Plaučiai degė, tarsi jis kvėpuotų ne oru, o vien raudonomis dulkėmis. Jis springo ir kas žingsnį kosėjo. Tie žingsniai vedė į niekur. Neturėjo nė menkiausio supratimo, kur esąs. Žinojo tik tai, kad pačiame glūdumos vidury. Miškas smaugė, į jį tiesėsi nukarusios medžių šakos, mėgindamos atplėšti po gabalėlį mėsos ir kviesdamos amžiams čia pasilikti.
Nedaug trūko, ir būtų taip atsitikę. Tačiau jis paspruko. O dabar bėgo nuo mirties. Šią frazę anksčiau buvo mestelėjęs ne kartą, bet niekada negalvojo, kad teks tai patirti savo kailiu. Vis dėlto nesijautė gyvas. Toli gražu. Priekin stūmė tik gniuždanti baimė būti sučiuptam, akys karštligiškai ieškojo, kur dėti koją, nuo kurio akmens pasispirti, tarp kurių medžių pranerti. Jis virto laukiniu gyvūnu, vedamu primityvaus instinkto išgyventi, viską skirstančiu į saugu ir pavojinga.
Ilgi saulės pirštai skverbėsi pro medžius, o radę nuogą žemę, negailestingai ją kepino, mušė šviesos dėmėmis, bet nenušvietė jokio kelio į laisvę. Aplink buvo matyti tik medžiai ir uolos, medžiai ir dar daugiau prakeiktų uolų. Jis nė nenutuokė, artėja prie civilizacijos ar tolsta nuo jos.
Ropščiantis per dar vieną saulės įkaitintą uolą, vyrui blauzdos skaudžiai įsitempė, lyg jį vis dar slėgtų anie metaliniai surūdiję pančiai. Prisiminė, kaip buvo surakintas ir laukė, kol tas beprotis jį nužudys. Negalėjo sustoti. Nepaisydamas skausmo, nuovargio ir nepakeliamo oro trūkumo plaučiuose, brovėsi pirmyn. Sustoti reikštų pasmerkti save mirti.
Ėmęs kilti kalvos šlaitu, priekyje tarp medžių pastebėjo properšą.
Galbūt tai pragaro pabaiga, vylėsi jis: gal ten išvys kelią, sodybą ar bent miško takelį – bet ką, kas reikštų tikrą pasaulį. Jis giliai įkvėpė ir metėsi properšos link. Koja užkliuvo už akmens – šis, ko gero, čia netrikdomas gulėjo šimtmečius. Vyras prarado pusiausvyrą ir ranka mėgino ko nors nusitverti, bet tik grybštelėjo orą. Pečiu trenkėsi į medelio kamieną, šis sudrebėjo, bet liko stovėti. Šiaip taip ant kojų išsilaikė ir jis.
Tankmė baigėsi, vyras prisimerkė nuo saulės šviesos. Deja, viltys užtikti civilizaciją žlugo. Priešais atsivėrė nedidelė proskyna, joje buvo matyti penki ar šeši purios žemės lopinėliai. Stačiakampiai ir priminė... kapus. Vyras suprato: pasilikęs čia bent minutę, atsidurs tokiame pačiame kape.
Sukaupęs jėgas prisivertė judėti. Skaudėjo visą kūną. Drabužiai buvo permirkę prakaitu. Aplenkė kapavietę nenuleisdamas nuo jos akių ir vėl nėrė į medžių bei uolų prieglobstį. Čia buvo kiek tankiau, bet kraštovaizdis atrodė taip pat: vyrui net dingtelėjo, kad galbūt klaidžioja ratais.
Netrukus pajuto kylantis įkalnėn. Kojos ir plaučiai, matyt, nutarę nebesitaikstyti su užsitęsusia prievarta, atsisakė klausyti. Tačiau priekyje tarp medžių šmėstelėjo giedro dangaus mėlynė, ir bėglys suprato, kad ten kalno viršūnė, nuo kurios galės apsižvalgyti, kur esąs.
