Gėlių kraujas

A n i ta A m i r r ez va n i

Gėlių kraujas

Prologas

Pradžioje nieko nebuvo ir tada radosi. Iki Dievo nieko nebuvo.

Kartą gyveno kaimietė, troškusi vaikelio. Ji išmėgino viską – meldėsi, gėrė žoles, valgė žalius vėžlių kiaušinius, šlakstė vandeniu vos gimusius kačiukus, tačiau niekas negelbėjo. Galų gale ji nukeliavo į tolimas kapines prie senovinio akmeninio liūto ir pasitrynė pilvu į jo šoną. Kai liūtas suvirpėjo, moteris grįžo namo kupina vilties, kad jos didžiausias noras išsipildys. Per kitą pilnatį ji pajuto įsčiose nešiojanti savo vienintelį vaikelį.

Nuo pat tos dienos, kai gimė, mergaitė tapo šviesa gimdytojų akims. Tėvas kiekvieną savaitę vesdavosi ją pasivaikščioti į kalnus ir elgėsi taip, tarytum ji būtų sūnus, kurio visada troško. Motina mokė ją gaminti dažus iš oranžinio dygmino, košenilio vabzdžių, granato žievelių ir riešutų kevalų, rodė, kaip nudažytą vilną rišti į kilimus. Netrukus mergaitė išmanė visus motinos piešinius, ir kaime ją laikė geriausia rišėja iš jaunimo.

Kai jai suėjo keturiolika, tėvai nutarė, kad dukrai laikas tekėti. Stengdamasis uždirbti pinigų kraičiui, tėvas sunkiai dirbo laukuose, tikėdamasis gausaus derliaus, o motina verpdavo vilną, kol pirštai visiškai sugrubdavo, bet sidabro

A n i ta A m i r r ez va n i

vis trūko. Mergaitė žinojo galinti padėti, jei savo kraičiui pagamintų kilimą, nuo kurio raibtų akys. Ne raudonos ir rudos spalvos, kaip įprasta kaime, jis turėtų švytėti turkio žydrumu kaip vasaros dangus.

Mergaitė kreipėsi į dažų gamintoją Ibrahimą, maldaudama atskleisti turkio spalvos paslaptį, ir jis liepė užkopti į kalvelę, surasti augalą karpytais lapais ir tada paieškoti kažko savyje. Ji nesuprato, ką tai galėtų reikšti, tačiau prisirinko lapų ir išvirė dažų, kurie pasirodė nešvaraus purpuro spalvos. Motina, pamačiusi skystį, pasiteiravo, ką dukra veikianti. Mergaitė nedrąsiai atsakė, ir motinos antakiai susiliejo į tamsų piktą brūkšnį skersai kaktos.

– Ar tu ėjai į Ibrahimo dirbtuvę viena?

– Bibi, prašau man atleisti, – atsiliepė mergaitė, – šį rytą palikau savo protelį pas ožkas.

Kai tėvas grįžo namo, motina jam papasakojo, ką padarė dukra.

– Jeigu žmonės ims kalbėti, ji niekada nebegaus vyro! – guodėsi motina. – Ir kodėl ji tokia neapdairi?

– Visada tokia buvo! – pratrūko tėvas ir griežtai išbarė už jos klaidą. Visą vakarą mergaitė išsėdėjo pasilenkusi prie adymo, nedrįsdama į tėvus net akių pakelti.

Kelias dienas jos Bibi ir Baba atidžiai stebėjo, kaip ji mėgina įminti dažų mįslę. Vieną popietę, išėjusi su ožkomis į kalnus, mergaitė pasislėpė už didelio akmens savo reikalu, ir jai toptelėjo stulbinanti mintis. Gal kartais Ibrahimas turėjo galvoje... šitai? Juk tai kažkas jos viduje.

Ji grįžo namo ir išvirė dar vieną puodelį purpurinių dažų. Tą pavakarę, nuėjusi į išvietę, surinko šiek tiek skystimo į seną puodelį, sumaišė su blausiais purpuriniais dažais, sudėjo vilną ir paliko per naktį. Kai kitą rytą ji kilstelėjo dangtelį nuo puodo su dažais, net šūktelėjo iš džiaugsmo, nes

Gėlių kraujas

dažai nušviesėjo iki žydros turkio spalvos, tarsi atkeliavusios iš rojaus tvenkinių. Žydros vilnos sruogą ji nunešė prie Ibrahimo dirbtuvės ir aprišo durų belstuką, nors tėvas ir draudė vienai ten eiti.

Savo turkio kilimą mergaitė pardavė keliaujančiam šilko pirkliui, vardu Hasanas, šis taip jo geidė, kad sumokėjo sidabru, nors nebaigtas kilimas tebebuvo staklėse.

Apie jos sėkmę motina papasakojo kitoms kaimo moterims, ir visos gyrė jos rankų miklumą. Dabar ji jau turėjo kraitį ir galėjo tekėti, jos vestuvės truko tris dienas ir tris naktis.

