Detektyvas
Iš švedų kalbos vertė MANTAS
KARVELIS
Vilnius, 2025
Julija nė nenujautė, kad netrukus turės spręsti didžiausių pastangų pareikalausiantį galvosūkį. Bylą, kurios galbūt nesugebės išnarplioti savarankiškai.
Buvo rugpjūtis, švietė saulė. Ji sėdėjo lauko kavinėje Estermalmo halės turgelyje ir mėgavosi vėlyvais pietumis.
Retsykiais pyptelėdavo po šiukšliadėže numestas elektrinis paspirtukas.
Kiekvieną rytą, baigusi tvarkytis makiažą, Julija palinkdavo prie veidrodžio ir atsargiai pasisveikindavo su mama.
Ji buvo tokių pačių šviesių antakių ir liūdnų, tamsiai žalių akių. Taip pat putlių lūpų, tiesios nosies. Šviečiant saulei, šviesūs plaukai
įgaudavo švelnų imbierinį atspalvį.
Praėjusią savaitę Julijai suėjo trisdešimt treji. Amžiumi ji pralenkė mamą.
Gimtadienio proga ji pasiėmė išeiginę ir neatitraukdama užuolaidų paprasčiausiai sėdėjo lovoje, skaitydama naują amerikiečių straipsnį apie kraujo pėdsakus ir dėmių formas.
Straipsnyje buvo aprašomas atvejis, kaip į šonkaulį atsitrenkusi kulka skilo ir išėjo iš kūno dviejose vietose.
Julija šūktelėjo kurjeriui palikti Sidnio atsiųstas gėles už durų, palaukė, kol trinktelės laiptinės durys, ir tik tada išėjo pasiimti puokštės ir pamerkė į vazą.
Kaip visada – dvidešimt penkios raudonos rožės.
Ją tai šiek tiek nudžiugino, tačiau vakare, paskambinus Sidniui, ji prisivertė neatsiliepti. Nenorėjo pravirkti prašydama jo atvažiuoti. Žinojo, kad jis taip ir padarytų.
Atvažiuotų, paguostų.
Tačiau maldauti užuojautos nepakenčiama. Julijai iš Sidnio reikėjo ne to. Tas suvokimas ir buvo tikroji gimtadienio dovana.
Dabar ji turėjo planą. Tikslą.
Julija žinojo, kad Sidnio meilės niekada nesusigrąžins, užtat aiškiai įsivaizdavo, kaip jie pradės dirbti drauge. Sėdės prie rašomųjų stalų, drauge pietaus ir iki vėlumos narstys bylas.
Perpildytą vežimėlį stumiantis benamis atsitrenkė į statybinius pastolius, susijaudinęs ėmė gestikuliuoti ir kažką murmėti panosėje.
Julija nusibraukė už ausies plaukų sruogą ir valgė toliau, nors jautė, kad jau pasisotino.
Buvo užsisakiusi otą su olandišku padažu, baltaisiais smidrais ir kaparėliais.
Saulės spinduliai kiaurai skrodė šalto Sansero vyno taurę, palikdami ant stalo saulės zuikutį primenantį šešėlį.
Virš Stokholmo praskrido lėktuvas.
Julija padėjo įrankius ir nežymiai užsidengusi ausis palaukė, kol gaudesys nutilo. Prisivertė nepakelti akių į baltą kondensato miglą danguje.
Dar valandėlę luktelėjusi atsiduso dėl tokio savo elgesio, paėmė telefoną ir peržvelgė tą savaitę laukiančius susitikimus bei didįjį pasitarimą saugos klausimais su Karališkojo technologijų universiteto Kosmoso ir plazmos fizikos skyriaus atstovais.
Prie gretimo staliuko su alaus bokalais sėdėjo du maždaug trisdešimties metų vyrai ankštais kostiumais ir blizgančiais laivelių tipo batais.
Akies kampučiu Julija matė, kad vienas vis bando pagauti jos žvilgsnį.
Ji įsidėjo telefoną į rankinę ir pamojo padavėjai. Jai mokant
žvilgsnis netyčia susidūrė su žydromis vyro akimis. Tasai nenuleisdamas jų taip žaismingai ir valiūkiškai nusišypsojo, kad buvo neįmanoma neatsakyti šypsena.
