VIRŠELIS A t p e r k a n t i
m e i l ė
– Ateik čia, Eindžel, – liepė Hercogienė. Eindžel pakėlė galvą ir sužiuro į ją. Kadangi nesikėlė, Mago vanas sugriebė saują šviesių plaukų ir timptelėjo aukštyn. Ein džel sugriežė dantimis, bet nesuteikė jam malonumo išgirsti jos riksmą. – Kai ji tau liepia ką nors daryti, nedelsk, – suurzgė jis ir pa stūmė ją. Eindžel suklupo prieš Hercogienę. Moteris paglostė jai plaukus, ir tyčia rodomas jos švelnumas, patyrus Magovano žiaurumą, ištirpdė Eindžel ryžtą nepaklusti. – Kai bus atneštas padėklas, Eindžel, suvalgyk duonos ir išgerk kavą iki paskutinio lašo. Bretas liks su tavimi ir prižiūrės, kad taip padarytum. Kai baigsi valgyti, jis išeis. Noriu, kad po dviejų valan dų būtum pasiruošusi darbui. Hercogienė atsistojo ir nudrožė prie durų. Tada atsisuko. – Bretai, daugiau jokių pėdsakų. Ji – geriausia mūsų mergina. – Jokių pėdsakų, – abejingai pakartojo jis. Jis išlaikė žodį. Nelietė jos, bet kalbėjo. Ir nuo jo žodžių Eindžel stingo kraujas. Ji per prievartą kimšo duoną ir gėrė kavą, supras dama, kad kuo greičiau nieko nebeliks, tuo greičiau jis išeis. – Būsi mano, Eindžel. Po savaitės ar mėnesio per toli nustumsi Hercogienę arba imsi per daug reikalauti. Tada ji patieks man tave ant sidabrinės lėkštės. Nuo to vakaro ji elgėsi gerai, ir Magovanas jai neįkyrėjo. Bet laukė, ir ji tai žinojo. Eindžel nusprendė jo neatsiprašyti, kaip pa darė Mei Ling. Jam įėjus į kambarį, visada pašaipiai nusišypsoda vo. Kol ji elgsis, kaip jai liepiama, Hercogienė bus patenkinta, ir Bretas Magovanas nieko negalės padaryti. Bet sienos ir vėl vėrėsi. Kasdien vis labiau. Kaupėsi įtampa, o pastangos neprarasti apgaulingai ramios išorės sunkė iš jos jėgas. Dar vienas šįvakar, ir galėsiu pamiegoti, svajojo ji. Ištiesė ran kas ir pamatė, kad jos virpa. Ją visą krėtė drebulys. Ji suprato pra dedanti netekti savitvardos. Pernelyg ilgai apsimetinėjo. Eindžel papurtė galvą. Jai tereikia dorai išsimiegoti, ir rytoj jausis gerai. Dar vienas, galvojo ji, vildamasi, jog jis neužtruks. 59
F r a n c i n e
R i v e r s
Pasigirdo beldimas ir ji atsistojo atidaryti durų. Atvėrusi nu žvelgė prie jų stovintį vyriškį. Jis buvo aukštesnis ir vyresnis už daugelį lankytojų. Labai raumeningas. Daugiau ji nepastebėjo nie ko ypatinga. Bet pajuto... ką? Keistą nesmagumą. Vis smarkesnį drebulį. Jos nervai virpėjo, buvo beveik neįmanoma jų suvaldyti. Eindžel nuleido galvą ir lėtai įkvėpė, su kiekvienu senkančios va lios lašu rydama neįprastą reakciją. Dar vienas, ir aš laisva visai nakčiai.