Kai buvo nėščia, vyras ją penėjo rūgščiais agurkais, ir per septynerius metus jiems gimė septyni sūnūs. Jos gyvenimo knyga parašyta gražiausiu rašalu, ir, Alacho valia, taip tęsis ir toliau iki – – Pasaka klostosi kitaip, – įsiterpiau, pasitaisydama šiurkštų apklotą ant pečių, nes lauke kaukė vėjas. Mes, aš ir mano motina Mahin, sėdėjome susiglaudusios, tačiau kalbėjau tyliai, nes vos už kelių žingsnių miegojo kiti.

– Tu teisi, tačiau man patinka sekti šitaip, – tarė ji, pataisydama žilų plaukų sruogą po savo sudėvėta skara. – Šito mes iš tavęs tikėjomės.

– Graži pabaiga, – sutikau aš, – tačiau pasekite taip, kaip nutiko iš tiesų.

– Net ir su visais liūdnais įvykiais?

– Taip.

– Nuo jų man vis dar norisi verkti.

– Ir man.

– Vai! – tepasakė ji, ir jos veide įsirėžė sielvartas. Valandėlę tylėjome, pasinėrusios į prisiminimus. Šaltas kaip ledas lietaus lašas nukrito ant mano medvilninio drabužio, ir pasislinkau prie motinos, toliau nuo varvančio stogo.

A n i ta A m i r r ez va n i

Nedidelė tarp mūsų stovinti aliejinė lempa nė trupučio nešildė. Vos prieš kelis mėnesius vilkėjau storo velveto drabužį, margintą raudonomis rožėmis, ir šilkines kelnes. Akis buvau padažiusi juodai, išsikvėpinusi smilkalais ir laukiau savo mylimojo, o jis nuplėšė man nuo kūno drabužius kambaryje, prišildytame tartum vasarą. Dabar drebėjau po plonu mėlynu drabužiu, tokiu dėvėtu, kad atrodė pilkas.

Motina atsikosėjo giliai, iš pačių plaučių; tas garsas draskė man širdį, ir meldžiausi, kad ji pasveiktų.

– Dukrele mano, dar negaliu eiti iki pat galo, – tarė ji žemu balsu, – dar ne pabaiga.

Giliai atsikvėpiau.

– Tebus padėkota Dievui! – atsakiau, ir man kilo mintis, nors nebuvau tikra, kad turėčiau klausti. Mano motinos balsas visuomet skambėjo tarsi kalnų bitės. Ji garsėjo mūsų kaime pasakomis apie paukščio užaugintą baltaplaukį Zalą, apie Džamšidą, sugalvojusį audimo meną, ir apie kvailąjį mulą Nasrediną, kuris viską visada supainiodavo.

– O ką, jei – jei šį kartą seksiu aš?

Motina pažiūrėjo į mane valandėlę, tarsi regėtų pirmąsyk, ir visu kūnu atsilošė į senus pagalvius, sudėtus palei kambario sieną.

– Taip, tu jau dabar užaugusi, – atsakė ji, – per kelis pastaruosius mėnesius užaugai, esu tikra, kaip per kelerius metus. Turbūt niekada nebūtum taip pasikeitusi, jei nebūtum padariusi to, ką padarei.

Man veidą išmušė deginantis raudonis, nors pati jaučiausi sušalusi iki pat kaulų. Jau nebebuvau ta mergaitė, kaip kadaise. Niekada nebūčiau pamaniusi, kad galiu meluoti, dar blogiau, nesakyti visos tiesos, kad galiu išduoti mylimą žmogų ir pamesti tą, kuris manimi rūpinasi, tegu 10

Gėlių kraujas

ir nepakankamai, kad galiu kovoti prieš savą giminę ir kad dėl mano kaltės vos nenumirė žmogus, mane mylėjęs labiausiai iš visų.

Motina žvelgė švelniai ir laukdama.

– Ką gi, pasakok tu, – tarė ji.

Nurijau didelį gurkšnį stiprios arbatos, atsisėdau tiesiai ir prabilau.

11

A n i ta A m i r r ez va n i

12

Gėlių kraujas

1 skyrius Tais metais, kai mane ruošėsi leisti už vyro, pavasarį danguje

virš mūsų kaimo pasirodė kometa. Ji žibėjo ryškiau negu visos kitos mūsų anksčiau matytos kometos ir atrodė piktesnė. Kas naktį ji šliaužė mūsų dangumi, bėrė savo baltas stingdančias sielvarto sėklas, ir mes vis mėginome spėti žvaigždžių siunčiamą baugią lemtį. Hadž Ali, mokyčiausias žmogus kaime, nukeliavo į Isfahaną ir gavo vyriausiojo astronomo knygos nuorašą, kad žinotume, kokių bėdų galima tikėtis.

Jam grįžus, vakare kaimo žmonės pradėjo rinktis lauke, rengdamiesi klausytis pranašavimo ateinantiems mėnesiams.

