ĮŽANGA
Būna dienų, kai pasaulis ima rodytis pernelyg ankštas.
Užsikaičiu kavos ir užuodžiu, kaip kambarys prisipildo jos kvapo.
Už televizijos ekrano vyksta gyvenimas, nuo kurio suskausta paširdžius, – nesuvokiamas kiekis fizinio ir psichologinio smurto. Kraujas, varvantis nuo kiekvieno mūsų rankų.
Ignoruoti.
Atsiverčiu socialinius tinklus, ir mane užplūsta terabaitai turinio. Visi nori būti pamatyti. Išgirsti. Suvartoti.
„Wow, kokia ji graži“; „Įdomu, o jos lūpos tikros?“; „Šita šikna negali būti tokia gera, tikrai pripūsta“.
Jei būčiau tokia graži. Tokia protinga. Turėčiau tokius namus. Tokius papus.
Užklausiu dirbtinio intelekto, kaip pasididinti užpakalį.
Įdomu, ko atsisakė mano smegenys, kad atlaisvintų vietos tokiam turiniui? Jo persisunkę socialiniai tinklai, į kuriuos įsipainioji vos kyštelėjęs pirštą, televizoriaus ekranai, reklaminiai stendai.
Transliuojami gyvenimai visai nepanašūs į už kadro likusią kasdienybę. Širdimi žinai, kad tai netikra, bet klausaisi, dediesi į širdį,
žiūri, dedi dar. Ir, žiūrėk, ankštas pasidaro jau ne tik pasaulis, bet ir tavo kūnas, bandantis į jį sutilpti.
Pamažu leidiesi įtikinamas, kad būtum mylimas ir amžinai laimingas, jei tik būtum... protingesnis, gražesnis, aukštesnis, lieknesnis, raumeningesnis, lankstesnis, šviesesnis, tamsesnis, turtingesnis, įdomesnis. Jei turėtum didesnę krūtinę, lieknesnes kojas, didesnį penį, apvalesnį užpakalį, tiesesnius dantis, geresnę mašiną, didesnius namus, naujesnį telefoną, gražesnę odą...
Gal tada nebekamuotų tas amžinas alkis, kurį kasdien stengiesi užkimšti greitojo vartojimo meile?
Meile, kurios priėdus norisi išsivemti.
Kodėl savo vertę kartais vis dar siekiu apibrėžti lygindama save su nepažįstamų žmonių šiknomis kitoje ekrano pusėje?
Kas esu iš tikrųjų? Ištrynusi visus socialinius ir kultūrinius filtrus ir pažvelgusi tiesiai į neapdirbtą savo širdį – ką ten matau? Ką man patinka veikti, kas mane džiugina? Kada pastarąjį kartą pažvelgusi į veidrodį ieškojau ne naujų spuogų, rankas ir kojas apsivijusių rinkių, o priežasčių save pagirti?
Kada pastarąjį kartą sakiau sau „myliu“?
Diena bėga, o aš visa širdimi tikiu, kad ji – viena iš daugelio. Kad rytojus man garantuotas.
Mama skambina, bet aš pernelyg pavargusi. Atsiliepsiu rytoj.
Sūnus ateina parodyti naujo piešinio, kaulydamas akimirkos dėmesio.
Bet šiandien ne ta nuotaika.
Pažiūrėsiu rytoj.
Vyras bando išpešti bučinį, tačiau šiandien viskas erzina.
Pabučiuosiu rytoj.
Vis dar dažnai gyvenimą nustumiu į „rytoj“ – vietą, kuri neegzistuoja. Laiką, kuris niekuomet neateina.
Ir kartais gyvenimas skaudžiai vožteli primindamas, kad jis –laikinas.
Kartais turi prarasti, kad išmoktum vertinti. Kiekvieną dovanotą akimirką.
Laimė egzistuoja kiekvienoje akimirkoje, kai pasirenkame būtį vietoj nebūties.
NE, JI NEGALI BŪTI MIRUSI
Įsispraudusi atokiausiame kambario kamputyje, lyg iš šono stebėjau, kaip pamažu tirpsta mano gyvenimo spalvos. Senosios močiutės –mano prosenelės – įkvėpimai darėsi vis sunkesni ir trumpesni. Meldžiau Dievo jos iš manęs dar neatimti.
Ne dabar.
Aš tam nepasiruošusi.
Prie manęs priėjo krikšto mama.
– Paula, kol tu jos nepaleidi, ji negali iškeliauti amžinojo poilsio.
– Ne. Ji dar čia. Ji niekur neiškeliauja. Ji niekur neišeis. Ne. Ji čia, – ginčijausi.
– Paula, – krikšto mama pakėlė mano galvą ir pažiūrėjo tiesiai į akis, – leisk močiutei ramiai išeiti.
