Vogti sokolada

viktorija butautis

Vogti ĹĄokoladÄ…

vilnius 2015

UDK 821.172-31 Bu385

Pagrindinis rėmėjas: Medicinos Biotechnologijų Centras

Rėmėjas:

© Viktorija Butautis, 2015 © Leidykla VAGA , 2015 ISBN 978-5-415-02386-8

Skiriu savo TÄ—vams

dylanas 2014 metai, Magnetinė sala

„Nėra taip, kad mano tėvam visai nerūpi. Ne. Paprasčiausiai jie mano, kad jos ieškoti nereikia, užtenka žinoti, jog ji yra šiame pasaulyje. Tai, jų manymu, yra svarbiausia. Ir aš privalau gerbti tokį pasirinkimą, tačiau pats jaučiu kitaip!

Aš ilgiuosi, degu noru ją surasti, paliesti, pažiūrėti jai į akis.

Man būtina įsitikinti, kad ji iš tiesų YRA šiame pasaulyje, kad ji vaikšto, kvėpuoja, dainuoja ir daro visus kitus paprasčiausius dalykus, taip kaip aš. Keliasi ryte ir šukuojasi plaukus... Plaukus.“ Dylanas spoksojo į rasotą vonios kambario veidrodį, o mintys šėlo audrindamos vaizduotę. Daniško žydrumo akys, senelio paveldas iš tėvo pusės, karštligiškai spindėjo. „Ar aš kraustausi iš proto? Ar taip jaučiasi maniakai?“ – Tau viskas gerai, Dylanai, – patikino savo paties atvaizdą smiliumi besdamas į tą kitą Dylaną veidrodyje. „Ar ji irgi kairiarankė?“ – vėl šoktelėjo mintis.

– Velniai rautų, aš tikrai kraustausi iš proto.

Vaikinas susiraukė ir numojęs ranka nusprendė nesiskusti.

Juodi barzdaplaukiai net švariai nuskusti nedingdavo nuo rusvo jo veido. Plaukų vešlumą irgi buvo paveldėjęs, tik ne iš senelio, kuris su Danija neturėjo nieko bendra, bet iš mamos, turinčios maorių kraujo.

– Visi mes esame mišiniai, – mėgdavo sakyti ji. – Šioje žemėje tautų ir kultūrų daug, tai mus praturtina tiek fiziškai, tiek dvasiškai, tiek kulinariškai.

7

Įgudusiu judesiu užsitempęs šortus ant dar drėgno kūno, vaikinas pusnuogis išnėrė iš savo kambario, per virtuvę tiesiai į verandą. Ten nieko nerado, beveik kaip eilinę savaitės dieną, nors buvo savaitgalis. Vėjas nesmarkiai žaidė, ir vis dar jautėsi blėstantis ryto gaivumas. „Oh, gerai čia, saloje. Regis, ir tėvas su mama nuleido bures, gal ne visam, bet bent jau ilgesniam laikui.“ Dvejus metus su jachta „Solo“ bastęsi po plačius Australijos vandenis, tėvai nusprendė padaryti pertrauką. Tėtušis patenkintas pasinėrė į naują projektą – delikatesų parduotuvės atidarymą Arkadijos paplūdimio prekybos ruoželyje, šalia vienos iš dviejų saloje esančių benzino kolonėlių. Ilgi mėnesiai ant vandens nuramino ir pragiedrino jau senstelėjusio vyro protą, kuris su metais darėsi tik aštresnis. Dylanas džiaugėsi, kad tėvas atsigavo ir pagaliau jį paleido begalinis poreikis būti didelių įvykių sūkuryje. Rytais, su jūreiviška kepurėle, be marškinių, tik su tvirtai suveržtais šortais, į šeštąją dešimtį jau senokai įkopęs australas priminė animacinį veikėją – atsipūtusį kapitoną, žmogų, kuris padarė viską, ką norėjo, ir toliau užtikrintas žygiuoja savo keliu. Mama vis dar dirbo dailės mokykloje, kas antrą dieną plaukdavo ankstyvuoju keltu iš Magnetinės salos į Taunsvilio miestą. Jai patiko tas darbas kelias dienas per savaitę, patiko keltas ir rytiniai reisai. Per dvejus metus saloje nė karto nesiskundė nuoboduliu, nors širdyje retkarčiais pasiilgdavo uždaro gyvenimo laive ir plačių naktų ant siauro denio, vienut vienutėlio žiburio stiebe, kad laivas būtų matomas, saldžiai slegiančios vienatvės. Maorė joje neleido skųstis ar per daug atvirauti, ji buvo stipri moteris. Dylanas giliai mylėjo abu tėvus, bet mama jame žadino ypatingą smalsumą – lyg paslaptys, kurias ji, rodėsi, nešiojosi savyje, tikrai egzistavo, tačiau niekam nebus atskleistos. Be to, mamos „ne“ – visuomet reiškė „ne“, o su tėvu buvo galima susitarti, tinkamai parinkus argumentus.

– Dylanai, labas rytas, mano berniuk!

Vaikinas krūptelėjo ir atsisuko į tą pusę, kur pasigirdo kimokas balsas. Mama jau stovėjo po varvančiu lauko čiaupu, iškeltu 8

aukštai tarytum dušas. Jų kiemas buvo paprastas, su lopinėliu žolės, vešliomis bambliuotomis palmikėmis ir pavieniais tropiniais augalais. Baltasis jostras, dosniai dalijantis kvapnius žiedus, augo jau už tvoros, kurios paskirtis tebuvo pažymėti tikrąjį sklypo plotą. Prie jos tėvas ir pritaisė savadarbį „dušą“ be galvutės, iš tiesų tai tebuvo žarna atitekantis vanduo, su gale primontuotu metaliniu čiaupu dėl patogumo. Mama atlenkusi atgal galvą skalavo juodus vešlius plaukus ir Dylanas nejučia pagalvojo: „Pagaliau ir josios pražilo.“ Ir pats nustebo, kodėl tokia minis atėjo į galvą.

Mama užsimerkusi leido lėtai vandens srovelei tekėti kūnu, viena ranka pamojavo ją stebinčiam sūnui, lyg tikrai žinotų, kad jis į ją žiūri.

