Page 1

– Ne, ji rimtai. Iš tikrųjų rengia pobūvį, tik nenori apie jį šnekėt. – Tai tuomet ne viskas su ja gerai. – Suprantu, bet atrodo ji normaliai. Atidavė man sijoną ir megztinį. – Tai dėl to ir normali? – Ne, supranti, ką aš turiu omeny. Šnekėjo apie įprastus dalykus. Neįsikalbėjusi nieko nei ką įsivaizduoja. – Tai tu ją atkalbėjai? – smalsavo Martinas. – Negalėjau. Ji visai nesileidžia apie tai į kalbas. Juk sakiau jau. – O varge, puikumėlis, – atsiduso jis. – Tik to mums ir trūko. Tu gi jos draugė, dėl Dievo meilės. – Martinai, man buvo sunki diena. Ne šiaip sunkoka, bet kiaurai – nuo pradžios ligi galo sunki. Nebenoriu daugiau apie tai kalbėti. Stengiausi, kiek tik galėjau, su Karmela pasikalbėti. Ji nesileidžia į jokias kalbas, štai ir viskas. Ar negali palikt manęs ramybėj! – Taip, suprantu, turėjau pasitikti tave su įpilta taure, užkurtu židiniu ir pabandyti išvaikyti tavo rūpesčius... kaip dora namų šeimininkė. Dovanok, nelabai man tai sekasi. Nėra ko nė sakyti. – Jėzau, Martinai, ar būtinai šį vakarą tau reikia paleist tą pačią plokštelę „Menkas iš manęs aprūpintojas“ – jeigu būtinai, tai pasirinkai blogą dieną. Gal malonėsi užsičiaupti ir sėstis. Aš myliu tave ir netrokštu, kad pukšėtum aplinkui verkšlendamas vien dėl to, kad ne mano darbas užsiraukė... Girdi mane? Martiną apniko sąžinės graužatis. – Dovanok. Tikrai labai atsiprašau. Aš tik nerimauju, ir viskas. – Aš irgi nerimauju. – Manai, jinai žino apie Rutą? Manai, nugirdo ką nors? – Kaip ji galėjo ką nors nugirsti? Su kuo jinai susitinka? Kur ji vaikšto? Nebent būtų pranešę per „Gei Birno“ laidą ar per „Vakaro spaudos apžvalgą“, niekaip kitaip nebūtų galėjusi išgirsti.

198


– Ką mes darysim? – Neturiu supratimo.

– Dovanok, kad vėluoju, – šūktelėjo Deividas. – Spūstys klaikiausios. Pastaruoju metu jokios prasmės nebėra važiuoti mašina, jau sakiau ne kartą. – Aš tą patį sakau. Dešimtukas tave iki durų privežtų. – Negaliu aš važiuoti dešimtu. Jis arba neatvažiuoja visai, arba atvažiuoja sausakimšas. – Kad ir kaip ten būtų, kam gi pirkti didžiulę mašiną ir nė nepasirodyti su ja? – Ką? – Deivido balsas, atsklindantis iš koridoriaus, bylojo jį esant nekokios nuotaikos. – Nieko. Atsiprašinėjai, kad vėluoji, na, tai pasikrutink tuomet, jeigu dar nori persirengti ar nusiprausti, ar dar ką. – Kokiam galui? – Deividas, regėjos, dar labiau suirzo. – Ak tu Dieve šventas, visai pamiršau. Ar būtinai turim eiti? Gal galėtume...? – Būtinai turime ir negalim paskambinti ir pasakyti, kad esam susitarę. Sutikom ateiti jau prieš dvi savaites. – Gerai tau. – Deividas įpykęs plumpino laiptais viršun. – Visą dieną neturi ko veikti, tik ruoštis... gražintis... pustytis... – Dėkui, – lediniu balsu atsakė Etelė. Ji sėdėjo jųdviejų miegamajame prie tualetinio stalelio. Durys į vonią buvo praviros, ir jam ant komodos buvo matyti stirta storų spalvingų rankšluosčių. Žinojo, kad išsimaudęs pasijus kur kas geriau, suprato, kad neteisinga ją kaltinti. – Dovanok, – atsiprašė. Pabučiavo, priėjęs prie tualetinio staliuko. Ji užuodė viskį. – Spūstyje vaišina kokteiliais? – pasiteiravo. Jis nusijuokė. – Pričiupai mane. Buvau užsukęs į klubą. – Atrodė atgailaująs.

