Butas Paryžiuje by knygos.lt

II skyrius

Kol vyras rišosi peteliškę ir tampė abi marškinių rankoves, čia truktelėdamas aukštyn, čia timptelėdamas žemyn, kad atrodytų nepriekaištingai, Eiprilė krovėsi daiktus naktiniam lėktuvo reisui į Šarlio de Golio oro uostą. Paprastai ji dalykiška ir patyrusi keliautoja, bet šįkart trisdešimties dienų kelionės bagažas ją visai išmušė iš vėžių. Anksčiau Eiprilė išvykdavo ne ilgiau kaip savaitei, bet, matyt, šįsyk per tas dvi valandas nuo Piterio ištartų žodžių „visiška atgyvena“ iki lėktuvo bilieto pirkimo kažkas turbūt jam šnipštelėjo, kad tai nėra paprastas radinys. „Būk, kiek reikės, – pasakė jis. –Bilieto galiojimą pratęsime.“

Eiprilė dar turės jam tai priminti.

– Kas nepatinka? – pastebėjęs surauktą žmonos kaktą paklausė Trojus ir pasitampė marškinių priekį.

– Krautis daiktus. Bijau, kad ne viską pasiėmiau. Trisdešimt dienų. Paryžiuje. Visą birželio mėnesį. O tai reiškia, kad temperatūra per parą ten gali svyruoti penkiolika laipsnių. Ne veltui sakoma, Paryžiuje oras nenuspėjamas.

Eiprilė pakėlė galvą, žvilgsnis įsmigo į Trojaus kairiojo rankogalio sąsagą, ryškiai sužaižaravusią palubėje kabančio sietyno šviesoje. Dėl nenugalimo įpročio nuolat „vertinti“ daiktus, Eiprilė turėjo suimti save į rankas ir negalvoti, kiek už šitą onikso akmenėlį platinos apvade galima būtų išpešti aukcione. Na jau ne, staigios vyro mirties ji tikrai netrokšta, juo labiau tokiu būdu susikrauti turtų. Iš tiesų įprotis nesąmoningai vertinti daiktus yra tik darbo didžiausiuose pasaulio aukcionų namuose šalutinis poveikis.

Michelle Gable ◉ Butas Paryžiuje

– Ko taip piktai žiūri? – tyliai krizendamas paklausė Trojus. –Per prastos sąsagos šitam kostiumui?

– Ne. Geros. Tiesiog puikios.

Eiprilė nusuko akis į šalį ir palengvėjusia širdimi pagalvojo, kad gerai, jog darbe nereikia vertinti blizgučių, gautų palikimu iš susiraukšlėjusių ir niurzgančių senų kvaišų, todėl vertinti sutuoktinio ekipuotę jai tiesiog stigo išsilavinimo. O dėl paties Trojaus Vouto vertinimo, tai ji jau turėjo sunkiai de facto įgytą magistro diplomą.

Tad dabar Eiprilė turėjo suprasti, kad sąsagos, kurias vyras renkasi išskirtinai ypatingoms progoms darbe, yra tiesiog – bent jau jam – neįkainojamos. O ką jos liudija apie tuos, kurie ten susirinks, Eiprilė net nenorėjo sukti sau galvos.

– Aš priblokšta, – ištarė ji, kraipydama galvą ir žiūrėdama į savo lagaminą, bet turėdama omeny ne megztinius ir šalikėlius.

– Neapsikrauk daiktais, – patarė Trojus. – Ko trūks, galėsi bet kada nusipirkti tenai. Juk skrendi į Paryžių.

Eiprilė šyptelėjo.

– Tu visada man taip sakai, ar ne? Pirk, kiek gali.

– Argi tai blogai? – mirktelėjęs akį atšovė Trojus ir patraukė prie didžiulio veidrodžio. Prasmukdamas pro Eiprilę, švelniai plekštelėjo jai per užpakalį. – Tokios žmonelės reikia paieškoti. Tokios „žmonelės“. Eiprilė išsigando šio žodžio visai be reikalo.

Dabar jis turi jai kitą prasmę. Žmona. Žmona.

– Žinai, niekas neima domėn, – toliau dėstė Trojus, – nebent tik dauguma iš Volstrito, bet mano filosofija „pirkti kuo daugiau“ per recesiją labai padėjo mano paties bendrovei ir mūsų investuotojams.

– Koks nuostabus požiūris, – mėgino pajuokauti Eiprilė. Pastaruoju metu jų namuose humoro skausmingai trūko. Viskas

Michelle Gable ◉ Butas Paryžiuje

atrodė pasenę, nuvalkiota. – Kaip gali kam nors nepatikti savimi pasitikinčio Volstrito vaikino požiūris, ir dar nuolat visiems peršamas?

Trojus nusijuokė ir užsitempė ant pečių smokingą. Džiugiai kikendamas toliau spoksojo į save veidrodyje, o Eiprilė tuo metu į savo lagaminą kietais šonais slapčia įgrūdo dar vieną porą žemakulnių batelių.

– Na, kad jau prakalbom apie savimi pasitikinčius Volstrito vaikinus, – apsimestinai linksmai tarė Trojus, – atrodo, tau ir vėl pasisekė.

– Pasisekė? – Eiprilė atsirėmė į komodą (Jurgio III stiliaus, raudonmedžio, su išgaubta priekine dalimi, pagaminta apie 1790-uosius) ir nužvelgė lagaminą, bandydama įvertinti, kiek jis galėtų sverti. –Kaip suprasti?

Neatrodo, kad būtų labai sunkus.

Eiprilė giliai įkvėpė. Kaip visada įsivaizduodama save plačių ir stiprių pečių, it kokios olimpinių žaidynių plaukikės, o ne smulkių ir dailių, kokių ji iš tiesų buvo, sunkiai trūktelėjo nuo lovos išpampusį lagaminą. Šis garsiai dunkstelėjo ant grindų vos už pusės centimetro nuo kairės pėdos ir tik tik jos nesutraiškė.

– Ogi taip, kad kraudamasi daiktus darsyk per plauką išvengei nelaimingo atsitikimo, – atšovė Trojus. – Ar nematai, kad šitas daiktas vos ne didesnis už tave pačią? Mieloji, bilietas nukrito tau lyg iš dangaus, tad nebūtina laužytis kojos, kad nereikėtų eiti į tą mano apgailėtiną darbo renginį.

– Ak, ten nėra jau taip blogai, – Eiprilė nusišluostė nuo kaktos prakaitą ir pavertė lagaminą ant šono.

