Versta iš: rachel caine
Bitter Falls
Thomas & Mercer, 2020
This edition is made possible under a license arrangement originating with amazon Publishing, www.apub.com, in collaboration with Synopsis literary agency.
bibliografinė informacija pateikiama lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (lIbIS) portale ibiblioteka.lt
Šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
ISbn 978-609-487-385-0
Text copyright © 2020 by r achel caine, llc all rights reserved.
© Gabrielė Virbickienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2023
© Tadas Šaučiulis, viršelio dizainas, 2023
© Shutterstock, viršelio iliustracijos
© balTO leidybos namai, 2023
PROLOGAS
Iš vienutės jį išvedė švintant.
Visą naktį praklūpėjo drebėdamas su tais plonais baltais naktiniais marškiniais, kuriais jį apvilko. Kelis kartus buvo užsnūdęs, bet bakstelėtas šautuvo vamzdžiu iškart pakirsdavo.
Viską maudė, nors po sunkaus darbo mausdavo kone kasdien. Iš stipraus, atletiško ir tvirto virto... šituo. Ant riešų ir pirštų buvo matyti kaulų gumbai. Raktikaulis išsišovęs taip aštriai, kad galėtum popierių pjauti. Šįryt negavo nė saujos ryžių, kokią paprastai atnešdavo tokiu metu, nei vandens.
Pasninkas, pasakė jam, bet koks gali būti pasninkas, kai ir taip badauji? Tai tik dar didesnis badas.
Jis stengėsi negalvoti apie maistą. Apie mėsainius, picas ir sumuštinius, kurių kadaise galėdavo gauti bet kokiu paros metu. Apie gruzdintas bulvytes ir alų. Anksčiau nė nesusimąstydavo, kada vėl valgys. Dabar tie laikai atrodė kaip miglotas sapnas. Paskaitos. Merginos. Vakarėliai. Futbolas, diskgolfas ir baras. Tas paskutinis baras, sausakimšai prisigrūdęs jo draugų. Ar jie jo ilgėjosi? Ar bent pastebėjo, kad dingo?
Dieve, koks jis alkanas. Tenori miego.
Ir tada atėjo jie.
Šeši vyrai, šeši šešėliai tamsoje, bet žinojo, kad jie ginkluoti lazdomis ir pistoletais. Kaip visada. Pastatė jį ant kojų, kurių nebejautė, liepė patrypčioti, kol praėjo tirpulys. Skausmas buvo toks aštrus, kad užėmė kvapą. Viskas atrodė netikra. Tai ne aš. Aš turiu gyvenimą. Turiu šeimą. Negali būti, kad čia aš.
Išėjus iš pašiūrės virš medžių blausiai žioravo aušra, bet vis dar buvo tamsu, vos įžiūrėjo žemę, per kurią klupčiojo. Muzika kilo nelyginant ūkas. Visa sumauta stovykla giedojo, tik giesmė buvo negirdėta. Jis buvo išaugintas kaip katalikas ir dabar beviltiškai troško pasimelsti. Naktį, nors palieptas, nesimeldė. Dieve, maldauju, padėk. Maldauju.
Aštrūs takelio akmenys pjovė basas pėdas, liko kruvini pėdsakai, bet jį vis tiek vilko tolyn. Nuokalne. Dešinėje stūksojo neįtikėtinai aukšta plika metalinė tvora. Neįveikiama siena, skirianti nuo pasaulio. Kadaise, kai dar buvo kitas žmogus, manė galėsiantis ją perlipti. Vis dar išlikę randai.
Galbūt mane paleis, vylėsi. Giliai viduje žinojo, jog tai netiesa. Bet žinoti nenorėjo, todėl sverdėjo toliau melsdamasis ir vildamasis, kol giesmės nutilo tolumoje. Dabar liko tik jis, tikintieji, jų ginklai ir tyla. Tebuvo girdėti jo kvėpavimas, košiamas per kaulėtą krūtinę.
Blausią šviesą užstojo medžiai. Atrodė, kad leidžiasi į kapą. No
rėjosi bėgti, rėkti, priešintis, daryti bet ką, nes, po galais, kažkada juk buvo žmogus, buvo stiprus, užtikrintas ir drąsus, argi ne?
Jis nebėgo.
Verčiau eiti tyliai.
