Miesto architektūra by knygos.lt

Rossi Aldo

Aldo Rossi

Miesto architektūra

Iš italų kalbos vertė

Toma Gudelytė

Dizainerė

Aurelija Slapšytė

Projekto vadovė

Jonė Juchnevičiūtė

Projektą finansuoja

Quest’opera è stata tradotta con il contributo del Centro per il libro e la lettura del Ministero della Cultura italiano

ORIGINALUS LEIDIMAS

Aldo Rossi, L’architettura della città, © il Saggiatore S.r.l., Milano 2018 © Eredi Aldo Rossi 2018 fondazionealdorossi.org

Viršelyje panaudota nuotrauka © Armando Viana Martins

Tiražas 700

Specialusis redaktorius Martynas Mankus

Serijos „Architekstai“ redaktoriai

Marija Drėmaitė, Martynas Mankus

Redaktorė

Neringa Šukytė -Jääskö

Korektorės

Monika Jurkėnienė, Evelina Zenkutė

Maketavo Valdas Bautrėnas

Leidyklos redaktorė Ūla Ambrasaitė

Leidybos partneris

Šio leidinio vertimą parėmė Knygos ir skaitymo centras prie Italijos kultūros ministerijos

Aldo Rossi portretas © Federico Brunetti, courtesy of Fondazione Aldo Rossi

Visos teisės saugomos

ISBN 978-609-8198-93-5

Serija „Architekstai“ ISSN 2669-0578

Mokslinė miesto biograﬁja

Martynas Mankus

Vienas tiksliausiai italų architekto Aldo Rossi knygą „Miesto architektūra“ nusakančių pasažų priklauso ne autoriui, o jo cituojamam prancūzų sociologui Maurice’ui Halbwachsui: „Žmonių grupė, patekusi į tam tikrą erdvę, transformuoja ją pagal save, bet drauge ir pati prisitaiko prie kai kurių materialių ir atsparių dalyk ų. Ji užsidaro struktūroje, kurią susik ūrė pati. Išorės vaizdinys ir su išore palaikomi ryšiai suteka į grupės apie save susikurtą idėją.“ Rossi plėtojo Halbwachso kolektyvinės atminties teoriją , pritaikė ją miestui, pavadindamas jį atminties kaupykla, ir apie miestą rašė ne kaip apie atskir ų pastat ų sankaupą , bet visų pirma kaip apie nuolatinį procesą laike. 1966-ų jų , knygos publikavimo metų (angliškas leidimas pasirodė 1982 m.), nepavadintume laiku, kuomet tokia nuomonė buvo vyraujanti. Atvirkščiai, 20 a. pradžia atnešė prog reso, universalumo, racionalumo, technologijų viršenybės idėjas, o 20 a. pokario dešimtmečiai laikomi modernaus funkcionalizmo (kuriam Rossi skyrė atskirą poskyr į, įvardindamas jį „naiviuoju“) architektūroje pakilimu. Miestų transformacija ir

plėtra, masinės statybos įsigalėjimas žadėjo optimistišką naująjį pasaulį. Savo knygą Rossi pradeda suformuodamas du esminius architektūros tikslus – palankesnės aplinkos k ūrimą ir estetinę intenciją. Autoriaus supratimas apie miestą aiškiai skyrėsi nuo modernistinio tikėjimo planingai, vienu mostu sukurti didelę urbanistinę substanciją. Gat vių tinklai, pastatų tipai ir konkrečiose vietose susiformavusios urbanistinės formos prisideda prie morfologinės miestų evoliucijos, o jiems suprasti Rossi pasiūlė ne gatavas formules, bet istoriją , individualius pasakojimus, tradicijas ir pokyčių modelius apimantį analizės būdą. Formodaros požiūriu, Rossi atmetė principą „forma seka funkciją“, siūlydamas į architektūros k ūrimą pažvelgti iš išgrynintų istorinių elementų – tipų – perspektyvos ir pasisakydamas už reliatyvią architektūrinės sąrangos autonomiją. Autoriaus laikysena šiuo atveju galėjo pasirodyti neaktuali ir keistai konservatyvi. Tačiau nedidelė knyga tapo svarbiu įvykiu architektūros pasaulyje ir per dešimtmetį buvo išversta į kelias užsienio kalbas. Kuo ji pasirodė įdomi skaitytojams ir kokiomis aplinkybėmis buvo parašyta?

