Turinys
Pratarmė. Nepastebima visiems matomoje vietoje 11
PIRMA DALIS
Karalienės Viktorijos laikų mergaitė.
XIX a. dešimtasis dešimtmetis 17
1. Gimtasis namas 18
2. Pamišimai giminėje 24
3. Namų Padaras 31
4. Žlugimas 39
ANTRA DALIS
Karaliaus Eduardo VII laikų debiutantė.
XX a. pirmasis dešimtmetis 47
5. Laukiant to vyro 48
6. Gražiausias Viktorijos laikų tualetas 53
7. Geziros rūmų viešbutis 57
8. Jos pasirinkimas – Archibaldas 64
TREČIA DALIS
Karo meto slaugė. 1914–1918 metai 73
9. Torki miesto rotušė 74
10. Meilė ir mirtis 85
11. Puaro atsiradimas 94
12. Viržynės viešbutis 102
KETVIRTA DALIS
Ryški jaunoji rašytoja.
XX a. trečiasis dešimtmetis 107
13. Persikraustymas į Londoną 108
14. Rosalindos gimimas 114
15. Britų misija 120
16. Trileriai 129
PENKTA DALIS
1926-ieji 141
17. Saningdeilas 142
18. „Mįslingas nutikimas Stailze“ 151
19. Dingimas 162
20. Harogeito hidroterapinis viešbutis 176
21. Atsiradimas 203
ŠEŠTA DALIS
Plutokratinis periodas.
XX a. ketvirtasis dešimtmetis 221
22. Mesopotamija 222
23. Maxas Mallowanas 233
24. Manau, aš už tavęs tekėsiu 240
25. Aštuoni namai 252
26. Aukso amžius 268
SEPTINTA DALIS
Karo meto darbininkė.
XX a. penktasis dešimtmetis
27. Po bombomis
28. Dukra yra dukra
29. Gyvenimas, negailintis iššūkių
30. Agatha Christie = Mary Westmacott
AŠTUNTA DALIS
Permaininga sėkmė.
31. Didžiulė brangi svajonė
32. Jie atvyko į Bagdadą
33. Kristilendas po karo
34. Antra eilė parteryje
35. Žavi močiutė
DEVINTA DALIS
Nesvyruojanti.
36. Agathos
38. Detektyvės
DEŠIMTA DALIS
Uždanga.
Pratarmė
Nepastebima visiems matomoje vietoje
Agatha Christie važiavo traukiniu tyliai sėdėdama vagono kamputy, kai viena iš keleivių paminėjo jos vardą.
Kaip vėliau pasakojo Agatha Christie, „pasidėjusios ant kelių mano knygas minkštais viršeliais, mane aptarinėjo dvi moterys“. Damos nenutuokė, kas yra ta ori vidutinio amžiaus bendrakeleivė, ir toliau kalbėjo apie garsiausią pasaulio rašytoją.
– Girdėjau, kad ji geria kaip arklys1, – pareiškė viena iš damų.
Man patinka šis epizodas, nes jis tiek daug pasako apie Agathos Christie gyvenimą.
Pirma, apie šį anekdotišką atvejį ji papasakojo 1970-aisiais, kai davė interviu, kuris buvo publikuotas minint jos aštuoniasdešimties metų sukaktį. Koks ilgas ir neramus buvo jos gyvenimas!
Agatha gimė prabangiai gyvenančioje šeimoje baigiantis Viktorijos epochai; šeima buvo paveldėjusi daug turto, turėjo namą su banketų sale ir gausybe tarnų. Visa tai bus prarasta, ir Agathai teks pačiai užsidirbti gyvenimui. Tie jos aštuoni dešimtmečiai apėmė du pasaulinius karus, Britų imperijos saulėlydį ir radikalius socialinius pokyčius.
Visi šie įvykiai vaizduojami 80-yje Agathos Christie knygų – knygų,
NEPASTEBIMA VISIEMS MATOMOJE VIETOJE
kurios yra ne tik maloni pramoga, bet ir puikus informacijos šaltinis istorikams.