Mano tėvai ir aš stovėjome šalia seno kipariso, vienintelio medžio mūsų kaime, išpuošto žmonių įžadus žyminčiomis audeklo juostelėmis. Visi susirūpinusiais veidais žiūrėjo į žvaigždes, smakrus užvertę į dangų. Buvau nedidukė ir galėjau pažvelgti po didele balta Hadž Ali barzda, atrodžiusia tarsi dykumos stagarų kuokštas. Mano motina Mahin parodė į Galvų Kirtiką, raudonai degantį nakties danguje.

– Žiūrėk, kaip Marsas liepsnoja! – tarė ji. – Tai dar padidins kometos piktumą.

Daugelis kaimiečių jau buvo regėję paslaptingų ženklų ar girdėję apie kometos sukeltas nelaimes. Irano šiaurėje kilo maras, nusinešęs tūkstančius žmonių. Dugabade žemės drebėjimas įkalino jaunąją jos namuose, ji ir į svečius atėju13

A n i ta A m i r r ez va n i

sios moterys užduso, nors vos po akimirkos turėjo susitikti su jaunikiu. Mūsų kaime anksčiau niekada nematyti raudoni vabalai apipuolė pasėlius.

Goli, mano artimiausia draugė, atėjo su vyru Hasanu Ali, jis buvo už mus gerokai vyresnis. Pasisveikino, pabučiuodama mane į abu skruostus.

– Kaip jautiesi? – paklausiau. Jos ranka nusileido ant pilvo.

– Apsunkusi, – atsakė ji, jaučiau, kad tikriausiai nerimauja, koks likimas laukia tos naujos gyvybės jos viduje.

Netrukus jau susirinko visi kaimo gyventojai, išskyrus senius ir silpnuosius. Dauguma moterų vilkėjo šviesias varpo pavidalo palaidines, po jomis plonas kelnes, plaukus dengė kutais puoštomis skaromis, vyrai buvo apsirengę ilgomis baltomis tunikomis, kelnėmis ir tiurbanais. Tačiau Hadž Ali išsiskyrė juodu tiurbanu, tai ženklas, kad jis kilęs iš pranašo Mahometo, ir visada, kad ir kur eitų, nešiojosi su savimi astroliabiją.

– Gerieji kaimo žmonės, – pradėjo jis tokiu balsu, tarsi ratas dardėtų per akmenis, – labiausiai pagarbinkime pirmuosius Pranašo sekėjus, o ypač jo sūnėną Ali, visų tikinčiųjų karalių.

– Tebūnie jam ramybė, – atsakėme.

– Šių metų pranašystės prasideda nuo blogų žinių mūsų priešams. Šiaurės rytuose ozbakus nusiaubs vabzdžių antpuoliai, tokie baisūs, kad sunaikins jų kviečius. Šiaurės vakaruose otomanai vargs dėl sprunkančios kariuomenės, ir net toli vakaruose, krikščionių karalystėse, nesuprantamos ligos iškreips karalių lūpas.

Mano tėvas Ismailas pasilenkė prie manęs ir sušnibždėjo: – Visada gera žinoti, kad tos šalys, su kuriomis kariaujame, patirs nelaimių, – mes abu nusijuokėme, nes taip būdavo visuomet, ir motina rūsčiai pažvelgė į mus.

14

Gėlių kraujas

Hadž Ali toliau skaitė iš knygos, o man širdis daužėsi, tartum kopčiau į kalną. Netvėriau smalsumu, ką jis pasakys apie vedybas šiais metais, tai man rūpėjo labiausiai. Nejučia ėmiau žaisti su savo skaros kutais, motina visada ragino atsikratyti šito įpročio, tuo tarpu Hadž Ali patikino, kad nieko bloga nenutiks popieriui, knygoms, rašymo menui, kad pietuose bus žemės drebėjimų, tačiau nestiprių, ir vyks tokie dideli mūšiai, kad Kaspijos jūros vanduo nusidažys raudonai.

Hadž Ali mostelėjo knyga į minios pusę, taip jis darydavo, kai rengdavosi skaityti nerimą keliančią pranašystę. Jo padėjėjas, laikęs aliejinę lempą, atšoko, kad jam nekliūtų.

– Turbūt visų blogiausias dalykas, kad šiais metais didžiai ir nesuprantamai smuks dorovė, – skaitė jis, – ir tokį nuosmukį paaiškinti įmanoma tik kometos įtaka.

Per minią nuslinko tylus murmesys, žmonės ėmė aptarinėti jau pirmomis Naujųjų metų dienomis patirtą nedorovingą elgesį.

– Ji pasisėmė vandens iš šulinio daugiau, negu derėjo... – išgirdau sakant Zainab. Ji buvo Golamo žmona ir nė apie vieną žmogų nerasdavo gero žodžio.

Pagaliau Hadž Ali prabilo apie tai, kas manęs laukė ateityje.