Julija paėmė atremtą į kitą kėdę sidabro spalvos lazdelę ir pasiremdama atsistojo. Matė, kaip vyras nuraudo ir nusuko žvilgsnį.
Perėjusi aikštę ji patraukė į Didžiąją gatvę.
Žvelgiant tam tikru rakursu Julija buvo išties graži. Ji begalę kartų susidūrė su bandymais flirtuoti, tačiau, pasikeitus apšvietimui ir vėjui nupūtus plaukus nuo skruosto, situacija akimirksniu apvirsdavo aukštyn kojomis.
Kartais Julija pasijuokdavo iš tų scenų, bet slapta vylėsi, kad kada nors atsiras žmogus, kuris pamatęs lazdelę ar randą ant veido sureaguos kitaip.
Ji vis dar jauna, būtų gera vėl įsimylėti.
Valandėlę pailsėjusi bažnyčios šešėlyje, Julija įveikė likusią kelio dalį iki Šturmanų gatvės 15 namo.
Ant durų buvo priveržta žalvario lentelė su užrašu „Stark detektyvų biuras“.
Julija atrėmė į sieną specialiai jai pritaikytą lazdelę. Toji pasižymėjo ergonomiška rankena ir buvo išlieta iš titano lydinio, o apačioje turėjo garsą slopinantį juodos gumos užmovą.
Ji susirado raktus, atsirakino duris ir įėjusi išjungė signalizaciją.
Prieškambario veidrodyje jos randas atrodė kaip nupieštas baltu pieštuku. Vertikalus brūkšnys ėjo per vieną veido pusę nuo pat kaktos ir kirsdamas dešinio antakio kraštą leidosi iki smakro.
Biure buvo vėsiau, kvepėjo senais mediniais baldais, knygomis ir oda.
Pasidėjusi rankinę ant rašomojo stalo, Julija pravėrė langus su vidstakčiais. Už jų matėsi žalumoje skendintis vidinis kiemelis. Paskui nuėjo į virtuvę puodelio dvigubo espreso.
Septynerius santuokos su Sidniu metus ji buvo Julija Mendelson, bet po skyrybų susigrąžino mergautinę pavardę Stark, kurios pradininkas buvo jos protėvis kareivis Larsas Starkas, gimęs 1761 metais.
Po skyrybų užslinkus tuštumai ir prislėgus gniuždančiam jausmui, kad visas ligšiolinis gyvenimas buvo klaida, Julija nusprendė mesti sekretorės pareigas Stokholmo apygardos teisme.
Ten dirbdama pastebėjo turinti gebėjimą perprasti žmones. Kiekvienas posėdis vis labiau didino jos nepasitenkinimą teismo nekompetencija ieškant tiesos.
Sekretorės pareigos neleido tiesiog atsistoti ir viską iškloti, nors jai visada buvo aišku, kas atsitiko ir kodėl įvykdytas nusikaltimas.
Julija pasižymėjo ne tik išlavintu loginiu mąstymu, bet ir gebėjimu tam tikrais atvejais nepaprastai stipriai sutelkti dėmesį. Tada atrodydavo, kad laikas slenka lėčiau, lyg mirties ar amžinybės akivaizdoje. Tomis akimirkomis ji spėdavo pastebėti detales ir veidų išraiškas, kurios kitiems dažniausiai praslysdavo pro akis.
Tai, žinoma, buvo ne antgamtiniai gebėjimai, o tik psichinis jautrumas.
Kadaise, kur kas seniau iki sutiko Sidnį, visas jos gyvenimas dužo į tūkstančius šukių kaip vyno taurė į akmenines grindis. Suklijavus duženas, būtis nebeatrodė tokia kaip anksčiau.
Beveik viskas pasidarė blogiau, nors ji save ramindavo, kad tik „beveik viskas“.
Galbūt ta mintis tebuvo bandymas paguosti save, rasti prasmę beprasmybėje.
Julijai patiko sekretorės darbas, bet po skyrybų ji ėmė svajoti apie komisarės tarnybą Normalmo policijoje, kur dirbo Sidnis. Vis dėlto žinojo, kad niekada nebus priimta į policijos akademiją.