Dylanas nusipurtė. Kad mama turi magiškų galių, jis tikėjo visuomet, o kai buvo šešerių ar septynerių, pasakė matęs jos trečiąją akį. „Kur?“ – tuomet paklausė nustebusi mama, ir vaikinas gerai prisiminė, kad jam atrodė, jog ji kiek išsigando. „Čia, – ryžtingai parodė į kaktos vidurį, – tarp akių.“ Tuomet mama paglostė vaikui galvą ir patvirtino, kad ta akis visuomet budi ir jį saugo. Juos visus.

Prisiminęs tai Dylanas šyptelėjo, o nusipraususi Kamaka ėjo link jo žiburiuojančiomis akimis.

– Nesimiega? – švelniai palietė jam petį, kuris jau senokai buvo aukščiau už jos. – Dar tik septynios ryto, vaikuti.

– Hm, – numykė jis. Mintis, kad ir ji galėtų būti panaši į priešais stovinčią moterį, tokių pat vešlių plaukų ir stiprių pečių, nardė galvoje, bet Dylanas žinojo, kad geriau mamai apie tai neužsiminti, ne iš pat ryto.

– Einu pabėgiot, kol dar nekepina, – burbtelėjo slėpdamas nerimastingą žvilgsnį.

Motinai nereikėjo sakyti, ji jautė įsitempusią sūnaus sielą, buvo pasiruošusi tam, kas ateina. Kamaka susitaikė su dar tik gimstančiu sūnaus noru ją surasti, tereikėjo padėti Patrikui, savo vyrui, suprasti, kad tai Dylano reikalas, jo pasirinkimas ir tam jis turi visas teises.

9

Tai įvyko prieš devyniolika metų, ir jie niekuomet dėl savo sprendimo nesigailėjo, tačiau Patrikas nesitikėjo tokios sūnaus reakcijos ir užsidegimo. Kamaka išliko rami. Viskas buvo, kaip turėjo būti, to visiškai užteko.

~ Bėgdamas nauju, vos prieš trylika mėnesių išbetonuotu pėsčiųjų keliu, jungiančiu Džefrio paplūdimį su Neli prieplauka, Dylanas gausiai prakaitavo. Visuomet pasiimdavo vandens, mėgo „Grab“ buteliuką, siaurėjantį per vidurį, lipte limpantį prie sūraus delno.

Bėgimas jam buvo kasdienybė, rytas prasidėdavo monotoniškai kilnojant bėgiko kojas vieną paskui kitą. Jam patiko jausti dirbančias kūno dalis, rasojantį veidą, limpančius rūbus. „26 tūkstančiai kilometrų vandenyno pakrantės, – mąstė, – man tikrai užteks.“ Sukultūrinta Neli prieplauka, „Peppers“ kurortas, viskas priminė miestą. Dylanas nusuko žvilgsnį nuo naujų pastatų, jam labiau patiko sala, kai joje lankėsi prieš dešimtmetį, tuomet apie dideles statybas tebuvo kalbama puse lūpų. Ne, jis nebuvo prieš neįkyrų Magnetinės salos vystymą, mažiem verslam tai teikė daug naudos, bet laukinį prieglobstį vis tiek mėgo labiau. Jam nereikėjo ryškios šviesos, jis ir taip rasdavo kelią.

Sustojo gerokai toliau už išblizgintų daugiabučių, tebešviečiančių pardavimo reklamomis, bet nepasiekęs „Bazės“, kur karaliavo poilsiaujantis jaunimėlis. Pritūpimai, tempimo pratimai ir vanduo. Jis pūkštelėjo nesibaimindamas rajų, ryklių ar kitų gyvių, kaip daro turistai. Balandžio vidurys, net Pasagos paplūdimyje tinklas nuo medūzų jau suvyniotas.

Gyvendamas savo šalyje Dylanas jautėsi patogiai ir stengėsi nesukti per daug galvos, taip nuo mažens mokė tėvai ir mama kartodavo, kad nerimas – prastas bičiulis. Jis nekamuodavo savęs per giliais apmąstymais, bet ir nebuvo karštakošis, sprendimus priimdavo greitai, bet apgalvotai. Ir štai dabar, tos įkyrios mintys, min10

tys apie ją viską pakeitė, jis prarado ramybę. Tai buvo pirmas kartas, kai abejonės ir nerimas pradėjo nuožmiai persekioti jaukdami normaliai besiklostantį jo gyvenimą. O tai, kaip paprastai mama pranešė apie jos egzistavimą, Dylanui dar labiau užkaitino kraują.

Vaikinas vertino mamos ramybę ir neįpareigojantį tėvų požiūrį į pasaulį, juos supančius daiktus bei įvykius, bet ta žinia, tas nuslėptas faktas, kuris, jo nuomone, buvo praneštas per vėlai, privertė Dylaną niršti, nors ir suprato, kad tėvai čia neįžiūri jokio blogio.

Išsimaudęs padarė trisdešimt atsispaudimų, iškėlė rankas į dangų, ištempė savo jauną, proporcingą kūną, bet mintys tebevirė. Nepaaiškinamą ilgesį jis jautė visuomet, kiek save pamena, bet nurašydavo tai dažnai besikeičiančioms gyvenimo aplinkybėms, kraustymuisi iš vienos žemyno vietos į kitą. Ketverius metus praleido už Australijos ribų – Singapūre, dar vaikystėje ir iki šiol gali susišnekėti bahasa melayu, malajų kalba, kuri buvo privaloma pradinėje mokykloje. Tėvas tuomet konsultavo besikuriančią aviacijos bendrovę „Asiatica MRO“, padėjo statyti lėktuvų remonto angarus, diegė reikalingas sistemas ir visaip kitaip bėrė savo žinias į įmonės aruodus. Mama daug tapė, nors jų butas pačiame Singapūro centre tikrai nebuvo tinkama erdvė jos kūrybai, bet Kamakos tai nestabdė. Ji mėgo Aziją, tvankumą, kitokius žmones ir kalbų bei aromatų maišalynę. Ir sūnų mokė mylėti skirtumus, o ne vienodumą, kaip buvo įprasta.