Šaltukas kandžiojosi lediniais dantimis. Jis tebuvo apsivilkęs plonus marškinius, pėdos ir plaštakos vėl buvo sugrubusios nuo šalčio. Mėtinis medžių kvapas turėjo teikti paguodą, bet jis teužuodė savo prakaitą ir gaižią baimę. Burna buvo išdžiūvusi, tarsi prigrūsta medvilninio kamšalo. Galbūt sapnuoju, pamanė. Galbūt viskas tebuvo sapnas, galbūt prisiliuobiau Čarlio tavernoje, tuoj pabusiu bendrabutyje šalia Bri ir paaiškės, kad visa tai tebuvo kvailas košmaras.
Bri. Jo mergina. Kažin, ką ji dabar veikia. Ar nors kiek jo ilgėjosi. Jis galvojo apie savo tėvus, kaip jie jo ieškojo, vis dar ieško.
Skaudi mintis.
Jie išniro iš medžių paunksmės ir jis nejučiomis sustojo apsidairyti. Priešais šaltai raibuliuodamas tyvuliavo ežeras, rausvai nudažytas ryto. Tolėliau buvo krioklys... krioklys, kuris riaumodamas ritosi per uolas viršuje ir tiško baltais purslais, o šie, besvoriai, sklendė oru. Migloje šoko blausi vaivorykštė.
Čia atrodė šilčiau. Ir taip ramu.
Paežerėje laukė tėvas Tomas. Vilkėjo baltus marškinius ir kelnes, šviesūs plaukai irgi švytėjo balkšvai. Senio plaukai, senio veidas ir tamsios jaunuolio akys, kurios, rodėsi, žino visas visatos paslaptis. Šventojo akys, kaip mėgdavo sakyti Sambūris.
Tėvas Tomas buvo sumautas nupušėlis.
– Broli, – tarė tėvas Tomas. – Būk pasveikintas. Tavo darbas buvo ilgas ir vaisingas ir, nors atvykai pas mus kaip nepažįstamasis, paliksi kaip amžinas mūsų šeimos narys. Šiandien būsi pakrikštytas ir priimtas į Sambūrį, kad ir kur keliausi, visada būsi vienas iš mūsų. Tavo senojo gyvenimo nebėra. Metas pradėti naująjį.
– Naują gyvenimą, – tarė kažkas šalia ir kiti tyliai atkartojo. Jis nesusigaudė. Ar tai reiškia, kad jį tiesiog paleis? Ar taip gali būti?
Paleiskit mane, neraliuoti pamišėliai. Paleiskit. Nulėksiu tiesiai pas farus ir įkišiu jūsų subines į cypę tokiu greičiu, kad nė Dievas nežinos, kur ieškoti.
Taip kalbėjo žmogus, koks jis buvo, stiprus jaunuolis, kuris kovojo, rėkė ir tikėjo, kad gali viską. Kad gali ištverti viską.
Bet žmogus, kuriuo virto, tik drebėjo kaip avinėlis skerdykloje. Į aną jaunuolį jis atvirsti nebeįstengė.
Galbūt, jei nesipriešins, jie iš tiesų jį paleis. Ir galbūt, jei pasiseks išnešti sveiką kailį, niekada neprasitars apie tai, kas čia nutiko.
Kartu su tėvu Tomu jis žengė į ežerą, kol vanduo apsėmė iki juosmens. Priešais skaidriame vandenyje buvo matyti nuolydis, o jo
apačioje – tamsiai mėlynas duburys, išmuštas per tūkstančius metų be perstogės krentančio vandens. Kas žino, kokio jis gylio? Jis stovėjo ant bedugnės krašto. Dieve, toks šaltis, kad kūnas nė nebedrebėjo. Kad vanduo ėmė rodytis šiltas.
Tėvas Tomas šypsojosi tarsi šaltis jam būtų visiškai nė motais ir tarė:
Ar tiki mūsų išganytojo Jėzaus Kristaus ir jo dangiškojo tėvo galia?
Jis tik linktelėjo. Judesys buvo konvulsiškas ir skausmingas. Norėjosi tik užmigti.
– Tada apsiprausk avinėlio krauju ir atgimk. Tavo kelias į tikėjimą buvo sunkus, bet dabar visoms kančioms galas. Esi Sambūrio šventasis.
Jis nesitikėjo, kad tėvas Tomas panardins jį po vandeniu; jis tą padarė taip greitai, tokiu įgudusiu judesiu, tarsi tūkstantąjį kartą. Jis priešinosi, bet Tomas tvirtai laikė jį panardinęs, kol galiausiai leido iškilti į ūkanotą ryto orą.
Iš šoko ir šalčio norėjosi staugti, bet tuoj pat apėmė palengvėjimas. Jis tai padarė. Išgyveno. Atsukęs veidą saulėn giliai, džiaugsmingai įkvėpė. Aš gyvas. Aš gyvas! Aš iš čia ištrūksiu.