Antra, negali būti jokių abejonių, kad abi tos damos traukinyje išties turėjo Agathos Christie knygas. Mat ši rašytoja buvo tiesiog visur esanti, ypač pokario laikotarpiu, kai prieš kiekvienas Kalėdas pasirodydavo jos nauja knyga; tai tapo kasmetiniu ritualu, kurį imta vadinti
„Christie Kalėdoms“ (Christie for Christmas). Teigiama, jog Agathos Christie knygos populiarumu nusileidžia tik Šekspyro kūriniams ir
Biblijai. Visgi man įdomiausia ne tai, kad ji apskritai išlaiko šią poziciją, bet kad ją išlaiko nepaisant to, jog yra moteris. Be to, Agatha nebuvo vien romanistė – pagal pastatytų pjesių skaičių ji išlieka populiariausia iš visų kada nors kūrusių dramaturgių. Ji pelnė tokį milžinišką pasisekimą, kad žmonės ją įsivaizduoja kaip stabilumo įsikūnijimą, o ne kaip tradicijų laužytoją. Tačiau ji buvo ir vienokia, ir kitokia.
Trečia, egzistuoja begalė klaidingų įsitikinimų! Grįžkime prie tų damų traukinyje: Agatha ne tik negėrė „kaip arklys“, bet netgi buvo blaivininkė. Ji nemėgo vyno, o labiausiai jai patiko gryna grietinėlė. Tačiau tos damos manė, kad rašytoja privalo vartoti svaigalus, turėti blogą reputaciją ir būti nelaiminga.
Be to, labai iškalbinga yra budri pačios Agathos Christie laikysena tame traukinio vagone. Būtent taip – būdama visiems matomose vietose, bet išlikdama nepastebima – ji naudojo gyvenimą savajam menui. Šis epizodas, kai romanistė nugirsta apkalbas, kad ji yra girtuoklė, atsirado Agathos Christie detektyviniame romane „Mirusiojo kvailystė“ (Dead Man’s Folly, 1956); knygoje tai nutinka jos beletristiniam alter ego – rašytojai ir detektyvei misis Ariadnei Oliver.
Šioje scenoje taip pat glūdi esminė tiesa apie Agathos Christie asmenybę. Be abejo, kaip ir dauguma senyvo amžiaus moterų, ji iš tiesų galėjo netraukti aplinkinių dėmesio. Tačiau Agatha sąmoningai
naudojosi tuo, kad atrodo tokia paprasta. Tai buvo jos viešas įvaizdis, kurį ji kruopščiai puoselėjo, norėdama nuslėpti savo tikrąją savastį.
Jei tos dvi moterys traukinyje būtų paklaususios jos vardo, ji netgi nebūtų atsakiusi „Agatha Christie“. Ne, ji būtų pasakiusi esanti „ponia Mallowan“ – pagal keturiolika metų jaunesnį archeologą Maxą Mallowaną, už kurio paskubomis ištekėjo 1930-aisiais.
O paklausta, kokia yra jos profesija, būtų atsakiusi, kad neturi jokios. Kai pildant oficialias anketas jai tekdavo nurodyti, ką veikia, ši moteris, kurios knygų pardavimas apytikriai sudarė 2 milijardus egzempliorių (įskaitant vertimus į užsienio kalbas), visada rašė esanti „namų šeimininkė“. Nepaisydama savo milžiniškos sėkmės, ji išlaikydavo pašalinio asmens, stebėtojo perspektyvą. Agatha Christie pasprukdavo nuo pasaulio, besistengiančio ją identifikuoti.
Šioje knygoje man norėtųsi išsiaiškinti, kodėl Agatha Christie visą gyvenimą apsimetinėjo esanti paprasta moteris, nors iš tikrųjų buvo stereotipų laužytoja. „Visame pasaulyje aš buvau mažiausiai tinkama vaidinti heroję“2, – kartą pasakė ji. Nors tokią nuostatą iš dalies lėmė jos pačios nepaprastas kuklumas, visgi būtina suprasti, koks buvo pasaulis, kuriame ji gimė ir augo. O tame pasaulyje egzistavo griežti nurodymai, ką moterys gali ir ko negali daryti. Tai yra biografija, turinti istorinį pagrindą, – pasakojimas apie moterį, kurios gyvenimas yra neatsiejamas nuo dvidešimtojo amžiaus istorijos.
Kai pasakau žmonėms, kad rašau apie Agathą Christie, dauguma jų pirmiausia pamini tas vienuolika dramatiškų 1926-ųjų dienų, kai ji buvo „dingusi“ ir dėl to prasidėjo jos lavono paieška, apėmusi visą šalį. Dažnai teigiama, kad ji pasislėpė siekdama apkaltinti savo vyrą ketinimu ją nužudyti. Tikrai?
