pirmas Pavojingiausios ligos tos, kurios mus priverčia tikėti, jog esame sveiki. 42 patarlė, „Ssilvos knyga“
P
raėjo šešiasdešimt ketveri metai, kai prezidentas ir Su sivienijimas meilę paskelbė liga, ir keturiasdešimt treji, kai mokslininkai rado būdą jai išgydyti. Mano šeimo je visiems buvo atlikta ši procedūra. Vyresnioji sesuo Reičelė sveika jau devyneri metai. Jai taip seniai meilė nebegresia, jog ji net neprisimena jos požymių. Man procedūra paskirta lygiai po devyniasdešimt penkių dienų, rugsėjo trečiąją. Per gimtadienį. Daugelis procedūros bijo, kai kurie net priešinasi. Bet aš nebijau. Laukiu nesulaukiu. Mielai sutikčiau, kad ji įvyktų jau rytoj, bet negalima, reikia būti bent aštuoniolikos metų, kartais netgi vyresniam, tik tada mokslininkai pagydo. Antraip proce dūra gali nepavykti: žmogui pažeidžiamos smegenys, jis iš da lies paralyžiuojamas, apanka ar net blogiau. Negera galvoti, kad vaikštau su ligos užkratu kraujyje. Dieva ži, kartais jaučiu, kaip jis kreka gyslose tarsi koks gyžalas, tarsi 7
surūgęs pienas. Jaučiuosi nešvari. Mintis apie tai man primena užsiaikštijusius vaikus, iš pykčio besiraitančius ant žemės. Prime na vaizdus, kai sergančios mergaitės tempiamos priešinasi: nagais akėja šaligatvį, raunasi plaukus, iš burnos joms dryksta seilės. Ir, be abejo, primena mamą. Po procedūros būsiu laiminga ir sveika. Taip visi sako, moks lininkai ir mano sesuo, ir teta Kerolė. Po procedūros būsiu su poruota su vertintojų parinktu vaikinu. Po kelerių metų mudu susituoksime. Pastaruoju metu pradėjau sapnuoti savo vestuves. Aš stoviu po baltu baldakimu, plaukuose baltos gėlės. Įsikibusi kažkam į ranką, bet vos tik grįžteliu pasižiūrėti, jo veido bruožai susilieja lyg nepavykusioje nuotraukoje. Bet jo delnas vėsus ir sausas, o mano širdis plaka lygiai – ir sapne aš žinau, jog ji vi sada plaks vienodu ritmu, nekrūpčios, nešokinės ir neplazdės, nepasileis lėkti, bet ramiai tuksės sau, kol būsiu gyva. Sveika, išgelbėta nuo skausmo. Ne visada buvo taip gerai. Mokykloje mokėmės, kad senais laikais, tamsiaisiais laikais, žmonės nesuprato, kokia mirtina liga toji meilė. Ilgai ją laikė netgi geru dalyku, godotinu ir trokšta mu. Žinoma, tai viena priežasčių, kodėl meilė tokia pavojinga: ji sudrumsčia protą, ir žmogus negali aiškiai galvoti, blaiviai spręsti apie savo savijautą. (Dvyliktas požymis, nurodytas dvyliktos laidos „Saugumo, sveikatos ir laimės vadovo“, kurį mes vadina me „Ssilvos knyga“, skyriuje apie amor deliria nervosa.) Senais laikais žmonės skųsdavosi kitokiais negalavimais: įtampa, šir dies ligomis, nerimu, depresija, kraujospūdžiu, nemiga, bipo liariu sindromu – niekaip nesuprasdavo, jog visa tai dažniausiai būdavo amor deliria nervosa, meilės karštinės, požymiai. 8
Aišku, šiuo metu Jungtinėse Valstijose deliria grėsmė dar nėra visiškai panaikinta. Kol procedūra neištobulinta, kol ji te bėra pavojinga aštuoniolikos neturintiems paaugliams, nebūsi me visiškai saugūs. Liga prisėlina neregimai ir ima smaugti savo čiuptuvais. Esu mačiusi nežinia kiek ligonių, velkamų į proce dūrą, meilės taip nukamuotų, taip nustekentų, kad jie, nesutik dami be jos gyventi, verčiau išsidurdavo akis ar mėgindavo pa sismeigti ant spygliuotos vielos tvoros, juosiančios laboratorijas. Prieš keletą metų procedūros dieną viena mergaitė, įstengusi pasprukti iš palatos, užlipo ant laboratorijos stogo. Nukrito nė neriktelėjusi. Po šio įvykio daugelį dienų per televiziją buvo ro domas jos veidas, kad mums primintų apie deliria pavojus. Mer gaitė buvo atsimerkusi, kaklas keistai atsuktas, tačiau skruostu prigludusi prie šaligatvio, lyg būtų tik prigulusi pogulio. Neįti kėtina, bet kraujo buvo labai mažai – dvi siauros tamsios srove lės lūpų kertelėse. Devyniasdešimt penkios dienos, ir man jau negrės pavojus. Įdomu, ar procedūra skausminga? Norisi, kad ji kuo greičiau praeitų. Sunku būti kantriai. Sunku nesibaiminti, kol nesi išgy dyta, nors kol kas deliria manęs nepalietė. Vis tiek neramu. Girdėjau, senovėje meilė žmones išvary davo iš proto. Baisu. Be to, „Ssilvos knygoje“ pasakojama apie tuos, kurie mirė meilę praradę arba jos taip ir nesuradę. Šito labiausiai bijau. Baisiausia iš visų baisybių – kad žudo ir meilė su atsaku, ir be atsako.
