VIRSELIS 48 •
Sand ra Brown
Sesilijus vos pajėgė slėpti jaudulį. Kaip ištverti tą laukimą ir neišsiduoti? Lygtinė laisvė ne ką geriau negu kalėjimas. Jį nuolat lankė lygtinai paleistųjų inspektorius, lindo į kiekvieną jo gyvenimo užkaborį. Jis turėjo dirbti kiekvieną dieną vien tam, kad tas šunsnukis Reinoldsas galėtų jį užgaulioti. Koks čia gyvenimas? Jis per daug protingas, per daug talentingas, kad eikvotų save asilo vertam gyvenimui. Be to, juodu su Karlu skirti vienas kitam. Netrukus vėl bus kartu, darys ką geriausiai sugeba, ką kartu darė nuo tada, kai dar buvo vaikai, – užkurs pragarą. Visą popietę Sesilijus praleido peržiūrėdamas jų planą, vis jį narstė, norėdamas įsitikinti, ar ko nepraleido. Truputį maudė, kad Karlas buvo vyriausiasis planuotojas ir vadas. Jis vadovavo net iš kalėjimo, ir taip visada buvo, nors, po teisybei, lyderio vaidmuo turėtų priklausyti Sesilijui, juk jis vyresnis. Bet Karlas anksti ir be jokių ceremonijų perėmė tas pareigas ir niekada negrąžino. Viena, ką jie turi aiškiai sutarti visiems laikams: Sesilijus turi vienodą balsą. Jis iš pat karto tai tiesiai broliui pasakys. Aišku, Karlui bus sunkoka pereiti prie demokratiškesnio požiūrio. Bet jie nebe vaikai. Sesilijui nebereikia auklės. Jis irgi sėdėjo kalėjime. Patirtis jį užgrūdino. Nors pareigūnams jis vaidino verkšlenantį silpnavalį, išties buvo stipresnis, nei brolis jį prisiminė. Šįkart jokių klaidų. Viskas paruošta. Jis sumanė saugų darbelį ir dar saugesnį atsitraukimo planą. Po velnių, jis net turi slaptą ginklą, apie kurį dargi Karlas nenutuokia. Palinkęs prie savo knebinio sukikeno vien pagalvojęs, kaip nustebs Karlas, kai jam pateiks staigmeną.
Septintas skyrius
D
– žekas sakė, kad jo peilį nukalė indėnų karys. Komančių karys, seneli. – Deividas liovėsi čiauškėjęs apie Džeką Sojerį tik tam, kad susigrūstų į burną šakutę bulvių košės. – Jis tiek daug visko žino. Džekas Sojeris dabar vienintelė Deivido kalbų tema. Kai jie grįžo iš miesto ir iš toli pamatė Džeko pikapą vis dar šalikelėje, Deividas vos galėjo sulaukti, kol mašina sustos. Delrojus pasitiko juos prie vartų, atitveriančių tvarkingą kiemą nuo ganyklos. – Seneli, ar matei Džeką? Iš susijaudinimo vos atgaudamas dvasią, Deividas pabėrė tiek daug klausimų ir taip greitai, kad Ana daugelio jų nespėjo suprasti. Delrojus liepė berniukui nusiraminti. Nieko neįprasta. Delrojus mylėjo anūką, bet burbuliuojanti Deivido energija dažnai jį erzindavo. Kas Anai iškart krito į akis, tai pasikeitęs pats Delrojus. Juk buvo tvirtų nuostatų žmogus. Visada turėdavo savo nuomonę. Jei ką nuspręsdavo, niekada nesvyruodavo. Jei ką darė, darė ryžtingai, neatsiprašinėdamas. Todėl buvo keista girdėti, kaip nedrąsiai, abejodamas jis ėmė pasakoti, kad pasamdė Džeką fermos darbininku. Stengdamasi paslėpti nuostabą, ji parodė: Taip greitai? Ką apie jį žinote?
