Ar žmogus tikrai iš molio? by knygos.lt

Dainos Čyvas nuotr.

Darbas nėra vergija ar bausmė. Galbūt kartais taip atrodo, bet iš tikrųjų taip dalyvaujame Dievo kūryboje, ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl žmogus dirba. Rasti savo pašaukimą reiškia rasti tokią savo gyvenimo kryptį, kuri nepriklauso nei nuo profesijos, nei nuo darbo.

Tėvai ir savarankiškumas Tikrai suaugęs žmogus yra tas, kuris sugeba atleisti savo tėvams, kad jie nėra tokie tobuli, kokie, jo nuomone, turėtų būti arba kokie jam atrodė, kai jis buvo dvejų ar trejų metukų.

Draugai ir bendraamžiai Dauguma žmonių žino arba per gyvenimą išmoksta, kad turėti draugą – tai lyg auginti gėlę: ją nuolat reikia laistyti, kaip ir draugystę reikia ugdyti. Savaime draugystė neišlieka. Visa asmenybe tapti vyru ar žmona užtrunka dvejus metus – ar tai prasideda anksčiau, ar vėliau, čia jau kita kalba, bet tikrai ne bažnyčioje ar Santuokų rūmuose.

vadininkas, pagal išsilavinimą chemikas, gamtos mylėtojas, rašytojas, socialinis darbuotojas, poliglotas, misionierius, universitetų dėstytojas... Tačiau vien tokiais žodžiais neapibūdinsi žmogaus, kuris nepaliaujamai spinduliuoja meilę, draugystę ir išmintį. Kaip tik su tokiu žmogumi norisi pasikalbėti tada, kai prasidedantis suaugusio žmogaus gyvenimas ima atrodyti per daug painus, nesuprantamas ir net bauginantis. Kad kuo daugiau žmonių galėtų jaustis pasikalbėję su juo, ir ėmėmės rašyti šią knygą. O aš nesu teologė ar religijotyrininkė – tik praktikuojanti katalikė, kuri stengiasi nuolat gilinti savo tikėjimą ir vis geriau pažinti savo Bažnyčią. Nesu ir pedagogė ar psichologė – tik buvusi paauglė, paauglių draugė, teta ir pusseserė. Dauguma žmonių, su kuriais kalbėjausi, kai rengiausi rašyti šią knygą, buvo lygiai tokie patys: neprofesionalai, nespecialistai, o tokie, kuriems čia keliami klausimai yra aktualūs kasdieniame gyvenime. Tačiau ne veltui t. Antanas knygoje mini Joną Paulių II, pranašavusį „pasauliečių amžių“: dabartinė visuomenės gyvenimo tvarka reikalauja sąmoningumo ir asmeninės atsakomybės imantis ir visai menkų kasdieniškų, ir didelių kultūrinių ar politinių gyvenimo reikalų. Visiems knygos skaitytojams linkiu ne aklai priimti ar atmesti idėjas, mintis ir siūlymus, sklandančius mūsų visuomenėje ir bendruomenėse – bažnytinėse ar religinėse, darbo ar mokslo aplinkoje, šeimoje ar tarp bičiulių, bet įdėmiai išklausyti ir gerai apsvarstyti. Ir niekada nebijoti kelti dar daugiau klausimų. Gabrielė Gailiūtė

ISBN 978-9986-16-820-1

9 789986 168201

AR ŽMOGUS TIKRAI IŠ MOLIO?

Svarbiausia, kad jaunas žmogus, turėdamas savo nuomonę, mokėtų ją pagrįsti, visada pagarbiai ir mandagiai su tėvais diskutuotų.

Pristatyti t. Antaną Saulaitį SJ nėra paprasta. Kunigas, jėzuitas, labai patyręs sielo-

Tėvą Antaną Saulaitį SJ kalbina Gabrielė Gailiūtė

Darbas ir pareigos

AR ŽMOGUS TIKRAI IŠ MOLIO? Tėvą Antaną Saulaitį SJ kalbina Gabrielė Gailiūtė

Mokslas ir pažinimas Jei gyveni ir mąstai, ieškodamas priežasčių, visada gyveni šiek tiek neužtikrintai. Visada lieka kitų galimybių, kitokių galimų išvadų, kitokių vertinimų. Žmogų per skrodimą galima visai supjaustyti, bet sielos nerasi, nes ji yra gyvybės pradas, o ne daiktas.

Religija ir dvasingumas Sveika, normali šiuolaikinė krikščionybė iš tikrųjų visai neprieštarauja normaliam šiuolaikinio žmogaus gyvenimui demokratiškoje visuomenėje. Krikščioniškas gyvenimo būdas nėra kaip nors pasenęs ar atgyvenęs, jis puikiausiai tinka ir mūsų laikams, ir įvairioms kultūroms. Krikščionys tiki, kad tikėjimas yra Dievo dovana, siūloma kiekvienam, o žmogus gali ją priimti arba ne. Tik to nereikia įsivaizduoti kaip paštu gaunamo laiško, kurį atplėši arba ne.

Visuomenė ir politika Kai esi pilietis, tau rūpi (arba turėtų rūpėti) ir ekonomika, ir aplinkosauga, bendras saugumas ar gyvenimo sąlygos, darbas, teisėsauga, kiti domisi užsienio politika. Valdžia turi vienas veiklos sritis, o Bažnyčia – kitas, bet čia tas pats, kas perpjauti žmogų per pusę ir sakyti, kad kairė pusė pilietiška, o dešinė – krikščioniška ar musulmoniška.