– Dievas su tavimi, broli, – tarė tėvas Tomas. – Tu užtarnausi mums išganymą.
Jis nepastebėjo jų artinantis, bet dabar vandenyje abipus jo stovėjo du vyrai ir jis ūmai sumojo, kad kažkas ne taip. Mėgino apsisukti krantan.
Bet vienas čiupo už pečių, o kitas paniro po vandeniu.
Jis pajuto kažką truktelint, bet tik nuleidęs rankas į vandenį suprato, kas tai.
Jam ant liemens buvo apvyniota stora, sunki grandinė ir tėvas Tomas surakino ją spyna.
Vyrai jį paleido ir atsitraukė.
Sakėte, kad mane paleisite. Sakėte, kad pradėsiu naują gyvenimą. Skambėjo aimana kažkur mintyse, bet jis stovėjo sukandęs dantis, apimtas juodos, beviltiškos nuojautos.
– Telaimina tave Dievas, Šventasai, – tarė tėvas Tomas ir nustūmė jį į bedugnę.
Paskutinis jo regėtas vaizdas buvo sunkus metalinis svarmuo grandinės gale, tempiantis jį į tamsą, ir paskutiniai aušros gaisai virš jo krentančiame vandenyje.
Kaip šalta.
Jis juto, kaip grimzta į dugną ant baltai boluojančių kaulų, ir plaučiams skausmingai pulsuojant staiga prisiminė vaikystę. Kaip pabusdavo iš košmaro. Ir paskutinė, pati paskutinė šmėstelėjusi mintis buvo jo motinos šnabždesys: Ššš, mažuti. Dabar tu saugus.
Sučirpus asmeniniam telefonui, pirmiausia patikrinu, kas skambina. Senas įprotis. Šiuo numeriu atsiliepiu tik šešiems žmonėms. Na žinoma, Semas Keidas. Viduje susprogsta šilumos burbuliukas ir nuspaudusi mygtuką pakeliu telefoną prie ausies.
– Labukas, – sumurkiu.
– Labas, labas, – atsako, ir koks iškalbingas, koks seksualus tas kimus balsas. – Kas naujesnio?
– Dabar? Absoliučiai nieko, – atsakau ir nusižiovauju. Pusė ketvirtos ryto, jau trečią valandą, neskaičiuojant, kad buvau nulėkusi į krautuvėlę šalimais pasisioti ir didelės kavos, dėl kurios gailėsiuosi, sustirusi rymau nuomotame automobilyje. – Laukiu, kol pasirodys mano vyrutis.
– Ir ko tikiesi, kai pasirodys?
– Geras klausimas.
– Nepasakysi? – klausia prajukdamas.
– Kol kas pati nežinau. O tu ko taip ilgai naktinėji? Ar taip anksti kėlei?
– Anksti kėliau. Noriu pasiruošti dokumentus, – atsako. – Vaikai, beje, parpia. Patikrinau, – vaikai yra mano gyvenimas ir jis tą žino. Lygiai kaip žino, kad jis yra vienas iš nedaugelio, kuriems galiu juos patikėti. Mano dukra Lanė šešiolikos, bet jaučiasi kaip dvidešimtmetė. O sūnus Konoras kaip trylikametis ir labai brandus, ir kartu visiškas mažvaikis. Ne saldainiukai tie mano vaikai.
Ir kur bus, kai tiek laiko gyvena žinodami, kad jų tėvas buvo serijinis žudikas, ir slegiami aplinkinių neapykantos naštos. Žinau, kad negaliu jų apsaugoti nuo pasaulio, bet noriu bent pasistengti.
– Grįši iki šeštos? – klausia ir man atsidusus priduria. – Supratau. Man prieš išeinant Lanę pažadint?
– Būtinai, nesu garantuota, kad išgirs žadintuvą ir pabudins Konorą. Kai būsiu pakeliui, brūkštelėsiu, – noriu, kad vaikai pamiegotų. Jiems reikia keltis septintą, bet paaugliui valanda miego tas pats, kas man dešimt.
Nė vienas nenorės keltis ir dar mažiau norės važiuoti į mokyklą, bet jie prie nemalonių dalykų pratę. Ramiu veidu pasakiau, kad iš namų nesimokys. Su tokia šeimos istorija jų gyvenimas nebus lengvas. Noriu, kad jam pasiruoštų, o ne lauktų aštuoniolikos kaip sergėjamos porcelianinės lėlytės.
Pasaulyje yra daugybė pabaisų.
