Page 1


LAVISA SPELL

R omana s


1 skyrius

Karšta Italijos saulė kuteno veido odą, tad šaltas nuostabiųjų gelato šaukštelis prie lūpų teikė dar didesnį malonumą, tačiau ne tokį kaip įdėmus tamsiaplaukio italo žvilgsnis, kuris lyg užhipnotizuotas sekė šaukštelio su ledais kelionę už rausvų Klemos lūpų. Tamsios akys išdavė alkį, kurio numalšinti ledai nepajėgtų, nebent jie būtų išradingai nulaižyti nuo saldžių lūpų, krūtų ar lygaus pilvuko... Staigus stiprus smūgis, gergždžiantis lankstomo metalo garsas ir nevaldomai slystantis automobilis nutraukė saldų vaizdą, ir Klema buvo šiurkščiai sugrąžinta į apniukusį birželio vakarą. Ji įsikirto į vairą, o koja mėšlungiškai mynė stabdžio pedalą. Nurimus triukšmui keletą sekundžių sustingusi sėdėjo, klausydamasi beprotiškai plakančios savo širdies. Sulig kiekvienu dūžiu suvokimas vis sunkesniu akmeniu dundėjo krūtinėje. Avarija. Ji kalta. Užsisvajojo vairuodama ir į pagrindinį kelią iš 5


L avisa Spell

nedidel­ės gyvenvietės keliuko išsuko net neapsidairiusi. Kitas automobilis, o dangau, žmonės... Ši mintis trenksmu pažadino iš transo būsenos, ir Klema virpančiais pirštais griebėsi saugos diržo sagties, pasigalynėjo su sulankstytomis durelėmis ir vis vapėdama Prašau, prašau, prašau, Motinėle... išsiropštė iš savo senutėlio forduko. Griovyje pamačiusi ryškiai raudoną sportinį automobilį puolė prie jo. Jau bėgdama pastebėjo atsiveriant vairuotojo dureles ir iš palengvėjimo vos neapsiverkė. Panašu, kad vairuotojas gyvas, tik užtruko, kol išsivadavo iš išsiskleidusios oro pagalvės. Klemos žingsniai sulėtėjo stebint vyriškį, kuris vertindamas nuostolius apžiūrinėjo savo brangųjį sportinį žaisliuką. O varge, jis – demonas, todėl ir nenukentėjo, nors automobilis gerokai sumaitotas. Tokio baisaus vyro ji nebuvo mačiusi. Dar niekada savo gyvenime nematė demono iš arti. Aukštas, tikrai aukštesnis nei metro devyniasdešimties, atletiško sudėjimo, o veidas žmogaus, kuris užsidirba kaudamasis nelegaliose kovose. Jeigu tai tiesa, tik labai drąsūs priešininkai ryžtųsi mesti jam iššūkį. Pailgo tamsaus veido, nosis su kuprele, putlios lūpos pridengtos juodų ūsų ir barzdos, o pilkų akių žvilgsnis tiesiog kaustė. Kaip ir dauguma demonų, jis spinduliavo gaivališka energija, jėga, kuria galima nušluoti visas kliūtis pakeliui. Nuo minties, kad dabar ji yra kliūtis to vyro kelyje, Klemos skrandis suspazmavo. Tai, kad ji  – ragana, iš tiesų tik 6