Mažasis Dylanas turėjo draugų, jam patiko draugauti, o klasėje artimiausiai susibičiuliavo su Bagasu, indoneziečiu berniuku, irgi laikinai gyvenusiu Singapūre. Australiuką pakerėjo tiriantis, aštrus to vaiko žvilgsnis, ir nors Bagasas buvo drąsus ir tvirtas, turintis savo principus berniukas, jis laikėsi nuošaliai ir todėl užtruko, kol vaikai surado vienas kitą. Su draugais Dylanas kalbėjo angliškai, tai buvo oficiali mokyklos kalba, bet mokėsi ir malajų bei pasirinktinai vieną iš kitų dviejų Singapūro vyriausybės pripažįstamų kalbų: tamilų arba mandarinų. Australų berniukas į tai žiūrėjo lyg į žaidimą, dėliojo žodžius ir kurdavo istorijas maišydamas 11

penkias skirtingas kalbas. Labiausiai jam patiko keistai skambantys maorių garsai, juose sunkiausiai rasdavo kirtį, ir kartais mama juokdavosi iš sūnaus tariamų žodžių. Pati Kamaka Te Reo* kasdieniniame gyvenime nepraktikavo, bet ją suprato ir mokėjo daug dainų. Šiai kultūrai jautėsi itin artima, o ir išore nesiskyrė nuo grynakraujų maorių: buvo tvirta, vidutinio ūgio moteris rusva žvilgančia oda, beveik juodomis užburiančiomis akimis.

Bagaso atsiradimas vaikystėje laikinai nuslopino tą neaiškų Dylano ilgesį. Visu stiprumu jis pasireiškė tik dabar – sužinojus apie ją, dabar ilgesys įgavo formą ir prasmę. Draugystė su kitataučiu Singapūro tautų katile nebuvo joks ypatingas dalykas, bet aštuonmečiam Dylanui atvėrė duris į mažai pažįstamą indoneziečių gyvenimą ir buitį. Draugo šeima, modernūs, daug dirbantys tėvai ir dvi vyresnės seserys, natūraliai priėmė berniuką į savo būrį, o Dylano gimdytojai neprieštaravo, kad jis liktų vakarieniauti ar nakvoti erdviame name Bukit Timaho rajone. Ten australiuką labiausiai viliojo du dalykai: nežmoniško dydžio akvariumas ir Bagaso mama, kuri pasirodydavo itin retai ir buvo tokia graži, kad berniukas net sustingdavo ją pamatęs. Su švelnia šypsena ji prašlamėdavo pro šalį, visuomet lengvai paliesdama vaikų galvas, kartais ko nors paklausdavo – ko nors netikėto, niekada apie mokyklą ar pažymius, bet apie keisčiausius dalykus. Kaip ir tą kartą, kai jie abu grįžo iš Jurongo parko prisižiūrėję ir prisikimšę pilvus varlių. Pamačiusi abu sukaitusius vaikus gurkiant šaltą vandenį ji nusišypsojo ta nežemiška šypsena, pakertančia Dylanui kojas, ir paglosčiusi abiejų galvas paklausė: „Šiandien trečią valandą visame mieste nustojo veikti fontanai, ar žinote kodėl?“ Bagasas tik trūktelėjo pečiais, o Dylanas tebestovėjo sustingęs su stikline vandens prie lūpų. „Nesirūpinkite, berniukai, – ji žiūrėjo į juos, bet žvilgsnis klaidžiojo, – rytoj vėl viskas bus gerai.“ Ir nuėjo, tiksliau, nuplaukė, palikdama blankų savo kvapą, kurį mažasis svečias būtų mielai susivyniojęs ir pasiėmęs su savimi. * Maorių kalba.

12

– Kiek tavo mamai metų? – kartą paklausė jis bičiulio, nes azijiečių amžių jam sunkiai pavykdavo nuspėti.

– Nežinau, – atsakė Bagasas, – neprisimenu, kad švęstume jos gimtadienius.

– Gal ji nesensta? – pasiūlė australiukas savo versiją. Bagasas išsišiepė, bet buvo matyti, kad mintis jam pasirodė verta dėmesio.

– Nesąmonė, – visgi pasakė, nors nieko daugiau nepridėjo.

Jo mama išties buvo kitokia.

O jūrinis akvariumas – trijų metrų aukščio ir keturių su puse metrų ilgio – driekėsi per visą šiaurinę kambario sieną. Tokio nuostabaus dalyko niekieno namuose Dylanas nebuvo regėjęs.

Susėdę abu draugai galėjo valandas praleisti stebėdami devynių rūšių žuvis, plevenančius koralus, vėžius atsiskyrėlius, krevetes ir jūros ežius. Didžiulio akvariumo priežiūrai buvo sumontuoti papildomi akvariumai – šuliniai, kurių nematė akis, o burzgiantys filtravimo įrenginiai slėpėsi už sienos, kad netrukdytų gėrėtis povandeniniu pasauliu pamirštant visus rūpesčius. Bagasas sakė, kad ne kartą radęs mažai namuose būnantį tėvą savaitgalio rytais miegantį ant demblio vandens kambaryje, kaip jį vadino visa šeima. Dylanui patiko tokia mintis ir keletą kartų abu berniukai taip pat išsiprašė nakvoti toje slėpingoje, blankios akvariumo šviesos apšviestoje erdvėje.

Namo Bukit Timaho rajone tvarką reguliavo iš pažiūros rami senolė Fatmavati, kuri angliškai kai ką suprato, bet su visais namiškiais ir namų darbininkais bendravo tik bahasa indonesia, kas iš esmės buvo ta pati malajų kalba, kurios mokykloje mokėsi ir Dylanas. Tačiau kai kalbėdavo Fatmavati, jis mažai ką suprasdavo, tarytum ausys būtų atsisakiusios priimti informaciją. Tas prikimęs tylus šnabždesys, kuriuo ji skirstė darbus ar kalbėjo su Bagasu ir jo sesėmis, jam buvo neperkandamas. Ir kai vieną kartą sėdėdamas šalia draugo, kuriam senoji kažką aiškino, išdrįso paklausti, kodėl jis niekaip jos nesupranta, Fatmavati nukreipė pablukusias akis į kitatautį berniuką ir labai aiškiai ta pačia malajų kalba ištarė: 13

„Todėl, kad tai, ką aš sakau, nėra tau skirta.“ Dylanui net kvapą užgniaužė. Daugiau jis nebesistebėjo ir nebesistengė suprasti tylaus jos šnabždesio ir daugiau nė karto senolė Fatma į jį nebesikreipė per visus ketverius vaikų draugystės metus.