– Kalbant apie vedybas, ateinantys metai atneš visko, – šnekėjo jis, – knyga nieko nesako apie tas, kur įvyks per artimiausius kelis mėnesius, tačiau numatytos vėlesniam laikui bus kupinos aistrų ir kivirčų.

Neramiai žvilgtelėjau į motiną, juk tuo metu turėjau ištekėti, nes jau buvau beveik keturiolikos. Jos akyse mačiau susirūpinimą, jai nepatiko tai, ką išgirdo.

Hadž Ali atvertė paskutinį knygos puslapį, pakėlė akis ir patylėjo, kad labiau patrauktų minios dėmesį.

15

A n i ta A m i r r ez va n i

– Paskutinioji pranašystė kalba apie moterų elgesį, ir ji visų labiausiai kelia nerimą, – tarė jis. – Per visus metus Irano moterys bus nepaklusnios.

– Kada gi jos būna kitokios? – išgirdau sakant Golamą, ir aplink jį suošė juokas.

Mano tėvas nusišypsojo motinai, ir ji iš vidaus nušvito, nes jis mylėjo ją tokią, kokia yra. Žmonės visada kalbėdavo, kad tėvas elgiasi su ja taip švelniai, lyg ji būtų ant­roji žmona.

– Moterys pačios kentės nuo savo ydingo elgesio, – įspėjo Hadž Ali, – daugelį ištiks nevaisingumo prakeiksmas, o kurioms pasiseks gimdyti, tos klyks kęsdamos didelį skausmą.

Akimis susiradau Goli ir išvydau, kaip jos vyzdžiuose atsispindėjo manoji baimė. Goli nerimavo dėl gimdymo, o man buvo baisu pagalvoti apie nedarnią santuoką. Pasimeldžiau, kad kometa nuskrietų per dangaus skliautą ir netrikdytų mūsų.

Pajutęs, kaip suvirpėjau, tėvas apsiautė man pečius avies vilnos apklotu, o motina abiem rankom suėmė plaštaką ir patrynė, kad sušilčiau. Stovėjau kaimo viduryje, viskas aplinkui buvo pažįstama ir sava. Netoliese kyšojo mūsų nedidukė mečetė, jos kupolas žybčiojo kokliais; šalia hamamas, kur maudydavausi kas savaitę, viduje pilnas garų ir blykčiojantis šviesomis; subraižyti mediniai prekystaliai, ten ketvirtadieniais atsirasdavo mažutis turgus, kaimiečiai ateidavo čionai parduoti vaisių, daržovių, vaistų, kilimų, įrankių.

Nuo bendrųjų pastatų keliukas vingiavo pro susispietusius plūkto molio namus, juose glaudėsi visi pora šimtų kaimo gyventojų; kelias vedė iki kalno papėdės ir toliau virsdavo stačiais kalnų takais, kur ganydavosi mano ožkos. Žvelgdama į visa tai, pasijutau ramiau ir saugiau, tad kai motina 16

Gėlių kraujas

suspaudė man ranką žiūrėdama, kaip jaučiuosi, atsakydama spustelėjau ir aš. Tačiau tuojau ištraukiau delną, nenorėjau atrodyti lyg maža mergaitė.

– Baba, – tyliai sušnibždėjau tėvui. – O kas, jei... jei Hadž Ali pranašystės apie vedybas išsipildys?

Tėvo akyse regėjau rūpestį, tačiau jo balsas skambėjo tvirtai.

– Tavo vyras bers rožių žiedlapius tau po kojomis, – atsakė jis. – Jei kada nors jis pasielgtų su tavim negarbingai...

Jis truputį patylėjo, ir jo tamsios akys pažvelgė nuožmiai, tarsi per daug baisu įsivaizduoti tai, ką jis padarytų.

Norėjo kažką sakyti, bet nutilo.

– ... visada galėsi sugrįžti pas mus, – užbaigė jis.

Gėda ir kaltė kristų ant žmonos, kuri grįžtų pas tėvus, tačiau tėvui tai, atrodo, nerūpėjo. Kai nusišypsojo man, jo malonių akių kampučiuose nuvinguriavo raukšlelės.

Hadž Ali baigė susirinkimą trumpa malda. Kai kurie kaimo žmonės pasklido šeimomis ir aptarinėjo pranašystes, kiti patraukė namų link. Goli tarsi norėjo pasikalbėti, tačiau jos vyras pareiškė, kad laikas namo. Ji pašnibždėjo, kad nuo pilvo svorio jai skauda pėdas, ir palinkėjo labos nakties.

