Page 1

74

J o h n I rv i n g

Dharas atsakė jam hindi kalba. – Jūs nebuvote apžiūrinėjantis kūną, daktare? – paklausė poli­ cininkas, atkakliai stengdamasis kalbėti angliškai. – Žinoma, ne, – užtikrino daktaras Daruvala. – Jūs nebuvote niekada paliečiantis kūną, puone? – paklausė pareigūnas garsiojo aktoriaus. – Aš niekada nebuvau jo paliečiantis, – atsakė Dharas irgi an­ gliškai, nepriekaištingai tiksliai mėgdžiodamas policininko hindi akcentą. Paskui pareigūnas išvyko, bet, eidamas per Dakvorto klubo valgomąjį, kiek per garsiai sunkiais savo batais kaukšėjo į akmeni­ nes grindis, tad pasišalindamas – to tikriausiai ir reikėjo tikėtis – užsitraukė pono Setnos nemalonę. Savaime aišku, senajam patar­ nautojui neįtiko ir budinčio pareigūno uniformos būklė: jo rusvai žalsvos spalvos marškiniai buvo išteplioti – priešpiečių pareigūnas, matyt, sudorojo porciją dalio ir apsidrėbė krūtinės kišenėlę lęšių ar pupelių koše, be to, ant pilkšvai gelsvos nevalyvo policininko apykaklės švietė ryškiaspalvė dėmė (nuo ciberžolės – su niekuo ne­ supainiojamas oranžinio atspalvio geltonumas). Užtat antrasis policininkas, priėjęs prie jų staliuko Damų sode, buvo jau ne paprastas inspektorius – kur kas aukštesnio rango ir nepalyginti tvarkingesnis. Iš pažiūros – bent komisaro pavaduoto­ jas. Remdamasis gausia surinkta medžiaga, – rašydamas Inspekto­ riaus Dharo filmų scenarijus, Farokas visuomet nuveikdavo didelį tiriamąjį darbą, tad visos detalės būdavo itin tikslios, nors ne visa­ da estetiškos, – scenaristas nesunkiai suprato, kad tai kriminalinių nusikaltimų skyriaus, įsikūrusio šalia Kraufordo prekyvietės, ko­ misaro pavaduotojas. – Ir visa tai – vien dėl golfo? – paklausė Inspektorius Dharas, bet pakankamai tyliai, kad neišgirstų ateinantis detektyvas.


c irko s ū n us

75

Neišmintingai pasirinkta, kokius žmones įžeisti Naujausiame Inspektoriaus Dharo filme buvo paminėta, kad ofi­ cialus Bombėjaus policijos inspektoriaus atlyginimas siekia vos 2500–3000 rupijų per mėnesį – maždaug šimtą dolerių. Tam, kad pakliūtų dirbti į pelningesnę vietelę, kitaip tariant, į rajoną, kur di­ delis nusikalstamumas, inspektoriui tenka papirkti administracijos pareigūną. Už kyšį, siekiantį nuo 75 000 iki 200 000 rupijų (bet pa­ prastai neviršijantį 7000 dolerių), inspektorius gali gauti postą, už­ tikrinantį nuo 300 000 iki 400 000 rupijų (dažniausiai – ne daugiau nei 15 000 dolerių) metinių pajamų. Naujausiame Inspektoriaus Dharo filme ir buvo bandoma klibinti klausimą: kaip policijos inspektorius, uždirbantis vos 3000 rupijų per mėnesį, sugeba su­ krapštyti 100 000 rupijų kyšiui? Filme vienas itin korumpuotas ir veidmainis policijos inspektorius tikslą pasiekia dirbdamas antru etatu – sąvadautoju; be to, jis dar ir eunuchų transvestitų viešnamio Folklando kelyje savininkas. Antrasis policininkas, artėjantis prie daktaro Daruvalos ir Ins­ pektoriaus Dharo staliuko, išspaudė šypseną, bet joje galėjai aiškiai įžvelgti vieningą visų Bombėjaus policijos pajėgų įniršį. Prostitučių bendruomenė jautėsi ne mažiau įžeista, be to, prostitutės turėjo dar ir rimtą priežastį pykti. Mat pastarasis filmas, „Inspektorius Dharas ir narvinių žudikas“, regis, užtraukė patį tikriausią pavojų žemiau­ sio lygio Bombėjaus prostitutėms, vadinamosioms narvinėms. Fil­ me pasakojama apie serijinį žudiką, kuris žudo narvines prostitu­ tes, o paskui ant nuogo negyvėlės pilvo nupiešia gašliai išsišiepusį dramblį; kai filmas pasirodė ekranuose, šį sumanymą pasisavino tikras žudikas. Tad dabar žudomos ir panašiu paveikslėliu papuo­ šiamos buvo tikros prostitutės, tik štai tikrosios žmogžudystės taip ir nebuvo atskleistos. Nenuostabu, kad visa armija kekšių, sunkiai dirbančių raudonųjų žibintų rajone, Folklando kelyje ir Granto ke­ lyje, taip pat daugybėje viešnamių, įsikūrusių klaidžiose Kamatipu­ ros gatvelėse, net neslėpė troškimo sudoroti Inspektorių Dharą. Ypač stipriu keršto geismu liepsnojo tam tikros rūšies pros­ titutės – eunuchai transvestitai. Filmo pabaigoje paaiškėja, kad