– „Nėra jau taip blogai“? Pati žinai, kaip ten klaiku. Kolegų žmonos sprogs iš pavydo.

Michelle Gable ◉ Butas Paryžiuje

Kolegų žmonos. Ką jos jai padarytų? – pagalvojo Eiprilė. Įdomu, ką jos galvoja, žiūrėdamos į Trojų? Kaip ją įsivaizduoja?

– Tau labai pasisekė, brangute, – toliau postringavo Trojus. –

Paryžius tave išgelbėjo. Išvengsi dar vieno nuobodaus vakaro su šutve tranų kapitalistų.

– Oi, taip, tie nelemti kapitalistai, – Eiprilė pavartė akis ir toliau tauškė nelabai vykusiu britišku akcentu: – Laaabai pasisekė, kad nesusitiksiu su ta veisle. Jų aistra kaupti pinigus tiesiog vulgari! Jie tikri prasčiokai.

Eiprilė vylėsi, kad jai gana sėkmingai pavyko humoru pridengti savo liūdesį. Ji iš tiesų jautėsi laiminga. Tačiau ne todėl, kad pavyko išsisukti nuo pompastiško darbo renginio ir tête-à-tête pokalbių su šauniausiais (ir galbūt nepakenčiamiausiais) Volstrito vyrais.

Ne, Eiprilė mielai pabendrautų su pačiais šauniausiais iš jų net ir neišmanydama, kas tądien vyko Azijos rinkose. Ji net galėtų ramiai toleruoti naujausią to vakaro trofėjinę žmonelę, kuri neabejotinai būtų padauginusi šampano ir pusę vakaro liaupsintų Eiprilės mokslinius laipsnius, garsiai spygaudama aplink susibūrusiems taurelės mėgėjams, kad „Trojaus žmona turi magistro laipsnį iš baldų srities!“

Deja, Eiprilė negalėjo prisiminti, kada pastarąjį kartą jos įgytas meno istorijos daktaro laipsnis buvo nuvertintas iki gebėjimo prekiauti baldų salonuose, nes Trojus niekur jos nebesivedė. Dabar jis dažniausiai tik „trumpam“ užbėgdavo į darbo renginius „be antrųjų pusių“ ar per daug „neįdomius“, kad Eiprilė gaištų ten laiką. Štai kur bėda. Anot Trojaus, ji laiminga, sakė, ji išgelbėta, bet Eiprilė kažkodėl nesijautė dėkinga išsisukusi nuo renginio, kuriame niekas nesitikėjo ją dalyvausiant. Ar dar blogiau – kur ji tiesiog nebuvo pageidaujama.

Michelle Gable ◉ Butas Paryžiuje

Trojus liovėsi vedžiojęsis ją kartu, kai jų santykiai dar buvo palyginti geri. O dabar – kas žino? Ar apskritai jai derėtų ten eiti? Galiausiai Eiprilė išties jautėsi „laiminga“ ir „išgelbėta“, nes, turėdama rankoje bilietą į Paryžių, galės nesikrimsti, kad šįvakar nebuvo pakviesta į renginį. Nereikės spėlioti, ar taip atsitiko tyčia.

– Tarimą dar reikėtų pašlifuoti, – eidamas prie jos tarstelėjo Trojus.

– Jeigu atvirai, – Eiprilė nustūmė Trojaus ranką, kai šis siekė padėti jai pakelti lagaminą, – tavo renginiuose man visai patinka. Susirenka įdomių žmonių. Maloniai pasikalba.

– Melagė.

Jis vėl atsisuko į veidrodį ir įdėmiai įsispoksojo į savo atvaizdą. Eiprilė nesuprato, ar Trojus taip daro dėl to, kad įtaria ją į jį žiūrint, ar manydamas, jog ji nežiūri.

– Beje, kas ten tokio svarbaus, kad turi lėkti jau šįvakar? – paklausė Trojus. Apsimestinis abejingumas balse išdavė šiokį tokį

įtarumą.

– Tu gi žinai, kaip būna, – tarė Eiprilė ir pagalvojo, ar jis nepersistengia dėl savo atsargumo. – Skubus iškvietimas dėl baldų. Turiu lėkti, kad prieš pardavimą konkurentai nenušluostytų mums nosies.

– Bet niekada nevažiuodavai ilgiau kaip savaitei, daugiausia dešimčiai dienų, ir dar iš anksto neįspėjus. Man truputį neramu, kai gaunu žinutę „turiu išvažiuoti“, o parlėkęs namo randu žmoną, besikraunančią lagaminą visam mėnesiui. „Tikrai? – norėjo paklausti Eiprilė. – Ar tu tikrai šitaip dėl manęs jaudiniesi?“

Normaliomis aplinkybėmis ji gal būtų pajuokavusi, jog jam labai pasisekė, kad žmonelė kažkur išvažiuoja, ir visa kita, tačiau žaizdos buvo gana šviežios, o jų gijimo trukmė nenuspėjama.

Michelle Gable ◉ Butas Paryžiuje

– Aš ir pati truputį nustebau, kad viskas taip greitai, – prisipažino Eiprilė. Ją tai ir nustebino, ir pradžiugino. – Anot Paryžiaus kolegų, tai puikus radinys. Moteris mirė gyvendama Pietų Prancūzijoje, o butą turėjo Pigalio rajone. Jis priklausė tai šeimai daugiau nei šimtmetį. Butas nebuvo šeimos nuosavybė, jis tiesiog visą šimtmetį buvo nuomojamas.

Eiprilei bekalbant, pečiai pamažu atsipalaidavo, žandikaulis nebebuvo toks įsitempęs. Ši tema Eiprilei itin artima ir ji čia jautėsi kaip žuvis vandeny.

– Ta moteris, – toliau pasakojo ji, – jau velionė – į tą butą nebuvo įkėlusi kojos nuo tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimtųjų.

Niekas nebuvo užėjęs. Man atrodo, čia kažkas ne taip. Galbūt verčiant informaciją buvo supainiotos datos, ir butas užrakintas tik po bjaurių skyrybų amžiaus pabaigoje.

Tardama žodį „skyrybų“ Eiprilė net susigūžė, bet šaukštai jau po pietų. Žodis – kaip žvirblis. O ji taip stengėsi apsieiti be jo.

– Septyniasdešimt metų! – suspiegė ji. Balsas nuaidėjo iki pat keturių metrų aukščio lubų. – Neįtikėtina!

– Na, nežinau, – ištarė Trojus ir patraukė pečiais. Griežtas, bejausmis veidas neišdavė jokių emocijų. – Manhatane tokie dalykai ne naujiena. Būstai riogso užrakinti, o advokatai ir turto valdytojai kas mėnesį ir toliau automatiškai siuntinėja sąskaitas, bet pasidomėti niekas nesivargina.