AR ŽMOGUS TIKRAI IŠ MOLIO? Tėvą Antaną Saulaitį SJ kalbina Gabrielė Gailiūtė

VILN IU S

2011

UDK 23/28(474.5) Sa252

Fotografas Mantas Puida

ISBN 978-9986-16-820-1

Ar žmogus tikrai iš molio?

Turinys

Pirmas skyrius: mokslas ir pažinimas

Antras skyrius: religija ir dvasingumas

Trečias skyrius: visuomenė ir politika

Ketvirtas skyrius: darbas ir pareigos

135

Penktas skyrius: tėvai ir savarankiškumas

157

Šeštas skyrius: draugai ir bendraamžiai

179

Priedas

216

Priedas

216

Ar žmogus tikrai iš molio?

Mielas skaitytojau, vis iškyla labai aiškus vaizdelis iš Šv. Rašto Pradžios knygos: Dievas popietiniam vėjeliui dvelkiant eina su pirmaisiais žmonėmis pasivaikščioti po gražų ir malonų sodą. Ir dabar paveiksluose ar filmuose matome per kaimus ir miestelius keliaujantį Jėzų, besikalbantį su savo mokiniais ir mokinėmis. Mūsų laikais įdomiausios pamokos, paskaitos ar seminarai, kurių dalyviai kelia klausimus, mintis, uždavinius, kur vyksta bendros aktualių klausimų svarstybos. Tokio pobūdžio ir ši knyga – nebaigtas pokalbis, viliantis, kad ir toliau svarstysime įvairius klausimus apie žmonių tarpusavio sugyvenimą ir bendravimą su Dievu, draugystę ir tarnystę, kurie lydi į drąsesnę kelionę per gyvenimą. Antanas Saulaitis SJ

Priedas

216

Mielas skaitytojau, šios knygos idėja gimė beveik prieš metus. Tuomet kartu su leidykla „Tyto alba“ parengėme t. Antano Saulaičio SJ atsakymų į vaikų klausimus knygelę „Kaip atrodo dvasios?“ Knygelė, sudaryta iš medžiagos, spausdintos žurnale „Bitutė“, pavyko tokia miela, graži ir mėgstama skaitytojų (ir teikianti labai daug džiaugsmo visiems, kas prie jos prisidėjo), kad leidykla, t. Antanas, aš ir draugai, bičiuliai ir moraliniai rėmėjai visai nepriklausomai vieni nuo kitų ėmėme brandinti mintį parengti dar ką nors. Nusprendėme taip: pirmoji knygelė skirta nedideliems vaikams ir apytiksliai apima Krikšto ir Pirmosios Komunijos sakramentus, todėl dabar reikia imtis Sutvirtinimo ir galbūt „užkabinti“ Santuoką – rašyti lyg ir suaugusiems, bet dar jauniems ir dažnai nepatyrusiems žmonėms. Žinoma, nusitaikius į kitokį skaitytoją, ir knygos temos, mintys, struktūra turėjo būti kitokie. O kokie? Nusprendžiau, kad geriausia bus tiesiog eiti ir paklausti pačių būsimųjų skaitytojų. Maždaug pusę metų vaikščiojau į susitikimus su jaunimo grupėmis – gimnazistais, studentais, parapijos jaunimo būreliu, besirengiančiaisiais Santuokos sakramentui. Šitaip pamažu susidėstė, kas tokio amžiaus žmonėms labiausiai rūpi ir kas jiems atrodo sunkiausia, painiausia, gal net skaudžiausia. Knygos struktūra atitinka mūsų pokalbių su jaunuoliais eigą: pradėdavome nuo abstrakčiausių temų, kol „apšildavome“, ir tik vėliau leisdavomės į asmeniškumus. Dauguma klausimų, kuriuos knygoje uždaviau t. Antanui, yra apibendrinti, lyg išvesti iš daugelio įvairių žmonių pastabų ar minčių, tik vienas kitas

Ar žmogus tikrai iš molio?

padiktuotas konkretaus žmogaus ar pavyzdžio. Labai tikiuosi, kad sugebėjome aprėpti kuo daugiau svarbių ir opių problemų ar rūpesčių, kylančių jauniems žmonėms. Gana sąmoningai apsisprendėme neliesti tikrų, specialistų dėmesio reikalaujančių problemų – kūno ar dvasios ligų, priklausomybių, smurto, išnaudojimo ir kitokios skaudžios patirties. Viena vertus, todėl, kad nesame tokių dalykų specialistai ir manėme, kad kalbėti apie juos kaip mėgėjams būtų neatsakinga. Primygtinai patariame savo skaitytojams nedvejoti ir kreiptis į specialistus – psichologus, dvasininkus, medikus, teisininkus ar kitus, – jei tik atrodo, kad tokios pagalbos reikia: verčiau sulaukti nebūtinos pagalbos, negu nesulaukti būtinos. Kita vertus, taip pat jautėme, kad „paprasto“, „sveiko“, „tipiško“ paauglio ar jaunuolio gyvenime irgi esama įvairiausių neaiškumų, klausimų ar rūpesčių, kuriems retsykiais pritrūksta dėmesio lietuviškoje žiniasklaidoje ar knygose. Tą spragą ir norėjome užpildyti. Nors nesitikime, kad viena knyga išspręs visas įmanomas problemas, bent jau padarėme tiek, kiek galėjome. Mano pokalbiai su jaunimu toli gražu negali pretenduoti į kokį nors išsamų sociologinį tyrimą, tačiau kelios įžvalgos (dažniausiai maloniai) nustebino ir mane pačią, todėl trumpai jomis ir pasidalinsiu. Pirma, religiją ir dvasingumą tikėjomės sudėti į vieną knygos skyrių – ir toks skyrius knygoje, žinoma, yra, – tačiau iš tikrųjų tai neįmanoma, ir dėkui Dievui. Bendraudama su jaunimu, labai stipriai pajutau, kad religija apima visas gyvenimo sritis – nuo politikos iki šeimos ir draugų. Nėra čia ko smarkiai stebėtis, juk taip ir turėtų būti, tačiau dažnai mūsų visuomenėje stengiamasi ją paversti vien asmeniniu reikalu, apie kurį (kaip bus kalbama toliau knygoje) nedrąsu, nemandagu, nepriimtina kalbėtis net su artimais žmonėmis. Taip neturi būti ir neverta leistis įbauginamiems. Mūsų religiniai įsitikinimai – nebūtinai katalikiški ar krikščioniški, tokie, kokie yra, – sudaro patį mūsų stuburą, vertybių sistemą, yra žemė po