Žinojau, kad ji teisi.
Tuomet palinkau prie senosios močiutės lovos. Švelniai ėmiau glostyti jai plaukus.
– Močiute, močiute... Močiute, aš jus labai myliu. – Bandžiau išspausti šypseną ir nulaikyti riedančias ašaras, bet veltui. – Močiute, aš atsiprašau, aš atsiprašau už viską. Aš myliu jus. Myliu jus, girdite?
Aš jus visada mylėsiu, aš atsiprašau...
Tiek daug norėjau jai pasakyti. Kaltė ėmė smaugti gerklę. Dėl visų ištartų ir neištartų žodžių, dėl akimirkų, kurias praleidau jos nematydama ir negirdėdama. Nebijodama jos prarasti. Manydama, kad ji visuomet bus šalia.
Atsivertusi maldaknygę per ašaras ėmiau skaityti maldą išeinantiesiems. Glosčiau jos žilus plaukus ir skaičiau. Senosios močiutės kvėpavimas sulig kiekvienu mano tariamu skiemeniu darėsi vis sunkesnis.
Amen. Paskutinis maldos žodis – paskutinis prosenelės iškvėpimas.
Akimirka spengiančios tylos, kurią greit nustelbia artimųjų žodžiai: „Mirties laikas“; „Reikia kviesti policiją ir greitąją“; „Šarvojimo salė“; „Reikia kviesti į laidotuves“.
Kas šios bejausmės menkystos, sakančios tokius žodžius? Ji negali būti mirusi.
NE!
Ašarų nebelaikiau, nebelaikiau ir savo griausmingos raudos.
NE!
Kažkas mane išvedė iš kambario. Pasaulis sukosi. Blaškiausi praradusi nuovoką.
„Užjaučiu“, – girdėjau kažką kalbant. Nežinojau, ar kalba su manimi. Nenorėjau to girdėti. Nenorėjau užuojautos. Nenorėjau, kad tai būtų tiesa.
NE!
Šaukiau.
Puoliau ant žemės.
Akyse aptemo, širdis plyšo iš skausmo.
Kai buvau šešerių, su mama iš Klaipėdos persikraustėme į Vilnių ir ilgokai glaudėmės po senosios močiutės stogu. Ji nemėgo būti vadinama prosenele, todėl sakydavau, kad ji senoji močiutė, o mamos mama – naujoji.
Visą vaikystę praleidau šildoma senosios močiutės meilės. Ji puoselėjo mano augančią sielą. Kiekvieną rytą, prieš pamokas, žadindavo švelniai šnabždėdama: „Paulyte, metas keltis.“ Išgirsdavau, bet išlepinta jos rūpesčio užsimerkusi laukdavau, kol ji paims mane ant rankų ir nuneš į vonios kambarį. Ji buvo maža ir atrodė trapi, bet turėjo stebėtinai daug jėgos. Kol valydavausi dantis, močiutė greitais mažais žingsneliais nuskubėdavo į virtuvę tepti stirtos sumuštinių pusryčiams – su varške ar fermentiniu sūriu, paštetu, daktariška dešra ar šokoladiniu kremu.
Tuomet atšlepsėdavau ir aš. Tik mano žingsniai girgždančiomis grindimis močiutei dažniausiai atrodydavo pernelyg garsūs. „Tyliai, neprižadink dėdės Algirdo ir mamos, jie dar dešimt minučių gali pamiegoti.“
Ji žinojo visų mūsų grafikus, darbus, kiekvieną mano veiklą, visus deadlainus. Pasižymėdavo, kada prasideda ir baigiasi mano mamos ir Algirdo paskaitos.
Vos prasidėjus mokslo metams, ji ateidavo su savo bloknotuku, tušinuku ir didžiuliais akiniais, paklausdavo manęs ir dėdės, ar jau yra tvarkaraščiai, ir vos sulaukusi teigiamo atsakymo, iškart juos persirašydavo. Todėl puikiai žinojo, kada turi būti namie ir ruošti pietus.
Išlydėdama į mokyklą ji visuomet įgrūsdavo į kišenę saldainį. Kartais tai būdavo anyžinis čiulpinukas, nuo kurio liežuvis nusidažydavo mėlynai, o jei tą dieną laukdavo svarbus atsiskaitymas –gabalėlis juodojo šokolado. Įduodama pridurdavo: „Kontrolinis be dešimt devynios? Suvalgyk gabaliuką šokolado, pasimelsk ir nusiramink. Aš irgi už tave pasimelsiu. Viską moki, viską žinai. Viskas bus gerai.“ Ir ji būdavo teisi. Nežinau, kas padėdavo – ar šokoladas, ar malda, o gal viskas kartu, – bet viskas iš tiesų baigdavosi gerai.
