Šeimos albumai. Regimoji atmintis by knygos.lt

Ramunė Vėliuvienė

ŠEIMOS ALBUMAI

Vilnius 2025

Regimoji atmintis

Į laiko upę subėga visi žmonijos, valstybės, tautos ir kiekvieno mū sų gyvenimo įvykiai. Metraštininkai nuo faraonų laikų svarbesnius nutikimus dėlioja į chronologines lenteles. O ir raštas, išrastas maždaug prieš 5500 metų ir perduodantis žinią iš dabarties į ateitį, yra įnagis pasipriešinti laiko tėkmei. XX amžius lietuvių tautai ir jos valstybei, kaip ir visam pasauliui, – šviesių lūkesčių ir skaudžių nusivylimų metas. Aktualiausi pasaulio įvykiai mūsų himno žodžiams kaskart vis prideda naujos prasmės, priversdami iš naujo apmąstyti ir savąjį meilės santykį su gimtine, sustiprinti tautiškumo bei pilietiškumo jauseną.

Nacionalinės valstybės kuriamos turint vieną pagrindinį tikslą –kaip tautos išlikimo ir visavertės kultūrinės raidos garantas. Daktaro Jono Basanavičiaus ir jo bendražygių sukurta nepriklausoma

Lietuvos valstybė nuo pat raidos pradžios strategiškai vadovavosi dviem pagrindiniais idėjų blokais – universaliaisiais žmogaus teisių, demokratijos, socialinės gerovės principais bei etnokultūrinės tapatybės puoselėjimu, kurios pagrindiniai požymiai – gimtoji kalba, istorinė atmintis, tautos papročių ir tradicijų praktikavimas. Iš kartos į kartą visa tai būdavo perduodama be nuobodaus moralizavimo, o veikiant tiesiai vaiko jausmus ir vaizduotę, pasitelkus tautosaką, liaudies dainą, raiškų žodį. Europos Sąjungos politika šiandien ragina pačias valstybių vyriausybes rūpintis nacionaline kultūra, kad kiekviena šalis galėtų naudingai bendradarbiauti kultūros mainuose. O kultūra, jos europinis matmuo, ekonominei integracijai vis labiau ir giliau vienijant ES valstybes, turi išlikti įvairi, atsispirti globalizacijai ir komercializacijai.

Šiuolaikinės sociobiologijos teorijos teigia, kad kultūriniai archetipai netgi genetiškai yra šiek tiek paveldimi. Ir čia labai svarbi laiko dimensija. O juk baltų kultūra savąją raidą skaičiuoja tūkstant-

mečiais! Tautinės valstybės idėjoje slypinčios moralės filosofijos vertybės, gyvoji etninės kultūros tradicija, apimanti visą visuomenę, liudytų, kad tebesame įaugę savo žemėje... Ši knyga taikliai pagrindžia išsakytas mintis ir vaizdingai jas išplėtoja. Šio originalaus sumanymo autorė – puiki dailininkė, grafikė Ramunė Vėliuvienė, kuri leidžia skaitytojams vartyti šeimos nuotraukų albumus, kad vaizdiniais bei palydinčiu žodžiu papasakotų sudėtingą savo giminės ir kartu visos Lietuvos naujųjų laikų istoriją. Pageltusiuose devynių albumų atvartuose užfiksuotos šešių kartų svarbiausių gyvenimo įvykių akimirkos.

Albumų viršeliai – tai irgi laiko gairės: stilingi secesiniai senelių ir tėvų, tada blankūs ankstyvojo sovietmečio, dar vėlesni apvilkti šiek tiek gyvesniais odiniais taikomosios dailės apdarais. Etnologiniuose ir paveldosaugos tyrimuose fotografijos nuo Balio Buračo laikų – itin vertinamos. Bet, kaip paaiškėjo per įvairias kraštotyros ekspedicijas, retai šeimai pavyko jų daugiau išsaugoti. To priežastys aiškios: nuotraukos galėjo tapti priešiškumo okupacinei valdžiai įrodymu, galbūt ryšių su „liaudies priešais“ ar partizanais įkalčiu. Ypač didelė retenybė, kad būtų išlikę net kelių vienos giminės kartų gyvenimą įamžinantys nuotraukų albumai. Juk tokios šeimos relikvijos tampa puikiu šaltiniu Lietuvos visuomenės kultūriniams, socialiniams ir istoriniams tyrimams atlikti.