Jos kūnas pernelyg problemiškas.
Todėl ji įkūrė savo detektyvų biurą.
Dažniausiai pasitaikantys užsakymai buvo nesudėtingi neištikimybės atvejai, pretenduojančių į tam tikras pareigas asmenų praeities patikrinimas ir įtarimai įmonės turto pasisavinimu, tačiau kartais pasitaikydavo ir bylų, reikalaujančių visų jos analitinių gebėjimų.
Nešina puodeliu, Julija grįžo į kabinetą. Eidama dirstelėjo į seną subraižytą rankinį laikrodį.
Tolumoje girdėjosi pneumatinio grąžto tarškėjimas.
Julija įsijungė kompiuterį ir jau ruošėsi sėstis prie rašomojo stalo, bet staiga pasigirdo skambutis į duris.
Ji žvilgtelėjo į bloknotą. Nors tuo metu nebuvo suplanuota jokių susitikimų, čiupo lazdelę ir nuėjusi į prieškambarį atidarė.
Ant šaligatvio lūkuriavo aukštas visiškai žilas maždaug penkiasdešimties metų vyras. Vilkėjo smėlio spalvos lietpalčiu, šviesiomis kostiumo kelnėmis, avėjo rudus laivelius.
– Sveiki, aš Peras Giunteris Motas... Nesu susitaręs, bet... Pagalvojau...
Vyras nutilo ir drebančia ranka persibraukė žilus plaukus.
– Kokiu klausimu? – pasiteiravo Julija.
– Svarstau galimybę nusamdyti jus aiškintis...
– Užeikite, Perai Giunteri.
– Vadinkite mane PG.
– Lietpaltį galite pasikabinti čia.
Julija pasitraukė, kad neužstotų kelio. Ji nemėgo prisilietimų –pajutus kito žmogaus odą galėjo ištikti panikos priepuolis.
Vyras peržengė slenkstį ir apsidairęs nusivilko ploną lietpaltį.
Jis buvo liesas ir atrodė berniukiškai gležnas, tarsi dar nesuvokiantis, kad jau sensta.
Julija nusivedė jį į biurą ir pasiūlė prisėsti ant sofos.
Svečio švarkas nugaroj buvo susiglamžęs, lyg kelias valandas prasėdėjus traukinyje ar automobilyje.
– Gal kavos? Arbatos? Vandens? – pasiūlė ji.
– Ačiū, nieko nenoriu.
– Tik pasakykite, jei persigalvosite.
Julija matė, kaip vyro žvilgsnis klaidžioja, kol kaupiasi pasakyti, dėl ko čia atvyko.
– Prieš kalbėdamas noriu paklausti, ar laikotės konfidencialumo? – pratarė jis ir įkvėpė.
– Visiškai. Nepriklausomai nuo to, ar nuspręsite mane samdyti.
– Vadinasi, niekam negalėsite pasakoti, ką pasakysiu arba parodysiu?
– Niekam.
Jis pabarbeno pirštais į sofos porankį.
– Net ir policijai?
– Net ir policijai, – ramiai atsakė ji.
Pasiėmusi nuo rašomojo stalo rašiklį ir bloknotą, Julija atsisėdo fotelyje priešais vyrą. Šio kakta ėmė blizgėti nuo prakaito, vidinės švarko kišenės siekianti ranka drebėjo.
– Gerai, pažvelkite į šią nuotrauką, – pasakė jis ir padėjo ant stalo telefoną.
Julijai imant išmanųjį pažvelgti į vakar 23.25 val. darytą nuotrauką, svečias akivaizdžiai jaudinosi.
Telefono nustatymai neleido matyti, kur fotografuota.
Blykstė apšvietė vyrą, sėdintį ant betoninių grindų ir atsirėmusį į pliką plytinę sieną. Ant kelių padėtos surištos rankos.
Languoti marškiniai ties apvalainu pilvu prasiskyrę, kelnės ties kirkšnimis susiglamžiusios. Ant galvos – džiuto maišas. Viena maišo pusė permirkusi krauju, kuris nuvarvėjęs krūtine, pilvu ir tarp praskėstų kojų. Šalia telkšo didelė, tamsi bala.