Kai grįždavau iš mokyklos, močiutė, priešingai nei mama, leisdavo pietauti žiūrint televizorių. Atsinešdavau taburetę, o prosenelė
nukraudavo ją lėkštėmis. Tomis dienomis valgydavau ilgai. Tiksliau, mano pietų trukmė buvo ekvivalenti dviem „Simpsonų“ serijoms. Po jų televizijos estafetę perleisdavau prosenelės seseriai Gražinai.
O pati turėdavau keliauti prie stalo ir ruošti namų darbus. Senoji močiutė visuomet būdavo kažkur šalia. Kartais tyliai atsisėdusi kamputyje megzdavo, kartais pasiėmusi rožinį melsdavosi. Labiausiai mėgdavau, kai ji atsisėsdavo kitoje stalo pusėje, išsitraukdavo skaitymo akinius ir palinkusi skaitydavo laikraščius ar knygas. Dar dabar užmerkusi akis galiu išvysti tą vaizdą – blausi stalinės lempos
šviesa, tyliai sveikinimų koncertą transliuojantis senas radijo imtuvas ir šiugždantys knygos lapai tarp senosios močiutės pirštų. Gera. Šilta. Ramu.
Sekmadieniais mudvi visuomet keliaudavome į bažnyčią. Nors dažnai pabusdavau suirzusi, kaskart per mišias jausdavausi iš tiesų pakylėta. Kai buvau mažesnė, senoji močiutė pasirūpindavo, kad bažnyčioje patarnaučiau. Pamenu kambarėlį pastato gale, kur vienuolės iš spintos ištraukdavo baltas sukneles, duodavo man ir kitoms mergaitėms apsirengti, kad prasidėjus mišioms žengtume pas susirinkusius tikinčiuosius pro paslaptingas dureles šalia altoriaus.
Iš ten žiūrėdavau į bažnyčios priekyje įsitaisiusią senąją močiutę – ji šypsodavosi neslėpdama pasididžiavimo.
Ji visuomet būdavo šalia. Kiekvienas mano koncertas, kiekvienas egzaminas buvo apmelstas jos lūpų. Su ja perpus dalydavausi savo džiaugsmu ir liūdesiu.
Močiutė mokė mane neprisirišti prie daiktų – tik prie gyvų širdžių. Kartą, kai pametusi naują telefoną, namo grįžau ašarų pilnomis akimis, priglaudė prie krūtinės ir, palengva sūpuodama, ramino. Su tais jos žodžiais nesiskiriu ligi šiol: „Paulyte, dėl daiktų neverk. Verkti gali tik dėl žmogaus, bet ne dėl daikto.“
Per visus aštuoniolika metų, kol mudvi turėjome viena kitą, man niekada nereikėjo pelnyti senosios močiutės gerumo. Ji mylėjo mane ir priėmė kaip gyvą, netobulą, sielą ir jausmus turinčią būtybę. Ji visuomet išliko nuolanki ir savo pavyzdžiu rodė tarnystės dovanojamą palaimą – palaimą būti žmogui žmogumi. Didžiavausi turinti tokią prosenelę. Man ji atstodavo visus kunigus, laiduojančius nuodėmių išrišimą. Ji saugojo mane nuo pikto, savo gerumą paversdama akstinu man būti geresnei, stengtis daryti viską, kad jos akys nepaliautų
žibėjusios matant mane.
Net sulaukusi garbaus amžiaus, senoji močiutė buvo kupina jėgų, ir aš nė akimirką neleidau sau prisileisti minties, kad vieną dieną tos jėgos gali išsekti. Kad vieną dieną jos nebebus šalia.
Kad vieną dieną jos neteksiu.
Visam.
1
Įžengusi į šarvojimo salę, neįstengiau prieiti prie karsto. Negalėjau susitaikyti su mintimi, kad tai – pabaiga. Įsikniaubiau į mamą ir, užmerkusi akis lyg vaikas, pasislėpiau jos glėbyje. Tikėjau – kol nematau gyvybės apleisto kūno, tol senoji močiutė nėra mirusi. – Eime į poilsio kambarėlį, – ištarė mama. Nepakeldama nuo grindų akių, atsidūriau kambaryje, kur kažkas pilstė kavą ir arbatą, kažkas valgė sausainį, kažkas kalbėjosi apie darbus. Atsisėdusi ant sofos užsimerkiau. Mačiau senosios močiutės šypseną, mačiau ją pasilipusią ant taburetės ir traukiančią dėžutę saldainių jau seniai praėjusio galiojimo. Girdėjau švelnų jos balsą tariant: „Laikiau ypatingai progai.“
– Kaip, Paulyte, tau mokslai sekasi? – mintis nutraukė skardus balsas. Senosios močiutės miražas dingo, aš ir vėl buvau kambarėlyje, pilname skausmo ir širdgėlos.