199


– Klubas, aišku, pakeliui į namus, – pasakė ji vis dar lediniu balsu. – Ne, žinoma, kad ne, bet aš sukau žemutiniu keliu. Ak, velniai trauktų, išgėriau tik dvi, bet ar žinai, ką ten sutikau? Nė už ką neatspėsi, kas nutiko. Etelė susidomėjo. Retai kada jis pasakodavo įdomias istorijas iš visuomenės gyvenimo; ji turėdavo baksnoti, prašinėti ir šniukštinėti, kad sužinotų bent ką nors, kas vyksta. Nusekė paskui jį į vonią. Jis nusimetė švarką ir ėmė nekantriai sagstytis. – Dermotą sutikau, Dermotą Murėjų. – Ak, tikrai? – Dabar ji buvo akyla it vanagas, visos nuoskaudos užmirštos. – Ir ką gi jis? – Nuostabu, tikrai nuostabu. – Aha. Na? – Jis sėdėjo ir šnekėjosi su kažkokiais vyrukais, nepažįstu jų. Esu matęs tik vieną jų, kuo garbingiausias žmogus, verčiasi nekilnojamu turtu, atrodo, iš šiaurės. Na, nesvarbu, tai jis sėdėjo su jais toje kampinėje vietoje. – Aha... Na ir apie ką jis kalbėjo? – Pala, pala, aš juk pasakoju. – Deividas bekalbėdamas prisileido vonią. Vanduo šniokštė stipria srove iš abiejų čiaupų, patalpa akimirksniu prisipildė garų. – Taigi sakau jam, kaip laikaisi, Dermotai? Deividas stovėjo vienomis apatinėmis ir nervino žmoną savo įpročiu metodiškai išdėstyti visas pokalbio smulkmenas. Ji ryžosi nesiduoti provokuojama. – Aš čia prisėsiu ant klozeto, o tu kai panorėsi man pasakyti, tai ir pasakyk. Lipdamas į vonią, Deividas užsitraukė dušo užuolaidą. Šitoks drovumas atsirado maždaug tuo pat metu, kai užaugo jo pilvukas. Būdami jaunesni, juodu dažnai maudydavosi vonioje drauge ir visuomet maudėsi vienas prie kito. – Taigi, iš tikro keista, – atsklido balsas iš už užuolaidos. – Sakau: „Labai ačiū už tą kvietimą“, o jis sako: „Kokį kvieti-