Užgniaužė plaučių ir kojų pasipriešinimą, bet, nepastebėjęs iš žemės išlindusios šaknies, užkliuvo už jos ir krito kniūbsčias. Ne ant minkšto samanų kilimo, o ant kieto, išdeginto, dulkėto grunto. Vos nesuriko iš skausmo, bijojo išsiduoti, kur esąs, tačiau jo kritimo aidas, sustiprintas kietos žemės, lyg tyčiodamasis pasklido į visas puses, nustelbdamas paukščių čiulbėjimą, cikadų svirpimą ir persekiotojo žingsnius.
Kalno viršūnėje laukė dar vienas nusivylimas. Ten nebuvo iš kur žvalgytis, tik status, plikas dešimties pėdų skardis. Apimtas panikos, metė žvilgsnį kairėn dešinėn ir suprato, kad saugiai nusileisti nėra kaip.
Suskato dairytis aplinkinio kelio, bet rasti nespėjo. Stiprus stūmis
į nugarą parbloškė ant kietos žemės. Jis apsivertė aukštielninkas ir tą pačią akimirką pajuto, kaip kažkieno krumpliai praslysta kairiu skruostu. Nors ir nepasiekęs tikslo, smūgis privertė sekundėlę užsimerkti. Sugniaužęs kumštį, smogė atgal. Pataikė į kažką kieta, galbūt petį. Atsakydamas užpuolikas aštriu keliu prispaudė jam šlaunį. Skausmas privertė atsimerkti, tačiau akis užliejo migla. Nematydamas priešininko, visiškai sutrikęs, jis ėmė pašėlusiai mojuoti kumščiais. Vieni smūgiai rado taikinį, kiti skriejo pro šalį. Tačiau, kad ir kiek smūgiavo, sulaukė dukart tiek, tik priešininko kirčiai buvo tikslūs, sunkūs, lengvai pataikydavo į veidą ar kaklą, ir nuo kiekvieno akyse sumirgėdavo aibė netikrų deimantų. Galiausiai užpuolikas griebė už plaukų ir ėmė trankyti jo galvą į kietą, negailestingą žemę.
Tamsa ėmė sėlinti į smegenis, grasindama visiškai išjungti. Jeigu nualps, jis žuvęs. Vyras ištiesė rankas ir įsitvėrė į tamsų siluetą virš savęs. Suėmęs priešininką už riešų, pasirito į šoną, norėdamas užimti patogesnę poziciją. Tačiau ten, kur tikėjosi atsiremti į žemę, jos nebuvo. Riedėjimas tęsėsi, regis, amžinai. Jį apėmė nesvarumo būsena, tarsi smūgiai į galvą būtų išlaisvinę sąmonę nuo žemės traukos. Tuo pat metu užliejo kažkokia siurrealistinė palaima. Viskas baigta. Jis nužudytas ir dabar iškeliauja iš šio pasaulio. Nieko nebegalima padaryti.
O tada žnektelėjo ant kietos žemės.
Smūgis išstūmė iš plaučių orą, tarytum sielą iš kūno. Atmerkęs akis, dar išvydo aukštai virš savęs stūksančią pilkai rudą skardžio
keterą ir mažą, nykstantį dangaus lopinėlį. Rudos, pilkos, mėlynos spalvos ėmė temti, ir jis prarado sąmonę.
Vilbruko miestelis buvo Čandlerio Dženkinso gimtinė. Čia jis praleido visą gyvenimą. Visus tuos trisdešimt dvejus ilgus, sausringus metus Pilbaros plynaukštėje, Vakarų Australijos gilumoje, krašte, kuriam, kukliausiais skaičiavimais, du su puse milijardo metų, kadaise priklausiam priešistoriniam Ūro žemynui. Kai kada Čandleriui atro
dydavo, kad tie priešistoriniai atomai įsiskverbė jam į kaulus ir pirma laiko pasendino. Vario spalvos dulkės, tarsi iki raudonumo įkaitę pelenai dengiančios išdegintos žemės paviršių, panašiai veikė daugelį žmonių. Miestelis buvo visiškas užkampis, nuo artimiausios gyvenvietės Portmano nutolęs apie šimtą kilometrų. Su civilizacija jį jungė ilgas tarsi drakono uodega iki pat horizonto vingiuojantis plentas.