Dzūkiška Kochanskų ir Pigagų giminė išties gana gerai reprezentuoja Lietuvos visuomenę: joje esama ir valstiečių, ir bajorų kilmės protėvių, paprastų kaimo žmonių ir tokių, kurie išsikėlė gyventi į miestus, taip pat Lietuvos savanorių, išsilavinusių inteligentų, mokytojų. Garsaus etnologijos profesoriaus Norberto Vėliaus, kilusio iš žemaičių žemės, giminės istoriją ir negausias fotografijas autorė papildė jo mamos, sesers ir kitų laukuviškių prisiminimų fragmentais. Vė-

liausiose šios knygos fotografijose – autorės ir profesoriaus vaikai: archeologas dr. Gintautas ir dailininkė Rūta.

Nuotraukų albumų turinį lydi labai subtilūs autorės vaikystės ir jaunystės prisiminimų fragmentai. Jie tarsi labai asmeniški, bet kartu itin būdingi tam laikmečiui. Esama žodžių ir posakių, kurie šių dienų jaunimui bus negirdėti; tai tos netolimos, bet visai kitokios epochos žymenys. Ir kaip aštriai jie primena tą laiką...

„Šeimos albumų“ paantraštė – regimoji atmintis – suponuoja, kad knygoje rasite ne tik portretinių ar proginių giminių fotografijų, bet ir Kauno, Vilniaus, Merkinės, Varėnos prieškario vaizdų, sveikinimų ir aukų rinkimo atvirukų, šventųjų paveikslėlių, sovietmečio subkultūros pavyzdžių. Išsaugota vaizdinė medžiaga padeda išsamiau atskleisti aprašomojo laikmečio atmosferą. Kiekvienas skaitmeninių

iliustracijų lakštas knygoje palydimas trumpa autentiškos patirties esė. Pasakojama giminės istorija įdomi įvairiais aspektais – etnografiniu, sociokultūriniu, istoriniu.

Sparčiai tobulėjant informacinėms technologijoms, žiniasklaidoje greta tekstų vis daugiau vietos užima vaizdinė medžiaga.

Socialiniuose tinkluose vaizdai tapo netgi svarbesni už tekstus. Tad šios knygos koncepcija labai šiuolaikiška.

Senovės graikai epocha vadino tariamą laiko stabtelėjimą gausiai įvykių prisodrintu laikotarpiu. Ši knyga – kultūrinės antropologijos vizualinė studija, išreiškianti lietuvių tautos, išgyvenusios XX amžiuje neįtikėtinas permainas, mentalines nuostatas. Ir visa tai pasakojama per vienos giminės likimus.

Profesorius Libertas Klimka

Baltų kalendorinių švenčių ritualai liudija cikliško laiko sampratą. Viskas gimsta, žydi, miršta, vėl atgimsta – laikas sukasi ratu. Istorinis ir asmeninis laikas – linijinis: Pirmasis, Antrasis pasaulinis karas; pirmoji, antroji Lietuvos nepriklausomybė; pirmasis, penktasis, dvidešimt penktasis gimtadienis. Įdomiausių šeimos nuotraukų istorijos rikiuojasi

XX amžiaus linijinio laiko kalendoriuje. Tačiau su amžiumi laiko suvokimas įgauna archetipinio cikliškumo. Kartojasi charakteriai, likimai, protėvių bruožai jaunuose veiduose. Paveldėtos relikvijos, rankdarbiai, atvirukai vizualizuoja prisiminimus. Taip gimė skaitmeninės grafikos ciklas „Regimoji atmintis“. Vis giliau klimpdama į gausaus giminės archyvo tvarkymą, aprašau įdomiausias nuotraukas ir jose esančių žmonių likimus. Atmintis paradoksali – tuos pačius įvykius, istorijas kiekvienas amžininkas papasakodavo savaip. Keičiantis laikams – vėl naujos interpretacijos. Įsukta darbų ir aktualijų verpeto vis atsikalbinėdavau: gal vėliau, gal rytoj, gal kitą kartą. Nieko įdėmiau neišklausydavau ir neužsirašiau. Prisiminimų tekstas – daugiabalsis, fragmentinis pasakojimas, kurio jau nei patikrinsi, nei patikslinsi. Balsai iš praeities nutilę. Belieka kliautis atmintim, kuri ne tik subjektyvi, bet ir nenuspėjamai selektyvi. Vieni prisiminimai vis iškyla akinančio ryškumo vaizdiniais, kiti, nugulę pasąmonėje, tik šmėkščioja priešaušrio sapnuose.

