„Didžiajam Getsbiui“
iš naujo atrastas džiazo laikų bestseleris
Iš anglų k albos ve rtė
Ursula PARROTT EX-WIFE
Faber & Faber, London, 2024
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
First published in 1929 by Jonathan Cape and Harrison Smith.
Copyright © 1957 by Lindsay Marc Parrott Jr.
© Cover design: Gabriele Wilson
Cover image: Art Deco „moga“ or „modern girl“ dancing, woodblock print, ink and colors on paper, Kobayakawa Kiyoshi (1899–1948), 1932
© Rūta Tumėnaitė, vertimas į lietuvių kalbą, 2024
© „Tyto alba“, 2024
ISBN 978-609-466-837-1
IMano vyras paliko mane prieš ketverius metus. Kodėl – tiksliai nesuprantu ir niekada nesupratau. Manau, kad nė jis pats to nesupranta. Šiandien, kai nei ta katastrofa, kokia ji tada atrodė, nei jos priežastys nebeatrodo svarbios, vis labiau įsitikinu, jog jis apsisprendė palikti mane dėl to, kad kėliau siaubingas scenas, vos jam užsiminus apie tokią galimybę.
Žinoma, per tuos šešis klaikius mėnesius iki jo tikrojo išėjimo jis šimtus kartų pateikė tokio sprendimo priežastis. Kai kurias jų prisimenu. Kartais sakydavo, kad praradau išvaizdą. Kitąkart, kad, be išvaizdos, daugiau neturiu kuo pasigirti. Sakė, kad nesidomiu jo interesais. Dar sakė, kad per jėgą kišuosi į tuos interesus. Sakė, kad aš bedvasė arba kaprizinga; kad neturiu padorumo arba esu davatka. Sakė, kad nori vesti moterį, kurią iš tikrųjų myli, ir kad atsikratęs manęs daugiau neves jokios moters dėl lažybų.
Nuo tada, per ketverius metus išklausiusi daugybę liūdnos santuokos baigties priežasčių, įsitikinau, kad mano vyro pateiktas sąrašas turi tiek pat pagrindo, kaip ir dauguma kitų. Jis pavargo nuo manęs; ieškojo priežasčių tam nuovargiui pateisinti; ir rado. Jam tos priežastys atrodė svarios. Manau, kad jei būčiau pavargusi nuo jo, būčiau dariusi lygiai tą patį.
Bet aš nepavargau nuo jo; todėl nuožmiai ir labai kvailai kovojau, kad jis neišeitų. Buvau įsitikinusi, kad jei kovosiu, laimėsiu. Niekada nejutau tokio pasitikėjimo savimi, kaip tada, būdama dvidešimt ketverių. Nei menkiausias skrupulėlis dėl savininkiškumo, nei mintis apie priverstinių jausmų bergždumą netemdė mano pastangų išlaikyti tai, ko norėjau.
Iš pradžių, manau, viską pradėjau aukšta nata – „pasilik dėl mūsų artimųjų“ ir panašiai. Vėliau, kai mane vis labiau suėmė panika, pradėjau eksperimentuoti su ginču, įtūžiu, sielvartu, isterija ir grasinimais nusižudyti; ir, likus penkioms minutėms iki jo išėjimo, neleidau sau prisipažinti, kad jis tikrai, nepaisant visko, gali išeiti...
Kol jis krovėsi paskutinius daiktus, aš sėdėjau ir jaučiau, kaip pradedu tikėti. Mėginau sugalvoti kokį nors paskutinės minutės stebuklą, kurį pavyktų padaryti: svarsčiau persipjauti riešus, kad jam reikėtų kviesti gydytoją, o tada likti, kol pasveiksiu. Tačiau suvokiau, kad pasaulyje, kuris staiga pavirto visiškai neįtikėtina vieta, jis gali tiesiog išeiti ir palikti mane mirti nuo pjūvių.
Galbūt atrodau palūžusi, o galbūt atrodau miela. Tada prisiminiau, kad krėslas, kuriame sėdėjau, buvo jo tetos Džanetės vestuvių dovana, ir svarsčiau, kas paprastai daroma su vyro giminaičių vestuvinėmis dovanomis, kai vyras išeina. (Niujorke jas galiausiai parduoda ne itin pinigingiems neseniai susituokusiems draugams.) Šalimais stovinti lempa buvo vienas pirmųjų modernistinių pavyzdžių. Prisiminiau, kad „Wanamaker’s“ parduotuvei už ją dar nesumokėta.
Pasigirdo užvožiamų lagaminų garsas, tada nutilo. Jis įėjo. Stovėjo ten ir atrodė toks gražus, užsispyręs ir nelaimin-
gas. Mane užplūdo prisiminimai, koks dailus jis man pasirodė – kai pirmą kartą susitikome, per pokylį vienuose namuose Niu Heivene prieš keturis, ne, penkis pavasarius...
– Išsikviesiu taksi daiktams pervežti, – pasakė jis.
– Piteri, neišeik, – ištariau aš.
– Kokia iš to nauda? – atšovė jis.
Mes žiūrėjome vienas į kitą. Ir staiga, po šešių mėnesių, per kuriuos man vis pavykdavo rasti dar vieną kontrargumentą, tinkamą ar ne, jų nebeliko.