Aldo Rossi (1931–1997) gimė Milane, kur vėliau studijavo, dirbo ir dėstė. Profesinės karjeros pradžioje jis ne tik dirbo įvairiuose architektų biuruose, bet ir rašė keliems architektūros žurnalams. 1966 m. pasirodžiusi „Miesto architektūra“ – 30-mečio autoriaus siekis apibrėžti miesto erdvinės struktūros vystymosi ypatumus, išryškinant istorijos ir kolektyvinės atminties vaidmenį. Aktyvus įsitraukimas į kult ūrinį gyvenimą ir teorinės pozicijos formulavimas jo architektūrinės veiklos pradžioje gali būti laikomas laikmečio ženklu. Anksčiau panašiai klostėsi Le Corbusier (esmines savo idėjas jis išdėstė karjeros pradžioje parašytoje knygoje „Architektūros link“*), vėliau – Remo Koolhaaso (autorius išleido knygą „Karščiuojantis Niujorkas“** dar nepastatęs nė

* Le Corbusier, Architektūros link, Vilnius: Leidykla LAPAS, 2019.

** Rem Koolhaas, Karščiuojantis Niujorkas, Vilnius: Leidykla LAPAS, 2022.

vieno pastato) biogra fjos. Rossi knyga priklauso refektyviajam laikotarpiui, kuomet į Modernų jį judėjimą (Modern Movement) ir funkcionalizmo architektūrą imta žiūrėti kritiškai. „Miesto architektūra“ išėjo panašiu metu kaip Roberto Venturio „Sudėtingumas ir prieštaravimai architektūroje“ (1966), Jane Jacobs „Didžių jų Amerikos miestų mirtis ir gyvenimas“* (1961) ir kiti panašūs leidiniai**. Visos šios knygos nebuvo griežtai antimodernistinės ar propaguojančios naujas architektūros tendencijas (tai teoretikai įvardijo vėliau, jas įtraukę į postmodernizmo architektūros teorijos privalomąjį sąrašą ), tačiau visose buvo akivaizdžios nurodos į modernizmo krizę: raiškos vienpusiškumą , istorijos ignoravimą , socialinius iššūkius.

„Miesto architektūroje“ Rossi užsibrėžė tikslą – įpinti į architektūros istoriją ir teoriją urbanistikos mokslą. Miestui „perskaityti“ ir pasakojimui suprasti reikėjo skaitymo instrumento. Tam Rossi suk ūrė tipologinę klasifkaciją , kur tipas (smulkiausias neskaidomas miesto elementas) suprantamas ne funkciniu aspektu, o visų pirma yra kultūrinių reikšmių nešėjas, artimas Jungo archetipo apibrėžimui. Knygoje tipas laikomas istoriškai nekintamu pirminiu architektūros elementu, kurio negalima toliau redukuoti. Tipo pavyzdžiais Rossi įvardina Niujorko dangoraižį, Šiaurės Europos gyvenamąjį namą , didelį vidinį kiemą Ispanijoje ar šiaurės Italijoje. Tipo idėją įk ūnija urbanistiniai faktai – konkretūs pastatai ar miesto elementai, laikui bėgant įgiję kult ūrinę, istorinę ir simbolinę reikšmę, neatsiejami nuo miesto aplinkos tapatybės ir atminties. Rossi akcentuoja tipo / formos pastovumą nuolat kintančiame miesto audinyje. Nagrinėdamas formos

* Jane Jacobs, Didžiųjų Amerikos miestų mirtis ir gyvenimas, Vilnius: Leidykla LAPAS, 2020.

