Romanas
Iš švedų kalbos vertė Alm A B RA škytė Vilnius, 2023Versta iš: Elisabeth Åsbrink
Övergivenheten
Bokförlaget Polaris, Stockholm, 2020
knygos vertimą parėmė švedijos meno taryba. the cost of this translation was supported by a subsidy from the Swedish Arts Council, gratefully acknowledged.
Bibliografinė informacija pateikiama
lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (lIBIS) portale ibiblioteka.lt.
šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
ISBN 978-609-487-399-7
Copyright © Elisabeth Åsbrink, 2020
By agreement with Hedlund literary Agency and Banke, Goumen & Smirnova literary Agency, Sweden.
© Johan Bergmark, cover image
© Alma Braškytė, vertimas į lietuvių kalbą, 2023
© tadas šaučiulis, viršelio dizainas, 2023
© Shutterstock, viršelio iliustracijos
© BAltO leidybos namai, 2023
GIMIAU PASIRENGUSI BĖGTI. Dar net nesulaukusi tokio amžiaus, kad suprasčiau, kas nutiko, žinojau, kad tai vėl gali įvykti.
Sako, kad Geteborge tą balandžio dieną, kai gimiau Salgrėno ligoninėje, švytėjo saulė. Tėtis, vos mane išvydęs, pavadino Kati, vengriškai. Pagal mano šeimos vidinę logiką gavau anglišką vardą Katherine. Noriu tikėti, kad mane pasitiko šypsenos. Šeimą sudarė mano mama, tėtis ir dvi seserys, dešimčia metų vyresnės, gimusios ankstesnėje mamos santuokoje. Kadangi netrukus ėmiau per dienas ir naktis rėkti iš alkio, nes mama taip efektyviai laikėsi dietos, kad jos kūnas liovėsi gaminti pieną, gavau mišinėlio iš buteliuko.
Pirmuosius šešerius mano vaikystės metus gyvenome keturių kambarių bute „milijono programos“* name Kalebeke, paskui kitame tos programos bute Haningėje ir galiausiai naujos statybos sublokuotame name Hėgerstėno rajone Stokholme. Mūsų kilnojimosi
* Būstų statybos programa, vykdyta Švedijoje 1965–1975 m. (Čia ir toliau – vertėjos pastabos.)
geografija kito lygia greta su tėčio perėjimu iš medicinos studento į gydytojo asistentus, o paskui – pagal jo siekį tapti gydytoju specialistu, bet visi šitie dalykai: adresai, aukštai ir miesto rajonai, kuriuose gyvenome, tėra mažai įdomi informacija, faktų fragmentai, kurie iš tiesų nepasako nieko esminga apie mūsų gyvenimus. Esminė buvo vienatvė. Ji tvyrojo tarp mūsų kaip oro stulpas. Mūsų žingsniai aidėjo, tarsi aplink būtų išklota marmuru. Širdys plakė lyg sudaužytos. Bet tada to dar nežinojau.
Netgi tuomet, kai vienatvė ėmė augti ir užimti vis daugiau vietos, kai ji sakytum išstūmė visus šeimos narius prie sienų, tarsi namo viduje būtų pripūstas oro balionas, nežinojau, iš ko iš tiesų sudaryta ta vienatvė ir kaip būtų galėjęs atrodyti gyvenimas šeimoje be jos.
Mes buvome atskirti vienas nuo kito iš vidaus.
Pradžioje ketinau pavadinti šią knygą tiesiog „Vienatvė“. Tai grožinė literatūra ir todėl visa, kas pasakojama, yra tiesa. Bet taip pat galima ją vadinti šeimos istorija, dokumentiniu romanu ar paprasčiausiai knyga. Mano tikslas buvo pagaliau įvardinti tą šešėlį, kuris lydi mane visą gyvenimą. Norėjau apibrėžti jį, tiesiog suprasti, ir pamažu man paaiškėjo, kad vienatvė yra veikiau simptomas nei pati liga, ji yra pasekmė ir rezultatas, ir todėl turiu knygą pavadinti kitaip.