76

J o h n I rv i n g

kaip tik eunuchas transvestitas ir yra serijinis žudikas, dramblių piešėjas. Eunuchams transvestitams tai pasirodė be galo užgaulu, mat toli gražu ne visi tokie verčiasi prostitucija, o kur girdėta, kad kas nors iš jų kada būtų nusiritęs iki serijinio žudiko? To­ kie Indijoje laikomi „trečiąja lytimi“ ir vadinami hidžromis – tai urdu kalbos vyriškosios giminės žodis, reiškiantis hermafroditą. Tačiau hidžros – ne hermafroditai, bent iš prigimties; tai iškas­ truoti asmenys, todėl tiksliau juos būtų vadinti eunuchais. Egzis­ tuoja ir hidžrų kultas – pašvęsti Deivei Motinai Bahučarai Matai, būdamos nei vyrai, nei moterys, jos įgyja ypatingų galių laiminti arba prakeikti. Tradicinis hidžrų pragyvenimo šaltinis – elgeta­ vimas, taip pat jos dainuoja ir šoka vestuvėse ar kitose šventėse, o dažniausiai laimina naujagimius (ypač vyriškosios lyties). Hi­ džros rengiasi moteriškais drabužiais, tad, ko gero, tiksliausia jas vadinti eunuchais transvestitais. Hidžrų manieros paprastai būna itin moteriškos, bet kartu jos yra šiurkščios, nesidrovėdamos koketuoja, atkreipia į save dėmesį atvirai seksualiais judesiais – toks moterų elgesys Indijoje laikomas nederamu. Be kastravimo ir moteriškų drabužių, hidžros paprastai nesiima jokių priemonių dar labiau sumoteriškėti; dauguma ven­ gia vartoti estrogenus, o kai kurios taip atsainiai pešioja želiančią barzdą, kad neretą gali sutikti apšepusią net ir kelių dienų šeriais. Jei hidžrą kas nors išdrįsta užgauti ar prie jos kabinėtis arba jei ji susiduria su indais, kurie, susivilioję vakarietiškomis vertybėmis, nebetiki „šventomis“ hidžrų galiomis laiminti bei prakeikti, ji lyg niekur nieko gali įžūliai pasikelti suknelę ir viešai pademonstruoti sužalotus lyties organus. Daktaras Daruvala, rašydamas „Inspektoriaus Dharo ir nar­ vinių žudiko“ scenarijų, anaiptol nesiekė tyčia įžeisti hidžrų – jų vien Bombėjuje gyvena geri penki tūkstančiai. Vis dėlto, kadangi Farokas pats buvo chirurgas, jų kastravimo metodas jam atrodė barbariškas. Indijoje tiek kastravimo, tiek lyties keitimo operacijos draudžiamos, tačiau hidžros „operaciją“ (jai pavadinti jos vartoja anglišką žodį) atlieka kitos hidžros. Operuojamasis įdėmiai stebei­ lija į Deivės Motinos Bahučaros Matos paveikslą; jam patariama


c irko s ū n us

77

sukąsti savo paties plaukus, mat nuskausminamųjų negauna jokių, nebent būna kiek apkvaitinamas alkoholiu ar opijumi. Chirurgas (kuris visai nėra chirurgas) virvele perriša penį ir sėklides, kad pjūvis būtų tikslus, mat ir penį, ir sėklides būtina pašalinti vienu vieninteliu pjūviu. Kraujavimas nestabdomas, nes manoma, kad vyriškumas – tai tam tikri nuodai, kuriuos organizmas išsivalo kraujuodamas. Jokių siūlių: didelė kruvina žaizda tiesiog pridegi­ nama įkaitintu aliejumi. Kai pradeda gyti, šlaplei užsitraukti nelei­ džia vis įkišamas vamzdelis. Galiausiai susidariusi rando raukšlė šiek tiek primena makštį. Hidžros nėra šiaip mėgėjai rengtis priešingos lyties drabužiais; paprastus transvestitus (tuos, kurių vyriški lyties organai sveiki) jos itin niekina. Tokiems hidžroms apsimetėliams pavadinti yra net ats­ kiras žodis – zenanos. Visur esama savos hierarchijos. Prostitučių sluoksniuose hidžrų paslaugos kainuoja brangiau nei tikrų moterų, tik daktaras Daruvala niekaip negalėjo suprasti kodėl. Po begalinių ginčų taip ir liko neaišku, ar prostitutės hidžros yra homoseksua­ lios; vis dėlto žinoma, kad dauguma klientų vyrų pageidauja būtent tokios rūšies paslaugų, o tarp hidžrų paauglių, anot atlikto tyrimo, homoseksualūs santykiai gana paplitę dar net iki kastracijos. Vis dėlto Farokas įtarė, kad dauguma indų vyrų renkasi prostitutes hi­ džras todėl, kad jos atrodo moteriškesnės už tikras moteris, be to, neabejotinai begėdiškesnės už bet kokią moterį indę – o ir su savo lyg ir makštimi galaižin ką geba nuveikti. Jei patys hidžros yra homoseksualios orientacijos, kam tada jiems kastruotis? Gydytojui atrodė tikėtina, kad nors daugelis hi­ džrų klientų viešnamiuose būtent homoseksualai, vis dėlto ne kie­ kvienas pageidauja vien analinės sueities. Kad ir kas būtų manoma ar kalbama apie hidžras, jos iš tikrųjų trečioji lytis – paprasčiausiai (nors gal ne taip jau paprastai) kitos lyties atstovės. Beje, Bombė­ juje vis mažiau hidžrų įstengdavo pragyventi vien iš išmaldos ar kūdikių laiminimo – ir vis daugiau jų tapdavo prostitutėmis. Tačiau kas galėjo šauti į galvą Farokui, kad naujausiam Inspek­ toriaus Dharo filmui žudiku maniaku ir piešėju jis pasirinko kaip tik hidžrą? Kai atsirado tikras žudikas, mėgdžiojantis pramanyto