Galvodamas apie Bagasą Neli paplūdimyje Dylanas šypsojosi, bet akyse džiaugsmo nesimatė, veikiau atvirkščiai. Jis žvelgė tolyn į horizontą, tolumoje boluojančius Taunsvilio krantus, bet matė tik dvylikametį tamsaus gymio berniuką, kurį iki šiol laikė geriausiu savo vaikystės draugu. Tėvui baigus konsultavimo projektą Singapūre, jie vėl grįžo į gimtąją Australiją. Berniukas troško pasilikti Azijos vartais vadinamame mieste dėl Bagaso ir jo plevenančios mamos, ir dar dėl akvariumo, bet tylomis pakluso tėvų valiai, kito pasirinkimo ir neturėjo. Nors Singapūre lankėsi daugybę kartų, savo draugo daugiau niekuomet nebesutiko – jo tiesiog ten nebebuvo.

Praėjus mažiau nei pusmečiui Dylaną pasiekė kraupi žinia, kad Bagasas mirė, tiksliau, žuvo po metro traukinio ratais. Mirties aplinkybės berniuko galvoje ir širdyje sukėlė baisią sumaištį, internete jis susirado The Straits Times dienraštį, kuriame buvo trumpai paminėtas tragiškas įvykis Holand metro stotyje, bet niekaip negalėjo suprasti, kaip draugas galėjo nuslysti nuo platformos ant bėgių, jei ten buvo apsauginės sienos. Dienraščio žinutė detalių nepateikė, o tėvų pastangos palengvinti sūnaus išgyvenimus susisiekiant su Bagaso artimaisiais nedavė jokių rezultatų. Klausimas, kodėl jam neparašė ir nepakvietė į laidotuves, nedavė vaikui ramybės ilgus metus po draugo žūties, kol vieną naktį jis susapnavo Bagaso mamą. Ji nepratarė nė žodžio, tik visą naktį šypsodamasi glostė jam galvą, visai kaip anuomet, kai jis lankydavosi jų namuose, ir Dylanui palengvėjo, nors netekties skausmas niekur nedingo ir liko su juo, kaip lieka visi reikšmingi žmogaus išgyvenimai.

Randu užsitraukė jo paaugliškoje širdelėje, ir jį diegdavo vos prisiminus Singapūrą ir tolstančius vaikystės metus.

Dylanas nuleido galvą. Ruduo ritosi į antrą pusę ir sausas karštis atslūgo, bet temperatūra dieną vis tiek pakildavo iki trisdešim14

ties laipsnių Celsijaus, o vandens – stabiliai laikėsi ties dvidešimt šešių riba. Nė debesėlio. Jis pritūpė ir ėmė keistai ir grėsmingai judėti tardamas dar keistesnius žodžius – lyg mantrą, lyg skanduotę. Užsimiršęs ir susikaupęs jis darė staigius judesius, baisingai išplėtęs mėlynas akis ir palydėdamas juos šūksniais: Ka mate, ka mate! ka ora! ka ora!

Ka mate! ka mate! ka ora! ka ora!

Tēnei te tangata pūhuruhuru Nāna nei i tiki mai whakawhiti te rā Ā, upane! ka upane! Ā, upane, ka upane, whiti te ra!* Galiausiai sustojo grėsminga poza smarkiai išvertęs akis ir išrietęs liežuvį per visą barzdą. Anksčiau karo šokį Ka Mate, kurį buvo išmokęs maorių stovykloje, naudodavo tik per retus susitikimus su maorių bendruomene. Niekuomet nešokdavo jo vienas, bet tą akimirką jam norėjosi žūtbūt save įtikinti, kad šį kartą – suaugęs ir pajėgus – jis nepasiduos ir nepaliks paslapties neišaiškintos, kaip atsitiko su Bagaso mirtimi. Šį kartą jis prisikas iki galo. Taip, instinktyviai sušokdamas Ka Mate, jis paskelbė karą nežiniai.

Atitokęs iš transo dar kartą išsimaudė Koralų jūros vandenyse ir ristele pasileido atgal link Džefrio įlankos iki pat Bremnerio kyšulio, o tuomet namo, kur laukė mama ir klausimai, kuriuos privalės jai užduoti. Žinoma ir tėvui, kuris taip pat nutylėjo jos egzistavimą – jo draugės, jo kūno ir kraujo, jo sesers.

* Tai mirtis! Tai mirtis! Tai gyvybė! Tai gyvybė!

Tai plaukuotas žmogus, Kuris atnešė saulę ir liepė jai šviesti Žingsnis aukštyn, dar vienas žingsnis aukštyn! Žingsnis aukštyn, dar vienas... Saulė šviečia!

rebeka 2014 metai, Melburnas

Jos stalas visuomet būdavo tvarkingas. Be dulkių, tam tikra tvarka surūšiuoti dokumentai, pieštukinė, spausdintuvas, popierinių servetėlių dėžutė, „Delicato“ firmos, nes, pasak Rebekos, tik jos atitiko visus popierinėms servetėlėms keliamus reikalavimus: bekvapės, minkštos ir gaminamos iš septyniasdešimt procentų perdirbtos medžiagos. Aplinkosauga jai tikrai rūpėjo. Be nuolatinio darbo Karališkojoje Melburno ligoninėje, profesorė Rebeka Vils daug laiko skyrė savanoriškai veiklai tiek Donorų asociacijoje, tiek „Eco Nouveau Australia“ draugijoje.

Ji mėgo savo profesiją – kruopštumo ir atidos reikalaujantis radiologijos mokslas smalsią medicinos studentę pagavo ir nunešė tiesia vaga. Rebeka nesiblaškė, jai patiko gilintis ir kapstytis, patiko šešėliai, ir ji taip gerai išmoko jų kalbą, kad tonuose ir pustoniuose slypinčios paslaptys savaime verdavosi prieš jos įžvalgias plieno spalvos akis.

Visas, geras ar blogas, naujienas Rebeka ištraukdavo į paviršių, tvarkingai surūšiuodavo, išversdavo į normalią klinicistams suprantamą kalbą ir perduodavo estafetę kolegoms. Nereikėjo žiūrėti pacientui į akis pranešant, kad jo kepenys virto vėžio suėsta koše, ar, priešingai, įrodinėti, kad tyrimai nerodo jokių pakitimų, nors žmogus jaučia pablogėjimą. Savo darbą ji dirbo vienumoje, jai patiko ta aplinka, tyliai zirziantys monitoriai, vis užbėganti patarimo seselė, išsigandę rezidentai ir mažai kam suprantamas šešėlių pasaulis.