– Tik ne tokiu butu. Jis iki lubų prigrūstas baldų, paveikslų ir visokių daiktų, kuriuos ta šeima įsigijo dar iki Antrojo pasaulinio.

– Yra kas vertinga?

– Olivjė mano, kad yra, antraip aš ten neskrisčiau. Be to, viskas bus parduodama. Net vokiečiams nepavyko į jį patekti, – Eiprilė iš nuostabos pakraipė galvą. – Pamanyk, per šitiek metų giminėje

Michelle Gable ◉ Butas Paryžiuje

neatsirado nė vieno paklydėlio, prasilošėlio ar kvaišalų mėgėjo, kuris būtų norėjęs ką nors iš ten pasigviešti.

– Nebent ten nėra nieko vertingo, – pasiėmęs telefoną Trojus sumaigė kažkam žinutę. Paprastai lygioje jo kaktoje susimetė kelios raukšlės. – Paryžietiška sendaikčių kaupykla, – atsainiai mestelėjo jis, nors iš esmės jųdviejų pokalbyje jau nebedalyvavo.

Eiprilė atsiduso.

– Ak, mieloji, aš tik pajuokavau, – suskubo kuo greičiau taisyti padėties. Tarsi reflekso pagautas pridūrė: – Gražiai skamba. Tikrai.

Čia jis apie atodūsį? Betgi ji visai ne tai turėjo galvoje.

– Aha, gražiai, – Eiprilė pavėdavo prieš save ranka, lyg norėdama išsklaidyti blogą orą. Gestas buvo nesąmoningas, bet jo užteko, kad Trojus trumpam atsiplėštų nuo telefono.

– Kur tavo žiedai? – susiraukęs prabilo jis, spoksodamas į jos ranką. – Užrakinai seife?

Eiprilė linktelėjo ir pažvelgė į pliką ranką. Juk Europoje niekas brangių papuošalų nenešioja, tiesa? Tai svarbu ne dėl santuokos išsaugojimo, o dėl darbo. Eiprilė sumirksėjo, nes akis ėmė tvilkyti ašaros.

– Klausyk, Trojau... – norėjo kažką jam sakyti, bet Trojus vėl įnikęs maigė telefono mygtukus.

Staiga suskambo jos pačios mobilusis. Apačioje jau laukė automobilis. Eiprilė pažvelgė į savo dailų vyrą, apsidairė po jų gražų butą ir pagalvojo, kokia ji čia buvo laiminga. Akimirką gyvenimas pasirodė mielas ir žavus. Jos bute yra visko, ko ji taip troško. Septyniasdešimt metų? Ji tikėjosi čia gyventi ilgiau. Amžinai.

– Pasiilgsiu tavęs, – pasakė Trojus, staiga išdygęs prie Eiprilės, kai ji įsimetė mobilųjį į odinę rankinę, kurią ketino pasiimti į lėktuvą.

Kai Trojus ją apkabino ir juodu apgaubė tobulas vyriškas jo

Michelle Gable ◉ Butas Paryžiuje

aromatas, Eiprilė pabandė prisiglausti. Stengėsi negalvoti, kada vėl galės visais penkiais savo jutimais juo mėgautis.

Trojus švelniai pabučiavo ją į viršugalvį.

– Nenoriu, kad išvažiuotum, – garsiai atsidusęs pasakė jis. – Gal galėtum kelias dieneles palaukti?

Jis kalba taip nuoširdžiai.

– Ai, nesijaudink, – atšlydama nuramino jį Eiprilė. – Aš greitai grįšiu.

III skyrius

Eiprilė niekada nepamirš to buto kvapo.

Įžengus į Paryžiaus butą, septyni dešimtmečiai atrodė kaip akimirka. Jeigu kvapai galėtų skaičiuoti metus, tai šiam tvaikui jau būtų geras tūkstantmetis. Eiprilė tik vos vos įtraukė į plaučius oro ir iškart akyse, nosyje ir burnoje pajuto dulkių ir kvepalų skonį. Tas šleikštus saldumas kutens jai gerklę dar kelis mėnesius. O vaizdas išliks pasąmonėje gerokai ilgiau.

Butas buvo Devintojoje apygardoje, dešiniajame upės krante, netoli Opéra Garnier, Folies Bergère muzikinio teatro ir Pigalio raudonųjų žibintų rajono. Štai tavo spalvingasis Paryžius – rašytojų, menininkų ir filmų kūrėjų Paryžius. Eiprilė numanė, kad kadaise šie namai žėrėjo ryškiomis spalvomis, bet ilgainiui laikas užklojo juos dulkėmis ir užmarštimi.

Michelle

Gable ◉ Butas Paryžiuje

Skrisdama per Atlantą Eiprilė atsidėjusi studijavo jai atsiųstą Sotheby’s aukcionų namų medžiagą. Bute septynios patalpos: prieškambaris, svetainė, valgomasis, du miegamieji, vonios kambarys ir virtuvė. Nuotraukose butas neatrodė didelis, bet prabanga akivaizdi: aukštos medinės lubos, rausvi raštuoti sienų apmušalai, paauksuoti lipdiniai.

Tačiau žvilgantys raštai iki galo dar neatspindi tikrovės. Dabar, stovint čia, šiame troškiame bute, Eiprilei gniaužė kvapą. Kiek čia daiktų, visi kambariai tiesiog jų prigrūsti. Trojus teisus, šypsodamasi pagalvojo Eiprilė. Moters išties būta kaupikės. Turtingos ir neabejotinai prabangą mylinčios, bet vis tiek kaupikės. Pirmą kartą per visą savo karjerą Eiprilė susimąstė, ar užteks jėgų visa tai aprėpti.

Atsargiai laviruodama tarp gausybės baldų Eiprilė išgirdo iš buto gilumos sklindančius balsus. Labai norėjo pamatyti Olivjė ir kuo skubiau kibti į darbus, bet nors padai niežėjo greičiau bėgti pas jį, moteris kone pirštų galais laviravo siaurais tarpeliais, vingiuojančiais pro, regis, nesibaigiančią gausybę veidrodžių, krėslų ir visur priramstytų meno dirbinių, ką jau kalbėti apie gyvūnų ir paukščių iškamšas. Protas iš karto ėmėsi inventorizuoti.

