VIRŠELIS A t p e r k a n t i
m e i l ė
– Ateik čia, Eindžel, – liepė Hercogienė. Eindžel pakėlė galvą ir sužiuro į ją. Kadangi nesikėlė, Mago vanas sugriebė saują šviesių plaukų ir timptelėjo aukštyn. Ein džel sugriežė dantimis, bet nesuteikė jam malonumo išgirsti jos riksmą. – Kai ji tau liepia ką nors daryti, nedelsk, – suurzgė jis ir pa stūmė ją. Eindžel suklupo prieš Hercogienę. Moteris paglostė jai plaukus, ir tyčia rodomas jos švelnumas, patyrus Magovano žiaurumą, ištirpdė Eindžel ryžtą nepaklusti. – Kai bus atneštas padėklas, Eindžel, suvalgyk duonos ir išgerk kavą iki paskutinio lašo. Bretas liks su tavimi ir prižiūrės, kad taip padarytum. Kai baigsi valgyti, jis išeis. Noriu, kad po dviejų valan dų būtum pasiruošusi darbui. Hercogienė atsistojo ir nudrožė prie durų. Tada atsisuko. – Bretai, daugiau jokių pėdsakų. Ji – geriausia mūsų mergina. – Jokių pėdsakų, – abejingai pakartojo jis. Jis išlaikė žodį. Nelietė jos, bet kalbėjo. Ir nuo jo žodžių Eindžel stingo kraujas. Ji per prievartą kimšo duoną ir gėrė kavą, supras dama, kad kuo greičiau nieko nebeliks, tuo greičiau jis išeis. – Būsi mano, Eindžel. Po savaitės ar mėnesio per toli nustumsi Hercogienę arba imsi per daug reikalauti. Tada ji patieks man tave ant sidabrinės lėkštės. Nuo to vakaro ji elgėsi gerai, ir Magovanas jai neįkyrėjo. Bet laukė, ir ji tai žinojo. Eindžel nusprendė jo neatsiprašyti, kaip pa darė Mei Ling. Jam įėjus į kambarį, visada pašaipiai nusišypsoda vo. Kol ji elgsis, kaip jai liepiama, Hercogienė bus patenkinta, ir Bretas Magovanas nieko negalės padaryti. Bet sienos ir vėl vėrėsi. Kasdien vis labiau. Kaupėsi įtampa, o pastangos neprarasti apgaulingai ramios išorės sunkė iš jos jėgas. Dar vienas šįvakar, ir galėsiu pamiegoti, svajojo ji. Ištiesė ran kas ir pamatė, kad jos virpa. Ją visą krėtė drebulys. Ji suprato pra dedanti netekti savitvardos. Pernelyg ilgai apsimetinėjo. Eindžel papurtė galvą. Jai tereikia dorai išsimiegoti, ir rytoj jausis gerai. Dar vienas, galvojo ji, vildamasi, jog jis neužtruks. 59