Mes su tėvais žingsniavome žemyn vienintele dulkėta gatve, kuri kirto visą kaimą. Abiejose pusėse visi namai glaudėsi vienas prie kito, kad būtų šilčiau ir saugiau. Žinojau tą kelią taip gerai, kad būčiau galėjusi eiti užrištomis akimis ir pasisukti kaip tik reikiamoje vietoje ties mūsų namu, kuris stovėjo paskutinis, už jo jau plytėjo smėlio ir brūzgynų valdos. Tėvas pečiu stumtelėjo raižytas medines duris, ir įžengėme į mūsų vieno kambario namą. Jo sienos buvo drėbtos iš molio su šiaudais, baltai nutinkuotos, jas motina šveisdavo iki tviskėjimo. Mažos durys vedė į uždarą kiemą, kur džiaugdavomės saule nestebimi svetimų akių.

17

A n i ta A m i r r ez va n i

Su motina nusimetėme skaras, pakabinome jas ant kabliukų prie durų ir nusiavėme batus. Papurčiau savo plaukus, jie siekė man iki juosmens. Paliečiau, kad sektųsi, riestus kalnų ožio ragus, švytinčius ant žemo stovo greta durų.

Tą kalnų ožį tėvas nudobė per vieną iš mūsų penktadienio pasivaikščiojimų. Nuo tada šitie ragai užėmė garbingą vietą mūsų namuose, ir tėvo draugai dažnai jį girdavo, kad esąs vikrus kaip kalnų ožys.

Sėdėjome su tėvu ant raudonai rudo kilimo, kurį surišau, kai man buvo dešimt metų. Jis trumpam užsimerkė, ir pagalvojau, kad atrodo labai pavargęs.

– Ar eisime rytoj? – paklausiau.

Jis tuoj pat plačiai atsimerkė.

– Žinoma, mano mažyte, – atsakė.

Rytą jis turėjo dirbti laukuose, tačiau tikino, kad nė už ką nepraleistų mūsų pasivaikščiojimo, nebent Dievas palieptų.

– Juk tu greitai būsi labai užimta nuotaka, – tarė jis, ir jo balsas sudrebėjo. Žvelgiau į šalį, nes nepajėgiau įsivaizduoti, kaip galėsiu išsiskirti su juo.

Motina įmetė į krosnį išdžiūvusio mėšlo, kad užvirtų vanduo arbatai.

– Turiu jums staigmeną, – tarė ji, paduodama mums lėkštę šviežių avinžirnių sausainių. Jie gardžiai kvepėjo rožių aromatu.

– Tegu tavo rankos nepažįsta skausmo! – tarė tėvas.

Tai buvo mano mėgstami saldėsiai, ir suvalgiau jų tikrai per daug. Neilgai trukus pasijutau nuvargusi ir ištiesiau savo čiužinį prie durų, kaip visada. Užmigau tėvams bekalbant, tie garsai priminė man balandžių burkavimą, ir, atrodo, net mačiau, kaip tėvas apkabino motiną ir pabučiavo. * 18

Gėlių kraujas

Kitą popietę stovėjau tarpduryje ir laukiau savo Baba, jau mačiau kitus vyrus grįžtant iš laukų. Visada mėgau įpilti jam arbatos, kol dar neįžengė pro duris. Motina, atsitūpusi prie krosnies, kepė mums vakarienei duoną.

Tėvas nepasirodė, grįžau vidun, išlukštenau kelis graikinius riešutus, sudėjau į nedidelį dubenėlį, į indą su vandeniu pamerkiau irisų, kurių priskyniau anksčiau. Tada vėl išėjau pažiūrėti, nes labai troškau eiti pasivaikščioti. Kurgi jis?

Daugelis kitų vyrų jau grįžo iš laukų ir tikriausiai kiemuose plauna nuo savęs dienos dulkes.

– Mums reikia vandens, – pasakė motina, tad stvėriau molinį asotį ir patraukiau šulinio link. Pakeliui sutikau dažų gamintoją Ibrahimą, jis į mane keistai pažiūrėjo.

– Eik namo, – tarė jis, – tavo motinai tavęs reikia.

Nustebau.

– Bet ji ką tik liepė man atnešti vandens, – atsakiau.

– Nesvarbu, – atsiliepė Ibrahimas, – pasakyk jai, kad liepiau tau grįžti.

Tekina nubėgau namo, ąsotis daužėsi man apie kelius. Artėdama prie namų, pastebėjau keturis vyrus, kurie nešė kažkokį minkštą ryšulį. Tikriausiai laukuose atsitiko nelaimė. Retkarčiais tėvas pasakodavo, kaip žmogus susižeidė kuldamas, ar jam įspyrė mulas, ar grįžo kruvinas po muštynių. Žinojau, kad prie arbatos jis papasakos, kas nutiko.

Vyrai su savo našta žengė sunkiai. Žmogaus veido nesimatė, galva gulėjo ant vieno iš nešikų peties. Pasimeldžiau, kad jis greitai pasveiktų, nes šeimai bus sunku, jei paliegęs vyras negalės dirbti. Būreliui artėjant, pastebėjau, kad aukos tiurbanas apvyniotas labai panašiai kaip mano tėvo. Tačiau tai nieko nereiškia, skubiai tariau sau. Daugelis vyrų taip vynioja tiurbanus.