Nežinojau, kas su manimi kalba. Galėjo būti pusseserė, galėjo būti teta. Man ir nerūpėjo, todėl nesistengiau būti mandagi, pakelti galvos ar išlementi kvailo atsakymo į kvailai užduotą klausimą.
Degiau pykčiu.
Kaip gyvenimas kažkam gali būti toks kasdieniškas?
Atsistojusi ir netardama nė žodžio, išbėgau iš kambario tiesiai prie atviro karsto. Man buvo sunku kvėpuoti ir nuraminti besiveržiančią raudą. Švelniai pirštais paliečiau senosios močiutės rankas, bet šios jau buvo nebe jos. Šaltos. Lyg vaškinės. Netikros.
Troškau dar kartą ją apkabinti, panirti į jos žilus laiko išglostytus plaukus, užuosti jų kvapą, pajusti jos šiltus delnus ant savo skruostų.
Rodos, girdėjau ją visai šalia kartojant: „Verkti gali dėl žmogaus, bet ne dėl daikto.“
Ir aš verkiau. Verkiau taip, kaip dar niekada nebuvau verkusi. Liūdesys dusino kiekvieną įkvepiamo oro gurkšnį.
Laikas sustojo.
Mačiau, kaip uždengiamas karstas.
Tamsa.
Mačiau kapo duobę priešais. Mačiau, kaip į ją nuleidžiamas karstas. Girdėjau kunigą kviečiant atsisveikinti ir įmesti į duobę smėlio. Žengiau žingsnį. Norėjau būti tas smėlis toje pačioje duobėje. Norėjau būti užkasta ir palaidota.
Tamsa.
Mačiau savo kambarį. Lovą. Norėjau tikėti, kad visa tai buvo netikra. Baisus košmaras, iš kurio greitai pabusiu.
Išgėrusi kelias tabletes raminamųjų, užmerkiau akis.
Tamsa.
Viskas rodėsi netikra. Mano sapnai, mano gyvenimas, senosios močiutės mirtis. Kartais išgirsdavau, kaip praveriamos mano kambario
durys, kaip įeina mama, kaip padeda prie lovos maisto ir švelniai perbraukia plaukus kartodama: „Paulyte, tau reikia pavalgyti.“
Aš nenorėjau valgyti. Senoji močiutė mane maitindavo, ir tik jos alko mano širdis.
Girdėjau, kaip mama atsidūsta, girdėjau draugus, mindžikuojančius prie durų ir nedrąsiai kaišiojančius galvą su viltimi mane prikelti.
Troškau sakralumo, troškau nors vienu laipteliu priartėti prie žemę palikusios močiutės sielos, tačiau nežinojau, kuriuo keliu eiti. Mano siela šaukėsi ją apleidusios meilės, bet jos šauksmas skausmingai atsimušė į tylą.
Visi senajai močiutei neištarti žodžiai tapo persmelkiančiu priekaištu ant gedulo vainikų juostų.
MELDŽIU, DOVANOK MAN NAUJĄ PRADŽIĄ
Slinko mėnesiai, iš senosios močiutės esaties ir kūno liko tik prisiminimai. Gedulas įsiskverbė į kiekvieną mano kūno ląstelę, visa mano egzistencija ėmė rodytis šlykšti ir nepakeliama. Vos sulaukusi pilnametystės virtau žmogumi, kurio iš tiesų nebuvo. Kurio gyvenimas – parodija.
Stengiausi malšinti skausmą kaip išprotėjusi kabindamasi į kitus, kurdama vartotojiškus santykius, vertindama žmones kaip įrankius savo širdies kiaurymei užpildyti. Priešingai nei kūniško, dvasinio atvirumo baiminausi. Galėjau drąsiai dėvėti kūno linijas pabrėžiančius drabužius, bet vengiau visko, kas bent kiek kėsinosi apnuoginti mano sielą. Vos pajutusi širdyje kutenimą, pabėgdavau. Vos užsimezgus pradžiai, jau gyvenau pabaiga, nes baigtis rodėsi neišvengiama.
Vieną dieną sulaukiau skambučio iš modelių agentūros, kuriai priklausiau.
– Paula, tau atsirado pasiūlymas tris mėnesius padirbėti Kolumbijoje, nori?
– Į Kolumbiją? – Mano oda pašiurpo, plūstelėjo adrenalinas. –Kada? Pala. Taip, taip, noriu!
– Išvyktum po poros savaičių. Elektroniniu paštu atsiųsiu sutartį, bilietus ir visą informaciją. Jei kas neaišku, skambink.
