Versta iš: Gregg Olsen
The Hive
Thomas & Mercer, Seattle, 2021
Bibliografinė informacija pateikiama
Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
Šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
ISBN 978-609-487-540-3
Copyright © 2021 by Gregg Olsen
© Cover design by Rex Bonomelli
© Daumantas Gadeikis, vertimas į lietuvių kalbą, 2025
© BALTO leidybos namai, 2025
Chrisui Renfro. Esi tiesiog geriausias. Tikrai. Kalbu iš širdies.
Grožis nėra tik išorinė savybė.
Šis kevalas – mūsų vizitinė kortelė.
Kad gerai jaustumės, kad pasiektume didžių tikslų, turime suprasti šią nepaneigiamą tiesą.
Aš visada stengiausi padėti kitiems šiame pasaulyje, vertinančiame juos kiekvieną gyvenimo sekundę.
Marnė Spelman, „Dateline“, NBC
Prologas
2019 m. vėlyva vasara
Vatkomo apygarda, Vašingtono valstija
Dvi moterys, skiriamos vos kelių dienų ir kelių kilometrų, skaitė aplankstytus tų pačių memuarų puslapius. Viena knygą rado tarp savo mamos daiktų. Kita pasiskolino pavartyti. Abi pabraukė patikusias ištraukas geltonais ir rožiniais žymikliais. Moterys, gromuliuodamos
Marnės Spelman istoriją, pageltusius puslapius išmargino pastabomis ir klaustukų mišku. Versdamos naują puslapį nepatikliai vertino kiekvieną „Nepasotinamos širdies“ žodį. Viena skaitytoja ieškojo įvykių, kurie jai nutiko, kai dar buvo mergaitė, paaiškinimo. Kita knygą skaitė stengdamasi perprasti rašytojos mąstyseną.
Net ir įvykus neįsivaizduojamam, knyga joms liko vedle, virto smailia strėlyte, nukreipta į jų širdis, ir skatinančia, ir neduodančia ramybės.
Mano tėvai popiet išplaukė tvarkyti reikalų į žemyną, o mes su broliu likome dirbti ūkyje. Tėtis pareikalavo, kad išmėžtume visus gardus ir dar pakreiktume šiaudų vištidėje. Nekenčiau tų darbų ir buvau tikra, kad tėvai juos užkrovė prieš išvažiuodami, kad negirdėtų mano skundų. Keisis tada buvo šešerių ir, atvirai kalbant, menkai tepadėjo. Nenoriu pasakyti, kad jis nesistengė, bet, kaip įprastai,
darbų liūto dalis kliuvo man. Kaip visada. O kad nebūtų maža – kaipgi kitaip – prisidėjo mamos nurodymas išravėti daržą ir išplauti virtuvės grindis.
– Kol spindės ir blizgės, Marne.
Gerbiau ją. Tikriausiai labiau dėl jos vaidmens nei dėl to, kaip su manimi elgėsi. Girdint, kaip abejingai ji pila įsakymus, man visada imdavo gelti dantis.
Keisis pasakė, kad pavargo padėti, – nors, aišku, visai nepavargo – ir mes nusprendėme pailsėti prie kalvelės, aukščiausioje mūsų ūkio vietoje, karūnuojamoje trijų senų kedrų, kuriuos pavadinau „Supremes“ pagal mamos mėgstamiausią muzikos grupę. Atsinešiau sumuštinių ir obuolių.
Vėliau mane kaltins už tos popietės sprendimus – kad galbūt viskas būtų pasisukę kitaip, jei būčiau pasiėmusi sumuštinių su mortadela, o ne su riešutų sviestu ir džemu.
Kad galbūt dėl visko buvo kaltas mamos gamintas muilas.
Jis buvo levandų iš mūsų pačių darželio kvapo, mudvi kartu triskart spaudėme jį savo rankomis. O vėliau atsiras ir sakančių, kad visa tai melas.
Pirmasis spiečių pamatė Keisis.
Gulėjome ant nugaros, spoksojome į dangų mėgaudamiesi pro žalią lapiją besismelkiančiu vėjeliu.
– Žiūrėk, ana ten! – šūktelėjo Keisis. Jo balse girdėjau ir jaudulį, ir baimę.
Pasekiau sustingusį broliuko žvilgsnį. Jos pasirodė virš mūsų, pirma tamsus debesis, paskui tvinkčiojanti ir kunkuliuojanti masė – iš pradžių nesupratau, kas tai. Jas išdavė garsas. Bitės. Jų spiečius mainėsi į pavidalus, kurie ir jaudino, ir kone šaipėsi iš manęs.