Paprastai tvirtinama, jog Agatha apie šį liūdnai pagarsėjusį incidentą tylėjo visą likusį gyvenimą. Bet tai netiesa. Aptikau stebėtinai
daug jos pasisakymų tuo klausimu. Tikiu, kad gilinantis į jos žodžius galima daug sužinoti apie tą „paslaptį“.
Agatha laužė taisykles, kurias dvidešimtasis amžius primetė moterims. Buvo numatyta, kad jos kartos ir socialinės klasės moterys privalo būti neturtingos, nedirbti atlygintinai, aklai dievinti didelį savo palikuonių būrį ir visą laiką atiduoti save kitiems.
Būtent šis, paskutinis, reikalavimas buvo vienintelis, kurį Agatha išpildė iki galo. Savo skaitytojams ji atidavė tai, ką turėjo geriausia: savo darbštumą, savo kūrybiškumą, savo talentą, kai kada – ir genialumą. Nenuostabu, kad skaitytojai ją už tai tebemyli.
Šiuolaikinėje epochoje mums nereikia kelti moterų ant pjedestalų. Vadinasi, turime pripažinti tą gausybę prieštaravimų, iš kurių susidėjo Agatha Christie, turėjus labai tamsų branduolį. Ir ne vien dėl to, kad ji gebėjo kurti tokias istorijas, kuriose žudo net vaikai, bet ir todėl, kad jos kūriniuose yra mūsų laikais nepriimtinų nuostatų rasių ir socialinių klasių atžvilgiu.
Bet tai nereiškia, kad turėtume tiesiog rodyti savo nepasitenkinimą ir nusigręžti. Tai svarbu, kadangi Agathos Christie kūryba tapo tarsi tipiško britiško požiūrio į pasaulį stenografija. Rašytojos socialinei klasei ir gyvenamajam laikotarpiui būdingi prietarai, dažnai atsiskleidžiantys jos kūriniuose, yra Didžiosios Britanijos dvidešimtojo amžiaus istorijos dalis.
Be to, nepaisant išorinio jos kūrinių konservatizmo, aš taip pat tikiu, kad Agatha nepastebimai keitė į gera savo skaitytojų nuomonę apie pasaulį. Jos kūriniai parodė, kad žemaūgis išlepęs „užsienietis“ juokinga pavarde gali nugalėti blogį naudodamasis ne raumenimis, o smegenimis. Kad net silpna sena moteris gali atkeršyti piktadariui. NEPASTEBIMA
Ir kad tokie bevaikiai viengungiai kaip Erkiulis Puaro ir mis Džeinė Marpl puikiausiai gyvena nesukūrę tradicinės šeimos3.
Galiausiai noriu aiškiai pasakyti, kad Agatha Christie savo pirmiesiems skaitytojams neatrodė nei „nostalgiška“, nei turinti ką nors bendra su „paveldu“. Vaikystėje per televiziją žiūrėdavau mielas, subtiliai apdorotas jos kūrinių versijas. Tačiau reikalas tas, kad originalai buvo dvidešimtojo amžiaus, nutraukiančio ryšius su praeitimi, produktas.
Pati Agatha Christie gyveno „modernų“ gyvenimą: keliavo į Havajus plaukioti banglente, mėgo greitus automobilius, domėjosi tuo metu dar nauju psichologijos mokslu. O kai ėmė leisti jos romanus, jie taip pat buvo pribloškiamai, žėrinčiai „modernūs“.
Šioje knygoje susipažinsime su žmogumi, įsitvirtinusiu tarp didžiųjų dvidešimtojo amžiaus rašytojų. Žmogumi, kuris taip dažnai nepakankamai vertinamas ir taip dažnai klaidingai suprantamas. Kurio iškilūs laimėjimai kažkodėl yra beveik nepastebimi visiems matomoje vietoje.
Bet iš pradžių keliaukime į pačią pradžią ir susipažinkime su maža mergaite linų spalvos plaukais.