Dešimčia atsargių žingsnelių įveikus pusantro metro, Eiprilės akį patraukė auksu puoštas Liudviko XVI laikų staliukas, pora Jurgio III raudonmedžio krėslų, Karolio X Savonnerie kilimas ir neįtikėtinai dailus aštuoniolikto amžiaus vidurio auksinis sietynas. Susivijęs ir susiraizgęs, jis atrodė tarsi gyvas. Sakytum, tuoj išsivynios ir ką nors nusmeigs.

Už kiekvieno posūkio laukė vis nauja staigmena. Be daiktų, kurie jau prieš šimtą metų galėjo būti laikomi antikvarine vertybe, Eiprilė aptiko ir kone dviejų metrų stručio iškamšą bei Peliuką Mikį, murksantį kampe už jos. Pro praviras duris slapčia stebė-

Michelle Gable ◉ Butas Paryžiuje

dama savo kolegas Eiprilė tyliai nutipeno prie įspūdingo grožio juodos su auksinėmis puošmenomis japoniško stiliaus dokumentų spintos ir vos neužgriuvo ant aplūžusios knygų lentynos, nukrautos įvairiais popieriais.

– O, madam Vout, – pasigirdo balsas. – Sveika atvykusi į Paryžių. Apsilenkėte su liūtimis.

Įžengusi pro duris į kambarį Eiprilė pamatė Olivjė su dar dviem vyrais. Vieną iš jų ji jau buvo sutikusi aukcione Niujorke. Jis dirba kažkokiame Sotheby’s padalinyje, ir ji gerai prisiminė, kaip jis smarkiai įkaušęs vis bandė grabinėti jos padėjėją. Bet, gerai pagalvojus, galbūt Eiprilė su kuo nors tą prancūzą painioja.

– Bonjour, – pasisveikino ji. – Malonu vėl jus matyti, Olivjė.

– Bonjour, madam Vout! – pasilabino tas įkyrusis prancūzas. –Kaip reikaliukai Niujorke? Jau kelis mėnesius bandau kaip nors ten nukakti.

O, taip, dabar ji prisiminė. Jo vardas Markas, tas pats, kuris mėgino kabinti jos padėjėją Birdę. Stengdamasi susilaikyti nuo pašaipos, Eiprilė mandagiai pakštelėjo jam į abu skruostus ir tyliai sumurmėjo įprastą prancūzišką pasisveikinimą vildamasi, kad panieka šiam žmogui bus palaikyta visiems paryžiečiams sauprantamu senamadišku abejingumu.

Kartu su Marku ir Olivjė stovėjo dar vienas vyras – ilgakojis, išsidraikiusiais juodais plaukais ir išeiginiais levandų spalvos marškiniais. Eiprilė negalėjo atplėšti žvilgsnio nuo elegantiškai, siūlė siūlėn į kostiumo kelnes šviesiais ruoželiais sukištų marškinių. Išpūtusi akis spoksojo į pavydą keliančius jo klubus ir liemenį, atkištus į priekį taip, lyg pabrėžtų vyro atkaklumą, įžūlumą ar dar kažką, ką sunku net įvardyti. Eiprilė jau buvo bepradedanti rausti, bet staiga pamatė jo burnoje smilkstančią cigaretę.

Michelle Gable ◉ Butas Paryžiuje

– Čia negalima rūkyti! – suspiegė ji. Akivaizdu, kad net ir menkiausia kibirkštėlė gali paversti visą butą pelenų krūva. – Užgesinkit! Tuoj pat užgesinkit cigaretę!

Vyras prunkštelėjo, numetė nuorūką ir žvilgančio odinio bato padu sutrynė ją į medines grindis. Nieko negalvodama Eiprilė puolė ant kelių ir pagriebė nuorūką nuo grindų. Pamosavo ranka ore, kad šioji tikrai užgestų.

– Esat užkietėjusi antirūkalė, – pašaipiai tarė vyras, Eiprilei įsimetant užgesintą nuorūką į kišenę.

– Ji mūsiškė, – lyg aiškindamasis, lyg atsiprašydamas pratarė Olivjė. – Eiprilė Vout. Europos šalių baldų specialistė.

– Aa, – sodriu prancūzišku akcentu vėptelėjo įsibrovėlis. –L’américaine.

– Eiprilė Vout, – ji ištiesė ranką.

Jis vėl nusivaipė, linktelėjo ir truktelėjęs ją už rankos arčiau savęs sveikindamasis dukart pabučiavo. Nuo jo dvelkė brangiomis cigaretėmis ir dar brangesniais kvepalais. Nuo tokio tradicinio, tačiau neišvengiamai familiaraus gesto Eiprilė gerokai sutriko.

– Čia Lukas Tėbo, – pristatė jį Olivjė. – Madam Katremė advokatas.

– Madam Katremė?

– Velionės. Čia jos butas.

– Ne visai taip, – tarė Lukas ir atsirėmė ranka į kėdę. Eiprilė net sudrebėjo matydama, kaip menkinama daikto vertė jo atsainiu, nerūpestingu prisilietimu. – Faktiškai aš atstovauju ne madam Katremė, o jos turto paveldėtojai. Paprastai velionims neleidžiama samdytis advokatų. Kad ir kaip ten būtų, šitas butas priklausė jos senelei. Pati Madam Katremė visą laiką gyveno Sarla la Kanedoje ir nė sykio, kaip galima spėti iš interjero būklės, nebuvo čia atvažiavusi.

Michelle Gable ◉ Butas Paryžiuje

– O mesjė Tėbo paskambino mums dėl visų šių daiktų, – paaiškino Olivjė. – Už tai esame jam nepaprastai dėkingi.

– Kur jau ne, – Lukas atsisuko į Eiprilę. – O jus, – tarė jai, nužvelgdamas nuo galvos iki kojų, – galėčiau palaikyti tikra prancūze. Šito... tikrai nesitikėjau.

Eiprilė vos šyptelėjo. Prieš daug metų, kai jai vargais negalais pavyko gauti kuratorės darbą Paryžiaus aštuoniolikto amžiaus baldų muziejuje (dabar jau nebeveikiančiame), prisiskaitė gana daug, kaip turi atrodyti tikra prancūzė. Ar, tiksliau sakant, kaip mažiau atrodyti amerikiete. Buvo rašoma, kad reikia rengtis gražiai, tamsiai ir madingai; rinktis gerai derančius ir lengvai derinamus drabužius, su kuriais atrodytum apsivilkęs be pastangų. Kaip tik taip, anot Eiprilės, jautėsi sudėliota ir ji pati. Tiesūs, tamsūs ir madingi griežto silueto drabužiai. Plaukai, akys ir nosis – viskas kasdieniška; tai tik esminės, klausimų nekeliančios kūno dalys. Išsiskirti iš minios tereikia stilingo šalikėlio ir dryžuotos Bréton palaidinės, nes šie du dalykai įkūnija prancūzišką taisyklę Nr. 2.