Jaučiau skausmą. Trejus metus mes mylėjome vienas kitą, o pusę ketvirtųjų metų vienas kito neapkentėme. Toli nukeliavome nuo tos linksmos ir užtikrintos pradžios.
Matyt, jei nieko nesakiau, jis dar turėjo pasilikęs keletą paskutinių žodžių. Du ar tris kartus buvo bepradedąs, bet vis nutildavo.
– Kada išsiskirsi su manimi, Patricija?
– Tolimiausiame pragaro kampe, – atsakiau.
Jis gūžtelėjo pečiais. Jis nė nesupyko. Jis tik atrodė pavargęs.
– Kaip sau nori, Pate.
(Ištisus mėnesius jis nevadino manęs Pate. Pat, nerūpestingai; Patricija, tūžmingai.)
Tada pasakė:
– Na, neliūdėk manęs ilgai, bran-gio-ji.
Priėjęs patapšnojo man plaukus ir išėjo.
Staiga mane ištiko paskutinysis ir kvailiausias įkvėpimas. Pamaniau: „Jei jis nepasiims savo lagaminų, negalės išeiti“, ir užšoviau buto duris. Jis grįžo atgal su taksi vairuotoju ir pasibeldė. Sėdėjau labai tyliai. Jis užriko:
– Jei neatidarysi tų durų, aš jas išlaušiu.
Būtų taip ir padaręs. Todėl atidariau duris. Jis nusviedė raktus ant stalo.
– Šitų man nebeprireiks, – pasakė.
Nuėjau atgal prie krėslo ir atsisėdau. Lagaminai, krepšiai, taksistas ir sutuoktinis triukšmingai pasišalino. Pagalvojau: „Štai ir pabaiga. Gal man pravirkti, ar ką?“
Per tą tingų sekmadienio tarpsnį tarp vėlyvųjų pusryčių ir laiko, skirto rengtis kokteilių vakarėliui, Liucija, su kuria kartu nuomojomės butą, mėgino apibrėžti, ką reiškia „buvusi žmona“.
– Ne kiekviena moteris, kuri buvo ištekėjusi, yra buvusi žmona. Yra moterų, apie kurias daug svarbiau žinoti, kad jos dirba tą ar aną arba mėgsta keliauti, arba vaikšto į simfoninės muzikos koncertus, negu žinoti, kad jos kadaise buvo ištekėjusios už to ar ano.
Ji mąsliai pažvelgė į mane.
– Tu, Pat, esi buvusi žmona, nes tai svarbiausia, ką reikia žinoti apie tave... viską paaiškina tai, kad kadaise buvai ištekėjusi už vyriškio, kuris tave paliko.
– Jei jau taip, tada ir tu tokia pati. Daugumą su tavimi susijusių dalykų paaiškina faktas, jog kadaise buvai ištekėjusi už Arčio, – atsakiau.
– Taip, bet aš pamažu atsigaunu. Jei vėl įsimyli, nebesi buvusi žmona, arba net jei nebegalvoji apie savo vyrą.
– Kiek metų užtrunka, kol pasieki šią fazę? – paklausiau aš.
Aną vakarą buvau vakarieniauti su Pitu ir žinojau, kad paskui visą savaitę jausiuosi apgailėtinai.
– Nagi, nagi, vaikeli, – ištarė ji, – rytoj jausiesi geriau. – Ji vėl grįžo prie tos pačios temos. – Buvusi žmona yra moteris, kuri gręžiodamasi atgal į savo santuoką pasitempė kaklo raumenis.
Aš irgi neatsilikau.
– Buvusi žmona yra moteris, kuri per vakarėlius visada tarška apie nepriklausomo gyvenimo džiaugsmus, kol tebėra blaiva... bet vos truputį padauginusi užsiveda vardinti savo buvusio vyro dorybes arba ydas.
– Buvusi žmona, – tęsė Liucija, – tėra perteklinė moteris, kaip tos, dėl kurių sociologai nerimaudavo per karą.
– Tačiau dėl buvusios žmonos nerimauja tik jos šeima –arba vyras, jei ji viena iš tų, kurios prisiteisė alimentus, – pasakiau.
– Kol kas mums dėl to nereikia nerimauti, brangute. Mes esame per daug paklausios. Palauk, kol mums sukaks keturiasdešimt... jei iki tol mūsų nepražudys miego trūkumas.
– Mane pražudys blogas absentas, – pranešiau niūriu balsu.
Liucija su tuo nesutiko:
– Gal verčiau liaukis gėrusi tą marmalą. Tik susigadinsi išvaizdą.
Bet jos balsas buvo vangus. Mes tiesiog šnekėjomės. Visai netrukus ateis metas pasidažyti, apsivilkti aksominę suknelę, ir viskas vėl ims greitai suktis. Gyvenimas nėra blogas, kol viskas greitai sukasi. O dažniausiai taip ir būna.
Pamėginau suformuluoti dar vieną apibrėžimą:
– Buvusios žmonos... jaunos ir dailios buvusios žmonos, tokios kaip mes, parodo, kaip laisvė moterims iš tiesų pasirodė esanti didžiausia Dievo dovana vyrams.
Mes nusikvatojome. Žiemos saulė šiltai suspindo virš mūsų pečių. Buvo gera taip sėdėti. Aną vakarą Piteris ir aš taip žiauriai susikivirčijome.