16

Sėdėdama prie rašomojo stalo erdviame darbo kambaryje savo namų pirmajame aukšte, Beka spoksojo į nešiojamojo kompiuterio ekraną. Pasirėmusi alkūne ji rankoje laikė akinius, žilstelėję plaukai buvo susegti viršugalvyje, nes negalėjo pakęsti jų keliamo veido kutenimo, o žvilgsnis rodė susirūpinimą. Tačiau iš tiesų Beka ekrano nematė, ji net nebuvo tame kambaryje, mintys perskaičius elektroninį laišką nunešė ją ten, vėl ten, kur ji jau seniai stengėsi nebeužsukti. Buvo davusi žodį Polui, kuris nuo pat pradžių prieštaravo jos norui, tam nevaldomam ilgesiui ir troškimui, susirasti sūnų, tiksliau tą berniuką, kurio sūnumi vadinti neturėjo teisės.

Ilgainiui Polas nusiteikė visiškai priešiškai, nes žmonos bevaisės paieškos vos nesugriovė jų santuokos, o ir ji pati susivokė, kad jos vienos egoizmo patenkinimas neatneš gėrio nė vienai pusei. Rebeka buvo pasižadėjusi nesikapstyti, nebeieškoti ir jau kelintą kartą sulaužiusi tą pažadą. Bet niekas to nežinojo. Ji nesiruošė išsiduoti, todėl skrupulingai slėpė kaitra alsuojančią dykumą širdyje. O šis keistas laiškas pakurstė vėstančias žarijas, ko ji visai nenorėjo.

– Mama!

Spigus balsas netoliese išgąsdino ir krūptelėjusi Rebeka skubotu judesiu užvertė nešiojamojo kompiuterio ekraną. Akiniai šleptelėjo ant grindų.

– Mama, turi ilsėtis, ar pamiršai? Ką vėl veiki prie kompiuterio? – reikalavo tas pats mergaitiškas balsas. – Ai, tiesa, aš tau persiunčiau vieną laišką, kurį gavome tėčio kontoroje, bet, ai, mama, juk savaitgalis, palik tai pirmadieniui. Viskas, eik nuo kompiuterio, – paliepė griežtai.

Beka kaltai šyptelėjo dukrai. „Kokia ji vis dar nesubrendusi“, – pagalvojo pati sau su meile žiūrėdama į dvidešimt ketverių metų jaunėlę, stovinčią tarpduryje su senu baltu maudomuku ir varvančiais šviesiais plaukais.

– Mama, eime pasilepinti, aš tau paruošiau fantastišką kokteiliuką! – pagavo toliau tarškėti Anika. – Tau negalima dirbti, tik ne šiandien, šiandien tavo mamadienis, o tiksliau, mano 17

dukradienis. Nepamiršk, kad aš greitai išvykstu ir nesimatysime porą mėnesių, po šimts pypkių, kas tu per darboholikė?! Ir net negalvok apie darbą Londone, kam tau trenktis tokią tolybę, čia irgi yra kam dėstyti ir kur sėti gėrio sėklą, – viską susakiusi mergina išsišiepė.

Beka taip pat šypsojosi. Ekstravertiškas jaunėlės būdas visada ją išjudindavo iš vis dažniau apimančio sąstingio, kuris trukdė idėjų dar kupinai šešiasdešimtmetei versti kalnus darbe. O dar tas laiškas, neapdairiai persiųstas Anikos, kurį ji, deja, suspėjo greitomis perskaityti, tikrai nepadėjo. Nors užslopintas, bet nedingęs, kamuojantis ilgesys persekiojo, ir Beka buvo tikra, kad yra pasmerkta nešiotis jį iki gyvenimo galo. „Nežadinti miegančių drakonų“, – priminė ji sau ir kuo guviau garsiai pasakė: – Taip taip, aš stengiuosi, dukryt.

Anika klausiamai suraukė antakius.

– Einam.

Rebeka pakluso ir neatsigrįždama nusekė paskui blizgantį jaunėlės kūną. Nustūmusi ilgesį, ji nutarė atsiduoti linksmam pusdieniui su dukra. Anika buvo antrasis vaikas, gimęs po septyniolikos metų tarpo. Po daugybės klausimų ir spėliojimų, kodėl pirmoji – Melisa – natūraliai įsiveržė į jaunos poros gyvenimą, kai Rebeka tebuvo naivi medicinos mokslų trečiakursė, o antrosios dukros teko laukti ilgus metus. Pakeliui – nevaldomų emocijų proveržiai, nesibaigiantys bandymai, tuščios, pavargusios Polo akys, išduodančios, kad jam jau gana, ir ta vidinė kova tarp noro patirti motinystę ir išsaugoti braškančią santuoką. Būtent todėl likusius penkis embrionus jie pasiryžo donuoti, kai tik mažajam stebuklui Anikai suėjo šeši mėnesiai. Jau turėjo dvi nuostabias mergytes, o Polas po visų išbandymų kabėjo ant siūlo ir tai matydama Rebeka apsisprendė net nebemąstyti apie trečią kūdikį ir pati pasiūlė, pati įrodė sau ir vyrui, kad negalima užšaldytų embrionų paprasčiausiai atšildyti ir taip atimti iš jų galimybę vystytis, bet priešingai – privaloma donuoti ir tą galimybę suteikti. Bet ko18

kia donorystė: laiko, kraujo, organų, embrionų – skleidė gėrį, tai buvo neatremiamas argumentas. Rebeka su Polu pasirašė dokumentus, suteikė embrionams galimybę ir kartu visam laikui jų atsisakė.

Pliūkšt! Vandens purslai tėškė į veidą. Rebeka instinktyviai nusisuko kilstelėdama ranką, kad apsisaugotų. Skardus dukros juokas ir akimirksnio šėlas, Beka šoko gilyn negalvodama, net nenusimetusi balinto lino chalatėlio – senos Polo tėvų dovanos, – kuris dengė pagyvenusį kūną. Puiki plaukikė, panėrusi ji čiupo dukrą už kojų ir lengvai timptelėjo žemyn.