Aukso amžius
Laimės jausmas Agathai padėjo parašyti knygas, kurios laikomos geriausiomis jos karjeroje. Tačiau baigiantis 1939-iesiems, baigėsi ketvirtasis dešimtmetis ir baigėsi tai, kas buvo aukso amžius – ir detektyvo žanrui, ir pačiai Agathai. Santuoka su Maxu jai suteikė tokio profesinio pasitikėjimo, kokio ji dar neturėjo. Agatha transformavosi į mitrią, reiklią, brandžią moterį ir visiems – leidėjams, prodiuseriams ir verslo partneriams – tai buvo leista pajusti. Kaip jos detektyve „Erkiulio Puaro Kalėdos“ (Hercule‘s Poirot’s Christmas, 1938) sakė viena veikėja, „pasaulis yra labai žiaurus moterims. Jos privalo daryti dėl savęs viską, ką gali“1.
XX a. trečiajame dešimtmetyje, netrukus po savo dingimo, Agatha pirmą kartą aiškiai pajuto, kad turi dirbti, net jei gydytojas rekomendavo ilsėtis: „Dabar neturėjau jokio kito pinigų šaltinio – tik galėjau, tiksliau, privalėjau, jų užsidirbti pati.“
Tą akimirką, vėliau sakė Agatha, ji tapo profesionalia rašytoja, o tai reiškė privalėjimą rašyti „net tada, kai nesinori“. Pavyzdžiui, tokia knyga, kurią negaluojančiai Agathai teko prisiversti užbaigti, buvo „Mėlynojo traukinio paslaptis“ (The Mystery of the Blue Train, 1928).
Rosalinda, visą laiką trokštanti motinos dėmesio, nuolat sukinėjosi
aplink rašomąją mašinėlę ir maldaujamu balseliu kalbėjo: „Aš galiu čia tiesiog pastovėti. Aš netrukdysiu.“ Tad „Mėlynojo traukinio paslaptis“ Agathai kėlė skausmingus atsiminimus. Ji apie tą knygą sakė: „Neabejotinai pati blogiausia mano kada nors parašyta knyga.“3
Tačiau dėl didžiulio Agathos viešumo, kurį 1926-aisiais sukėlė jos dingimas, „Mėlynojo traukinio paslapties“ pardavimas vis tiek buvo puikus – 7 000 egzempliorių. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Agathos knygų pardavimai šiek tiek sumažėjo, bet paskui vėl ėmė didėti – po to, kai leidykla William Collins, Sons & Co. sugalvojo, kaip šią rašytoją geriausia reklamuoti. Agathos Christie detektyvo „Trijų veiksmų tragedija“ (Three Act Tragedy, 1934) vien pirmaisiais metais buvo parduota 10 000 egzempliorių. O detektyvo „Penki paršiukai“ (Five Little Pigs, 1942) pardavimas šoktelėjo iki 20 000 egzempliorių. Ir rašytoja neketino žvalgytis atgal4.
Agathai gaunamos pajamos turėjo atrodyti gausios, ypač kai jos knygas ėmė dalimis spausdinti Amerikos žurnalai. Agatha vėliau pasakojo: „[Tie pinigai] buvo ne tik kur kas didesni už tai, ką Britanijoje kada nors gavau už teisę spausdinti dalimis mano knygas, bet tuo metu ir neapmokestinami. Jie buvo laikomi kapitalo sąnaudomis.“ Visgi šis mokesčių Amerikoje reikalas pas Agathą dar sugrįš ir persekios.
Agatha taip pat ieškojo naujų pajamų šaltinių. 1928-ųjų gegužę buvo pastatyta jos detektyvo „Rodžerio Ekroido nužudymas“ teatrinė versija. Pavadintą „Alibi“ ir scenai adaptuotą ne pačios Agathos, šį spektaklį laikraštis The Observer apibūdino ganėtinai teigiamai. Erkiulis Puaro, žinoma, išliko pagrindiniu veikėju, o štai daktaro seserį, kuri Agathos knygoje buvo vidutinio amžiaus senmergė Karolina, režisierius pakeitė jauna seksualia mergina Keril.5 Agathai atrodė, kad ji gali padaryti geriau, tad 1930-aisiais parašė pjesę „Juoda
kava“, kurią irgi pastatė. Visgi šie du pastatymai parodė, kad Puaro personažas netinka teatro scenai: jis buvo pernelyg spalvingas ir pasiglemždavo tiek daug žiūrovų dėmesio, kad jo beveik nelikdavo kitiems personažams6.
