MELYNAS KALNAS I skyrius
„Miškas – atskira valstybė su savo įstatymais.“
Toras
Kartą, labai labai seniai, prieš du mėnesius, Torui Velvetui buvo pasakyta, kad reikės keisti mokyklą. Jis gyveno tolimame nuo miesto pakraštyje, tiksliau – mėlyname name ant medžiais apžėlusio kalno, kuris tik vienoje vietoje pasisukus tinkamu kampu gaudė ryšį.
Ši žinia jam nepatiko. Labai nepatiko. Ir ne nauja mokykla tapo jo nerimo priežastimi.
Būdamas toks, koks yra, bet kurioje pasaulio mokykloje galėjo užkariauti tiek bendraamžių, tiek mokytojų širdis. Bet ne prisitaikymas naujoje vietoje buvo bėda.
Ši žinia jį erzino, pykdė. Su ja susitaikyti jis negalėjo. Niekaip.
Toras gyveno, eilinio paauglio akimis, gana nepaprastai, nors jam atrodė, kaip pats ne kartą sakęs, – originaliai. Bet kuriam šešiolikmečiui į mokyklą keliauti daugiau nei valandą būtų tikra kančia. Tačiau ne Torui. Ir juolab nuo tokio kalno.
Kalnas, ant kurio stūksojo Toro namai, kasmet išgyveno visus keturis sezonus ir tai, pasak vaikino, buvo gražiausia jo savybė. Šitai jis suvokė ne dėl to, kad buvo gražus romantikas, o todėl, kad buvo itin protingas.
Rudenį šis kalnas Torui atrodė dieviškai su visais geltonai raudonais lapuočiais ir amžinai žaliais spygliuočiais. Pusiau nusirengę medžiai leisdavo matyti kalno papėdę, kur klostėsi kita pusė vaikino gyvenimo. Viršuje buvo jo namai, o apačioje mokykla, ir... Ir viskas. Stebuklingas kalnas Torui buvo ir žiemą, kai baltu storu sniego sluoksniu padengdavo kiekvieną net po medžiu esantį tarpelį ir galėjai sliuogti snieglente takeliais
žemyn, lyg prabangiausioje slidinėjimo trasoje. Džiaugsmingai margas jis prabusdavo nutirpus sniegui pavasarį, kai tūkstančiai naujų kvapų kviesdavo būti gryname ore ir pajusti kvapnaus oro svaigulį. Vasarą šis kalnas Torui buvo dangiškai džiaugsmingas, kada sūpynės tarp medžių skriedavo nenormaliu greičiu, o minkštas pievas net ir žmogus galėjo vadinti namais ir tiesiog jose miegoti. Taip, kaip Toras galvojo apie kalną ir jo sezonus, taip jis galvojo ir apie žmones. Ir dar kartą – ne dėl to, kad buvo gražus romantikas, o todėl, kad buvo itin protingas. Toras buvo tas, kuris kiekvieną rytą prabusdavo laiku be žadintuvo ir tarsi natūralios energijos varomas atsidurdavo akimirkoje, kai peržengia savo mėlyno namo slenkstį ir vėl leidžiasi žemyn. Ir tikrai ne dėl to, kad chemijos mokytojas buvo geras, įdomus žmogus ar mokyklos pietūs pranoko restorano „Michelin“ kriterijus. Ne dėl to. Toras visada tikėjo, kad procesas yra bent dukart svarbesnis nei pasiektas taškas, šiuo atveju –pasiekti mokyklą. Kokiais būdais jis leidosi pakalnėn, nė vienas jo amžiaus jaunuolis negalėjo nė įsivaizduoti, tiksliau – net nenorėjo įsivaizduoti, tačiau istorijas daugelis apie tai kūrė ir dar gana vaizdžiai. Vieni sakė, kad jis turi kilometro ilgio tarzano virvę, kiti – kad išsikasęs tunelį, treti – kad jis prajoja girią raitas lokiu, o ketvirti – kad tiesiog teleportuojasi. Vienas bendraklasis verslo projektų metu net buvo sugalvojęs, kaip lynu be jokių kuro sąnaudų į kalną ir žemyn galėtų užkilti taksi. Mokytojas įvertino trejetu. Bėda ta, kad tai itin nepelningas projektas. Idėja skambėjo gana genialiai, tačiau turėjo vieną trūkumą –pajamos buvo minusinės. Ruošdamas ekonomikai projektą, Pitas pro pirštus praleido skaičiavimą, kad šia paslauga
naudosis daugiausia keturi žmonės, tai yra Velveto šeima –viršūnės gyventojai, kurių vienas jau beveik du dešimtmečius nebuvo nusileidęs į kalno papėdę, du ten nebegyveno, o šešiolikmetis galas žino kokiais būdais ir taip ridenosi nuo to kalno. Toras šiam pasiūlymui išvis liko abejingas, nes jam patinka leistis ir kilti taip, kaip jis pats sugalvoja. Tačiau reikėjo pripažinti, kad dalis tiesos yra visuose jo draugų kelionės į ir iš mokyklos variantuose. Vaikinas jų nei patvirtino, nei paneigė. Išgirdęs vienokį ar kitokį komentarą šiuo klausimu, Toras niekad tiksliai neatsakydavo, bet visada pasinaudodavo proga pakomentuoti: – O kaip tu nusileistum nuo kilometro skardžio?
