Paryžius, 1993 m. lapkritis Sara pajudino raktą spynoje, pasuko į vieną, kitą pusę, ir nieko. Durys nepasidavė, užsikirto, ir tiek. Jau gal dešimt kartų užsiminė apie šią bėdą šeimininkei, bet madam Buš tik pečiais gūžčiojo, paslaptingai šypsodamasi, tarsi tvarka jai priklausančiame nuomojame name ne jos reikalas. Šis Paryžiaus viešbutukas turi ne vieną trūkumą, bet pa lyginti švarus ir vaizdas pro langus atperka daugumą smulkių nepato gumų, pamanė Sara. Padėjusi ant grindų dėžę su įvairiomis senienomis, kurias šįryt įsi gijo turguje, Sara įsirėmė petimi į duris. Užgulė visu savo kūno svoriu, ir tos, gailiai sugirgždėjusios, pagaliau atsivėrė. Sara patenkinta nusi šypsojo, stvėrė nuo grindų kartoninę dėžę ir įžengė į ankštą, visada vėsų kambarėlį, savo laikiną prieglobstį Šviesos mieste. Jai pavyko įsi gyti kelis daiktus, kuriuos, ji neabejojo, tikrai be vargo parduos savo krautuvėje Dronmore. Įsivaizdavo, kaip tėvas žavėsis dailučiu laikro džiu su gegute – galbūt net panorės jį pasilikti sau. Saros tas visiškai nestebino. Juk ir pati mielai pasilaikytų bižuteriją, įsigytą vienoje iš turgaus krautuvėlių. Antra vertus, toks požiūris jos kelionę į Prancūzi ją paverstų niekais: juk čia atvyko prekių Svono antikvariatui, o ne pati apsipirkti, kad ir kaip būtų sunku kai kuriems tų daiktelių atsispirti. Sara panaršė dėžėje ir sužvejojo dailutį perlų vėrinuką... Bus labai gaila su juo skirtis ir jį parduoti. Vieną perlų vėrinį jau turi, taigi antro jai nebereikia. Negalima taip prisirišti prie daiktų – žalinga verslui.
7
Nusivilkusi paltą ir nusirišusi šaliką, Sara pamatė ant durų kilimė lio voką adresu į viršų. Kampe – gerai pažįstamas airiškas pašto žen klas. Kitoje voko pusėje – Svono antikvariato ženklas. Taigi laiškas iš Dronmoro. Padėjusi dėžę su pirkiniais, Sara prispaudė voką prie krūtinės ir patraukė prie pintos kėdės, stovinčios prie didelių langų su langinė mis. Atsisėdo, gindamasi nuo smelkiančios vėsos, apsikamšė kojas antklode ir pažvelgė pro langą į miestą. Įtrūkęs lango stiklas buvo apšarmojęs, kampučiuose rinkosi drėgmės lašeliai, o tolumoje, mi glotame danguje, ryškėjo Eifelio bokšto kontūrai. Kaip ir kasryt, tas vaizdas ją nuteikė optimistiškai. Sara apvertė voką, pažvelgė į gerai pažįstamas mamos raidžių kilpeles ir airišką Dublino spaudą kampu tyje Baile Atha Cliath. Kartais namai jai atrodydavo tokie tolimi, kad tarsi jau ir ne namai. Sara ištraukė laišką iš pailgo voko. Mano mieloji Sara, sugalvojau tau parašyti, nors kitą savaitę jau grįžti namo. Šiandien pas mus prisnigo – gražu pažiūrėti į sniego nuklotą gatvę. Tėtis bamba, jam nelabai patinka. Sako, dėl to mažiau pirkėjų užsuka į mūsų antikvariatą, o aš manau, kad sniegas padeda kurti stebuklingą Kalėdų dvasią. Koko, žinoma, džiūgauja. Su klasės drauge Kete Raili jos smagiai čiuožinėja šaligatviais. Laukiam nesulaukiam tavęs grįžtančios namo iki Kalėdų, ypač laukia Koko. Ji labai mums padeda krautuvėje – gali ja didžiuotis. Viena pati sugalvojo, kaip Kalėdoms papuošti vitriną. Visus senoviškus aukštus laikrodžius sustatė joje „Alisos Stebuklų šalyje“ stiliumi – be galo žavu. Tėtis neatsistebi jos sumanumu – visi vienu balsu tvirtina, kad mergaitė turi retą stiliaus pojūtį. Tėtis sako, kad ji – mažoji Sara, tik paklusnesnė. Būsiu atvira, dėl Koko tau ir rašau. Spėju, pati jau supratai. Netrukus jai sukaks trylika, ir, mano galva, turėtum daugiau laiko praleisti su ja, Sara. Sudėtingas amžius... ar dar prisimeni, ką jautei būdama paauglė? Hormonų audros, kyla tiek klausimų ir prieštaringų jausmų. Net sunku patikėti, kad tu jau su-
8
augusi. Šiaip ar taip, džiaugiamės turėdami Koko, visada taip buvo, bet dabar, manau, jai kaip niekad tavęs reikia. Ji nesiskundžia, bet mudu su tėčiu matom, kad mergaitė labai tavęs ilgisi. Žinau, kaip tau patinka keliauti ir sunku nusėdėti vienoje vietoje, ypač mūsų apsnūdusiame nuobodžiame Dronmore, bet, manau, atėjo metas pagyventi su mumis... dėl Koko. Pažadėk man apie tai pagalvoti. Mamos ir dukters ryšys labai svarbu – mudvi abi tą suprantame. Kol ne vėlu, pats laikas jį sutvirtinti. Na, man jau metas imtis darbo – tiek visko dar reikia padaryti iki tau grįžtant. Tėtis sumanė iš pagrindų pertvarkyti tavo kambarį. Tau bus staigmena! Bučiuoju, Mama P. S. Įdedu Koko nuotrauką sniego fone – jos išraiška visai kaip tavo, kai buvai jos amžiaus, ar ne?