Vaikystėje mano besiplečiančios vienatvės visatos centras buvo mano motina, Sally. Aš ją dievinau. Mano tėvas ją dievino ir ji išties buvo to verta su savo žaibuojančiomis nuotaikomis, didžiulėmis pilkšvai žaliomis akimis ir itin tamsiais plaukais. Jos veido išraiška
keitėsi kas sekundę, ji skaitė laikraščius, knygas, aptardavo dienos
naujienas, mylėjo operą ir galėjo pratrūkti juoku, kai jai buvo linksma. Kai įžengdavo į kambarį, atmosfera jame pasikeisdavo, įgaudavo centrą. Mano seserys ir aš, žinoma, buvome jos šešėlyje. Bet tai normalu.
Mano motinos vienatvė buvo gerai paslėpta. Iš pirmo žvilgsnio niekas nebūtų nuspėjęs, priešingai. Tai buvo ryškiai spinduliuojanti moteris, dirbanti anglų kalbos mokytoja, turinti daugybę pažįstamų, niekad neatsisakanti pobūvio ar šokių. Tik mes, gyvenantys su ja, žinojom, kad paviršius yra plonytis lyg koralų spalvos nagų lako sluoksnis. Po juo glūdėjo nerimas ir pyktis, pasiruošę pratrūkti. Bet dėl ko tas nerimas, kam tas pyktis?
Man reikėjo suprasti mamos vienatvę, kad suprasčiau savąją.
O kad suprasčiau ją, turėjau suprasti savo močiutę, mamos mamą Ritą.
Tyrimai atvedė mane prie senelio, mamos tėčio. Kas jis buvo, tasai, kurio man neteko pažinti?
Kartais galvoju apie vieną atsikartojantį vaikystės įvykį, spėju, kad tokie ir vadinami vaikystės prisiminimais. Mano mama deserto kepdavo trupininį pyragą ir patiekdavo jį su vaniliniu padažu, pagamintu iš Bird’s custard powder. Saldžiai kvepiantys milteliai buvo parduodami skardiniame indelyje, nudažytame ryškiai mėlyna, skaisčiai raudona ir rėkiančia geltona spalvomis. Viena vertus, labai mėgau vanilinį padažą, kita vertus, pati skardinė kėlė pasibjaurėjimą, tokia buvo atgrasi.
Vanilinius miltelius išplakdavo pašildytame piene, atvėsindavo ir paskui patiekdavo su centimetro storumo plėvele, tarsi kokia vaško atspaudo glazūra ant švelnaus šviesiai gelsvo padažo. Dėl kąsnelio tos blizgančios standžios plėvės tarp mūsų kildavo varžybos – mano mamos, mano seserų ir mano. Teisingumas tapdavo svarbiau už viską. Pasigirsdavo pakelti balsai. Kažkam tekdavo eiti iki virtuvės stalčiaus ir atnešti aštrų peilį. Vanilinė plėvė būdavo rūpestingai supjaustoma gabalais ir kaip ypatingas skanėstas padedama ant kiekvienos lėkštelės. Seserys užsipuldavo viena kitą pasigviešus geriausią dalį. Gavusioji mažiausią porciją puldavo į ašaras. Mama supykdavo. Skardinė
ryškiai švytėdavo lyg prasiveržęs įniršis. Tik sulaukusi dešimties susivokiau, kad man ta plėvė šleikšti, ir perėmiau stebėtojos vaidmenį.
Pavadinau knygą „Apleistumu“.
Pasauliai subyra. Visa, kas vientisa, išsprogsta. Tai netikslūs teiginiai, tokie platūs ir apibendrinti, kad žodžiai vargiai tepajėgia ką nors reikšti, aš tai suprantu. Rašytojas turi būti konkretus ir tikslus. Ir vis dėlto renkuosi šiuos teiginius kaip atspirties tašką – todėl, kad jie teisingi. Taip įvyko, kad kasdienybė buvo išsprogdinta, kad liko tik aštrios gyvenimo skeveldros, šaudmenys, skrodžiantys kiaurai kartas. Kalnų kaimelyje Ispanijoje. Perpildytame Osmanų imperijos mieste. Daugiabutyje Budapešte. Tyliame priemiesčio name Londone. Penkių asmenų šeimoje su katinu Stokholme. Vienas sprogimas susijęs su kitu, jie veda ligi manęs, o aš gimiau pasirengusi bėgti.