Nors jau dvidešimt šešerių, Maiklas, stovėdamas anapus atvirų Eindžel durų blausiai apšviestame viešnamio koridoriuje, jautėsi kaip koks nepatyręs jaunuolis. Jis vos įstengė kvėpuoti, širdis labai daužėsi. Ji buvo dar gražesnė, nei jis prisiminė, ir žemesnė. Liauną kūną dar labiau išryškino mėlyno šilko chalatas, bet Maiklas sten gėsi nežiūrėti žemiau jos pečių. Ji pasitraukė į šalį, kad jis galėtų įeiti į kambarį. Maiklas pamatė tik jos lovą. Ši buvo paklota, tačiau jam prieš akis pradėjo šmėkš čioti nepadorūs vaizdai ir jis susinervinęs pažvelgė į ją. Eindžel šyptelėjo. Tai buvo išmokta, gundanti šypsena. Ji nutuokė viską, kas sukosi jo galvoje, net apie tas mintis, kurių jis nenorėjo. – Ko pageidaujate, pone? Jos balsas buvo žemas, švelnus ir, keista, nevulgarus, bet Ein džel tiesumas jį nustebino. Juk ir be žodžių buvo aišku, kuo ji ver čiasi ir kad jis jaučia jai galingą fizinę trauką. Jam įžengus vidun, Eindžel uždarė duris ir atsišliejo į jas. Lau kė, ką jis atsakys, paskubomis jį vertindama. Jos sutrikimas ap malšo. Jis nelabai skyrėsi nuo kitų. Tik buvo truputį vyresnis, kiek platesnių pečių. Nebuvo berniukas, bet jautėsi nejaukiai, labai ne jaukiai. Gal turi žmoną ir jį graužia sąžinė? Gal jo mama – dora krikščionė, ir jis svarsto, ką ji pamanytų sužinojusi, kad jis lankosi pas kekšę. Šis ilgai neužsibus. Puiku. Kuo trumpiau, tuo geriau. Maiklas nesumetė, ką sakyti. Kiaurą dieną galvojo, kaip susi tiks su ja, o dabar, atsidūręs jos miegamajame, mindžikavo, neišle mendamas nė žodžio. Jo širdis it pašėlusi šokčiojo iki pat gerklės. 60
A t p e r k a n t i
m e i l ė
Ji labai graži ir, rodos, jai smagu. Dieve, kas dabar? Net nesuvokiu, ką jaučiu. Ji žengė prie jo, sulig kiekvienu judesiu prikaustydama jo dėmesį prie savo kūno. Eindžel palietė jam krūtinę ir išgirdo, kaip jis sulaikė kvėpavi mą. Tada šypsodama apėjo aplink jį. – Nereikia manęs drovėtis, pone. Sakykite, ko norite. Jis pažvelgė į ją. – Jūsų. – Aš ir esu jūsų paslaugoms. Maiklas žiūrėjo, kaip ji eina per kambarį prie prausyklės. Ein džel. Tas vardas derėjo prie jos išvaizdos, tobulos mėlynakės por celiano lėlės blyškia oda ir aukso spalvos plaukais. Gal čia labiau tiktų marmuras? Porcelianas dūžta ir jai yra per trapus, nes ji tokia kieta, kad, žvelgdamas į ją, jis jaučia skausmą. Kodėl? Jis nesitikė jo, kad užplūs tokie jausmai. Pernelyg nerimavo, kad nepasiduotų geismui, kurį, žinojo, ji pažadins. Viešpatie, suteik man jėgų atsispirti jos vilionėms. Ji įpylė vandens į porcelianinį dubenį ir paėmė gabalėlį muilo. Viską darė grakščiai ir gundomai. – Gal ateitumėte čia, ir aš jus nuprausiu? Visą jo kūną užliejo karštis, o labiausiai veidą. Jis sukosėjo, ta rytum smaugtų apykaklė. Ji tyliai nusijuokė. – Pažadu, neskaudės. – Nėra reikalo, ponia. Čia atėjau ne dėl kūniškų malonumų. – Nejaugi? Atėjote skaityti Biblijos? – Pasišnekėti su jumis. Eindžel sugriežė dantimis. Slėpdama susierzinimą, ji įžūliai nužiūrinėjo Maiklą. Išvydęs tokį jos žvilgsnį, jis nesmagiai pasi muistė. Ji nusišypsojo. – Ar tikrai norite pasišnekėti? – Taip. Jis tuo nė kiek neabejojo. Atsidususi Eindžel nusigręžė nusi šluostyti rankų. – Kaip sau norite, pone. Ji atsisėdo ir sukryžiavo kojas. 61