B Ū T I ( S U ) R A G A NA

pablogino padėtį. Demonai ypač nemėgsta raganų, šios būtybės tokios skirtingos, kad jų keliai beveik nesusikerta. O tai, kad Klema gyvena kaip žmogus ir visiškai neužsiima magija, dabar neatrodė joks privalumas. Ji negalės tiesiog kartelį spragtelėjusi pirščiukais ištaisyti avarijos pasekmių, nes to nemoka. Išsiropštęs iš griovio vyriškis įniršęs apsidairė, atrodė pasiruošęs pirmiausia vožti nemokančiam vairuoti kaimo žiopliui, o paskui aiškintis, kas įvyko. Išvydusi tokį vyriškos agresijos kupiną priešininką Klema sustingo suabejojusi, ar dar džiaugiasi, kad vyras akivaizdžiai nėra sunkiai sužeistas. Pirmiausia instinktai liepė apsisukti ir bėgti, kiek kojos neša. Tik suvokusi, kad pasprukdama iš įvykio vietos savo situacijos nepagerins, o ir nuo tokio ilgakojo raumenų kalno vis tiek nepabėgs, liko stypsoti vietoje bejėgiškai laukdama, kol vyras prisiartins. Tokią mirtino pavojaus akimirką kaip dabar visas jos gyvenimas prabėgo prieš akis, ir ji skaudžiai apgailestavo dėl visų praleistų progų, kai galėjo pasportuoti. Dėl visų saldžiai pramiegotų rytų, kuriuos galėjo išnaudoti bėgdama krosą. Gal dabar nesijaustų tokia beviltiška. Juodabarzdžio milžino akys įsmigo į Klemą. Akivaizdu, kad pamatęs persigandusią nedidukę, smulkutę merginą jis dar labiau įsiuto. Dabar jis svajojo apie tvirtą priešininką, su kuriuo galėtų vyriškai išsiaiškinti ir šiek tiek apmalšinti šniokščiantį adrenaliną bei pyktį. Klema 7


L avisa Spell

nebūtų lažinusis, ar tai, kad ji mergina, jį sulaikys nuo ketinimo pamojuoti kumščiais. Už nugaros Klema išgirdo trinktelint automobilio dureles ir skubius žingsnius. – Klema! Ar tu nesužeista? Jai šiek tiek palengvėjo išgirdus pažįstamą vyrišką balsą. Tomas buvo auksarankis mechanikas kaimelyje, kurio mokykloje Klema dirbo lietuvių kalbos mokytoja. Vairuojant tokį kledarą kaip senutėlis Ford Scorpio dažni susitikimai su automobilių meistru buvo neišvengiami. Tomas nepraleisdavo progos paflirtuoti su simpatiška kliente, siūlydamas vietoje užmokesčio nueiti su juo į pasimatymą. Ir nors iki šiol Klema tik su šypsena atsisakinėjo tokios galimybės, jaunasis mechanikas jai patiko. – Aš važiavau paskui tave ir viską mačiau. Ar tu sveika, Klema? Klema atsisuko ir virpėdama bandė šyptelėti. – Man viskas gerai. – Abejoju, ar tau viskas gerai su galva, kvaiša! – išgirdusi žemą prikimusį, įniršusį balsą Klema krūptelėjo. – Ką sau manai išdarinėdama tokias nesąmones? Nori užmušti ką nors? Jei tau pabodo gyventi, tai tavo reikalas, bet už vairo nesėsk, jei nemoki vairuoti! Klema jau žiojosi atsiprašyti, bet šalia išgirdo Tomo švilptelėjimą. – Bugatti Veyron?! Aš nežinojau, kad Lietuvoje jų yra. Gal čia netikras Bugatti? Barzdočius net sušnypštė pasipiktinęs. 8


B Ū T I ( S U ) R A G A NA

– Žinoma, tikras, kvaily! – Klema, tavo draudimo kompanija neapsidžiaugs. Ar bent numanai, kiek jis kainuoja? Išgirdę slopų aiktelėjimą abu vyrai įsmeigė į Klemą akis. Merginos veidas išbalo kaip popierius. – Tik nebandyk vaidinti alpstančios, – suurzgė barzdočius, o Tomas tik palingavo galva. – Klema, pasakyk, kad antradienį apsidraudei, kaip ketinai! Klema lėtai papurtė galvą. – Neturėjau laiko, mokykloje visą savaitę buvo tikras beprotnamis, turėjau daug darbo, – išspaudė ji pati suvokdama, kaip kvailai tai skamba. Netikėdamas savo ausimis raumenų kalnas iškošė: – Tu esi kriminalinė nusikaltėlė! Maniakė! Ar bent suvoki, ko prisidirbai? Tomas kostelėjo. – Klema... Gerai, kad tu nesužeista. Tu susitvarkysi. O aš jau važiuosiu. Tomas nuoširdžiai užjautė merginą, bet painiotis į šį pavojingą reikalą nenorėjo, o ir raumeningas, agresija spinduliuojantis vyras kėlė didelį troškimą dingti jam iš kelio. Stebėdamas skubiai pasišalinantį jaunąjį Klemos draugą vyriškis pagiežingai vyptelėjo. – Geri tavo draugai. Bet ko dar iš tavęs norėti? Akivaizdu, kad nieko nesugebi. 9