Sara ištiesė ranką su nuotrauka. Koko stovi ant šaligatvio prie Svo no antikvariato. Ji vilki raudoną vilnonį paltuką, o kaklą apsivyniojusi spalvingu dryžuotu šaliku. Už jos matyti vitrinoje sustatyti laikrodžiai, apipinti prietemoje žybsinčių lempučių girliandomis. Koko žvelgia tiesiai į objektyvą, plačiai šypsodamasi fotografui. Nosies galiukas ir skruostai įraudę nuo šalčio, juoda beretė nubarstyta snaigėmis. Tą be retę Sara prieš porą savaičių išsiuntė dukrai kaip paguodą, kad negali būti šalia. Koko bus aukštesnė ir stambesnė negu ji, bet akių panašu mas nekelia jokių abejonių. Iškart matyti, jos – motina ir dukra. Kodėl taip greitai bėga laikas? Negi jau trylika metų praėjo? Ir kaip suprasti tą nekaltą mamos užuominą, kad jau būtų pats laikas grįžti namo? Sara visada save tikino, taip pat ir kitus, kad turi daug keliauti ir aprūpinti Svono parduotuvę originaliomis, nekasdieniškomis pre kėmis. Bet ar tikrai? Taip, Svono antikvariatas garsėjo nepaprastais senoviniais daiktais, bet tėvams turbūt sektųsi ne ką prasčiau, jeigu ji nesiblaškytų dėl jų po visą Europą. Tiesą sakant, širdyje ji pripa
9
žįsta: užtektų dviejų ar trijų trumpų išvykų per metus, kad krautuvė klestėtų. Visi tą supranta, bet mintis, kad reikės grįžti į namus ir ten likti, verčia Sarą gūžtis. Ji myli tėvus ir dukrelę visa širdimi, bet sėslus šeimos gyvenimas jai svetimas. Todėl ir paliko Koko Airijoje – dėl ramybės ir pastovumo. Nuolat keliauti mergaitei būtų buvę per sun ku, Koko tėvas irgi neskubėjo padėti. Vis dėlto mintis, kad Koko imtų manyti mamai nerūpinti, atrodė siaubinga. Dar kartą perskaičiusi laišką, Sara tarp mamos rašytų eilučių per skaitė, kad Koko, galimas daiktas, jaučiasi užmiršta ir nemylima. Žvelgiant į gatvę apačioje ir praeivius, slydinėjančius apledėjusiu grindiniu, Sarą persmelkė bjaurus kaltės jausmas. Tiesą sakant, ma mos žodžiai tebuvo veržimasis pro atviras duris – Sara širdyje jautė, kad artinasi permainos ir jos neišvengiamos. Mintys nuolat sukosi apie Dronmorą ir Koko. Ji tik atidėliojo tai, kas neišvengiama. Permai nų reikėjo dėl dukters. Jos pačios tėvai visada buvo šalia – ir džiaugs mo, ir liūdesio akimirką. Kai kartą iš vienos savo kelionių grįžo su pilvuku ir be vyro prie šono, tėvai jos nepasmerkė. Jie visaip palaikė, kai pusė miestelio plakė ją liežuviais, o kita pusė apsimetė žiūrinti pro pirštus. Ji panoro būti su Koko, parodyti dukrai, kad myli ją visa širdi mi... jeigu dėl to teks visam laikui grįžti į namus, taip ir padarys. Ji iš moks prisitaikyti. Taip, nors gyvenimas mažame miestelyje, kuriame užaugo, galbūt bus nepakeliamai sunkus. Juk jame visi žino viską apie kitų reikalus, bet jeigu reikia, jeigu Koko jos reikia, ji grįš. Sara vėl pažvelgė į dukros nuotrauką ir nusišypsojo. Gal ir nebus taip jau baisu. Gal šį kartą bus kitaip – gal grįžusi prie šaknų pasijus stipresnė ir provincijos rutina taip nebesmaugs? Įgimtas optimizmas paėmė viršų, ir Sara griebėsi rašiklio. Dabar pat parašys Koko laišką, praneš geras naujienas ir patikins, kad myli ją labiau, negu galima ap sakyti, kad bus su ja, kad ir kas nutiktų. Sara rašė paskubomis, labai susikaupusi. Kartkartėmis stabtelė davo, pažvelgdavo pro langą arba pasukiodavo tarp pirštų karoliukus perlų vėrinio, visada puošiančio jos kaklą.
10
Mano brangiausioji Koko, rašau tau, kad pasakyčiau, jog myliu tave visa širdimi. Suprantu, skamba sentimentaliai, bet tai tiesa. Laukiu nesulaukiu Kalėdų, kurias praleisiu su jumis visais Dronmore. Ir ketinu namie ilgiau užtrukti, jeigu jūs sutiksite. Gal vertėtų sakyti tą dažniau, bet, tikiuosi, žinai, kaip tavim didžiuojuosi. Tu man – nuostabi dovana, kuria niekaip negaliu atsidžiaugti. Labai nekantrauju tave pamatyti. Su meile, Mama
Sara išsitraukė iš stalčiaus voką, užrašė adresą ir užklijavo. Iki grįš namo, dar tiek reikia nuveikti. Mintys sukosi apie reikalus, kuriuos teks užbaigti prieš grįžtant į namus visam laikui. Ji jau žino, ką pa dovanos Koko per Kalėdas – nuostabų perlų vėrinį, kurį nusipirko šįryt. Ir kaip anksčiau nesumetė? Dabar jos abi turės po vėrinį. Čia tik bižuterija, bet Koko vis tiek apsidžiaugs. O kai dukra užaugs, Sara jai nupirks tikrus perlus. Tokius, kokiais puošdavosi ir jos bendravardė Koko Šanel. Ir dar nupirks savo mergaitei tikrą Šanel rankinuką... kad taip pateisintų retą jos vardą. Žmonės šaipėsi, kai ką tik gimusią ma žylę ji pavadino savo dievaitės vardu. Tačiau Sara niekada to nesigai lėjo. Vardas dukrai tiko, nes Sara neabejojo, kad jos mergaitei lemta išgarsėti – visai kaip kadaise išgarsėjo Koko Šanel. Sara apsivilko paltą ir užtrenkusi buto duris nuskubėjo laiptais į gatvę. Nėra ko delsti. Kartą apsisprendusi, Sara norėjo kuo greičiau išsiųsti laišką. Spausdama rankoje brangųjį laišką, ji žvaliai žingsniavo apledijusiu grindiniu, o mintyse ją lydėjo besišypsančios Koko akys. Ji tinkamai nusprendė, jautė tą visais kūno nervais. Ji bėgte prabėgo pro kepyklėlę ant gatvės kampo, kurioje kasryt pirkdavosi prancūzišką ba toną, ir pasuko į kitą gatvės pusę. Jeigu spės išsiųsti su rytiniu paštu, Koko laišką gaus po dienos ar dviejų – Sara mintyse jau regėjo, kaip dukrelė apsidžiaugs.
