1 Ar pyktis mus apsaugo?
Klaida: pykčiu atsikirsti į pyktį
J
ei esate kuklus, doras ir nereiklus žmogus, draugai, kaimynai, bendradarbiai ar varžovai gali pradėti jumis naudotis. Leisdami tam nutikti, pakenksite sau, savo šeimai ar kitiems žmonėms. Tačiau pykčio neįveiksite pykčiu. Kai į pikta atsakoma piktu, padariniai būna baisūs. Jei puoselėjate neapykantą, net didžiausia prabanga neatneš jums laimės. Ir priešingai, jei nepasiduosite pykčiui ir rodysite priešingus jausmus – meilę, atjautą, pakantumą ir kantrybę, ne tik patys išliksite ramūs, bet ir pamažu slopinsite kitų žmonių pyktį. Niekas negalėtų nuneigti, kad pykstant taika neįmanoma. Tik gerumas ir meilė suteikia protui ramybę. Nors pyktis gali padėti pelnyti laikiną sėkmę ir pasitenkinimą, galiausiai vis tiek iškils sunkumų (čia neverta vardyti daugybės pavyzdžių iš istorijos, nuo senų laikų iki pat šio amžiaus). Pykdami visada elgiamės skubotai. O jei stengiamės 23
Atjauta ir l aimė
įveikti sunkumus nuoširdžiai rūpindamiesi kitais, galbūt teks palaukti sėkmės, tačiau ji bus ilgalaikė. Kai kiti bando jumis naudotis, pirmiausia turite aiškiai suvokti, kad jie taip pat žmonės ir turi teisę būti laimingi. Nesiliaudami gerbti ir atjausti, elkitės pagal tų žmonių primestas aplinkybes. Tai reiškia, kad prireikus galite atsakyti griežtai, bet visada su atjauta. Iš tiesų vienintelis būdas susidoroti su tokiais sunkumais yra atjauta, nes pyktis ir susierzinimas tik trukdys pasiekti tai, ko norite. Iš pradžių gali būti labai sunku atjausti grasinantį ar užgauliojantį žmogų, bet jei nesiliausite stengęsi, galiausiai išmoksite reaguoti pagal aplinkybes neprarasdami geranoriškumo. Pykčiui nereikia pasiduoti, bet nereikia ir slėpti jo nuo savęs. Atpažinkite savo jausmus; neneikite jų, antraip atjauta bus nenuoširdi. Sunku atjausti tuos, kurie elgiasi su mumis negražiai ar nedorai, bet turėtumėte bendrauti su jais panašiai kaip mylintys tėvai su savo vaikais. Kartais vaikai prikrečia kvailysčių ar išdykauja, tada tėvai atitinkamai juos auklėja – jei reikia, griežtai išbara ar net baudžia, bet vis tiek atjaučia. Štai kaip reikėtų elgtis tokiais atvejais.
24
Ar pyktis mus apsaugo?
Santrauka apmąstyti 1. Jei į pikta atsakysime piktu, padariniai bus baisūs. 2. Jei nepasiduosime pykčiui ir rodysime priešingus jausmus – meilę, atjautą, toleranciją ir kantrybę, ne tik išliksime ramūs, bet ir pamažu slopinsime kitų žmonių pyktį. 3. Pyktis gali padėti pelnyti laikiną sėkmę ir pasitenkinimą, bet galiausiai vis tiek iškils sunkumų. 4. Kai kiti bando mumis naudotis, pirmiausia turime aiškiai suprasti, kad jie taip pat žmonės ir turi teisę būti laimingi. 5. Tuomet galime elgtis pagal tų žmonių primestas aplinkybes – jei reikia, atsakome griežtai, bet visada su atjauta. Visų svarbiausia – atjauta.