– Negalvok apie jį, – ištarė Liucija. – Visada matau, kai galvoji, tai siaubingai darko tavo lūpų liniją. – Staiga ji vėl ėmė kalbėti apie buvusias žmonas.
Jaučiau kartėlį. Po kurio laiko ištariau:
– Buvusi žmona yra jauna moteris, kuriai per sutuoktuvių ceremoniją pažadėta amžinybė yra sutrumpinta iki trejų, penkerių arba aštuonerių metų.
Liucija:
– Užaugintos po apiplyšusiais plakatais, skelbiančiais „Meilė per amžius“ ir „Visi už tyrumą“, mes turime prisitaikyti prie gyvenimo vienos nakties nuotykių epochoje.
Tada ji prisiminė, kad mėgino mane pralinksminti.
– Brangute, koks skirtumas... Mes baisiai populiarios, pažįstame begalę vyriškių ir visur einame.
– Visi jie nori su mumis pergulėti, – atsakiau. – Tad vos tik atėję vakarienės jau ima regzti planus, kaip pasilikti pusryčių.
– Ir tai irgi nėra taip jau svarbu, Pat. Pati žinai. Tiesiog šiandien jautiesi be ūpo... Ką rengsiesi?
Aš jai pasakiau ir nuėjau rengtis. Kai vėl nusileidau laiptais, ji jau buvo spėjusi sumaišyti du martinio kokteilius. Išgėrusi savąjį, pasijutau geriau.
Paskui atėjo Maksas. Padavėme jam kokteilio taurę, ir jis išrėžė: „Už nusikaltimą ir kitus malonumus.“ Visada skelbdavo tokį tostą. Tada pasiteiravo mūsų apie sveikatą ir darbus.
Turbūt dėl to, kad darbai jam atrodė svarbūs.
Mums jie tokie neatrodė. Mūsų darbai buvo susiję su reklama. Liucija dirbo agentūroje. Aš – universalinėje parduotuvėje, kurioje rašiau reklaminius tekstus apie madą. Kiekviena uždirbdavome vidutiniškai po šimtą dolerių per savaitę, šiek tiek prisidurdamos iš papildomo rašymo. Gyvenome vadinamojoje mansardoje Parko aveniu. Nuoma buvo šimtas septyniasdešimt penki doleriai per mėnesį, o didžiąją dalį likusių pinigų išleisdavome drabužiams. Mes niekada nieko nesutaupėme.
Liucija sakė, kad taupė, kol tebebuvo ištekėjusi. Aš irgi. Kadaise ištisus metus atidėdavau po penkis dolerius per savaitę kilimui, kuris būsiąs „toks dailus, kad galėsime pasilikti, kai turėsime namą“. Kai Piteris išėjo, pardaviau kilimą už keturiasdešimt dolerių ir nusipirkau batelius bei prie jų derančią skrybėlaitę.
Kol buvau ištekėjusi, taupiau pinigus ir kūriau planus maždaug penkiasdešimčiai metų į priekį. Paskui neplanuodavau nė mėnesiui. Tai atrodė tuščias laiko švaistymas.
Kai nebelikdavo, ko pasakoti Maksui apie darbus, mes jį nusivesdavome į kokteilių vakarėlį. Jam patikdavo stebėti jaunesnę kartą. Jis pats taip sakė.
Tarp mūsų pažįstamų nebuvo daug žydų. Maksas buvo vienas maloniausių. Jis buvo senas; atrodė lyg Rembranto tapytas portretas; užsidirbo apie milijoną dolerių, supirkdamas ir parduodamas šlamštą; jį nuolatos supo žmonės, kurie norėjo, kad jis duotų pinigų jų labdaringai veiklai. Turėjo įspūdingo stoto žmoną, kurią dievino. Vieną dieną jis išdidžiai mums pareiškė, kad ji mokosi rašyti. Mes iškart pama-
nėme, kad kalbama apie knygų rašymą, bet jis turėjo galvoje abėcėlės raides.
Jis nepriklausė mūsų rinktiniam būreliui. Bet tai ir nebuvo rinktinis būrelis, o veikiau rinkinys, sudarytas iš tarpusavyje nederančių dalių. Vardai, įrašyti mano užrašų knygelėje pirmaisiais metais po Piterio, gana gerai parodo, kokio tipo buvo tie mūsų pažįstami žmonės. (Nebeprisimenu, ką reiškia kai kurie inicialai.)
„Vakarienė – Ričardas“... anksčiau jis dirbo laikraščio sekmadieninių apybraižų redaktoriumi. Nuvyko į Holivudą trims mėnesiams pagal vieną iš tų bandomųjų sutarčių. Girdėjau, kad dabar San Fransiske rašo apie sportą.
„H. R. G. – 20 val.“... parašė vieną pjesę, kuri tapo sensacija, ir dvi, iš kurių išėjo šnipštas. Ėjau su juo į vieno iš šnipštų premjerą. Vakaras nebuvo šventiškas.
„Deividas – sekmadienio pusryčiai“... kas tas Deividas? Kažkas nemalonaus, tik aiškiai neprisimenu priežasties. O, taip, tą vakarą iš įsiūčio tikrai išlipau iš taksi Aštuoniasdešimt šeštojoje gatvėje per pačią pūgą. Deividas importavo iš Rusijos dešrų apvalkalus. Koks keistas užsiėmimas.