78

J o h n I rv i n g

personažo elgesį (policija prasitarė tik tiek, esą tikrojo žudiko pie­ šiniai – „akivaizdi variacija filmo tema“), paaiškėjo, kad šįsyk dak­ taras Daruvala įklampino Inspektorių Dharą į išties rimtą bėdą. Šis filmas sužadino kai ką blogiau už paprastą neapykantą, mat prosti­ tutės hidžros ne tik atvirai palaikė siūlymą nužudyti Dharą – troš­ ko pirma jį dar ir suluošinti. – Jos nori nurėžti tau kotą ir kiaušus, mielas berniuk, – perspėjo Farokas savo jaunąjį numylėtinį. – Mieste turi būti itin atsargus! Nutaisęs kuo abejingiausią išraišką, Dharas atsakė su tokiu pat sarkazmu, su kokiu būtų atsakęs ir jo garsusis personažas: – Ir be tavęs žinau. (Tai jis bent kartą pasakydavo kiekviename filme.) Nors pastarasis Inspektoriaus Dharo filmas virto tikru sukrė­ timu, tikro policininko pasirodymas tarp padorių dakvortiečių, priešingai, buvo visai neįspūdingas. Juk kiekvienam aišku, kad prostitutės hidžros nenužudė pono Lalo! Nebuvo jokių požymių, kad būtų mėginta žaloti aukos lyties organus, be to, net visiškai nu­ kvakęs hidžra niekaip negalėjo supainioti senioko su Inspektoriu­ mi Dharu. Dharas nežaisdavo golfo.

Dirba tikras detektyvas Kaip ir spėjo daktaras Daruvala, detektyvas Patelis iš tiesų buvo policijos komisaro pavaduotojas, antras žmogus skyriuje po komi­ saro; oficialiai jo pareigos vadinosi D.C.P. (deputy commissioner of police). Detektyvas, kaip vėl teisingai perprato Farokas, tikrai atvy­ ko iš kriminalinių nusikaltimų skyriaus, įsikūrusio šalia Kraufordo prekyvietės, ne iš artimiausios Tardeo policijos nuovados, mat kai kurios detalės, aptiktos apžiūrinėjant pono Lalo kūną, pastūmėjo golfo žaidėjo mirtį į visai kitą kategoriją – tą, kuria domėtis jau derėjo pačiam komisaro pavaduotojui. Kokiai kategorijai buvo priskirtas šis atvejis, daktaras Daruvala ir Inspektorius Dharas iškart nė nesuprato, o komisaro pavaduoto­ jas Patelis nesiskubino nieko aiškinti.


c irko s ū n us

79

– Meldžiu man atleisti, daktare, priimkite nuoširdžiausius atsi­ prašymus, pone Dharai, – prašneko detektyvas, gal keturiasdešim­ ties su trupučiu metų patrauklios išvaizdos vyriškis, tiesa, buvęs prakaulus smulkių bruožų veidas jau kiek apdribęs. Budrios jo akys ir apgalvota kalbėsena bylojo, kad komisaro pavaduotojas apdairus žmogus. – Kuris iš jūsų radote kūną? – paklausė detektyvas. Daktarui Daruvalai ne visuomet pavykdavo atsispirti pagundai papokštauti. – Man regis, pirmiausia kūną rado kažkuris grifas, – atsakė gydytojas. – Ak taip, žinoma! – neprieštaravo komisaro pavaduotojas, pražysdamas kupina tolerancijos šypsena. Ir tuoj pat, nė nekvies­ tas, prisėdo prie jų staliuko – ant kėdės, kuri buvo arčiausia Inspek­ toriaus Dharo. – Po grifų, – kreipėsi į aktorių, – pirmas žmogus, radęs kūną, buvote jūs, ar ne? – Kūno nejudinau ir net neliečiau, – iškart atsakė Dharas į klau­ simą, kurio detektyvas net nespėjo užduoti; Dharas tokio klausimo laukė – pats visuomet šito klausdavo filmuose. – O, puiku, dėkoju, – dabar jau detektyvas Patelis sutelkė dė­ mesį į gydytoją. – O jūs, daktare, savaime suprantama, apžiūrėjote kūną? – paklausė. – Aš, savaime suprantama, kūno neapžiūrėjau, – paprieštaravo daktaras Daruvala. – Aš ortopedas, ne patologas anatomas. Tiesiog konstatavau pono Lalo mirtį. – Taip, žinoma! – pritarė Patelis. – Bet gal bent pagalvojote, kokia galėtų būti mirties priežastis? – Golfas, – atsakė daktaras Daruvala; pats jis niekada nežai­ dė golfo, šlykštėjosi juo net per atstumą. Dharas šyptelėjo. – Dėl pono Lalo, – toliau kalbėjo gydytojas, – manau, galima tvirtinti, kad jį pražudė besaikės pastangos tobulėti. Beveik neabejoju, kad jį kamavo aukštas kraujospūdis – jo amžiaus žmogui nedera nuolat prarasti savitvardos, ir dar saulėkaitoje, per pačią kaitrą. – Bet diena visai nekaršta, netgi, sakyčiau, gana vėsi, – pabrėžė komisaro pavaduotojas.