– Mama, neeee! – tik spėjo išgąstingai žvygtelėti mergina prieš dingdama po vandeniu. Po keleto sekundžių išnirusios moterų galvos gaudė orą ir skardus juokas užpildė šviesų, puikiai sutvarkytą Braitono rajono kiemą Melburno mieste. Pametusi chalatą skęsti vyresnioji moteris atsigulė ant nugaros ir užsimerkė. Nepaisant užsitęsusio ilgesio, ji jautėsi laiminga, apdovanota gyvenime daugybe dalykų: mylinčia šeima, svaria medikės karjera, ramiu gyvenimu draugiškoje šalyje, sveiku kūnu, patrauklia išvaizda bei jautria širdimi. Būtent tas įgimtas jautrumas padėdavo įvairiose situacijose tiek interpretuojant medicinines bylas, tiek dėstant studentams alma matter Monašo universitete. Profesorės Vils paskaitos Medicinos fakultete buvo gausiai lankomos, nors balais ji nelepino, tačiau mokėjo uždegti jaunus žmones, atskirti tikrai besidominčius ir vesti paskui save. Tačiau tas pats jautrumas gimdė ir tą svilinantį nerimą, kuris kartais išlįsdavo neaiškios kaltės pavidalu, kaltės ir gailėjimosi – nesvarbu, kad tokiems negatyviems jausmams nebuvo pagrindo. Ją graužiantis ilgesys daugiau kaip dvidešimt metų buvo jos gyvenimo rakštis, kuri traukiama sminga dar giliau, drasko pažeistą audinį ir maudžia vos paliesta, grasindama užkratu ir skausminga mirtimi.

19

Išleidusi dukrą, jau vakare, Rebeka ir vėl prisėdo prie kompiuterio.

Ta moteris nemokėjo tiesiog tinginiauti – nors kitiems tai atrodė natūralus atostogų leidimo būdas, jai netiko. Be to, laiškas traukė lyg magnetas, nors pati Beka jautė, kad dėl savo gerovės ir sąlyginės ramybės, kurią vargais negalais buvo pasiekusi, būtų geriausia jį pamiršti ir tuoj pat ištrinti. Visgi dar kartą permetė akimis ir prikando dešinį apatinės lūpos kampą. „Kažkoks sutapimas, nepaaiškinamas sutapimas... Aš atkoduoju šešėlius, o dingusių žmonių paieška – visai kita pakraipa. Prastai gaudausi toje aplinkoje, negalėjau susirasti net savo... savo vaiko, – moteris sunkiai atsiduso. – Ir vėl aš apie tą patį... Bet kam gi ji man persiuntė to Dylano laišką?

Po galais, išbandymui?“

~ Daugiau nei ketvirtį amžiaus prasimalęs Naujojo Pietų Velso ir Viktorijos valstijų teismuose Polas galiausiai atsisakė įtempto advokato darbo ir visiškai atsidavė idėjai, gimusiai per kelionę į Vokietiją. Ilgai delsęs apsisprendė ir įkūrė teisinę kontorą ramiame Haforno rajone, kuri specializavosi ieškoti Australijoje mirusių žmonių giminaičių Rytų Europoje, idant perduotų likusį jų turtą į išsibarsčiusios šeimos rankas.

Jo paties tėvas – Vincas Avilys – Antrojo pasaulinio karo metais kartu su savo gimdytoju sėkmingai pasiekė Australijos žemę, tačiau taip ir nesulaukė paskui juos turėjusios atvykti mamos Onutės. Kiek Polas paminė savo vaikystę, tiek prieš akis stodavo liūdesingos tėvo akys ir užgniaužta senelio aimana, išduodanti troškimą surasti dingusios žmonos pėdsakus. Namie netilo kalbos apie žmones, paliktus gimtinėje – tolimoje Lietuvoje, ar pasimetusius Vokietijoje, tarpinėje stotelėje pakeliui į saugesnius uostus: Ameriką, Australiją, Braziliją. Kambarėlyje prie virtuvės, savotiškame tų dienų kabinete, augo šūsnys dokumentų, parašytų 20

nesuprantamomis kalbomis, ant sienų kabėjo senos fotografijos ir laikraščių iškarpos su nieko Polui nereiškiančiais veidais. Ankšta erdvė jausmingus pokalbius, interpretacijas, spėliones tik dar labiau užaštrindavo. Užsispyrimą ir neblėstančią viltį po daugybės metų vainikavo paieškos agentūros pranešimas apie Onos Avilienės mirtį. Tai sušvelnino Polo tėvo įsitempimą. Nebereikėjo ieškoti, jis žinojo atsakymą, nors ir be trokštamų detalių, visgi aiškią prarastos motinos lemtį.

Senelis Povilas, nenuilstantis lietuvybės sergėtojas, stengėsi kuo daugiau papasakoti sūnui Vincui apie tolimą Lietuvą, kurioje vaikas gimė, bet kurią buvo priverstas palikti. Ir kai subrendęs palaidūnas skubiai vedė lietuviškų šaknų turinčią Umą, senolis trynė rankomis ir džiūgavo. Nepraėjus nė padoriam devynių mėnesių laikotarpiui, jaunavedžių namuose gugavo pirmas anūkas, pakrikštytas Pauliaus vardu. Namuose berniukas ir metais vėliau gimusi sesuo Ona, pavadinta dingusios močiutės garbei, kalbėjo daugiau lietuviškai nei angliškai, ir senelio viltis išauklėti anūkus tautine dvasia nenuėjo perniek. Jis tikėjosi, kad kada nors vaikai pažins tolimąją tėvynę, o pažinę – pamils. Deja, pats senelis Povilas mirė per anksti, kad tai pamatytų. O kai užaugęs Polas vedė Rebeką, jokių saitų su Lietuva neturinčią grynakrauję australę, lietuvybės puoselėjimas naujai susikūrusioje šeimoje nublanko.

Jaunoji žmona nesistengė varginti savo kalbos padargų tardama keistoką vyro vardą ir vadino jį suaustralintu Polo vardu. Ta šalis, mažutė ir baisingai tolima, Rebekai nekėlė jokių jausmų. Niekas, be Polo giminaičių, su ta kruopele prie Baltijos jūros jos nesiejo.

Vyro tėvas ją šiek tiek gąsdino, ne išvaizda, bet nesibaigiančiomis kalbomis apie paliktą gimtinę, prarastą motiną ir šventu įsitikinimu, kad sūnus Paulius tęs lietuviškas tradicijas savo mišrioje šeimoje. Rebeka buvo iki ausų užsiėmusi savo pačios reikalais, todėl naujųjų giminaičių daržą paliko jų pačių priežiūrai. Tačiau gerokai vėliau, kai gimė antroji duktė Anika, vyro elgesyje ji pastebėjo naują tautiškumo bangą. Polas atgaivino vizitus į sėkmingai 21

gyvuojantį lietuvių klubą ir pats veždavo vos metų sulaukusią mažylę į šeštadieninę mokyklą, kad toji pramoktų senelio kalbos.