2 Sunkumai gali būti vertingi
Klaida: pykti dėl nepalankių aplinkybių
P
ačiais sunkiausiais savo gyvenimo tarpsniais aš įgijau daugiausia žinių ir patirties. Kai viskas sekasi, galime pradėti manyti, kad gyvenimas vien rožėmis klotas. Tačiau kai susiduriame su tikrais sunkumais, turime atsigręžti į realybę. Be to, užklupus bėdai, didėja mūsų ryžtingumas ir vidinė stiprybė. Šios savybės gali padėti mums suvokti pykčio beprasmiškumą. Galbūt net pavyks nuoširdžiai pamėgti ir gerbti tuos, kurie mums trukdo ar kenkia, nes jie suteikia mums neįkainojamą galimybę praktikuoti toleranciją ir kantrybę. Tai nelengva, todėl šią temą aptarsime plačiau. Sunkiomis gyvenimo akimirkomis galime ugdyti vidinę stiprybę, ryžtingumą ir drąsą nenusigręžti nuo to, kas vyksta. Jei išsigąsime, tikrai pralaimėsime – prarasime neįkainojamą galimybę tobulėti. Sunkiomis akimirkomis turime progą priartėti prie realybės, išsivaduoti iš iliuzi27
Atjauta ir l aimė
jų. Kai viskas sekasi, gyvenimas ima panėšėti į viešas iškilmes, kai elgesio taisyklės – pavyzdžiui, kaip vaikščioti ar kalbėti – pasidaro svarbiau už turinį. Tačiau išgyvendami sukrėtimą imame aiškiai suvokti, kad šie išoriniai ritualai beprasmiai – turime tapti praktiškesni. Kai esame laimingi ir viskas vyksta pagal planą, perkeitimo praktika atrodo nereikalinga, bet kai susiduriame su neišvengiamais sunkumais, tokiais kaip liga, senatvė, mirtis ar panašiai, pasidaro nepaprastai svarbu suvaldyti emocijas ir pasitelkus gerą žmogišką protą nuspręsti, kaip tvarkytis su ištikusia bėda neprarandant kantrybės ir ramybės. Mano gyvenimas ne visada buvo laimingas; teko išgyventi daug sunkių tarpsnių – pavyzdžiui, kai kinų komunistai užgrobė mano šalį ir aš stengiausi atkurti jos kultūrą tremtyje. Tačiau man šie laikotarpiai vieni svarbiausių gyvenime. Per juos įgijau daug patirties ir daug ko išmokau. Kai buvau jaunas ir gyvenau Potalos rūmuose, iškilusiuose aukštai virš Tibeto miesto Lasos, dažnai pro teleskopą stebėdavau miestiečių gyvenimą. Taip pat daug sužinojau iš rūmų tvarkytojų kalbų – jie tarsi laikraštis pranešdavo man apie regento darbus, korupciją ir skandalus. Visada mėgau klausytis, o jie didžiuodavosi galį papasakoti Dalai Lamai, kas vyksta gatvėse. Bet baisūs įvykiai po 1950-ųjų invazijos privertė mane imtis tokios veiklos, 28
Sunkumai gali būti vertingi
kuri kitu atveju būtų likusi man svetima. Bėgant metams, ėmiau vertinti dabartinį savo gyvenimą, paskirtą visuomeninei veiklai šiame kančių kupiname pasaulyje. Sunkiausią metą išgyvenau, kai kinų armija užgrobė Tibetą ir aš stengiausi įtikti okupantams, kad padėtis dar labiau nepablogėtų. Kai keletas tibetiečių delegatų be mano ir vyriausybės sutikimo pasirašė „Septyniolikos punktų susitarimą“ su Kinija, mums neliko nieko kito, tik stengtis jo laikytis. Dauguma tibetiečių buvo juo pasipiktinę, bet kai jie išreikšdavo savo nepasitenkinimą, kinų atkirtis būdavo dar griežtesnis. Stengdamasis sušvelninti