antras Turime be atvangos saugotis šios Ligos; nepaliaujamas budrumas – mūsų valstybės, mūsų žmonių, mūsų piliečių, mūsų šeimų ir mūsų proto sveikatos garantas. „Pagrindinės sveikatingumo priemonės“ – „Saugumo, sveikatos ir laimės vadovas“, 12-tas leidimas
A
pelsinų kvapas man visada primena šermenis. Verti nimo rytą šis kvapas mane ir prižadina. Žvilgteliu į laikrodį ant stalelio prie lovos. Šešta valanda. Aplinkui prieblanda, saulės spinduliai dar tik nedrąsiai šliau žia sienomis kambaryje, kur aš miegu kartu su pusseserės Marsi jos vaikais. Greisė, jaunėlė, tūno savo lovoje jau apsirengusi, žiū ri į mane. Rankoje apelsinas. Mėgina savo vaikiškais dantukais graužti jį kaip obuolį. Užplūsta šleikštulys, ir aš vėl užsimerkiu nenorėdama prisiminti šiltos šiurkščios suknytės, kuria buvau apvilkta mamai mirus; nenorėdama prisiminti balsų murmesio, didelės atšiaurios rankos, vis atkišančios man po apelsiną, kad tik čiulpčiau ir tylėčiau. Per šermenis suvalgiau keturis apelsinus, po vieną skiltelę, o kai sterblėje liko tik žievelių krūva, ėmiau čiulpti ir jas: kartus minkštimas padėjo sulaikyti ašaras. 10
Atsimerkiu, ir Greisė palinksta į priekį rieškučiose atkišusi apelsiną. – Ne, Greise. – Nustumiu antklodę, atsistoju. Skrandis lyg kumštis čia susigniaužia, čia atsigniaužia. – Ir žinai, kad negali ma valgyti žievės. Ji mirksėdama tebežiūri į mane didžiulėmis pilkomis akimis. Atsidususi prisėdu šalia. – Va šitaip, – tariu ir rodau jai, kaip nagu lupti apelsiną, – nuraitant ryškiai oranžines žieveles ir metant jas ant kelių, – bet stengiuosi neįtraukti jų kvapo. Ji tylėdama stebi. Kai baigiu, abiem rankom paima nuluptą apelsiną tartum stiklinį rutuliu ką, lyg bijodama, kad jis nesudužtų. Kumšteliu jai alkūne. – O dabar valgyk. – Ji tik žiūri, ir aš atsidususi pradedu davi nėti jai po vieną skiltelę kuo švelniau šnibždėdama: – Žinok, kiti būtų tau geresni, jeigu bent retkarčiais prakalbėtum. Ji nieko nesako. Aš ir nesitikiu. Teta Kerolė per visą Greisės gyvenimą – šešerius metus ir tris mėnesius – nėra girdėjusi iš jos nė žodelio. Jos manymu, Greisės smegenims kažkas nege rai, bet kol kas gydytojai nieko neranda. „Kvaila it avis“, – prieš kelias dienas ramiai tarė Kerolė, žiūrėdama, kaip Greisė varto ryškų žaislinį kubelį, lyg būtų stebuklingas ir nuostabaus grožio, lyg ji būtų tikėjusis, kad jis staiga virs kokiu kitu daiktu. Atsistojusi einu prie lango pasitraukdama nuo Greisės, jos didelių į mane spoksančių akių ir plonų skubrių pirštelių. Man jos gaila. Marsija, Greisės motina, jau mirusi. Ji vis kartodavo niekad nenorėjusi vaikų. Kaip tik toks yra vienas šalutinis procedūros 11