– Nieko man neatsakysite, madam Vout? – paklausė Lukas. –Ko tokia nešneki? Maniau, amerikiečiai tauška neužsičiaupdami.

Vyras suklapsėjo pirštais kaip kvaksinti antis.

– Atrodo, mes gerokai apdairiau renkamės žodžius nei kai kurie kiti, – Eiprilė kilstelėjo smakrą ir nusisuko nuo jo. – Na ką, Olivjė, sakyčiau, mūsų laukia nemažai gražaus darbelio?

Žvilgtelėjusi jam per petį, Eiprilė pamatė Liudviko Pilypo laikų malachitinį staliuką, prisiglaudusį prie įspūdingo grožio Liudviko XVI laikų riešutmedžio kanapos. Jai vos akys ant kaktos neiššoko. Kas daiktas – vis naujas lobis.

– Kai kurie baldai – tiesiog neįkainojami, – Eiprilės balsas nuskambėjo pagarbiai, bet kartu ir liūdnai.

Michelle Gable ◉ Butas Paryžiuje

Prisiminė nenusisekusį baldų muziejų ir susiraukė. O jeigu jis nebūtų užsidaręs? Jeigu ji būtų pasilikusi Paryžiuje dar bent mėnesį? Ar porą? Išvykdama Šarlio de Golio oro uoste sutiko Trojų. Jis įsitaisė priešais ją Prancūzijos oro linijų laukiamojoje salėje. Susipažino atsitiktinai, nes ji dar nė sykio nebuvo laukusi lėktuvo verslo klasės salėje, juo labiau leidusis užkalbinama nepažįstamo pakeleivingo vaikino. Tuomet Eiprilė pagalvojo, kad jeigu lemta gėdingai sprukti iš miesto, tai verčiau padaryti tai stilingai. Sunku paaiškinti, kodėl ši tamsiaplaukė apsiraudojusi moteris Trojaus nė kiek neatbaidė ir net pasirodė jam patraukli, nors ir liūdinti dėl sužlugusios pirmosios suaugusio žmogaus svajonės.

– Neverta dėl to lieti ašarų, madam Vout, – ėmė raminti ją Lukas. – Čia juk tik baldai.

– Aš ir nelieju, – piktai atšovė jam Eiprilė. – „Tik baldai“? Dėl Dievo meilės! Vien šio kambario baldais būtų galima apstatyti visą muziejų.

– Pamirškit tuos minkštasuolius ir rašomuosius stalus, madam Vout, – spragtelėjęs pirštais, kad atkreiptų jos dėmesį, įsiterpė Olivjė. Bedęs pirštu priešais save tarė: – Ar matėte štai šitą? Paveikslą?

Eiprilė plačiu lanku apėjo Luką ir priėjo prie Olivjė. Priešais jį, atremtas į sieną, stovėjo moters portretas. Jis buvo beveik sulig Eiprile, ir nors moteris jame pavaizduota profiliu, vis tiek buvo neginčijamai įspūdinga.

Moteris sėdėjo atsirėmusi į rausvai violetinę kušetę ir žiūrėjo ne į dailininką, o į šoną. Rudi plaukai suvelti, sukelti ant pakaušio, bet taip atsainiai, kad atrodo beveik kaip palaidi. Rausva suknia viršuje su raukinių putom, nenusakomai graži, apačioje susmaukta ir pariesta lyg undinės uodega. Nors suknia nepaprastai ištaiginga,

Michelle Gable ◉ Butas Paryžiuje

moters papuošalai itin kuklūs, jų nedaug, o veidas – akį kerinčio grožio.

– Ji tiesiog įspūdinga, – pratarė Eiprilė, vis dar galvodama apie baldus, bet neatplėšdama akių nuo portreto. – Tiesiog įspūdinga.

–Taip. Įspūdinga. Bet ar jūs matote? Ar jūs įžiūrite, kas tai?

Eiprilė žengė artyn ir atsidūrė pro langą plūstančios saulės šviesos ruože.

–Prašau, uždarykite langines, – paprašė ji ir iškėlusi aukštyn rankinę pabandė ja prisidengti akis nuo saulės. – Su šitais daiktais reikia elgtis labai atsargiai.

–Ta ponia, – paragino Olivjė. – Madam Vout, žiūrėkit į paveikslą.

Eiprilė sukluso. Dar atidžiau pažvelgė į paveikslą ir vėl jai į akis krito vos keli moters papuošalai (kuklus perlų vėrinys ir po žiedą ant abiejų rankų) bei agresyviai didelė suknelės iškirptė. Jei šis paveikslas būtų šiuolaikinės fotografijos darbas, tai pasididinęs galėtum įžiūrėti krūties spenelį.

Ir tada ji pamatė. Spalvas. Teptuko potėpį. Neginčijamą brūkštelėjimą.

–Dievulėliau tu mano, – sušuko Eiprilė ir sukryžiavusi rankas pasikišo po pažastimis.

Taip norėjosi paliesti paveikslą. Net silpna darėsi. Iš dalies kaip tik dėl to ji ir pasirinko šią profesiją. Savo darbe ji gali prisiliesti prie daiktų, kurie paprastam mirtingajam yra tiesiog neprieinami.

–Ką apie ją manote? – paklausė Olivjė. Nuskambėjo veikiau kaip iššūkis, o ne klausimas. Jam reikia tikslios informacijos. Jam norisi palyginti su savo užrašais.

Michelle Gable ◉ Butas Paryžiuje

– Boldinis, – sušnabždėjo Eiprilė. – Manau, kad čia Boldinis. Betgi negali būti. Tiesa?

– Valio! – Olivjė patenkintas suplojo rankomis ir iš laimės vos neuždainavo. Šis paveikslas ir tinkamai parinktas žmogus atliks už jį visą darbą. Atsisuko į Marką. – Matai? Ar nesakiau? O tu man: Non, c’est impossible!* Madam Vout irgi tai pastebėjo.

– Maniau, ji dirba tik su baldais, – atšovė jam Markas. Lukas prunkštelėjo. Eiprilė piktai dėbtelėjo į jį ir nesusitvardžiusi susiraukė.

– Taip, bet kai ką išmanau ir kitose srityse, – atkirto.