50 •
Sand ra Brown
– Jis tinka. Manau, bus smarkus darbininkas. – Ir nežiūrėdamas į ją pridūrė: – Gyvens senajame vagonėlyje. Tai dar labiau stebino, bet dar prieš jai ženklais pareiškiant savo nuomonę jis užbėgo už akių. – Jis pats susitvarkys, dėl to nesirūpink. Ir apskritai, įsivaizduok, kad jo išvis nėra. Jau pasiunčiau jį dirbti į tvartą. Tiesiog norėjau, kad žinotum, jis čia kurį laiką darbuosis. O dabar ir man laikas grįžti prie darbo. Pasimatysime per vakarienę. Daugiau nieko nepaaiškinęs, jis apsisuko ir nuėjo. Visus tuos metus, kai Dinas mirė, ji buvo atsakinga už namus, o Delrojus rūpinosi ferma. Nors ji dažnai užsimindavo, uošvis užsispyrėliškai atsisakydavo net pasvarstyti, kad reikėtų ką nors pasisamdyti nuolatiniam darbui. Jis darėsi per senas taip sunkiai dirbti, ir tai buvo dalis bėdos. Samdyti jam neleido išdidumas. Jis net pats sau neprisipažino, kad jau nebesusitvarko su darbais, kuriuos visą amžių nuveikdavo. Gali būti, jautėsi išduosiąs ir mirusį sūnų, jei pasamdys svetimą žmogų. Niekas neturėjo teisės užimti Dino vietos Delrojaus širdyje. Nenorėjo, kad ir dirbant kas nors užimtų Dino vietą šalia jo. Papietavusi Ana spėliojo, kas taip staiga pakeitė Delrojaus nuostatas. Negi išties jo širdyje įvyko lūžis? Gal pagaliau susitaikė, kad reikalingas pagalbos? Ar Sojeris tiesiog gerai moka parsiduoti? Gali būti. Bet buvo ir kita galimybė – ir ji labiausiai baugino. Vakaro žinios. Kad nusiramintų, ji plekštelėjo į stalą, norėdama atkreipti uošvio dėmesį. Ar bijote, kad jis čia atsibastys? – Ne. Ji perskaitė trumpą atsaką iš jo lūpų. Patvirtindamas jis griežtai papurtė galvą. Vis dėlto Ana ne visiškai juo patikėjo. Tai kodėl pasamdėte tą žmogų? Kad būtų kas nors netoliese, jeigu kas...
B e žo d ži ų
•
51
– Čia nėra jokio ryšio. Tas Sojeris apsireiškė ieškodamas darbo. Svarsčiau, gal mums reikia žmogaus. Ir viskas. – Susijaudinęs jis kurį laiką valgė. Ana į jį tebežiūrėjo. Neapsikentęs jis nuleido šakutę ir kreipėsi į ją nebesukdamas akių. – Ana, jis čia neateis. Pernelyg rizikuotų. Be to, nespės taip toli nusigauti, jį greitai sučiups. – Seneli, ką sučiups? – paklausė Deividas. – Nieką. Ir nekalbėk pilna burna. – Vėl atsisukęs į Aną pasakė: – Šiandien skambino valstijos policija. Klausė, ar nenorėčiau, kad kas nors čia budėtų ir stebėtų namus. Dėl viso pikto. Pasakiau ne. Ji nudelbė akis į lėkštę. Delrojus tekštelėjo į stalą. Tai pajutusi, ji vėl pakėlė akis. – Aš išties manau, kad nėra jokio pavojaus. Bet jei nori, jiems paskambinsiu ir priimsiu pasiūlymą. Paprašęs, kad kas nors saugotų jo šeimą, jis prisipažintų bijąs pabėgusio Karlo Herboldo. Tokias drastiškas atsargumo priemones Delrojus laikytų savo silpnumu. Va jei ji paprašytų, galėtų nusileisti, bet ir tai nebūtų patenkintas. Ji papurtė galvą: ne. Atrodo, jam palengvėjo. Sprendimas priimtas, ir šis klausimas baigtas. Vis dėlto Ana abejojo, kad Delrojus būtų samdęs Džeką Sojerį, jei tie kaliniai nebūtų pabėgę. – Įdomu, ką Džekas valgo vakarienės. – Deividas pasilenkė į priekį, kad pro langą matytų vagonėlį. Jų dienos tokios nuspėjamos, kad bet koks nukrypimas nuo įprasto ritmo – didelis įvykis, ypač beribio smalsumo penkiamečiui. Sūnus išmoko ženklų kalbą kartu su anglų, tad bendraudamas putliais pirštukais, jis be paliovos klausinėdavo kaip bet kuris vaikas. Vakarais Anos pirštai būdavo sustingę nuo begalinio atsakinėjimo. – Gal Džekas nieko neturi. Ką jis valgo? Seneli, ar jis moka virti? – Ne mūsų reikalas, ką jis valgo. Jis čia tik dirba, viskas.