Šuoliuojantis žirgas, kaip vėtrungė ant mūsų daržinės.
Jūrų žvaigždė paplūdimyje.
Arka bažnyčioje, kur lankydavomės per Kūčias ir Velykas – tuo mūsų religinės pareigos ir apsiribodavo.
Spoksodama į besikeičiančią masę jaučiausi krintanti.
O gal kylanti. Nežinau. Lyg gravitacija staiga būtų pradingusi. Lyg Niutono obuolys, užuot kritęs, kybotų ore. Girdėjau brolį šaukiant mano vardą, bet net ir jo balsas ištirpo tyloje. Aš skridau. Sklendžiau. Be galo keistas jausmas. Neįmanomas atkartoti. It būčiau dūdelėje. Lyg mano veidas būtų pridengtas servetėle, į odą pūstų drėgnas vėjelis. Tylus
ūžimas pakėlė mane į dangų ir nunešė link saulės.
Aukštyn.
Paskui žemyn.
Prisimenu galvojusi, kad miriau. Nežinia, kaip. Kad ir kas nutiko, žinojau, kad potyris buvo visa keičiantis, nežemiškas. Aš tebuvau minčių ir prisiminimų nešamas indas.
Ar įstengsite suprasti?
Ar išdrįsite bent pamėginti?
Marnė Spelman „Nepasotinama širdis“
1 skyrius
2019 m. rugsėjo 9 d., pirmadienis
Vatkomo apygarda, Vašingtono valstija
Renė Džouns stūmė džinsų melsvumo vežimėlį drėgnu taku. Vienas priekinių ratų buvo apskretęs paskutinio vasaros lietaus purvu ir užstrigęs, todėl stumti sekėsi sunkiau nei įprastai. Dar vienas punktas sąraše. Viskas tapus motina buvo sunkiau, nei, Renės manymu, turėtų būti. Bemiegės naktys. Kūdikio žliumbimas, klyksmas. Troškimas pagreitinti laiko tėkmę iki to meto, kai logika arba dovanėlės padėtų išgauti norimą vaiko reakciją. Tylą. Tik tiek. Ramybę. Poilsį.
Renė įkvėpė miško oro, įsiręžė ir stūmė vežimėlį toliau. Buvo įsikišusi ausines, bet ausyse muzika neskambėjo. Nei tinklalaidė. Nieko. Po teisybei, ausinės nė nebuvo prijungtos prie telefono; jų laidas leidosi iki užtrauktos striukės kišenės. Renė jas nešiojo vien kaip apsauginę priemonę. Visų mažiausiai ji norėjo draugijos, kad kas regėtų jos agoniją.
Moteris vylėsi, kad gydytojo skirtos tabletės padės išvaikyti tą nuolatinę prastą nuotaiką, kuri ją užvaldė nuo pat Karsonos gimimo. Pastarieji šeši mėnesiai Renei atskleidė visas blogiausias jaunos mamos pareigas.
Ji papurtė galvą prisiminusi, kaip motina ir draugės kartojo, kad būti mama yra didžiausias džiaugsmas, kokį ji kada nors patirs. Tai buvo melas, suktybė. Žodžiai, kuriuos kiti kartoja tau staiga atsidūrus draugijoje, kur nė neįsivaizdavai, kas bus po visų vakarėlių ir palinkėjimų, atrišus visus gražius mėlynus ir baltus kaspinus,
išvyniojus dovanas ir atidarius dėžutes. Stojant į tą draugiją ją pasitiko
kvapnūs bijūnai ir auksinis tortas su Beikerio kalno didumo balto glaisto viršūnėmis.
Geriausias iš visų tortų.
Toks, kurio žmonės kvailai vis sugrįžta.
Nors ir turėtų žinoti, kad neverta.
Karsona buvo gražutė mergytė. Renė tai žinojo, nes be paliovos girdėjo kartojant savo mamą, seserį ir visas drauges. Net nepažįstamuosius Hageno turguje Sehomo kalvos papėdėje. Taip, Karsona turėjo dideles rudas akis ir ilgas blakstienas, kurios kone pakutendavo tave per visą kambarį. Bet gražutė? Renė niekaip to nesuprato. Žiūrint į kiaurą naktį verkiantį ir visą dieną klykiantį kūdikį jai išvis buvo sunku patikėti, jog vaikas kadaise buvo jos dalis.
Ir jo.
Jo. Kūdikio tėvo. Paaiškėjo, kad Kirko Leino pažadais nereikia tikėti, net iki gimdymo likus dar keliems mėnesiams.