80

J o h n I rv i n g

Inspektorius Dharas pasakė dar kai ką – taip, lyg būtų ilgai apie tai mąstęs: – Nuo numirėlio nesklido joks kvapas. Grifai dvokė, o kū­ nas – ne. Detektyvas Patelis, regis, nustebo išgirdęs šią žinią, Dharo pas­ tabumas padarė jam įspūdį. Bet atsakė tik tiek: – Būtent. Daktaras Daruvala pristigo kantrybės. – Brangusis komisaro pavaduotojau, kodėl jums pirmų pir­ miausia neatskleidus, ką patys jau žinote? – Ak, šitaip mes nieku gyvu negalime elgtis, – atsakė komisaro pavaduotojas kuo nuoširdžiausiai. – Ar ne? – paklausė Inspekto­ riaus Dharo. – Aišku, negalime, – patvirtino Dharas. – O koks apytikris mir­ ties laikas? Jau nustatėte? – pats paklausė detektyvo. – Labai geras klausimas! – įvertino Patelis. – Mirties laikas – šį­ ryt; kai radote kūną, auka buvo mirusi maždaug prieš dvi valandas, tikrai ne anksčiau. Daktaras Daruvala apsvarstė, ką išgirdęs. Kol ponas Banerdžis savo senojo varžovo ir draugo ieškojo klubo patalpose, ponas Lalas spėjo nužingsniuoti iki bugenvilijų sąžalyno už devintosios vejos, norėdamas kiek pasitreniruoti, kad nebepasikartotų apmaudus vakarykščias pralaimėjimas. Ponas Lalas nepasivėlino prisistatyti sutartu laiku, priešingai – net pasiankstino, o gal tiesiog buvo per daug uolus žaidėjas. – Vadinasi, grifai sulėkė pernelyg greitai, – padarė išvadą dak­ taras Daruvala. – Dar nebuvo jokio kvapo, jų negalėjo privilioti toks šviežias lavonas. – Taip – bet tik tuo atveju, jei nebuvo pralieta daug kraujo, jei nebuvo atviros žaizdos... ir dar saulėkaitoje, – patikslino Inspekto­ rius Dharas. Iš savo filmų, kad ir kokių prastų, jis sugebėjo išties nemaža pasimokyti; net detektyvas Patelis jau spėjo tai įvertinti. – Visai teisingai, – sutiko detektyvas. – Kraujo kaip tik ir telk­ šojo visa bala. – Lavonas buvo gerokai kruvinas, kai mes jį radome! – sušuko


c irko s ū n us

81

daktaras Daruvala vis dar nesusigaudydamas. – Ypač palei akis ir burną... pamaniau, kad grifai jau bus pradėję darbą. – Grifai ima kapoti snapais tik jau kraujuojančią žaizdą arba natūraliai drėgnas kūno vietas, – paaiškino detektyvas Patelis. La­ bai jau sklandžiai šneka angliškai tas policininkas, tegul ir komisa­ ro pavaduotojas, dingtelėjo daktarui Daruvalai. Gydytojas pats jautė, kaip kliuvinėja liežuvis kalbant hindi, su­ vokė, kad Dharas šneka hindi kur kas laisviau. Dėl šito daktaras Daruvala jautėsi trupučiuką nesmagiai; visus Inspektoriaus Dharo filmų dialogus, taip pat ir balso už kadro tekstą, jis rašydavo an­ gliškai. Į hindi juos išsiversdavo pats Dharas; tas frazes, kurios jam ypač patikdavo, – tiesa, jų pasitaikydavo nedaug, – aktorius taip ir palikdavo angliškai. O čia štai vienas ne visai eilinis policininkas leidžia sau malonumą pasipuikuoti angliškai kreipdamasis į žmo­ gų, kuris, kaip žino, yra kanadietis; tokį reiškinį daktaras Daruvala vadino „kanadietiškąja traktuote“ – kai koks nors Bombėjaus gy­ ventojas net nemėgindavo jo kalbinti hindi ar marathi kalbomis. Nors, kaip žinoma, beveik visi Dakvorto klubo nariai laisvai kal­ bėjo angliškai, Farokas ėmėsi naršyti kokios nors grakščios frazės hindi kalba, kad galėtų mestelėti detektyvui Pateliui, tačiau Dharas (nepriekaištinga anglų kalba) prašneko pirmas. Ir tik dabar gydy­ tojas susizgribo, kad Dharas, šnekėdamasis su komisaro pavaduo­ toju, nė karto nepasitelkė ryškaus hindi akcento, prie kurio buvo pripratinęs visą pramogų pasaulį. – Vienas paausys kraujavo gana smarkiai, – pasakė aktorius taip, lyg tai jau kažin kiek laiko neduotų jam ramybės. – Puiku, kaip tik taip ir buvo! – entuziastingai patvirtino de­ tektyvas. – Ponui Lalui buvo kirsta už ausies, o paskui, dar kartą – į smilkinį, galbūt jau pargriuvusiam. – Kuo buvo kirsta? – prasižiojo daktaras Daruvala. – Kuo – šitai mes žinome: jo paties ridenimo lazda! – atsakė detektyvas Patelis. – Kas tai padarė – štai ko nežinome. Per visą šimto trisdešimties metų Dakvorto sporto klubo isto­ riją – net anais neramiais Nepriklausomybės kovų laikais, net vi­ sais tais atvejais, kai lengvabūdiška linksmybė galėjo lengvai virsti


