Page 1


Gediminas Kulikauskas


Įžanga

(sveiki atvykę į palėpę)

Užlipęs į palėpę mažiausiai tikiesi rasti nuobodžią vienodai sunumeruotų daiktų eilę (rūpestingai išdėstytą chronologine tvarka). To nebus ir čia – daugelį šioje popierinėje „palėpėje“ suverstų straipsnių, kaip ir dera, jau kiek padengė dulkės, o kai kurie jų galbūt ir apskritai nematę dienos šviesos. Tarp tokio chaoso visada ir smagiausia knistis keistenybių ir retenybių mėgėjui, ištraukiant į dienos šviesą tai tą, tai aną. Taip, čia šiokia tokia kūrybinė betvarkė, smagi mišrainė, pagaminta iš žurnale „Verslo klasė“ (ir kitur) mano publikuotų straipsnių apie smetoninės Lietuvos įdomybes. Tačiau jie tesudaro gal pusę medžiagos, tad skaitytojui nereikėtų manyti, jog pakišau antro šviežumo „kramtoškę“. Mat turiu tokią bėdą – jau kai įsivažiuoju, straipsnis „išpampsta“ į perpus ar du kartus didesnį, nei reikia leidiniui. Šiuo atžvilgiu esu redaktorių košmaras (ir leidyklų draugas). 5


Parinkdamas temas visai nesistengiau dirbtinai sujungti (o ir ar būtų pavykę?) Nepriklausomybės kovų aušros su apelsinų vartojimo ypatumais smetoninėje Lietuvoje. Arba lobių ieškojimo įdomybių su dujokaukių pirkimo manija. Juk mišrainė. Todėl pernelyg nekreipkite dėmesio ir į šios knygos pavadinimą. Galų gale, kaip pavadinsi, taip nepagadinsi, sakydavo mano amžinatilsį babytė. Šis posakis aiškiai iš anų, smetoninių laikų, kai daikto kokybė dar buvo svarbiau už skambų reklaminį šūkį ar blizgią etiketę. Kodėl toji Lietuva tik „šiek tiek“ kita?

6


Mat kontūrai lyg ir panašūs, forma irgi kažką primena, bet turinys ne tas, žmonės kiti. Tai savotiška „alternatyvioji istorija“, švystelinti prožektoriumi į tamsią tarpukario palėpę, ir visai ne į tuos nublizgintus kampelius, prie kurių esame pratę vartydami „oficiozą“. Čia visai kiti (iš Saksonijos) savanoriai, lemiamu momentu apgynę Kauną ir bundančią Lietuvą nuo bolševikų pulkų. Visai kitaip (traukiniu) iš Lietuvos darda Smetona (brydis per upelį dar tolimoje ateityje). Kita vertus, toje Lietuvoje jau skalbta „Persil“ skalbimo milteliais ir naudota „Nivea“ kosmetika. Bet vėl – vardas „Nokia“ tereiškė (neblogų) guminių kaliošų rūšį, o paprašius parduoti kilogramą apelsinų pardavėjas galėjo ir pirštą ties smilkiniu pasukioti – ar įpirksi, žmogeli?.. Tačiau jei jau ką pirksi, kiek besidairytum, ant prekių nerasi užrašytos kainos, o paklausus, pardavėjas tik gudriai prisimerks: „Ui, o kiek duosi?“ Jei susinervinęs panorėtum „užsitraukti“ cigaretę – čia reikės tenkintis tuo, ką ant prekystalio tėkštels tas pats prekeiva, pats papirosų, šiukštu, neišsirinksi. Kita vertus, kiekvienas ūkininkas maloniai išties savo gamybos tabako suktinę patardamas nedūmyti „sindikatinių samanų“, nebent pinigai „kišenius“ plėšo. Nors prieš prisidegant cigaretę žiebtuvėliu dar reikėtų gerai apsidairyti – rizikuoji gauti nemenką baudą, mat tikrai neturėsi pasakiškus pinigus kainuojančio leidimo žiebtuvėliui. Na, nebent tas pats ūkininkas draugiškai išties skiltuvinę-titnaginę „žagažilką“. Beje, irgi nelegalią. Troškina? Buteliuką alaus? Viso labo 10 litų. Juk mūsų, lietuviškas (ne koks čekiškas birzgalas, kurį gali įsigyti du kartus pigiau). 7