– Aš būsiu šalia, mažyte, – sakė jis.
„Melagis!“
Renės pilvui pučiantis kaip maišeliui kukurūzų spragėsių, ne lėčiau augo ir jos panieka Kirkui. Jo dantys buvo keistai maži. Akys dulsvos, kone miglotos, kaip seno šuns, paskutinį kartą važiuojančio į belangį šoninį veterinaro kambarėlį, kur gyvūnėlių savininkai apsiverkę palinkdavo prie savo keturkojų draugų atsisveikinti. Net Kirko kvapas buvo keistas, antrą nėštumo trimestrą Renei nuo jo tvaiko ėmė darytis negera.
Renė dukrą pavadino Karsona, šeimos vardu. Bet keisčiausia, kaip pastebėjo keli žmonės, buvo, kad ji beveik niekada nevadindavo kūdikio vardu. Visada sakydavo „ji“ ar „kūdikis“, o kartą ar du net pavadino Karsoną „ta“.
Sykį mama nugirdo ją taip darant.
– Rene!
– Ką? – paklausė ji, nors žinojo, kad ją vėl pagavo keistai kalbant, kaip jau ne kartą nuo tada, kai parsivežė Karsoną iš gimdymo namų.
Jai tiesiog išsprūdo vienu metu apatiškai naršant internete ir palaikant dar vieną nesibaigiantį pokalbį su mama.
O dabar turės už tai sumokėti.
Kai Renė pagaliau atplėšė akis nuo telefono, kuriame žvalgėsi po darbo skelbimus įsikibusi vilties, kad pakeitus darbovietę jai pavyks nusipurtyti gyvenimą apėmusią apatiją, pamatė mamą narstant ją tuo pačiu žvilgsniu, kuriuo įviliojo į motinystės klubą.
– Rene, mieloji, ar viskas gerai? Atrodai... nežinau... šiek tiek kitam pasauly.
– Nežinau, mama, – atsakė moteris. – Nežinau, kodėl taip dėl to jaučiuosi.
– Bet... „ta“, brangioji? Jos vardas Karsona. Tavo kūdikis turi vardą.
– Taip, – linktelėjo Renė. – Tai jos vardas. Žinau, kad ji mano vaikas, bet, mama... – jos balsą užgniaužė ašaros.
Mama atsistojo ir uždėjo ranką dukrai ant peties.
– Mieloji, tau reikia susitvardyti. Karsona tavo. Visai kaip tu esi mano.
„Prastai parinkti žodžiai.“
Pokalbis nė kiek nepadėjo. Pasakius akivaizdžius dalykus, jai nė kiek nepalengvėjo. Būtų protinga elgtis paprastai, bet ne dabar, apėmus, kaip žinojo, sunkiai pogimdyvinei depresijai, kuri buvo it juodoji skylė, traukianti ją žemyn, kai tik pakirdusi pramerkdavo akis. Stumdama vežimėlį per kibų tako purvą Renė kramtė apatinę lūpą ir kovojo su mintyse aidinčiais žodžiais. „Man kažkas baisiai negerai. Kūdikį užsikroviau visam laikui. Bent jau iki aštuoniolikos.“ Arba, prašau, iki kol suveiks psichiatro išrašyti vaistai. Bet kada tai atsitiks? Renė rijo tabletes kaip sulipusias želės pupeles, kurias jos mama laikė neuždengtame dubenėlyje ant stiklinio kavos staliuko.
„Reikėjo nusipirkti šunį. Neturėčiau būti mama. Nė neatrodo, jog
Karsona mano ar kad aš ją myliu. Esu pati blogiausia mama visame pasaulyje.“
Renė sustabdė vežimėlį prie tarpeklio ir pasižiūrėjo žemyn, kur kal
nų versmė krito į gilią Nuksako upę. Svarstė, kaip išgyvens, ką darys.
Ką turėtų daryti.
Renė valios pastangomis leido sau patikėti, kad vaistai galų gale
ėmė keisti jos savijautą. Dar toli gražu ne visu stiprumu, bet ji vylėsi, kad pakoreguota dozė bent jau buvo žingsnis teisingon pusėn.