52 •
Sand ra Brown
– Ar jis galės kartais pažaisti su manim? – Laikykis nuo jo atokiai, Deividai, rimtai sakau. – Bet jis toks geras, – atsiliepė nusiminęs Deividas. – Ir myli dinozaurus. – Jis pasamdytas dirbti, ne tavęs linksminti. Ana parodė: Ar jis sakė, iš kur atvyko? – Jis iš tų bastūnų padermės. Ji metė į uošvį klausiamą žvilgsnį rodydama, kad ne visiškai suprato. Kaip valkata? Duoneliautojas? – Ne, jis dirba. Tik vis klajoja. Niekada neužsibūna vienoje vietoje. Jis gali rytoj išeiti. Sukrėstas tokios galimybės, Deividas paklausė: – Seneli, ar manai, kad jis rytoj išeis? Mama, ar tikrai? Ji parodė nemananti, kad jis taip greit iškeliautų. Delrojus liepė baigti vakarieniauti, tai Deividas ir padarė be žodžių. Ana slaptom vylėsi, kad Deividas dar pakamantinės Delrojų. Ji pati norėjo daugiau sužinoti apie Džeką Sojerį, bet tam kartui smalsumą užgniaužė. Kaip visada po vakarienės Deividas nunešė indus nuo stalo į kriauklę, tuo tarpu ji su Delrojumi ilsėdavosi prie paskutinio puodelio kavos ir aptardavo dienos įvykius. Delrojus niekada nebuvo kalbus, todėl marčios tylėjimas jam netrukdydavo. Bet šįvakar jis buvo itin tylus. Po kurio laiko ji paklausė: Ar skaitėte laikraštyje apie Ezio Hardžo atsisveikinimo vakarienę? – Seniai buvo laikas, jei nori mano nuomonės, – atsakė. – Jam jau beveik aštuoniasdešimt. Ana šyptelėjo į kavos puodelį. Atsistatydinęs šerifas buvo ne ką vyresnis už Delrojų. Ir jums reikėjo eiti. Buvo minia žmonių. Daugumą turėtumėte pažinoti. – Manęs ten nė surišęs nenutemptum. Bilietai buvo po dvidešimt dolerių vienam. Ne bilieto kaina jį atbaidė. Nebūtų ėjęs į bendruomenės renginį, net jei bilietai būtų buvę už dyka. Ir jam niekada
B e žo d ži ų
•
53
neatėjo į galvą, kad marti būtų norėjusi. Ezis Hardžas visą jos gyvenimą buvo šerifas. Ji manė, kad jis nusipelnė gerų išleistuvių. Bet jei būtų užsiminusi, kad eikime, Delrojus vis tiek būtų pasakęs ne. Kai pirmą kartą parsivedė ją namo supažindinti su tėvu, Dinas iš anksto įspėjo, kad Delrojus ne itin draugiškas. Ir įsitikino, kad čia dar per švelnus apibūdinimas. Dino motina Merė buvo antroji Delrojaus žmona. Kol atrado laimę su naująja šeima, Delrojus išgyveno siaubingus laikus. Tie sunkūs metai uždėjo jam antspaudą. Visas ir taip ribotas jo visuomeninis gyvenimas mirė kartu su Mere ir Dinu. Pamažu nedidelis draugų būrelis liovėsi kviesti jį į savo pasisėdėjimus. Jis to tarsi nepastebėjo. Iš pradžių Ana galvojo, kad Delrojus varžosi jos nebylystės, kad jam nepatogu vartoti gestų kalbą viešose vietose. Arba kad jam gaila jos, jaunos našlės, ir nenori jos palikti vienos vakaroti, ypač kai gimė Deividas. Ilgainiui jai teko apsiprasti, kad uošvio vienatvė neturi nieko bendro su ja. Jis apskritai nemėgo žmonių. Jį žeidė jų smalsumas ir plepalai. Jis atstumdavo bet kokį draugystės ar gerumo gestą, nes manė, kad už jų slypi kokie nors niekingi motyvai. Verčiau jis gyvens užsidaręs. Jos nebylystė jam buvo patogi priežastis atsiriboti nuo pasaulio. – Ar viską padarei, kas numatyta? Klausimas pažadino ją iš apmąstymų. Staiga kažką prisiminusi, ji iškėlė pirštą – prie užduoto klausimo grįš. Ji atsinešė vizitinę iš rankinės ir padavė Delrojui. – Emoris Lomaksas, – jo lūpos sakė vardą, paskui išsprūdo keiksmas, kurį, ji tikėjosi, jis ištarė pašnibždom, kad neišgirstų Deividas. Aš nuėjau į banką, – parodė jam. – Ponas Lomaksas pagerbė mane pereidamas laukiamąjį vien tam, kad pasakytų labas. – Slidus tipas. Nors žodis visai nederėjo prie konteksto, ji suprato, ką Delrojus turėjo omeny. „Slidus“ buvo pats geriausias žodis