** Paminėtinos: Kevin Lynch, The Image of the City, Cambridge Mass: The MIT Press, 1960; Christian Norberg-Schulz, Intentions in Architecture, Cambridge Mass: The MIT Press, 1965.

pastovumo ir funkcinės įvairovės santyk į, Rossi pademonstruoja, kad forma gali talpinti kintančias funkcijas ir naujas paskirtis. Apverčiamas modernistinis principas „forma seka funkciją“, parodant, kad forma gali turėti ilgesnę gyvavimo trukmę nei funkcija. Knygoje minimas Palazzo della Ragione Paduvoje pavyzdys, rodantis, kad fzinė praeities forma, įgavusi kitokių funkcijų , ir toliau veikia są lygodama aplinkos urbanistiką bei būdama svarbia jo išraiška. Kitas svarbus Rossi teorijos komponentas yra atmintis. Autorius yra minėjęs, kad svarbiausia jo išsilavinimo dalis buvo aplinkos stebėjimas, vėliau virtęs prisiminimais, dar vėliau perkeltais į architektūrą. „Aš neišradinėju, aš prisimenu“, – teigė architektas viename interviu. Iš praktinės pusės, urbanistiniai faktai, arba archetipiniai architektūros elementai, turėtų aktyvuoti žmogaus atmintį ir sukelti asociacijas, o subjektyvus atminties aspektas – suteikti architektūrai magišk ų savybių. Perfrazuojant Rossi galima pasakyti, kad miestas atsiranda tuomet, kai įgyja atmintį.

Profesinėje srityje Rossi plačiai žinomas ir kaip architektas.

Pradėjęs nuo nedidelių projekt ų šiaurės Italijoje, 20 a. 8-ajame dešimtmetyje Rossi laimėjo keletą svarbių konkursų , realizavo stambių objekt ų , jį ėmė kviestis užsienio užsakovai. Rossi kartu su Giorgio Grassi, Vittorio Gregotti, Carlo Aymonino įvardijamas kaip vienas svarbiausių itališko neoracionalizmo, dar vadinamo La Tendenza, architektūros krypties atstov ų. Ši kryptis rėmėsi tarpukario Italijos racionalizmo, derinusio itališko klasicizmo vertybes su technikos amžiaus logika, idėjomis. Rossi ir neoracionalistai, naudodami apibendrintas ir išgrynintas formas, atsigręžė į liaudies (vernacular) architektūrą. Rossi tipologiniai tyrinėjimai atvedė prie suabstraktintų monumentalių formų , suteikiančių architektūrai meta fzinį matmenį, todėl jo eskizai dažnai lyginti su Giorgio de Chirico tapyba. Pats architektas yra teigęs, kad de Chirico tapyboje įžvelgia scenogra fją , kurią vėliau mėgina atkartoti architektūroje. Rossi architektūros idėjos glaudžiai siejasi su jo teorijos idėjomis. Nors pastatė palyginti nedaug,

jam pavyko sukurti, anot jo paties naudojamo klasifkavimo, tiek pirminių elementų (erdvinį identitetą kuriančių urbanistinių monument ų), tiek gyvenamų jų erdvių. Žinomiausi jo gyvenamieji kompleksai Gallaratese Milane ir keli kvartalai Berlyne (mieste, kurio architektūra nagrinėta knygoje). Panašu, kad paveikiausi jo objektai – tie, kuriais galėjo perteikti poetiškumą ir flosofnę prasmę. Tai atsispindi 1971–84 m. Modenoje statytame, bet nebaigtame kapinių ir kolumbariumo komplekse San Cataldo, kur į pats Rossi konstravo kaip „mirusių jų miestą“. Kitas vienas poetiškiausių jo darbų – 1979 m. bienalei į Veneciją atplukdytas efemeriškas Pasaulio teatras ant vandens Teatro del Mondo. Medinio karkaso pastatas priminė Venecijos plaukiojančių teatr ų tradiciją ir, autoriaus nuomone, įaugo į miesto kolektyvinę atmintį. Rossi pasisekė išnaudoti ir kitas architektūros komunikacines galimybes: be to, kad rašė keliems žurnalams, jis buvo ir parodų kuratorius (Milano trienalės, Venecijos bienalės); greta architektūros objektų k ūrė industrinį dizainą (kavos servizas, šviestuvas, laikrodis Alessi kompanijai). 1990 m. Rossi apdovanotas prestižiškiausiu architektūros apdovanojimu – Pritzkerio architektūros premija.