„Halas – eisime į alaus restoraną Hobokene“... eilinis buvęs ambasadorius, kuris manė, kad širdyje yra labai, labai jaunas.
„Leonardas – prie „Rusiškos meškos“ – 20 val.“... jis buvo visai mielas. Buvęs Rodso stipendininkas, dirbantis už trisdešimt per savaitę bulvariniame laikraštyje.
„K. L. K. – „Ritz“ viešbutis – 19:15“ – jaunesniosios kartos romanistas. Apie tai visada prisipažindavo neklausiamas.
„Dominikas – vakarienė „Cecelijoje“... toks iškilnus jaunas italų chirurgas; šoko lyg profesionalas iš Argentinos.
„Džerardas – „Brevoort“ viešbutis – 18:30“... kažkas smulkaus Volstryte.
„Kenas-Kenas-Kenas“... mažiausiai triskart per savaitę kone visus tuos metus. Išvydus jo vardą, atmintyje atgyja Harlemo šokių salių šviesos, žėrinčios paties tikriausio aukso plaukuose, kokius man teko matyti. Gali būti, kad jis buvo geriausias kino filmų meno vadovas. Mums su juo buvo taip smagu, kad sunku net įsivaizduoti. Bet jis nė karto manęs nepabučiavo.
„Džonas – naktinis klubas „Samarkand“ – 21 val.“... tapė freskas dujų gamykloms, „Briedžių“ klubams* ir panašioms įstaigoms.
„Nedas – jo namai – 18:30“... kažką veikė leidybos srityje; kolekcionavo „Napoleoną“ – ir neribotais kiekiais serviruodavo nuostabiausią konjaką.
Tokie buvo tie vyrai. Su moterimis matydavausi nedažnai.
* Elks’ Club – 1868 m. įkurtas prestižinis verslininkų klubas. (Čia ir toliau vertėjos pastabos.)
Tas pokalbis su Liucija apie buvusias žmonas įvyko, praėjus
daugiau kaip metams po to vakaro, kai Piteris paliko mane, sėdinčią tetos Džanetės krėsle.
Prasėdėjau keturias su puse valandos. Žinau tiksliai, nes
kai išgirdau, kaip Piterio taksi įjungė variklį, žvilgtelėjau į mano senelio dovanotą sieninį laikrodį. Buvo dešimt minu-
čių po šeštos valandos.
Šalia gulėjo nepradėtas cigarečių pakelis. Kol jį atplėšiau, sudraskiau dvi ar tris cigaretes; užsirūkiau, o tada mėginau
įsisąmoninti, kad Piterio daugiau nebebus. Tačiau vietoj to ėmė plaukti prisiminimai apie tai, ką veikėme, būdami kartu. Prisiminimai praskriejo mintyse lyg smarkiai pagreitintas kino filmas – tik šie kadrai buvo ryškūs ir spalvoti, ne juodi, balti ir pilki, juose girdėjosi balsai, jautėsi kvapai.
Žiema Londone. (Visus per vestuves dovanų gautus čekius iki paskutinio cento išleidome per keturis mėnesius Anglijoje ir pavasarį Paryžiuje; nes paskui Piteriui teks ilgai ir sunkiai darbuotis, kol taps įžymiausiu reporteriu. Arba, kaip aš pasiūliau, dramos kritiku, nes be galo mėgau teatrą.) Po priešpiečių skubėdavome į „Brown-Shipley“ banko skyrių Pal Male išsigryninti čekio, tada lėkdavome per visą
Strandą į Romano amerikietišką barą, kad spėtume iki pusės trečios, kol nesibaigė aptarnavimas. Dažniausiai stovėdavome ant slenksčio, vos gaudydami kvapą, antrą valandą dvidešimt penkios minutės.
Piteris vienu kartu užsakydavo tiek dvigubų porcijų viskio su sodos vandeniu, kad užtektų visai popietei. Į vidų smelkėsi rūkas. Prisimenu to rūko kvapą; dūminį viskio aromatą; šviesas, atsispindinčias nuo „Schweppes“ buteliukų, pasklidusias po visą stalą; žemą Piterio balsą, linksmai sakantį, kokia aš esanti daili, kaip smagu mums būsią ir apie nepažįstamas vietas, į kurias kada nors greitai nukeliausime, kai tik turėsime pinigų, – Maskvą ir Buenos Aires, Budapeštą ir Kiniją.
Arba, geriant trečią taurę: – Aš mokau tave tinkamai gerti, mieloji Pate. Daugumos vyrų žmonos geria taip nevykusiai. Geras viskis... jis nenuvils tavęs, Pat, užėjus didžio sielvarto dienoms... Bet aš niekada neleisiu, kad tau užeitų didžio sielvarto dienos.
Nei didžio sielvarto... nei kūdikio, bent jau dar ilgai jokio kūdikio. Tu esi per daug jauna ir graži, ir aš nenoriu, kad kas nors tave įskaudintų.
Vis dėlto, grįžę namo, mes susilaukėme kūdikio, kai Piteris uždirbdavo keturiasdešimt penkis dolerius per savaitę. Jis dėl to baisiai sutriko. Kai nesijaudindavo dėl to, kaip mes jį išlaikysime, tada svarstydavo, ar man labai skaudės ir paskui vėl būsiu graži.
Tada jam buvo dvidešimt dveji. Man – dvidešimt vieni.