F r a n c i n e
R i v e r s
Maiklas suprato, kodėl ji taip elgiasi. Grūmėsi su ūmiu geismu paimti ją, erzinamas jos nuolat duodamų aiškių ženklų. Kuo ilgiau tylomis stovėjo, tuo daugiau jo galvoje kilo visokiausių vaizdinių, ir ji tai matė iš jo akių. Ar Eindžel šaiposi iš jo? Be abejonės. – Ar gyvenate šiame kambaryje, kai nedirbate? – Taip. – Ji pakreipė galvą. – O kur, jūsų manymu, turėčiau gy venti? Mažame baltame namelyje gatvės gale? – Eindžel nusišyp sojo, žodžiais įgeldama jam. Ji nepakentė vyrų, kurie kamantinėja ir mėgina ką nors iš jos išpešti. Maiklas pasidairė po kambarį. Jokių asmeninių daiktų, pa veikslų ant sienų, jokio niekučio ant mažo, nėriniuota staltiesėle uždengto stalelio kampe, jokių išmėtytų moteriškų drabužių. Vi sur tvarkinga, švaru, kuklu. Paprasta spinta, stalelis prie sienos, žibalinė lempa, marmurinė prausyklė su geltonu porcelianiniu vandens ąsočiu ir kėdė aukšta atkalte – tai ir visi jos kambario baldai. Dar lova, ant kurios ji sėdi. Jis pasiėmė kėdę iš kampo, pasistatė prieš ją ir atsisėdo. Šilkinis jos chalatas buvo truputį prasiskleidęs. Maiklas suprato, kad ji žai džia su juo. Tingiai sūpavo koją lyg kokią švytuoklę, šešiasdešimt sekundžių – minutė, trisdešimt minučių – pusvalandis. Tik tiek laiko jam skirta. Dieve, šią moterį pasieksiu tik po kokio milijono metų. Ar tikrai ši yra toji, kurią man skyrei? Jos akys buvo mėlynos, bedugnės. Jose jis nieko negalėjo įžvelgti. Ji buvo siena, beribis vandenynas, apniukęs nakties dan gus, toks tamsus, kad jis nebūtų galėjęs įžiūrėti savo rankos prieš veidą. Regėjo tik tai, ką ji leido jam matyti. – Sakėte, kad norite pasišnekėti, pone. Taigi kalbėkite. Maiklas nuliūdo. – Neturėjau va šitaip čia ateiti. Man reikėjo kitaip su jumis su sitikti. – O kaip kitaip? Ir kaip jis jai paaiškins, kad skiriasi nuo kitų vyrų, kurie užsuka pas ją, jei ir pats pasinaudojo tuo pačiu dalyku kaip jie? Auksu. Jis paklausė Džozefo patarimo ir nuėjo pas Hercogienę. Iš jos išgir do, kad Eindžel yra prekė – puiki, brangi ir gerai saugoma prekė. 62
A t p e r k a n t i
m e i l ė
Iš pradžių klok pinigus, tada ir pasišnekėsime. Sumokėti atrodė lengviausias, tiesiausias būdas. Kaina jam buvo nesvarbi. Dabar paaiškėjo, kad toks būdas nebuvo geriausias. Jis turėjo sugalvoti kitokį būdą, pasirinkti kitą vietą. Ji buvo la bai pasiruošusi dirbti ir visai nenusiteikusi jo klausytis. O jis jau tėsi pernelyg išblaškytas. – Kiek jums metų? Ji šyptelėjo. – Aš sena. Iš tikrųjų sena. Jam toptelėjo, jog tai tiesa. Ji turėjo galvoje ne metus. Jis ne abejojo, kad Eindžel mažai kas nustebintų, ji buvo pasiruošusi bet kam. Bet, kaip ir pirmąsyk ją išvydęs, jis pajuto joje glūdint dar kažką. Po sluoksniu, kurį ji dabar atvirai rodė, slypėjo dar kitas. Dieve, kaip aš prisikasiu iki jo? – O kiek jums metų? – to paties paklausė ji. – Dvidešimt šešeri. – Kaip aukso ieškotojui, daug. Beveik visi yra aštuoniolikme čiai arba devyniolikmečiai. Paskutiniu metu retai pasitaikydavo tikrų vyrų. Jai stigo subtilumo, ir Maiklas