82

J o h n I rv i n g

smurtu (tarkime, anomis pašėlusiomis dienomis, kai kraują kaiti­ nanti ledi Dakvort švytuodavo nuogomis krūtimis) – niekada, nie­ kada čia nėra buvę žmogžudystės! Daktaras Daruvala jau susimąs­ tė, kokiais žodžiais reikės paskelbti šią žinią Narystės tarybai. Farokas nelinko manyti, kad kaip tik jo garbusis velionis tė­ vas ir buvo pirmoji žmogžudystės auka Bombėjuje per visą šimto trisdešimties metų Dakvorto klubo istoriją. Bene svarbiausia tokio neapsižiūrėjimo priežastis buvo ta, kad jis iš paskutiniųjų stengėsi išvis negalvoti apie tėvo nužudymą. Bet buvo ir kita, gal ne tokia reikšminga priežastis: gydytojas nenorėjo, kad smurtinė tėvo mirtis mestų šešėlį ant visais kitais atžvilgiais labai šiltų jausmų Dakvorto klubui, kuris, kaip jau minėta, buvo vienintelė vieta (be cirko), kur daktaras Daruvala galėjo pasijusti visiškai savas. Be to, daktaro Daruvalos tėvas buvo nužudytas ne pačiame Da­ kvorto klube. Jo vairuojamas automobilis išlėkė į orą Tardeo, ne Mahalakšmėje, tai yra gretimame rajone. Vis dėlto niekam, net pa­ tiems dakvortiečiams, nekilo abejonių, kad bomba veikiausiai buvo pakišta būtent tada, kai Daruvalos vyresniojo automobilis stovėjo Dakvorto klubo automobilių aikštelėje. Dakvortiečiai anuomet su­ skubo pabrėžti, kad vienintelis kitas per tą nelaimę žuvęs žmogus su klubu niekaip nebuvo susijęs – toji vargšė moteris nebuvo net klubo darbuotoja. Dirbo ji statybose ir, kalbama, kaip tik nešė ant galvos pintinę, pilną akmenų, kai sprogusio automobilio priekinis dešinysis sparnas skriedamas nurėžė jai galvą. Bet tai jau užpernykštis sniegas. O pirmasis dakvortietis, nužu­ dytas pačioje Dakvorto klubo teritorijoje, buvo ponas Lalas. – Ponas Lalas, – ėmė aiškinti detektyvas Patelis, – kaip tik buvo užsimojęs kirsti... na, man rodos, tai vadinama medine? O gal gele­ žine? Kaip jūs ten vadinate tą lazdą, skirtą trumpam aukštam smū­ giui į veją su duobute?.. Apie golfą nieko neišmanė nei daktaras Daruvala, nei Inspek­ torius Dharas; „medinė“ ir „geležinė“ abiem nuskambėjo gana kvailai. – Tiek to, nesvarbu, – numojo detektyvas. – Vienu žodžiu, po­ nas Lalas kaip tik buvo atsivėdėjęs smūgiuoti viena lazda, kai jam


c irko s ū n us

83

kažkas kirto kita – jo paties ridenimo lazda! Ją, kaip ir visą velionio krepšį su golfo lazdomis, radome bugenvilijų brūzgyne. Inspektorius Dharas įsitaisė puikiai iš filmų atpažįstama poza – o gal paprasčiausiai mąstė: pakėlęs galvą glostinėjo smakrą, šitaip tik dar labiau išryškindamas pašaipųjį vypsnį. Tai, ką netrukus pasakė, tiek daktaras Daruvala, tiek komisaro pavaduotojas Patelis buvo gir­ dėję jau daugybę kartų – Dharas sakydavo tai kiekviename filme. – Atleiskite, jei nuskambės kaip nelabai pagrįsti samprotavi­ mai, – tarė Inspektorius Dharas. Ši frazė buvo iš jo mėgstamųjų, filmuose Dharas dažniausiai tardavo ją angliškai, nors ne kartą pa­ sakė ir hindi kalba. – Atrodo, – kalbėjo jis, – kad žudikui nebuvo itin svarbu, kas taps jo auka. Ponas Lalas nebuvo su niekuo sutaręs susitikti bugenvilijose prie devintosios vejos. Atsidūrė ten visai at­ sitiktinai – žudikas negalėjo iš anksto žinoti, kad jis ateis. – Labai gerai, – įvertino Patelis. – Malonėkite tęsti. – Kadangi žudikui, regis, nelabai rūpėjo, ką nužudyti, – pridūrė Inspektorius Dharas, – tikriausiai galime daryti išvadą, kad svarbu buvo viena: nužudyti kurį nors iš mūsų. – Nori pasakyti – kurį nors iš narių? – sušuko daktaras Daru­ vala. – Nori pasakyti – kurį nors iš Dakvorto klubo? – Tai tik prielaida, – pabrėžė Inspektorius Dharas. Dar viena dau­ gybę sykių girdėta frazė – jis ir šitai pasakydavo kiekviename filme. – Esama tam tikrų įkalčių, kurie patvirtina jūsų prielaidą, pone Dharai, – kone nerūpestingai tarė detektyvas Patelis. Iš gurgždančių, baltutėlaičių marškinių, ant kurių nė su žibu­ riu nebūtum radęs jokio paskutinių pietų pėdsako, kišenėlės ko­ misaro pavaduotojas išsitraukė saulės akinius, paskui pasirausė giliau, iškrapštė sulankstytą polietileno skiautelę – daugmaž tokio dydžio, kad pakaktų suvynioti svogūno ar pomidoro griežinėlį. Iš jos išlukšteno dviejų rupijų banknotą, kurį kažkas buvo įsukęs į rašomąją mašinėlę, mat toje pusėje, kur įspaustas serijos numeris, buvo didžiosiomis raidėmis atspausdintas ir perspėjimas: Jeigu Dharas liks narys, žus ir daugiau narių. – Atleiskite, pone Dharai, turiu užduoti savaime suprantamą klausimą, – tarė detektyvas Patelis.