Priedas

216

kojomis, jie padeda atskirti, kas gerai ir kas blogai bet kurioje situacijoje. Šito nei galime, nei turėtume stengtis nusikratyti, ir net jei kas nors dėl to mus pašieps ar net pasmerks – tai niekai, palyginti su tuo, kiek prarastume, jei išsižadėtume savo įsitikinimų. Antra, nors jaunimas, ypač gimnazistai, dažnai užgauna savo tėvams širdį ir kartais net tiesiai sako, kad tėvai jiems nesvarbūs ar nereikalingi, iš tikrųjų tėvai jaunam žmogui (kartais man atrodo, kad ne tik jaunam) yra bene svarbiausi pasaulyje. Į tėvus lygiuojamės, rinkdamiesi, ką studijuoti, už ką balsuoti ar už ko tekėti. Net jei ne visada jų klausome, net jei kartais pritrūkstame kantrybės su jais tartis ir kalbėtis, niekas neturi tiek įtakos, kiek tėvai. Viena vertus, tuo turėčiau labai pradžiuginti durų trankymo, garsios muzikos ir nežmoniškų drabužių nukamuotus tėvus. Kita vertus, tai taip pat reiškia, kad tėvams kliūva labai didelė atsakomybė. Jei jūsų vaikai girdi, kad valdžia bloga, visi politikai vagys, Lietuva – šalis be ateities, žinokite, kad jie jumis tiki. Jei nenorite vaikams perduoti savo nuovargio, nusivylimo, nuoskaudų – privalote labai atsargiai rinktis žodžius. Ir trečia, svarbiausia. Geri tie mūsų vaikai. Simpatiški, šviesūs, sumanūs ir trykšte trykštantys entuziazmu. Neapsakomai džiaugiuosi, su Jumis visais susipažinusi. Labai dėkoju, kad radote man laiko, kad išdrįsote kalbėti, kad nepatingėjote įsigilinti. Tikrai nustebinot – ir labai maloniai. Ilgai netrukus Tėvynė ir pasaulis su džiaugsmu priklausys Jums. Taigi, padėkos: Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios bendruomenei, Vilniaus jėzuitų gimnazijai, Vilniaus arkivyskupijos šeimos centrui, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentų korporacijai „Re Publica“ ir visiems jaunuoliams, kurie sutiko tapti šios knygos medžiaga, taip pat – Jogilei ir Dominykai Ulinskaitėms, t. Virgilijui Sauliui SJ, t. Vytautui Sadauskui SJ, Sauliui Arbočiui, Artūrui Svirbutui, kurie padėjo rengti susitikimus su jaunimu. Atskiros padėkos nusipelno Vilniaus jėzuitų talkininkė Renata Brazionienė, kuri sekė

Ar žmogus tikrai iš molio?

kiekvieną šios knygos radimosi žingsnį, buvo pasirengusi bet kurią akimirką skubėti į pagalbą. Ši knyga nebūtų įmanoma be Dainos, Sauliaus, Mato, Reginos, Jono, Tomo ir Marijos Čyvų svetingumo Čikagos priemiestyje. Dėkoju Jums visiems už namus, globą, rūpestį, pokalbius, knygas, muziką, taksi paslaugas ir keliones, įspūdžius ir pasakiškai skanius steikus kieme prie namų. Prisimindama karštą ir įspūdžių kupiną vasarą, siunčiu linkėjimus Renatai ir jos vyrui, Aldonai, Rimui, Viktorijai, Andriui ir jo žmonai, Vaivai, br. Lukui, Dainei ir jos dvyniams, Arūnei, t. Artūrui, s. Ignei, visiems Polikaičiams, Grasildos šeimai, Kristinai ir jos vyrui, Giedriui ir Daivai, Daliai ir dar daugybei kitų labai šiltų ir svetingų žmonių iš JAV. Dėkoju Mantui Puidai už iliustracijas knygai ir gyvenimui. Abu su juo dėkojame Mantui, Viktorijai ir Sofijai, kurie taip maloniai mus įsileido fotografuoti į savo namus. Iš visos širdies dėkoju savo tėvams, kurie visą gyvenimą man rodė pavyzdį nedelsiant ir be išsisukinėjimų pulti ir daryti tai, ko labai reikia. Dėkoju savo broliui ir jo šeimai, seseriai ir visam būriui draugų ir pažįstamų, kurie visus metus „sirgo“ už mane, kalbėjosi su manimi ir nenustojo bendrauti net tada, kai atrodė, kad aš nuo šitos knygos išprotėsiu. Kai kurie iš jų minimi, cituojami ir aptariami šioje knygoje – ačiū, be Jūsų nebūtų ne tik knygos, bet ir manęs pačios. O labiausiai, žinoma, dėkoju Dievui už t. Antaną Saulaitį SJ ir pačiam t. Antanui – už išmintį, draugystę, dėmesį, darbą, pastangas, žiūronus, prerijas, garnius, muziejus, keliones, pasakojimus ir laiką, kurio jis niekada niekam negaili. Kokia laimė pažinoti tokį žmogų. Linkėjimai Gabrielė Gailiūtė

Priedas

216

Ar žmogus tikrai iš molio?