Praleidęs smagų pusdienį tarp tėvo tautiečių, jis su dukrele užsukdavo į Viktorijos turgų, esantį visai netoli klubo, o parsiradęs namo linksmai bendraudavo su vaiku lietuviškai. Moteris niekaip negalėjo suprasti, kas ją erzino: ar tai, kad vyras leisdavo tiek laiko su dukra, o ji likdavo nuošalyje, ar tai, kad pati nerodydama susidomėjimo už tai ant savęs pyko?

Vyresnioji Melisa į tėčio polėkį susigrąžinti prarastą paveldą žiūrėjo su pagarbiu atlaidumu. Jauna mergina neatstūmė jo pastangų sudominti ir ją, prabėgomis, bet noriai dėjosi į galvą lietuviškus žodžius, kurių vaikystėje mokė senelis Vincas. Ir pati pasisiūlė vykti kartu su tėvu aplankyti miestelio Vokietijoje sunkiai ištariamu pavadinimu – Švabijos Gmiundas, kad galėtų nors truputį priartėti prie niekada nepažintos prosenelės, mirusios ne savo žemėje ankstyva ir vargu ar sava mirtimi.

Polas suprato, kad Melisa į kelionę veržiasi ne tiek iš pagarbos tolimos giminės istorijai, kiek iš smalsumo ir noro pakeliauti, bet priėmė tai kaip galimybę suartėti ir neklydo. Apie tuomet trimetės Anikos vykimą kartu negalėjo būti nė kalbos; tą jis suprato vien skubiai užmetęs žvilgsnį į plienines Bekos akis.

Moteris ryžtingai atsistojo nuo sukamosios kėdės ir priėjo prie pravertų medinių žaliuzių, pro jas lauko žibintas metė atšvaitus į prietemoje skendintį kambarį.

Blogiausia buvo tai, kad po keturiasdešimt trejų metų santuokos, daugybės kelių, pramintų drauge su Polu, tokiu artimu ir tolimu vienu metu, ji nebedrįso išlieti jam savo širdies. Ta tema jie nesikalbėjo. Jis buvo prašęs, jis reikalavo, ne balsu, bet ji juto – tai buvo jų šeimos tabu, ir Rebeka žinojo, kad tuos miegančius drakonus privalo palikti ramybėje. Tik niekaip negalėjo suprasti, kodėl pats Polas, daug pastangų įdėjęs į nepažįstamų giminaičių paieškas, nesuvokė žmonos poreikio susirasti jį? Savo vienintelį, 22

nepažintą berniuką... savo sūnų, JŲ vaiką? Galų gale, tai buvo jų embrionas, jų kūnas ir kraujas, ir tas kraujas ją šaukė.

Beka stovėjo sustingusiu žvilgsniu. Kietai suspausti žandikauliai ir įtemptos lūpos ją sendino, bet moteris to nejuto ir nesipriešino. „Polai...“ – be garso ištarė ir apsisukus grįžo prie kompiuterio.

Artėjo donorystės ir organų transplantacijos konferencija Adelaidėje. Jos pranešimas tebuvo pradinėje, apmąstymų ir padrikų sakinių, stadijoje, o dar degantis klausimas dėl dėstymo Londono miesto universitete – du mėnesiai per pusmetį su galimybe konsultuoti privačioje „London Bridge“ ligoninėje. „Tai įmanoma, bet ar ne per daug? Nematyčiau mažės Anikos... nors ji jau suaugusi, o Melisa su vaikais ir taip retai apsilanko. Polas? Kai jis tiek laiko praleidžia Lietuvoje, mes prasilenktume, ir atskirai praleisti mėnesiai virstų pusmečiu.“ Pabiroms mintims pinantis moters galvoje, nušvitęs kompiuterio ekranas prikaustė pavargusias akis ir dilemų šėlsmas galvoje akimirksniu nublanko. Tas laiškas tebetūnojo jos pašto dėžutėje.

rebeka 1990 metai, Melburnas

Psichologo kabinetas Melburno vaisingumo klinikoje, kuriame jau kelintą kartą lankėsi Rebeka su Polu, buvo ankštokas ir tvankus. Jiedu vos tilpo įvažiuoti su pusmečio sulaukusios Anikos vežimėliu, nors smulkutė donorus konsultuojanti psichologė Abigeil Miler duris laikė plačiausiai atvėrusi. Rusvi gydytojos plaukai kaskart prikaustydavo Rebekos dėmesį: tai nebuvo tvarkingos garbanos ir atrodė kaip perukas, bet nė vienas lankytojas, nors magėjo abiem, nedrįso to paklausti. Apskritai Abigeil buvo nuostabiai švelni būtybė, labai tinkanti šiam jautriam darbui vaisingumo klinikoje. Dažniausiai ji dirbdavo su perteklinių embrionų turinčiais pacientais-donorais ir tų embrionų desperatiškai laukiančiomis poromis ar vienišomis moterimis, negalinčiomis pastoti natūraliu būdu.

– Rebeka Vils A... – psichologė bandė perskaityti pacientės pavardę.

– Avilys, – pagelbėjo Polas, nelaukdamas, kol jo neįprasta lietuviška pavardė bus vėl netinkamai ištarta.

Tai seniai nekėlė susierzinimo. Jis paprasčiausiai pataisydavo tariantįjį, o nuspėjami tolesni klausimai apie jo kilmę dažnai tapdavo puikia pokalbio pradžia per verslo vakarienes, kai tekdavo bendrauti su įvairiais žmonėmis ir ne visada būdavo paprasta pradėti kalbą. Tekėdama Rebeka nusprendė pasilikti ir savo mergautinę pavardę – Vils, remdamasi tuo, kad pacientams ir kolegoms bus paprasčiau ją atsiminti, bet iš tiesų abu su Polu žinojo, kad ji 24

tam tikrais gyvenimo aspektais būdavo ypač netaktiška. Polui tai netrukdė, aplinkinius žmones jis stengėsi priimti tokius, kokie jie yra, – su visais privalumais ir trūkumais, nors vėliau pastebėjo, kad sendamas pasidarė kategoriškesnis.

Gydytoja Abigeil švelniai nusišypsojo: – Taip taip, prisimenu, sena lietuviška pavardė. Prašom sėstis, – ir savo mažutės rankos mostu pakvietė šeimą įsitaisyti.