Manau, jau supratote, ką rasite šios knygos puslapiuose. Tad ją pirmiausia kviečiu atsiversti tuos, kurie labiau mėgsta brūzgynus nei išmintus takus, kuriems mielesnis apžėlęs užmirštas lauko keliukas, o ne nuvažinėtas lygių stereotipų vieškelis. Kurie bodisi „oficiozu“ ir geba žavėtis kasdienybės smulkmenomis. Kodėl tarpukario Lietuvoje neegzistavo cigarečių kontrabanda, bet „šmugelnikai“ net pasipūškuodami vilko per sieną spiritą, apelsinus ir mieles? Kaip mūsų seneliai išgyveno krizę, žiūrėjo į valdininkus ir ką galvojo apie... žąsis? Ne, ne apie šešias su šešiais žąsyčiais, o apie tą didžiulę gagenančią 600-tūkstantinę armiją, kurią 1934 m. teko suvalgyti (nusipirkus už savo pinigus). Pabūkime arčiau žemės – man kur kas įdomiau, kiek „štukų“ apelsinų galėjo už vidutinę algą nusipirkti eilinis smetonmečio valdininkas, nei šimtąjį kartą narplioti Vasario 16-osios akto subtilybes. Tikiuosi, įdomiau ir jums. P. S. Baigdamas pradžios žodį niekaip negaliu pamiršti visų, padėjusių surinkti medžiagą, geranoriškai bendravusių ir bendradarbiavusių, padėjusių su iliustracijomis, pakentusių amžinai prie kompiuterio lindėjusį vyrą ir t. t. Todėl dėkoju: Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriui (už galimybę susipažinti su tarpukario periodikos pasauliu iš labai arti), Eimantui Valevičiui (už fotografijas), 8


Antanui Motuzui (antikvarui, turinčiam bene didžiausią smetoninių nuotraukų kolekciją Kaune), Adomui Miliauskui (kolekcionieriui, sukaupusiam nemažai tikrų tarpukario pasaulio fotografijos perlų), Alvydui Surbliui (už puikias tarpukario karikatūras iš Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retų spaudinių skyriaus ekspozicijos), Aurelijui Katkevičiui (kurio dėka po ilgesnės pertraukos apskritai pradėjau keverzoti tekstus istorine tematika), Stanislovui Sajauskui (už pagalbą rengiant tekstą apie tarpukario Lietuvos lobių ieškotojus ir iliustracijas), Kiprui Paldauskui (padėjusiam atrasti itin vertingus Alfonso Nevardausko atsiminimus), Linai Kulikauskienei (su begaline kantrybe laikiusiai beveik visus keturis namų kampus), Tėveliui, Povilui Kulikauskui (už atsiminimus apie naminio tabako auginimą), Epaveldui (neįtikėtinam skaitmeninės informacijos apie Lietuvos istoriją lobynui), Lietuvos muitinės muziejui, už medžiagą apie kovą su kontrabanda tarpukario Lietuvoje, Istorikui Vytautui Jokubauskui, už atskleistą vertingą informaciją apie smetoninės Lietuvos kariuomenės operatyvinius planus, Močiutei, Zofijai Šaulienei, iš Mažintų kaimo (irgi už vertingus atsiminimus apie naminį tabaką). Ir visiems kitiems, kurių daugelį tikriausiai pamiršau paminėti. Visiems seniems geriems draugams iš livejournal, g+, facebooko ir kitų interneto vietovių, padėjusių patarimais, kritika, me9


džiaga ir geru žodžiu, kai retsykiais mesteldavau ten smetoniškų įdomybių gabalaitį. Taip pat savo Canon EOS 450D ir CanonScan 5600F aparatams, garbingai atlaikiusiems tarpukario periodikos ir fotografijų tvaną. Ir pagaliau – leidyklai „Obuolys“, pirmajai iš leidyklų, pasiūliusiai ir pasisiūliusiai išleisti mano tekstų knygą. Ačiū Jums. Gediminas


Lietuvos NepriklausomybÄ—s samdiniai


1 Bolševikų įsiveržimas

Vokiečių karininkai daugelį jų nesivaržydami vadino „paskutinės rūšies valkatomis“. O Kauną 1919 m. žiemą supusių bolševikų žvalgyba šiuos priešininkus apibūdino kaip „berniūkščius, jauniau devyniolikos... trokštančius lengvų pergalių...“ Tačiau būtent šie savanoriai tomis dienomis apgynė Lietuvos Nepriklausomybę. Už 12 markių per dieną.

