Čarlzas ir Ema by knygos.lt

DEBORAH HEILIGMAN

Religinis ir mokslinis požiūriai į gyvenimą labai dažnai suvokiami kaip du atskiri pasauliai. Kaip priešai. Ta prasme galima sakyti, kad ir Čarlzas, ir Ema miegojo su priešu. Bet jie nebuvo priešai. Jie buvo geriausi draugai, ir jų gyvenimo istorija įkvepia.

DEBORAH HEILIGMAN

Deborah Heiligman (Debora Heiligman) – amerikiečių autorė, parašiusi daugiau nei 20 knygų jaunimui. Čarlzo Darvino gyvenimo istorija „Čarlzas ir Ema“ buvo įtraukta į geriausių jaunimui skirtų 2009 m. knygų dešimtuką. Čarlzas Darvinas (1809–1882) – vienas žymiausių pasaulio mokslininkų, žmogus, pakeitęs požiūrį į gyvų būtybių atsiradimą. Tačiau šioje biografijoje didžiausias dėmesys skiriamas ne revoliucingai mokslinei Darvino veiklai, o asmeniniam jo gyvenimui, apie kurį išties mažai kas žinoma. Gal todėl, kad tai buvo tiesiog laimingai vedusio vyro ir šeimos tėvo gyvenimas? „Čarlzas ir Ema“ – tai neįprasta meilės istorija, prasidėjusi visiškai neromantiškai: jaunas mokslininkas racionaliai svarsto, vesti ar ne. Paėmęs popieriaus lapą, padalija jį į dvi skiltis ir dėlioja argumentus. Geriau turėti gerą pašnekovę ar laisvę atsidėti moksliniams tyrimams; geriau turėti asmenį, kurį galima mylėti ir su kuriuo linksma leisti laiką, ar laisvę keliauti kur panorėjus. Tačiau galiausiai žmona juk geriau nei šuo... ir dar galimybė susilaukti vaikų, tai Darvinui buvo labai svarbu. Taigi nuspręsta – vesti! Ir jis vedė savo pusseserę Emą, su ja laimingai nugyveno santuokoje 43 metus. Du labai skirtingi žmonės: labai religinga Ema ir racionalaus proto galia tikintis Čarlzas sugebėjo mylėti vienas kitą visą gyvenimą, gerbti vienas kito pažiūras ir pakelti likimo jiems siųstas negandas. Ar tai įmanoma? Ši knyga – savotiškas santuokinės meilės tyrimas, puslapis po puslapio atskleidžiantis gyvenimą be širdį draskančių aistrų, apgavysčių ir klystkelių. Gyvenimą, kurį nugyveno du vienas kitą mylintys, branginantys ir gerbiantys sutuoktiniai, visą amžių savo pažiūrų rūmą rentę ant visiškai skirtingų pamatų.

Čarlzo Darvino šeimos istorija

Ä&#x152;arlzas ir Ema

UDK 575.8(410):929Darwin He97

Deborah HEILIGMAN CHARLES AND EMMA: THE DARWINS’ LEAP OF FAITH Henry Holt and Company New York, 2009

Knyga išleista Lietuvos Respublikos kultūros rėmimo fondui parėmus

ISBN 978-9986-16-776-1

Mano iĹĄtikimam biÄ?iuliui

Deborah Heiligman

Tu r in ys

Pratarmė................................................................................................................... 9 1 skyrius. Geriau nei šuo...............................................................................13 2 skyrius. Žiurkių gaudymas.......................................................................25 3 skyrius. Slėpk savo abejones....................................................................30 4 skyrius. Kai durys ir langai atidaryti...............................................37 5 skyrius. Mažoji panelė Nerūpestinguolė.........................................44 6 skyrius. Anas pasaulis.................................................................................51 7 skyrius. Baimės jausmas..............................................................................56 8 skyrius. Šuolis.................................................................................................64 9 skyrius. Užsiėmęs žmogus..........................................................................69 10 skyrius. Melancholiškos mintys........................................................77 11 skyrius. Triukšmo ir judėjimo sūkurys.............................................84 12 skyrius. Sunkus bagažas, liepsnojantys židiniai.......................92 13 skyrius. Laimės apibrėžimas...................................................................99 14 skyrius. Nėščiosios mintys...................................................................105 15 skyrius. Mažieji padarėliai...................................................................110 16 skyrius. Atgal į kaimą.............................................................................118 17 skyrius. Netikėtos netektys...............................................................126 18 skyrius. Vėžiagyviai ir kūdikiai.........................................................136 19 skyrius. Plakti kremą..............................................................................143 6