Pats Vilbrukas nebuvo senas, net palyginti su kitomis Australijos gyvenvietėmis. Įkurtas XIX a. pabaigoje, miestelis gavo žymaus aukso ieškotojo iš Olbanio, palikusio derlingą, žalią vyno kraštą pietuose, kad galėtų rausinėtis purvinoje žemėje ieškodamas lobio, vardą.
Tą lobį ieškotojas rado: didžiulį aukso telkinį visai arti paviršiaus.
Daugybė tauriojo metalo gabalų kyšojo iš po žemės lyg zefyriukai sausų pusryčių lėkštėje. Kai kuriuos reikėjo kelti net abiem rankomis. Kai apie tai pasklido garsas, čia ėmė dygti trobelės – keisčiausių formų mediniai statiniai, nepaklūstantys nei fizikos dėsniams, nei grožio standartams. Atvykus aukso ieškotojų, radosi ir verslas: pridygo barų, saliūnų, viešnamių. Jų čia įsikūrė bent po du. Gyventojų ėmė sparčiai daugėti, tūkstančiai plūdo, svajodami apie turtus. Lai
kraščiai skelbė, jog čia pildosi visos svajonės. Tačiau svajonės greitai
išsisklaidė, o laimikis drastiškai smuko iki kelių smiltelių aukso, sužvejotų surūdijusiais sietais. Vis dėlto tai neatbaidė laimės ieškotojų. Subridę į upes, jie desperatiškai sijojo purvą ir smėlį, o paskui skandino sielvartą viskyje drauge su moterimis, už kurių paslaugas neturėjo kuo susimokėti. Didėjant skoloms augo ir įtampa.
Taip jie ir gyveno lyg ant parako statinės, kol galiausiai ši sprogo: vieną vasaros vakarą dešimt vyrų surengė šaudynes Pagrindinėje gatvėje. Gyvas iš jų liko tik Tomas Kelis pravarde Pomidoras, bet ir jis kitą dieną pakratė kojas dėl pažeistos mentės arterijos. Augant smurtui perspektyvų praturtėti mažėjo. Pirmieji, pasidavę naujai aukso karštligei, išvyko gydytojai, teisininkai ir amatininkai. Kadaise klestintis miestelis nuo penkių tūkstančių gyventojų susitraukė iki penktadalio, o jo gyvybę palaikė tik keletas barų ir viešnamių. Šis verslas mito būtent neviltimi.
Išsekus auksui šeimos buvo priverstos kovoti dėl išgyvenimo krašte, nesvetingame nei žmonėms, nei jų auginamiems galvijams. Tai tęsėsi beveik keturiasdešimt metų, miestelis vos gyvavo. Paskui po iškasinėta žeme buvo rasti geležies rūdos ir mėlynojo asbesto klodai. Prasidėjo nauja karštligė. Kasybos korporacijos už gerą kainą supirko didžiulius žemės plotus. Miestelis vėl ėmė sparčiai augti, iškilo pirmi plytiniai pastatai. O tada ta pati istorija – klodai staiga išseko ir bendrovės perkėlė verslus už keleto valandų kelio, į Portnamą, kaip gyvatės palieka išnarą.
Čandleris Dženkinsas su šeima gyveno toje tuščioje išnaroje ir, nors Vilbrukas turėjo trūkumų, juo didžiavosi. Tai buvo jo miestelis. Čandleris dirbo policijos seržantu ir, tiesą sakant, ėjo miestelio šerifo pareigas. Tam jis labai tiko, ypač turint galvoje, kad Vilbrukas atrodė tarsi įstrigęs devynioliktame amžiuje. Plati pagrindinė gatvė, kur anksčiau tebuvo sutrypta žemė, dabar galėjo pasigirti degutbetonio danga, saulėje žėrinčia beveik baltai, ir betonine salele netoli centro, nelabai reikalinga esant tokiam menkam eismui. Virš šaligatvių
kybojo spalvingos stoginės, neapsaugančios nuo nepakeliamos kaitros, bet bent teikiančios priedangą nuo saulės. Paremtos metaliniais stulpais, išraižytais ornamentais, jos atrodė tarsi paskutiniai seniai prabėgusio laiko bastionai, nejudantys iš vietos jau daugiau kaip šimtmetį.