84

J o h n I rv i n g

– Taip, aš turiu priešų, – atsakė Dharas nė nelaukdamas klausi­ mo. – Taip, esama tokių, kurie mielai mane nudobtų. – Jį nužudyti trokšta visi! – sušuko daktaras Daruvala. Ir tuojau pat, palietęs jaunesniojo vyro ranką, atsiprašė: – Atleisk. Komisaro pavaduotojas Patelis vėl įsidėjo dviejų rupijų bankno­ tą į kišenę. Kai užsikabino ant nosies saulės akinius, daktaras Daru­ vala atkreipė dėmesį į pieštuko plonumo detektyvo ūsiukus – norint tokius nešioti, skustis tenka itin skrupulingai, pats gydytojas atsi­ kratė to įpročio dar nesulaukęs nė trisdešimties. Šitokius ūsiukus tenka nuolat išskusti tiek po nosimi, tiek virš lūpos, tad ranka turi būti itin tvirta. Sulaukęs tokio amžiaus, komisaro pavaduotojas, rei­ kia manyti, būna priverstas alkūne atsiremti į veidrodį, mat šitaip nusiskusti tėra vienintelis būdas: reikia išimti iš skustuvo peiliuką, jį laikyti pirštais ir vengti net menkiausio netikslaus judesio. Žmogui, įkopusiam į penktą dešimtį, – tikra tuštybė, ir dar suryjanti bega­ lę laiko, įvertino Farokas; o gal komisaro pavaduotoją nuskuta kas nors kitas? Tarkime, kokia nors jauna moteris nedrebančia ranka? – Trumpiau tariant, – kalbėjo detektyvas Dharui, – neatrodo, kad pažinotumėte visus savo priešus. – Atsakymo jis net nelau­ kė. – Manau, pirmiausia galime įtarti visas prostitutes – ne vien tik hidžras – ir daugumą policininkų. – Aš pirmiausia įtarčiau būtent hidžras, – įsiterpė Farokas; jis vėl mąstė kaip scenaristas. – O aš ne, – paprieštaravo detektyvas Patelis. – Nejaugi hidž­ roms gali rūpėti, ar Dharas – šito klubo narys, ar ne? Joms terūpi nurėžti jam penį ir sėklides. – Ir be tavęs žinau, – vėl pasitelkė įprastą frazę Inspektorius Dharas. – Labai abejoju, ar žudikas gali būti klubo narys, – tarė dakta­ ras Daruvala. – Nevalia atmesti ir tokios tikimybės, – paprieštaravo Dharas. – Ir neketinu, – patikino detektyvas Patelis. Paskui padavė savo vizitinę kortelę ir daktarui Daruvalai, ir Inspektoriui Dharui. – Jei skambinsite, – pasakė Dharui, – verčiau skambinkite man į namus; jumis dėtas, kriminalinių nusikaltimų skyriuje jokių ži­


c irko s ū n us

85

nučių nepalikčiau. Juk gerai žinote, kad mumis, policininkais, ne­ galima pasitikėti. – Taip, – sutiko aktorius. – Žinau. – Atleiskite, detektyve Pateli, – įsikišo daktaras Daruvala. – Sa­ kykite, kur radote tą dviejų rupijų banknotą? – Buvo įgrūstas ponui Lalui į burną, – atsakė detektyvas. Kai komisaro pavaduotojas pasišalino, abu draugai dar kurį laiką sėdėjo, klausydamiesi vėlyvos popietės garsų. Klausėsi taip susitelkę, kad nė nepastebėjo išeinančios antrosios ponios Dogar, nors ši gaišavo kaip įmanydama. Pakilo nuo staliuko, bet čia pat sustojo ir pažvelgė per petį į atkakliai nereaguojantį Inspektorių Dharą, tada žengė porą žingsnių, vėl sustojo, vėl atsisuko, dar ga­ liuką paėjėjo ir atsisuko dar kartą. Įdėmiai ją stebėjęs ponas Setna nutarė, kad ji kuoktelėjusi. Po­ nas Setna matė kiekvieną painaus antrosios ponios Dogar pasitrau­ kimo iš Damų sodo bei klubo valgomojo etapą, tačiau Inspektorius Dharas, regis, net nepastebėjo, kad tos moters išvis esama. Senąjį patarnautoją sudomino tai, kad ponios Dogar žvilgsnis smigo vien tik į Dharą – nė kartelio net neslystelėjo prie daktaro Daruvalos, ji net nedirstelėjo ir į policininką – kita vertus, detektyvas Patelis sėdėjo nugara į ją. Ponas Setna stebėjo ir komisaro pavaduotoją, kuris kažkam skambino iš telefono automato kabinos vestibiulyje. Trumpą va­ landėlę detektyvo dėmesį patraukė ponia Dogar ir jaudri jos bū­ sena; kai moteriškė nudrožė prie įvažiavimo keliuko ir paliepė automobilių aikštelės patarnautojui atvaryti mašiną, policininkas, regis, spėjo užfiksuoti jos grožį, skubrumą ir kažką panašaus į nir­ šulio išraišką veide. Galbūt komisaro pavaduotojas svarstė, ar ta moteris panaši į žudikę, visai neseniai mirtinai užtvojusią senioką golfo lazda; tiesą sakant, pagalvojo ponas Setna, antroji ponia Do­ gar atrodo taip, lyg dar tik trokštų kai ką užmušti. Tačiau į ponią Dogar detektyvas Patelis dirstelėjo tik probėgšmais, jį labiau domi­ no pokalbis telefonu. Vis dėlto pokalbis pasirodė toks šeimyniškas, kad nenusipelnė net pono Setnos susidomėjimo – šis klausėsi ausis pastatęs, bet tik