po kojomis pajuto tvirtesnę žemę. – Kodėl toks vardas – Eindžel? Jis dera prie jūsų išvaizdos? Ar tai tikras jūsų vardas? Ji šiek tiek kiečiau sučiaupė lūpas. Vienintelis jai likęs dalykas buvo jos vardas, ji niekada niekam neišsidavė, koks jis iš tiesų, net Hercogui. Juo ją vadindavo tik mama. Bet ji mirusi. – Vadinkit mane, kaip norit, pone. Man nė motais. Tik todėl, kad jis atsisako to, už ką sumokėjo, nereiškia, kad ji duos jam dar ką nors. Jis atidžiai žiūrėjo į ją. – Man regis, jums tiktų Maros vardas. – Ar tokią pažinojote gimtinėje? – Ne. Jis kandesnis. Ji pažvelgė į jį ir visai nutilo. Koks čia žaidimas? – Taip manote? – Ji vangiai kilstelėjo petį. – Na, tikriausiai Mara toks pat geras vardas kaip ir kiti. – Vėl ėmė švytuoti koją 63
F r a n c i n e
R i v e r s
pirmyn atgal, skaičiuodama laiką. Kiek jis čia jau prasėdėjo? Ar dar ilgai turės jį pakęsti? Maiklas paklausė: – Iš kur jūs kilusi? – Gyvenau šen ten. Mandagus ir geidulingas jos santūrumas jam sukėlė šypseną. – O kur tas „šen ten“? – Tiesiog šen ten, – atsakė ji. Liovėsi sūpavusi koją ir pasilenkė prie jo. – O jūs, pone? Kuo esate vardu? Iš kur atkeliavote? Ar tu rite žmoną? Gal bijote pasiduoti tam, ko iš tiesų geidžiate? Ji vis labiau rėmė jį prie sienos, bet, užuot atsitraukęs, jis ėmė atsipalaiduoti. Ši mergina atrodė jam tikresnė nei toji, kuri pasiti ko jį prie durų. – Maiklas Ozėjas, – tarė jis. – Gyvenu slėnyje, į pietvakarius nuo čia, esu viengungis, bet netrukus vesiu. Ji sunerimusi susiraukė. Ją glumino tai, kaip jis į ją žiūrėjo. Skvarbus jo žvilgsnis erzino. – Kokia čia pavardė – Ozėjas? – Pranašo vardas, – kreivai šyptelėjo jis. Ar jis šaiposi iš jos? – Ketinate išpranašauti man ateitį? – Ištekėsite už manęs, ir aš ištrauksiu jus iš čia. Ji nusikvatojo. – Ką gi, šiandien tai trečios piršlybos. Aš labai pamaloninta. – Purtydama galvą, ji vėl pasilenkė prie jo, o jos šypsena buvo šalta ir ciniška. Ar, jo manymu, šitai ir buvo kitas būdas susitikti? Ar jam atrodo, jog tai būtina? – Kada turėčiau pradėti vaidinti savo vaidmenį, pone? – Kai žiedas atsidurs ant jūsų piršto. O dabar norėčiau geriau jus pažinti. Ji neapkentė jo, kad tempia tą žaidimą. Veltui sugaištas laikas, veidmainystė, amžinas melas. Vakaras buvo ilgas ir ji buvo nenu siteikusi jam meilikauti. – Ir ką galėčiau pasakyti? Ką veikiu, tokia ir esu. O jums terei kia pasakyti, kokia turėčiau būti jūsų pageidavimu. Bet paskubė kite. Jūsų laikas beveik išseko. 64
A t p e r k a n t i
m e i l ė
Maiklas suprato, kad pirmą jųdviejų susitikimą visai sugadino. O ko jis tikėjosi? Ateiti čia, atvirai, nuoširdžiai pasišnekėti ir išeiti su ja, įsikibusia jam į parankę? Atrodo, kad ji tenori išspirti jį lauk. Jis pyko ant savęs, kad buvo toks naivus kvailys. – Iš jūsų nereikalauju meilės, Mara, ir čia atėjau visai neketin damas jumis pasinaudoti. Rimti, svarūs jo žodžiai ir tas vardas Mara sužadino jai dar di desnį įniršį. – Ne? – Ji pakėlė smakrą. – Na, regis, suprantu. Eindžel atsistojo. Priėjo prie sėdinčio Maiklo ir panardino švel nias rankas jam į plaukus. Pajutusi, koks jis įsitempęs, liko paten kinta. – Leiskite