Išties, jei nepajėgsi atpažinti Džovanio Boldinio darbų, nesugebėsi per kelerius metus susirinkti net keleto meno istorijos diplomų ar pagyventi Paryžiuje. „Potėpio meistras“ buvo vienas garsiausių portretistų pasaulyje. Devyniolikto amžiaus pabaigoje–dvidešimto pradžioje žmogus buvo laikomas nieko vertu, jeigu jo nenutapė Boldinis. Ši moteris turėjo būti žinoma.

– Šito paveikslo nepamenu, – prisipažino Eiprilė. – Madam Žiujar, ledi Kolin Kempbel, Marlboro hercogienės, keletą ponios Frankos Florio portretų. Bet šitos – ne.

Eiprilei ėmė smarkiai plakti širdis. Boldinis jai patiko. Labai patiko. Jo, kaip portretisto, meistriškumas neginčytinas. Nors Eiprilei teko savo akimis matyti ne vieną dešimtį jo paveikslų, šitas darė jai didžiulį įspūdį. Taip, moteris nepaprastai graži, bet čia dar ne viskas. Ji buvo tarsi gyva.

– Negaliu patikėti, – tyliai sumurmėjo Eiprilė.

– Kiek žinau, tarp jo darbų šito nėra, – pareiškė Olivjė. – Gal čia klastotė?

* Ne, tai neįmanoma (pranc.).

Michelle Gable ◉ Butas Paryžiuje

Ne. Ne klastotė. Eiprilė tą jau suprato.

– Jeigu čia klastotė, tai velniškai gera, – pasakė. – Kita vertus... –

Eiprilė nutilo, tarsi svarstytų tokią galimybę. – Kas galėtų šitiek

metų laikyti užrakintą Boldinio paveikslą? Jis išgarsėjo dar būdamas gyvas. Jau tada apie jį visi žinojo. Kas taip galėjo padaryti?

Kodėl?

– Kas tas Boldinis? – prisidegdamas kitą cigaretę paklausė Lukas.

– Prašom užgesinti! – piktai suriko Eiprilė. – Nenoriu, kad visi daiktai bute prisigertų dūmų.

Lukas kažką pasakė Olivjė. Eiprilė jau žiojosi jam priminti, kad ir ji gana gerai moka prancūzų kalbą ir todėl žino, ką reiškia žodis „suirzusi“, bet kaip tik tuo metu pamatė prie sienos pristumtą paveiksle pavaizduotą rausvai violetinę kušetę. Eiprilei užėmė kvapą. Iškart prieš akis iškilo ant jos sėdinčios moters vaizdas. Regėjo ją įsitaisiusią prie kosmetinio staliuko, prie rašomojo stalo skrebenančią laišką, žvelgiančią į savo atvaizdą viename iš kelių dešimčių bute esančių veidrodžių. Vos prieš dešimt minučių šis kambarys dar atrodė toks negyvas, o dabar staiga, regis, ėmė ir atgijo.

IV skyrius

Per savo karjerą Eiprilei teko surengti ne vieną šimtą aukcionų. Pranešimai dažniausiai atkeliaudavo iš įvairių šaltinių, bet visada

Michelle Gable ◉ Butas Paryžiuje

tuo pačiu tikslu – siūloma parduoti senelės žemės sklypą, tėvo namą kaime ar prabangų butą mansardoje. Priešingai nei šiuolaikiniame meno pasaulyje, kur vertingais daiktais prekiaujama kaip akcijomis, dėl pinigų ar malonumo, Eiprilė turtą krovėsi iš SSM – skolų, skyrybų ir mirties. Čia jai patikėti daiktai – taip, iš mirusios moters būsto, negana to, jie dar ir iš gilios praeities. Nesuskaičiuojama daugybė muziejinės vertės eksponatų, metų metais nepaliestų, saugomų tik vorų ir šmėklų.

Eiprilė užsimovė pirštines ir prisiartino prie kušetės.

– Madam Vout! – pašaukė Olivjė. – Madam Vout, ar girdite?

– Oi, kas yra? Atsiprašau, užsisvajojau...

Vos nepamiršo, kad šalia sukinėjasi dar ir keletas kolegų.

– Mes einam į lauką paplepėti ir parūkyti. Jūsų labui, bien sûr* .

– Merci** .

– Mielai pakviesčiau ir jus, bet, manau, tokia veikla jūsų nesudomins.

– Eikit eikit, aš pasiliksiu ir pamąstysiu, kaip sugrupuoti daiktus ir pradėti juos inventorizuoti. Čia tiek visko daug!

Eiprilė negalėjo nuslėpti savo susižavėjimo. Taip, bons messieurs***, greičiau eikite. Ji norėjo likti viena su šia moterimi ir jos daiktais.

– Aha. Ir vėl ta jūsų garsioji amerikietiška darbo etika, – nusišaipė Lukas. – Très bien!****

– Matot, aš atvažiavau dirbti.

Vyrai kažkodėl ėmė juoktis.

* Žinoma (pranc.).

** Ačiū (pranc.).

*** Gerieji ponai (pranc.).

**** Labai gerai (pranc.).

Michelle Gable ◉ Butas Paryžiuje

– Tik nepradėkit be mūsų skaičiuoti komisinių! – šūktelėjo

Olivjė ir visi trys išsliūkino pro duris.

Eiprilė jiems linktelėjo ir priverstinai nusišypsojo. Durims užsitrenkus puolė per kambarį prie knygų lentynos.

Tai ta pati lentyna, kurios ji vos neparvertė, įėjusi į butą. Bet pats baldas jos nedomino. Nors ir ganėtinai senas, jis labiau priminė ano amžiaus pabaigos koledžo bendrabučio knygdėtę nei prabangaus viešnamio knygų spintą, o ir aukcione už ją ne ką tepaimsi.

Tačiau jos lentynos buvo nukrautos kažkokiais popieriais. Eiprilė juos pastebėjo atsargiai skindamasi kelią pro baldus. Jie buvo sukrauti šūsnimis, ant kiekvienos šūsnies užverstos dar kelios jų rietuvės. Šio buto šeimininkas buvo arba produktyvus rašytojas, arba rinko ir kaupė visas Paryžiuje gautas sąskaitas.

Čia ne šniukštinėjimas, guodė save Eiprilė. Tikrai ne. Tai kilmės šaltinių aiškinimasis. Tie dokumentai padės paaiškinti, iš kur šie daiktai. Galbūt juose bus minimas ir tas paveikslas. Mažai tikėtina, bet gana svari priežastis.

Eiprilė paėmė vieną dokumentų krūvelę. Paskui antrą, trečią, išvaduodama jas iš septynių dešimtmečių letarginio snaudulio.