Čarlzas ir Ema

20 skyrius. Nerimastingas vaikas...........................................................147 21 skyrius. Vienas Dievas težino, kas bus...........................................153 22 skyrius. Mylimas ir geras vaikas......................................................160 23 skyrius. Taisyklių laužymas................................................................168 24 skyrius. Siaubingos kančios................................................................176 25 skyrius. „Atsiradimo“ ištakos.............................................................185 26 skyrius. Taip sudėtingai vienas nuo kito priklausomi.........191 27 skyrius. Ką Viešpats siunčia.................................................................198 28 skyrius. Jausmai, o ne protas...............................................................207 29 skyrius. Didelis triukšmas...................................................................214 30 skyrius. Paprasčiausia apgaulė..........................................................224 31 skyrius. Šiluma iki galo.........................................................................229 32 skyrius. Laimingas žmogus..................................................................238 33 skyrius. Neužduoti klausimai............................................................241 Epilogas. Tiek daug garbintinų dalykų..............................................247 Padėka...................................................................................................................251 Pastabos apie šaltinius......................................................................................256 Rinktinė bibliografija.........................................................................................277

Čarlzas ir Ema

P r atarm ė

Dar niekada Čarlzo Darvino istorija nebuvo papasakota šitokiu būdu. Šimtai autorių rašė apie Darvino genijų, apie tai, kaip jo idėjos pakeitė pasaulį. Tūkstančiai mokslininkų atpasakojo jį išgarsinusius žygius: pirmiausia jo kelionę aplink pasaulį Beagle laivu, ir antra, didžiulės, savitos ir naujos intelektualinės teritorijos atradimą – tą teritoriją jis ištyrė savo šedevre „Rūšių atsiradimas“. Tos dvi istorijos vienoje gretoje su svarbiausiais mūsų civilizacijos atradimais. Bet, kiek man žinoma, ši knyga – pirmoji imasi nušviesti žygį, kuris prasidėjo tada, kai iš kelionės namo grįžęs Darvinas pasiėmė popieriaus lapą ir surašė keistą, juokingą ir labai atvirą sąrašą visų „už“ ir „prieš“ šeiminį gyvenimą. Ieškodamas moters, kurią galėtų vesti, Čarlzas Darvinas kone išsyk patyrė asmeninio atradimo džiaugsmą, kai aplankė savo tetą ir dėdę Majer Hole, Stafordšyre, ir susėdo bibliotekoje prie židinio maloniai pasišnekučiuoti (jie vadino tą pasišnekėjimą „žąsimi“) su pussesere Ema Vedžvud. Anuomet toje pasaulio dalyje pirmos eilės giminaičių vedybos buvo įprasta, ir visi manė, kad Čarlzas ir Ema – 9

Deborah Heiligman

gera partija. Jų laimei, buvo tik vienas keblumas, viena kliūtis: Ema buvo religinga. Krikščionių tikėjimas jai buvo labai svarbus. Kai Čarlzas prisipažino jai apie savo revoliucines idėjas, kurias rašėsi į slaptas užrašų knygeles, jinai išsigando. Emos manymu, mirtis juos turės išskirti visiems laikams, į amžinybę juodu eisiantys skirtingais keliais – ji į dangų, o Čarlzas į pragarą. Kaip Čarlzas ir Ema sprendė šią dilemą ir kaip sudarė sėkmingą mokslo ir religijos santuoką, pasakoja ši knyga. Ją skaitydami mes labai gyvai, artimai ir asmeniškai suprasime, kokios šokiruojančios buvo Darvino idėjos to laikmečio žmonėms, įskaitant ir kai kuriuos artimiausius. Ji padės suvokti, kodėl jis taip ilgai nenorėjo jų viešinti, ištisus mėnesius ir metus po kelionės Beagle laivu rašydavo savo mintis SLAPTA į dienoraščius ir užrašų knygeles. Čarlzo užrašų knygelių mintys atrodė revoliucinės ir pavojingos ne tik daugeliui devynioliktojo šimtmečio Anglijos žmonių, bet ir moteriai, kurią jis mylėjo labiau už viską pasaulyje. Mes galime geriau suprasti, kodėl jis dvidešimt metų tobulino savo teoriją, kol pagaliau išdrįso, bijodamas ir nuogąstaudamas, išleisti „Rūšių atsiradimą“. Religinis ir mokslinis požiūriai į gyvenimą labai dažnai suvokiami kaip du atskiri pasauliai. Kaip priešiški dalykai. Šia prasme galima sakyti, kad ir Čarlzas, ir Ema miegojo su priešu. Bet jie nebuvo priešai. Juodu buvo geriausi draugai, ir jų gyvenimo istorija įkvepia. Jiedu turėjo dešimt vaikų, trijų neteko. Viena iš tų mirčių buvo tokia tragiška ir siaubinga, kad Čarlzas ir Ema visą likusį gyvenimą nepajėgė apie tai kalbėti. Tikėjimo, religijos ir pomirtinio gyvenimo problema tik di10