20 a. 7–8-asis dešimtmečiai architektūros istorijoje laikomi postmodernizmo pakilimu. Domėjimasis istorija, dėmesys kontekstui, architektūros kaip komunikacijos priemonės paieškos – visa tai vienijo kritiškas požiūris į modernizmą , kuris buvo vadinamas nuobodžiu, šaltu, nebyliu. Didžiulio populiarumo sulaukusi 1977 m. išleista Charleso Jenckso knyga „Postmodernizmo architektūros kalba“ (vėliau kelis kartus papildyta ir pakartota), ne tik pamėgino suteikti postmodernizmui teorinį pagrindą , bet ir įtraukė Rossi į svarbiausių postmodernizmo atstov ų sąrašą. Pats Rossi tokio įvardinimo kratėsi, be kita ko, teigdamas, kad „negali būti postmodernus, nes niekada nebuvo modernus“. Tačiau, kaip beįvardintume šią architektūros kryptį, ji atliepė bendresnes socialines ir kultūrines tendencijas, vyravusias to meto Šiaurės Amerikoje, Japonijoje ir Vakar ų Europoje. JAV flosofas

Aldo Rossi (1931–1997) – italų architektas, dizaineris, vienas svarbiausių XX a. architektūros teoretikų. Miesto architektūra (1966) –kanoninė urbanistikos istorijos knyga, pasiūliusi naują tarpdisciplininį žvilgsnį į urbanistikos mokslą.

Aldo Rossi teigė, kad miestas yra bendruomenės kūrinys, besikeičiantis laike, kiekvienas unikalus ir įkrautas praeities kartų atminties. Tyrinėjant miestą svarbu atsižvelgti, kaip jame pasireiškia kolektyvinė atmintis, analizuoti urbanistinius faktus – miesto erdves, pastatus, gatves – ir jų kultūrines, istorines, simbolines reikšmes, kurios apibrėžia miesto tapatybę.

Autorius kritikavo modernistinį, funkcionalistinį miestų planavimą, propagavusį universalumo, racionalumo, technologinio progreso bei masinio planavimo idėjas. Savo laikmečio architektus jis ragino nuo funkcijos atsigręžti į miesto istoriją.

Aldo Rossi idėjomis rėmėsi architektai ir urbanistai, kūrę sparčiai modernėjančius miestus, pavyzdžiui, atstatydami suvienytą Berlyną 9-ajame dešimtmetyje. Jo mintys išlieka aktualios ir šiandien, kai siekiame išsaugoti miestų kultūrines tapatybes ir nepasiduoti globalizacijos skatinamam jų formų homogeniškumui.

Perfrazuojant Aldo Rossi, galima sakyti, kad miestas atsiranda tuomet, kai įgyja atmintį.

- ARCHITEKTAS, ARCHITEKT Ū ROS TYR Ė JAS MARTYNAS MANKUS

Aldo Rossi tvirtai neigia savo laikmečiui būdingą monofunkcinį miesto matymą ir, pasakodamas apie vos per plauką neįgyvendintą Koliziejaus pertvarkymo į vilnos verpyklą projektą, primena, kaip žmogiška yra keistis. Prigimtinis miestietis Rossi pasiūlo mums miesto tyrinėjimo įrankius ir mylinčiai moko jį matyti kaip nuolatinį tęstinumą. To mums ir reikia, mokantis iš naujo pažinti ir pamilti savo miestus ir miestelius.

- ARCHITEKT Ė GILMA TEODORA GYLYT Ė