– Kaip sekasi? – paklausė abiem atsisėdus ant mėlynų biuro kėdžių. Mažoji Anika supratingai miegojo „Beema Q“ vežimėlyje, o jos mamos akyse matėsi akivaizdi nekantra.

– Puikiai, – nedelsdama atsakė Rebeka ir ištiesė dokumentų šūsnį. – Viskas čia, pasirašyta, – pridėjo, bet į Polą nepažvelgė.

– Gerai, labai gerai, – pagyrė psichologė, perversdama užpildytas formas. – Suprantu, kad po mūsų susitikimo prieš keletą mėnesių nuomonės dėl donavimo jūs nepakeitėte. Ar turėjote laiko pasikalbėti vienas su kitu? – ji akimis perbėgo per mergytės vežimėlį, duodama suprasti žinanti, kokie užsiėmę ir pavargę būna naujagimių tėvai. – O vyresnioji jūsų mergaitė, Melisa, ar šnekėjotės apie embrionų donavimą su ja? Kiek jai, septyniolika?

– Taip, ji jau didelė, – sutartinai patvirtino abu tėvai.

Pokalbis nesirišo.

Abigeil kreipėsi į abu, bet žvilgsnis krypo į Polą: – Ar esate tikri, kad jūsų šeimoje su vaikais, taip sakant, baigta? – ji nusišypsojo, siekdama prakalbinti susikausčiusią porą ir pajusti tikrąsias nuotaikas jų šeimoje.

Polas tylėjo, bet psichologė nenuleido klausiamo žvilgsnio nuo jo akių.

– Aš, atvirai kalbant, jaučiuosi per senas, – krenkštelėjo jis lyg juokaudamas. – Savo gyvenime turiu sočiai merginų.

Beka šyptelėjo. Ji irgi jautėsi tvirta, kad vaikų jiems su Polu pakaks. Tuo metu įtampos šeimoje užteko iki kaklo: laukimas, ištisi šešeri metai, kol tas angelas pagaliau nusileido į jų namus ir apsigyveno vežimėlyje, užkankino juos visus. Moteris su meile žvelgė į 25

miegančią dukrytę, bet fiziškai jautėsi išsekusi, o emocijos vis dar šoko po gimdymo nesusireguliavusių hormonų bangose.

– Beka, ką manote jūs? Užteks vaikų? O jei staiga pailsėjus vėl gims noras sūpuoti kūdikį? Žinoma, negalima atmesti ir natūralaus pastojimo galimybės, kaip nutiko su pirmąja jūsų mergaite, bet visgi... o jei ne?

Rebeka giliai įkvėpė, kad nuvytų užplūdusį graudulį: – Man norisi užbaigti šį etapą, – pasakė kiek silpniau nei norėjo.

Ji nesėkmingai bandė nuryti gumulą, stringantį gerklėje. – Norisi sustiprėti. Kaip kalbėjome praeitą kartą... mh... mudu su Polu, – ji užsikirto, bet nenusuko žvilgsnio į vyrą, neieškojo pagalbos, – mūsų santuokai ir draugystei pagalbinio apvaisinimo išbandymai sukėlė įtampą, didelę įtampą.

Moteris prisivertė pažiūrėti į psichologę, atsainiu judesiu išsitraukė iš šalia stovinčio vežimuko servetėlę ir išsišnirpštė nosį, nes neprašytos ašaros sudrėkino skruostus.

Polas nuleido akis.

– Kiek pagalbinio apvaisinimo procedūrų patyrėte? – psichologė akimis ieškojo atsakymo informaciniame pacientės dėkle.

– Tris, – vienu metu su Polu atsakė skaitydama. – Galiausiai po paskutinės sėkmingos procedūros liko trys embrionai, tinkami donuoti.

– Mh, – Rebeka susitvardžiusi nervingai patvirtino, bet niekaip negalėjo prisiversti pažiūrėti į šalia sėdintį Polą. Vis dar juntamas vyro atsiribojimas ją gąsdino. Nors nieko ypatingo nevyko, jau ilgą laiką ji nejautė šilumos, tik automatinį vyro rūpestį.

Moters kūnu perbėgo šiurpuliai. Ji tikrai norėjo susigrąžinti darnią šeimą, o vyresniajai dukrai Melisai ir taip trūko mamos, kuri visą jos vaikystę žongliravo mokslais ir darbais, o paauglystę bandė pastoti. Pačiai Rebekai trūko Polo, tik jis dažnai norėjo dingti ir tai buvo matyti. Ji neabejojo, ji tik norėjo greičiau išeiti iš to troškaus kabineto, juolab kad nubudusi Anika jau niurzgė leisdama suprasti, kokia išalkusi jaučiasi tame dideliame ir nepažįstamame pasaulyje.

26

– Mes abu norime donuoti, – galiausiai ištarė Rebeka ir jos balsas nevirpėjo. Ji tikrai buvo apsisprendusi. Polas palaikydamas paėmė žmonos ranką. Viltis, kad tai tikrai teisingas sprendimas, švietė abiejų akyse.

Gydytoja kurį laiką užsižiūrėjusi tylėjo, lyg tirdama pakaitom abiejų akis, o tada nusišypsojo.

– Aišku. Gerai, keliaujam toliau.

Nejučia Polas su Rebeka atsikvėpė ir pasileido rankomis, lyg būtų darę kažką neleistino, ir Bekai iš karto pagailo, kad ta artumo akimirka išgaravo.

Psichologė aiškino tolesnio proceso detales, bet moters dėmesį susiurbė besiblaškanti mažylė, ir nors ji klausėsi kuo dėmesingiau, vėliau ne viską pajėgė prisiminti. Abigeil be jokio susierzinimo supratingai nusišypsojo. Pakėlusi balsą, kad būtų girdima per mažylės riksmą, ji dar kartą įteikė sutuoktiniams po vizitinę kortelę sakydama, kad abu gali bet kada jai pasiskambinti ar susisiekti elektroniniu paštu, jei kiltų klausimų. Tuo jų susitikimas ir baigėsi.

Poros, kuriai nusprendė donuoti savo embrionus, Aviliai niekuomet nesutiko, nes tai prieštaravo įstatymui. Jie žinojo tiek, kad abu gavėjai yra maždaug tokio pat amžiaus išsilavinę baltaodžiai europidai, australai, daugiau nei dešimtmetį laukiantys savo eilės prie stebuklų langelio. Tai buvo humaniškas, gyvybiškai svarbus sprendimas visiems: gavėjams, donorams ir embrionams.

28