Čarlzas ir Ema

dėjo ištikus toms tragedijoms, o gyvenimo pabaigoje tarp jų vėrėsi gilus plyšys. Vis dėlto drauge juodu šventė pergalę. Revoliucinės Darvino idėjos taip įsigalėjo, kad dabar biologai negali be jų įsivaizduoti pasaulio. Tačiau tos pačios idėjos tebegąsdina ir kelia sumaištį daugeliui pamaldžių žmonių. Čarlzo ir Emos gebėjimas įveikti nuomonių skirtumus – mylėti vienas kitą jų nepaisant – yra įkvepiantis pasakojimas mūsų laikams. Kadangi Čarlzo ir Emos meilės istorija niekuomet anksčiau nebuvo visiškai atskleista, net seni Darvino gerbėjai ras čia daug širdį glostančių dalykų. Imkime kad ir paskutiniąją „Rūšių atsiradimo“ pastraipą – vieną žinomiausių ištraukų mokslo istorijoje. Joje Darvinas pateikia apibendrintą savo gyvybės sampratą, kalbėdamas apie vešliai sužėlusią pakrantę. Kol neperskaičiau šios knygos, man ir į galvą nebuvo atėję, kad kalbama apie pakrantę, kurią Čarlzas ir Ema dažnai matydavo vaikštinėdami Daune, kur kaime turėjo namus. Čarlzas ir Ema buvo išvien meilėje ir moksle, kaip ir kiekvieno iš mūsų susipynę protas, širdis ir dvasia. Skaitant „Čarlzą ir Emą“ galima pajusti – jų meilės istorija buvo vienas reikšmingiausių ir didingiausių šedevrų Darvino gyvenime. Jonathan Weiner Pulicerio premijos laureatas, „Kikilio snapo“ autorius

Deborah Heiligman

Joje jis surado laimę ir per ją – savo gyvenimą. Francis Darwin

Emos Darvin portretas, dail. George Richmond, 1840 © ENGLISH HERITAGE PHOTO LIBRARY / BY KIND PERMISSION OF DARWIN HEIRLOOMS TRUS

Majer Holas, Emos vaikystės namas. Šių laikų fotografija. COURTESY OF J. H. WAHLERT

Čarlzo Darvino portretas, dail. George Richmond, 1840 © ENGLISH HERITAGE PHOTO LIBRARY / BY KIND PERMISSION OF DARWIN HEIRLOOMS TRUST

Kalno sodyba, Čarlzo vaikystės namai © ENGLISH HERITAGE PHOTO LIBRARY

Čarlzas ir Ema

1 skyr iu s

Geriau nei šuo Žiūrėkite, jo galvos forma visai pasikeitė. Dr. Robertas Darvinas, 1836 m., po Čarlzo penkerių metų kelionės

1838 metų vasarą Londone išsinuomotame bute Morlboro Didžiojoje gatvėje Čarlzas Darvinas nubrėžė liniją per popieriaus lakšto vidurį. Jau beveik dveji metai jis buvo Anglijoje, grįžęs iš įspūdingos kelionės aplink pasaulį. Buvo bebaigiąs trečiąją dešimtį. Pats laikas apsispręsti. Kairės lapo pusės viršuje jis užrašė: Vesti. Dešinėje pusėje – Nevesti. O per vidurį: Štai koks klausimas. Rašyti į skiltį pavadinimu Nevesti Čarlzui buvo lengva. „Laisvė keliauti kur panorėjus“, pradėjo jis. Čarlzas mėgo keliauti. Jo kelionė truko bemaž penkerius metus; jis buvo gamtininkas britų ekspediciniame Beagle laive. Plaukiant siaubingai prisikentėjo nuo jūros ligos, kaip beįmanydamas stengėsi kuo daugiau laiko praleisti krante, keliaudamas raitas ir pėsčiomis ir rinkdamas tūkstančius gamtinių pavyzdžių – nuo koralų iš Indijos vandenyno Kokosų salų iki Australijos 13