Ramunė Vėliuvienė

Nepaklausiau, kas jie – solidus ponas krėsle ir vaikiško veidelio panelė įmantria suknele, demonstruojantys šliūbinius žiedus.

Dažniau grožėdavausi spindulingu angelu su lyra kitoje pusėje.

Spėliodavau, ar senovinis fotografijos pavadinimas reiškia „šviesoraštis“, „pasaulėraštis“, „šviesos tapyba“ ar dar kaip nors.

1569 m. Merkinė gavo Magdeburgo teisės privilegiją ir herbą, kurio originalas neišliko.

Pagal ikonografinę medžiagą herbą atkūrė Arvydas Každailis.

Mano mamos gimtinė – Merkinė.

Nemuno aukštupio pakrančių pilys XIV amžiuje buvo svarbus gynybinis ruožas kovose su kryžiuočiais. XV amžiuje Merkinės tvirtovė tampa miestu ir reikšminga stotimi. Šalia jos driekiasi svarbūs Kauno–Gardino, Vilniaus–Gardino–Varšuvos traktai ir reikšmingi vandens keliai Nemuno ir Merkio santakoje. Aplink miesto aikštę kuriasi užvažiuojamieji kiemai, smuklės, parduotuvėlės. Šešiose nuo aikštės spinduliais besidriekiančiose gatvėse – amatininkų dirbtuvėlės, toliau žemdirbių, žvejų sodybos. Merkinėje iškyla didinga gotikinė, pagal legendą – Vytauto Didžiojo statyta bažnyčia.

Nuo XVI amžiaus vidurio ir XVII amžiuje Merkinė suklestėjo. Abiejų Tautų Respublikos žemėlapiuose ji vadinama Didžiąja. Miestui suteikiamos Magdeburgo teisės ir herbas –mitinis vienaragis. Pastatyta rotušė. Kuriasi žydai – viena seniausių Lietuvos diasporų.

Žvėrių ir paukščių turtingoje didgirėje medžiodavo kunigaikščiai ir valdovai. Ypač Merkinę pamėgo nuo jaunystės joje lankęsis ir metus nuo maro slėpęsis karalius Vladislovas Vaza. Merkinėje jis turėjo laikinąją rezidenciją. Medžioklėse valdovą lydėdavo jo pamokslininkas poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus. Susižavėjęs gamtos grožiu jis parašė svajingą giesmių ciklą „Miškų žaidimai“. Medžioklei Merkinėje skirtų giesmių fragmentai:

Ir jūs, miškingi šlaitai, Jūs keliat mano mintį,

Ir ji su meile skrenda

Laukais, tarytum rinktų

Dangaus malonės medų. [...]

Eikšekit, jauni piemenėliai, Mes pievoj prie šaltojo Merkio Sušoksim ratelį.

O jūs, kilmingieji rūmiškiai, Ant kriaušio susėdę žiūrėkit!

(Iš lotynų kalbos vertė Albinas Žukauskas)

Būtent medžiodamas Merkinėje karalius persišaldė ir mirė.

Yra išlikęs vadinamasis Vazos namas.

XVII amžiaus pabaigoje Merkinėje apsigyvenę vienuoliai jėzuitai įkūrė kolegiją, skirtą pasauliečiams mokytis. XVIII

amžiuje švedų intervencija, karas, maras, gaisrai Merkinę apniokojo, ji prarado ankstesnį reikšmingumą. Išliko balti mūriniai stulpai – du iš keturių stovėjusių nemažo miesto riboženklių.