Mūsų artimieji paliko mus suktis, kaip išmanome, mat jauni žmonės turį paragauti tikro gyvenimo. Tačiau jie manė,
kad palieka mus suktis iš septyniasdešimt penkių dolerių per savaitę: nes mes jiems pasakėme, kad tokia yra Piterio alga.
Po to, kai apsipratau su mintimi, jog turėsime kūdikį, man atrodė, kad turėtų būti visai miela... mažytis sūnelis, panašus į Pitą.
Jis sakė:
– Kur, velniai rautų, mes jį dėsime šioje svetainėje, kuri yra ir miegamasis, ir dar vonia? Daugiau niekada nebebūsime vieni. Jis suris visą tavo laiką. Tuos kūdikius reikia amžinai prausti, supti ir maitinti.
Atsakiau:
– Gal jis galės miegoti virtuvėlėje, o aš ilgam jį paliksiu pas savo artimuosius, tada tu nuo jo nepavargsi.
– O Dieve, – sušuko jis, – juk jie visą laiką verkia, tiesa?
– Nežinau. Pitai, ar aš labai baisiai atrodau?
– Aišku, kad ne, o ir šiaip manau, kad tu susitvarkysi.
Kai kūdikiui atėjo laikas gimti, išvažiavau namo į Bostoną. Jaučiau, jog kad ir kas man nutiktų, viskas bus lengviau pakeliama, jei nematysiu Piterio, viso nelaimingo ir iš paskutiniųjų mėginančio padėti.
Gimė berniukas. Milžiniškų tamsiai mėlynų akių, su kuokšteliu šviesių plaukų, kaip Piterio, ir svėrė 4 kilogramus 250 gramų. Protarpiais ėjau dėl jo iš proto; kitu laiku jaučiau, kad neturiu nei jėgų, nei noro kuo nors domėtis ir niekada nebeturėsiu.
Pitas, aišku, atvažiavo jo pamatyti; bet jis taip džiaugėsi, kad aš vėl esu plona, jog išvis nekalbėjo apie kūdikį, tik pasakė: „Pavadink jį Patriku, nes tavo vardas Patricija; ir dėl to, kad jam užaugus Patrikas bus toks retas vardas, jog susigrą-
žins gerą reputaciją.“ Aš taip ir padariau. Man atrodė smagu turėti kūdikį vardu Patrikas.
Praleidusi namuose su Patriku tris mėnesius, išvykau viena savaitei aplankyti Pito ir paieškoti buto, kuriame galėtume apsigyventi su kūdikiu. Jam gimus, virtuvėlės variantas jau neatrodė tinkamas.
Antrąją mano buvimo Niujorke dieną kūdikis mirė.
Kai sugrįžau pas Piterį, mums klaikiai trūko pinigų. Jis pasiskolino jų mano ligoninės sąskaitoms apmokėti, nes nenorėjome, kad mūsų tėvai sužinotų, jog neįstengėme susimokėti.
Jis tikėjosi, kad jam padidins savaitės uždarbį dešimčia dolerių, bet padidino tik penkiais.
Mes nesijautėme labai laimingi. Kartais, kai jis būdavo nuvargęs, jį suimdavo pyktis, nes aš tiek daug verkiau dėl kūdikio ir visada jaučiau neaiškų apmaudą, kad jis lyg ir išvis nesigailėjo dėl kūdikio.
Po kurio laiko reikalai pagerėjo. Mūsų tėvai pagaliau susivokė, kad mes labai skurstame, ir gimtadienių progomis atsiuntė čekių, iš jų susimokėjome skolas. Persikėlėme į butą arčiau vakarinio Grenič Vilidžo pakraščio. Karštomis rugpjūčio naktimis sėdėdavome ant stogo ir vėl šnekėdavomės apie vietas, į kurias nukeliausime, dalykus, kuriuos nuveiksime visai greitai (bet ne taip greitai, kaip atrodė prieš metus).
Kažkoks žmogus kitoje gatvės pusėje nuostabiai skambino Šopeną. Sėdėdavau, padėjusi galvą Pitui ant peties, klausydavausi ir jausdavau ramybę.
Vieną dieną:
– Pate, mes turime pakoreguoti biudžetą ir įtraukti vieną batų porą man. Šitų vienu metu ir įplyšo šonas, ir prasitrynė padas.
– Tikra tragedija, Pitai. Aš visą mėnesį neturėjau iš ko pamaloninti ledo tiekėjo ir skalbėjo. Kiek kainuoja vyriški batai?
– Brangute, tai, kiek mokėdavau už saviškius, ir už kiek galiu įsigyti dabar, yra visiškai skirtingi dalykai.
Kitą dieną:
– Mačiau batus už šešis dolerius, kurie neatrodo per daug bjauriai. Ar galime atidėti tris dolerius šią savaitę ir tris dolerius kitą, vaikuti?
Kalbėdamas jis kirpo iš kartono įdėklą pradilusiam batui ir atrodė, kad šis užsiėmimas labai pataisė jam ūpą.
Man pasidarė labai liūdna. Vargšas Piteris. Jis visada mokėjo rengtis taip gražiai, bet atrodydavo, jog neskiria tam per daug dėmesio.
Nauji batai tapo anų dviejų savaičių įvykiu.
Antrosios mokėjimo dienos išvakarėse jis grįžo į namus linksmai nusiteikęs.