Priešakyje stoviu aš „Karo mes su niekuo nevedam... – 1918 m. lapkričio 14 d. pareiškė profesorius Augustinas Voldemaras, vos prieš kelias dienas tapęs pirmosios Lietuvos vyriausybės vadovu. – Taigi didelių spėkų rubežiams sergėti mums ir nereiks.“ A. Voldemaras nežinojo, kad ši neapdairi frazė ir po daugelio metų bus cituojama, kaip jo vyriausybės naivumo ir nesugebėjimo 13


organizuoti krašto gynybą iliustracija. Ministras pirmininkas apskritai nebuvo idealus, anot amerikiečių istoriko Alfredo E. Senno, Augustinas, „...savo nelaimei, turėjo keistą įprotį prieštarauti žmonėms. Tai kartu su egoizmu ir ūmiu būdu apsunkino jo politinę karjerą.“ Kaip ir dauguma, A. Voldemaras aiškiai tikėjosi, kad krašto apsauga (bent kurį laiką) pasirūpins Pirmojo pasaulinio karo metu Lietuvą ir gerą dalį Rusijos okupavę vokiečiai.

A. Voldemaras, ūmiu būdu garsėjęs pirmosios atkurtos Lietuvos vyriausybės vadovas ir krašto apsaugos ministras. Vikipedija.

Pastarieji, kad ir pralaimėję minėtą karą, Kompjeno paliaubų 12-uoju punktu įsipareigojo ginti Baltijos valstybes, kol šios suorganizuos savo kariuomenę. Tačiau X-osios armijos (kuri turėjo ginti Lietuvą) vadas, generolas Erichas von Falkenhaynas, aiškiai matė, jog jo kariuomenė krinka. Revoliucinių nuotaikų apimti „persenę atsarginiai“ veržėsi namo, tad 1918 m. rudenį vokiečiai ėmė trauktis. O jiems įkandin, laikydamiesi pagarbaus keliolikos kilometrų atstumo, slinko bolševikai. 14


Tuomet E. von Falkenhaynas sumanė išlaikyti frontą, reorganizavęs byrančius reguliariuosius dalinius į savotišką samdinių-savanorių kariuomenę. Šią ketino sukurti iš X-osios armijos likučių (46-osios saksų landvero divizijos) ir Saksonijoje užverbuotų savanorių. Todėl 1918 m. gruodžio pradžioje į Dresdeną (Saksonijos sostinę) su pilnais maišais atsišaukimų išvyko X-osios armijos karininkai verbuotojai. Atsišaukimuose skelbta, jog visi norintys „pamatyti svetimų

Pavargę nuo karo – vokiečių XIX-ojo armijos korpuso kariai apkasuose, kažkur Rytų fronte, 1916 m. rugsėjis. Fotografija iš Bretto (drakegoodman) kolekcijos, Australija.

kraštų“ ir gerai uždirbti „eidami nesunkią tarnybą“ Rytų fronte, kviečiami stoti į savanorių armijos gretas. Lietuvos tautinė valdžia menkai nutuokė apie vokiečių problemas, bet suodė ore tvyrančią netikrumo atmosferą. A. Voldemaras posėdžiuose raminančiai murmėjo, kad vokiečiai, matyt, sulaikys bolševikus ties „senąja apkasų linija“ (t. y. Rytų Lietuvoje), kur „vielų pinklės sveikos ir žmonės pereiti negali“. Čia imdavosi nuogąstauti, kaip reikėsią „varyti mūšius“, jei vokiečiai vis dėlto sumanytų Vilniaus 15


Garsusis prūsų generolas E. von Falkenhaynas, Vokietijos karo ministras (1913), kruvinojo Verdeno mūšio iniciatorius (1916), vėliau Rytų fronte vadovavęs X-ajai vokiečių armijai. Alberto Meyerio fotografija, 1913 m., Vikipedija.

16


Nesušals – saksų 47-osios rezervinės divizijos karys Rytų fronte, Rusijoje, apsirengęs specialiais, ant uniformos dėvimais kailiniais (Petzmantel – juos išduodavo šaltesnėse klimato zonose kovojantiems kariams). Būtent iš tokių saksų dalinių po poros metų Lietuvos gynybai generolas E. von Falkenhaynas ėmė formuoti savanorių kariuomenę. 1916 m. ruduo. Fotografija iš Bretto (drakegoodman) kolekcijos, Australija. 17


X-osios armijos 46-osios saksų landvero divizijos (101-ojo pulko) karys. Pastaroji divizija tapo pagrindu vokiečių generolui E. von Falkenhaynui kuriant nedidelę savanorių kariuomenę. Šioji, tikėtasi, sugebės sulaikyti Rytprūsių link besiveržiančius bolševikus. Fotografija iš Joe Robinson (JAV) kolekcijos. 18