11
Priėjusi gatvės vidurį, išgirdo riksmą. Dviratininkas, kurio ji nepastebėjo, manevravo iš paskutiniųjų, kad į ją neatsitrenktų. Sara šūktelėjo ir atšoko, bet akies kampučiu pamatė prieš save kažką balta. Siaubingas trenksmas, ir kurtinamas stabdžių spiegimas perskrodė orą, jos sąmonę, ją visą. Akimirksniu, kai į ją trenkėsi šaltas metalas, lūpos teištarė: „Koko.“ Bet buvo per vėlu. Viskam per vėlu.
Policijos raporte po įvykio buvo surašyti seno kepėjo parodymai. Jis liūdnas pasakojo, kaip simpatiška airė, visada pasipuošusi perlais, bėgo per gatvę ir nepastebėjo į ją lekiančio furgono. Viskas nutiko la bai greitai, tetruko akimirksnį. Vargšė madmuazelė nespėjo atšokti. Senukui pasirodė, kad rankoje panelė lyg ir turėjusi laišką, bet nebuvo dėl to tikras, nes tą kažką ūmai pagavo vėjo gūsis ir nunešė tolyn. Taigi jis taip ir nepamatė, kas ten buvo.
1 skyrius Man priėjus, mergina prie registracijos stalo Malounio aukcione nė nesiteikia pakelti į mane akių. – Pavardė? – sausai klausia, pasiruošusi užsirašyti mano duome nis, skirti man aukciono dalyvio numerį ir jau imtis kito kliento iš nusidriekusios ilgos eilės. Mergina nutaisiusi mirtinai nuobodžiaujančios miną, tarsi čia sė dėtų nežinia kiek metų ir būtų praradusi norą gyventi. Bet iš tikrųjų dirba čia daugių daugiausia penkias savaites. – Koko Svon, – tyliai atsakau. Stoja trumpa pauzė, mergina pakelia akis nuo sąrašų ir skaičių ir smalsiai mane apžiūrinėja – akis, veidą, visą mane, vertindama kiek vieną smulkmeną. Jos žvilgsnis keliauja nuo mano mėgstamiausio mėlyno šaliko, gerokai nuskalbto, nutįsusio ir išsipešiojusio, stabteli prie dryžuoto rudai kreminio megztinio, išsitampiusio ties alkūnėmis, tada prie nutrintų džinsų ir rudų aulinių, su kuriais beveik niekada nesiskiriu. Akivaizdu, tai, ką pamato, įspūdžio jai nepadaro – spren džiu iš pašaipiai patemptų širdies pavidalo lūpyčių. – Koko? – pasitikslina. – Kaip Koko Šanel? – Oi ne, kaip Klounas Koko, – nusijuokiu vildamasi, kad ir jai pa sirodys juokinga. Toks buvo mano iš anksto paruoštas atsakymas į šimtus kartų užduodamą tą patį klausimą. Šitaip siekdavau nukreipti dėmesį nuo savo išvaizdos, toli gražu neatitinkančios mano vardo.
13
Mergina nesuprasdama žvelgia į mane pilkomis nemirksinčiomis akimis. Ji arba neturi humoro jausmo, arba nesuprato pokšto. O gal ir viena, ir kita. – Pajuokavau, – atsidūstu. – Taip, kaip Koko Šanel. – Kodėl jūsų toks vardas? – klausia kiek ilgėliau, negu derėtų, spoksodama į mano nosį. To pakanka, kad man primintų – ši mano veide nekenčiamiausia dar nuo tada, kai buvau ištįsusi spuoguota paauglė. Už manęs stovinti moteris pasilenkia arčiau, kad išgirstų, ką at sakysiu į šį tiesmuką klausimą. Žinoma, keblu, kai tavo vardas Koko. Visi mano, kad turėtum atrodyti stulbinama ir egzotiška, vilkėti mažą juodą suknelę ir rūkyti užsienines cigaretes. Aukštas ūgis, platoki pe čiai, niekuo neišsiskiriantys plaukai ir plona kiek kreivoka nosis prie to vardo jiems nedera, o stilius – taip, jis kasdienis, tik žodžio „elegan cija“ nepridursi. – Mano mama buvo įsimylėjusi Prancūziją, – išlemenu, kaip visa da drovėdamasi dėl savo nuoširdaus atsakymo, – ir... Koko Šanel. – Betgi jūs visai į ją nepanaši, – rėžia registratorė. Žinoma, panelė turi galvoj ne mano mamą, nes mama mirusi jau beveik prieš dvidešimt metų – ir šitai merginai dabar ne ką daugiau. – Nė trupučio nepanaši, – pabrėžia žodžius „nė trupučio“. – Ži nau, nes aną savaitę mačiau apie ją filmą. – Oi, ir aš mačiau, – už nugaros pragysta netikėtai pradžiugusi moteriškė. – Dievaži, jūs nė kiek į ją nepanaši. Jos balse justi smerkiama gaidelė. Tarsi būčiau kalta, kad jas nuvy liau ir mano išvaizda neatitinka garsaus vardo. Atlaisvinu šaliką, nes jis mane dusina. – Sutinku, nepanaši, bet nemanau, kad mama dėl to... – nebaigiu minties. Kartais trokštu, kad mama būtų mane pavadinusi kokiu nors pa prastu mielu vardu... Džo arba Klerė. Kokiu nors neįpareigojančiu, dažnu ir nekeliančių jokių prisiminimų. Bėda ta, kad nesuku galvos dėl drabužių, kosmetikos ir šiaip kokių žavingų dalykėlių. Jeigu mama būtų tai nuspėjusi, kiek būčiau išvengusi keblių ir beprasmių kalbų.