Merkiniškiai dalyvavo nacionalinio išsivadavimo sukilimuose. 1831 m. bajorai, dvarininkai, valstiečiai subūrė sukilėlių kariuomenės dalinį. Sukilėliams pralaimėjus, Merkinės mokykla buvo uždaryta, o vienuoliai areštuoti ir išvežti. Dalyvauta ir 1863–1864 m. sukilime. Nuslopinus sukilimus priespauda dar sustiprėjo.

XIX amžiaus pabaigoje Merkinėje siekti minimalaus raštingumo buvo įmanoma tik rusiškoje pradinėje mokykloje. Valsčiaus žmonės priešinosi carinei nutautinimo politikai. Išplito slaptos namų mokyklėlės. Knygnešiai, daugiausia iš Gudakiemio kaimo, platino lietuvišką spaudą. Šviesuolis patriotas Merkinės kunigas Kostas Jagminas rūpinosi lietuviškų knygų gabenimu iš Prūsijos. Jis bažnyčioje sakė pamokslus ir giedojo lietuviškai, dalindavo parapijiečiams lietuviškas maldaknyges. Panaikinus spaudos draudimą Merkinėje įsikūrė lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ skyrius. Pirmininku išrinktas kunigas Kazys Ribikauskas, pavaduotoju – Čekijoje stažavęsis agronomas Julius Bloznelis. Jų rūpesčiu Merkinėje atidaryta lietuviška mokykla. Karo metais lietuviškos mokyklėlės veikė Gudakiemyje, Ilgininkuose, Puvočiuose.

Viena iš panelių – Anastazija Kochanska, Maskvoje dirbusi gailestingąja sesele. Maskva, XX a. pr.

Pirmosios nuotraukos mano giminės albumuose – iš XX amžiaus pradžios.

Mano motina kilusi iš Kochanskų ir Volungevičių. Protėviai Kochanskiai kilę iš LDK bajorų. Valdos buvo Palenkėje. Herbas – Ogončikas (Ogończyk). Pirmoji šeima Merkinėje įsikūrė po 1830–1831 m. sukilimo.

Vincento ir Barboros sūnus Vincentas Kochanskis, gimęs 1822 m., 1842 m. Merkinėje vedė Anelę Bylinskaitę ir susilaukė septynių vaikų. Jų sūnus Mykolas (gim. 1845 m.) vėliau persikėlė į Vilnių. O sūnus Kazimieras (gim. 1851 m.) 1883 m. vedė Oną Jankauskaitę. Šeima turėjo aštuonis vaikus. Užaugo keturi: Anastazija (gim. 1884 m.), Apolonija (gim. 1885 m.), mano senelis Aleksandras (gim. 1887 m.) ir Kazimieras (gim. 1899 m.).

Baigęs mokyklą Merkinėje Aleksandras važinėjo tęsti mokslų į Gardiną. Kartu dirbo veterinaro, iš kurio nuomojosi kambarį, padėjėju. Mirus motinai 1912 m. vedė Ievą Konstantinavičiūtę. Prasidėjus karui visa šeima pasitraukė į Maskvą. Čia jau gyveno ir gailestingąja sesele dirbo vyriausioji sesuo Anastazija. Aleksandras pamaskvėje išsimokė veterinaru, gydė arklius caro armijos kavalerijoje. Po 1917 m. bolševikų perversmo armijoje kilo baisi suirutė, susiskaldymas, brolžudiškos pjautynės. Maskvoje trūko maisto, prasidėjo neramumai, plėšikavimai. Tėvą Kazimierą tarpuvartėje nurengė, pagrobė kailiniu s. Šeima nusprendė grįžti į Lietuvą. Traukinį su pabėgėliais kažkur prie Smolensko apšaudė artilerija. Per baisią katastrofą žuvo Aleksandro tėvas, žmona ir jaunylis brolis Kaziukas. Su-

degė bagažas, dokumentai, per visas klajones saugotas giminės fotografijų albumas. Palaidojęs artimuosius bendrame kape

Aleksandras grįžo į Merkinę vienas.

Namus rado apiplėštus, tikriausiai besitraukiančių vokiečių.

Slėptuvė duobėje, malkinėje, apkrauta rąstigaliais, – atkasta. Drabužių, patalynės maišai ir kelios skrynios su vertingiausiais

šeimos daiktais – indais, laikrodžiais, stalo įrankiais – pagrobti.