– Dėdė Harisonas atsiuntė man į darbą telegramą, Pat, jis bus „Brevoort“ viešbutyje septintą, pavaišins mus milžiniška vakariene. Paskubėk ir apsirenk. Gaila, kad ne rytoj, tada būčiau su dailiais batais.
Per dvi laukimo savaites batai pakilo nuo „ne per daug bjaurių“ iki „dailių“.
Aš apsirengiau. Turėjau keletą daiktų iš savo vestuvių kraičio, kurie atrodė pakenčiamai. Tačiau: – Pitai, tau labiau patinka kojinė su plačiai nubėgusia aki-
mi iš vidinės pusės ar su vidutinio platumo nubėgusia akimi iš užpakalio?
– O Dieve, brangiausioji, negi visos tavo kojinės sudėvėtos?
– Rodos, taip.
Mes išsirinkome porą su nubėgusia akimi iš vidaus ir puikiausiai pavakarieniavome su jo dėde.
Kitą dieną jis grįžo namo kažko susidrovėjęs. Ieškojau akimis dailiųjų batų, bet jis jų neavėjo. Laikė rankoje mažą ryšulėlį.
– Nupirkau tau dovaną, Pate, – ištarė. Jis nupirko man tris poras kojinių.
Kitą savaitę jam dešimčia dolerių padidino algą; o dar po mėnesio aš atsiliepiau į skelbimą „Times“, siūlantį reklaminių tekstų rašytojo darbą, pamelavau apie ankstesnę patirtį ir įsidarbinau už keturiasdešimt dolerių per savaitę. Iš pradžių
Pitas iš vakaro parašydavo už mane kitos dienos reklamas, kol išmokau tą daryti pati.
Staiga atsirado pinigų samdytis tarnaitę, o Pitui – išgerti kokteilių pakeliui į namus, ir mums abiem kas vakarą išeiti vakarieniauti, ir pinigų vakarėlių džinui.
Po to mes ištvėrėme tik metus.
Piteris ir aš mokėjome gerti; tai reiškė, kad jis nepradėdavo triukšmauti, o aš – krizenti; ir nė vieno iš mūsų, vakarui baigiantis, nerasdavo tįsančio ant artimiausios lovos, išbalusio ir apsvaigusio; bet išgėręs tris kokteilius jis savo šokių partnerę prie savęs glaudė tikrai ne taip stipriai kaip po aštuonių kokteilių, o man pagal tokią pačią suvartotų gėrimų
proporciją vis įdomesni tapdavo bet kurio vyriškio gražbyliavimai.
Mes vis dar tebebuvome įsimylėję vienas kitą ir baisiai pavyduliavome; bet niekada to pavydo nepripažinome; tai buvo siaubingai senamadiška. Jis skatino mane lankytis vakarienėse ir šokiuose, tokiose vietose, kurių negalėjo sau leisti su retkarčiais pasirodančiais „senais bičiuliais iš kitur“, nes norėjo, kad smagiai pasibūčiau. O pats įsitaisė dvi ar tris
šiek tiek nesuprastas dailias žmonas, kurios jį pasikviesdavo kaip ketvirtą asmenį sužaisti bridžo arba kaip antrą – išgerti arbatos. Maniau, kad visa tai jam teikia malonumą.
Bet mes pavyduliavome. Kartą per vieną vakarėlį užtikusi jį bučiuojant žavingus kažkokios damos pečius, nieko nesakiau, bet įsižeidžiau. O kai vieną naktį patekau į nereikšmingą automobilio avariją Naujajame Džersyje ir grįžau penktą ryto, visa susilamdžiusi, jis elgėsi kaip ramus ir patenkintas šiuolaikinis vyriškis, bet jo akys žaibavo.
Tokios rūšies dalykai linkę progresuoti.
Kol savaitgaliui buvau išvykusi į pakrantę, Piteris praleido naktį su viena iš nelabai laimingų žmonų. Jis man pats pasisakė. Mudu su juo buvome labai aiškiai įsipareigoję laikytis atvirumo politikos. Aš dėl to nekėliau scenos – ir vėliau mano jausmai Piteriui negrįžtamai pasikeitė.
Man atrodė neįtikėtina, jog kada nors galėčiau būti jam neištikima. Bet taip nutiko, praėjus dviem ar trims mėnesiams nuo ano epizodo.
Pitas buvo išvykęs į Filadelfiją iki sekmadienio. Paskambino Rikis ir paklausė, ar negalėtų, kaip įprasta, su mumis šeštadienio vakare išgerti, kur nors pavakarieniauti. Pasa-
kiau jam, kad Pito nėra, o jis atsakė, kad kur nors nusives mane papramogauti. Taip jau buvo daugybę kartų iki tol – ir daugybę kartų su Rikiu.
Taip jau nutiko, kad jis buvo seniausias Pito draugas. Ta pati parengiamosios mokyklos klasė ir taip toliau. Šiaip jau
Rikis buvo žavinga asmenybė. Aš jam patikau; mudviem gerai sekėsi šokti; paprastai per vakarą jis vieną kitą kartą mane pabučiuodavo, ir Pitas tą žinojo. Netikiu, kad šia proga Rikis turėjo kokių nors aiškiau apibrėžtų siekių negu iki tol.