14
Deja, mama nemokėjo priimti paprastų sprendimų, ir vis tenka aiš kintis dėl vardo, kuris man visiškai netinka. Moteris man už nugaros pasilenkia taip arti, kad užuodžiu iš jos burnos sklindančią tabako smarvę. Jai aplink burną giliai įsirėžusios raukšlelės, o lūpos, dosniai padažytos rožiniu lūpdažiu, atrodo tarsi kruvinas antspaudas. – Dievulėliau, ir vis dėlto tas filmas labai slegiantis, ar ne? – klau sia ji registratorės. – Liūdnas buvo Koko Šanel gyvenimas. Ji taip ir neištekėjo. Abi sutartinai įremia į mane žvilgsnius. Suprask, visiškai akivaiz du, kad ir manęs laukia toks pat likimas. – Štai čia mano duomenys, – sakau merginai. Po šimts, juk man tereikia numerio į aukcioną. Kurių galų turiu aptarinėti savo gyvenimą su dviem man visiškai nepažįstamomis mo terimis? Vis dėlto neišdrįstu to sakyti, nors ir labai knieti. – Ji niekada nesiskirdavo su cigarete, – moteriškė ryškiomis lūpo mis praneša arčiausiai prie jos stovintiems. – Toks buvo stiliaus ak centas, tiesa? Dabar jau negali rūkyti kur panorėjęs. Tik pamėgink, tave užrakins ir dar išmes durų raktą, – sunkiai atsidūsta, žvelgdama į lentelę, įspėjančią, kad čia rūkyti draudžiama. Atrodo, plikomis ran komis nuplėštų ją nuo sienos ir sudraskytų į skutelius. Galų gale mergina, kuriai pokalbis jau, regis, pabodo, per subrai žytą stalelį stumteli man kortelę su numeriu. Eidama šalin, lengviau atsidūstu – aš išgelbėta. Kaip tik tada mobilusis įspėja, kad gavau ži nutę. Ji nuo mano geriausios draugės Ketės. Žiūrėk, nepražiopsok veidrodžių! Nieku gyvu nenusileisk, jeigu kas imtų varžytis! Ketė, kad ir turėdama visai nedaug pinigų, stengiasi papuošti jos šeimai priklausantį viešbutį, o aš jai padedu. Jau atkapsčiau didžiulį veidrodį paauksuotais rėmais vestibiuliui ir ieškau toliau. Žvalgausi ir kitokių įdomesnių daiktų, kurie pagyvintų viešbutį. Trumpai atsakau draugei, kad taip ir darysiu, o tada, laviruodama tarp eilių, metu akį į išdėliotus ant pakylos daiktus. Iki aukciono pradžios dar dešimt minučių. Taigi nutariu tą laiką išmintingai praleisti ir sudaryti galimų pirkinių sąrašą. Ne tik viešbu
15
čiui, bet ir daiktų savo parduotuvei – žinoma, išskyrus didelių matme nų baldus. Juos visada sunku parduoti. O gaila, nes prie sienos matau gal dešimt puikių senoviškų spintų. Jos man primena mergeles, dro viai ramstančias sienas ir laukiančias, kol jas pakvies šokio. Nė kiek neabejoju, niekas tomis spintomis nesusidomės. Šiais laikais žmo nėms reikia grakščių nedidelių baldų, o ne erdvę ryjančių raudonme džio griozdų. Jeigu Svono antikvariate vietos būtų daugiau, nupirk čiau jas visas. Dievinu senoviškas spintas. Turbūt dėl jas gaubiančios paslaptingumo auros. Kam jos priklausė? Kokie drabužiai jose buvo sukabinti? Prašmatnūs, blizgučiais nusagstyti vakariniai tualetai? Ka roliukais siuvinėtos trečiojo dešimtmečio čarlstono stiliaus suknelės? Senos spintos pašėlusiai žadina mano vaizduotę. Nenorom atitraukiu nuo jų žvilgsnį. Šiandien tiksliai laikysiuos veiksmų plano, jokių nuokrypių. Taigi vėl atsiverčiu katalogą ir ati džiai skaitau kiekvieną puslapį, ką būtų verta įsigyti, ir vėl juos per verčiu iš naujo. Apsidairau po aukciono salę ir stengiuosi susikaupti. Visko tiek daug, kad akys raibsta: nusitrynę ir išblukę kilimai, patiesti ant grindų, už stiklo – stirtos porcelianinių indų, dėžės, prikimštos knygų, stalai ir kėdės iš įvairiausių rūšių medienos. Kur tik pasisuku, žmonės apžiūrinėja daiktus, juos uosto, tikrina, ar nesukapoti kan džių, neišvarpyti kinivarpų, ar neapgadinti drėgmės – visi čia ieško kokio pirkinio. Matau, šiandien konkurencija bus didelė. Jau pastebė jau šešetą profesionalių aukcionų dalyvių, ir visi jie varžysis dėl tų pa čių daiktų. Gal man pasiseks, o gal ir ne, bet kaip tik dėl to aukcionai ir įdomūs. Svarbiausia – neprarasti šalto proto, nepasiduoti jausmams. Nepirk to, ko negalėsi parduoti: šią auksinę taisyklę močiutė man įkalė dar tada, kai buvau vaikas. Ruta (ji pageidauja, kad vadinčiau ją vardu, nes taip jaučiasi jaunesnė) – tikra ekspertė, kaip tik iš jos suži nojau esminius dalykus apie antikvarų verslą. O štai ir ji. Kitame salės gale atvirai flirtuoja su visais sutiktais. Ir kaip visada juos sužavi. Be jokių ypatingų pastangų ji pasiekia, kad visi ją įsimylėtų. Ji turi tą kažką, nė nežinau ką... tai teka jos gyslomis. Ir nesvarbu – jauni ar seni, vyrai ar moterys, turtingi ar neturtingi, Ruta užmezga su jais ryšį, ir jie niekados jos nepamiršta. Norėčiau ir aš turėti tokią dovaną, bet, regis, žavesio genas mano kartą bus ap