Pirmas skyrius:

mokslas ir pažinimas

.......

Nuo to ir pradėkim: ar mokslas ir pažinimas yra tas pats? Koks yra jų tarpusavio santykis? Kodėl turime du skirtingus žodžius? Mokslas, sakyčiau, yra ne tiek turinys, kiek metodas. Mokslinis metodas reikalauja viską tikrinti, kartoti tyrimus, niekada nepasiekti galutinės išvados, tik kelti vis naujus klausimus ir toliau tyrinėti, knistis, aiškintis, kaip viskas veikia, koks tas daiktas ar reiškinys yra. Be to, mokslas neieško pačios esmės, jis ieško veikimo principo.

Mokslas neieško pačios esmės, jis ieško veikimo principo.

.......

O kas tuomet ieško esmės? Čia jau eitume arčiau filosofijos srities. Jeigu kalbėtume apie žmogų, medikui labiausiai rūpi, kad visos jo kūno dalys ar organai veiktų, medikas nesvarsto, kas yra žmogus ar koks žmogaus ryšys su Dievu ar su kitais žmonėmis, jis tik klausia, kaip sugydyti lūžusį kaulą ar sulėtinti per greitai plakančią širdį, jam svarbu, kaip veikia žmogaus kūnas.

mokslas ir pažinimas

.......

Bet juk širdis gali pradėti smarkiau plakti, kai žmogus ne tik greitai bėga, bet ir kai išsigąsta, susijaudina ar susigraudina. Vis dėlto visa tai kažkaip susiję? Medikas nesvarsto, kas yra žmogus ar koks žmogaus ryšys su Dievu ar su kitais žmonėmis, jis tik klausia, kaip sugydyti lūžusį kaulą, jam svarbu, kaip veikia žmogaus kūnas.

Taip, susiję, bet nekeliamas esminis klausimas, tik klausiama, kaip veikia. .......

Na, o filosofija, kurią ką tik paminėjote, irgi yra pažinimas? Pažinimas, tik kitos rūšies. Jis nematerialus, nedaiktiškas, neapčiuopiamas rankomis ar kokiais nors aparatais, vartojamos sąvokos, atspindinčios mūsų jaučiamą ir suvokiamą paveldėtą tikrovę. .......

Mokslinis pažinimas paprastai siejamas su protu, būtent su racionaliu protu. O filosofinis ar dar kitokie pažinimo būdai taip pat yra proto veikla? O gal čia jau jausmai, emocijos, sentimentai ir panašiai? Būna ir proto, ir jausmų pažinimo. Kartais sakome: „Pažįstu tokį Joną ar Onutę“, ir tai yra pažinimas, bet čia nėra nei chemija, nei psichologija, nes pažįsti patį žmogų, o ne tik žinai, kaip juda jo rankos ir kojos, kokios spalvos jo akys ar ką jis veikia. Dar kitokio pobūdžio būtų tikėjimo pažinimas. Veikėjas – pažįstantis ar suprantantis – yra tas pats, o patį pažinimą apibūdintume kitaip. .......

Bet juk ne sykį per savo gyvenimą ir iš kitų žmonių pasakojimų ar knygų patiriame, kad jausmai gali klaidinti. Ypač drastiškas pavyzdys galėtų būti toks: labai savo vyrą mylinti moteris, nors jis ją muša, ir negalinti

Ar žmogus tikrai iš molio?

jo palikti. Kaip tuomet žinoti, ar tas pažinimas, kuris nėra vien racionalus ir pasiekiamas protu, o susijęs ir su jausmais, nėra klaidingas? Man atrodo, čia nepabaigiamos svarstybos. Žmogus į save ir į žmones, su kuriais bendrauja, turi pamėginti pažiūrėti iš šalies ir įvertinti, koks yra to bendravimo poveikis, ar jis teikia gyvybę, ugdo, stiprina, o gal žlugdo, gąsdina, silpnina ar, dar blogiau, kitas žmogus yra išnaudojamas.

Mokslinis metodas ir turinys neapima visos tikrovės, kurioje ir kuria mes gyvename.

.......

Pamėginkim apibendrinti. Mokslas vis dėlto tiria tiesą, esamus, apčiuopiamus dalykus. Tad ar teisinga sakyti, kad jis tiria tik dalį pasaulio ar tikrovės? Taip, mokslinis metodas ir turinys neapima visos tikrovės, kurioje ir kuria mes gyvename. .......

Man atrodo, tai reikėtų kaip nors labai pabrėžti ir paaiškinti. Vien dėl to, kad kokio nors daikto ar reiškinio mokslas neapima, negalima sakyti, kad tas reiškinys neegzistuoja, tiesa? Tiesa. .......

O kad vis dėlto egzistuoja, mes žinom iš savo patirties, įžvalgų, mąstymo? Taip, tikrai. .......

Aš bandau priversti Jus pasakyti, kad reikia pasitikėti savo patirtim, kad kai kurių dalykų nereikia moksliškai įrodyti.

mokslas ir pažinimas

Močiutę bažnyčioje, jauną motiną su glėbyje miegančiu vaikeliu – kokiais būdais ar priemonėmis aprašytum ar duomenimis apipintum?