19

A n i ta A m i r r ez va n i

Priekiniai nešikai akimirkai pakeitė žingsnį, ir jie vos nepametė nešamo vyro. Jo galva nusviro, tartum vos laikytųsi ant kūno, galūnės atrodė kaip negyvos. Molinis ąsotis man išsprūdo ir sudužo prie kojų.

– Bibi, – suinkščiau, – gelbėkit!

Motina išėjo laukan, purtydama miltus nuo drabužių.

Pamačiusi tėvą, ji veriamai sukliko. Netoliese gyvenusios moterys puolė iš namų ir apsupo motiną glaudžiu ratu, jos sielvartinga rauda aidėjo aplinkui. Motina raitėsi ir blaškėsi, kaimynės ją švelniai laikė, braukė jai plaukus nuo veido.

Vyrai įnešė tėvą vidun ir paguldė ant čiužinio. Jo oda buvo nesveikai geltona, iš burnos kampučio nutįso seilių siūlas. Motina pridėjo pirštus jam prie šnervių.

– Garbė Dievui, jis dar kvėpuoja! – pasakė ji.

Nagi, dirbęs su tėvu laukuose, nežinojo, kur dėti akis, kol pasakojo, kas atsitiko.

– Jis atrodė pavargęs, tačiau iki šios popietės jautėsi gerai, – kalbėjo jis. – Staiga jis suspaudė rankomis galvą ir griuvo ant žemės, gaudydamas burna orą. Po to nebejudėjo.

– Tegu Dievas būna gailestingas jūsų vyrui, – tarė žmogus, kurio nepažinojau.

Kai padarė viską, kad tėvui būtų patogu, visi išėjo, pusbalsiu kalbėdami maldas už gerą sveikatą.

Motinos kaktoje įsirėžė gili raukšlė, kol ji nuavė tėvui medvilninius batus, išlygino tuniką ir pataisė pagalvę. Palietė jo rankas ir kaktą, pasakė, kad temperatūra normali, tačiau liepė man surasti antklodę ir apkloti, kad nesušaltų. Žinia apie tėvą pasklido greitai, ir netrukus ėmė rinktis draugai, siūlydami pagalbą. Kolsūm atnešė mulos palaimintų lietaus lašų, kuriuos ji rinko per pirmąsias pavasario liūtis, apšlakstė jais mūsų namus, kad padėtų savo gydomąja galia.

Ibrahimas įsitaisė kieme ir pradėjo skaityti Koraną. Su karšta 20

Gėlių kraujas

duona ir troškintais lęšiais atėjo Goli, nešina savo berniuku, jis miegojo jai ant rankų. Užkaičiau arbatos, kad visi sušiltų.

Atsiklaupiau prie tėvo ir žvelgiau jam į veidą, melsdamasi, kad krusteltų akių vokai, gal švysteltų kokia išraiška – bet kas, tegu tik patvirtintų, kad jo kūne tebėra gyvybė.

Rabi, kaimo gydytojas, atėjo jau sutemus, ant pečių užsimetęs žolių pilnus drobinius maišus. Pasidėjo juos prie durų, atsiklaupė ir apžiūrėjo tėvą pasišviesdamas nelygiai mirkčiojančia aliejine lempa. Kai iš arti pažvelgė tėvui į veidą, jo akys susiaurėjo.

– Man reikia daugiau šviesos, – pasakė.

Pasiskolinau iš kaimynų dvi lempas ir pastačiau jas šalia čiužinio. Gydytojas pakėlė tėvo galvą ir atsargiai nuvyniojo baltą tiurbaną. Galva atrodė sunki ir ištinusi. Lempos šviesoje veidas buvo pelenų spalvos, tankūs, kai kur žilės paliesti plaukai taip pat atrodė standūs ir lyg nubarstyti pelenais.

Rabi pačiupinėjo tėvo riešus ir kaklą, neradęs, ko ieškojo, priglaudė ausį prie krūtinės. Tuo metu Kolsūm pašnibždomis paklausė motinos, ar nenorinti dar arbatos. Gydytojas pakėlė galvą ir paprašė, kad visi tylėtų, dar pasiklausęs, niūriu veidu atsistojo ir paskelbė: – Jo širdis plaka, tačiau labai silpnai.

– Ali, karaliau tarp žmonių, suteik jėgų mano vyrui, – pravirko motina.

Rabi siektelėjo savo krepšių ir ištraukė kelis pluoštus žolių, paaiškinęs Kolsūm, kaip iš jų virti širdį stiprinančius vaistus. Dar jis pažadėjo ateiti rytą pažiūrėti, kaip tėvas laikosi.

– Tegu Dievas apipila jus malonėmis! – tarė jis išeidamas. Kolsūm skabė žoles nuo stiebelių ir metė į puodą, vis įpildama motinos užvirinto vandens.

Už durų Rabi stabtelėjo pakalbėti su Ibrahimu, šis tebebuvo kieme.