Psichoterapija visiems išėjo į naudą. Iš pradžių kelis mėnesius vaikai vaikščiojo skyriumi, paskui kartu. Mudu su Semu lankėmės pas porų psichologą. Dabar kas antrą savaitę lankomės kaip šeima ir drįstu manyti, kad reikalai... taisosi.
Jei neminėsim, kad visas miestas nuo mūsų nusigręžė.
Sunku pasakyti, kodėl Nortono gyventojai ėmė taip vieningai mūsų nemėgti; galbūt dėl Semo netyčiomis pradėtų, bet niekaip nesibaigiančių rietenų su narkotikais prekiaujančiais, bet įtakingais kaimiečiais. Kažkiek ir pati kalta, kad sutikau duoti interviu televizijai. Reikalas baigėsi tragiškai ir atkreipė dar daugiau žiniasklaidos dėmesio į tykų Daryklos ežero užkampį. Maniau, kad elgiuosi teisingai, o pasirodo, išverčiau sau ant galvos kalną sušvinkusių šiukšlių.
Interneto troliai sugrįžo, negailestingi ir šiurpiai piktdžiugiški kaip niekada anksčiau. Turbūt taip ir nesužinosiu, kas jiems iš to, kad
sugriaus man gyvenimą, bet turiu pripažinti, kad darbuojasi nuosekliai. Neseniai viename forume radau žinutę, kurioje buvo rašoma, kad siekia privesti mano vaikus prie savižudybės tiesioginėje translia
cijoje. Kokio lygio sociopatas turi būti, kad sugalvotum tokį dalyką? Bet, kad ir kaip baisu pagalvoti, tokie pareiškimai – anokia retenybė.
Štai su kuo kasdien turime reikalą. Nenoriu jų vadinti pabaisomis; jie tik nuobodžiaujantys, pikti, atjausti negebantys žmogėnai, kurie neturi kitų tikslų ir mato mane kaip taikinį, ant kurio gali išgiežti pyktį. Šiaip ar taip, buvau Melvino Rojalio, liūdnai pagarsėjusio serijinio žudiko, žmona, o jis moteris skerdė savo malonumui, taigi, negali būti, kad nesu nė kiek už tai atsakinga. Ne, neatstojan
čių trolių spiečius nėra pabaisos. Pabaisų esu pažinusi. Ir visas jas nugalėjau, įskaitant Melviną.
Pabaisas aš nužudau. Bet šitą jie kažkodėl pamiršta.
Užliūliuota Semo jaukumo ir šilumos praplepu gerą pusvalandį. Giliai viduje trokštu būti šalia, bet abu žinome, kad dabar to nebus.
Kadangi siauro mąstymo Nortonas visiškai nuo mūsų atsiribojo, darbai statybose baigėsi ir dabar užsakymų jam tenka ieškoti tolėliau. O tai reiškia daugiau laiko kelyje ir mažiau namuose.
Pati dirbu detektyvų agentūroje kitame mieste, ji pametėja įvairiausių bylų mano nurodytu spinduliu; tų, kurios ne mano jėgoms arba kurių tiesiog nenoriu imtis, galiu atsisakyti. Bet atlygis geras ir darbas sekasi.
Dabar visas mano dėmesys sutelktas į labai turtingą generalinį direktorių, vardu Gregas Kingstonas. Užsakymą pateikė jo direktorių valdyba, sunerimusi dėl, jų nuomone, keisto kolegos elgesio ir įtartinų finansinių rezultatų. Pasirodo, grobstė lėšas per viešųjų ryšių agentūrą Floridoje; skaitmeninių pirštų atspaudų palikęs per akis, darbas nesudėtingas. Dabar valdyba galės spręsti, ką su juo daryti toliau, bet greičiausiai Kingstono dienos suskaičiuotos.
Tačiau sekdama poną Kingstoną aptikau kai ką, kas man kelia daug didesnį nerimą. Kol kas nė pati iki galo nežinau, kas tai, todėl ir nesakiau Semui. Tai tik kelios užuominos, nuojauta ir vienas labai svarbus klausimas.
Kokio galo žmogui, turinčiam tokią įspūdingą sąskaitą banke ir padėtį visuomenėje kaip Gregas Kingstonas, apsistoti motelyje be žvaigždučių abejotiname Noksvilio rajone, jei tai pačiai nakčiai yra užsisakęs kambarį ištaigingame „Tenesio“ viešbutyje?