Dokumentai buvo perrišti išblukusiais kaspinėliais: žaliais, rausvais ir melsvais. Popierius pageltęs, sudūlėjęs ir toks lengvas, kaip kampuose murksantys voratinkliai. Rašysena išblukusi, vietomis net nebeįskaitoma, bet verčiant lapus Eiprilei rodėsi, kad žodžiai ryškėja, sakiniai atgyja.

Su tais popieriais rankose Eiprilė nuėjo prie lango. Pažvelgė į gatvę, kur prie namo kampo žvygavo Olivjė, Markas ir Lukas, bet pro švinu kaustytus stiklus jų balsų nebuvo girdėti. Ji turi šiek tiek laiko. Iš patirties Eiprilė žinojo, kad užsivedusį Olivjė užčiaupti sunku.

Michelle Gable ◉ Butas Paryžiuje

Prisėdo ant kėdės, nuo kurios dar taip neseniai vijo šalin Luką. Pasidėjusi ant kelių pirmąjį ryšulėlį, Eiprilė atsargiai atrišo žalsvą kaspinėlį. Imdama nuo viršaus vieną lapą po kito, paskubomis peržvelgė dokumentus. Sąskaitos. Laiškai. Dienoraščio puslapiai. Širdis ėmė daužytis krūtinėje.

Datos kėlė abejonių. Madam Katremė užrakino ir paliko butą 1940 metais. O Boldinis, jeigu tas paveikslas tikrai tapytas Boldinio, mirė 1931-aisiais. Kaip čia dabar išeina? Akivaizdu, datos nurodytos netiksliai.

Bet vėlgi, jeigu jos tikslios – jeigu, tarkime, šios datos tikros ir nė kiek nesufalsifikuotos nei madam Katremė, nei jos sukto advokato Luko – tuomet istorija gerokai įspūdingesnė nei tik septyni dešimtmečiai, prabėgę po 1940-ųjų. Ji prasideda gerokai anksčiau.

Eiprilės rankoje laikomam lape glausta, tvarkinga rašysena buvo užrašyta data: 1898 m. liepos 2 d. Ne praeitas, o užpraeitas amžius. Dirstelėjo į knygų lentyną. Kur šios istorijos pradžia?

Vogčiomis šypsodamasi Eiprilė peržvelgė laiškus. Šios moters – rašytojos – būta drąsios, nevaržomos ir velniškai linksmos. Rašymo stilius nepriekaištingas, nebijota net tokių žodžių kaip „dujų kaupimasis“, „vyriškumas“ ir „speneliai“. Jeigu šie laiškai tikri – o Eiprilė nė kiek neabejojo, kad jie tikrai kažkam skirti, –jeigu dienoraščio įrašai nesuklastoti, tai jų autorės būta tikrai ne iš kelmo spirtos. Nieko nepaisančios. Kita vertus, ką ji galėjo žinoti. Argi ji galėjo įsivaizduoti, kad po šimto metų jos daiktus čiupinės kažkokia amerikietė?

Ėmus graužti sąžinei, Eiprilė vėl surišo lapus kaspinėliu. Šie dokumentai neįtraukti į madam Katremė paveldėto turto aprašą, bent jau apie tai aukcionų namai nieko nemini. Daug apnuoginto

Michelle Gable ◉ Butas Paryžiuje

kūno ir gastrointestalinės bėdos tikrai nepadės aiškinti daiktų kilmės, kad ir kaip Eiprilė to norėtų.

Rišant kaspinėlį Eiprilei akis užkliuvo už vieno sakinio. Pirmoji mintis buvo tokia: ačiū Dievui, kad neįkišau nosies į asmeninį žmogaus gyvenimą.

O antroji: Viešpatie šventas! Mes neapsirikom. Tas paveikslas tikrai Boldinio.

V skyrius

Paryžius, 1898 m. liepos 20 d.

Šiandien ir vėl pozavau Boldiniui.

Dar keli brūkštelėjimai, ir baigta, – žadėjo jis. Dar keli brūkštelėjimai? Tas vyras su savo nesiliaujančiom teplionėm nuvarys mane į beprotnamį! Tiesą pasakius, gal ten man būtų ir geriau. Pagaliau nebereikėtų pozuoti tam prakeiktam portretui. Tai pats kvailiausias užsiėmimas. O jis dar nė teptuko į rankas nepaėmė!

Tebūnie tai perspėjimas visoms moterims: garsus ir išvaizdus dailininkas, pasišovęs drobėje atkurti jūsų atvaizdą, toli gražu dar nėra romantiškas nuotykis.

Pasisuk taip, pasisuk anaip, sako jis. Raukymasis, piktai sutraukti antakiai, šiurkšti kalba ir kalnai suglamžyto popieriaus.

Paskui vėl viskas iš naujo. Ar jau minėjau, kad čia karšta? Žiauriai

Michelle

Gable ◉ Butas Paryžiuje

karšta? Nuo tvankumos ir dūmų, maniau, bet kurią akimirką galiu nuvirsti ant šono. Jeigu Džovanis nemokėtų taip meistriškai užkalbėti dantų, tikrai įsižeisčiau. Jau ne sykį yra taip nutikę.

– Tu juk dailininkas, – tariau jam, – o ne karikatūristas!

Mano akibrokštas jam nepatiko, bet, tiesą pasakius, menininkams būdingas perfekcionizmas ir silpnaprotystės apraiškos, o jis pavojingai artėja prie antrojo varianto. Pamanykit, „potėpio meistras“. Jam apskritai derėtų mažiau teplioti.

Anąsyk atsivedžiau Margaritą. Ji man leptelėjo, kad esu jam kietas riešutėlis, o aš iš to tik pasijuokiau. Negi ji dar nežino, kad su manimi nėra lengva nė vienam vyrui? Tikrai ne, o tiesą pasakius, net ir labai sunku. Kad ir kaip ten būtų, mesjė Boldinis tikrai to nusipelnė. Aš jį dažnai paerzinu. Gąsdinu, kad nepadarytų savo pirmtako succès de scandale* klaidos. Neduokdie, jei man nuo peties nusmuks petnešėlė ir aš tapsiu dar viena madam Gotro.

Betgi pajuokauti niekas nedraudžia. Jisai tą žino ir todėl niekada neapsišautų, kaip dailininkas Sardžentas**, nors aš jam ne sykį (tikrai daug daug kartų) esu minėjusi, kad jau pavojingai prie to artėjama. Tačiau, priešingai nei Sardžentas, Džovanis elgiasi apdairiai. Komerciją jis vertina lygiai taip kaip ir meną ir nedega aistra la vie de bohème***. Šiuo požiūriu esame labai panašūs.