Agatha vis labiau domėjosi teatru, bet į jį nesikoncentravo, nes tiesiog buvo per daug užsiėmusi. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje –kuris tapo pačiu našiausiu jos literatūrinėje karjeroje – ji sukūrė 20 detektyvų (arba romanų) ir 5 apsakymų rinkinius. Vien 1934-aisiais išėjo 2 detektyvai, 2 apsakymų rinkiniai ir 1 nedetektyvinis romanas.
Agatha Christie kūrė ne tik savo literatūrinę karjerą, bet ir savo „prekių ženklą“. Ji taip pat sugalvojo du naujus detektyvus – misterį Kviną ir misterį Satertvaitą – kurie buvo ne tiek personažai, kiek modernistiniai simboliai, išjudinantys siužetą. Dar atsirado detektyvas Parkeris Painas, savo klientams žadantis ne išaiškinti paslaptį, bet daug abstraktesnį rezultatą – laimę.
Parkeris Painas buvo tarsi psichoterapeuto, kuris Agathą konsultavo XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje, nemedicininė versija. Psichoterapinė patirtis suteiks jos kūrybai ir daugiau atspalvių. Vėliau ji sakė, kad jos pirmieji detektyvai buvo „pasakojimai su moralu, arba, tiksliau, senoji „Paprastų žmonių pasaka apie moralumą [moralitė*]“. Tačiau po skyrybų Agathos kūryboje kaip veiksnys, skatinantis nusikalsti, kur kas dažniau figūruoja būtent slopinami pasąmonės troškimai.
Susidaro įspūdis, kad Agathos Christie ketvirtojo dešimtmečio detektyvuose Puaro mažiau reikšmės skiria fiziniams įkalčiams. Dabar jis labiau linkęs pasikliauti tuo, ką mūsų laikais būtų galima vadinti
* Moralitė (pranc. moralité) – vaidinti skirtas vėlyvųjų viduramžių kūrinys, kuriam būdingas moralizavimas, alegoriniai veikėjai, įkūnijantys gėrio ir blogio kovą.
psichologiniu profiliavimu – nes „tarpasmeniniai konfliktai ir širdies paslaptys yra patikimesni įkalčiai“7. Detektyve „Kortos ant stalo“ (Cards on the Table, 1936) Agatha daro jai nebūdingą autoriaus pareiškimą. Ji sako, kad dedukcija yra „grynai psichologinis dalykas, bet dėl to ji nė kiek ne mažiau įdomi, kadangi kai viskas būna pasakyta ir padaryta, būtent žudiko protas tampa pačiu įdomiausiu objektu“8.
O pačios Agathos protas buvo tarsi bedugnis idėjų šaltinis. Parodijuodama save, ji sukurs detektyvės romanų rašytojos misis Ariadnės Oliver personažą. Nors misis Oliver gali būti užmarši, pasenusių pažiūrų ir nevalyva, ji yra kone absurdiškai gausiai apdovanota idėjomis. Atkartodama Agathos mąstymo stilių, misis Oliver garsiai svarsto apie galimus žmogžudystės motyvus.
Auka gali būti nužudyta asmens, kuriam tiesiog patinka žudyti merginas <...> arba ji galėjo žinoti apie kieno nors meilės nuotykius... arba galėjo pastebėti, kaip kas nors naktį užkasa kūną... arba pamatyti ką nors, kas slepia savo tapatybę... arba žinoti kokią nors paslaptį apie tai, kur karo metu buvo užkastos kokios nors brangenybės.9
1930-aisiais Agatha savo naują personažą mis Džeinę Marpl pirmą kartą pristatys didelės apimties detektyve „Žmogžudystė klebonijoje“. Agatha šią knygą rašė, kai vyko nervingas pasiruošimas jungtuvėms su Maxu. Knyga buvo išleista per jų medaus mėnesį. Pokštaudama Agatha knygoje paruošė Maxui „vestuvinę dovaną“: vienas iš personažų dedasi garsiu archeologu, bet pasirodo esąs vagis.
Iš pradžių mis Marpl įvaizdis dar neatrodė užbaigtas. Literatūros kritikas Peteris Keatingas įtikinamai teigia, kad šis personažas –Džeinė Marpl – Agathai buvo pats brangiausias, nes simbolizavo ją pačią. O visiškai susiformuoti jis galėjo tik kartu su Agatha Christie –sėkmės lydima, profesionalia, nepriklausoma rašytoja.