16
lenkęs. Užtat man teko kreiva nosis, platūs pečiai ir susikaustymas bendraujant. Matau Rutą meiliai šnekučiuojantis su Hjugu Malouniu, aukciono savininku ir aukcionatoriumi. Kalbėdamasi ji koketiškai vynioja apie pirštą garbanėlę, vis taikydama ją užkišti už ausies. Hjugas pakerė tas. Jau ne pirmą kartą matau, kaip vyrai į ją žiūri ir kokia ji iš tikrų jų patraukli. Rutai jau beveik septyniasdešimt, bet jos plati šypsena, tamsios akys spindi, oda vis dar skaisti, o kupeta neklusnių sidabriškų garbanų, nerūpestingai sukeltų ant pakaušio, atidengia grakščią kaklo liniją. – Tad štai, Hjugai, – girdžiu jos balse švelnią priekaišto gaidelę, – nė nemėgink šiandien su manim savo gudrių triukų. Atmink, aš – iš tikima tavo klientė. – Tada deda ranką jam ant peties, atlošia galvą ir linksmai nusikvatoja šiam atsakius. Hjugas, šiaip jau itin praktiškas verslininkas, savo aukcione netole ruojantis jokių kvailysčių, žvelgia į ją su neslepiamu susižavėjimu. Jis visada jautė Rutai išskirtinę simpatiją, ir ji tą puikiai žino. Suprantu, ko Ruta siekia. Manau, ir Hjugas tą žino. Ji stengiasi iki prasidedant aukcionui jį pakerėti tikėdamasi, kad pagelbės jai dėl vieno kito vertingesnio daikto ir jo plaktukas nusileis akimirka grei čiau, negu turėtų pagal taisykles. Hjugas neatplėšia nuo Rutos akių, kai grakščiai apsisukusi ji eina prie manęs. Ji patenkinta atsidūsta ir nutupia ant kėdės. – Dievaži, tu nepataisoma koketė, ir tą žinai, – sakau, sėsdamasi šalia. Nerūpestingai sukikenusi, Ruta pamerkia man akį. – Kaip jau ne kartą esu tau sakiusi, Koko, amžius – tik skaičius, o ne priežastis atsisakyti smagumo. Na, ar ką nusižiūrėjai? Gal kokį papuošalą? Nors širdyje aš nutrūktgalvė, man labai sunku atsispirti senoviškai bižuterijai. Ruta sako, kad ir mama buvo tokia – niekada nesiskirdavo su savo brangiuoju perlų vėriniu. Mes jį dar turime, saugome matinio stiklo spintoje. Retkarčiais, ypatingomis progomis, jį užsisegu. – Papuošalų ne, bet, manau, 221 numeris vertas dėmesio, – tylu tėliai atsakau.
17
Nenoriu, kad kas kitas juo susidomėtų. Čia sienos turi ausis. – 221 numeris... kriauklė? – peržvelgdama katalogą, Ruta greito mis verčia lapus ir tuo pat metu atidžiai stebi susirinkusiuosius, kad nepražiopsotų galimo konkurento. – Išties... ant jos prikrauta tiek visokio šlamšto, dėžių su knygomis, kad neabejoju – dauguma nė nepastebėjo, kad kriauklės viršus iš mar muro. Galėtume įsigyti pusvelčiui. – Tu teisi, Koko, – šypsodamasi pripažįsta Ruta, – turi sakalo žvilgsnį. – Čia tokių yra ir daugiau, – atsakau. – Kad ir Peris Smaitas. Peris – smulkus prekiautojas antikvariniais daiktais, bet turi vieną labai erzinantį bruožą. Jis nuolat perspjauna mane per šalies aukcio nus. Atrodo, tarsi jaustų, kad daiktas man iš tikrųjų labai patinka, ir paskutinę akimirką nugvelbia jį man iš panosės... kai jau tikiuosi, jog mano viršus. Jeigu gerai jo nepažinočiau, manyčiau, kad taip elgiasi siekdamas man tyčia pakiaulinti. Bet būtų sunku tai įrodyti, nes Peris toks doras ir toks džentelmenas. – Ak, mielasis mūsų Peris. Numetė svorio, ar ne? – klausia Ruta, jam artinantis prie mūsų. Peris vilki trijų dalių tvido kostiumą ir avi odiniais Čerčo batais. – Ruta, nedrįsk, – įspėju ją. – O kas? – žvelgia į mane iš nuostabos išplėtusi akis. – Ruta! Koko! Kaip laikotės? – Peris mus užklumpa man dar ne spėjus jai atsakyti. – Labas, Peri, – pasisveikinu, tuo pat metu žvilgčiodama į katalogą jo rankose. Įdomu, ar pasižymėjo ką nors iš mano nusižiūrėtų daiktų. Na, o jis mikliai ir, akivaizdu, sąmoningai įsikiša katalogą į kišenę. Senas lapinas. – Ponios, atrodote stulbinamai, – žeria komplimentus kuo nuo širdžiausiai su nepriekaištingu anglišku akcentu, nors pats kilimo iš mažo miestelio Kavane. O istorija tokia: jo tėvai buvo iš anglų dvarininkų, ir vos ketverių Peris buvo išvežtas į internatinę mokyklą. Ten jam ir įskiepijo puikias manieras ir tartį.