54 •
Sandra Bro w n
paskolų vadybininkui apibūdinti. Kai tik jis ją paliesdavo, – o tai atsitikdavo kaskart, kai jį sutikdavo, – jai iškart norėdavosi nusiprausti. Jis pasikvietė ženklų mokovą, kad jam išverstų. – Ką tokio jis pats norėjo pranešti? Jis priminė, kad palūkanų mokėjimo terminas seniai praėjo... – Vakar išsiunčiau. Jam tai ir pasakiau. Sakė, kad judviem reikia susitikti ir pasiaiškinti, kada ir kaip pradėsite grąžinti paskolą. Pasisiūlė pats pas jus atvykti. – Neabejoju, kad nori. Kad jums nereikėtų vykti į miestą, sakė. – Greičiau dėl to, kad apžiūrėtų, ką čia turime. – Delrojus išsitraukė dantų krapštuką iš stiklinaitės vidury stalo ir stodamasis sugrūdo į tarpudantį. – Noriu pasižiūrėti televizorių. Gal šįvakar bus ir kokių gerų naujienų. Jis pyko ant paskolų vadybininko, kad šis šnekėjo su Ana. Gal šiek tiek bijojo žinių iš Arkanzaso. Einantis iš virtuvės Delrojus priminė senstantį meškiną, kuris prarado iltis ir bijo, kad nepajėgs apsiginti. – Ar senelis ant manęs pyksta? – paklausė Deividas. Ana siektelėjo ir prisitraukė berniuką arčiau, stipriai apkabino. Kodėl jis turėtų ant tavęs pykti? – Nes aš per daug šneku. Jis nepyksta. Tik nervinasi, kad suaugusieji gali būti tikri šiukšlės. – Ir tas iš banko? Ji linktelėjo. – Man jis nepatinka. – Deividas nutaisė rūgščią miną. – Jis kvepia kaip burnos skaliklis. Juokdamasi ji parodė: Seneliui jis irgi nepatinka. – O tau? Ji krūptelėjo: Ne! Kalbėdamasis su ja, Emoris Lomaksas nesusilaikydavo nebrūžavęs delnu aukštyn žemyn jos rankove arba paspaudęs
B e žo d ži ų
•
55
ranką pernelyg ilgai ją laikydavo. Ji niekada jo tam neskatino. Buvo mandagi, daugiau nieko. Bet Lomakso ego neskyrė flirto nuo vulgarumo. Bet kai kitą kartą palies, ji pasakys, kas jis – šiknius, ir lieps prilaikyti savo rankas. Ar galėtų paprašyti, kad vertėja jam tai perteiktų? – pagalvojo. Laikas maudytis, – parodė Deividui ir pasiuntė laiptais į viršų. Kol jis pliuškenosi vonioje kartu su visa flotile plastikinių laivelių, ji ėmėsi įprastos veido valymo rutinos. Būtina, bet neįdomi procedūra, ją atlikdavo mechaniškai. Tačiau šįvakar, prisikišusi prie veidrodžio virš kriauklės, ji truputį ilgėliau žiūrėjo į savo veidą. Nuo vasaros saulės išryškėjo nekenčiamos strazdanos. Einant į lauką reikia nepamiršti pasitepti kremu. Gilios mėlynos akys – iš tėvo. Maža nosis – mamos. Laimė, ji paveldėjo gražiausius jų bruožus. Jie mirė su kelių mėnesių tarpu, vos spėjus ištekėti už Dino – mama nuo kepenų vėžio, tėtį ištiko širdies smūgis. O kad jie būtų gyvenę ilgiau ir pamatę jos sveiką, girdintį sūnų. Ir kad Dinas būtų pamatęs. Pyktelėjusi, kad pasidavė liūdnoms mintims, ištraukė Deividą iš vonios. Jis ilgai šluostėsi, vilkosi pižamą, valėsi dantis, tempdamas laiką, kol ji švelniai subarė, kad jau metas į lovą. Kai pagaliau jo galva įspaudė pagalvę, ji prisėdo ant lovos krašto kartu pasimelsti. Jis užmerkė akis ir sudėjo rankutes po smakru. „Dieve, laimink tėtį, kuris yra danguje. Dieve, laimink senelį. Dieve, laimink mamą. Ir Dieve, laimink Džeką.“ Ana nebuvo tikra, kad teisingai perskaitė iš jo lūpų. Deividas retai keisdavo savo maldą. Nuo tada, kai šį vakaro ritualą pradėjo, jis vos keletą kartų prašė ką nors papildomai laiminti. Kartą – meškėną. Šį maitėdą jie laikė savu, kiekvieną vakarą pabarstydavo jam prieangyje Lucky Charms, tada iš vidaus žiūrėdavo, kaip jis puotauja. Vieną rytą Delrojus rado