21

A n i ta A m i r r ez va n i

– Nesiliauk meldęsis, – įspėjo jis, ir nugirdau, kaip jis sušnibždėjo: – Dievas gali šiąnakt jį pasiimti.

Ant liežuvio pajutau tarsi rūdis. Puoliau prie motinos, kritau jai į glėbį, ir valandėlę laikėme viena kitą, mūsų akyse atsispindėjo sielvartas.

Staiga iš tėvo burnos pasigirdo švokštimas. Jo burna tebebuvo apmirusi, lūpos šiek tiek pravertos, alsavo gergždamas, lyg vėjas žarstytų sausus lapus. Motina prišoko nuo krosnies, jos pirštai buvo žali nuo žolių. Ji pasilenkė virš tėvo ir sukliko: – Vai, mano mylimasai! Vai! Kolsūm atskubėjo žvilgtelėti į tėvą ir nuvedė motiną atgal prie krosnies, nes nebuvo ką daryti.

– Pabaikime tuos vaistus, jie jam padės, – kalbėjo Kolsūm, jos visada švytinčios akys ir granatų raudonumo skruostai liudijo, kad ji išmano žolininkės amatą.

Kai žolės išvirė ir ataušo, Kolsūm supylė skystį į negilų dubenį ir pastatė šalia tėvo. Motina pakėlė jo galvą, o Kolsūm atsargiai šaukšteliu pylė vaistą jam į burną. Didžioji dalis nutekėjo per lūpas ir sutepė čiužinį. Kolsūm pamėgino dar kartą, šįsyk pataikė supilti į burną, tačiau tėvas kostelėjo, užspringo ir akimirką, atrodė, liovėsi kvėpavęs.

Kolsūm, paprastai tokia rami, drebančiomis rankomis padėjo dubenį ir pažvelgė motinai į akis.

– Turime palaukti, kol jis atsimerks, tik tuomet vėl bandyti, – patarė ji.

Motinos skara nuslydo įkypai, tačiau ji nepastebėjo.

– Jam reikia vaisto, – prabilo ji, tačiau Kolsūm pasakė, kad labiau jam reikia kvėpuoti.

Ibrahimo balsas jau skambėjo kimiai, ir Kolsūm paprašė, kad pasirūpinčiau juo. Įpyliau karštos arbatos, paėmiau datulių ir nunešiau jam į kiemą. Ibrahimas akimis padėkojo 22

Gėlių kraujas

man, tačiau nesiliovė skaitęs, tarsi jo žodžių galia būtų buvus pajėgi išsaugoti mano tėvą gyvą.

Grįždama į kambarį, išvydau tėvo lazdą, su kuria vaikščiodavo, ji kabėjo ant kablio prie durų į kiemą. Prisiminiau, kaip per paskutinį mūsų pasivaikščiojimą jis nusivedė mane pažiūrėti senovės deivės atvaizdo, išraižyto po kriokliu. Atsargiai slinkome atbraila, kol už vandens srauto radome raižinį. Deivei ant galvos buvo aukšta karūna, atrodytų, pilna debesų. Jos dailią krūtinę dengė plona skraistė, kaklą puošė didelių brangakmenių vėrinys. Kojų nesimatė, jos drabužis lyg sūkuriu leidosi į bangas ir sroves. Ji laikė ištiesusi galingas rankas, dideles tarsi vyro, atrodė, kad jos valdo krioklį.

Tėvas tą dieną buvo pavargęs, tačiau jis dusdamas kopė stačiais takais iki krioklio, kad parodytų man tą nuostabų vaizdą. Dabar jis alsavo dar sunkiau, iš kūno besiveržiantis oras traškėjo. Rankos taip pat ėmė krutėti, lyg mažos nenuoramos pelės. Jos šliaužė aukštyn ant krūtinės ir kasė tuniką. Ilgi tėvo pirštai buvo įrudę nuo darbo laukuose, panagėse juodavo purvo ruožas, būtų jį išsivalęs prieš žengdamas į namus, jei būtų buvęs sveikas.

– Pasižadu atsidavusi jį slaugyti, jeigu teiktumeis palikti jį su mumis, – sušnibždėjau Dievui. – Kiekvieną dieną kalbėsiu maldas ir per Ramadano pasninką niekada nesiskųsiu, net tyliai, kad esu alkana.

Tėvas ėmė stvarstyti rankomis orą, tarsi kovotų su negalia vienintele kūno dalimi, kurioje dar liko jėgos. Kolsūm atėjo prie mūsų šalia guolio ir vedė maldas, o mes žiūrėjome į tėvo rankas ir klausėmės jo skausmingo kvėpavimo. Papasakojau motinai, koks pavargęs jis atrodė, kai vaikščiojome po kalnus, ir paklausiau, ar tai jo nenukamavo. Ji suėmė abiem rankom man veidą ir atsakė: – Mano akių šviesa, tai tikriausiai jį sustiprino.