Namie belikę seni baldai, prastesni puodai, ant aukšto spaliuose paslėpta šeimos albumo atrama.

Proprosenelių merkiniškių Baltraus Volungevičiaus ir Agotos Liolytės sūnus Julius (gim. 1856 m.) 1885 m. Merkinėje vedė nusigyvenusio bajoro iš Novasodų Mykolo Bagdonavičiaus ir Petronėlės Vitkauskaitės dukrą Domicelę (gim. 1860 m.).

Prosenelis Julius Volungevičius buvo pasiturintis, apsišvietęs

Merkinės storosta. Šeima turėjo penkias dukras ir pagranduką

sūnų: Eleonorą (gim. 1886 m.), Anastaziją (gim. 1888 m.), Domicelę (gim. 1890 m.), Oną (gim. 1894 m.), Jadvygą (gim. 1896 m.), Stasį (gim. 1898 m.). Visus vaikus leido į mokyklą.

Pradinėje rusiškoje caro valdžios išlaikomoje mokykloje mokėsi

Vincas Mickevičius-Krėvė, kiti miestelio šviesuoliai, vėliau tęsę mokslus užsienio ar Rusijos universitetuose ir tapę provizoriais, inžinieriais, mokytojais, dvasininkais.

Onai Volungevičiūtei labai patiko mokytis, ji turėjo gerą atmintį. Net ir anūkams kartodavo kadais išmoktus eilėraščius, daineles, pasakėčias. Volungevičių naudotame elementoriuje

„ Aзбука“ buvo gausiai iliustruotų pamokymų, kaip turi elgtis geros mergaitės ar geri berniukai, rašybos, gamtos pažini-

mo pavyzdžių, eilėraščių. Brolis Stasys šalia himno bei caro

portreto irgi nupiešė carą. Už tai nuplaktas rykštėmis. Mokytojas buvo griežtas, net žiaurus. Už klaidas kirsdavo liniuote per ištiestus delnus, klupdydavo į kampą ant žirnių, plakdavo rykštėm. Gabios ir stropios Onos nė karto nebaudė. Prie lentos kviesdavo: „ Анна длинная коса! “ (dėl gražių plaukų). Tik šypsodavosi, kai ji dainuodama dainelę apie gaidį „ Ваня“ keisdavo į „ Ання“. Su broliu mes girdėjome ją daugybę kartų: „Ох ты Петя петушок, золотой гребушок, шолкова головушка, маслена бородушка, что ты рано встаёшь, голосисто

поёшь, Анне спать недаёшь…“ Šalia A. Puškino ir kitų poetų ji deklamuodavo chrestomatinį eilėraštį, kurį mokėjo ir jos

vaikai, ir vaikų vaikai, ir proanūkiai: N. Nekrasovo „Žiema“: „Однажды в студённую зимнюю пору…“

Bevaikiai Onos krikštatėviai rėmė jos mokslus, skatino siekti gailestingosios sesers profesijos. Bet krikštamotės mirtis, vėliau karas planus sugriovė.

Prosenelių Domicelės ir Juliaus Volungevičių „vestuvinė“ nuotrauka.

Iš tiesų keliaujantys fotografai tokias sumontuodavo iš dviejų nuotraukų.

Panelės. Pirma iš kairės – Ona Volungevičiūtė, penkta – Jadvyga Volungevičiūtė su draugėmis. Merkinė, 1918 m.

Volungevičių šeimoje dar augo du giminaičiai – našlaičiai

Buinickai. Vienas jų įsimylėjo paauglę Oną. Išvykdamas pas gimines į Ameriką užmovė jai mirusios motinos žiedą ir žadėjo praturtėjęs vesti. Pažadą tesėjo ir sulaukusiai pilnametystės

Onai atsiuntė šipkartę kelionei. Tėvai palaimino santuoką, džiaugėsi, kad nereikės skirti žemės kraičiui. Pasiūdino naujų baltinių, drabužių, paltą. Išskridusi kaip ant sparnų, į tėvų namus grįžo raudodama. Amerikos imigracijos tarnyba labai griežtai tikrindavo sveikatą, ypač baiminosi tuberkuliozės ir kitų infekcinių ligų. Onai netikėtai buvo diagnozuota trachoma ir ji vizos negavo. Ilgai Ona graužėsi, kad sudužo viltys ištekėti už mylimojo. Ir anūkams teko girdėti ją apgailestaujančią: „O, būčiau buvusi ponia Amerikoje, kaip jis mane mylėjo...“ Jos maldaknygėje šalia šventųjų paveikslėlių saugotas senas šipkarčių reklaminis atvirukas – transatlantinis laivas. Vėliau Kauno trachomos klinikoje akis išsigydė.