Arba: – Šiandien lokiui buvo ne ta nuotaika, tai su vienaragiu atjojau.
Išgirdęs, kad teks keisti mokyklą, Toras pirmiausia išsigando, kad praras šias dvi kiekvienos dienos keliones kalnu –pirmyn ir atgal.
Tarp šešiolikmečių Toras buvo vertinamas itin aukštais balais. Vaikinas atrodė idealios, it nulipdyta skulptūra, išvaizdos. Aukštas, vešliais tamsiais banguotais plaukais, sodriomis žaliomis pailgomis, bet šiek tiek siauromis akimis, proporcingo veido, o jo skruostikauliai pastaruoju metu buvo tapę einamiausia plastikos chirurgų preke. Jis buvo plačių pečių, o nuo kasdienių kelionių pirmyn ir atgal kalnu – dar ir labai sportiškas. Jo spindinti oda vertė kiekvieną bendraklasę iš pavydo žaliuoti it jo akys. Jos niurnėjo, kad, net jei stengtųsi šimtu procentų ir kasdien lepintų savo odą, niekada neišgautų tokios, kokia apdovanotas šis vaikinas. Nuo saulės oda buvo švelniai rusva, lygi ir
švelni, o tai kėlė merginoms dar didesnę neviltį ir pyktį.
– Taip neteisinga, – bambėjo jos.
Nepaisant aukštais balais, pasak jo paties, pervertinamo grožio, mėlynos trobos, ilgo kelio į mokyklą ir fakto, kad tik du žmonės iš trijų šimtų aplinkinių Torą nors kiek suprato, jis buvo laimingas šešiolikmetis.
Vaikino požiūris į gyvenimą buvo toks pats gražus, kaip ir jis pats. Ypač dailių savo proporcijų jis nevertino taip, kaip aplinkiniai, todėl pavadintas gražuoliu ne tik nekreipdavo dėmesio, bet ir tyliai įsižeisdavo, nes niekaip nesuprato, kaip tai, kas duota, susiję su tuo, ką darai.
Gyveno jis su seneliu, o iki keturiolikos – dar ir su dviem broliais. Tėvas jau septintus metus tarnavo ir dirbo kariuomenėje, tad grįždavo namo retai. Apie Toro mamą šiose apylinkėse niekas daug nežinojo arba, tiksliau, žinojo, bet niekas nekalbėjo. Bent jau jam girdint.
Toro mokykla stovėjo pakalnėje, o jis gyveno pačiame viršuje, kurį visi apačioje vadino Mėlynuoju kalnu. Kodėl? Irgi niekas nežino. Taip pat, kaip apie jo motiną, apie kalną sklandė nepatvirtintos legendos. Iki šiol bet kuriame pakalnės bare galėjai išgirsti posakį, kad pirma atsirado mėlynoji troba, o tik paskui kalnas. Jau senokai iš lūpų į lūpas keliavo legenda, kad prieš daugiau nei du šimtmečius išdygo mėlynas medinis namas senojo Toro Velveto žemėje. Tada įvyko kažkoks labai neaiškus reiškinys, galbūt stebuklas, ir status kalnas vidury plyno lauko su visomis savo pušimis iškėlė trobą į viršūnę. Todėl kalnas mėlynuoju vadinamas, nes troba atsirado pirmesnė už jį. Užrašytą istoriją buvo galima rasti daug kur keliais variantais, nes keli
Toro klasės draugai perkūrė pridėdami daugiau šiandieninio prieskonio elementų ir pasidalino interneto platybėse. O kad Toro nesumaišytų su jo proproseneliu, šiandien jis mokykloje turėjo pravardę, kuri jam, kaip pats sako, visai nemaišė. Torą nuo mėlynojo kalno visi tiesiog vadino Blū.