Todėl rašau.
Pusę šeštos ryto 1949-ųjų gruodžio pirmąją Rita suvokia, kad klydo. Jai tas nepatinka. Ji žino, kad viskas pasikeitė, tačiau iš tiesų niekas nepasidarė kitaip. Ir šitai jai nepatinka. Ji nenorėjo prabusti, bet naktis nuo jos pasitraukė. Šilto oro srovelės pakėlė ją iš sapnų į pilkšvai ūkanotą dienos šviesą, įsiveržusią pro plyšį tarp užuolaidų ir sienos. Ji stengėsi išsaugoti tamsą neatmerkdama akių. Ji norėjo laikyti naktį savyje, būti jos savininke ir jai priklausyti, tarsi naktis būtų kūdikis, kuris juk sykiu priklauso motinai ir pats visiškai ją pasisavina. Ir kartu norėjo pati būti kūdikiu, apglobtu nakties, apsaugotu, nugrimzdusiu ir pradingusiu joje. Bet ir šį rytą tai buvo taip pat neįmanoma, kaip visus kitus. Kas gali laikyti nelaisvėje naktį? Laukė plačiai atsivėrusi diena. Rita tai žinojo, nors tebegulėjo užmerktom akim savo lovoje namuose Greindž Parko prospekte 37, šiauriniame Londone. Ką tik gatve pravažiavo pieną išvežiojantis automobilis, kaip paprastai sustodamas prie kiekvieno namo, kad pristatytų savo baltą krovinį, ir per miegus ji girdėjo jaukų stiklo butelių tarškėjimą.
Galbūt pokytis iš snūduriavimo į būdravimą tetrunka pusę sekundės. Bet vis tiek jauti jį kaip varginantį kėlimąsi, daugybės mylių ilgumo. Turi užgesti sapnų kaleidoskopas, ryškiaspalviai grūdeliai, sudarantys vieną paveikslą po kito, turi ištirpti, laisvai plaukiančius įspūdžius turi pakeisti laiko skaičiavimas ir veiksmų tvarka. Naktį sudaro kitokie kambariai nei tikrieji, kuriais pražingsniuoja pavidalai, visad pakeliui į kažkur. Savo sapnuose Rita dažnai stoviniuoja prie lango ir žvelgia į sodrius kviečių laukus arba obelų sodus, apsunkusius nuo vaisių. Gausa kitapus lango atrodo nepasiekiama, bet ji vis tiek jaučiasi paguosta. Atsitinka, kad ją aplanko nuskendęs brolis Emilis, tarytum, vargšas, nežinotų, kad jau keturiasdešimt metų kaip yra miręs. Jis atrodo liūdnas net ir tada, kai šypsosi. Kartais ji paima ir laiko jį už rankos. Šitaip jie gauna valandžiukę
pabūti kartu, santūriai vienas kitam šypsotis neištardami nė žodžio.
Rita mėgsta nakties nepaaiškinamumą. Būna, kad ir būdraudama ji trokšta pasinerti į didžiulę šviesiai žalios žolės pievą, malonų jos šnaresį. Ji svajoja apie tai, apie giesmę iš kviečių lauko.
Nors akys dar buvo užmerktos, Rita žinojo, kad vyras guli lovoje šalimais, ir iš jo kvėpavimo girdėjo, kad dar miega, apsuptas sapnų vaizdinių, apšviestų kitos šviesos ir apgyvendintų kitais pavidalais negu josios. Jis gulėjo gal už dvidešimties centimetrų, tačiau atstumas tarp jų jau seniai tapo neišmatuojamas. Mes esam pakankamai arti, kad nepakliūtume į vienas kito regos lauką, pagalvojo ji. Tai jai puikiai tiko.
Galiausiai ji paleido naktį. Atsisėdo, užsidėjo akinius ir konstatavo, kad pasaulis atrodo toks pat, koks buvo, kai paliko jį iš vakaro.