Pokalbiui pasibaigus, dar keletą akimirkų negalėjau patikėti, kad tai ne sapnas. Aš tikrai keliausiu į Kolumbiją! Skraidžiodama padebesiais audžiau ateities viziją. Kokia ji, toji tolima ir nepažinta žemė?
Dar niekada nebuvau išvykusi taip toli nuo namų, nuo prisiminimais persisunkusių sienų, gatvių ir veidų. Kokie ten žmonės? Koks gyvenimo ritmas? Kaip ten kvepia miškai? Kokie ten augalai auga? Ar daug pavojingų gyvių? O gal daugiau pavojingų ginkluotų gaujų? Vienaip ar kitaip, manęs nežinomybė negąsdino. Tikėjau, kad ši kelionė bus mano ilgai lauktas išsilaisvinimas. Naujas lapas naujam savo gyvenimo posmui sukurti.
Dar sudrėkusiais nuo susijaudinimo pirštais surinkau mamos numerį. Nekantravau pranešti naujieną ir greitai perpasakojau, kas ką tik įvyko. Mama žinią priėmė pilnu glėbiu palaikymo ir meilės: „Kaip nuostabu, princese!“ Giliai širdyje ji taip pat tikėjo, o gal būtų teisingiau sakyti – vylėsi, kad kelionė ištrauks mane iš gedulo nasrų.
Buvo šilta vasaros popietė. Norėjau pajusti ją visa savastimi. Kiekvienu odos lopinėliu. Norėjau jausti vėją, saulę, visą gyvenimą, nuo kurio ištisus mėnesius slėpiausi. Prasisagsčiusi odinį švarkelį vaikštinėjau Kauno senamiesčio gatvėmis, užversdavau galvą į žydrą dangų ir mąsčiau apie visus palaidus galus, kuriuos iki išvykimo Lietuvoje turėjau surišti. Tai džiugino, nes kuo įtemptesnis būdavo mano grafikas, tuo mažiau jame likdavo vietos sau ir savo jausmams išjausti.
– Paula! – pasigirdo pažįstamas balsas. Apsidairiusi pamačiau du kurso draugus, mojančius nuo lauko kavinės staliuko. – Ateik, išgersim kavos!
– Vaikinai, šiandien galima ir ne kavos, – atitariau, neslėpdama pakilios nuotaikos.
Vos prisėdusi, suskubau tikrinti telefone elektroninį paštą.
Štai jis.
Mano bilietas į Kolumbiją.
Paskutinės savaitės Lietuvoje ištirpo greičiau nei ledai karštą vasaros popietę. Buvo paskutinė naktis prieš skrydį. Negalėjau sudėti bluosto, todėl kelis kartus sukroviau ir vėl iškroviau lagaminą. Šliaužiojau instagramo sienomis ir pildžiau save nesuskaičiuojamu kiekiu kofeino. Mintys sukosi kaip pašėlusios. Ir kas manęs ten laukia? Ar aš verta ten būti?
Dangus neskubėdamas švito. Tyliai nutipenusi iki vonios kambario, atsukau karštą dušo srovę ir palepinau kūną įvairiausiomis procedūromis. Seniai to nedariau. Į naują pradžią norėjau įžengti švari. Kvapni. Lyg išblizginta.
Išsitrinkau galvą, palepinau veidą ir plaukus kaukėmis, visą kūną išsitepiau losjonu, nusilakavau nagus.
Pagaliau išlindusi iš vonios kambario, apsivilkau patogų laisvalaikio kostiumą ir vėl užkaičiau virdulį kavai. Neilgai trukus pabudo namiškiai, ir dabar jau visi ruošėmės mano kelionei. Mama vis klausinėjo, ar įsidėjau pasą ir bilietus, jos vyras Justinas, nuo paauglystės atstojęs man tėtį, vis primindavo, kiek laiko liko iki išvažiavimo, o aš žiūrėjau į savo sesę Luknę, brolį Faustą ir graudinausi galvodama apie visas akimirkas, kai nebūsiu šalia.
Ir štai mes oro uoste. Ilgi apsikabinimai, ašaros prie patikros punkto, paskutiniai pasimojavimai ir oro bučiniai.
Sudie namams, sudie Lietuvai!
Atsisėdusi į savo vietą lėktuve, ilgai stebeilijau pro langą. Kaip lėktuvas stovi, galiausiai palengva pradeda riedėti pakilimo taku, kaip įgauna pagreitį, kyla, kaip visa, kas apačioje, rodėsi taip didinga, dabar tampa maža, kol galiausiai apskritai dingsta iš akiračio. Aplink vien debesys. Jokio šurmulio, jokio krebždesio.