Sustojęs prie įkaitusio betoninio karcerio, kuriame buvo įsikūrusi policija, Čandleris žvilgtelėjo į veidrodėlį. Gražus, tačiau vis apvalėjantis į ketvirtąją dešimtį įkopusio vyro veidas. Jau matyti nemigo naktų ir vienišos tėvystės žymės, šviesūs plaukai vis plonesni, o gal retesni. Geltona jų spalva ir švelnus įdegis darė Čandlerį panašų į senstantį banglentininką, nors iš tikrųjų buvo visiškai atvirkščiai.
Nuo jūros jis stengėsi laikytis kuo toliau. Sausumoje bent gali matyti artėjantį priešą.
Vyresnysis seržantas Bilas Aškroftas išėjo į pensiją praėjusį birželį, paskyręs Čandlerį laikinai perimti vadovavimą. Iš viso skyriuje dirbo net penki policininkai, ir ne todėl, kad darbo būtų buvę iki kaklo. Per savaitę pasitaikydavo vos keletas eismo taisyklių pažeidimų ir šeimyninių barnių, retkarčiais muštynės viename iš trijų miestelio barų. Šie labiau ne konkuravo tarpusavyje, o priimdavo lankytojus, kuriems laikinai būdavo uždrausta įkelti koją kitur. Vis dėlto pagal įstatymą skyriuje turėjo būti penki pareigūnai, ir Vakarų Australijos policija žūtbūt stengėsi išsaugoti tokią komandą, bijodama, kad praradus vieną kiti išbirs kaip domino kaladėlės.
Pravėręs duris Čandleris įžengė į skyrių. Prie budėtojo stalo sėdėjo
skyriaus naujokas Nikas Kyriakas. Tai buvo jo nuolatinis postas, kol Čandleris įsitikins, kad vaikinas pasirengęs atlikti viešąsias pareigas. Nors jau įrodė mokąs elgtis protingai ir pagarbiai, šerifas nenorėjo
rizikuoti išleisdamas ginkluotą dvidešimtmetį į gatves. Nikas buvo paslaugus, stropus ir itin smalsus, tik Čandleriui šiek tiek kėlė nerimą
jo domėjimasis serijiniais žudikais.
Tania, vyresnioji konsteblė ir šerifo padėjėja, sėdėjo prie savo stalo. Ji niekada nevėluodavo, visuomet būdavo pasitempusi, tvirtai susirišusi plaukus. Paprastai rinkdavosi rytines pamainas, kad spėtų pasiimti tris savo atžalas iš pradinės mokyklos kitame miestelio gale. Vaikai pabiro vienas po kito per penkerių metų atostogas, iš kurių ji grįžo visai neseniai. Čandleris įsivaizdavo, kad visas trejetukas pradėtas lyg per klinikinę procedūrą. Tania viską darydavo tarsi atlikdama karinę operaciją. Jeigu jį paaukštins, į aukštesnį postą rekomenduos ir ją. Ji to nusipelnė. Kiekvienas, gebantis suderinti vaikų auginimą ir darbą, nusipelno visko, ką turi. Kas kas, o Čandleris tai žino puikiai. Pats augina du. Taniai bent padeda vyras.
Čandleris įsmuko į savo kabinetą. Oro kondicionierius vėl sugedo ir visi paviršiai pasidarė lipnūs it klijai. Jis klestelėjo į krėslą ir pažvelgė pro langą. Tolumoje stūksojo Gardnerio kalva, uolėtas, medžiais apaugęs kauburys, pavadintas pirmojo miestelio mero vardu.