200


mą?“ – ir aš taip apstulbau, kad apsimečiau kvailiu. Supranti. Sakau: „Na, liaukis. Negali gi nuo mūsų nusiplauti. Pakvietei, vadinasi, pakvietei.“ – O ką jis tada? – Sako: „Tu čia kažką painioji, Deividai. Iš tikro aš nežinau, apie ką tu.“ Pasakė taip tiesiai, kad truputį kvailai pasijutau. Taigi tiesiog išsisukau. Pasakiau, kad tikriausiai suklydau arba kad tu gerai laiško neįsiskaitei. – Dar kartą labai tau dėkoju, – tarė Etelė. – Reikėjo gi man ką nors pasakyti. Na, tiek to, bet jis sako: „Laišką? Kokį laišką?“ Na, tiesiog įklimpau. Sakau: „O, čia tikrai kažkoks nesusipratimas. Maniau, mes gavom nuo jūsų laišką ir Karmela kviečia mus vakarienės. Bet tikriausiai blogai supratau.“ Jis pasakė, kad nelabai panašu, jog ji kviestų žmonių jam nesakiusi. Nebent čia būtų vakarėlis staigmena. – Nieko sau staigmena, brolyti! – šūktelėjo Etelė. – Taip ir man pasirodė, dėl to aš paminėjau datą. Pasakiau, kad aštuntą. Jis sako: „Na, nė už ką nepatikėčiau. Gal čia gimtadienio dovana, ir aš turėjau nežinoti.“ Bet atrodė sunerimęs. Vėl pakartojo „aštuntą“, tartum ta diena kažką primintų. Tada dar perklausė: „Ar gali būti aštuntą?“ – o aš pasakiau, žinai, nervingai: „Tikrai aš būsiu ne taip supratęs.“ – Jisai nežino. Ji rengia tą vakarienę jam nesakydama. Kviečiasi mus visus pas save, sakytum, žiūrėti kažkokios klaikios dramos. Štai kas yra. – Etelės veidas išdavė, kad ji veikiau susisielojusi nei nekantraujanti. Smagus dalykėlis turėtų būti – viešas barnis, skandalas... Bet ne Karmelai Murėj. Vargšė Karmela, ji per daug pažeidžiama. Deividas išlipo iš vonios ir energingai nusišluostė vienu iš tų didelių geltonų rankšluosčių. – Jis iš tikro nežino, kad ji rengia pobūvį, vargšas. Argi ne siaubas? Dėkui Dievui, aš kažką leptelėjau, nors ir jaučiausi kaip prisidirbęs. Bent jau gaus truputį laiko susigaudyti, ko griebtis.

201


– Bet ji negali žinoti apie Rutą, neįmanomas dalykas, kad žinotų, – susimąsčiusi tarė Etelė. – Gal jai kas tyčia parašė bjaurų laiškutį – na, supranti: „Pamaniau, jūs turėtumėte žinoti...“ – Deividas vis dar trynėsi rankšluosčiu. – Odą nuo nugaros nusinersi. Eik, renkis greičiau. Negali ji žinoti. Jeigu žinotų – juk už jokius pinigus nekviestų jos vakarienės, argi ne?

Džo ir Henris gamino pobūviui. Juodu dažnai ruošdavo valgį pobūviams žmonių namuose; taip lengvai ėjo pinigėliai. Žiūrėdami televizorių, sutepdavo kąsninius sumuštinukus ir sudėdavo viską į šaldiklį. Daugybę dalykų, pavyzdžiui, plastiko plėvelės ir folijos, nemokamai gaudavo iš restorano, kur dirbo Henris, be to, naudojosi automobiliu iš gidų tarnybos, kurioje dirbo Džo. – Ko ta vargšė nukvakėlė neleidžia tau už ją valgio gaminti, jeigu jau taip nervinasi? Tu juk sumestum pietus per dvi valandas. – Ne, čia įeina į planą. Ji turi sugebėti viską paruošti pati. – Kaip ji atrodo? Nusiminus prieštvaninė tetutė, tiesa? – Nežinau, – atsakė Džo. – Nemačiau jos dvidešimt metų. Nuo to laiko gali būti smarkiai pasikeitusi.

– Alio, Karmela, čia tu? – Žinoma, aš, meile mano, kas gi daugiau? – Karmela, aš klube. Sakiau juk, turėjau keletą dalykų aptarti. – Žinau, sakei. – Tai aš nepareisiu, arba neketinau pareiti. Tu pavalgei vakarienę? – Vakarienę? – Karmela, jau aštuonios. Skambinu tau iš klubo paklausti paprasto dalyko: pavalgei tu ar nepavalgei?

202

Profile for knygos.lt

Alyvinis autobusiukas  

Knygos Alyvinis autobusiukas ištrauka

Alyvinis autobusiukas  

Knygos Alyvinis autobusiukas ištrauka

Profile for knygos.lt
Advertisement