Toks žmogus kaip Kingstonas tokioje skylėje kaip ši gali nakvoti tik dėl kelių priežasčių: jis samdosi prostitučių, perka narkotikų arba daro ką nors dar baisesnio. Tiesą sakant, labai tikiuosi, kad negali atsispirti senosios profesijos atstovėms iš prasto rajono. Toks paaiškinimas būtų pats nekalčiausias.
Deja, tiesa visai kitokia.
Matau, kaip aikštelėje sustoja tamsus nepažįstamas automobilis ir laukan išlipa kresnas baltaodis. Jis vilki džinsus ir paprastą švarką, ant veido užsismaukęs beisbolo kepuraitę. Jokių krepšių, taigi, jeigu atvežė narkotikų, ne daugiau, nei telpa kišenėje. Bet abejoju, ar žvėriško ego Kingstonas taip smulkintųsi.
Ir vyriškiui atidarius galines dureles įsitikinu, kad jis prekiauja kuo kitu.
Mergaitei ne daugiau kaip dvylika, ir man išdžiūsta burna. Širdis ima stipriau plakti. Stengiuosi išlikti rami ir padaryti kuo daugiau nuotraukų. Valstybiniai numeriai. Automobilio markė. Kiek įmanoma aiškesni mergaitės kadrai. Ji vilki mėlyną, mažesniam vaikui skirtą suknelę, o išraiška veide tokia abejinga ir beviltiška, kad nors stauk.
Pykšteliu labai aiškų kadrą, kaip Gregas Kingstonas išsišiepęs atidaro motelio duris ir paspaudžia kresnajam vyriškiui ranką. O tada įleidžia jį su mergaite vidun ir uždaro duris.
Drebančiomis rankomis pasidedu fotoaparatą ir surenku 911. Kiek įmanoma ramiau pranešu, kas dedasi, pasakau, kad vaikui gresia rimtas pavojus, kad greičiausiai šiuo metu yra išnaudojamas. Jei klystu, jei netyčia Gregas Kingstonas į šį atokų motelį atvažiavo susitikti su pusbroliu ir dukterėčia, tada man galas.
Bet žinau, kad esu teisi. Mano akivaizdoje parduodamas vaikas ir man prireikia didžiausios savitvardos, kad, užuot mirtinai pritalžiusi tuos vyrus ir išgabenusi mergaitę ten, kur bus saugi, sėdėčiau ir laukčiau policijos.
Ilgai laukti netenka, bet tos penkios minutės išsitęsia iki amžinybės. Su palengvėjimu išvystu, kaip į aikštelę tyliai, lėtai įrieda policijos automobilis. Išlipu laukan pasikalbėti su uniformuotais pareigūnais. Į mane jie žiūri rimtai, ypač peržvelgę mano darytas nuotraukas. Įsitempusi iki virpulio atsišlieju į automobilį, o jie pabeldžia į motelio duris.
Viskas baigiasi greitai. Kad ir ką jie randa tame kambaryje, to pakanka, kad surakintų Kingstoną ir jo kresnąjį draugužį antrankiais, o mergaitė išeina susupta į antklodę. Pastirusį, tuščią žvilgsnį pakeitę kažkas panašaus į tikrus jausmus.
Tarsi vilties kibirkštis.
Atvažiuoja greitoji, jai iš paskos nosį įkiša detektyvo automobilis. Nedidelio L formos motelio komplekso svečiai paskubomis neša kudašių. Niekas nenori įsivelti į šią košę.
Kingstonas turėtų atrodyti persigandęs, bet jo veide tik grėsmingas įsiūtis, todėl paskambinu į vietos laikraščio redakciją mieste ir kelis naujienų portalus. Istorija jiems patiks, ypač jei dar spės įam
žinti visagalį Gregą Kingstoną vienomis trumpikėmis ir juodomis puskojinėmis. Atrodo išblyškęs, liesas ir pažeidžiamas. Tobula medžiaga pirmiesiems puslapiams.
Galų gale du detektyvai patraukia prie manęs. Paduodu jiems savo vizitinę ir paaiškinu, ką čia veikiu. Mano fotoaparatas prijungtas prie interneto, todėl nusiunčiu nuotraukas tiesiai jiems. Pridedu ir telefone išsisaugotas abstrakčias forumo žinutes, atvedusias mane į šį motelį. Visos parašytos kodais, bet to pakako, kad atkreipčiau dėmesį. Iš detektyvų žvilgsnių matau, kad ir jie tą pastebi.
Duodu parodymus ir pažadu prireikus atvykti į papildomą apklausą. Vienas iš jų mano pavardę akivaizdžiai girdi pirmą kartą; visada atkreipiu dėmesį, ar mane atpažins, bet jis tik užsirašo mano duomenis ir nueina sau.