Išgirdęs, kad teks keisti mokyklą, vaikinas išsigando prarasiąs savo mėlyną vardą.
Blū jį vadino net broliai Sigas ir Gojus. Pirmiausia, aplinkinių dėmesį atkreipdavo tai, kad jie irgi buvo gamtos, arba, kaip legendos pasakoja, – kalno, apdovanoti išpuoselėta išvaizda. Sigas ir Gojus buvo identiški dvyniai, kuriuos skyrė tik vienas, labai neįprastas bruožas – Gojus, kaip ir jaunėlis Toras, buvo apdovanotas tamsiomis garbanomis, o Sigas – visiškas blondinas. Žmonės dažnai galvodavo, kad jo, priešingai nei brolio, garbanos yra netikros. Broliai einšteinai buvo septyneriais metais vyresni už Blū. Ironiška, bet medinėje troboje ant kalno gyvenantys jauni vyrai studijavo ir dirbo pažengusioje technologijų srityje. Pirmasis turėjo tuoj baigti informacinių technologijų studijas ir nuo pirmo kurso teikė programavimo paslaugas didelėms įmonėms, tad namuose su tokiu ryšiu būdavo retai. Antrasis (pagal tėvo pasakojimus, Gojus gimė antras) studijavo architektūrą ir mieste jau spėjo užsitarnauti sau vardą. Pastarąjį vadino Melvetu, nes labai mėgo šių dviejų spalvų derinius langinėse, paradinėse duryse ir stoguose.
Visus tris brolius augino senelis Torogas Velvetas. Pastarasis buvo didžiai gerbiamas ne tik ant kalno, bet ir pakalnėje. Buvęs karo didvyris, vėliau – profesorius, savo brandžią gyvenimo dalį atidavė augindamas kariškio sūnaus, vienišo tėvo,
vaikus – tris anūkus. Torogas Velvetas buvo ramus, išmintingas, nuoširdžiai tiesmukas žmogus.
Senelis Torogas didžiavosi visais trimis broliais, tačiau daugiausia vylėsi dėl Toro – kad būtent jis galės gyventi įdomiai (sakydavo, kad tai vertingiausia visų laikų profesija).
– Išmanyti apie gyvenimą nereiškia jį ir jausti. O tai ant kalno tegali vienas iš trijų tavo sūnų, – prieš tėvui giriantis sėkminga dvynių karjera senasis Velvetas išdėstydavo sūnui.
Sigui senelis neleido kalno viršūnėje įvesti stipresnio ryšio, nes neva visai sumakaluos smegenis ir paukščiai nebeatskris, o architektui Gojui neleido prisiliesti prie trobos langų, stogo ar durų, nes mėgo autentiškus dalykus ir, kol gyvas, neleis maišyti mėlynos su violetine, nes ruda, anot jo, yra spalvų karalienė.
Tik Torui jis leido viską. Todėl sužinojęs, kad Sigas, gavęs pelningą darbo pasiūlymą didžiajame mieste, nori mesti studijas ir kartu pasiimti Torą, jis pasiuto. Visa jo ramybė, išmintis nuėjo į antrą planą, o dominuoti pradėjo didžiulis, nuoširdus tiesmukumas. Sigas su tėvo pagalba mieste, kuriame gavo darbą, rado puikią mokyklą jaunajam broliui, o senelis pirmą kartą gyvenime supyko. Pirmiausia už žodį „puikią“.
– Kas tai sprendžia?
Antra – už tai, kad tėvas, jo sūnus, būdamas tūkstančius mylių nuo namų, žinąs, kas geriau jo jaunėliui, kurį pastaruosius septynerius metus mato geriausiu atveju kartą per Kalėdas.
– Trečia, ir svarbiausia, – čia Blū vieta. Niekur kitur jis nebus laimingas.