Deborah Heiligman

vabalų ir lapės iš Čilės salyno Čiloė salos. Dabar jis gyveno Londone su tarnu Simsu Kovingtonu iš Beagle, buvusiu laivo junga. Čarlzas buvo jį išmokęs šaudyti paukščius ir daryti iškamšas bei padėti rūšiuoti pavyzdžius. Tad Čarlzas ir Simsas gyveno tarp rietuvių medinių dėžių, statinaičių ir statinių, kur buvo sudėti lobiai iš Patagonijos, Brazilijos, Čilės, Ugnies Žemės: fosilijos, odos, kriauklės, žuvys vyno spirite, žinduoliai vyno spirite, vabzdžiai, ropliai ir paukščiai vyno spirite; augalai, mineralai, vabalai, gyvūnų griaučiai. O jei Čarlzas norės leistis į kitą kelionę prisirinkti dar pavyzdžių? Kaip jis galės tai daryti būdamas vedęs? Skiltyje Nevesti jis rašė toliau: „galimybė pasirinkti draugiją. Protingų vyrų pokalbiai klubuose...“ Morlboro Didžiojoje gatvėje Čarlzas gyveno visai šalia vyresniojo brolio Erazmo ir daug laiko praleisdavo su Eru bei jo intelektualiaisiais draugais – tarp jų buvo istorikas ir rašytojas Tomas Karlailis su žmona Džeine, rašytoja Harieta Martino ir Darvino pirmos eilės pusbrolis Henslis Vedžvudas. Jie kalbėdavosi apie didžiulius pokyčius Anglijoje, kuriuos sukėlė pramonės revoliucija. Čarliui iškeliaujant, šalyje tebuvo vos keli traukiniai; dabar geležinkelių tinklas raizgė visą šalį, pasiekdamas ir tokias vietas, kur anksčiau buvo galima nusigauti tik karietomis. Daugėjo gamyklų bei fabrikų – pakito ir kraštovaizdis; miestai ir miesteliai augo ir plėtėsi, lygiai kaip praraja tarp turtuolių ir vargšų. Turtingieji tarpo iš naujosios pramonės ir Britanijos imperijos suklestėjimo. Vargingieji kentė skurdą – jį vaizdžiai aprašė Čarlzas Dikensas vienas po kito leidžiamuose romanuose. Erazmas su draugais aptarinėjo Neturtingųjų įstatymą, išstumiantį be14

Čarlzas ir Ema

turčius į vargšų prieglaudas, kalbėdavo apie socialinės reformos būtinybę. XIX amžiaus Anglijoje nestigo ir religinių nesutarimų. Religiniai fanatikai ir atskalūnai kėlė triukšmą, o Anglikonų bažnyčios nariai ir unitoriai, kuriems priklausė ir Darvinai, taip pat tyliai svarstė savo tikėjimo klausimus. Laisvamaniai liberalai, kaip Eras ir jo aplinka, buvo gerbiami britų aukštesniojo sluoksnio nariai, ir Čarlzui atrodė lengva ir naudinga būti tarp jų. Čarlzas žinojo galįs dalytis su jais tam tikromis radikaliomis mokslinėmis mintimis, kurias kaip tik buvo bepradedąs formuluoti. Šitai jam ir buvo svarbiausia, o ne dalyvauti pietuose, arbatėlėse ir kituose kankinamuose pasibuvimuose, kur žmonės apiberdavo jį, regis, nesibaigsiančiais klausimais apie jo keliones. Nepasakysi, kad visi jo pasižmonėjimai būdavo kankinami. Su Čarlzu dažnai bendravo ir jo prielankumo siekė trys seserys iš vienos šeimos. Hornerių merginos buvo protingos jaunos moterys, apsiskaičiusios ir išprususios, su daug žadančia ateitimi. Jos netgi, kaip ir jis, domėjosi gamtos mokslais, geologija ir zoologija. Vyriausioji sesuo Merė jau buvo ištekėjusi už jo naujojo bičiulio, garsaus geologo Čarlzo Lajelio. Ponas Horneris pritarė Čarlzo Darvino, kaip būsimo žento, kandidatūrai ir tikėjosi jį pasipiršiant. „Jau seniai nebuvau sutikęs žmogaus su tokiomis išsamiomis ir tiksliomis žiniomis“, – rašė jis savo dukteriai Merei. Čarlzo brolis Erazmas erzino jį, vadindamas ponią Horner „uošve“. Taigi vedybų klausimas neatrodė tik prielaida. Ir pats Čarlzas Darvinas buvo geras laimikis. Jis buvo aukštas vyras, kokių šešių pėdų, tvirtai sudėtas – stambus, bet 15

Deborah Heiligman

ne storas. Atletiškas, kelionės nuotykių užgrūdintas. Rengėsi tradiciškai, pagal tų dienų stilių: frakas, plonos drobės marškiniai stačia apykakle, aukšta skrybėlė. Jo akys buvo pilkos, veidas rausvas, malonus, nors jis nemėgo savo nosies – atrodė pernelyg didelė, kaip bulvė. Kilęs buvo iš gerbiamos, pasiturinčios britų šeimos, galėjo apie daug ką pasikalbėti, ir ateitis jo regėjosi puiki. Jo reputacija, kaip sakoma, pralenkė jį patį. Keliaudamas Čarlzas išsiuntė tūkstančius surinktų pavyzdžių savo senajam Kembridžo profesoriui Džonui Stivensui Henslou. Kai kurie iš tų eksponatų jį pradėjo garsinti gamtininkų pasaulyje dar negrįžus į Angliją – pavyzdžiui, reta suakmenėjusi milžiniško dugninio tinginio galva, rasta Argentinoje „horizontalioje padėtyje sukietėjusiame žvirgžde; viršutinis žandikaulis ir krūminiai dantys apnuoginti“, taip Čarlzas užrašė pirmoje „Geologinių pavyzdžių“ užrašų knygelėje. Įžymioji suakmenėjusi dugninio tinginio galva buvo pademonstruota Britų mokslo pažangos asociacijos susirinkime Kembridže. Bet jei jis ketina vesti vieną iš Hornerių merginų ar ką nors kitą, prieš akis iškyla visokie įsipareigojimai, o likdamas viengungis, jis būtų laisvesnis. Į skiltį Nevesti jis užrašė: „Nėra reikalo lankyti giminių, nuolaidžiauti kiekviename žingsnyje.“ Jis mylėjo savo brolį, seseris, giminaičius Vedžvudus. Bet jei jam nepatiks žmonos giminės? Vedusiam vyrui tenka eiti į daugybę kompromisų. Tą jis matė darant savo draugus, kurių daugelis vedė jo kelionės metu. Sykį, grįžęs po kelionės, eidamas gatve jis sutiko pusbrolį Henslį, nešiną vaiku vienoje rankoje ir apvalia dėže – kito16