86

J o h n I rv i n g

tol, kol įsitikino, kad Patelis skambina ne policijos reikalais. Ponui Setnai neliko abejonių: detektyvas kalbėjosi su žmona. – Ne, mieloji, – tarė detektyvas, paskui ilgokai kantriai klau­ sėsi. – Ne, juk būčiau tau pasakęs, brangioji. – Dar valandėlę klausėsi. – Taip, mieloji, žinoma, prižadu, – tarė galiausiai. Dabar jau komisaro pavaduotojas užsimerkė, klausydamasis balso ragelyje; jį stebėdamas, ponas Setna pajuto neapsakomą pasi­ tenkinimą, kad taip ir liko nevedęs. – Juk aš neatmetu tavo teorijų! – staiga sušuko detektyvas Pate­ lis į ragelį. – Ne, aišku, kad nepykstu, – tuojau pridūrė su rezignaci­ ja balse. – Atleisk, jei nuskambėjo piktai, brangioji. Netgi toks užkietėjęs šniukštinėtojas kaip ponas Setna šito jau nebegalėjo ištverti, tad nutarė palikti policininką aiškintis asmeni­ nių santykių be liudininkų. Poną Setną šiek tiek nustebino tik tai, kad detektyvas Patelis su žmona kalbasi angliškai. Tad štai kodėl to detektyvo anglų kalba visai pakenčiama, nutarė senasis patarnau­ tojas, – jis nuolat miklina liežuvį! Tačiau kokią žeminančią kainą už tai tenka mokėti! Ponas Setna grįžo į valgomojo kertę arčiausiai Damų sodo ir vėl užsižiūrėjo į daktarą Daruvalą bei Inspektorių Dharą. Tuodu tebesėdėjo visiškai pasinėrę į vėlyvos popietės gar­ sus. Stebėti juos – ne kažin kokia pramoga, bet tuodu – bent jau ne sutuoktinių pora. Vėl sukaukšėjo teniso kamuoliukai, skaitykloje kažkas užknar­ kė, virtuvės patarnautojai, kaip įprasta, tarškindami lėkštėmis nu­ rinko po pietų indus – išskyrus tą stalą, prie kurio pasistatę po sti­ klinę šaltos arbatos sėdėjo gydytojas ir aktorius. (Saldainėlius iki paskutinio sušlavė detektyvas Patelis.) Visi Dakvorto klubo garsai buvo lengvai atpažįstami: gurgždus naujintėlės kortų malkos šna­ rėjimas, į kits kitą atsitrenkiančių biliardo kamuolių bilsnojimas, šluotų skrebenimas šokių salėje – ši buvo valoma kiekvieną popietę tuo pačiu metu, nors šiokiadieniais šokių beveik niekad nebūdavo. Atsklido ir iš proto varantis nenutrūkstamas apavo cypčiojimas ir tapnojimas į badmintono aikštelės glotnią kietmedžio dangą – pa­ lyginti su šiuo karštligišku batų gurgždėjimu, duslūs raketės smū­ giai į plunksninuką aidėjo slopiai, lyg kas pliauškyne muštų muses.


c irko s ū n us

87

Daktarui Daruvalai atrodė, kad kaip tik dabar – pati netin­ kamiausia akimirka užgriozti Inspektorių Dharą dar viena bloga žinia. Žmogžudystė ir ne visai įprastas grasinimas mirtimi – šito vienai popietei gana net su kaupu. – Ko gero, vakarieniauti verčiau grįžtum į namus, – tarė dakta­ ras Daruvala draugui. – Taip, Farokai, neatsisakyčiau, – sutiko Dharas. Kitu atveju ti­ krai būtų mestelėjęs kokią kandžią pastabą dėl daktaro Daruvalos žodžio „vakarieniauti“. Dharui nepatiko pernelyg laisvas „vakarie­ nės“ termino vartojimas: įnoringo aktoriaus nuomone, „vakarie­ ne“ dera vadinti tik lengvą ankstyvo vakaro užkandį arba valgymą, tarkime, po dienos filmavimo aikštelėje. Dharo nuomone, šiaurės amerikiečiai šį žodį vartojo taip, tarsi „vakarienė“ ir „pietūs“ būtų sinonimai; savo ruožtu Farokas manė, kad „vakarienę“ iš tiesų ga­ lima vadinti „pietumis“ ir atvirkščiai. Kai daktaras Daruvala susiruošė išsakyti Dharui šiokį tokį prie­ kaištą, jo balse nuskambėjo tėviška gaidelė. Jis tarė aktoriui: – Tau lyg ir nebūdinga šnekėtis švaria anglų kalba be jokio ak­ cento su visiškai nepažįstamu žmogumi. – Policininkas jau savaime nėra man visiškai nepažįstamas, – atsakė Dharas. – Policininkai kalbasi tarpusavyje, bet niekad – su žiniasklaida. – O, man ir išgaravo, kad policijos įpročius tu pažįsti kaip savo penkis pirštus! – sarkastiškai drėbė Farokas. Bet Dharas jau buvo vėl pasinėręs į įprastą vaidmenį; ką jau ką, o tylėti jis mokėjo idea­ liai. Daktaras Daruvala jau gailėjosi leptelėtų žodžių. Reikėjo pa­ sakyti visai ką kita: „Ak, mano mielas berniuk, tau visai nebūtina tapti šito siužeto pagrindiniu personažu!“ O dabar norėjo saky­ ti maždaug štai ką: „Mielas berniuk, juk yra ir tokių, kurie tave myli, – aš tave myliu. Juk tu tai žinai!“ Tačiau, užuot pasakęs, ką norėjo sakyti, daktaras Daruvala tarė: – Kaip Narystės tarybos pirmininkas svečio teisėmis, manau, privalau apie šį grasinimą pranešti kitiems klubo nariams. Aišku, mes balsuosime, bet nuojauta kužda, kad dauguma pasisakys už tai, kad žinią dera paskelbti visiems.