Tai išgirdęs tėvas tik atsiduso ir purtydamas galvą seneliui paskutinį kartą bandė papriekaištauti:
– Negalima didelio proto laikyti tokioje siauroje vietoje, tėve. Miestelis mažas, jame perspektyvų nedaug. Pažiūrėk į dvynius, jiems pasisekė, kad gali savo pasiekimais dalintis, kurti, statyti. Torui reikia leisti augti platesniuose vandenyse, negalima švaistyti jo gabumo vietoje, kur tam pačiam rate kaip pelės rutinoje sukasi vos trys šimtai žmonių.
– Jis nebus kitur laimingas. Jis čia gali augti, – pakartojo senelis ir daugiau su sūnumi apie tai nekalbėjo.
Taip galvojo ir pats Toras. Jis pyko, rūstavo, nesitaikstė lygiai taip pat, kaip ir jo išmintingasis senelis, kurio protą dabar buvo aptemdžiusi neviltis, kad jo niekas nesupranta ir negirdi. Juk čia Blū namai. Čia jo kalnas. Čia Blū gyvenimas. Ir jis jau turi planą. Mėlyną planą. Nusikėlus į kitą pasaulio, arba kalno, kraštą, galas žino, kokios spalvos name jis gyvens, ir, kaip senelis pasakė, tegu neduoda likimas gyventi mėlynai violetiniame arba raudoname name, ir Redu jo anūko tikrai niekas nevadins. Jis turėjo planą, mėlyną planą. Ir per vieno brolio, galvojančio, kad jo gyvenimas yra didžiausia sėkmė, sprendimą, šis ėmė griūti. Toras suvokė, kad broliai ir tėvas linki jam tik gero, tačiau susitaikyti su tuo negalėjo. Ne visiems vienodas gėris yra reikalingas – taip manė jis su seneliu.
Mėlynas Toro Velveto planas buvo plėšomas į mažus, tikriausiai raudonus skutus vieną kartą labai labai seniai, prieš du mėnesius, kai šešiolikmečiui pasakė, kad reikės keisti mokyklą.
Toras išsigando, kad kiti mokytojai nebus tokie kaip senieji.
Mėgstamiausia Toro pamoka buvo etika. Per šias pamokas Toro klasės auklėtoja nusikalbėdavo. Bet iš širdies ir taip, kad
vaikinas laukdavo tos akimirkos, kai galės išsitraukti savo gerokai apdriskusią kišeninę užrašinę ir pasižymėti tos dienos temą bei geriausius jos pasakymus. Toras mėgo rašyti žaliai, todėl jo knygelėje švietė tokie pasisakymai: „Pirmadienis kaip priešdėlis – kokį pasirinksi, tokį ir turėsi“ arba „Pirmiausia – išsitrauk, antra – užsirašyk, trečia – užversk, ketvirta – įsimink“.
Kiekvienam iš jų trūko logikos, tačiau savotiškai priversdavo susimąstyti. Toras negalėjo skųstis, visų bendraklasių veidai etikos pamokos metu būdavo nušvitę. Jie sėdėdavo rankomis pasirėmę galvas ir šypsodamiesi klausydavo mokytojos instrukcijų, lyg laukdami, kol juos vėl apšvies ryto saulė. Šis dėmesio sukaupimas visada baigdavosi taip pat. Kažkas pagavęs saulės spindulį pradėdavo žaisti saulės zuikutį ir tada etikos pamoka pamesdavo savo struktūrą. Mokytoja Ritalė mokė ir gramatikos, tad klasės auklėjimą suvokė kaip etiketo taisyklių kratinį. Paskutinė taisyklė kiekvieną pirmadienį būdavo po pirmojo saulės zuikučio šokio. Visiems buvo gera. Nemėgstamiausia pamoka buvo istorija. Ir vėl, ne dėl paties dalyko, kuris, beje, buvo antras pagal įdomumą po gamtos mokslų Toro sąraše. Istorijos mokytoja – ant aukštakulnių vaikščiojanti miestelio tragedija. Pamokų metu ne tik įkyriai kaukšėdavo savo batais, bet ir dar stipriai nusikalbėdavo, o didžiausia tragedija, kad net ir blogai besimokantys suprato, kad ji pati nelabai teišmano apie istoriją. Protingiesiems reikėjo pripažinti, kad blogiau nei blogai yra subjektyvumas istoriniais klausimais, kai šaltinis rodo, kad tai yra mėlyna, o tau bando įrodyti, jog tai geltona. Tad dar kartą teko eiti pas pavaduotoją Būrimą, kuris prieš dešimtmetį dirbo istorijos mokytoju,
ir slapta paprašyti jo, kad po pamokų nedideliam interesantų būreliui išaiškintų šią temą teisingai. Ponas Būrimas tai darė su dideliu pasitenkinimu, tad laimėdavo abi pusės. Blogiausia tai, kad mokytoja Ritalė, auklėtoja, nusikalbėdavo iš širdies, bandydama auklėtinius pamokyti ir su dideliu rūpesčiu. O ši... Mokytoja Dita Marija buvo vaikščiojanti antimokytoja – pateikdavo informaciją klaidingai ir dar su bulvarinių skaitalų prieskoniais. Pamokas dėstė rankose laikydama telefoną ir rodydama, kaip gerai mintinai moka nepatvirtintuose šaltiniuose pateiktą informaciją. O atmintį ji turėjo tikrai puikią.