Čarlzas ir Ema

je. Henslis vedė pusseserę 1832-aisiais, kai Čarlzas leidosi į savo kelionę. (Tuo laiku pirmos eilės pusbroliai ir pusseserės, ypač aukštesniųjų sluoksnių, dažnai tuokdavosi.) Dabar Henslis turėjo du vaikus, ir Čarlzą šiurpas krėtė pagalvojus, kiek visokių triukų turi griebtis jaunas tėvas. Ar jis nori tokios atsakomybės? Šis vaizdas jį taip sujaudino, kad giminėje pasklido apkalbos: Henslio sesuo Ema Vedžvud šaipydamasi rašė brolienei, kaip Čarlzą sukrėtė Henslio žongliravimas. Tad nieko keista, jog Čarlzas sąrašą Nevesti papildė: „išlaidos ir rūpesčiai dėl vaikų – galbūt barniai“. Nerimą jam kėlė ne vien laiko sąnaudos ir dėmesio blaškymas; nors ir buvo taupus, jis abejojo, ar pajėgs uždirbti pakankamai pinigų kolekcionuodamas vabalus ir rašydamas apie koralus. Pinigų trūkumas visada gimdo vaidus, tą jis žinojo. O ar įstengs pakelti nerimą ir rūpesčius dėl vaikų? Mirtina choleros liga ką tik pirmą kartą pasiekė Angliją, o dar šiltinės, vidurių šiltinės, skarlatinos epidemijos… Vaikai susirgdavo, mirdavo. Vadinasi, podraug su rūpesčiu dėl pinigų atsiras rūpesčių dėl sveikatos. Visa tai pareikalaus daugybės laiko. Štai kur svarbiausias dalykas. Jis parašė ir dukart pabraukė: „LAIKO NUOSTOLIAI.“ Čarlzo darbas užimdavo visą dieną. Pirmiausia jis turėjo prašinėti labiau prityrusių gamtininkų padėti ištirti surinktus pavyzdžius. Čarlzas turėjo galybę pavyzdžių; neįmanoma nusimanyti apie kiekvieną paukštį, kaulą ar vabalėlį. Jis jau buvo atidavęs retus Megatherium kaulus bei savo kikilius ir strazdus iš Galapagų salų. Tačiau jam reikėjo ir kitas kolekcijas pristatyti muziejų ekspertams, reikėjo raginti juos, įkalbinėti, kad išdėstytų savo nuomonę. Ko jis pririnko? Ar 17

Deborah Heiligman

aptiko naujų rūšių? Kokią reikšmę turi jo radiniai, jei apskritai turi? Būdamas viengungis, be šeiminių įsipareigojimų, jis galėjo susitikinėti su ekspertais, vykti į mokslinius susirinkimus, lankyti muziejus ir bibliotekas kada panorėjęs. Jam nereikėjo kvaršinti galvos dėl žmonos ar jos giminių, nurodinėjančių, kaip jam tvarkyti savo laiką. Čarlzas labai aiškiai jautė negalintis švaistyti laiko. Į savo kelionės pabaigą buvo nugirdęs iš sesers, kad Henslou ir kitas senas jo profesorius, Adamas Sedžvikas, labai susidomėjo jo atsiųstais kaulais. Sedžvikas pareiškė, kad kolekcija „pranoksta visus lūkesčius“ – Čarlzas išsikovos „ypatingą vardą tarp Europos gamtininkų“. Čarlzui toks įvertinimas buvo nepaprastai malonus. Jis suprato, kad toks palaikymas leis jam ir toliau uoliai darbuotis gamtos mokslo srityje. Jis rašė: „Žmogus, drįstantis iššvaistyti vieną valandą, nežino gyvenimo vertės.“ Prieš kelionę Čarlzas buvo tipiškas gamtininkas kolekcininkas. XIX amžiuje Anglijoje visi – nuo kaimo pastorių iki paauglių mergaičių – rinko peteliškes, gėles, net paukščių iškamšas ir fosilijas. Stebėti nuostabią Dievo kūriniją buvo įdomi ir mėgstama veikla, o kai kuriais atvejais – ir pašaukimas. Kolekcininkai stengėsi sukaupti ir aprašyti kuo daugiau Dievo sukurtų rūšių, vylėsi atrasti naujų krabų, naktinių drugių, smulkiųjų giesmininkų ar paparčių. Laimingiesiems pavykdavo – naujos rūšys būdavo pavadinamos jų vardu. Čarlzo vardu buvo pavadintos kelios rūšys, įskaitant į strutį panašų Pietų Amerikos paukštį Rhea darwinii ir Čilėje bei Argentinoje gyvenančią varlę Rhinoderma darwinii. 18