Karsona sukrutėjo, ir Renė pasižiūrėjo į savo rudaakį kūdikį. Regis, vandens šniokštimas ją ramino, panašiai kaip siurblio ūžimas, kai
Renė tvarkydavosi šalia lopšio mažylės kambarėlyje, kurio dar nebai
gė puošti – ant neseniai dažytų sienų dar reikėjo priklijuoti vinilinius triušių ir barsukų lipdukus. Pamačiusi Karsoną suraukus antakius –prasidedančios isterijos ženklą – Renė iš krepšelio, kurį nešėsi prisisegusi ant klubų, išlupo žinduką ir pasilenkusi įbruko sutrikusiam kūdikiui į burną. Karsona akimirką patylėjo, tada pasigirdo erzinantys čiulpimo garsai.
Tačiau bet kas buvo geriau už dar vieną klyksmo priepuolį.
Jauna mama spoksojo į krioklį svarstydama, ar jai gerėja, ar šmėstelėjusi viltis tebuvo dar vienas apgaulingas pažadas. Proto kertelėje tūnantis atsakymas ėmė sverti galvą. Audros įspėjimas.
Ji prisiminė draugių ir artimųjų žodžius: „Nežinai, kas yra meilė, kol netapai mama, ir tai faktas.“
Renė suspaudė vežimėlio rankeną. Pradėjo baugščiai stumti jį į priekį link tarpeklio, kuris žiojėjo it granito ir žemės gerklė. Jai sudrėko delnai, kaktą išmušė prakaitas. Širdis daužėsi kaip pašėlusi.
Pastūmė vežimėlį dar kelis centimetrus. Stums ir toliau. Ir pati paseks įkandin.
Viskas baigsis.
Kaupiančios drąsą Renės akys įsmigo į balkšvą pavidalą apačioje.
„Ar tai tikra? O gal tik kokia išdaiga?“
Kad ir kaip buvo iš tiesų, vaizdas atplėšė jos mintis nuo to, ką ketino padaryti.
Prie krioklio apačioje gulėjo, regis, žmogaus kūnas, išsipleikęs ant samanoto kranto. Moteris. Nuoga. Išskėtusi kojas. Blyški. Šlapia. Negyva. Renė žioptelėjusi atsitraukė. Atgniaužė pirštus nuo vežimėlio rankenos. Greitai plakusi širdis dabar daužėsi it kūjis. Pasidarė sunku kvėpuoti. Žengė arčiau, kad geriau pasižiūrėtų, ir apsidairė, ar aplink dar kas nors yra.
Renė buvo apsupta spygliuočių. Tvyrojo negailestinga tyla, neskaitant vandens teškėjimo tarpeklio dugne.
Neskaitant nuogo, pamėkliškai išblyškusio moters kūno apačioje, ji buvo vienut vienutėlė. Jautė tai iki pat kaulų smegenų. Čia tokia vieta, kurioje tikrai galėjai tikėtis likti vienumoje.
Dėl to čia ir atvažiavo.
Renė įkišo ausinių laidą į telefoną ir surinko tris skaitmenis.
– Man atrodo, radau lavoną, – pasakė pagalbos centro dispečerei.
Karsona pravirko.
– Turiu paimti savo kūdikį, – tarė Renė. – Minutėlę.
Ji galėjo ir nepertraukti pokalbio su dispečere. Rankos buvo laisvos. Bet Renei reikėjo laiko. Ir, kaip minėjo, paimti kūdikį. Pasilenkusi pasikuitė su erzinančiais saugos diržais ir švelniai iškėlė Karsoną iš vežimėlio. Mergytė buvo šilta, šiek tiek muistėsi. Renė švelniai ją palingavo kilodama, kaip jai rodė mama. Karsona iškart nustojo vangiai spurdėjusi, tada mamos ir dukros akys susitiko – tas žvilgsnis perteikė daugiau nei primityvius norus.
– Jūs dar ten?
– Taip, – atsakė Renė.
Ji nupasakojo dispečerei, kur yra, ką matė, ir pažadėjo palaukti, kol atvažiuos policija.
– Aš palauksiu. Būsiu čia.
Abiem rankomis spausdama prie savęs kūdikį, Renė neatplėšė akių nuo nejudančio kūno, gulinčio daugiau nei už trisdešimties metrų jai po kojomis. Staiga gyvybė pasirodė labai trapi, labai brangi. Aišku, mirtis nutrauktų skausmą, kuris ją persekiojo nuo pat kūdikio gimimo. Bet mirtis yra baigtinė. Absoliuti. Kelio atgal nebėra. Nebegali apsigalvoti.
Ar ta mergina ant akmenų apačioje atėjo čia galvodama tą patį?
Ar krisdama tebebuvo tuo įsitikinusi?
O gal, kaip ir Renė, lemiamą akimirką staiga apsigalvojo?
Tačiau vis tiek nukrito.