Onos Volungevičiūtės išsaugotas šipkarčių pardavimo kontoros reklaminis atvirukas.

Seserys Eleonora (kairėje) ir Domicelė Volungevičiūtės prieš Eleonorai išvykstant į Ameriką. Kaunas, XX a. pr.

Anastazija Volungevičiūtė ir neatpažinti giminaičiai vestuvėse. Amerika, XX a. pr.

1. Domicelė dėvi madingą kailinę skrybėlę, šalį ir muftą, puoštą uodegytėmis. Kaunas, 1905 m.

2. Neatpažinta. Kaunas, 1919 m. Foto Modern KOWNO.

3. Eleonoros Volungevičiūtės-Kovalskos vaikai. Amerika, 1917 m.

Aleksandras ilgai nenašlavo, atsigavęs 1918 m. vedė Oną Volungevičiūtę. Iš kraičio buvo įsigyta būtiniausių daiktų, paremontuotas namas Bažnyčios gatvėje. Sutuoktiniai gražiai sutarė. Kochanskas gydė Merkinės ir apylinkių gyvulius, labiausiai mylėjo arklius. Visiškai beviltiškus savo sukonstruotais diržais, perjuostais per papilvę, pakeldavo, išgydydavo ir pastatydavo ant kojų. Ona Kochanskienė nostalgiškai pasakodavo apie gražų sodą nuo namo iki Stangės upelės pakalnėje. Vardindavo retas kriaušių veisles: kliapsos, berės sapieginės, dūlės. Saldžios vasarinės ir žieminės, išsilaikančios iki

Užgavėnių. Kriaušes parduodavo turguje, džiovindavo.

Kochanskai susilaukė septynių vaikų. Viena po kitos gimė penkios dukros: 1919 m. – Aleksandra, 1921 m. – Jadvyga, 1923 m. – Birutė, 1926 m. – Ona, 1929 m. – Elena. Po to sūnūs: 1932 m. – Viktoras ir 1937 m. – Aleksandras.

Aleksandras Kochanskas palaikė ryšį su tėvo brolio Mykolo sūnumis, tarpukariu gyvenusiais Vilniuje. Jie turėjo du namus

Pohuliankos (dabartinėje S. Konarskio) gatvėje. Viktoras kunigavo Šv. Teresės bažnyčioje. Kazimieras turėjo knygrišyklą Trakų gatvėje. Laiškuose iš Vilniaus jie atsiųsdavo fotografijų, atvirukų.

Pirmojo pasaulinio karo metu Merkinėje daug namų sudegė ar buvo sugriauti. Gyventojus retino ne tik karo veiksmai, bet ir įvairios sunkių ligų epidemijos. Nuo vidurių šiltinės mirė prosenelis Julius Volungevičius, sunkiai persirgo visa šeima. Vokiečiai labai bijojo užsikrėsti. Miestelėnai, pamatę juos ateinančius, apsivyniodavo galvas ir krisdavo į lovas. Duris pravėrusiems kareiviams koks paauglys, rodydamas į gulinčius Ką tik susituokę Ona ir Aleksandras Kochanskai. Merkinė, 1918 m.

Nuotraukos ir atvirukai, siųsti iš Vilniaus. Neatpažinti (gal Kochanskų giminės?):

1. Fot. B. BRUDNER WILNO, 1938 m.

2. Fot. E. Cestlin. Wielka 60

3. Fotograf WAJSBORD w-ka Pohulanka 5

4. Fotograf WAJSBORD w-ka Pohulanka 5, 1932 m.

2. Vokiškas Pirmojo pasaulinio karo metų atvirukas. Vilnius, 1915 m.

3. Atvirukas su užrašu „Na pomiontkie z Wilna“. Vilnius, 1933 m.

4. Kalvarijų atlaidai. Vilnius, 1927 m. birželio 17 d.

1. Atvirukas. Vilnius, 1930 m.

ir dejuojančius, sakydavo: „Krank.“ Namai būdavo aplenkiami

ir šeima išvengdavo lašinių, sviesto ar kiaušinių rekvizavimo ir meilinimosi mergaitėms.