spėti, pone. Norite mane pažinti. Norite išsiaiškinti, ką galvoju ir jaučiu. O labiausiai jums knieti sužinoti, kaip tokia daili mergina įsivėlė į šį verslą. Maiklas užsimerkė ir sukando dantis, mėgindamas neišsiduoti, kaip jį veikia jos prisilietimas. – Darykite tai, ką manote darąs, pone. Maiklas ryžtingai atstūmė ją. – Atėjau pasišnekėti su jumis. Ji varstė jį primerktomis akimis, paskui labiau susisupo chalatą ir susiveržė šilko kaspinus. Vis dar juto tiriamą jo žvilgsnį. – Pataikėte ne pas tą merginą. Jūs norite žinoti, ką galite gauti, štai ką pasakysiu. – Ir ji aiškiai parodė, ką turinti. Šįsyk jis nenu raudo. Net nesureagavo. – Noriu pažinti jus, ne patirti, ką gebate daryti, – šiurkščiai at šovė jis. – Jei trokštate pasikalbėti, drožkite į barą apačioje. Jis atsistojo. – Eikite su manimi ir tapkite mano žmona. Ji šaižiai nusijuokė. – Jei geidžiate žmonos, atsisiųskite paštu arba luktelėkite, kol kalnus pervažiuos kita vežimų gurguolė. Jis priėjo prie jos. – Galiu jums suteikti gerą gyvenimą. Man nerūpi, kaip čia pa tekote ir kur gyvenote anksčiau. Dabar eime. 65
F r a n c i n e
R i v e r s
Eindžel pašaipiai nusišypsojo. – Kam? Ir vėl tas pat? Visa tai jau girdėjau iš daugybės kitų. Pamatėte mane ir įsimylėjote, o dabar negalite be manęs gyventi. Ketinate man pasiūlyti nuostabų gyvenimą? Kokia nesąmonė. – Aš galiu. – Niekas nepasikeis. – Ne, pasikeis. – Mano požiūriu, nepasikeis. Bet kuriam vyrui pusvalandis su manimi yra daugiau nei ganėtina, pone. – Jūs teigiate, jog tokio gyvenimo ir norite? Ir kuo čia dėtas noras? – Tai yra mano gyvenimas. – Jis neturėtų toks būti. Jei galėtumėte rinktis, ko norėtumėte? – Iš jūsų? Nieko. – Iš gyvenimo. Ji paniuro. Gyvenimo? Apie ką jis šneka? Trikdoma ir gniuždo ma jo klausimų, Eindžel gynėsi abejinga, atšiauria šypsena. Abiejų rankų mostu parodė į paprastą kambarėlį su kukliais baldais. – Čia turiu visa, ko man reikia. – Turite stogą virš galvos, valgį ir gražių drabužių. – Ir darbą, – griežtai atkirto ji. – Ak, nepamirškite mano dar bo. Jį dirbu puikiai. – Jūs nekenčiate jo. Valandėlę ji dvejodama tylėjo. – Jūs tiesiog užklupot mane vieną blogiausių mano vakarų. – Ji nuėjo prie lango. Dėdamasi, kad žiūri į lauką, užsimerkė ir sten gėsi susitvardyti. Kas jai darosi šį vakarą? Kas tas vyriškis, atėjęs pas ją? Jai labiau patiko stingulys, ne šis jausmų proveržis. Viltis – kančia; viltis – priešė. O tas vyras – krislas akyje. Maiklas priėjo jai už nugaros ir uždėjo rankas ant pečių. Palie tęs pajuto, kad ji įsitempusi. – Eime namo su manimi, – švelniai tarė jis. – Būkite mano žmona. Eindžel piktai nusipurtė jo rankas ir pasitraukė šalin. – Ne, ačiū. – Kodėl ne? 66
A t p e r k a n t i
m e i l ė