Taip, žinoma. Moksliškai – remiantis fizika, psichologija, biologija ar kita sritimi, būtų galima apibūdinti draugystę, pagarbą, jaudinantį įvykį ar sektiną asmenį, gamtos žavesį, tačiau neišsemsi paties išgyvenimo ar patirties. Kai su bičiuliu paukščių žinovu Tadu Biručiu kelias valandas stebime dangaus sparnuočius (dar drugelius ir laumžirgius), sužinai daug biologijos, ekologijos ir kitų dalykų, bet visas įspūdis – neįkainojamas. Galime pažvelgti į močiutę bažnyčioje, jauną motiną su glėbyje miegančiu vaikeliu – kokiais būdais ar priemonėmis aprašytum ar duomenimis apipintum? .......

Tuomet pasiekiame didelių ginčų sritį: mokslo ir religijos santykį. Religija kaip tik ir yra pažinimas ne protu ar ne visai protu. Vargu ar čia pavyktų pritaikyti mokslo metodą, tiesa? Ne visoms religijos sritims pavyktų pritaikyti. Religija apima ne vien apčiuopiamus dalykus, bet ir susijusius su žmonių jausmais ar giliais troškimais, kurių neišmatuosi. .......

Bet ar religija apskritai apima apčiuopiamus dalykus? Religija apima ne vien apčiuopiamus dalykus, bet ir susijusius su žmonių jausmais ar giliais troškimais, kurių neišmatuosi.

Taip, nes visos apeigos, taisyklės, tvarka ar tradicijos yra ir matomos, ir turi poveikį. Turiu galvoje ne vien krikščionybę, bet ir pirmykštes, ir visas kitas religijas. .......

Ir beveik visos religijos turi ar turėjo tai, kas vadinama mitologija – pasaulį aiškina taip, kaip jos geba. Vienos sako, kad pasaulis išsirito iš kiaušinio, kitos – kad iškilo iš vandens, dar kitos – kad Dievas sukūrė ir t. t. O turėdami šiuolaikinio mokslo duomenis, mes jau lyg ir žinom, kaip viskas buvo iš tikrųjų. Ar galima sakyti, kad mokslas paaiškina, kaip iš tikrųjų buvo?

Ar žmogus tikrai iš molio?

Būtų labai gerai, jeigu galėtume taip sakyti. Dar nėra tiek pasiekta, mums žinoma visatos istorija – tik trylika su trupučiu milijardų metų. Mokslas yra nuolatinis tyrimas, galutinio atsakymo galbūt pageidautume, bet nebūtinai verta jo tikėtis. Kaip buvo su atomu: žodis „atomas“ reiškia „nedalomas“, o dabar jau padalytas į dvidešimt ar trisdešimt dalelių. Nė neminiu neseniai atrastos „juodosios energijos“ ar kitų naujovių. Jei sakau, kad visatą sukūrė Dievas, tuo visai nenurodau, kaip sukūrė. Kita vertus, jei tirdamas nustatau, kad visa, ką ligi šiol pažįstame, prasidėjo nuo Didžiojo Sprogimo, nepaneigia, kad kas nors galėjo tą „mygtuką“ paspausti. .......

Bet Pradžios knygoje yra labai smulkiai aprašyta, kaip Dievas atskyrė dangų ir žemę, o tada perskyrė jūrą ir sausumą, o paskui dar kažką darė. Kuo labiau artėjama prie žmogaus sukūrimo, tuo tiksliau viskas aprašoma, o patį žmogų, žinome, iš molio nulipdė. Nejau turėtume pažodžiui tuo tikėti? Yra žmonių, kurie tiki pažodžiui – tomis šešiomis darbo dienomis ir septintąja poilsio, kad pirma sukūrė tamsą ir šviesą, o tik paskui – Saulę ir Mėnulį. Tai kažin, iš kur ta šviesa, jeigu dar nėra šviesulių? Pradžios knyga nėra aprašymas, kaip viskas iš tikrųjų įvyko, o tik VII a. pr. Kr. žmonių suvokimas apie tai, ką reiškia, kad Dievas sukūrė pasaulį.

Jei sakau, kad visatą sukūrė Dievas, tuo visai nenurodau, kaip sukūrė. Kita vertus, jei tirdamas nustatau, kad visa, ką ligi šiol pažįstame, prasidėjo nuo Didžiojo Sprogimo, nepaneigia, kad kas nors galėjo tą „mygtuką“ paspausti.

.......

Susitikdama su jaunimu, ypač kalbėdama su nereligingais jaunuoliais, pastebėjau, jog jie dažnai įsivaizduoja, kad visi tikintieji nepripažįsta evoliucijos ar Didžiojo Sprogimo teorijų. Kas yra tie žmonės, kurie nori Pradžios knygą skaityti paraidžiui? Per visą žmonijos istoriją būdavo ir yra milijonai žmonių, kurie ir Senąjį, ir Naująjį Testamentą supranta paraidžiui. Bet

mokslas ir pažinimas

net ir tai, kad Šv. Raštą galima skaityti tik pažodžiui – kad vieną dieną sukurta viena, o kitą dieną – kita arba kad tam tik ras įvykis vyko lygiai taip, kaip aprašyta, – jau savaime yra tik prielaida. Juk ir kitais laikais žmonės galėjo netikėti, kad per šešias dienas sukurtas pasaulis. Juk tai – tik būdas papasakoti.

Juk ir kitais laikais žmonės galėjo netikėti, kad per šešias dienas sukurtas pasaulis. Juk tai – tik būdas papasakoti.

