Seniai, l abai seniai gyveno kar alius ir kar alienė.
Kiekvieną dieną jie vis kalbėjo: – O, kad mes turėtume vaiką! O to vaiko kaip nėra, taip nėra.
2
Ir atsitiko, kad vieną sykį, kai karalienė sėdėjo maudynėj ir maudėsi, išrėpliojo iš vandens varlė ir sako jai: – Tavo noras išsipildys – nepraeis nė metai, ir tu pagimdysi dukterį. Kaip varlė sakė, taip ir atsitiko – karalienė pagimdė dukterį, ir ji buvo tokia graži, kad karalius nežinojo nė kaip džiaugtis ir iškėlė didelę puotą. Suprašė ne tik gimines, draugus ir pažįstamus, bet ir žiniuones, kad jos būtų vaikui palankios ir maloningos. Jo krašte jų buvo trylika, bet karalius turėjo tik dvylika aukso lėkščių, iš kurių reikėjo paduoti joms valgyti, tai vienos ir nepakvietė. Puota buvo labai puiki, o kai ji pasibaigė, žiniuonės apdovanojo kūdikį įstabiomis dovanomis: viena dorybėmis, kita grožiu, trečia turtais – viskuo, ko tik šioje žemėje gali panorėti. Kai savo linkėjimus išsakė vienuoliktoji, staiga įėjo tryliktoji. Ji norėjo atsikeršyti, kad nebuvo pakviesta, ir su niekuo nepasisveikinusi, į nieką nežvilgtelėjusi garsiu balsu sušuko: – Karalaitė penkioliktais savo amžiaus metais įsidurs verpstuku ir kris negyva. Ir netarusi daugiau nė žodžio, apsisuko ir dingo iš salės. Visi baisiausiai išsigando, tada priėjo dvyliktoji, 3
kuri dar nebuvo išsakiusi savo linkėjimų, ji neturėjo galios atmainyti anos piktų žodžių, galėjo tik juos sušvelninti, todėl tarė: – Bet karalaitė nemirs, tik užmigs ilgu miegu, kuris truks šimtą metų. Norėdamas išsaugoti savo mylimą kūdikį nuo nelaimės, karalius išleido įsakymą – sudeginti visus verpstukus, kad neliktų nė vieno jo karalystėje. O mergaitei išsakyti žiniuonių linkėjimai visi pildėsi, ji užaugo tokia graži, dora, maloni ir supratinga, kad nebuvo žmogaus, kurs pamatęs jos nepamiltų. Ir atsitiko, kad tą dieną, kai jai sukako penkiolika metų, karalius su karaliene kažkur išvyko ir mergaitė liko namie vienui viena. Ji sukinėjosi šen ir ten, apvaikščiojo visus rūmus, apžiūrėjo visus kambarius, viską, kas tik jai į galvą atėjo, ir galų gale priėjo seną bokštą. Užlipo siaurais įvijais laiptais ir atsidūrė prie mažų durelių. Spynoje kyšojo surūdijęs raktas, ir kai tik ji tą raktą pasuko, durys virst ir atsidarė – o ten mažyčiame kambarėlyje sėdi sena senučiukė su verpstuku rankoje ir linus verpia. – Labą dieną, močiute, – tarė karalaitė. – Ką tu čia veiki? – Verpiu, – atsakė senučiukė ir linktelėjo galvą. 4