18
– Jūs irgi, Peri, atrodote labai gražiai, – šiltai šypsodamasi atsako Ruta. – Numetėt svorio? Puiki fizinė forma! Peris nevalingai pasitapšnoja pilvuką ir išdidžiai šypsosi. – Taip, numečiau devynis kilogramus. Laikausi urvinio žmogaus dietos. – Urvinio žmogaus? – Ruta klausiamai žvelgia jam į akis. – Prašy čiau paaiškinti. – Labai paprasta: valgau tik tai, kuo mito mūsų protėviai, Ruta. Mėsą, daržoves ir neparuoštus ir neapdorotus produktus – čia ir slypi raktas į sėkmę. – Turiu pripažinti, kad toji dieta išties veiksminga, atrodote nuos tabiai, – giria Ruta. – Dėkoju, – nurausta Peris, – bet man reikia atsikratyti dar kelių kilogramų, – ir vėl tapšnoja per pilvą. – Nekalbėkit niekų! Dar kiek, ir iš jūsų nieko neliks, – prieštarauja Ruta. – Va man iš tikrųjų vertėtų pamėginti. Jaučiu, kad storėju, – pa bandžiusi sugnybti nesamus riebaliukus, susiraukia. – Jums tikrai nėra ko jaudintis, Ruta, – galantiškai patikina Peris. – Jūs kaip visada čiuplutė ir graži... – Peris staiga nutyla, susivokęs, kad leptelėjo per daug, ir galvoja, ką sakyti toliau. – O, Koko... kaip laiko tės? – pasisuka į mane. – Kuo puikiausiai. Deja, vis dar kemšu keptą ir virtą maistą, kas tik pasitaiko, – tyčia taip kalbu. Neatsispiriu pagundai jį paerzinti. – O taip... – Peris nervingai kosteli, matyt, klausdamas savęs, gal aš tik juokauju. – Beje, kaip laikosi jūsų draugas? Atrodo, ūkininkas? Tomas, tiesa? Labai šaunus vyrukas. Veik pajuntu Rutos atodūsį prie savo dešinės ausies, staiga ji iš poškina: – Peri, Tomas... – Nereikia, Ruta, – nutraukiu ją. – Niekas juk nemirė ir nieko bai saus nenutiko. Peris žiūri tai į mane, tai į Rutą, jo veidas nutįsta iš sumišimo. Taip, toji dieta išties veiksminga. Pirmą kartą nuo tada, kai susipažinome, jo skruostai įdubę.
19
– Praėjusį mėnesį Tomas emigravo į Naująją Zelandiją, Peri, – ra miai aiškinu. – Ketina ten vadovauti galvijų ūkiui. Manau, jam puiki proga išbandyti jėgas. – Suprantu, – žvilgteli į mane Peris, aiškiai dvejodamas, kaip turė tų reaguoti į šią naujieną. – Jūs irgi išvyksite? Vėl prie dešinės ausies pajuntu kvėptelėjimą. Vargšė Ruta. Ji dėl to kremtasi net labiau negu aš. Tomas jai patiko. – Ne, aš ne, – atsakau tvirtai. – Man ir čia gerai. Peris vėl įremia žvilgsnį į Rutą. Matyti, kad karštligiškai mąsto. Kone fiziškai juntu, kaip dėlioja mintis: Tomas ten, o aš – čia... Taigi... – Mes išsiskyrėme, Peri, – atsakau, išvaduodama jį iš keblios pa dėties. – Aišku, – išstena, sukiodamas vis dar mėsingus pirštus. Akivaiz du, urvine dieta dar ne viskas pasiekta. – Apgailestauju, Koko. – Niekis, viskas gerai, – atsakau, pati nustebdama dėl savo linksmo tono. Iš tikrųjų Tomo išvykimas man buvo didelė staigmena. Manau, Tomas iki paskutinės akimirkos tikėjosi, kad vyksiu su juo. Gyvenome kartu aštuonerius metus, todėl ir jis, ir visi kiti manė, kad iškeliausi me kartu arba bent pažadėsiu jo laukti, jeigu sugalvotų grįžti. O kai vis dėlto nusprendžiau su Tomu atsisveikinti, visi apstulbo. Galbūt labiausiai aš pati. – Kaip laikosi šeimyna, Peri? – keisdama temą klausia Ruta. – Ačiū, kuo puikiausiai. Ar žinote, kad netrukus susilauksiu pir mojo proanūkio? – Nuostabu! – Ruta suploja delnais. – Kūdikis, puiku! Nuo jų vogčiomis metamų žvilgsnių pasijuntu nejaukiai. Visi mano, kad dabar, kai Tomas išvyko, praleidau galimybę susilaukti vaiko. Niekas man į akis to nesako, bet ir nereikia. Žinau, ką mano: sulaukusi trisdešimt dvejų atstūmė gerą žmogų, ir dar tokiu metu, kai turėjo suveikti biologinis laikrodis. O kas, jeigu vaikų aš nenoriu? Iš manęs būtų prasta mama. Dėl to nė kiek neabejoju. Žmonės aplinkui ieško savo vietų tvarkingai išrikiuotose kėdžių eilėse. Kėdės čia irgi parduodamos. Vienos labiau nusidėvėjusios, ki tos – mažiau.
20
– Tu rimtai? – klausia Ruta, kai vilkdamas odiniais suvarstomais batais apautas kojas Peris nueina, o mes prisėdame ant poros išbluku sių, atsiduodančių senienomis karalienės Onos laikų kėdžių. – Ar tik vaidinai prieš Perį? – Žinoma, rimtai, – atsakau jau irzlokai. – Kiek dar tau reikės kar toti? Nuo tada, kai Tomo lėktuvas pakilo į orą, Ruta tikrina mano būse ną kone kas valandą. Žinau, taip elgiasi iš meilės ir rūpesčio, bet, die važi, tai vargina. Kartais net kyla pagunda suvaidinti nervų priepuolį, kad ją įtikinčiau. – Negi jo nepasiilgsti? – nerimsta. – Tiesą sakant, ne. Turėčiau, bet nepasigendu. – O man jo trūksta, – sako tarsi sau. – Manau, tu pasiilgsti to, ką jis tau įkūnijo. – Ne, Koko, jis buvo mielas vaikinas, ir judu puikiai vienas kitam tikot. Iš dalies ji teisi – mums buvo gera kartu. Mudu gražiai sutarėme, kaip įprasta sakyti. Ir jeigu Tomas nebūtų išvykęs, galimas daiktas, ir dabar būtume kartu. Bet jo nėra, jis už tūkstančių mylių. Nors ir kaip Tomas stengėsi mane įkalbėti vykti su juo ir pradėti