Likusi viena šiame ramybės peizaže, pajutau nenumaldomą ilgesį. Ilgėjausi senosios močiutės, ir mintis, kad skrendu į tokią tolimą
kelionę jos nepalydėta, spaudė paširdžius. Nėra jos maldų, nėra jos bučinių. Žmonės sako, kad laikas gydo, bet sulig kiekviena diena jos ilgėjausi tik labiau. Bijojau, kad vieną dieną prisiminimams išdilus, nesugebėsiu atkurti mintyse jos veido, balso, kvapo.
Užmerkiau akis. Ašaros tekėjo skruostais.
„Meldžiu, dovanok man naują pradžią“, – ištariau. Galbūt sau, galbūt Dievui.
Ir tuomet buvau apdovanota. Saldžiu sapnu be pradžios ir pabaigos, kuris nunešė į senosios močiutės namus. Ji sėdėjo ant lovos ir man šypsojosi. „Močiute, aš jus myliu“, – ištariau. Jaučiau, kad neturiu daug laiko, kad visa tai pradings taip greit, kaip atsirado. Prie jos mirties patalo ir šiame sapne viskas, ką sugebėjau pasakyti, viskas, kas iš tiesų turėjo prasmę, tilpo šiame vieninteliame sakinyje.
Ji neatsakė nė žodžio. Tik sėdėjo ir šypsojosi bedante šypsena.
Ištiesiu rankas, trokšdama ir vėl pajusti jos šilumą, bet kažkieno balsas ištraukė iš sapno. „Kavos ar arbatos?“ – pasiteiravo lėktuvo palydovė. „Kavos“, – sumurmėjau, gaudydama paskutines sapno nuotrupas. Tačiau iš tiesų norėjau ne kavos ir ne arbatos. Norėjau nepabusti. Niekuomet nebepabusti.
Pasilikti gyventi savo sapnuose, kur viskas, kas kadaise mirė, gyvena per amžius.
Vos išlipusi iš lėktuvo pajutau, kaip šaltas vėjas skverbiasi pro kiekvieną drabužių plyšelį, nupūsdamas dalį mano vaizduotės vizijų. Pasirodo, mūsų vasara – tai Kolumbijos žiema.
Modelių agentūros vadovas pasitiko oro uoste.
– Paula? – pasitikslino tiesdamas ranką.
– Taip, – paspaudžiau jam dešinę.
– Aš Robertas, agentūros vadovas.
– Čia, lipk vidun, – tarė, kai pasiekėme automobilių aikštelę, mostelėdamas ranka į visureigį. – Šitas džipas – neperšaunamais stiklais. – Ir didžiuodamasis pridūrė: – Bet tu nesijaudink, Kolumbijoje dabar jau ne taip blogai kaip prieš dešimt metų. Tik sutemus geriau nevaikščioti vienai.
Vis dar nežinojau, kaip jaučiuosi, net nežinojau, kiek valandų pastarąsias dvi paras miegojau. Mano kūnas reikalavo poilsio, tad vos pasiekusi apartamentus griuvau tiesiai į lovą. Mano kambarys buvo toks baltas. Baltos sienos, balta patalynė. Viduje kirbėjo jaudulys. O gal pridusintas liūdesys. Ar aš iš tiesų verta čia būti?
Pirminės nuostabos rūkui besisklaidant, pamažu pradėjau gyventi kolumbietišku ritmu ir jausti įkyrų poreikį „susitvarkyti“: atrūšiuoti tinkamas savybes nuo netinkamų, teisingas mintis nuo neteisingų, padalyti save į gerąją ir blogąją. Valgyti gyvūninės kilmės produktus – blogai. Valgyti daržoves – gerai. Priaugti svorio – blogai. Numesti – gerai. Gerti alkoholį – blogai. Gerti kavą – gerai. Žiūrėti televiziją – blogai. Sportuoti – gerai. Laikui bėgant mano poreikis kontroliuoti savo gyvenimą vis augo, kol įsismelkė į tikslų kiekvienos dienos tvarkaraštį.
Atsikeldavau septintą valandą. Dušas. Stiklinė vandens. Pirmasis puodelis kavos su migdolų pienu ir žiupsneliu cinamono balkone su kambariokėmis. Rytinis liežuvavimas apie išvaizdų muchacho kairiojo pastato penktame aukšte ir pasisveikinimas su persisvėrusia per langą kaimyne, rūkančia slapta nuo vyro.
Bananas. Dar viena stiklinė vandens.