padėtį, atsidūriau tarp dviejų ugnių. Nepasitarę su manimi, du Tibeto ministrai pirmininkai išsakė kinų valdžiai nepasitenkinimą dėl sunkių sąlygų; man buvo liepta juos atstatydinti. Kol gyvenome Tibete, su tokiomis problemomis susidurdavau kasdien. Nepaisydamas kinų prieštaravimų, 1956 metais išvykau į Indiją paminėti Budos 2500-ųjų gimimo metinių. Ten turėjau apsispręsti, ar grįšiu į gimtinę. Gavau žinių apie atvirus protestus prieš Kiniją rytų Tibete ir daugelis mano šalies pareigūnų perspėjo, kad grįžti nesaugu. Be to, iš patirties žinojau, kad, sutelkę daugiau karinių pajėgų Tibete, kinai taps dar žiauresni. Matėme, kad vilties nedaug, bet tuo metu dar nebuvome tikri dėl Indijos ar kitų šalių vyriausybių palaikymo. Galiausiai apsisprendžiau grįžti į Tibetą, bet ten padėtis vis prastėjo ir sunkėjo. 29
Atjauta ir l aimė
1959 metais, kai su tibetiečių pabėgėlių srautu pasitraukiau į Indiją, man palengvėjo, nes nebereikėjo nuolat svarstyti, kurį kelią rinktis. Sprendimas priimtas, dabar galėjome visas jėgas ir laiką skirti sveikos visuomenės kūrimui – diegti modernią ugdymo sistemą vaikams bei jaunimui ir kartu stengtis išsaugoti tradicinius budizmo studijavimo ir praktikavimo metodus. Dabar galime dirbti laisvai, nejausdami baimės. Žvelgdamas į praeitį matau, kaip tas sunkus, audringas gyvenimas padėjo mano dvasinei praktikai. Taip pat ir jūs savo išgyvenamus sunkumus galite išnaudoti praktikai plėtoti. Tikra atjauta apima visas be išimties gyvas būtybes, ne tik draugus, šeimą ar pakliuvusiuosius į beviltišką padėtį. Nuoširdi meilė ir atjauta pasiekia net tuos, kas stengiasi mums pakenkti. Pabandykime įsivaizduoti, kad mūsų priešai mums trukdo tam, kad ugdytų mūsų kantrybę ir padėtų įgyti mūsų ateitį teigiamai paveiksiančių galių, budistų vadinamų nuopelnais. Pernelyg lengvai gyvendami išlempame. Sunkumai padeda ugdyti vidinę stiprybę – išmokstame pasitikti juos narsiai ir nepalūžti emociškai. Kas to moko? Ne draugai, o priešai.
30
Sunkumai gali būti vertingi
Sunkumai grūdina charakterį
Pykčiui, kuris griauna meilę ir atjautą, neleidžia išvešėti kantrybė, o ją ugdyti geriausiai padeda mūsų priešai. Tik sunkumai leidžia mums nuoširdžiai praktikuoti kantrybę – toleranciją ir susivaldymą. Kad stiprėtų dvasinė praktika, mums reikia priešų – toks dvasinis nusiteikimas gali išmokyti pajusti jiems dėkingumą. Stengiantis ugdyti altruizmą, priešas yra mūsų tikrasis guru, mūsų mokytojas. Todėl, užuot jo neapkentę, turėtume būti jam dėkingi. Pažvelkime kitu aspektu: gerbti ir branginti galime ne vien tuos, kas nori mums gero. Pavyzdžiui, kai prapliumpa ilgai lauktas lietus, jaučiamės dėkingi, nors jis ir neketino mums padėti. Kad ir kokia būtų kitų žmonių motyvacija, mes vis tiek galime sukaupti nuopelnų. Norėdami pakenkti, priešai nepaprastai mums pasitarnauja. Jie dovanoja mums geriausią būdą ugdyti ypač vertingą dorybę – kantrybę. Jei jos neturėsime, pyktis trukdys puoselėti nuoširdžią meilę ir atjautą.
31