L avisa Spell

Klemai jau įkyrėjo klausytis įžeidinėjimų. Taip, ji kalta, bet juk niekas nėra neklystantis. – Tikriausiai gerokai viršijote greitį, kad nesuspėjote aplenkti manęs. Kelias juk buvo tuščias. – Negaliu patikėti! Tu kaltini mane? Juk stabtelėjai prie posūkio ir tik man priartėjus iššokai į kelią. Jeigu būčiau viršijęs greitį, dabar būtum negyva. Ar to ir norėjai? Nes atrodė, kad darei tai specialiai. Klema pasitrynė pašiurpusias rankas. – Tikrai ne. Aš nesuprantu, kas man nutiko. – Siekdama kuo greičiau pasišalinti iš šios nemalonios situacijos, ji nenoromis pridūrė: – Ką gi, reikia kviesti policiją. Vyras susiraukęs žingtelėjo prie Klemos. – Ar įsivaizduoji, kokių nuostolių pridarei? Klema nutarė, kad atsiprašinėjimai šito stuobrio nesuminkštins, tik dar labiau įsiutins. Pavargusi ir gniaužiama juodų nevilties pirštų ji nebepajėgė net būti maloni. – Ne, bet esu tikra, kad tuoj mane apšviesite. – Tikrai apšviesiu. Suremontuoti Bugatti kainuos kelis šimtus tūkstančių eurų. – Taigi jis vos aplankstytas! – Daug tu supranti! Juk jį reikės gabenti į Italiją pas kvalifikuotus specialistus, o jų įkainiai nėra maži. Kelionės išlaidas irgi padengsi tu. Klema pagalvojo apie savo forduko remontą, nors ji vos įstengia susimokėti už degalus. O dar bauda už va10


B Ū T I ( S U ) R A G A NA

žinėjimą be privalomojo automobilio draudimo. Ji šiaip ne taip sutramdė kylančią isteriją. Vyriškis nužvelgė sulamdytą surūdijusį senutėlį Klemos fordą. Tada su pasibjaurėjimu nudelbė ją pačią, ir mergina skausmingai pajuto, kaip apgailėtinai atrodo. Seni aptrinti bateliai, nublukę džinsai ir plati beformė tunika. Plaukai išsidraikę iš dar rytą susukto kuodelio, o kuklus makiažas seniai nutrupėjęs. Klema juto, kad vienu įdėmiu žvilgsniu vyras nustatė, kiek ji verta. Jo veidas aiškiai rodė, kad ji patinka jam tiek, kiek pigus blakių sugraužtas fotelis viduryje jo prabangios svetainės. Ir jis pradėjo tardymą aiškiai nesitikėdamas išgirsti nieko gero. – Ar turi nuosavybės? Kas čia per klausimas? Ak, tiesa, jo sulamdytas nuostabusis Bugatti. – Ne. – Kur gyveni? – Su tėvais jų senoje sodyboje. – Kiek verta ta sodyba? Klema pasišiaušė. Mintis, kad dėl jos žioplumo tėvai senatvėje bus išmesti iš savo namų, kur pragyveno visą amžių, sunkiu akmeniu užgulė širdį. – Nedaug. Bet tai tėvų sodyba, ir jų čia nepainiokit. – Tai tu man pasipainiojai ant kelio, dabar atsakyk už savo veiksmus. Kur dirbi ir kiek uždirbi? 11