neginti. Ir pateikdavo gana originalių gynybos būdų (turint omeny, kad lietuviškos aviacijos dar net užuomazgų nebuvo): „Reikia gintis iš oro. Iš oro stovime prieš bolševizmo pavojų.“ A. Voldemaras nepasitikėjo vokiečiais (bet nesugebėjo sustiprinti ryšių su Antante), įtartini jam atrodė ir lenkai. Ką ten – ir iš savos kariuomenės „gali būti pavojaus“, jei tik apie kiekvieną pretendentą į kareivius nebus surinkta žinių, todėl atrinkti ir kovai išmankštinti dera vien patikimiausius. Be abejo, žinant tolesnius įvykius lengva peikti ministro pirmininko netoliaregiškumą. Bet, kita vertus, eilinio žmogaus silpnybės neatleistinos vyriausybės vadovo ir krašto apsaugos ministro pareigų naštą prisiėmusiam žmogui... O čia dar Vokietijoje trinktelėjo lapkričio revoliucija, sosto atsisakė kaizeris, prasidėjo „spartakininkų“ maištai... Ir visi tarytum „nu-

Vokiečių kariai įrenginėja pozicijas Rytų Lietuvoje. Ministras pirmininkas A. Voldemaras 1918 m. rudenį labai tikėjosi, kad vokiečiai sulaikys bolševikus ties šia „senąja apkasų linija“. Fotografija iš knygos autoriaus kolekcijos. 19


1918 m. lapkričio revoliucija Vokietijoje – sukilusių jūreivių ir kareivių pilnas sunkvežimis važiuoja pro Brandenburgo vartus Berlyne. Fotografija iš Deutsches Bundesarchiv (Vikipedija).

trūko nuo grandinės“. Rusų bolševikai suprato, kad geresnės progos „revoliucijos eksportui“ į besuliepsnojančią Vokietiją nebus. Kraugeriškasis sovietų karo komisaras Levas Trockis pareiškė, kad Lietuva ir Lenkija tikrai netaps „kinų siena“ tarp sovietų Rusijos ir Vokietijos. Tad Vakarų link, paskui nuo Gomelio–Polocko linijos pradėjusius trauktis vokiečius, tučtuojau pajudėjo pora bolševikų armijų. Viena jų vadinosi Latvijos armija, kuri taikėsi ne tik į kaimynus latvius, bet kairiuoju sparnu (vadinaBolševikų kariai 1918 m. žiemą. Tų mąja Internacionaline divizija) užmetų pabaigoje jie jau buvo įkėlę koją į griebė ir Šiaurės Lietuvą, Žemaitiją. Lietuvą. Vikipedija. 20


Greičiau namo – baigiantis 1918 m. krinkantys ir revoliucinių nuotaikų apimti vokiečių X-osios armijos kareiviai skubėjo trauktis, spjovę į vadovybės įsipareigojimus ginti Baltijos valstybes nuo bolševikų. J. Šiliečio (Jaroslavo Rimkaus) karikatūra, 1922 m.

„Pasitraukdami vokiečiai atidarė rytų frontą ir užkvietė rusų bolševikus užimti Lietuvą...“ – piktai ir paprastai 1918 m. rudens situaciją savo karikatūrų albume (1922) aprašė J. Šilietis (Jaroslavas Rimkus), 1922 m.

Antroji, Vakarų armija, link Vilniaus ir Kauno pasiuntė Pskovo diviziją, remiamą piečiau puolusios 17-osios bolševikų divizijos. Nesiveldami į mūšius su vokiečiais, bolševikai tiesiog slinko šiems iš paskos, skelbdamiesi einą „...išlaisvinti Estiją, Latviją, Lietuvą, Baltarusiją ir Ukrainą iš vokiečių okupacijos“. Nenutuokdami, kad jų jau ateina „išvaduoti“, A. Voldemaro vyriausybės ir Lietuvos Valstybės Tarybos Prezidiumo nariai tuo metu varžėsi postų didumu. Įžvalga jie taip pat nespindėjo – Tarybos pirmininkas Antanas Smetona aiškino, jog bijoti labiau dera vokiečių, o ne bolševikų. Jam antrino Tarybos vicepirmininkas (antrasis asmuo valstybėje) Stasys Šilingas: bolševizmo, girdi, nesustabdysime, bet ir nieko baisaus, nes šis negalįs pakeisti Lietuvos tarptautinės padėties. Verčiau žiūrėkime į pavojų pietuose, į „lenkuojantį elementą“. Na, o užsispyrimu ir bjauriu būdu garsėjęs A. Voldemaras tarytum vilkas sekė, kad tik kas neužginčytų jo nurodymų: „Šaltiniais turi būti mano įsakymai, priešakyje stoviu aš.“ 21


įsigykite

knygą dabar

Profile for knygos.lt

Apelsinų kontrabanda ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą  

Knygos „Apelsinų kontrabanda ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą“ ištrauka

Apelsinų kontrabanda ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą  

Knygos „Apelsinų kontrabanda ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą“ ištrauka

Profile for knygos.lt
Advertisement