Kita detektyvė delsia, nužiūrinėja mane. Iš veido matau, kad žino, kas aš tokia. Instinktyviai pasiruošiu gintis ir laukiu pašaipos, nepasitikėjimo, įžeidimo.
Bet ji taria:
– Džiaugiuosi, kad ištvėrėte visus išbandymus, ponia Proktor. Tikiu, kad nebuvo lengva. Ar saugote save?
Aš apstulbusi. Tokia apstulbusi, kad nė nežinau, ką atsakyti, todėl tiesiog... linkteliu. Netikėtai užgniaužia gerklę. Nesakau jai ačiū, bet ji turbūt jaučia mano dėkingumą, nes prieš nueidama nusišypso.
Keista, bet dabar ir aš jaučiuosi pažeidžiama. Visada esu pasiruošusi kovai. Bet ne šitam.
Grįžusi į automobilį parašau Semui, kad važiuoju namo. Net ir be spūsčių laukia geros pusantros valandos kelio, bet dar spėsime truputį pabūti kartu. Pasimėgauti ramybe.
Retai kada taip pasiseka ir šiandiena ne išimtis. Įėjusi pro duris išjungiu ir iš naujo įjungiu signalizaciją. Konoras jau atsikėlęs, prie pusryčių stalo kramsnoja skrebutį. Sulaukus trylikos įvyko netikėtas augimo šuolis. Praplatėjo pečiai ir krūtinė. Ir į ūgį ištįso.
Bet šiandien Konoras atrodo prastai. Pečiai nusvirę. Akys apniukusios ir aptemusios. Semas prie viryklės ruošia kiaušinius. Sugavęs mano žvilgsnį paskubomis šiltai šypteli ir gūžteli pečiais – žinutė
perduota. Semas truputį vyresnis už mane, baigia ketvirtąją dešimtį. Vidutinio ūgio, vidutinio svorio, šviesių plaukų. Gražaus simetriško veido, kuris priklausomai nuo nuotaikos ir apšvietimo gali atrodyti ir jaunesnis, ir vyresnis.
Ir aš jį be galo myliu. Pačiai vis dar keista; kokią turiu teisę mylėti tokį pastovų, tokį gerą vyrą? Ir kaip jis gali mylėti mane? Man tai neišsprendžiama mįslė.
– Labas, mažiuk, – sakau bučiuodama sūnui viršugalvį. Jis beveik nesureaguoja. – Kas nutiko?
Konoras neatsako, tik sėdi kaip zombis ir matau, kad tai ne tik dėl ankstaus ryto.
– Sako, kad pabudo negaluojantis, – už jį atsako Semas.
– Negaluojantis? – pakartoju ir prisėdu ant kėdės šalia Konoro. – Ir vėl pilvas?
Jis linkteli ir atkanda mažytį kąsnelį skrebučio. Po akimis tamsūs ratilai, plaukai nekirpti. Senokai ketinau jį nuvežti ir dabar staiga topteli, kad užmetus žvilgsnį mano vaikas atrodo neprižiūrėtas ir apleistas. Apsivilkęs savo mėgstamą palaikį megztinį, kurį liepiau išmesti, ir nutrintus mėlynus džinsus. Pridėk susivėlusius plaukus ir įkritusias akis... Gali sodinti kampe su užrašu DIRBSIU UŽ MAISTĄ ir garantuotai susirinks išmaldą.
– Nenori eiti į mokyklą? – į klausimą sulaukiu dar vieno nežodinio patvirtinimo. – Gal nori nuvažiuoti pas gydytoją? – šįkart atsakymas neigiamas. Atgalia ranka patikrinu kaktą. Temperatūros neturi. – Mažuti, nepyk, bet žinai, kad turi važiuoti arba į mokyklą, arba pas gydytoją. Namie likti negali. Jau ir taip praleidai daug pamokų.
Jis beda į mane liūdną žvilgsnį, bet vis tiek nieko nesako. Numetęs skrebutį į lėkštę patraukia į savo kambarį. Pažvelgiu į Semą, bet jis susideda rankas ant krūtinės tarsi sakydamas nežinau.
– Spėju, kad jį užgaulioja, – galiausiai taria.
Konorui tai anokia naujiena.
– Bet anksčiau Konoras nuolat kraustėsi. Žinodavo, kad tos patyčios neilgam, o čia apsigyveno su visam. Ir joms nematyti galo nei krašto. Gal ir klystu, bet...