Šiaip ar taip, esama daugybės žmonių, kurie tiki pažodžiui, jie apskaičiavo, kad pasaulis sukurtas 4004 m. pr. Kr. Tuomet nebeišeina tikėti senovės istorija, kurią liudija suakmenėjusios kriauklės kalnuose. Tie žmonės visiškai atmeta bet kokį kitokį aiškinimą, bet kokį mėginimą gilintis į anų laikų kultūrą, kalbą ir t. t. Spėčiau, kad iš baimės savo požiūrį ar nuostatą svarstyti, įsitikinimą pasverti. Tokia laikysena sumenkina Dievo vaidmenį, įvaizdį, lyg ir nustato išpažįstamos visagalybės ribas. .......

Gal galėtumėte tiksliau pasakyti: kas tie žmonės, kaip vadinasi jų Bažnyčia, kur jie gyvena, kur jų daugiausia, ar jų yra Lietuvoje? Dažniausiai tai būna, kaip šiais laikais vadiname, kokios nors protestantų šakos, ypač tos, kurios nepripažįsta, kad mūsų tikybos dalį sudaro tai, ką paveldėjome iš ankstesnių laikų. Katalikai tai vadina tradicija. Jiems tikėjimo šaltinis ir tiesa yra tiktai Šv. Raštas, o ne, kaip katalikams, pirmųjų amžių žmonių, kurių pėdomis einame, tikėjimo išraiška. Bet šiaip jau kiekvienoje religinėje bendruomenėje visada pasitaiko žmonių, kurie žiūri paraidžiui, ir visada būna tokių, kurie žiūri plačiau. Tuos raidės žmones priimta vadinti fundamentalistais. Netoliese pakelėje stovi didžiulė reklaminė lenta „Jėzus šventė šeštadienį. Krikščionys turi sekti jo pavyzdžiu“. Žinoma, aš neprieštarauju skirti dvi dieni ilsėtis, bet čia Senojo Įstatymo dėsnis taikomas Prisikėlimo žmonėms.

Ar žmogus tikrai iš molio?

.......

O koks tuomet tų žmonių santykis su mokslininkais? Juk mokslininkai, šiaip ar taip, kaip jau minėjome, taiko metodą, net labai griežtą metodą, jie priversti sukaupti daug įrodymų, negali skelbti abejotinų duomenų, kurių nepatikrino kiti mokslininkai, ir panašiai. Ką tuomet žmonės, paraidžiui tikintys Pradžios knyga, sako mokslininkams? Apie evoliuciją jie sako, kad ji negalėjusi vykti, laikomasi prielaidos, kad Dievas viską sukūrė taip, kaip yra dabar, tokius ir zuikius, ir beždžiones, ir žmogų, ir visa kita lygiai taip, kaip matome šiandien, jokie gyvūnai nesivystė ir nekito. Bet kartu tie žmonės pritaiko mokslo išradimus, pavyzdžiui, vairuoja automobilį ar naudojasi mikrobangų krosnele. Tad mokslą jie pripažįsta, tik ne Šv. Rašto srityje. .......

O toks žmogus galėtų, pavyzdžiui, dovanoti draugei rožę, kurios veislę ne Dievas sukūrė, o žmogus išvedė? Manau, kad taip, nes jam neateitų į galvą, kad čia yra kas nors dirbtinio. .......

Į Šv. Raštą, literatūrą ar istorijos dokumentus galima žiūrėti paraidžiui, be jokių prielaidų, išvadų, kitų aiškinimų. Bet galima pasidomėti, kokia buvo anų laikų kultūra, koks požiūris į pasaulį, kaip tais laikais kiti rašydavo.

Tad ar galima tiesiai šviesiai sakyti, kad tie žmonės klysta ar mąsto nenuosekliai? Nesmagu sakyti, kad klysta, nes tai skamba tarsi koks priekaištas. Į Šv. Raštą, literatūrą ar istorijos dokumentus galima žiūrėti paraidžiui, be jokių prielaidų, išvadų, kitų aiškinimų. Bet galima pasidomėti, kokia buvo anų laikų kultūra, koks požiūris į pasaulį, kaip tais laikais kiti rašydavo – ir tai tinka kalbant ne vien apie Šv. Raštą, bet ir apie visokius istorijos dokumentus. Žmonės, skaitantys paraidžiui, taip pat griežtai taiko visas taisykles ir įstatymus – kada keltis, kada gulti,

mokslas ir pažinimas

Jei gyveni ir mąstai, ieškodamas priežasčių, visada gyveni šiek tiek neužtikrintai. Visada lieka kitų galimybių, kitokių galimų išvadų, kitokių vertinimų.

kada melstis, ką galima valgyti ir ko ne – ir nuo to pasijunta saugiai: žino, kad gyvena, kaip jų Dievas sako ar moko, ir tai nepriklauso nuo to, kaip gilus jų tikėjimas. O jei gyveni ir mąstai, ieškodamas priežasčių, aplinkybių ir t. t., visada gyveni šiek tiek neužtikrintai. Visada lieka kitų galimybių, kitokių galimų išvadų, kitokių vertinimų ir panašiai. Paimkime pavyzdį iš Evangelijos, kur Jėzus sako: „Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę“ (Mk 10, 25). Galima aiškinti, kad čia pajuokauta – kaip gali kupranugaris išlįsti pro adatos ausį? Kiti aiškina, kad „adatos ausimi“ senovėje buvo vadinami siauri vartai miesto sienoje. Ir kitokių esama aiškinimų, nes labai sunku patikėti, jog Jėzus galėjo pajuokauti – taip smarkiai sutirštinti spalvas, kad žmonėms parodytų, kaip sunku žmogui, prisirišusiam prie savo turtų, nesvarbu, kokie jie būtų, įeiti į Dievo karalystę. Paraidžiui skaitydami, randame adatą ir ausį. O ne paraidžiui – galbūt vartai? Galbūt Jėzus juokauja? .......