Užsinorėjome pereiti per knaipes, tad patraukėme į Harlemą; bet vakaras pasitaikė šiltas, Harleme buvo pilna žmonių ir tvanku. Tad Rikis tarė:
– Eime pas mane, padarysiu ko nors vėsaus atsigerti, o tada pasileisime plokštelę su simfonijos įrašu. Bus ramiau.
Atrodė, kad nėra jokių priežasčių neiti. Buvo gana anksti, o ir aš dar nesijaučiau apsnūdusi.
Rikis suplakė džino kokteilį, mes susėdome ant plačios palangės ir kurį laiką gėrėjomės Vašingtono aikšte, tada paklausėme keleto plokštelių, išgėrėme dar daugiau kokteilių. Kiek pamenu, kalbėjomės apie Golsvortį, Velsą ir Benetą.
Nuslinkau į jo miegamąjį pasidažyti lūpų; jis įėjo ir negalėjo atsispirti norui mane pabučiuoti. Aš irgi jį pabučiavau. Rikis man labai patiko.
O paskui – ar dėl to kaltas vasaros vakaras, ar fizinė trauka, ar kokteiliai, nėra taip svarbu – Rikis pavirto urviniu žmogumi. Iš pradžių tik apstulbau. Paskui supykau ir pasakiau: „Riki, tučtuojau liaukis.“ Jei jau tiksliai, tai buvo tada, kai jis liovėsi bučiuoti mano lūpas ir ėmė bučiuoti kaklą.
Jis liovėsi ir kokią minutę stovėjo, apglėbęs ranka mano
pečius. Pažvelgiau į jį – jis buvo visa galva už mane aukštesnis – į mielą rudaplaukį jauną vyriškį.
– Atleisk, – ištarė jis.
– Riki, bran-gu-sis, na, kodėl toks tragiškas veidas. Jei dėl manęs, tai anoks čia komplimentas.
Tada jis nusijuokė ir dar kartą mane pabučiavo; ir po akimirkos viskas prasidėjo iš naujo.
Tačiau tą akimirką praradau norą į tai gilintis. Smalsumas? Geismas? Jausmas, kad Pitas eksperimentavo, tad kodėl aš negalėčiau? Mintis, kad tai bus nuotykis? Dabar nebeprisimenu. Tiek daug visko nutiko.
Pabudau šeštą. Miegantis Rikis atrodė labai ramus. Nesvarbu, iš kurio kampo žvelgiau į tą išvaizdžią galvą, niekaip negalėjau prisiversti galvoti, kad jis atrodo kaip niekšas.
Pagalvojau apie Piterį ir pamaniau, kad apsivemsiu. Todėl tylutėliai atsikėliau, nusiprausiau po dušu ir apsirengiau. Rikis tebemiegojo. Palikau jam raštelį. Prisimenu jį.
Jame buvo parašyta: „Riki: man tikrai ne isterija, bet žinau, kad nesugalvočiau, ką pasakyti per pusryčius. Aplankyk mus neilgtrukus.“
Vos tik sugrįžus į namus, mane ištiko isterija. Visų mano pramočių, tų gerų moterų, dvasios susėdusios aplink koneveikė mane. Tada ėmiau svarstyti Piterio problemą. Ištiko dar didesnė isterija. Buvau labai išalkusi, todėl nuėjau į Alisos Makolister kavinę ir suvalgiau sočius pusryčius.
Piteris turėjo grįžti namo šeštą vakaro. Buvo apytikriai ketvirta valanda, kai supratau, kad bijau jam pasakyti – kad pateikti teoriniu požiūriu šiuolaikiškam jaunam sutuoktiniui tikrą jo žmonos neištikimybės faktą tiesiog ne mano jėgoms.
Taigi, dėl Piterio nusprendžiau dar kartą išsimaudyti. Tada kruopščiai pasidažiau ir vietoj išpažinties pasitikau jį su arbata ir keksiukais. Mes išėjome pavakarieniauti ir atsitiktinai sutikome Rikį; jiems su Piteriu tai buvo dar vienas prisiminimų vakaras iš serijos „kai žaidėme toje pačioje komandoje“. Klausiausi ir galvojau, kad gyvenimas nėra labai paprastas. Ko gero, pirmą kartą man toptelėjo tokia mintis.
Be to, supratau, kad jei ir pasakyčiau Piteriui, negalėčiau pasakyti, kad tai buvo Rikis. Tas „žmonos ir geriausio draugo“ derinys buvo ypač šiurpus. Be to, Piteriui galėtų pasirodyti, kad vyrą, išvedusį jo žmoną iš kelio, privalu sumušti, kaip įprasta tokiais atvejais; o jis tikriausiai negalėtų primušti Rikio, nes šis buvo gerokai stambesnis. Tad Pitas tik liktų dar labiau pažemintas.
Žinau, kad viskas skamba absurdiškai – tarsi tada man būtų atrodę, jog reikia suvaidinti farsą. Man taip neatrodė. Jaučiau sielvartą, apgailestavimą ir pasimetimą. Tačiau jie išblėso. Prisimenu tik savo nuostabą, kad iš visų teorijų apie teisę eksperimentuoti ir įvairiopos patirties geidžiamybę –teorijų, kurios atrodė visiškai tinkamos, kalbant apie savo pažįstamų seksualinius nuotykius, – nebuvo jokios naudos, kai sprendimas buvo susijęs su Piteriu ir manimi.