Dėl ryškumo stokos buvo sunku pasakyti, ar kraujas jau pradėjęs krešėti.
– Šįryt radau šią nuotrauką savo telefone tarp kitų, – pradėjo pasakoti PG. – Nežinau, kaip ji ten atsirado... Todėl ir atvykau, iš karto. Negalėjau sėdėti namuose su...
Balsas suvirpėjo, jis nutilo ir nurijęs seiles nusibraukė nuo viršutinės lūpos prakaitą.
– Kas tas vyras? – paklausė Julija.
– Nežinau, o spėlioti nenoriu. Aš tikrai nieko nesuprantu, – atsakė svečias ir stipriai sunėrė rankas.
– Visiškai nenumanote? Fotografuota vakar, prieš pat vidurnaktį. PG veidas atrodė išblyškęs ir iškankintas.
– Aš... Matote, aš kartais išgeriu... Būna, kad ir padauginu.
– Supratau.
– Tiek, kad atmintyje atsiranda juodųjų skylių. Dingsta ištisos valandos.
– Vakar taip ir nutiko?
– Gal todėl, kad per pietus išgėriau penkiasdešimt miligramų atarakso. Nelabai protinga, vartojant alkoholį, bet kitaip negaliu ištverti metinio akcininkų susirinkimo... – paaiškino Peras Giunteris Motas ir pasitrynė krumpliais skruostą. – Šiaip ar taip... Kaip galbūt jau supratote, man neramu, kad būsiu pats sužalojęs tą vyrą.
– Esate linkęs smurtauti, PG?
– Ne, nemanau... Tiksliau... Turiu daugybę trūkumų, bet į smurtą nesu linkęs, bent, kiek žinau, iki šiol nebuvau.
– Ar yra kokių nors požymių, kad būtumėte pats sužalojęs tą vyrą? – pasiteiravo ji.
– Ką turite galvoje?
– Kraujo dėmes, muštynių pėdsakus ant jūsų paties kūno, suplėšytus drabužius.
– Ne, nieko panašaus, bet... Man neramu, nuotrauka juk mano telefone... Parodžiau žmonai, ji sakė, kad turėčiau iš karto kreiptis į policiją... Gal taip tikrai būtų teisingiausia, bet atvažiavau čia. Prieš ką nors nuspręsdamas norėčiau sulaukti jūsų tyrimo rezultatų.
Julija pajuto pilve kutenimą ir akimirką trunkančią nesvarumo būseną. Širdis ėmė plakti stipriau. Ji nuleido akis į kadaise priklausiusį
tėčiui rankinį laikrodį. Subraižytame stikliuke matė lubinės lempos atspindį ir vis lėčiau judančią sekundžių rodyklę.
Tik... tik... tik.
Galiausiai rodyklė suvirpėjo ir visai sustojo. Įžambiai ant romėniško devyneto krintantis jos šešėlis priminė pilką siūlą.
Julija lėtai pakėlė akis ir pro ore plevenančias dulkeles pažvelgė į savo būsimąjį klientą.
Horizontalios raukšlės jo kaktoje dar pagilėjo.
Trumpai kirpti žili plaukai sušukuoti į šoną. Paakyje galima įžiūrėti pageltusią kraujosruvą, tarsi būtų per stipriai pasitrynęs.
Smakras vos pastebimai virpėjo, suspaudęs lūpas vyras stengėsi parodyti, kad yra susikaupęs.
– Ko ketinate griebtis? – išgirdo Julija savo pačios klausimą.
– Pamačiusi nuotrauką žmona buvo priblokšta... Ji žino, kad nužudęs žmogų neištverčiau. Tai paprasčiausiai neįmanoma.
– Tiesa, – sušnibždėjo Julija ir pagalvojo apie nevilties gaidelę, jam tariant paskutinį sakinį.
– Jei išsiaiškinsite, kad tai aš sužalojau tą vyrą, ketinu prisiimti atsakomybę, – atsakė jis ir nudūrė akis į savo kairįjį riešą.
Pažvelgusi ji pamatė lygiagrečias sausgysles ir po blyškia oda šviečiančias mėlynas kraujagysles. Gal sužinojęs, kad yra kaltas, pakeltų prieš save ranką?