naują gyvenimą, jutau, kad tai ne man. Man patinka čia. Be to, kai vaikinas tau pasako, kad kraustosi gyventi į kitą pasaulio kraštą, o tavo nevalinga reakci ja – palengvėjimas, vargu ar tai pavadintum geru ženklu. Jaučiu įdėmų Rutos žvilgsnį, tarsi norėtų perskaityti slapčiausias mano mintis. Ir taip nuo tada, kai buvau paauglė. Kai netekau mamos, visi labai dėl manęs nerimavo. Ruta geros širdies, bet labai jau mėgs ta papostringauti apie jausmus, ir tas įdėmus jos žvilgsnis – ženklas, kad manęs laukia pokalbis. O reikalas tas, kad aš, skirtingai nei Ruta, apie jausmus kalbėtis nelabai mėgstu. Nemėgau būdama paauglė, ne mėgstu ir dabar. Lengvas pokalbis – dar pusė bėdos, kaip ir bendri pasvarstymai, bet išsami mano jausmų autopsija, kai Tomo nebeliko mano gyvenime, – ačiū, ne. Visą dėmesį sutelkiu į pakylą, Hjugas jau savo vietoje už siauro aukšto stalelio – iš šios tribūnos jis vadovaus aukcionui. Reikia jai
21
kažką atsakyti, kitaip to tiriamo žvilgsnio neatsikratysiu ir negalėsiu susikaupti. – Gal ir neblogai sutarėme, – pripažįstu, – bet ar įsivaizduoji mane ūkyje, kažkokiame užkampyje? Nieko gero nebūtų iš to išėję. Juk ži nai, galvijų nepakenčiu. Jie... nuo jų tokia smarvė, – nusijuokiu, taip Rutai parodydama, kad tik šmaikštauju. – Reikėjo bent jau pamėginti, Koko. Turėjai. Ir dar ne vėlu. Ne noriu, kad jaustumeis įpareigota čia likti ir rūpintis manim. Ir pati puikiai susitvarkysiu... – Jau ne kartą sakiau, kad likau čia ne dėl to, kad rūpinčiausi tavim. Žinau, kuo puikiausiai tvarkaisi, Ruta. Todėl siūlau šį pokalbį baigti ir žiūrėti reikalų. Dieve brangus, ir kodėl jie nepalieka manęs ramybėje? Kartais gal voju, kad Ruta, taip pat ir Ketė jau niekada nesiliaus manęs tardžiu sios, kodėl Tomas išvyko. Ketė irgi mano, kad turėjau keliauti kartu ir bent jau suteikti jam galimybę. O tiesa ta, kad aš visai nesielvartauju. Taip, Tomas šaunus vaikinas, ir jis man patiko... net buvo laikas, kai jį mylėjau. Jis ir dabar man patinka, ir aš linkiu jam sėkmės. Jam viskas bus gerai. Netruks susirasti kokią mielą merginą, ves ją ir susilauks šaunių vaikučių, paaugę jie lakstys su kaubojiškomis skrybėlėmis pas kui galvijų bandą. Bet tokie džiaugsmai – ne man. Visai nesuku sau galvos, kad mane jo gyvenime pakeis kita moteris, ir tai tikras ženklas, kad nebuvome vienas kitam skirti... kad ir kaip gražiai būtume atrodę iš šalies. – Gerai, – vos girdimai atsidususi sumurma Ruta. – Tik aš vis tiek nesuprantu, kaip gali būti tokia šalta ir abejinga. – Matyt, toks jau mano būdas. Ar jau galime pamiršti Tomą ir su sitelkti, ką vertėtų įsigyti parduotuvei? Laimė, Hjugas kosteli, taip skelbdamas oficialią aukciono pradžią. – Labas rytas, ponios ir ponai. Pradedam? – ištaria greitakalbe. Hjugas laiko nešvaisto – nori viską atlikti kuo greičiau. – Pirmas nu meris – ši įspūdinga indauja, – jis ranka mosteli dešinėn, kur du vyrai prakaituotais veidais velka masyvią tamsaus medžio indaują, kad visi galėtų apžiūrėti, jeigu dar nespėjo. – Baldas puikios būklės, – giria Hjugas. – Taigi, kas man už jį pasiūlys šimtą eurų?
22
Hjugas apžvelgia salę, nori įsitikinti, kad nepraleido kokios pakel tos rankos. Dažniausiai vieni pirkėjai, rodydami susidomėjimą siūlo mu daiktu, laiko kortelę su numeriu, kad būtų gerai matoma, o kiti tik linkteli galvą arba iškelia pirštą. Kol kas niekas nerodo nė menkiausio susidomėjimo. Aukciono pradžioje žmonės neskuba, laukia, kol Hju gas sumažins pradinę siūlomą kainą. – Septyniasdešimt penki eurai. Kas duos septyniasdešimt penkis? Niekas nesiūlo. Hjugas atsidūsta ir neramiai pasimuisto ant kėdės už savo stalo. Jis žino, kad diena bus nelengva ir teks gerokai paplušė ti, kol žmonės išsijudins. – Nagi, ponios ir ponai. Negi neatsiras, kas duotų man septynias dešimt penkis eurus už šį patikimą raudonmedžio baldą? Puikus lai mikis už tokią mažą kainą! Tyla. – Penkiasdešimt, gerai? – Hjugas iš paskutiniųjų stengiasi, kad bal sas neišduotų nusivylimo. Akimis vėl apmeta salę – regis, kažkas su sidomėjo. Ir nors Hjugas stengiasi to neparodyti, palengvėjimas, kurį jis jaučia, akivaizdus. – Penkiasdešimt eurų, pone. Kas duos penkias dešimt penkis? Dar kažkas pakelia ranką. – Penkiasdešimt penki, ponia priekinėje eilėje. Šešiasdešimt? Žaidimas įsibėgėja, kovoja du siūlytojai. Kaina šokinėja, kol pasie kia šimtą dešimt eurų ir daugiau nebekyla. – Šimtas dešimt? Ar kas pasiūlys daugiau? – Hjugo veidas neiš duoda jausmų, bet žinau, kad patyliukais džiaugiasi. Visi laukia, ar kitas siūlytojas dar kels kainą, bet taip nenutinka. Hjugas smarkiai taukšteli plaktuku į stalą ir surinka: – Parduota! Moteris iš pirmos eilės pergalingai iškelia savo numerį ir Hjugo padėjėja šalia jo įrašo duomenis apie pirkinį nešiojamajame kompiu teryje. Nieko nelaukęs, Hjugas jau imasi kito daikto iš sąrašo. Kitaip ir negali, tenka skubėti, nes jo sąraše net tūkstantis daiktų. Šiame pirmame etape mane dominančių daiktų nėra – reikės palū kėti. Bet aukcione niekada nebūna nuobodu, nes veiksmo čia netrūks ta. Į aukcionus ateina ir žmonių, kurie nė nesirengia ko nors pirkti ar