L avisa Spell

Klemai šitoks kamantinėjimas visai nepatiko, kaip ir nebuvo smagu tam arogantiškam tipui pasisakyti, kad uždirba apgailėtinus grašius. – Na? Greičiau užbaikime visa tai. Tu man ir taip sugadinai visą dieną. Nors visą dieną iki pat vakaro Klema palaimingai neturėjo su juo jokių reikalų, vis dėlto nesiėmė jo taisyti ir nenoriai pasisakė darbovietę bei uždarbį. Išgirdęs mokytojos triūsą įvertinančius skaičiukus vyras atrodė nuoširdžiai nustebęs. – Nemeluoji? Tai iš ko gyveni? – Kaip ir dauguma žmonių, gyvenu iš algos, – supyko Klema. Pamanyk, tikriausiai įsivaizduoja, kad jeigu žmogus negali įpirkti Bugatti, tai to ir gyvenimu pavadinti negalima. Ir nusprendė atsikirsti. – O ar tikrai šitas automobilis jūsų? – Tikrai mano, nors iš karto man reikėjo suprasti, kad jo pirkti neverta, kai aplinkui tiek visokių lunatikų. Nuleidusi negirdomis lunatikus Klema nusprendė, jog gerai, kad tas vyras yra automobilio savininkas. Nors jis agresyvus ir arogantiškas, vis dėlto geriau vienas bjaurus vyriškis negu du. – Kaip ketini padengti nuostolius?  – paklausė barzdočius, nors, akivaizdu, atsakymą jau žinojo. Kam dar klausinėja, jeigu ir taip viskas aišku? – Nežinau. 12


B Ū T I ( S U ) R A G A NA

– Jeigu viskas, ką uždirbsi per ateinančius penkiasdešimt metų, bus skirta šiems nuostoliams padengti, ir tai bus negana. Klema pagaliau pradėjo įsisąmoninti šitos nelaimės mastą. Taigi ji nebeturi jokios vilties ko nors pasiekti gyvenime, nes net jeigu ir susirastų geresnį darbą, niekada neuždirbs pakankamai, kad atsiskaitytų už šią žioplą klaidą. Dabar ji suprato, kodėl Tomas taip skubiai pasišalino. Ji pasmerkta visą gyvenimą vilkti skolų naštą. Niekas nenorės rimtai prasidėti su mergina, turinčia tokių problemų. – Ar tu ištekėjusi? Klema liūdnai papurtė galvą. Ji netekėjusi ir niekada neištekės. – Susižadėjusi? Ar jis tikisi, kad koks nors vyras padės Klemai surinkti tokią sumą pinigų? Ji nežinojo nė vieno galinčio ar norinčio tai padaryti ir vėl papurtė galvą. – Turi vaikų? Šį kartą purtant galvą ašaros suspindo Klemos akyse. Jei nebus vyro, nebus ir vaikų, o tai dar skaudžiau. – Turiu tau pasiūlymą.


2 skyrius

Mirtinai pasipiktinusi, ji staigiai pakėlė galvą, buvo pasiruošusi išdraskyti tam vyrui akis. Susikišk savo pasiūlymus... – Tai ne tai, ką pagalvojai, – pasibjaurėjęs atsitraukė jis ir pabrėžtinai nužvelgė ją nuo galvos iki kojų.  – Per gerai apie save galvoji. Net jei man sumokėtum, pirštu prie tavęs neprisiliesčiau... Mano moterys turi atitikti tam tikrus reikalavimus. – Gerai, gerai, supratau. – Nebuvo malonu to klausytis. Toks vyras tikriausiai pripratęs prie pasitempusių manekenių ar elegantiškų verslininkių, o Klema, tiesą sakant, nebuvo panaši nei į manekenę, nei į verslininkę, ir tai puikiai suprato. Kur jau čia nesuprasi, kai turi veidrodį, be pasigailėjimo kiekvieną rytą rėžiantį tiesą į akis. – Koks tas pasiūlymas? – Tai greičiau reikalavimas nei pasiūlymas. – Na, štai demokratija ir baigėsi. – Turi susirasti geriau apmokamą darbą, aš nelauksiu visą amžinybę. 14