Štai paaiškinot tą palyginimą: reikia neprisirišti prie savo turtų, kad ir kokie jie būtų. Bet jei skaitytume šią vietą paraidžiui, tikriausiai reikėtų suprasti, kad turimas galvoje būtent materialus turtas – pinigai ir kad tai yra blogas daiktas? Daugybė žmonių, net mano studentai Vilniuje, vis susidarydavo įspūdį, kad krikščionybė ir pats Jėzus Kristus yra prieš turtingus žmones ar prieš turtą. Bet taip nėra. Svarbu tik neprisirišti prie savo turtų, o juk galima prisirišti, net jei turi vos penkis centus. .......

Prisimenu, jūs kažkada pasakojote apie turtingą pirklę šv. Lidiją. Bet mes šiek tiek nukrypome. Taigi, o koks

Ar žmogus tikrai iš molio?

yra Katalikų bažnyčios mokymas apie gamtos mokslus, apie visą mokslinį pažinimą? Norėčiau pabrėžti, jog ir mokslininkai mums sako, kad žmonijos istorijoje toks religijos ir mokslo susipriešinimas kilo tik maždaug per paskutinį šimtmetį. Pavyzdžiui, geologijos mokslo pradininkas pal. Mikalojus Stenonas buvo kunigas, vėliau tapęs vyskupu. Jo atradimas – kriauklių fosilijos – padėjo pamatą evoliucijos teorijai. Arba Gregoras Mendelis, kuris augino pupas ir žirnius ir sukūrė genetikos pradmenis, taip pat buvo kunigas ir vienuolis augustijonas. Pirmykščiai žmonės neskiria mokslo ir religijos, daugybė pirmykščių tautelių turi žmogų, kurį vadintume kunigu ar dvasininku, burtininke ar dvasininke, bet kartu tas žmogus gydo vaistais, o tai – jau medicinos mokslo sritis. Nenorėčiau švaistytis tokiais žodžiais kaip „propaganda“, bet iš dalies šitas susipriešinimas yra šiuolaikinis ir dirbtinai kurstomas, ypač turint ką nors prieš kokią nors religiją ar jos atstovus ir, priešingai, prisidengus religijos vardu, smerkiant mokslininkus ir jų atradimus.

Mokslininkai mums sako, kad žmonijos istorijoje toks religijos ir mokslo susipriešinimas kilo tik maždaug per paskutinį šimtmetį.

.......

O iš kur tada toks susipriešinimas? Juk turėjo įvykti koks nors žmonijos minties raidos lūžis? Taip nutiko ne per vieną dieną, bet pamažu. Šiandien įkyriai vis kartojamos astronomų atradėjų Koperniko ir Galilėjaus istorijos, neva įrodant, kad Bažnyčia ar katalikai yra atsilikę, nes nepripažino, kad Žemė sukasi aplink Saulę. .......

Neatsimenu, kas mane išmokė taip sakyti, bet kai kas nors mėgina įrodinėti, kokia Bažnyčia atsilikusi, ir primena Galilėjų, aš visada sakau – Amerikos nėra, nes prieš 500 metų europiečiai dar nieko apie ją nežinojo. Na, dabar po truputį atsiranda, nes jau šį tą žinome, bet

mokslas ir pažinimas

kadangi aš ten niekada nebuvau, tai iš esmės vis tiek nėra. Neteisinga tokiomis senomis istorijomis vertinti šiuolaikinę Bažnyčią, kuri iš tikrųjų, mano nuomone, yra nuėjusi labai ilgą kelią. Tad ką tiksliai apie mokslą sako šiuolaikinė Katalikų bažnyčia? Koks jos santykis su mokslu šiandien, o ne Galilėjaus laikais? Dabar vienintelis tiesiog Vatikane dirbamas Katalikų bažnyčios mokslinis darbas yra aukščiausios klasės astronomijos observatorijoje. Tai – nedidelis ženklas, kad mokslas jokiu būdu nėra smerkiamas, ir esama daugybės tikinčių katalikų mokslininkų, šimtai katalikiškų universitetų ir panašiai. Labai įdomu, kad Vatikano astronomai dažnai kalbinami apie mokslo sąsajas su religija ir skirtybes. Vis prisimenu Bostono universiteto kolegijos jėzuitus biologą Donaldą Plockų ir fiziką Praną Liuimą – pirmos rūšies atsidavusius mokslininkus, uolius dvasininkus. Visuose dokumentuose ir kalbose sakoma, kad mokslinis metodas turi vieną paskirtį – techninę, ar kaip tiksliau ją įvardijus, o kiti pažinimo būdai – menas ar tikėjimas – turi kitą paskirtį.

Jau greit su klasės draugais švęsime universiteto baigimo auksinę sukaktį. Mano chemijos, fizikos, psichologijos, filosofijos ir teologijos dėstytojai buvo jėzuitai kunigai, daugybę valandų tuos ketverius studijų metus su dviem kunigais chemikais praleidome laboratorijoje. Jokiu mokslininku netapau, bet man buvo gražu ir miela vasarą, kai po sekmadieninių Mišių skautų stovykloje rengiant paskaitėlę apie valgomus augalus ir vaistažoles, augančias prie stovyklavietės, dar užtikome vieną kitą įdomų gyvį ar vabalą. .......