Ko gero, galėčiau jam būti šiek tiek atlaidesnė, bet – nepasakiau to Margaritai ir juo labiau nedrįstu pasakyti pačiam Džovaniui –darausi tokia priekabi ne dėl savo nekantros. Mums reikia užbaigti darbą kuo skubiau. Jeigu nusmaukta madam Gotro petnešėlė kė-

* Skandalinga sėkmė (pranc.).

** John Singer Sargent (1856–1925) – amerikiečių tapytojas, kūręs portretus. Gimė Italijoje, mirė Londone, studijavo Paryžiaus dailės akademijoje (čia ir toliau – vert. past.).

*** Bohemiškam gyvenimui (pranc.).

Michelle Gable ◉ Butas Paryžiuje

sinosi sužlugdyti ne vieno vyro reputaciją, tai man sunku įsivaizduoti, koks kiltų sąmyšis kitų metų aukštuomenės salonuose, jei

Boldinis pristatytų išpampusios nuo nėštumo moters portretą. Ir dar netekėjusios! Mon Dieu!

Dabar tai dar lengva paslėpti, bet ateis laikas ir aš turėsiu prisipažinti ir Džovaniui, ir Margaritai, ir visam Paryžiui! Tačiau kol kas stengsiuos atidėlioti neišvengiama kuo ilgiau. Dar gerai neapsisprendžiau, ką pasakysiu Boldiniui. Prisipažinti, kad kūdikis jo?

Pasakyti, kad kažkieno kito? Man labai nesinorėtų meluoti šiam žmogui, juo labiau kai tiek primeluota ir nutylėta apie mano pačios kilmę. Betgi moteris negali gyventi vien geromis intencijomis.

Kartais tenka prisidengti melu, kad išsaugotum tiesą.

VI skyrius

Paryžius, 1898 m. rugpj tis

Tas Boldinis – tikras gyvulys! Pastarasis jo eskizas visiškai nepriimtinas. O jis dar ketina pagal jį piešti! Padėtis tiesiog beviltiška. Tikras merde*!

Sako, tas eskizas tik šiaip sau, rankai pamankštinti. Galėjau susiprasti, bet iš tiesų, vos tik jis paėmė pieštuką, puoliau priešintis.

* Mėšlas (pranc.).

Michelle Gable ◉ Butas Paryžiuje

Nieku gyvu nenorėjau būti įamžinta, kai ką tik su juo buvome sukritę très horizontale* ant mano skaisčiai raudonos sofutės.

– Atrodai stulbinamai, – kalbėjo jis, nors iš tiesų tikrai taip neatrodžiau.

Ką tik buvau atsisėdusi. Akys primerktos, plaukai išsidraikę ir susivėlę. Kažkur pataluose pamečiau apyrankę, balinamoji pudra nuo veido beveik visai nusitrynusi.

O jau suknelė! Man nekyla ranka aprašyti jos būklės. Viešpatėliau: rankovės suglamžytos, korsetas susisukęs ir dar net iki galo nesuvarstytas! Nekenčiu šitos suknelės, kaip Dievą myliu. Niekada tokios nebūčiau pirkusi! Bet vis tiek ją aprašysiu. Kaip aš nesusiprotėjau, kad šitas nelemtas rausvas drabužis tik paliudys mano nuopuolį. Jeigu Boldinis paims viršų, tai ši prakeikta suknia gyvens ilgiau už mane!

– Gal nori, kad sulaužyčiau tau tą nuolat piešiančią ranką? –pagrasiau pamačiusi, kad jis nesiliauja paišeliojęs. – Labai prašau, padėk į šalį tą pieštuką.

– Aš tau sakiau – tik ranką mankštinu, – tikino jis. – Atrodai tokia nuostabi, kad turiu tave įamžinti.

– Tu kaip gyvačių kerėtojas. Bet aš ne gyvatė, ir tau nepavyks manęs užkerėti.

– Nesijaudink, – atsakė jis ir lūpų kampučiuose susirangė šypsena. – Piešiu tik sau, asmeniniais sumetimais. Patikėk, mano meile, dar niekada neatrodei tokia nuostabi. Norėčiau tai prisiminti.

Argi galėjau atsispirti tokiam jo jausmingumui? Pečiai nusviro, o aš pati lioviausi dairiusis, kur padėtas pistoletas.

Kvaiša, Dieve, kokia aš kvaiša.

* Labai horizontaliai (pranc.).

MICHELLE GABLE (Mišelė Geibl) –rašytojų šeimoje užaugusi finansų analitikė visuomet troško rašyti. Paryžiuje atrasto buto istorija buvo postūmis, paskatinęs M. Gable sukurti romaną, kuris iškart tapo tarptautiniu bestseleriu.

Sotheby’s aukciono namų Europos senovinių baldų ekspertei Eiprilei pasisekė – ji vyksta į Paryžių vertinti labai neįprasto buto. Paryžius Eiprilei – menas, romantika, svaigulys ir pabėgimas nuo braškančios santuokos. O tas butas...

2010 m. Paryžiuje nutiko neįtikėtina, bet tikra istorija: mirus devyniasdešimt vienų metų moteriai, paveldėtojai tarp popierių aptiko jai priklausiusio buto netoli Pigalio aikštės dokumentus. Maža to, daugiau nei septyniasdešimt metų niekas nebuvo įžengęs į šį prabangų, keistą, rafinuotą ir bohemišką butą. Ekspertai apstulbo bute radę vieno garsiausių

Belle Époque tapytojų Giovannio Boldinio paveikslą, kuriame pavaizduota moteris rausva suknele. Iš rastų laiškų paaiškėjo, kad ji yra buto savininkės senelė Marta de Florian – demimondo dama, salonų liūtė, G. Boldinio mūza ir meilužė.

„Butas Paryžiuje“ – romanas apie dvi moteris, du skirtingus laikotarpius. Apie Martą, jos neįtikėtiną butą, kupiną Paryžiaus praeities, XX a. pradžios žavesio ir aistrų. Ir apie Eiprilę, pakerėtą Martos istorijos, bandančią susigaudyti savo pačios jausmuose. Jame suspindi ir bohemiškas Belle Époque pasaulis, ir neblėstantis šiuolaikinio Paryžiaus žavesys.

Butas Paryžiuje

Butas Paryžiuje MICHELLE GABLE

I skyrius

II skyrius

III skyrius

IV skyrius

V skyrius

VI skyrius