– Nes nenoriu išeiti, štai kodėl. Ar tokia priežastis jus tenkina? – Jei neisite su manimi, bent truputį mane prisileiskite. Pagaliau. Pradėkime. – Reikia šešių žingsnių, pone. Tik turite vieną pėdą statyti prie šais kitą. – Aš kalbu ne apie pėdas ir colius, Mara. Užplūdę jausmai apmalšo ir spirale nugarmėjo žemyn, tarsi krisdami į juodą skylę, atsivėrusią jai po kojomis. – Eindžel, – pataisė ji. – Mano vardas Eindžel. Ar suprantate? Eindžel! O jūs veltui švaistote mano laiką ir savo auksą. – Aš nieko nešvaistau. Ji vėl prisėdo ant lovos ir atsiduso. Pakreipusi galvą, pažvelgė į jį. – Žinot, pone, daugelis čia besilankančių vyriškių gana sąži ningi. Jie susimoka, gauna, ko nori, ir išeina. Bet yra keletas pana šių į jus. Jiems nepatinka daryti tai, ką daro kiti. Taigi jie man pra deda ūžti ausis, kad jiems rūpiu, kad mano gyvenimas sumautas ir jie galį jį pagerinti. – Jos lūpos pašaipiai išsilenkė. – Bet galų gale visi baigia tokias kalbas ir imasi to, ko iš tikrųjų atėjo. Maiklas įkvėpė. Ji šnekėjo be užuolankų. Gerai. Ir jis gali rėžti tiesą jai į akis. – Kad suvokčiau, kas dedasi su mano kūnu, man tereikia žvilg telėti į jus. Jūs puikiai žinote, kaip išnaudoti vyrų silpnybes. Taip, aš geidžiu jūsų, bet jūs klystate dėl to, kaip stipriai ir kiek ilgai. Ji pasijuto dar nesmagiau. – Neturėtumėte blogai jaustis. Tokie jau yra vyrai. – Plepalai. – Tai dabar ketinate man pasakoti apie vyrus? Apie juos žinau viską, pone. Vyrus. – Apie mane nežinote nieko. – Kiekvienam atrodo, kad yra kitoks nei visi. Kiekvienas mano esąs geresnis. – Ji paplekšnojo lovą. – Eikšenkit, ir aš parodysiu, koks jūs panašus į kitus. O gal bijote, kad galiu būti teisi? Jis švelniai nusišypsojo. – Toje lovoje su manimi jausitės smagiau, ar ne? – Jis priėjo ir, visai nesutrikęs, atsisėdo ant kėdės. Tada pasilenkė prie jos, įsiki 67
F r a n c i n e
R i v e r s
šęs rankas tarp kelių. – Nesakau, kad esu geresnis nei kiti vyriš kiai, kurie pas jus lankosi. Tik noriu daugiau. – Pavyzdžiui? – Visko. Noriu to, ką gebanti duoti jūs nė nenutuokiate. – Už kelias uncijas aukso kruopelių kai kurie tikisi visko. – Išklausykite, ką jums pasiūlysiu. – Vargu ar tai, ką siūlysite, kuo nors skirsis nuo to, ką turiu. Kažkas dusyk pabeldė į duris. Eindžel pajuto palengvėjimą, nė neslėpė. Kvailai šypsodama, gūžtelėjo pečiais. – Ką gi, praleidote pusvalandį šnekoms? – Ji atsistojo ir pra ėjo pro jį. Nuo kablio šalia durų nukabino jo skrybėlę ir padavė. – Jums metas. Jis atrodė nusivylęs, bet nenugalėtas. – Aš dar sugrįšiu. – Jeigu tik nuo to jausitės laimingas. Maiklas palietė jai veidą. – Apsigalvokite. Eime su manimi. Jums bus geriau nei čia. Eindžel širdis suspurdėjo. Regis, jis kalba rimtai. Bet ir anuo met atrodė, kad Džonis kalba nuoširdžiai. Žavusis gražbylys Džo nis. Bet galų gale paaiškėjo, jog jis tenorėjo kai ką atimti iš Her cogo ir paskui tuo pasinaudoti. O ji troško ištrūkti. Jiems abiem nepavyko, deja, už tai sumokėjo pernelyg didelę kainą. Eindžel knietėjo, kad šis ūkininkas kuo greičiau išsinešdintų. – Savo auksą verčiau leiskite kitur. Neturiu to, ko ieškote. Iš mėginkite Megę. Ji – filosofė. Eindžel jau darė duris. Maiklas prispaudė prie jų rankas. – Jūs turite viską, ko ieškau. Tai pajutau pirmąsyk jus išvydęs. Ir dabar tai jaučiu. – Jūsų pusvalandis išseko. Maiklas suprato, kad ji nebesiklausys. Bent jau šį kartą. – Aš vėl ateisiu. Ir teprašysiu iš jūsų vieno nuoširdaus pusva landžio. Ji atidarė jam duris. – Pone, penkios minutės, ir jūs išlėksite kaip velnias.