Vadinasi, katalikai nėra tie žmonės, kurie tiki, kad Dievas sukūrė pasaulį per šešias dienas? Jokiu būdu ne. Bet katalikai tiki, kad visa gyvybė kyla iš Dievo, yra Jo iš meilės sukurta.

Ar žmogus tikrai iš molio?

.......

Bet tai nereiškia, kad Jis būtinai turėjo žmogų iš molio nulipdyti? Žinoma, nereiškia. Mes tai suprantame kaip metaforą. Ir visuose dokumentuose, ir kalbose sakoma, kad mokslinis metodas turi vieną paskirtį – techninę, ar kaip tiksliau ją įvardijus, o kiti pažinimo būdai – menas ar tikėjimas – turi kitą paskirtį. .......

Tad Romos katalikų bažnyčia, didžiausia Lietuvoje, pripažįsta, pavyzdžiui, Didžiojo Sprogimo teoriją? Čia reikia truputį patikslinti: teorija nėra įrodyta. Bet Bažnyčia tuo klausimu domisi ir šios teorijos tikrai neatmeta. .......

Bažnyčia Didžiojo Sprogimo teorijos tikrai neatmeta. Evoliucijos teorija irgi pripažįstama, tik manoma, kad Dievas duoda pačią gyvybės „kibirkštį“, bet gyvybė vystosi taip, kaip mokslininkai teigia.

O kaip evoliucijos teorija? Irgi pripažįstama, tik manoma, kad Dievas duoda pačią gyvybės „kibirkštį“, bet gyvybė vystosi taip, kaip mokslininkai teigia. .......

Bet ar yra koks nors tikras to susipriešinimo pagrindas, kur Bažnyčia iš tikrųjų nesutaria su mokslininkais? Manau, tik dėl apimties, dėl to, ką mokslas pajėgus paaiškinti, ypač apie žmonių santykius, žmogaus vidų. Bažnyčia mano, kad žmogus nėra tiktai neuronų tinklas ir skysčių sąveika, bet turi ir dvasią ar sielą – taip vadiname sunkiau apčiuopiamą žmogaus dalį. .......

Dvasia ar siela moksliniam metodui yra visai neprieinama?

mokslas ir pažinimas

Žmogų per skrodimą galima visai supjaustyti, bet sielos nerasi, nes ji yra gyvybės pradas, o ne daiktas.

Maždaug prieš dvidešimt metų imta kalbėti apie neuroteologiją: tradicinės medicinos gydytojai, tyrinėjantys žmogaus smegenis ir nervų sistemą, ėmė ieškoti, kaip ją veikia religija ar dvasingumas. Jie paskelbė „didį atradimą“: jei žmogus gerai nusiteikęs savo ir kitų atžvilgiu, jis greičiau pasveiksta negu nusiminęs ar nuliūdęs žmogus. Mano nuomone, smagu, kad tai galima įrodyti, bet aš jau seniai žinojau, kad nuo žmogaus nuotaikos labai daug kas priklauso. Tas pat tinka ir meditacijai, ir kitokioms dvasingumo praktikoms, turinčioms kažkokį „elektrinį“ poveikį žmogaus smegenims. Šitaip mokslas stengiasi ne tik matuoti ir skaičiuoti, bet ir aiškinti dvasinius dalykus, kurie iš tikrųjų daug lengviau prieinami kitais pažinimo būdais. Kadangi mokslas tyrinėja apraiškas, tai gali tyrinėti ir žmonių dvasingumą, nuotaikas ir pažiūras, kurios nėra visai mechaniškos. Bet galiausiai žmogų per skrodimą galima visai supjaustyti, o sielos nerasi, nes ji yra gyvybės pradas, o ne daiktas. .......

O kaip psichologijos, sociologijos ar antropologijos mokslai, nedarantys skrodimų, netyrinėjantys neuronų, bet nagrinėjantys žmonių elgesį ir bendrabūvį? Vienas iš mokslų, vadinamoji evoliucijos psichologija, man atrodo juokingas, nes sudėtingus žmonių santykius aiškina kokiais nors išgyvenimo mechanizmais, pavyzdžiui, vyrai renkasi tam tikro sudėjimo žmonas, nes toks kūnas „tinkamesnis“ vaikams gimdyti. Iš tikrųjų šiuolaikinėje visuomenėje toks „daiktiškas“ požiūris į žmogaus kūną yra labai smerkiamas, vertinama meilė, draugystė ar bendrystė, turinti kuo mažiau išskaičiavimo ar pragmatizmo. Tokie mokslai sukuria iliuziją, kad nuo šiol jau tiksliai suprasime kokį nors žmonių gyvenimo reiškinį, bet kai įsigilini, paaiškėja, kad kaip tik svarbiausi dalykai į juos ir netelpa.

Ar žmogus tikrai iš molio?

Dainos Čyvas nuotr.

ISBN 978-9986-16-820-1

9 789986 168201

AR ŽMOGUS TIKRAI IŠ MOLIO?

Svarbiausia, kad jaunas žmogus, turėdamas savo nuomonę, mokėtų ją pagrįsti, visada pagarbiai ir mandagiai su tėvais diskutuotų.

Pristatyti t. Antaną Saulaitį SJ nėra paprasta. Kunigas, jėzuitas, labai patyręs sielo-

Tėvą Antaną Saulaitį SJ kalbina Gabrielė Gailiūtė

Darbas ir pareigos

AR ŽMOGUS TIKRAI IŠ MOLIO? Tėvą Antaną Saulaitį SJ kalbina Gabrielė Gailiūtė