Dešimtą valandą atsidaro sporto klubas. Dažniausiai būdavau viena pirmųjų lankytojų ir praleisdavau ten kelias valandas. Intensyvūs kardiopratimai ir pagiežinga šypsena stebint pro langus matomus greitojo maisto užkandinės klientus. Kelios nuotraukos prieš veidrodį, kelios inspiruojančios frazės socialiniuose tinkluose, keli
atsakymai į liaupses mano kūdumui komentaruose. Tuomet atgal į apartamentus. Nekaloringi pietūs. Dažniausiai virtos arba žalios daržovės. Siekdama kuo didesnės kontrolės, kiekvieną kąsnį žymėdavausi mobiliojoje programėlėje, apskaičiuojančioje dienos kalorijas, o kad mano skaičiavimai būtų kuo tikslesni, visus produktus pasverdavau, antraip nebūčiau galėjusi ramiai valgyti.
Kiek apvirškinusi maistą, grįždavau į sporto klubą. Atiduodavau visą save, iki paskutinio prakaito lašo. Vakarui atėjus, kuo anksčiau krisdavau į lovą, stengdamasi užmigti nepaisant skrandį raižančio alkio. Tyliai laukdavau ryto.
Nes ryte bus pusryčiai.
O po pusryčių – vėl viskas iš pradžių.
Kiekvieną dieną jutau augant kontrolės poreikį, ir tai kūrė iliuziją, kad pasaulis pamažu atgauna išblukusias spalvas, o aš sėkmingai atstatau gedulo sugriautus gyvenimo pamatus. Jaučiausi esanti kelyje į tiesą. Pagaliau gebanti kontroliuoti savo elgesį ir jausmus.
Tačiau iš tiesų kontrolė visą tą laiką buvo ne mano rankose.
Mane valdė liga, tik to dar nežinojau.
Nuolat alkana pabaisa vardu Anoreksija.
Ji man žadėjo geresnį gyvenimą. Šviesesnį rytojų. Viskas, ką turėjau daryti, – tik laikytis jos man paruošto dienos plano. Visomis išgalėmis stengiausi jos nenuvilti.
1
Vieną dieną agentas pranešė, kad numatoma kelių dienų išvyka į
Gvachyrą – ten bus filmuojamas Kolumbijos dainininko Felipės Ospinos muzikinis klipas, jame man irgi numatytas vaidmuo.
Gvachyra – vienas skurdžiausių Kolumbijos regionų, bet kelionė buvo nuostabi. Iš pradžių skridome lėktuvu, paskui ilgas valandas važiavome visureigiu iki atokiausio kaimelio. Pravažiavome
dykumas ir kalnus, kol atsidūrėme visai šalia vandenyno ir miesto šviesų neužgožtų žvaigždžių. Į mane plūstelėjo gyvenimas.
Apsistojome medinėse trobelėse, kuriose buvo tik čiužiniai.
Gamtiniams reikalams atlikti turėjai keliauti į lauko tualetą, o nusiprausti – į vandenyną. Prie įėjimo į trobelę ant dviejų palmių siūbavo hamakas, į kurį turėdama laisvą akimirką įsisupdavau ir medituodavau, klausydama bangų mūšos.
Vieną tokių popiečių mano dėmesį patraukė dvi mergaitės. Vienai buvo ne daugiau devynerių, o kitai maždaug penkeri. Vyresnioji drąsesnė – kol jaunėlė slėpėsi, įsikabinusi jai į parankę, ji ištiesė į mane suglaustas rankytes prašydama maisto. Pati nepajutau, kaip akys prisipildė ašarų. Nusišypsojau, visomis išgalėmis stengdamasi nepravirkti, plačiu rankos mostu pakviečiau vidun. Pasiraususi kuprinėje ištraukiau kelis obuolius ir bananus – tai buvo vienintelis mano maistas šioje kelionėje. Įdavusi vaisius ir butelį geriamojo vandens, išlydėjau mergaites, o jos atsisveikindamos apdovanojo mane pačiomis tyriausiomis šypsenomis.
Kur jos eina?
Iš kur čia atklydo?
Kiek laiko buvo nevalgiusios?
Ar jų kas nors laukia?
Galva svaigo nuo minčių. Pasaulis, kurį pažinojau, buvo visai kitoks. Aš turėjau viską: stogą virš galvos, pilną šaldytuvą maisto, man netrūko geriamojo vandens. Prekybos centre, tarsi magiškoje vietoje, galėjau gauti, ko tik užsigeidžia širdis, tačiau dvasiškai jaučiausi kur kas skurdesnė už visus šiame krašte sutiktus žmones.
– Ar viskas gerai? – mano mintis pertraukė kaip Pilypas iš kanapių išdygęs Felipė.
– Viskas gerai, tiesiog... spaudžia širdį, – tyliai prisipažinau.
– Eime, – ištiesė ranką, – parodysiu tau kai ką, kas pakels nuotaiką.
Mudviem žingsniuojant vandenyno pakrante, papasakojau apie išbadėjusias mergaites ir tą beribį liūdesį, atsivėrusį krūtinėje.
– Paula, iš pradžių turi gelbėti save.