Stebėtina ir tai, kad net ir pragyvenusi santuokoje su Pitu daugiau kaip dvejus metus neturėjau nė menkiausio supratimo, kaip jis sureaguos. Maniau, jog galima įsivaizduoti ir tokią situaciją, kad jis nušaus mane – vis dėlto labiau tikėtinas atrodė variantas, kad nenušaus, bet visam laikui paliks mane, – ir šiek tiek įmanomas variantas, kad supras, jog visas reikalas tebuvo grynas atsitiktinumas.
Praėjo savaitė. Nusipirkau skrybėlaitę, kuria Pitas grožėjosi, dienomis rašiau tekstus, vakarais šokdavau, mėginau būti jam „gera“, gaminau jo mėgstamus pusryčius ir siūliau restoranus, kuriuose jam patikdavo vakarieniauti.
Ir kas kartą, kai jis mane pabučiuodavo, galvodavau, kad pravirksiu.
Štai kodėl, savaitei baigiantis, aš jam pasakiau. Nelaukiau tinkamos akimirkos. Ji, aišku, taip ir nebūtų atėjusi.
Pasakiau, artėjant į pabaigą jaukiems, ramiems sekmadienio pusryčiams. Kai viskas, kas galėtų nutikti, atrodė ne blogiau negu toliau gyventi taip, tarsi nieko nenutiko, aš net jaučiausi visai linksma.
Baigiau valgyti vaflį. (Iškepiau vaflių, nes Pitas juos labai mėgo.) Pagalvojau: „Lažinuosi, kad daugiau niekada gyvenime nevalgysiu vaflių.“ (Aš jų niekada nebevalgiau.)
Pildama Pitui antrą kavos puodelį, galvojau: „Mano rankos šaltos, bet nedreba.“ Prisidegdama cigaretę, galvojau: „Kaip miela turėti pusryčių kambarį.“
Ir žiūrėdama į Pitą ir save sieniniame veidrodyje – Pitas šviesiaplaukis, lieknas ir sportiškas, patogiai įsisupęs į seną violetinį šilko chalatą, aš maža, tamsiais plaukais ir balta oda, visai puošni su savo turkio spalvos negližė – galvojau, kad mes abu atrodome tikrai žavingai.
Aš ir dabar matau mus ten sėdinčius, bet ne taip, tarsi tai būtų Piteris ir aš. Tarsi pro dulkiną lango stiklą žiūrėčiau į du nepažįstamuosius tarpduryje kitoje plačios gatvės pusėje.
Man pavyko nutaisyti lengvabūdišką toną.
– Piteri, noriu surengti šou „Žmona viską prisipažįsta“.
Jis neatrodė susirūpinęs.
– Ne kiekviena moteris, kuri buvo ištekėjusi, yra buvusi žmona.
Yra moterų, apie kurias daug svarbiau žinoti, kad jos dirba tą ar aną arba mėgsta keliauti, arba vaikšto į simfoninės muzikos koncertus... Tu, Pat, esi buvusi žmona, nes tai svarbiausia, ką reikia žinoti apie tave.
URSULA PARROTT (Ursula Parot, 1899–1957) – daugiau kaip 20 romanų sukūrusi amerikiečių rašytoja. Gimė Bostone, po studijų persikraustė į Niujorką ir įsidarbino žurnaliste. Ankstyva santuoka, pasibaigusi skyrybomis, įkvėpė ją parašyti romaną „Buvusi žmona“.
Knyga pirmą kartą išleista 1929 m., likus vos keliems mėnesiams iki Juodojo antradienio, sukėlusio Didžiąją depresiją, ir iš karto tapo bestseleriu – per pirmus metus parduota virš 100 000 jos egzempliorių, pagal ją pastatytas Holivudo filmas. U. Parrott drąsiai kalbėjo apie kintančius romantinių santykių modelius, moterų seksualinį išsilaisvinimą, visgi rašytojos karjerą tuo metu užgožė skandalingos asmeninio gyvenimo istorijos. Šiandien jos tekstai iš naujo, stebėtinai taikliai prabyla mūsų laikams.
1924 metai, Niujorkas. Piteris ir Patricija – moderni pora, tikinti nevaržančia, laisva meile. Abu rūko. Abu dirba. Abu mėgaujasi naktiniu gyvenimu ir atleidžia vienas kitam trumpus paklydimus. Bet vieną dieną viskas pasikeičia. Piteris pareiškia, kad nori skyrybų. Patricijai teks susitaikyti su buvusios žmonos statusu. Tačiau ką iš tiesų reiškia ši etiketė?
Kritikuodama moterims keliamus dvejopus standartus, U. Parrott atvirai prabyla neištikimybės, vienatvės, smurto artimoje aplinkoje temomis, išvelka skyrybas iš moralinės gėdos drabužio ir svarsto, kaip asmeninio gyvenimo šurmulyje iš naujo atrasti save.
Nepelnytai užmiršta klasika – komiškas, stulbinančiai šiuolaikiškas romanas, pilnas žadą atimančių įžvalgų apie meilę, darbą ir gyvenimą. – Monica Heisey
Visai kaip Fitzgeraldas, tik moters požiūriu, – Parrott rašė apie visuomeninio gyvenimo struktūrą, kuri ėmė trūkinėti pasibaigus
Pirmajam pasauliniam karui. – Joyce Carol Oates