Bobutė Ona, pasakodama apie 1918 m. fotografiją su draugėmis, juokavo, kad pagaliau galėjo pasipuošti. Kol buvo vokiečiai, rengdavosi kokiais senais ryzais, išsisuodindavo veidus, apsivyniodavo skarom: „Kad vokiečiai nelįstų liebe dich.“

Po karo grįžus pabėgėliams imtos atstatyti apgriautos sodybos, parginti miškuose slapstyti gyvuliai. Ūkininkai puolė prie žemės darbų: lygino laukus, ruošėsi sėjai. Miestelis atgijo.

Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, Merkinėje susibūrė savivaldos židinys. 1918 m. rudenį kunigo Kazio Ribikausko paraginti merkiniškiai išsirinko valsčiaus komitetą: pirmininku tapo Julius Bloznelis, nariais Čyras, Baltuškonis, Janulevičius. Pasitraukę iš caro armijos kareiviai tėviškėje įsitraukia į Nepriklausomybės gynėjų būrius. Besikuriančios valstybės gynėjams savanoriams teko kovoti keliais frontais: su bolševikais, lenkais, bermontininkais. Į Lietuvos kariuomenę įstojo mokytojas Julius Bloznelis.

Valsčiaus komitetas rūpinosi švietimu. 1921 m. pasiekta, kad Švietimo ministerija įsteigtų Merkinėje progimnaziją, mokėtų mokytojams algas, skirtų gabiems mokiniams pašalpas. Mokyklos patalpomis, jų remontu, mokymo turinio kūrimu rūpinosi steigiamos progimnazijos direktoriumi paskirtas energingas švietimo organizatorius kunigas daktaras Juozas Bakšys. Jis 1912 m. baigė Insbruko universitetą, įgijo teologijos daktaro laipsnį, kunigavo Vilniuje ir dėstė mokytojų kursuose.

1920 m. netikėtai skiriamas kapelionu ir tikybos mokytoju į Žiežmarius. Tituluoto teologo išsiuntimas į provinciją vertintas kaip Vilniaus vyskupo susidorojimas už tai, kad kunigaudamas

J. Bakšys aktyviai kovojo už lietuvių teisių įtvirtinimą katalikų bažnyčiose.

Kitas vyskupo tremtinys – kunigas, muzikologas ir kompozitorius Teodoras Brazys. Jis studijavo Regensburgo aukštojoje bažnytinės muzikos mokykloje. Vadovavo Vilniaus katedros chorui ir orkestrui. 1917 m. pasirašė memorandumą, kad bažnyčios apeigose būtų įteisinta lietuvių kalba. Merkinėje dėstė dainavimą, rinko tautosaką. Aktyvūs direktoriaus talkininkai – mokytojas Juozas Miškinis, po Krėvės tarpininkavimo iš karinės tarnybos mokytojauti į Merkinę atšauktas Julius Bloznelis.

Progimnazijos direktorius Juozas Bakšys su 4 klasės moksleiviais, dauguma jų iš okupuotos Lietuvos dalies. Merkinė, 1923 m.

Lenkomano nužudytas Juozas Bakšys pašarvotas bažnyčioje. Merkinė, 1924 m.

Užgrobus Vilniaus kraštą priešprieša tarp lietuvių ir lenkų dar pagilėjo. Pasitraukę už demarkacinės linijos lenkai iš ten organizavo priešiškas akcijas. 1924 m. gruodį, kai direktorius su keliais mokytojais vakarojo, kažkas pasibeldė į jo buto duris.

Patikliam kunigui J. Bakšiui jas pravėrus, nepažįstamas įsibrovėlis paleido du pistoleto šūvius ir pabėgo. Merkinėje kaip tik svečiavosi J. Bakšio svainis Karvelis su garsiu chirurgu Kuzma. Šviesuoliui kunigui buvo suteikta būtinoji pagalba ir sužeistasis skubiai išvežtas operuoti į Kauną. Deja, dėl kilusių komplikacijų jis mirė. Lenkai neslėpė, kad direktorius nužudytas dėl patriotinės veiklos. Dzūkijoje būta ir daugiau žiauraus susidorojimo su lietuviais mokytojais atvejų.