„Kodėl nepaskaitai knygos? – nuolatos galvodavo Toras. –
Galėčiau paskolinti bibliotekos kortelę.“
Tačiau atsakymo nereikėjo, jis buvo akivaizdus, o klausti garsiai būtų nelogiška. Šis abejingumas akademiniams mokinių pasiekimams tikriausiai buvo dėl to, kad ji savo darbą dirbo tik tam, kad kas mėnesį nusipirktų naujus aukštakulnius, kuriais, tarp kitko, ji vienintelė vaikščiojo visame miestelyje. Tad, kai pašte ateidavo siunta „HH“, visi žinodavo, kad prieš savaitę
Dita Marija gavo atlyginimą. Visa kita buvo jos vyro išlaidos.
Kai Poras vedė miestelio mokyklos direktoriaus dukrą, susitarė tik dėl vieno – kad susiras darbą, už kurio atlygį galės pirkti sau batus. Tik tiek. Toras turėjo pripažinti, kad aukštakulnių garsas vis dėlto yra unikali šios mokyklos sistemos dalis, kuri išmokė jį atskirti tinkamą ir netinkamą informaciją. O tai vertinga kompetencija, išties.
Tačiau mokytojas, kurio jis tikrai bijojo prarasti, – mokyklos chemikas. Vėlgi tai nebuvo jo labai mėgstamas dalykas, tačiau ponas Li turėjo tiek meilės gyvenimui ir tam, ką daro, kad Torui
neišnešdavo galva, nes klasėje chemijos pamokų metu dirbo jo širdis.
Visko, ko ponas Li mokė, aiškino per savo galingas, dažnai nežemiškas patirtis, fantastiškas istorijas ir sodrų skonį. O tai sukeldavo Toro galvoje kažkokias itin gilias bangas. Ir tai rodė ne jo cheminiai eksperimentai per pamokas, o įžanginės penkių minučių istorijos. Kai chemijos mokytojas pažiūrėdavo pro langą ir pamatęs lauke sportuojančius moksleivius pradėdavo kalbėti apie bėgimą, tas penkias minutes atrodydavo, kad ir pats jau prisijungei prie maratono. Tuo metu, tas kelias akimirkas, pajausdavai raumenų skausmą, iš kažkur ateidavo prakaito kvapas, o visi aplink pradėdavo graibyti gertuves pajutę nenumaldomą troškulį. Kai chemijos mokytojas užsimindavo apie lmą, atrodydavo, kad jis dirba kompanijoje, kuriančioje reklaminius lmukus, skirtus sudominti žiūrovui. Kai ponas Li gerdavo kavą, jis mokėdavo nupasakoti jos skonį ir kvapą taip, kad tas juodas karštas gėrimas netikėtai virsdavo alyva, sausainiais ar jūros kvapu, jo žodžiai atrodydavo gyvi, skanūs ir fantastiškai vaizdingi. Chemija, tiksliau – ponas Li, net ir nežinodamas to (arba žinodamas), mokė Blū jausti džiaugsmą bėgant ilgas distancijas, geriau pajausti kelią važiuojant riedlente ar užsikabinti literatūroje už mažo dalyko ir paversti jį didžiausia tikro gyvenimo loso ją. Mokytojas be jokios tiesioginės intencijos mokė valgyti maistą atrandant tikruosius skonius, poskonius, vertinti žmones, patirtis, aplinką, išsiaiškinti jų veiksmus ir atoveiksmius ir, galiausiai, mėgautis kasdien ta nelengva kelione kalnu ir šitaip mąstyti vos šešiolikos. Toras išsigando, kad, jeigu chemiką pakeistų kitas
mokytojas, neliktų noro tapti gydytoju. Kalnas, ant kurio stovėjo Velvetų namai, buvo tikrai stebuklinga vieta. Bent jau taip manė pats Toras. Rytais, kai jau pasidarydavo šviesu nuo namo mėlynumo, net medžiai, regis, keisdavo spalvą. Pušų ir kitų medžių kamienuose atsispindėjo mėlis, violetas ir kiti trintas mėlynes primenantys atspalviai.