– Prisiimti atsakomybę? – pakartojo ji.
Julijos kūnas apsunko, sekundžių rodyklė vėl pajudėjo. Vyras kiek nuleido marškinių rankovę ir pažvelgė į ją.
– Taip, aš taip galvoju... Nors kartu nenoriu būti nubaustas už tai, ką padarė kažkas kitas. Todėl ir nesikreipiau tiesiai į policiją... Aš iš gana garsios šeimos, bent jau Sundsvalyje ir miškininkystės sektoriuje ji tikrai gerai žinoma. Mes, kompanijos „Manheim“ savininkai, esame miško pramonės banginiai.
– Esu šį tą girdėjusi, – pratarė ji.
– Taip...
Julija pradarė savo rankinę ir užsitempė plonos odos pirštines, nes suprato, kad svečias tikriausiai nė neskaitys sutarties, kurią ji ketino paduoti. PG pasirašys nesusimąstydamas, o tada norės paspausti ranką. Akivaizdu, kad jis verslininkas, pratęs greitai tvarkyti reikalus ir neturintis kantrybės kęsti virš galvos pakibusio Damoklo kardo.
– Atvažiavote pasamdyti manęs net iš Sundsvalio? – lėtai pratarė Julija.
– Skaičiau apie porcelianinių vaikų bylą, – atsakė jis.
– Supratau.
Prieš dvejus metus Julija išnarpliojo bylą, apie kurią buvo labai daug rašoma. Nuo tada ėmė plūsti prestižiniai, gerai apmokami užsakymai. Netrukus ji uždirbo tiek, kad galėjo persikelti iš dviejų kambarių buto Faštoje į šią prabangią vietelę – paėmusi paskolą nusipirko biurą ir jam priklausančias gyvenamąsias patalpas su atskiru įėjimu iš bendros laiptinės.
– Paskutinis klausimas, kad turėčiau pilnesnį vaizdą, – pasakė ji. – Kur praėjusią naktį laikėte telefoną?
– Buvau pamiršęs valgomajame. Vakar surengėme didelę dalininkų vakarienę.
– Manote, kas nors galėjo pasinaudoti?
– Tikiuosi, – atsargiai atsakė PG.
– Nes fotografuojant nereikia kodo, – papildė ji.
– Būtent tai bandė pasakyti ir mano žmona, – linktelėjo jis.
– Kokio maždaug tyrimo tikitės iš manęs?
– Jei tai žmogžudystė, turiu sužinoti, kas yra žudikas, net jei paaiškėtų, kad aš... O jei ne, noriu atsakymo, kodėl ta nuotrauka yra mano telefone.
– Supratau.
– Aišku, viliuosi, kad esu nekaltas, kad tai tik klaida. Ir, savaime suprantama, tikiuosi, kad nufotografuotas asmuo nėra kas nors iš mano pažįstamų... Bet aš turiu sužinoti, kas čia vyksta.
– Kitaip tariant, norite, kad išsiaiškinčiau teisybę, – konstatavo Julija ir pastebėjo, kad jis akimirką sukando dantis.
Ji atsistojo, nuėjo prie rašomojo stalo, paėmė iš stalčiaus sutartį ir įdėjo į plastikinį aplanką su biuro emblema viename kampe. Paskui padėjo jį priešais PG.
– Siūlyčiau perskaityti sutartį, ji standartinė. Jei norėsite, kad pradėčiau tyrimą, susisiekite.
– Man nereikia skaityti, – atsakė Peras Giunteris, išsitraukė rašiklį, atvertė paskutinį puslapį ir suraitė parašą. – Tai skubu. Jei tik įmanoma, būtų geriausia, kad jau rytoj atvyktumėte į Manheimą.
– Rytoj?
– Būtų geriausia... Jei tik įmanoma, – pakartojo jis.
– Aš pasistengsiu.
– Ten bus visi, dalyvavę vakarienėje.
– Tuomet pirmiausia norėčiau su kiekvienu pasikalbėti atskirai, – pratarė Julija.
– Puiku.
Peras Giunteris įsikišo rašiklį į švarko kišenę ir pakilęs nuo sofos padavė jai ranką.
ĮSIGYKITE KNY
GĄ DABAR