– Bet greičiausiai ne, – atsidūstu. – Aišku. Palik man kiaušinių, gerai?
– Gerai, su sūriu ir šoninės trupiniais.
Pasibeldžiu į Konoro duris ir praveriu plyšelį. Jis sėdi ant lovos krašto su kojinėmis, kurių nespėjo apsimauti, rankoje ir stebeilija į grindis. Man įėjus nepašėlsta, todėl uždarau duris.
– Semas mano, kad iš tavęs tyčiojasi, – sakau. – Ar tai tiesa?
Sūnus iš lėto linkteli.
– Ar galime apie tai pasikalbėti?
Abejoju, ar jis norės, bet galiausiai prabyla tokiu nuo ilgo tylėjimo prikimusiu balsu, kad net nusmelkia.
– Tiesiog... sunku.
Jis teisus. Kasdien sulaukiu priekabių ir grasinimų elektroniniu paštu. Socialiniuose tinkluose. Kartais netgi namų pašto adresu. Bet tie žmonės bent jau laikosi atstu.
O Konoras su mokyklos peštukais kasdien susitinka akis į akį. Ir nuo jų nepabėgsi.
Mane apima toks įsiūtis, toks sumišimas ir skausmas, kad smilkiniuose ima tvinksėti. Noriu jį apsaugoti nuo kančių, bet neką tegaliu padaryti. Laikykis savo priimto sprendimo. Jis auga ir turi išmokti įveikti sunkumus. Nuo viso pasaulio saugantis mano glėbys nesuteiks jam taip reikalingos tvirtybės.
O mokėjimas apsiginti... užtikrins jo saugumą ir tada, kai manęs nebebus.
– Suprantu, mielasis, ir labai apgailestauju. Galiu pasikalbėti su direktoriumi, kad žinotų, kas vyksta...
Bet jis jau purto galvą.
– Ne, mama, jei ko nors imsies, bus tik blogiau.
Giliai įkvepiu.
– Tai ką turėčiau daryti?
– Nieko, – atsako. – Kaip... – neužbaigia, nutęsia, bet žinau, ką turėjo omeny. Kaip visada. Suprantu, kad taip atrodo. Nors ir žino, kiek pastangų dedu, kad juos apsaugočiau. Skaudu, bet ištversiu. –Susitvarkysiu.
– Jei nori, galiu užrašyti į papildomą konsultaciją pas psichologą...
Jis užsimauna kojines, paskui batus. Ramiais, metodiškais judesiais, tarsi būtų svarbu viską padaryti kaip reikiant.
– Gerai, – atsako. Balsas abejingas, trikdančiai šaltas. – Kaip nori.
Kaip nori, kurio bijau labiau už viską. Panosėje užsitrenkiančios geležinės durys. Esu pratusi to sulaukti iš dukters, tik ne iš Konoro. Bet jis auga, virsta individualybe. Nebesu jo priebėga.
Dabar esu kliūtis jam skersai kelio. Ir tai skaudina.
Nusmelkia toks šaltis, kad turiu giliai įkvėpti.
– Kas jis toks? – klausiu.
O ką? – atsako klausimu toliau rišdamasis batus. – Ką tu jam padarysi? Prikulsi?
– Gal, – atsakau. – Nes man nėra nieko baisesnio, nei matyti, kaip kankiniesi. Patikėk manim, – pati girdžiu, kaip pabaigoje sudreba balsas.
Jis irgi girdi. Greitai pakelia akis. Bet man nespėjus įskaityti jo veido, tuoj pat nusigręžia.
Kai kraustėmės, buvo lengviau, – sako. – Tada nereikėjo atkentėti.
– Žinau. Ar nori kraustytis? Maniau, tau patinka, kad apsistojome vienoje vietoje.
– Patinka. Tiksliau, patinka pati mintis, tiesiog... – atsidusęs atsilošia, bet į mane nežiūri. – Po pamokų einu pas Redžį, pameni? –taria taip, tarsi jau būtume susitarę. Nieko mes nesusitarę, bet tiek to, linkteliu. Sūnui reikia turėti, ko laukti.
– Paskambinsi, kai nueisi? – klausiu, ne įsakau. Jam, regis, palengvėja.
– Gerai, mama, – atsistoja. – Einu suvalgysiu blynų.
– Puikus sprendimas.
Noriu jį apkabinti, bet matau, kad mano noras vienpusis. Man dėl jo plyšta širdis. Esu įsibaiminusi, kad visas pasaulis nori jį nuskriausti, bet viso pasaulio nesulaikysiu. Žinau, kad nesulaikysiu.
Tai ir blogiausia.