Didžioji dalis kalne augančių medžių buvo itin aukšti. Jų kamienai atrodė keistai tiesūs, o šakos su lapais arba spygliais prasidėdavo šiek tiek žemiau nei nuo vidurio. Visi šie medžiai sudarė mišką, kurį galėjai pavadinti žaliu stogu, nes saulė gana sunkiai skverbdavosi pro tankias šakas. Ant medžių Toras pyko tik dėl vieno dalyko – kad buvo mažai tokių, į kuriuos galima įsiropšti. Per daug tiesūs ir šakos per aukštai. Toras taip gerai pažinojo kalno medžius, kad buvo radęs aštuonis, į kuriuos galėdavo įlipti labai aukštai. Viename jų buvo įrengtas senas namelis medyje. Apie jį žinojo tik trise: Toras, senelis ir Ji. Blū turėjo įtarimą, kad jame kažkada žaidė jo mama. Jokių įrodymų, tik jausmas.
Tad medžiai Toro gyvenime buvo tolygiai svarbūs kaip ir žmonės. Keli žmonės. Medžiai Blū ateities plane buvo namai. Jis visada galvojo, kad nori gyventi medyje. Tiesiogine ir netiesiogine prasme. Galbūt todėl į tuos didingus padarus galėdavo žiūrėti valandų valandas.
– Bandai numatyti, ką galvoja tokia didelė galybė? –klausdavo senelis Toro, kai šis spoksodavo pro langą lėtai gurkšnodamas vandenį, lyg tai būtų paskutinis lašas.
– Yra tokia programėlė „Si“, kuri verčia gyvūnų kalbą. Gal greit išvers ir medžių? – trumpam atsisukdavo Toras į
supamajame krėsle sėdintį senelį.
– Nesąmonė. Kam įdomu, ką kalba medžiai? Tavo brolis iš jų namus projektuoja, – susiraukė mylimiausias Toro žmogus šiuose namuose.
– O kam įdomu, ką kalba žmonės?..
– Kaip? Ką ten murmi po nosim? – pradėjo muistytis senelis, neišgirdęs paskutinio Blū sakinio.
– Nieko, – pakeitė savo atsakymą Toras. – Gal ir tikrai nesvarbu, ką medžiai pasakytų, juk tai nieko nepakeis.
– Tu per daug gražus, kad būtum toks protingas, – pokalbį pusšypsniu užbaigdavo senelis ir palikdavo anūką dar kelioms minutėms pamąstyti.
Tądien Toras kelias minutes bandė suvokti, kurio padaro nuomonė jam būtų svarbesnė. Šią kovą jo galvoje visuomet laimėdavo medžiai. Jis tą akimirką surado begalę priežasčių, kodėl pergalė yra medžių rankose, arba, derėtų sakyti, – šakose, tačiau viena buvo pati svarbiausia. Nė vienas medis nebando prisitaikyti prie kito. Jei šalia beržo išdygsta pušelė, ji vis tiek yra pušis ir beržo ar kitų medžių aplinka jos nekeičia. Na, o su žmonėmis kitaip. Sunku jau ir atskirti, kada kalba žmogaus širdis, protas ar aplinka. Todėl medžio grynumas skina argumentuotą pergalę Toro galvoje. Medžiai yra tikri.
Senelis buvo vienintelis žmogus, kuris Toro nevadino Blū, bet Toras buvo vienintelis žmogus, kuriam šiuose namuose senasis Velvetas leido save vadinti Si.
Anūko ir senelio pokalbiai taip ir baigdavosi kiekvieną rytą. Palikdavo kiekvieną jų su mintimi, nors senelis to nepripažino, juk jau viską jis žinojo, visus atsakymus turėjo. Senasis
Torogas palikdavo mąstyti anūką iki kito pokalbio, kai vienas stovi ir žiūri pro langą, o kitas sėdi su knyga ar laikraščiu krėsle. Nė vienas niekada nebuvo apsikeitę vietomis.