Čarlzas ir Ema

Čarlzas džiaugėsi savo gausia kolekcija, tačiau, žiūrėdamas į fosilijas, galvojo apie kai ką daugiau. Jis mąstė apie gyvybės kilmę. Kelionės metu, skaitydamas Čarlzo Lajelio „Geologijos pagrindus“ ir stebėdamas negyvenamas salas, grublėtus skardžius ir ugnikalnius, Čarlzas suprato, jog Lajelis buvo teisus: Žemė nebuvo sukurta 4004 metais prieš Kristų, kaip 1658 metais buvo apskaičiavęs arkivyskupas Džeimsas Ašeris. Toji data buvo įtraukta į angliškąjį 1701 metų Biblijos vertimą, ir daugelis žmonių tebetikėjo ja kaip faktu. Tačiau Čarlzas buvo įsitikinęs, kad Žemė susiformavo kur kas anksčiau ir ji vis dar tebesiformuoja. Kartą suvokus, jog Žemė keičiasi ir Biblijoje pateikiamos pasaulio sutvėrimo istorijos negalima suprasti paraidžiui, Čarlzo protas buvo pasiruošęs priimti naują gyvūnijos ir augalijos pasaulių sukūrimo versiją. Stebėdamas savo surinktus pavyzdžius Čarlzas taip pat suprato, kad rūšys visąlaik formavosi ir keitėsi. Evoliucijos, arba transmutacijos, kaip ji tuomet buvo vadinama, idėja buvo svarstoma ir atmetama metų metus. Tačiau kelionės pabaigoje ir grįžus į Angliją, žiūrint į paukščių pavyzdžius iš Galapagų salų, Čarlzo galvoje gimė naujos teorijos, paaiškinančios transmutaciją, apmatai. Jis nedvejojo – jei kaip reikiant padirbėtų ta linkme, tai galėtų pakeisti žmonijos įsivaizdavimą apie pasaulio sukūrimą. Jis jautė begalinį troškimą ir poreikį dirbti toliau. Kaip jis pajėgtų tai daryti būdamas vedęs, turėdamas žmoną ir vaikų? Jam prireiks daugybės laiko. Jis jau pradėjo didžiulį darbą ir pasinėrė į jį, dirbo ištisas valandas kasdien. Jis nuolat žymėjosi pastabas nedidelėse odinėse užrašų knygelėse, aukštos kokybės popieriuje, pagamintame iš dro19

Deborah Heiligman

bės skiaučių. Kiekviena knygelė buvo paženklinta kokia nors raide. Pirmąją užrašų knygelę – rudos odos, su metaline sąsaga – jis atsivertė 1837-ųjų liepą ir kreminės spalvos puslapiuose ėmė rašytis savo slaptas revoliucingas mintis apie naujų rūšių atsiradimą. Tyrinėdamas surinktus pavyzdžius, Čarlzas rado įrodymų, prieštaraujančių vyraujančiai pasaulio sukūrimo teorijai, esą Dievas sukūręs visas paukščių, bičių ir vabalų rūšis kartą ir visiems laikams, ir nuo to pirmojo sukūrimo nieko nauja nebeatsiradę. Kai kas įrodinėjo, esą fosilijos egzistuojančios dėl to, kad Dievas, nepatenkintas savo tvėriniais, užleido keletą pasaulinių katastrofų, sunaikinusių visas egzistuojančias rūšis, ir pradėjo kurti iš naujo. Tačiau Čarlzui dingojosi visiškai kitaip, jis prirašė ištisus puslapius pastabų, minčių, idėjų ir klausimų vis naujose užrašų knygelėse, kiekvieną pažymėjęs kita raide. Kaip jam atsakyti į visus kylančius klausimus – nuo paprasto „Pelėdos. Lesa peles gyvas?“ iki pabrėžtinai svarbaus „Ar lengvai kryžminasi vilkas ir šuo?“ – jei leisis įveikiamas kasdienių santuokinio gyvenimo priedermių? Turės eikvoti laiką skubindamasis gatve su dėžute vienoje rankoje ir kūdikiu kitoje. Šitiek daug visko galima įtraukti į sąrašą lapo Nevesti pusėje! Jis tęsė: „negalėsiu skaityti vakarais [...] nutukimas ir tingumas [...] rūpesčiai ir atsakomybė [...] mažiau pinigų knygoms etc., jei teks uždirbti duoną būriui vaikų.“ O paskui, toje pačioje lapo pusėje, pripažino: „Bet pernelyg daug dirbti labai kenkia sveikatai.“ Ir vėl grįžo prie neigiamybių: „Galbūt mano žmona nemėgs Londono; tuomet nuosprendis būtų tremtis ir virtimas ištižusiu, tingiu kvailiu.“ 20