Merkinės mokytojas Juozas Bloznelis (Juliaus brolis) 1922 m. buvo paskirtas pradinės mokyklos vedėju Uciekos dvare. Lenkų nacionalistai vasario mėnesį įsiveržė į jo butą, kankino, per sniegą išsivarė basą, nužudė ir įmetė į Nemuną. Nuo 1926 m. progimnazijos direktoriumi paskirtas kunigas, vėliau prelatas Stanislovas Kiškis. Jis dėstė tikybą, vokiečių kalbą, muziką.

Mokykla tapo Merkinės tautinio atgimimo židiniu. Mokytojai būrė jaunimą ir skatino kultūrinę, patriotinę veiklą: vadovavo chorams, statė spektaklius, organizavo šventinius renginius. Vilniaus krašto okupacija labai apsunkino Perlojos, Merkinės ir Merkio paupių kaimelių gyvenimą. Kaltindami, kad pažeidė upės viduriu einančią demarkacinę liniją, lenkų pasieniečiai kabliais prisitraukdavo sielius ir nustūmę sielininkus pasisavindavo rąstus. Nuošaliose, sekliose vietose persivarydavo į savo pusę gyvulius.

S enovės graikai epocha vadino tariamą laiko stabtelėjimą gausiai įvykių prisodrintu laikotarpiu. Ši knyga – kultūrinės antropologijos vizualinė studija, išreiškianti lietuvių tautos, išgyvenusios neįtikėtinas permainas XX amžiuje, mentalines nuostatas. Ir visa tai pasakojama per vienos giminės likimus. Prof. Libertas Klimka, etnologas, mokslo istorikas

S klaidydama kelių kartų šeimos fotoalbumus Ramunė Vėliuvienė žadina regimąją atmintį: nuotraukose ji regi – ne tik mato, bet ir suvokia, kokį ilgą bei sudėtingą kelią nuėjo giminė dabarties link. Šioje atminties kelionėje geriausias vedlys, kuriuo pasikliauja autorė, yra jos sukaupta žinija: šalies istorija, į kurią įpinami artimųjų likimai; etnologija, kuri išskleidžia etninę pasaulėjautos ir gyvenimo būdo sanklodą; antropologija, sudėliojanti socialinius ryšius skirtingų santvarkų laikais; menas, skatinantis kūrybiškai ieškoti savo šaknų ir atidengti tapatybės sluoksnius. Ramunės pasakojime smulkios buities detalės, įvykių ir nuotykių blyksniai, girdėtų ar skaitytų pasakojimų atplaišos yra tarsi iš jos bobutės Onos sapno išbarstytos slyvos, pranašaujančios likimą, nuo kurio nepabėgsi.

Dr. Margarita Matulytė, Lietuvos fotografijos istorikė

T ikriausias praeities pasakojimas gimsta ne akademijose ir vadovėliuose, o autentiškuose asmeniniuose prisiminimuose, prakalbintuose šeimos fotografijų albumuose ir net slapčiausiuose sapnuose. Nėra istorijos be konkrečių artimų žmonių, konkrečių pasakojimų ir konkrečių vietų – visa tai esminės mozaikos detalės didžiuosiuose mūsų praeities paveiksluose. Ir kuo daugiau tokių detalių žinome – tuo sąmoningesni ir stipresni esame. Ši knyga tokia ir yra: ryški bei profesionaliai atkurta bėgančio laiko

mozaikos dalis. Norėtųsi, kad kiekvienas paėmęs į rankas šį leidinį vėliau pats pamėgintų surasti savąsias praeities erdves, užčiuopti savų ištakų gyslą. Taigi, tai neabejotinai nuoširdi ir įkvepianti knyga.

Dr. Norbertas Černiauskas, Vilniaus universiteto istorikas

Šeimos albumai. Regimoji atmintis

RAMUNĖ VĖLIUVIENĖ

ŠEIMOS ALBUMAI

Ramunė Vėliuvienė

ŠEIMOS ALBUMAI