poveikis: be deliria nervosa kai kuriems žmonėms nemalonu turėti vaikų. Laimė, visiško abejingumo atvejų – kai motina ar tėvas neįstengia normaliai, pareigingai ir atsakingai bendrauti su savo vaikais ir galų gale juos nuskandina, uždusina atsisėdę ant trachėjos arba verkiančius negyvai užplumpina – reta. Tačiau vertintojai Marsijai numatė du vaikus. Tuo laiku šis skaičius atrodė gerai parinktas. Per metinę apžiūrą jos šeima gavo aukštus stabilizacijos pažymius. Jos vyras mokslininkas buvo gerbiamas. Jie gyveno milžiniškame name Žiemos ga tvėje. Marsija virdavo valgyt greitosiomis, iš to, ką rasdavo namuose, o laisvu laiku, kad turėtų užsiėmimą, duodavo for tepijono pamokas. Bet, aišku, viskas pasikeitė, kai ant jos vyro krito įtarimas, jog yra prijaučiantysis. Marsija su vaikais, Džene ir Greise, tu rėjo grįžti pas motiną, mano tetą Kerolę. Kur tik jos eidavo, žmonės šnibždėdamiesi rodydavo į jas pirštais. Greisė, žino ma, šito neprisimena, stebėčiausi, jeigu ji apskritai nors kiek prisimena tėvus. Marsijos tėvas dingo dar prieš teismą. Gal ir gerai. Teismai paprastai vyksta dėl akių. Prijaučiantiesiems dažniausiai skiria ma mirties bausmė. Jei ne, jie uždaromi į Kriptas kalėti iki gyvos galvos. Marsija, be abejo, tai žinojo. Teta Kerolė mano, kaip tik todėl jos širdis ir neatlaikė praėjus vos keliems mėnesiams po vyro dingimo, kai pati buvo apkaltinta jo vietoj. Gavusi kaltini mo raštą, kitą dieną ji ėjo gatve, trinkt – širdies priepuolis. Širdis – trapus daiktas. Štai kodėl reikia būti labai atsargiems. Jau matau, kad šiandien bus karšta. Miegamajame ir dabar karšta: kai praveriu langą norėdama išleisti apelsino kvapą, oras 12
lauke atrodo tirštas ir sunkus. Aš giliai įtraukiu gaivaus jūros dumblių ir drėgno miško kvapo klausydamasi, kaip tolyje kly kauja kirai, be paliovos sukantys ratus kažkur už žemų pilkų pastatų anapus įlankos. Gatvėje suburzgia automobilio variklis. Aš krūpteliu. – Nerviniesi dėl vertinimo? Atsisuku. Tarpdury susidėjusi rankas stovi teta Kerolė. – Ne, – pameluoju. Ji šypteli. – Nesijaudink, bus gerai. Nusimaudyk po dušu, tada padėsiu sutvarkyti tau plaukus. Atsakymus galėsime aptarti eidamos. – Gerai. Teta nenuleidžia nuo manęs akių. Aš pasimuistau spausda ma nagais palangę už nugaros. Nemėgstu, kai į mane kas spok so. Žinoma, turėsiu apsiprasti. Per egzaminą keturi vertintojai beveik dvi valandas žiūrės į mane. Apsivilkusią striuku plasti kiniu chalatėliu, koks išduodamas ligoninėje, beveik peršviečia mu, kad jie matytų mano kūną. – Gausi septynis ar aštuonis, – sako teta ir papučia lūpas. Geras pažymys, džiaugčiaus gavusi. – Bet jei neišsiprausi ir ne susitvarkysi, gausi ne daugiau kaip šešis. Paskutiniai mokslo metai bemaž baigti, vertinimas bus mano paskutinis egzaminas. Per pastaruosius keturis mėnesius išlai kiau visus stojamuosius – matematikos, gamtos mokslų, kalbos žodžiu ir raštu, sociologijos ir psichologijos, taip pat fotografi jos (pasirinkto dalyko), po kelių savaičių turėčiau gauti rezul tatus. Neabejoju išlaikiusi gerai ir patekusi į koledžo studijas. Visada buvau stropi mokinė. Egzaminų komisija, išnagrinėjusi 13