Čarlzas ir Ema

Čarlzas nebuvo iki galo tikras, ar jam pačiam patinka Londonas. Miestas buvo triukšmingas ir purvinas, klimatas niūrus, oras nuo naujų gamyklų ir židinių, kūrenamų nešvariomis anglimis, dažnai užterštas geltonu suodinu smogu. Jis dažnai ilgėjosi kaimo netoli Velso, kur užaugo. Tačiau manė, jog gyvendamas kaime greičiausiai aptingtų, o tai jo darbui būtų pražūtinga; jis anaiptol nenorėjo nei aptingti, nei sukvailėti. Kita vertus, galima gyventi Londone ir vis tiek tinginiauti. Erazmas taip ir darė; jis nebuvo kvailas, bet neturėjo nei žmonos, nei karjeros. Čarlzas, žvelgdamas į jį, žinojo, kad taip gyventi nenori. Taip jis užbaigė savo priežasčių nevesti sąrašą. Skiltyje Vesti Čarlzas pradėjo: „Vaikai (jei Dievas duos).“ Jis tikrai mėgo vaikus, žaisdavo su jais, stebėdavo juos. Vienoje iš slaptų užrašų knygelių užrašė: „Vaikams nepaprastai smagu slapstytis ir lindėti krūmuose, kai netoliese esama kitų žmonių; panašiai elgiasi besislapstantys paršeliai.“ Stebėdamas savo draugų ir giminaičių vaikus, jis galvojo ne vien apie paršelius, bet ir apie „laukinius“ – taip anuomet anglai vadino. Kelionės aplink pasaulį metu jo susitikimai su čiabuviais būdavo stulbinamai iškalbingi. Beagle laivu plaukė trys žmonės iš Ugnies Žemės, kurį laiką gyvenę Anglijoje. Jie buvo „civilizuoti“, nes rengėsi kaip britai ir mėgdžiojo britų manieras. Tačiau kai Čarlzas ir jo bendrakeleiviai pirmą kartą atplaukė į Ugnies Žemę, būrys čiabuvių užsiropštė ant laivo paskuigalio ir, žiūrėdami į jūrą, „šokinėjo ir mojavo nudriskusiais apsiaustais, garsiai skardžiai šūkaudami“. Jie buvo menkai teapsirengę. Kai kurie iš jų, netgi suaugusios moterys, vaikščiojo visai nuogi. Jų plaukai buvo susivėlę, 21

Deborah Heiligman

veidai išdažyti, nuo ausies iki ausies ėjo skaisčiai raudonas ruožas, akių vokai nubalinti kreida, veidus vagojo juodi anglies dryžiai. Bet jie sugebėjo bendrauti su anglų keliautojais ir galėjo pamėgdžioti bet ką. Vienas čiabuvis išmoko šokti valsą, ir tai Čarlzui padarė įspūdį. Laikas, praleistas su tais žmonėmis, paskatino jį susimąstyti apie tai, kaip visi tarpusavyje susiję – paršeliai, vaikai, primityvūs žmonės ir Anglijos gyventojai. Tai buvo raktas į jo slaptąją teoriją. Tačiau, galvodamas apie vaikus, jis mąstė ir kaip vyras, kaip galimas tėvas. Smagu būtų turėti savų mažų paršiukų, besislapstančių netoliese krūmuose. Čarlzui neabejotinai patikdavo būti apsuptam žmonių. Jis turėjo gerų draugų ir jautėsi artimas su seserimis ir broliu. Juk išties malonu būtų turėti žmoną. Sąrašą Vesti jis papildė: „nuolatinė pašnekovė (ir draugė senatvėje), kuri domėtųsi manimi...“ Jis tikėjosi, kad žmona gyvensianti ilgai, ne taip kaip jo motina, mirusi skausminga mirtimi – galbūt nuo infekcijos, – kai Čarlzui tebuvo aštuoneri. Jo tėvas, prityręs ir labai sėkminga praktika besiverčiantis gydytojas, neįstengė jos išgelbėti. Šios mirtis jį pribloškė, nors pats Čarlzas menkai ją prisiminė. Jis vylėsi rasiąs moterį, kuriai būtų įdomus, be abejo, bet taip pat jis norėjo mylėti ją. Parašė: „asmuo, kurį galima mylėti ir linksmai leisti laiką“. Ir toliau: „šiaip ar taip, geriau nei šuo“. Čarlzas nuo vaikystės mylėjo šunis, ir jie jį mylėjo. Kartais jis galvodavo, jog su šunimis lengviau nei su žmonėmis. Kai tik grįžo iš kelionės, pradžioje pasirodė sunku vėl kaip niekur nieko bendrauti su seserimis ir tėvu. Jis buvo pasikeitęs, 22