56 •
Sandra Bro w n
jį ant kelio negyvą, tuoj už vartų. Buvo suvažinėtas. Deividas keletą vakarų už jį meldėsi. Kitą kartą jis prašė Dievo pagalbos, kai „Makdonalde“ paliko pliušinį meškiuką. Kai žaisliuko pasigedo ir grįžo atgal, jo nebebuvo. Meškiukas vakaro maldoje buvo minimas apie savaitę. Tik tas dvi išimtis ji teprisiminė. Bet ar reikėjo stebėtis, kad Deividas įtraukė Džeką Sojerį į savo maldeles? Juk jo atsiradimas buvo bene pats nuostabiausias dalykas per visą Deivido gyvenimą. Deivido amžiaus berniukui Sojeris turėjo atrodyti kaip nuotykių knygos herojus. Jis nebuvo toks senas kaip Delrojus, gal dvidešimčia ar net daugiau metų jaunesnis. Jis nebuvo glebus ir pablyškęs, kaip nuo pat gimimo Deividą prižiūrintis vaikų gydytojas. Neturėjo ir švelnaus manieringumo pastoriaus, kuris kartkartėmis juos aplankydavo, nors jo pamokslo juodu klausėsi vienintelį kartą, tada, kai buvo laidojamas Dinas. Džekas Sojeris nepanėšėjo nė į vieną tų vyrų, kurie šmėžavo mažame jos sūnaus pasaulėlyje. Su savo batais, indėnišku peiliu, žiniomis apie dinozaurus, o dar tas aplamdytas pikapas: blyškiai oranžinis ševroletas, kuris, rodės, puikavosi savo randais kaip koks karo veteranas, – argi nuostabu, kad Džekas padarė tokį stulbinamą įspūdį. Pasakęs amen, Deividas atsimerkė. – Mama, kaip manai, ar aš jam patikau? Buvo beprasmiška apsimesti kvailai, nesuprantančiai, kad jis kalba apie Džeką Sojerį. Esu tikra, kad taip. Kam tu galėtum nepatikti? Ji pasilenkė ir pakuteno jam pilvuką. Paprastai jam patikdavo kutenimas, prašydavo dar, net kai Ana sakydavo, kad jau gana. Bet šį vakarą į kutenimą jis neatsakė įprastu kikenimu. Pasisuko ant šono ir susidėjo delnus po skruostu. – Kai užaugsiu, ar būsiu toks aukštas kaip Džekas?
B e žo d ži ų
•
57
Gal net aukštesnis. – Norėčiau jam parodyti savo dinozaurų knygą. – Tada plačiai nusižiovavo ir užsimerkė. Ana vis sėdėjo ant lovos krašto, glostė jam plaukus, ir žiūrint į sūnų taip suspaudė širdį: o kad Dinas būtų spėjęs jį pažinti. Dinas būtų buvęs puikus tėvas. Deividui nebuvo lemta tos meilės patirti. Delrojus buvo vienintelis suaugęs vyras jo gyvenime. Delrojus geras žmogus. Nors atrodo rūstus, jis geraširdis. Bet jis ne Deivido tėtis. Jam sunku rodyti švelnumą. Jis nemoka paikioti vien tam, kad paikiotų. Jis retai juokiasi. Begalinis Deivido judrumas jį erzina. Negana to, jis leidžia tam irzuliui prasiveržti. Jis niekada nekalbėdavo nei apie savo pirmąją santuoką, nei apie tuometines bėdas. Nei apie tą vasarą, kai viskas pasiekė kulminaciją. Elgėsi taip, tarsi jo gyvenimas prasidėjo 1976-aisiais, o visi ankstesni metai priklauso kitam žmogui. Trokšdamas užmiršti aną gyvenimą, jis giliai užkasė visus blogus prisiminimus. Neabejotina, buvo dienų, kai išties juos užmiršdavo. Deja, vakar Karlas Herboldas pabėgo iš kalėjimo ir vėl juos ištraukė į paviršių.