Veidrodžio staliukas tebestovėjo kampe. Jos plaukų šepetys gulėjo prie nespalvoto stiklo indelio su dangteliu, kur ji laikė rakčiuką
miegamojo laikrodžiui užvesti ir blyškiai rausvą perlą iš sutrūkusio
vėrinio. Indelis mirguliavo silpnoje ryto šviesoje. Ant dangtelio buvo išgraviruotas piestu stovintis žirgas ir padarytas griovelis, į kurį Rita pasidėdavo cigaretę, kai šukuodavosi plaukus. Komoda su šešiais stalčiais stovėjo palei vieną sieną, drabužių spinta palei kitą. Abipus lovos rymojo naktiniai staliukai su nugertom vandens stiklinėm. Rytas buvo toks pats, koks ir prieš tai buvęs, visai toks, kokio ji ir norėjo. Diena turi būti stabili. Visa turi išlikti. Rita įsispyrė į šlepetes, užsimetė chalatą ir praskleidė storai pamuštas užuolaidas. Lauke debesys
buvo nusileidę iki pat namų stogų taip, kad plytų spalvos priemiestis atrodė išsiliejęs ir neryškus. Tarsi dulkės, pagalvojo ji, pasaulį reikia nuvalyti šluoste, kad sužvilgėtų. Kitkas regėjosi kaip paprastai. Namai priešais stūksojo išdidūs su savo laiptais, kylančiais nuo šaligatvio, ir baltai dažytais lietvamzdžiais, kaimynų šeima neseniai sukaupė
lėšų automobiliui, Morris Minor, ir šeimos tėvas pastatydavo jį kas vakarą tiksliai toje pačioje vietoje prie savo vartelių, kad niekas nesuabejotų, kas automobilio savininkas. Ten mašina stovėjo ir šįryt, blizgantis tamsiai mėlynas lakas nusėtas miglos lašelių.
Taigi, 1949-ųjų gruodžio pirmoji, ir Rita kaip paprastai stovi prie miegamojo lango savo namo antrajame aukšte ir žvelgia į gatvę su jos nepajudinamai suporuotais namais ir žalumos plyšeliais tarp jų. Ji pastebi, kaip migla ištirpdo ribą tarp plytų ir medžių, paversdama priemiestį susiliejančiomis spalvų dėmėmis, ir būtent šią akimirką ji supranta, kad klydo. Diena gal ir atrodo tokia kaip visos kitos, rytas apsimeta tapačiu su praėjusiu ir daugybe rytų lig šiol, bet tai yra iliuzija.
Ar dabar tu patenkinta? – paklausė jis, kai jie traukė švęsti į Ye Olde
Cherry Tree. Rita suprato, kad jis nenori pradėti dar vieno barnio,
bet pyktis surakino jai burną ir sukaustė mintis taip, kad buvo neįmanoma atsiliepti. Ji linktelėjo, kad nesugadintų momento, susitvardė ir jam neatsakė, tik ne šią dieną, ne tada, kai galiausiai jie tai atliko. Bet ji vengė jo žvilgsnio.
Tai juk įvyko. Pirmiausia jie užsisakė laiką. Jis paskambino savo broliui pranešti, kad neateis į kontorą, jie šventiškai apsirengė ir pavažiavo tris stoteles autobusu iki Enfildo.
Bet visa tai sunku įsisąmoninti, galvoja Rita. Ne todėl, kad tai būtų itin didinga, fantastiška ir laiminga, laimingiausia diena jos gyvenime, nieko panašaus, o todėl, kad tai atrodė trivialu ir proziška, mažiausiai dramatiška, ką gali kartu padaryti du žmonės. Taip kasdieniška, kad smegenys nenorėjo priimti įvykio ir išsaugoti kaip prisiminimo. Bet tai vis dėlto įvyko, tai įvyko vakar. Jie netgi gavo
įrodymą, paženklintą rajono administracijos biuro antspaudu, bet vokas guli neatvertas kartu su neapmokėtom sąskaitom prieškambaryje. Ar ji dabar laiminga, klausia savęs, stovėdama ir žvelgdama
į išsiliejusių spalvų gatvę, gruodžio paletę, sudarytą iš plytų raudonio, žiemiškos žalumos ir ryto ūkanos pilkumo. Ar dabar tu patenkinta, garsiai ištaria sau pačiai, o jis tebemiega ir todėl negirdi jos atsakymo.
