ti? Nieko neturiu. Laiške sesuo Marytė prašo pagerbti tylos minute mamos atminimą: rugsėjo 30 dieną sukanka 14 metų nuo mamos mirties. Marytė prašo perspėti ir Leonardus. Padariau šitai. Šį sesers prašymą Leonardas išpildys. Šiaipgi dažnai stebiuosi juo. Pasakiau telefonu, kad jaudinausi kelionėje, ypač Beketovkoje, prie Sirotino namų, tai labai nustebo: „O ko? Viskas seniai praėjo!“ Pagalvojau, kokia neįžvalgi buvo mūsų mama Leonardo atžvilgiu, visuomet laikiusi, kad rašytojas yra jis, Leonardas, o ne aš. Iš manęs rašytojas, žinoma, menkas, betgi Leonardas dar menkesnis. Šitai matyti iš pirmo žvilgsnio. Kitaip, deja, nė būti negali, kai žmogaus širdyje jokių sentimentų, emocijų, išgyvenimų...
RUGSĖJO 30. ŠEŠTADIENIS.
Šiandien žentui Antanui – 30 metų, o jo vedyboms su mano dukra Violeta – 6. Tad vakare aplankiau. Monika, deja, vaidino spektaklį „Vyšnių sodas“, tai negalėjo. Abu sudėjome šimtą rublių dovanų. Nunešiau, įteikiau. Atrodo, patenkintas. Iš Rygos atėjo Šv. Alberto bažnyčios klebono laiškas, labai draugiškas. Dėkoja už knygą „Su kuo valgyta druska“ (rusų kalba). Jaučiu geroką nuovargį. Bene bus beprasidedanti reakcija po kelionės ir visų įspūdžių. Reikia pailsėti.
SPALIO 1. SEKMADIENIS.
Abu su Monika vykome į jos motinos Mironienės paskutinio poilsio vietą Žvėryno kapinėse. Patvarkėme kapą, pastovėjome. Atsakinėjau į laiškus: Dundulytei, Zulonui, dar kai kam. Vakare visi trys – Monika, Rokas, aš – žiūrėjome televizijoje prancūzų filmus su Fernandeliu. Nelabai kas. Jaučiu, kad tuoj prasidės pokelioninė krizė, jėgų demobilizacija. Reikia atlaikyti. Iš naujo mąsčiau apie savo „Juzą“. Ne, nereikia įžiebinėti žvakes Vėlinių naktį, kaip buvau manęs anksčiau. Juza beveik puslaukinis, kalendorių mažai teseka, dienų neatrenka, tai ir nereikia. Nereikia jo sodybos 530 | JUO Z A S BA LT UŠIS. V IE TO J DIENOR A ŠČIO