– Ką turi omenyje? – apsimečiau nesuprantanti.
– Tu puikiai tai žinai, – ištarė rūpesčio kupinu balsu.
Priėjome uolėtas kalvas, ant jų užkopus, atsivėrė beribis vandenynas ir ištirpo visi tarp mudviejų pakibę žodžiai. Prieš tokią Žemės didybę kalbėti buvo tiesiog nepadoru.
Po šios kelionės sunyko mano „tobula“ harmonija, kurią jaučiausi pasiekusi. Viskas, kas iki tol egzistavo įprastoje Bogotos rutinoje, rodėsi pernelyg didelė dovana tokiai niekingai būtybei kaip aš. Pasaulis, kur išmetamas milžiniškas kiekis maisto ir kur iš bado miršta vaikai, staiga man ėmė kelti pasibjaurėjimą. Negalėjau suvaldyti išorinio pasaulio beprotystės, tad nusprendžiau susikurti asketišką ir mano pačios kontrolei pavaldų pasaulį. Neįtardama, kad perduodu valdymą Anoreksijai.
Pamenu, vaikystėje žaisdavau tokį žaidimą. Nuspręsdavau, kad visą dieną turiu elgtis nepriekaištingai: kalbėti taisyklinga lietuvių kalba, nenukirsdama galūnių, prie stalo sėdėti tiesiai sudėjus rankas, nesikūprinti, valgyti pagal perskaitytas „mažosios ledi“ etiketo taisykles. Vaikščiodavau aplink namus nešina savo mažu mėlynu portfeliu, kuriame laikydavau bloknotą pastaboms apie save ir kitus užrašyti, o jei žaisdama „tobulą mergaitę“ ką nors padarydavau netobulai, užsidarydavau tualete. Išėjusi žaidimą pradėdavau nuo pradžių.
Kolumbijoje žaidimo taisyklės buvo kur kas griežtesnės. Dar intensyvesnis sportas, kalorijų apribojimas iki penkių šimtų per parą – tik vaisiai ir daržovės, o ir tuos leidau sau suvalgyti iki ketvirtos valandos. Laikrodžio rodyklei pasislinkus tolėliau, visus savo norus laikiau tik išlepimo užgaidomis. Kiekvienas skrandžio spazmas ir dėl alkio kankinanti nemiga – kasdieniai pojūčiai, kuriuos patiria nepritekliaus
kankiniai. Troškau jaustis jų pasaulio dalimi ir artėjau prie to, grįsdama sau kelią ten, kur amžinojo atilsio išėjo senoji močiutė.
Nustojusi gamintis valgį, ėmiau be perstojo rūpintis, kad visi aplink mane būtų sotūs, – negalėjau atsikratyti jausmo, kad jie alksta, nors vienintelis alkio kamuojamas žmogus buvau aš pati. Nuolat sukausi virtuvėje. Buvau veganė, bet visuose savo gaminamuose patiekaluose naudojau gyvūninės kilmės produktus: kiaušinius, pieną, sviestą. Žinoma, tai dariau apgalvotai – kad turėčiau pretekstą atsisakyti ragauti pati.
Prasidėjo mano kulinarinių šedevrų epocha. Pyragai, tortai ir įvairiausi kitokie gardumynai... Valandų valandas galėjau praleisti prie receptų knygos ar socialinėse medijose skelbiamų maisto ruošimo pamokų, godžiai akimis rydama patiekalų vaizdus ir aprašus, o pjaustydama ir liesdama produktus jutau tikrą ekstazę. Užtekdavo pajusti tarp pirštų byrantį cukrų, ir mano širdis apsaldavo. Valgymą iškeičiau į maisto uostymą.
Mano išvaizdos pokyčiai neliko nepastebėti. Feisbukas ir instagramas kaito nuo žinučių gausos. Rašė draugai ir giminaičiai, nuomonę išsakydavo ir žmonės, kurių niekuomet nebuvau sutikusi. Vieni reiškė užuojautą ir siūlė pagalbą, kiti bjaurėjosi ir vadino mane vaikštančiu lavonu. Didelio dėmesio į tai nekreipiau. „Jie man pavydi, nes neturi tiek stiprybės, kad atsisakytų perteklinio gyvenimo būdo“, –raminau save.
Jaučiausi energingesnė nei kada nors anksčiau, tad tikėjau, jog mano kelias teisingas. Maitindamasi tik gamtos dovanotomis gėrybėmis ir apribodama jų kiekį iki minimumo, jutau širdį užpildančią euforiją.
Kaip paaiškėjo laikui bėgant, iš penkių šimtų kalorijų gimstanti stiprybė buvo tik iliuzija, kilusi organizmui mėginant išsaugoti mano gyvybę. Tam jis naudojo paskutinius energijos rezervus.