Čarlzas ir Ema

o jie, atrodė, nesugeba to priimti. Bet kai jis išėjo į kiemą ir sušvilpė, jo šuo (kuris visiems buvo nedraugiškas, o jį dievino) prišoko eiti pasivaikščioti, sakytum, paskutinįkart jie drauge vaikščiojo vakar, o ne prieš penkerius metus. Kodėl žmonės negalėtų labiau panėšėti į šunis? – svarstė jis ir to troško. Tačiau šuo negali daryti visko, – žmona bet kuriuo atveju būtų geriau. Jis papildė teigiamybių sąrašą: „Namų židinys ir namo priežiūra [...] Muzikos ir moteriško čiauškėjimo žavesys. [...] visa tai naudinga sveikatai. [...] bet...“ Vėl tas pats: „baisūs laiko nuostoliai“. Per daug muzikos, per daug čiauškesio. Nepakankamai laiko darbui. Ir vėl jis prisiminė savo brolį Erazmą. Net būdamas viengungis, Eras daug laiko praleisdavo su moterimis – daugiausia kitų vyrų žmonomis – vežiodamas jas su įvairiais reikalais savo karieta, pietaudamas su jomis. Bet paskui grąžindavo jas vyrams. Harieta Martino buvo netekėjusi, ir apie ją su Erazmu sklido kalbos. Tačiau Eras, regis, buvo apsisprendęs nevesti. Jo tėvas ir seserys norėjo jį supiršti su jų pussesere Ema Vedžvud – greičiausiai dėl to, kad užkirstų kelią paskaloms, bet kol kas nieko nevyko. Erazmas pats tvarkė savo gyvenimą – taip galėtų daryti ir Čarlzas, jei liktų viengungis. Ir vis dėlto... „Dieve mano, juk nepakeliama mintis, kad reikėtų nugyventi visą gyvenimą kaip nevaisingai bitei, vien dirbant ir nieko daugiau. [...] Ne, taip nieko nebus. [...] Įsivaizduok, visą dieną praleidi vienas prirūkytame, purviname Londono name.“ Savo prirūkytame, purviname Londono name Čarlzas galvojo apie meilę, romantiką bei panašius dalykus. Jis skaitė 23

Deborah Heiligman

romantikų – Viljamo Vordsvorto, Samjuelio Teiloro Kolridžo – eilėraščius: „Tyra aistros liepsna, tikrosios meilės pagimdyta...“ Į savo užrašų knygeles prirašė pastabų apie mokslinius meilės aspektus, dauginimąsi ir paveldimumą. Iki šiol šie klausimai daugiausia buvo apie gyvūnus, bet užrašų knygutėje, pažymėtoje „B“, neryškiai žaliai suliniuotuose puslapiuose Čarlzas rudu rašalu įrašė: „Sakoma, žmogui būdingas instinktas – priešybių trauka.“ Galbūt jis su žmona bus priešybės, bet – artimi. „Tik įsivaizduok meilią, švelnutę žmoną ant sofos prie jaukaus židinio, ir knygas, galbūt muziką...“ O paskui – į lovą. Sąrašą Vesti jis užbaigė taip: „Palygink šią versiją su Morlbr. Didž. tikrove.“ Tai apie jo kambarius Morlboro Didžiojoje gatvėje, kur jis eidavo gulti vienas. Sąrašai kairėje ir dešinėje lapo pusėje atrodė panašaus ilgumo, bet Čarlzas jautė suradęs daugiau priežasčių vesti, negu nevesti. Kairėje pusėje jis užrašė atsakymą į savo klausimą, vos telpantį lapo apačioje: „Vesti – vesti – vesti Q.E.D.“ Q.E.D.: quod erat demonstrandum, išvertus iš lotynų kalbos – ką ir reikėjo įrodyti. Jis įrodė sau, kad turi vesti. Bent jau popieriuje. Bet jį kamavo dar viena baimė, apie ją nesiryžo rašyti. Klausimas buvo pernelyg rimtas. Jam reikėjo pasikalbėti su savo tėvu.

DEBORAH HEILIGMAN

Čarlzo Darvino šeimos istorija