas jau nebegelbėjo. Kai pagaliau suprato, jog sveikata pašlijo net labai rimtai, jau buvo per vėlu. Daktarai stebisi, kad jis apskritai taip ilgai išsilaikė. Pa­ prastai nuo šios rūšies encefalito mirtis užklumpa jau ketvir­ tą penktą dieną. Net baisu ir pagalvoti: mūsų laikais – ence­ falitas! Tiesą sakant, aš nelabai tuo tikiu, Klimai... – liūdnai atsiduso Varlamovas ir atsisveikino. Klimas pastatė mašiną ir ilgai sėdėjo, įsispoksojęs į vieną tašką. Jam tiesiog galvoje netilpo: kaip stiprus jaunas vyras, talentingas gražuolis pačiame jėgų žydėjime galėjo šitaip greitai numirti nuo kažkokio encefalito? Ir apskritai – kaip jis gavo šitą ligą tokioje švarioje, tiesiog sterilioje, Europoje? Staiga jam atminty iškilo diena, kai jie susipažino ir... su­ simušė. Dovanų dėžutė su žiurke ir raštelis apie greitą mir­ 97


Marija Briker

tį... Klimas net pasipurtė, nugara nuėjo šiurpulys. Taigi raš­ telis pasirodė pranašingas, nors, Alevtinos žodžiais tariant, buvo skirtas ne Olsenui, o būtent jai. Tiktai netyčia pakliuvo ne tam, kam reikėjo. Dėžutę su žiurke, kaip paaiškėjo, Aleč­ kai buvo atsiuntusi pavyduolė Marija Levi, – kad kaip nors sugadintų jai nuotaiką prieš premjerą. Tačiau Alečka dova­ nos net nespėjo išpakuoti, ją atidarė Olsenas. Atidarė  – ir po dviejų savaičių numirė... Viešpatie mieliausias... o jeigu toji žiurkė, kurią vėliau Rutas išmetė į šiukšlių dėžę, buvo užkrėsta?! Bet jis, Klimas, ir po šiai dienai yra gyvas, o juk jis ir išėmė žiurkę iš dėžutės už uodegos ir paskui dar ilgai ją apžiūrinėjo Olseno numeryje. Klimas įdėmiai įsiklausė į save  – galvos lyg ir neskaudėjo, ir apskritai jis jautėsi ge­ rai. O paskui dar toji Marija Levi!.. Ji gana ilgai išbuvo Ol­ seno numeryje, nė neskubėdama iš jo išeiti. Vadinasi, čia ne žiurkė kalta, lengviau atsiduso Klimas. Olseno jam buvo nuoširdžiausiai gaila, nors, kaip žmogaus, Klimas beveik ir nepažinojo. Mirtis pačiame jėgų žydėjime atrodė kažkokia neįtikėtina... taip tikrai neturėtų būti. Alečka, aišku, irgi skaudžiai išgyvens... O, kaip jis nenorėjo jos liūdinti! Tačiau pranešti tragišką naujieną sužadėtinei vis vien teks – tiktai ne dabar, o vakare, po parodos... Taip nusprendęs Klimas užvedė variklį.


Geltonas Pikaso megztinis