Migla išsisklaido jai bežiūrint, debesys traukiasi atgal į dangų ar kur ten debesims dera grįžti, tarsi būtų staiga pavargę daryti žmonių gyvenimą neryškų. Ji nepasiilgo dienos, bet diena jos laukia. Nepasiilgo darbų, bet turės juos atlikti. Nepasiilgo tvarkingo nuoseklumo, bet paklūsta. Tos gerai pažįstamos mintys, užplūstančios ir nutolstančios, yra jos tikrieji namai. Nors ir monotoniškos, jos suteikia jai saugų džiaugsmą, panašų į pasitenkinimą, kokį jaučia keliauninkas, stovintis perone ir žinantis, kad traukinys atvyks pagal tvarkaraštį.
Nes juk tai irgi džiaugsmas? – mąsto Rita. Ne fejerverkais trykštanti euforija ar konfeti žarstantis karas-baigėsi-siautulys, bet ramus, kontroliuojamas džiugesys, kylantis iš fakto, kad pasaulis atrodo esąs patikimas. Tikrovė neatremiamai paneigia jos nepasitikėjimą, ir būtent šitas džiaugsmas jai ypač patinka. Ne viskas yra šampanas ir torto glajus, svarsto ji. Ačiūdie.
Keletas lapų nukrenta nuo ąžuolo kitoje gatvės pusėje. Rita mato juos krentant, ir ji pati, ji irgi krenta – į sekančią paslaptį. To, kas vakar nutiko, negalima atskleisti. Tai privalo likti sandariai uždaryta tyloje visą likusį jų gyvenimą, ji to reikalauja, to reikalauja jos gėda. Jis privalo prisiekti niekam nė žodžiu neprasitarti, niekados. Niekas neturi sužinoti, kad jie galiausiai tai padarė, nes tada paaiškėtų, kad tai nebuvo padaryta anksčiau. Niekas nebūna, kaip tikiesi, galvoja
Rita. Netgi vestuvės.
Ji leidžiasi laiptais, lentos slopiai girgžda po vyno spalvos kilimu, žemyn į virtuvę. Už virtuvės durų miaukdamas stypso katinas. Rita praveria duris ir gyvūnas įsmunka vidun nelyg raudonas vėjo gūsis, įsižeidęs, kad gavo laukti. Rita prisidega cigaretę ir žengia įsinešti laikraščio ir pieno butelių. Ji plačiai praveria laukujes duris, ir žvarbus rytas bloškiasi jai į veidą lyg vandens purslai nuo didžiulės bangos, įsibruka į namą ir išretina nakties orą, alsiai prikvėpuotą trijų miegančių žmonių. Valandžiukę taip ir stovi su cigarete lūpų kamputyje, ir stebi gatvę. Dabar oras išsigiedrijęs ir visiškai nutilęs.
Tikroji oro užduotis gyvenime, pagalvoja Rita, yra leistis būti skrodžiamam paukščių.
Ji žvelgia į kaimynų sodus, kai kuriuose plastmasinės gėlės ir ryškiaspalviai sodo nykštukai pagal naujausią madą, kituose kruopščiai apkarpyti ir suformuoti buksmedžiai. Stebi savo pačios front garden
su hortenzijų krūmais. Gėlių žiedai užsispyrę styro, tarsi nepripažintų žiemos, žinoma, išblukę, trapūs lyg popierius, bet vis tiek apvalūs it kamuoliai ir visiškai išsiskleidę. Niekas neturi tokių hortenzijų, kaip Ritos, tokių tankių ir tiek daug. Pradžioj mėlynų, sodriai rožinių, blyškiai rausvų ir šalto atspalvio violetinių – paskui gelstančių, džiūstančių, vis panašesnių į užrašus po sapnų nakties. Vasarą hortenzijų krūmai pasipila per mūrinę tvorą link šaligatvio, ir kai praeiviai trumpomis rankovėmis, šakelės brėžia plonyčius baltus rėželius ant jų rankų. Būna, kad kuris nors kaimynas pasiskundžia, tada Rita klausosi, linkčioja ir supranta, bet niekad nenukarpo savo hortenzijų.