23
dėl ko nors derėtis. Žvilgteliu į kairę. Eilės gale ant medinės virtuvi nės kėdės kraštelio sėdi pusamžė moteris smėlio spalvos lietpalčiu. Ji niekada nieko neperka, nors nuolat lankosi aukcione, aš ją čia visada matau. Sėdi sau ir žymisi visas kainas. Keista, ji ne viena tokia. Yra ir daugiau panašiai besielgiančių žmonių. Gal juos čia atveja smalsu mas, nuobodulys, o gal keisti polinkiai. Kas supaisys? Maždaug po valandos jau buvau įsigijusi kabyklą skrybėlėms, gra žaus senoviško porceliano, dabar tokio madingo, ir nedidelį laikro dį, kurį dar reikės pataisyti. Kita eilėje – vonios kriauklė marmuri niu viršumi. Neabejoju, ją lengvai parduočiau. Tiesa, keliose vietose ji subraižyta, taip pat tektų šiek tiek patvarkyti, bet žmonėms toks prancūziškas stilius patinka. Gal net nuvalyčiau apsilaupiusius dažus. – Dabar – ši žavinga kriauklė. Ji parduodama kartu su keliomis dė žėmis įvairių mielų smulkmenų, – aiškina Hjugas, o pora vyrų prau syklę ir dėžes neša į salės priekį. Ruta slapta man kumšteli, aš linkteliu. Nebuvo reikalo priminti. Ir pati laukiau šios akimirkos. – Pradėsime nuo septyniasdešimties eurų, gerai? – klausia Hjugas. Sėdžiu sulaikiusi kvapą. Septyniasdešimt eurų pradžioje atrodo gerokai per daug. Laimė, ir kiti taip mano – salėje susidomėjusių ne matyti. – Penkiasdešimt? – stojusioje tyloje viltingai klausia Hjugas. – Trisdešimt? Trisdešimt eurų būtų kaip už dyką. Keliu savo kortelę, ir Hjugas pažvelgia į mane. – Turime trisdešimt. Kas duos keturiasdešimt? Sulaikau kvapą, iš paskutiniųjų tikėdamasi, kad niekas nepasiūlys daugiau. Jeigu gaučiau ją už trisdešimt eurų plius dar agento komisi nius, būtų amžiaus sandėris. – Nagi, – ragina Hjugas, aiškiai neketindamas pasiduoti. – Vien marmurinis jos viršus vertas triskart tiek! Ruta tyliai sudejuoja, ir man širdis nusirita į kulnus. Kai jau Hjugas atkreipė dėmesį, kad viršus marmurinis, kaina, žinoma, kils. Ir išties eilėse už mūsų sujudimas. Už mano kriauklę jau siūlo septyniasde šimt – ir ne kas kitas, o Peris. Taip ir maniau, bet, nė velnio, neleisiu,
24
kad būtų jo viršus. Per aną aukcioną jis man iš panosės nušvilpė nuos tabų riešutmedžio staliuką. Neleisiu, kad ir šiandien pakiaulintų. Hjugas žvelgia į mane. – Aštuoniasdešimt? Linkteliu. Aštuoniasdešimt man tinka. Tokios kainos ir tikėjausi. – Ponas siūlo devyniasdešimt. Po paraliais, Peris nepasiduoda. Kone automatiškai keliu ranką. Jau šimtas, ir Ruta man kumšteli į šoną. Aišku, ji nori, kad traukčiausi, bet negaliu leisti, kad Peris ir vėl gautų mano nusižiūrėtą daiktą. Peris kelia kainą iki šimto dešimties, tada aš siūlau šimtą dvide šimt, ir staiga mudu atsiduriame dėmesio centre. Šitokios karingos varžytynės, nors suma palyginti nedidelė, visada sukelia susidomė jimą. Perio atsakymas man – šimtas trisdešimt. Hjugas klausiamai žvelgia į mane – kamuoliukas mano lauko pusėje. – Ar verta, Koko? – šnibžda man į ausį Ruta. Ji ne kartą yra sakiusi, kad sėkmės aukcione paslaptis – laiku su stoti, visai kaip lošiant kortomis. Žinoma, vertėtų trauktis, kaina per dėm iškelta, bet vidinis balsas kužda, kad Periui nenusileisčiau. Ne šiandien. – Žinau, ką darau, – šnabždu puse lūpų ir dar kartą linkteliu Hjugui. Žaidimas vyksta toliau, ir aš noriu nugalėti. Žvelgdamas į mane, Hjugas kilsteli antakį – toks azartas jam prie širdies. – Atkaklioji dama siūlo šimtą keturiasdešimt. Pone? – Hjugas įsmeigia akis už manęs, ir aš sulaikau kvapą. Traukis, Peri. Traukis. Akimirką stoja tyla, o tada Hjugas su užmoju nuleidžia plaktuką, ir kriauklė mano. – Valio! – pusbalsiu sušunku. – Brangiai atsiėjo, – Ruta net švilpteli. – Nesijaudink. Jau turiu jai pirkėją, – meluoju. – Tikrai? – Taip. Be to, ir dėžėse bus vienas kitas dėmesio vertas daikčiukas. Atsigriebsim. – Įdomu kas? – prunkšteli Ruta.
25
Ji ne prasčiau už mane žino, kad tokios dėžės dažniausiai būna prikimštos beverčių niekniekių. Būsiu atvira, aš irgi nesitikiu rasti ką nors verta – greičiausiai jose seni laikraščiai, apipelijusios knygos, įskilę indai, ir visa iškart keliaus į šiukšliadėžę. – Palauk ir pamatysi. Labiau pasitikėk, – sumurmu, – ir nekalbink. Tu mane blaškai. – Gerai jau, panele Visažine, – sušnibžda Ruta, draugiškai man kumštelėdama. – Nekantrauju pamatyti, kokie lobiai slypi tose daug žadančiose dėžėse, gal mes net praturtėsime! – Na ir įsilinksminai, – atsakau, stengdamasi išlaikyti rimtą išraiš ką, bet nesusilaikau ir nusišypsau. Aišku, Ruta mane perprato – žino, kad blefuoju. Močiutė visada viską pastebi.