B Ū T I ( S U ) R A G A NA

Klema pliaukštelėjo delnu sau per kaktą. – Geriau apmokamą darbą, žinoma! Ir kaip anksčiau apie tai nepagalvojau? Tuojau pat susirasiu geresnį darbą, iš pirmos algos sumokėsiu jums, ir viskas, problema išspręsta! – Baik maivytis. Aš siūlau tau darbą. – Kokį darbą? – įtariai prisimerkė Klema. – Mano namų ekonomė uždirba tris kartus daugiau negu tu. Būtum jos pagalbininkė, padėtum tvarkytis namuose. O aš iš tavo algos išskaičiuosiu skolą. Mintys pradėjo dūgzti Klemos galvoje. Didžiulis namas ir namų ekonomė. Greičiausiai barzdočius vedęs, ir jeigu ji priimtų jo pasiūlymą, daugiau reikalų turėtų su jo žmona, o ne su juo. O ir dirbti dideliame gražiame name gal nebūtų taip baisu. Bet Klema papurtė galvą. Juk ji jau turi darbą, negali visko mesti ir bėgti nežinia kur. Ji jau žiojosi prieštarauti, bet vyras jos atsakymo nelaukė, kalbėjosi su kažkuo telefonu. Klema suprato, kad jis kviečia techninę kelių pagalbą ir kažką, kad jį patį parvežtų į miestą. O kaip ji? Na, gal jos fordukas užsives... Pamatęs jos žvilgsnį, mestą į seną automobilį, vyras suirzęs papurtė galvą. – Pamiršk tai. Aš net abejoju, ar jis dar iš viso kada nors važiuos. Man atrodo, kad remontuoti jį beviltiška. – Nesąmonė. Jums gal ir atrodo, kad galima važinėti tik naujutėliais, iš automobilių salonų pirktais 15


L avisa Spell

automobilia­is, bet daugybė žmonių važinėja dar prastesniais už mano Betę... – Klema susizgribusi nuraudo ir pasitaisė: – Už mano fordą. Iš tiesų Klema rimtai baiminosi, kad vyriškis gali būti teisus. Ką, po galais, ji darys be automobilio gyvendama atokioje vietovėje ir turėdama darbą už trisdešimties kilometrų nuo namų? Tačiau pirmiausia reikia suvaldyti dabartinę situaciją. Kitu atveju ji būtų skambinusi Tomui, bet dabar abejojo, ar jis dar norės jai padėti. Tėveliai sanatorijoje, o ji ir nenorėjo jų jaudinti tokiomis problemomis... Jos mintis nutraukė didelis lašas, nukritęs tiesiai ant nosies. Apniukęs birželio vakaras prapliupo nevasariškai šaltu lietumi. Barzdočius apsidarė pastogės. Akivaizdu, kad tik vargais negalais išsikrapštęs iš savo Bugatti atgal į jį neįlįs, automobilio durelės buvo prispaustos griovio. Beliko aplamdytas ir aprūdijęs Klemos fordas. Nieko nesakęs vyras dideliais žingsniais priėjo prie vargšo automobiliuko, atlapojęs vairuotojo dureles ir atleidęs pavarų svirtį nustūmė jį į kelkraštį ir pats įsitaisė vairuotojo vietoje. – Lipk į automobilį! – šūktelėjo jis Klemai. Ačiū, pone, kad leidžiate man sėstis į mano pačios automobilį! Klema buvo pasiryžusi nejudėti iš vietos, bet lietus jau merkė kiaurai, o ir tokiu vaikišku ožiavimusi neką tepasieksi. Nors šaltas lietus atrodė mielesnė alternatyva, nei sėdėti mažoje automobilio erdvėje su tokiu 16


B Ū T I ( S U ) R A G A NA

grėsmingu padaru, Klema nuėjo prie automobilio ir atsisėdo keleivio vietoje. Vyriškis vėl kalbėjo telefonu. Klema susigūžė supratusi, kad jis tariasi su teisininku dėl susidariusios situacijos. Pervargusi ir nusiminusi ji atsilošė ir užsimerkė. Baigęs kalbėtis su teisininku vyras vėl paskambino. Šį kartą kalbėjosi su moterimi, minėjo šio vakaro pasimatymą, kurį teks atšaukti. Klemos manymu, kalbėjo šaltai ir apskaičiuotai. Gal tai buvo dalykinis susitikimas? O taip, Klema vyrukui pridarė daug rūpesčių! – Nagi, mieganti gražuole, atsimerk! Nesu nusiteikęs tavęs bučiuoti. Klema išsigandusi praplėšė akis. Ji irgi nenusiteikusi! Jos išplėstos akys susidūrė su įdėmiu pilkų lyg plienas akių žvilgsniu. Ankštame automobilio salone stambus vyriškis atrodė gerokai per arti, o jo akys, rodės, vėrė kiaurai. Lengvas vyriškas kvapas ir kvepalų aromatas kuteno jai nosį. Mergina nesmagiai pasimuistė. Būtų atidavusi savo mylimiausią knygą, kad tik atsidurtų kuo toliau nuo jo, bet lietus lyg tyčia pilka vandens siena atitvėrė juos nuo viso pasaulio. Neturėdama vilčių greitai jo atsikratyti, Klema nusprendė bent jau nesileisti užgauliojama. – Gal manote, kad trokštu su jumis bučiuotis? Iš viso nesuprantu, kodėl kokia nors moteris... – ji užsikirto, išsigandusi savo drąsos. 17