Ji nori viską pamatyti šį rytą, kai pasaulis, regis, yra toks, kaip įprasta, bet iš tiesų niekas nėra kaip buvę: sraigės, šliaužiančios akmenine siena, gelsva rožė prie pat vartelių, vis dar sukraunanti pavienius šviežius pumpurus, ir vabzdžiai, plūduriuojantys lietaus statinės vandens paviršiuje, siauri juodi mirties brūkšneliai perregimais sparnais.
Aš turtinga, galvoja ji. Tylūs stūkso ąžuolai, pienas stiklinėje palieka baltą plėvelę, o erškėtžvirbliai šnarena po krūmokšniais. Mano sode auga hortenzijos, jos užlieja pasaulį savo žaluma. Der Herr ist mein Hirte; mir wird nichts mangeln. Man nieko nestinga, mąsto ji. Nieko nestinga, išskyrus viena, bet aš nežinau, kas tai yra.
Cigaretės dūmas kyla į dangų. Tamsa manyje irgi savotiška laimė, svarsto Rita ir labai trumpą akimirką patiki, kad tai tiesa.
Dabar jau ir jis pabudo ir atsikėlė, jos vyras. Rita girdi, kaip vamzdžiais teka vanduo, ir žino, kad jis prileidžia kriauklę lygiomis dalimis iš šilto vandens čiaupo ir šalto ir paskui metodiškai nusiprausia, nuo galvos iki pėdų, kiekvieną rytą taip pat: kasdienybės kasdieniškumas,
įprastumo įprastybė. Ji girdi tuos pačius garsus jau du dešimtmečius. Cigaretė susmilko. Reikėtų eiti vidun, bet ji dar laiko laukujes duris praviras. O, kad mama mane matytų, pagalvoja Rita. Mano vartelius ir sodą, mano laukujes duris ir holą su telefono staleliu, mano svetainę, kiliminę dangą, valgomąjį ir virtuvę, tris miegamuosius ir vonią. Jai reikėtų pamatyti elektrinį židinį su malkomis, švytinčiomis oranžine spalva, tarsi jų ugnis būtų tikra, ir pamatyti pianiną, kuriuo mergaitės skambina savo muzikinius pratimus. Pamatyti išgaubtą sieninį veidrodį auksiniuose rėmuose, kuris rodo pasaulį daug didesnį ir apvalesnį, nei iš tiesų yra. Jeigu mama būtų galėjus tai pamatyti, ji žinotų, kad visa nebuvo veltui. Ritos gyvenimas Greindž Parko prospekto 37 name yra galutinis aukojimųsi tikslas. Aš radausi iš pastangos, mąsto Rita. Pastanga yra mano ištakos.
Užuot grįžusi į virtuvę ruošti pusryčių, ji pasiima grėblį ir ima grėbstyti nukritusius lapus iš po hortenzijų. Tik penkias minutes, galvoja ji, tik labai neilgai. Netikėtai ji pasijunta lyg vagis ir tai ją pralinksmina. Ji vagia iš savo dienotvarkės, iš savo pačios pareigos, gyvenimo stuburo, bet šiandien ji nenori stovėti tiesia nugara ir vykdyti pareigą, tiesiog nenori. Paprasčiausiai. Ji yra Robinas Hudas penkioms minutėms, ji atima iš žiemos ryto ir atiduoda sau pačiai. Be to, Ritai patinka pojūtis, kai geležinis grėblys dreskia drėgną
žemę, smulkių akmenėlių ir sausų lapų traškėjimas, ji mėgaujasi mechaniniu judesiu, kurio reikalauja darbas, pačiu kartojimusi, kuris išlaisvina mintis, nes kūnas užsiėmęs kitkuo.
Ji prisimena savo motiną su didesniu švelnumu dabar, kai ši jau seniai mirusi. Bet su Ritos paslaptim, gėda, motina niekada būtų nesusitaikiusi. Tikra tėvo dukra, būtų pasakiusi Emilija. Tai visad
