VIRSELIS atgal ir vėl atsidūrus pastogėje, aš vos galėjau įžiūrėti kopėčias, kuriomis mes leidomės žemyn. Mano akims, ką tik žvelgusioms į giedrą, žydrą dangų, į saulės užlietą giraitę, ganyklas ir žalias kal vas, kurių viduryje stovėjo pilies rūmai ir kuriomis aš negalėjau atsigėrėti, pastogė dabar pasirodė siaubingai tamsi, it rūsys. Misis Feirfeks užtruko valandėlę, kol uždarė stogo dureles, o aš apčiuopomis susiradau išėjimą iš pastogės ir ėmiau leistis siauručiais laipteliais. Atsidūrusi ilgame koridoriuje, kuris skyrė priešakinius trečiojo aukšto kambarius nuo užpakalinių, aš stab telėjau. Šis siauras, žemas ir apytamsis koridorius tik su vienu langeliu pačiame gale ir su dviem eilėm mažų juodų uždarytų durų iš abiejų pusių man pasirodė panašus į koridorių Mėlyn barzdžio pilyje. Kai pamažėle ėjau į priekį, staiga mano ausis pasiekė garsas, kurį aš visų mažiausiai tikėjausi išgirsti šioje ramybės karalys tėje, – nuskambėjo kažkieno juokas. Tas juokas buvo kažkoks keistas: trankus, šiurpus, nedžiaugsmingas. Aš stabtelėjau: juo kas liovėsi, tačiau tiktai valandėlei. Jis pasikartojo – dar garsiau, nes pirmą kartą vos tebuvo girdėti, – staiga nutrūko garsiausioje vietoje, tarsi pažadinęs aidą šiuose visuose apytuščiuose kamba riuose, nors kažkas nusijuokė tik viename iš jų, ir aš neklysdama galėjau parodyti, už kurių būtent durų. – Misis Feirfeks! – sušukau aš, išgirdusi, kad ji leidžiasi laip tais. – Ar jūs girdėjote šį garsų juoką? Kas gi čia galėjo juoktis? – Veikiausiai kuri nors kambarinė, – atsakė ji. – Gal Greisė Pul. – Bet ar jūs girdėjote? – aš vėl paklausiau. – Taip, kuo aiškiausiai. Aš dažnai girdžiu ją juokiantis. Ji siuva viename iš šių kambarių. Kartais pas ją užeina Li, tai jos dažnai ir įsitriukšmauja. Juokas vėl pasikartojo, šį kartą negarsus, retas ir baigėsi keistu murmesiu. – Greise! – pašaukė misis Feirfeks. Turiu pripažinti, jog nesitikėjau, kad kokia nors Greisė galėtų atsiliepti, nes juokas buvo toks tragiškas ir toks kraupus, kokio man niekad nebuvo tekę girdėti. Buvo pats vidudienis, ir šio is
122
Charlotte Brontë