L avisa Spell

– Nagi, tęsk. – ...kodėl bent viena moteris norėtų su jumis bučiuotis. Jūs esate baisus, šaltas ir arogantiškas... – Ji vėl užsikirto. Jis klausiamai pakėlė antakį. – ...žmogus! Šaunuolė, Klema! Ir toliau užgauliok vyrą, kuriam esi skolinga krūvą pinigų. Tačiau barzdočius neatrodė įsižeidęs, veikiau lengvai nustebęs ir pralinksmėjęs, lyg stebėdamas mažą šunytį, kuris plonu balseliu skalydamas bando gąsdinti kur kas didesnius už save padarus. – Aš galiu būti visai mielas su tais, kurie nedaužo mano naujų brangių automobilių, tačiau tavo požiūris man tinka. Nepakęsčiau nesąmonių iš savo darbuotojų. – Aš dar nesutikau pas jus dirbti. – Kuo tu vardu? – Klema. – Klema? Neįprastas vardas. O aš esu Deimonas Dargis. – Jis padarė pauzę, ir Klema vos automatiškai neleptelėjo malonu susipažinti. Tuo tarpu jis tęsė toliau: – Taigi, Klema, atskleisiu tau savo mažytę paslaptį. Užsiimu skolų išieškojimu. Patikėk manimi, man sumoka visi. Ir stengiasi tai padaryti kiek įmanoma greičiau. Tuo Klema patikėjo iš karto. Nė sekundės neabejojo. Skolų išmušinėtojas! Jau kai sekasi, tai iš tiesų sekasi. – Bet aš turiu darbą, įsipareigojimų… – Atšauksi viską. Dabar pat važiuosime pas teisininką ir aptarsime detales. 18


B Ū T I ( S U ) R A G A NA

– Aš ne… – dar pabandė Klema. – Klema, Klema,  – pabrėžtinai kantriai pertarė ją Deimonas. – Juk nenori įvelti savo artimų žmonių į savo nemalonumus? – Juk tai grasinimas! – Taip, tu teisi, tai skamba kaip grasinimas. Tuo jų pokalbis ir baigėsi, nes šalikelėje sustojo prabangus Mercedes visureigis ir iš jo iššoko du augaloti juodai apsirengę kariškos išvaizdos vyrai. Apniukęs dangus vis labiau temo, nors lijo jau kur kas silpniau. Ant šlapio asfalto atsispindėjo automobilių šviesos. – Pone Dargi, – prišoko vyrai prie išlipusio jų pasitikti Deimono. – Ar jūs nesužeistas? – Man viskas gerai. – O mergina? – Jai irgi viskas gerai. Nusiraminę vyrai smerkiamais žvilgsniais nužiūrėjo mergiūkštę, kaltą dėl stebuklo keturiais ratais sudaužymo. Klema susigūžė. Jie visi tikriausiai dabar smarkiai apgailestauja, kad tie laikai, kai raganas degindavo ant laužų, praėjo. Vyrams betupinėjant apie Bugatti ir tikrinant padarytą žalą privažiavo techninės pagalbos automobilvežis. Šitame vyriškame reikale Klemos nuomonės jau niekas nebeklausė – iškraustė ją iš forduko, abu automobilius sukrovė ant automobilvežio, Klemą įgrūdo 19


Buti (su) ragana  

Knygos Buti (su) ragana istrauka

Buti (su) ragana  

Knygos Buti (su) ragana istrauka

Advertisement