88

J o h n I rv i n g

– Aišku, visi turėtų žinoti, – atsakė Inspektorius Dharas. – O man reikėtų atsisakyti klubo narystės, – pridūrė. Daktarui Daruvalai tiesiog netilpo galvoj, kad tai įmanoma: nejaugi kažkoks nusikaltėlis, žmogžudys, gali šitaip greitai ir veiks­ mingai sunaikinti užvis labiausiai puoselėjamą (gydytojo akimis) Dakvorto klubo vertybę – giluminį asmeninės erdvės, kone atsi­ ribojimo pajautimą, lyg dakvortiečiams būtų suteikta prabanga iš tikrųjų nė negyventi Bombėjuje? – Mielas berniuk, – paklausė gydytojas, – ką dabar darysi? Dharo atsakymas pribloškė daktarą Daruvalą, nors neturėjo smarkiai nustebinti; gydytojas jau daug kartų buvo jį girdėjęs – kie­ kviename Inspektoriaus Dharo filme. Farokas juk pats tą atsakymą ir parašė! – Ką dabar darysiu? – pakartojo Dharas, lyg mąstydamas bal­ su. – Išsiaiškinsiu, kieno tai darbas, ir jį pričiupsiu! – Nekalbėk su manim personažo žodžiais! – aštriai kirto dakta­ ras Daruvala. – Dabar mes ne filme! – Aš visada filme, – atšovė Dharas. – Aš gimęs filme! O paskui beveik išsyk buvau permestas į kitą filmą, ar ne taip? Kadangi daktaras Daruvala ir jo žmona manė esantys vieninte­ liai asmenys Bombėjuje, žinantys viską apie Dharą ir jo kilmę, gy­ dytojui liko tik patylėti. Širdies gilumoje, mąstė daktaras Daruvala, privalome puoselėti šlakelį gailesčio tiems, kurie visuomet jautėsi atkirsti nuo užvis labiausiai jiems pažįstamos aplinkos, tiems, kurie arba yra svetimšaliai, arba dėl savito požiūrio į kai kuriuos daly­ kus jaučiasi esą svetimšaliai – net savo gimtajame krašte. Tačiau Farokas žinojo, jog širdies gilumoje taip pat rusena ir šioks toks įtarimas, kad tokie žmonės jaučia poreikį jaustis atkirsti nuo visuo­ menės. Vis dėlto tie, kurie patys puoselėja savo vienatvę, ne mažiau vieniši už tuos, kuriuos vienatvė užklumpa netikėtai, be to, jie ly­ giai taip pat nusipelno ir mūsų gailesčio – tai daktarui Daruvalai nekėlė abejonių. Vis dėlto pats dorai nesuprato, kurį iš jųdviejų turi omeny – Dharą ar save patį. Netikėtai Farokas susizgribo likęs prie staliuko vienas: Dharas išnyko taip pat nepastebimai, kaip ir buvo atėjęs. Daktaro Daru­


c irko s ū n us

89

valos akis užkliuvo už blyksnio – tai buvo pono Setnos sidabrinio padėklo mestas atšvaitas, priminęs gydytojui kažin kokį žibantį daikčiuką, kurį trumpą valandėlę snape laikė varna. Senasis patarnautojas sugavo daktaro Daruvalos žvilgsnį ir tuoj pat prisistatė lyg pakviestas. – Prašyčiau vieną „Kingfisher“, – tarė gydytojas.

Kaip nuklajojo gydytojo mintys Vėlyvą pavakarę į Damų sodą tįso vis ilgesni šešėliai; daktaras Da­ ruvala paniuręs pastebėjo, kad ryškiai rausvi bugenvilijų žiedai pa­ tamsėję, dabar jie atrodė kone kraujo raudonumo, nors toks įspūdis buvo gerokai perdėtas – nenuostabu, Inspektoriaus Dharo kūrėjas buvo linkęs viską perdėti. Iš tikrųjų bugenvilijos tebebuvo tokios pat rausvos (ir tokios pat baltos) kaip anksčiau. Praslinko kiek laiko, ir ponas Setna sunerimo: gydytojas taip ir nepalietė savo mėgstamo alaus. – Kas nors negerai? – pasiteiravo senasis patarnautojas, ilgu pirštu rodydamas „Kingfisher lager“ bokalą. – Ne ne, alus niekuo dėtas, – patikino Farokas ir gurkštelėjo, tik alaus gurkšnis ne kažin kiek jį paguodė. – Alus puikus, – pridūrė. Senasis ponas Setna linktelėjo, lyg puikiausiai žinodamas, kas slegia daktarą Daruvalą; ponas Setna visuomet įsivaizduodavo ži­ nąs tokius dalykus. – Žinau žinau, – sumurmėjo senasis parsas. – Kur pražuvo anie laikai... viskas nebe taip, kaip anksčiau. Daktarą Daruvalą užvis labiausiai ir erzino pono Setnos įjunkis rimtu veidu dėstyti nuvalkiotas tiesas. Žiūrėk, nė mirktelėti nespė­ si, pagalvojo Farokas, o tas nuoboda senas krienas jau ims porinti, esą aš – ne toks, koks buvo garbusis mano velionis tėvas. Ir iš ti­ krųjų – senasis patarnautojas buvo besižiojąs dar kažko pridurti, bet čia iš valgomojo atsklido nemalonus ausiai garsas; poną Setną ir daktarą Daruvalą Damų sode jis pasiekė tarytum koks šiurkštus signalas atkreipti dėmesį – panašiai sureaguotum į žmogų, traški­ nantį krumplius.

Cirko sūnus  

Knygos Cirko sūnus ištrauka

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you