23

A n i ta A m i r r ez va n i

Juodžiausią nakties valandą tėvo alsavimas aprimo ir rankos liovėsi kovojusios. Motina jį apklostė, jos veidas atrodė ramesnis.

– Dabar jis pailsės, – patenkinta tarė ji.

Išėjau į kiemą paduoti Ibrahimui dar arbatos. Jis persikėlė ant minkštasuolio prie mano turkio kilimo, šis tebebuvo nebaigtas staklėse. Motina neseniai pardavė tą kilimą keliaujančiam šilko pirkliui, vardu Hasanas, jis ketino vėliau grįžti ir pasiimti jį. Tačiau turkio dažų, taip tikusių Hasano akiai, paslaptis vis dar liko keblus klausimas tarp manęs ir tėvo, ir mane išpylė raudonis iš gėdos prisiminus, kaip jį prislėgė tai, kad viena ėjau į Ibrahimo dažų dirbtuvę.

Grįžau budėti šalia tėvo. Tikriausiai šita siaubinga naktis greitai baigsis, ir dienos šviesoje mūsų laukia džiaugsminga staigmena, išvysime, kaip tėvas atsimerkia arba pajėgia nuryti vaistus. Tuomet vieną dieną, kai jausis geriau, mes vėl eisime pasivaikščioti į kalnus ir drauge dainuosime. Nieko nebūtų man malonesnio, negu išgirsti jį dainuojant ir nepataikant teisingos gaidos.

Artėjo rytas, nebeliko jokių garsų, išskyrus Ibrahimo maldų upę, ir pajutau, kaip apsunko akių vokai. Nežinau, kiek laiko praėjo, kol nubudau, pamačiau, kad tėvo veidas tebėra ramus, ir vėl užmigau. Auštant man ausį paglostė žvirbliai, ardę tylą triukšmingais garsais. Jie čirškė kaip tie paukščiai, kuriuos girdėjome vaikščiodami su tėvu, ir susapnavau, kaip sustoję stebėjome juos, renkančius šapus lizdams.

Lauke girgžtelėjo vežimo ratai, ir išsigandusi pabudau. Žmonės jau judėjo. Ibrahimas tebesimeldė, tačiau jo balsas skambėjo sausai ir kimiai. Motina degė aliejinę lempą, pastačiusi šalia čiužinio. Tėvas nebuvo pajudėjęs nuo tada, kai užmigo. Motina pažvelgė jam į veidą ir prikišo pirštus prie šnervių, kad patikrintų kvėpavimą. Jie ten valandėlę padelsė 24

Gėlių kraujas

virpėdami, tada nuslinko žemyn prie nejudrios burnos. Vis dar ieškodami, grįžo prie nosies ir laukė. Stebėjau motinos veidą ir laukiau pasitenkinimo išraiškos, kuri rodytų, kad ji jaučia tėvo kvėpavimą. Motina nežiūrėjo į mane. Tyloje ji atlošė galvą, ir pasigirdo jos klaiki aimana. Ibrahimo maldos nutilo, jis prišoko prie tėvo ir tokiu pat būdu patikrino kvėpavimą, tada susmuko šalia ir suėmė sau galvą rankomis.

Motina ėmė aimanuoti garsiau, ji kuokštais rovėsi plaukus. Jos skara nukrito ir pamiršta gulėjo šalia tėvo. Tebebuvo surišta ir išlaikiusi motinos galvos pavidalą.

Sugriebiau tėvo delną ir suspaudžiau, tačiau jis buvo šaltas ir ramus. Kai pakėliau jo sunkią ranką, plaštaka pakibo tarsi nulūžusi. Veido bruožai atrodė giliai įrėžti, išraiška rūsti, tarytum jam būtų tekę kautis su piktu džinu.

Suklikau veriančiu balsu ir kritau šalia tėvo. Kolsūm ir motina leido man taip šiek tiek pabūti, tačiau po to Kolsūm mane švelniai patraukė į šalį.

Ir tėvas, ir aš žinojome, kad mūsų laikas drauge turi greitai baigtis, tačiau visuomet maniau, kad išvykti teks man, pasipuošusiai nuotakos sidabru, ausyse tebeskambant jo palaiminimams.

Dienos po tėvo mirties buvo juodos, bet netrukus tapo dar juodesnės.

Tą vasarą nebeturėjome vyro, kuris nuimtų derlių laukuose, todėl mažai tegavome grūdų už tėvo dalį javų laukuose, nors kaimynai stengėsi būti kilnūs. Turėdamos mažai grūdų, ne kažin ką galėjome išsikeisti į kurą, batus ar dažus vilnai. Į grūdus teko keisti mūsų ožkas, tad nebeliko sūrio.

Kiekvienąkart, kai atiduodavome ožką, motina verkdavo.

Ilgos ir šiltos dienos artėjo į pabaigą, ir mūsų atsargos pradėjo tirpti. Rytais valgydavome duoną su pačių pasiga25