VIRSELIS 48 •
Sand ra Brown
Sesilijus vos pajėgė slėpti jaudulį. Kaip ištverti tą laukimą ir neišsiduoti? Lygtinė laisvė ne ką geriau negu kalėjimas. Jį nuolat lankė lygtinai paleistųjų inspektorius, lindo į kiekvieną jo gyvenimo užkaborį. Jis turėjo dirbti kiekvieną dieną vien tam, kad tas šunsnukis Reinoldsas galėtų jį užgaulioti. Koks čia gyvenimas? Jis per daug protingas, per daug talentingas, kad eikvotų save asilo vertam gyvenimui. Be to, juodu su Karlu skirti vienas kitam. Netrukus vėl bus kartu, darys ką geriausiai sugeba, ką kartu darė nuo tada, kai dar buvo vaikai, – užkurs pragarą. Visą popietę Sesilijus praleido peržiūrėdamas jų planą, vis jį narstė, norėdamas įsitikinti, ar ko nepraleido. Truputį maudė, kad Karlas buvo vyriausiasis planuotojas ir vadas. Jis vadovavo net iš kalėjimo, ir taip visada buvo, nors, po teisybei, lyderio vaidmuo turėtų priklausyti Sesilijui, juk jis vyresnis. Bet Karlas anksti ir be jokių ceremonijų perėmė tas pareigas ir niekada negrąžino. Viena, ką jie turi aiškiai sutarti visiems laikams: Sesilijus turi vienodą balsą. Jis iš pat karto tai tiesiai broliui pasakys. Aišku, Karlui bus sunkoka pereiti prie demokratiškesnio požiūrio. Bet jie nebe vaikai. Sesilijui nebereikia auklės. Jis irgi sėdėjo kalėjime. Patirtis jį užgrūdino. Nors pareigūnams jis vaidino verkšlenantį silpnavalį, išties buvo stipresnis, nei brolis jį prisiminė. Šįkart jokių klaidų. Viskas paruošta. Jis sumanė saugų darbelį ir dar saugesnį atsitraukimo planą. Po velnių, jis net turi slaptą ginklą, apie kurį dargi Karlas nenutuokia. Palinkęs prie savo knebinio sukikeno vien pagalvojęs, kaip nustebs Karlas, kai jam pateiks staigmeną.