Konorui jau sėdint prie stalo, atšliurina mano dukra, abipus veido karo tamsūs plaukai. Ji vilki minkštą raudoną chalatą su animaciniais drakulomis ir nusižiovauja taip plačiai, kad gali apžiūrėti tonziles.
– Mėšlas, – taria. – Vėl į mokyklą?
– Vėl, – patikinu. – Kiaušinių?
– Žinoma, – atsako. – Ir kavos?
– Gyvybės eliksyras su kalnu cukraus ir grietinėlės, tuoj atnešiu.
Valgome visa šeima. Pusiausnūda pusryčiaujantys vaikai to gal ir nevertina, bet man tai svarbu. Turiu vis paskubinti Lanę, kad negaištų. Antraip abu pavėluos į autobusą, o Semui reikia važiuoti savais reikalais.
Prie durų įspaudžiu Semui į lūpas saldų bučinį ir jo akyse išskaitau apmaudą. Šiandien neteko pasinaudoti trumpute proga intymumui.
Galbūt vakare. Jei neiškils kitų reikalų.
– Semai! – šūkteliu pavymui. Jis atsigręžia pusiaukelėje prie savo pikapo. – Būk atsargus.
– Tu labai valdinga, – atsako išsišiepęs. Už medžių brėkštanti aušra viską dosniai užlieja švelnia šviesa. Ji atsispindi nuo mūsų visureigio ir pikapo langų ir akimirką galvoju, kad man vaidenasi, nes iš kur Semui ant krūtinės galėtų būti raudonas taškas.
Ir dar nespėjus suvokti, kas tai, širdis ima daužytis kaip pašėlusi. Lazerio taškelis sujuda.
– Semai! – mano balse aiškiai girdėti perspėjimas, bet matau, kad jis dar nesuprato, dėl ko. Jau žiojuosi surikti ant žemės, bet tą pačią akimirką šoninis pikapo langas suaižėjęs pabąla. Viduryje dvi
dešimt penkių centų monetos dydžio skylė.
Kalvose už namo nuaidi šūvio griausmas.
Į gyslas plūsteli adrenalino ir nespėjusi pagalvoti žengiu laukan.
Semas nesužeistas, bet jis lengvas taikinys. Susigūžęs akivaizdžiai dairosi šūvio šaltinio.
– Bėk vidun! – sušunku.
Jis neria prie durų. Šūvis buvo paleistas iš aukštai, iš už namo. Kažkas įsitaisęs tarp medžių. Kažkas norėjo man parodyti, kad buvo nusitaikęs į Semą, ir panoręs galėtų paleisti tą pačią kulką jam į krūtinę.
– Jėzau šventas, – taria Semas. Iš balso atrodo stebėtinai ramus, bet veidas perbalęs. – Aš jo nemačiau.
Nutempiu jį toliau nuo durų ir jas užtrenkiu. Užrakinu spynas. Drebančiais pirštais žaibišku greičiu aktyvinu signalizaciją. Vaikai išvirtę iš savo kambarių stypso sustingę, veiduose įsirėžęs nerimas.
– Pasitraukit nuo langų, – sukomanduoju ir parodau į virtuvę. –Lįskit į slėptuvę ir nekiškit nosies!
– Mama, ten buvo šūvis? – klausia Lanė.
– Tučtuojau veskis Konorą į slėptuvę! – ji čiumpa brolį už rankos ir nusitempia per kambarį. Karštligiškai nužvelgiu Semą nuo galvos
iki kojų ieškodama žaizdų. Kartais pasitaiko, kad užplūdus adrenalinui žmogus nepajunta, kaip jį pašauna. Bet jis nekraujuoja.
Snaiperis buvo į jį nusitaikęs, bet tyčia prašovė pro šalį. Įspėjimas.
– Viskas gerai? – klausiu.
Jis pažvelgia į mane su ta pačia keista ramuma.
– Gerai, nepataikė, tik gailiuosi nepasiėmęs geresnio automobilio draudimo.
– Jis ne nepataikė. Buvo nukreipęs lazerinį taikiklį tiesiai tau į krūtinę.
– Pati žinai, kad tokiu atstumu iš tų lazerinių taikiklių jokios naudos, – atremia Semas. – Kulkos nukrypsta, – uždeda rankas man ant pečių ir pakėlęs suima veidą. – Gvena, kvėpuok. Viskas gerai, tai tik langas.
– Ne, tai įspėjimas.
Nusigręžiu, čiumpu telefoną ir nuspaudžiu Nortono policijos greitojo rinkimo mygtuką.