mano pranašumus ir trūkumus, paskirs į kokią nors mokyklą ir parinks specialybę. Įvertinimas – paskutinis žingsnis prieš suporavimą. Po ke lių mėnesių vertintojai man atsiųs sąrašėlį iš keturių ar penkių rekomenduojamų kandidatų. Kai baigsiu koledžą, vienas jų taps mano vyru (aišku, jei būsiu išlaikiusi stojamuosius; mer gaitės, kurios jų neišlaiko, suporuojamos ir ištekinamos iškart po vidurinės). Vertintojai stengsis man parinkti į porą vaikiną, gavusį panašų įvertinimo pažymį. Jie iš paskutiniųjų vengia didelių intelekto, temperamento, socialinės aplinkos ir am žiaus skirtumų. Na, kartais išgirsti kokią siaubo istoriją, kaip vargšė aštuoniolikinė atiduodama turtingam aštuoniasdešim ties metų seniui. Klaikiai suvaitoja laiptai, ir pasirodo Greisės sesuo Dženė. Devynerių metų, pagal savo amžių aukšta, bet liesa kaip šaka liukas, krūtinė įdubusi it keptuvė. Baisu sakyti, bet aš jos ne mėgstu. Ji atrodo tokia pat sunykusi kaip ir jos motina kadaise. Dženė atsistoja tarpdury šalia tetos ir žiūri į mane. Mano ūgis vos penkios pėdos ir du coliai, tačiau Dženė už mane dar pora colių žemesnė. Kvaila drovėtis tetos ir pusseserių, bet man ima šiurpti rankos. Žinau, joms neramu, kaip aš pasirodysiu per vertinimą. Be galo svarbu, kad man būtų parinkta gera pora. Dženei ir Greisei iki procedūros dar daug metų. Jei sėkmingai ištekėsiu, po kelerių metų šeima turės daugiau pinigų. Ir gal liausis šnibždesiai, monotoniškas bambėjimas, ir po ketverių metų nuo ano skandalo, regis, tebelydintis mus, kur tik eitume, tarsi vėjo nešamas lapų šlamesys, – prijaučiančioji, prijaučiančioji, prijaučiančioji... 14
Šis žodis nedaug geresnis už kitą, persekiojusį mane ne vie nus metus po mamos mirties kaip gyvatės šnypštimas, palie kantis žolėje vingiuotą nuodų pėdsaką, – savižudybė. Kreivas žodis, žodis, kurį žmonės kužda, murma ir iškosti, žodis, kuris išstumiamas užsiėmus delnais burną ar ištariamas už uždarytų durų. Tik sapnuodama girdėdavau šį žodį sušunkamą garsiai, išrėkiamą. Giliai įkvėpusi staigiai pasilenkiu ir iš palovės išsitraukiu plastikinę dėžę – kad teta nematytų, kaip aš drebu. – Ar Lena šiandien išteka? – klausia mano tetą Dženė. Jos balsas man visada primindavo bičių dūzgimą karštame ore. – Nebūk kvaila, – atšauna teta, tačiau be irzulio. – Juk žinai, kad ji negali tekėti, kol nėra išgydyta. Pasiėmusi iš dėžės rankšluostį atsitiesiu. Nuo žodžio tekėti man išdžiūsta burna. Baigę mokslus visi tuokiasi. Taip reikia. „Santuoka yra Tvarka ir Stabilumas, Sveikos visuomenės po žymis“ (žr. „Visuomenės pagrindai“ – „Ssilvos knyga“, p. 114). Bet vis tiek nuo minties apie ją širdis ima pašėlusiai daužytis, kaip vabzdys į stiklą. Aš, aišku, nesu prisilietusi prie berniu ko – fizinis kontaktas tarp neišgydytų priešingos lyties asmenų draudžiamas. Tiesą sakant, nesu net kalbėjusi su berniuku il giau kaip penkias minutes, išskyrus pusbrolius, dėdę ir Endrių Marką, jam padedantį „Užsuk ir sutaupyk“ krautuvėlėje, kuris visada rakinėja nosį ir snarglius nubraukia į daržovių konservų dėžučių apačią. Na, o jei egzaminų neišlaikysiu, – Dieve, prašau, prašau, padaryk, kad išlaikyčiau, – po procedūros turėsiu tuoj pat ištekėti, mažiau nei po trijų mėnesių. Taigi bus ir vestuvinė naktis. 15
Aitriai tebekvepia apelsinais, ir man vėl apsiverčia skrandis. Įsikniaubusi į rankšluostį giliai kvėpuoju, kad neapsivemčiau. Apačioje tarška indai. Teta atsidusdama žvilgteli į laikrodėlį. – Turime išeiti maždaug po valandos, – sako. – Verčiau paskubėk.