Išgirdęs, kad teks keisti mokyklą, Toras išsigando, kad praras ir šiuos pokalbius.
Senelis buvo vienas iš dviejų artimiausių žmonių, kurio jis negalėjo palikti. Senelis buvo tas žmogus, prie kurio jis galėjo būti Toru. Galėjo būti tuo Toru, kuris liks suprastas. Netgi parašęs esė ne pagal mokytojo standartus, jis ūgtelės senelio akyse, nes išsakė savo nuomonę. Galėjo būti tuo Toru, kuris liks įvertintas atlikęs perdavimą paskutinę minutę, net jeigu taškus pelnys kitas komandos narys, ir parsineš pergalės šlovę į savo namus, nes jos kalne visai nereikėjo. Jo neteis tada, kai duos nusirašyti namų darbus klasės draugui, pavargusiam po naktinės pamainos, nes padeda pavargusiai mamai sunkiam šeimos versle, ir už tai bus įvertintas neigiamai. Jis liks suprastas tada, kai bus perkeltas viena klase aukščiau, pagal savo itin aukštus gebėjimus. Jis bus įvertintas už grožį, gero žmogaus grožį, ne tobulą nosį, storas gražias garbanas, plačius pečius ir tobulai švelnią odą. Jis senelio paveiksle bus gražus žmogus, kuris myli medžius ir supranta seno žmogaus gyvenimo skonį nesivaikydamas paikos mados, kuri kitam jo amžiaus žmogui yra visas gyvenimas. Ir jis bus įvertintas už tai, kad neteis savo bendraamžių už tai, kad jie ragauja kitokį pasaulį, už tai, kad jis būdamas šešiolikos supranta ir vertina kiekvieno nuomonę.
Tądien stovėdamas prie lango ir stebėdamas medžius Toras suprato, kad visgi jis buvo neteisus. Pradėjus pūsti vėjui, mėlynuojančiose medžių lajose pasirodė nuo saulės atspindžio
šokinėjanti oranžinė spalva. Tada Blū suvokė, kad pirmas dalykas, kurio jis išsigando, yra tai, kad niekada nepamatys Jos. Mėlynakės.
Tik ji ir senelis apie Torą žinojo šimtą jo dalykų. Jei jam reikėtų kurtis asmens pro lio bylą, tik jiedu žinotų, ką įrašyti į visas tuščias vietas. O su seneliu bėda ta, kad jis manė, jog du iš dvylikos Toro charakteristikos dalykų yra visiškai beprasmiai, tad dažnai ignoruodavo tuodu.
Toras alergiškas chlorui. Maudytis galėjo tik natūraliuose vandenyse, tad gerai, kad mokyklos baseinas uždarytas jau ne vieną dešimtmetį. Jis – vienas geriausių apylinkės plaukikų, bet alergija šio talento neleido išnešti į plačiuosius vandenis, tai yra už miestelio ribų. Tad tekdavo palenktyniauti tik vietiniuose konkursuose, kuriuos bendruomenė organizuodavo vasarą Baltajame ežere.
Toras labai mylėjo medžius, laipiojo jais, bet su baime. O bijojo jis dviejų dalykų – didelio aukščio ir skausmo, nes tikėjo, kad medžiams iš tiesų skauda.
Toro mėgstamiausios uogos – agrastai.
Knyga, kurią Toras iki penkiolikos metų perskaitė net septyniolika kartų, vadinosi „Medinis miestas“.
Toras nesikeikdavo. Bent jau labai riebiai. Kad ir kaip tai kenktų paauglio įvaizdžiui, vienintelis jo keiksmažodis buvo „kad tave kur galas…“ ir visokie gyvūnai. Keikėsi jis kaip maža mergaitė, bet kitaip jam neišėjo.
Toras labiau mėgo lmus nei knygas, nors pastarųjų labai daug skaitė.
Toro mėgstamas skaičius buvo „1“.
Rašytoja pirmoje savo romano dalyje pasakoja šešiolikmečio Toro, gyvenančio kalno viršūnėje, istoriją. Jo gyvenimas vieną dieną netikėtai apsiverčia, kai viskas ima slysti iš rankų. Šioje istorijoje persipina jauno žmogaus troškimai, seno žmogaus išmintis, gamtos ir žmogaus santykis bei stereotipų ir unikalumo sandūra.