Iš tokio atstumo kalva atrodė didingai. Medžiai, dengiantys ją nuo miestelio pusės, buvo aukšti, tiesūs, sodriai žalios spalvos ir atrodė kaip tikra anomalija raudoname kraštovaizdyje. Už kalvagūbrio plytėjo tūkstančiai akrų negyvenamos žemės. Tokios dykynės visada vilioja ištyrinėti. Tačiau net patyrę, prie ekstremalių oro sąlygų pratę žygeiviai ten ilgai neištverdavo. Ji traukė ieškančiuosius savęs. O kartais ir norinčiuosius save prarasti.
Atrodė, diena bus kaip ir visos kitos: rami, leidžianti pamąstyti. Tačiau netrukus viskas apsivertė aukštyn kojomis.
Pro atviras duris atsklido kažkoks bruzdesys. Čandleris išgirdo nepažįstamą nevilties kupiną balsą. Pamėgino atspėti akcentą – iš Pietų, iš tolimų Pietų, galbūt iš Perto. Jeigu taip, vadinasi, asmuo – vyras –
toli nuo savo namų.
‒ Seržante, manau, turėtumėte ateiti čionai! – šūktelėjo Tania.
Jos paprastai ramus balsas buvo sutrikęs.
Nukėlęs kojas nuo stalo, Čandleris sekundėlę pasimėgavo patogia pilvo padėtimi. Nuo tada, kai Terė jį paliko, priaugo nemažai svorio, lyg kūnas būtų nusprendęs, kad geriausia išeitis netekus dalies savęs yra kompensuoti ją papildomais kilogramais.
Įžengė į pagrindinę patalpą. Prie Tanios stalo, – jis buvo iškart už budėtojo stalo, – sėdėjo maždaug dvidešimt penkerių susijaudinęs vyras. Iš marškinėlių ir džinsų buvo akivaizdu, kad gerokai sumuštas.
Čandleris persibraukė ranka per kaklą ir tyliai nusikeikė. Pamiršo prisegamą kaklaraištį. Apskritai nebuvo pamišęs dėl uniformos, bet mėgdavo ją vilkėti susitikdamas su visuomenės atstovais. Ji padėdavo geriau justi savo valdžią.
„Atrodyk taip, lyg ši vieta tau priklausytų, – mokė jį Bilas, – bet elkis taip, lyg čia vadovautum.“
Jam prisiartinus, Tania atsistojo šalia, atsargiai stebėdama atėjūną. Net Nikas atsistūmė su visa kėde iš prieangio, tarsi likdamas sėdėti vis dar atliktų savo darbą prie budėtojo stalo.
Žmogėnas pakilo nuo kėdės. Tania žengė žingsnį atgal, pasirengusi veikti. Vyras akivaizdžiai buvo išsigandęs. Tokio paties ūgio kaip Čandleris, tik smulkesnis. Vyzdžiai nervingai lakstė nuo šerifo prie sienų ir durų, tartum ieškodami geresnės vietos pasislėpti. Regis, vyro kūnas suprato, kad akys ieško progos pabėgti, ir, norėdamas tam sutrukdyti, jis prisimerkė: liko tik siauri plyšiai. Veidas atrodė apimtas skausmo.
‒ Jis norėjo, kad būčiau penkiasdešimt penktas, – galų gale suvapėjo, pirmą kartą pažvelgdamas Čandleriui tiesiai į akis. Tai pasakęs, sudrebėjo ir užsimerkė.
Čandleris kai ką pasižymėjo mintyse. Aiškus Perto akcentas.
Smakras nuskustas nevienodai – matyt, keletą savaičių neturėjo aštraus skustuvo. Greičiausiai keliaujantis darbininkas. Veidas pernelyg skaistus, kad būtų valkata.
‒ Apie ką kalbate? – Čandleris stengėsi atrodyti ramus, nors netikėtas kruvino nepažįstamojo pasirodymas neabejotinai išmušė iš vėžių.
‒ Penkiasdešimt penktas, – pakartojo vyras.
Šerifas pažvelgė į Tanią, tikėdamasis pagalbos, bet ji tik papurtė galvą.
‒ Penkiasdešimt penktas?.. Ką? – Čandleris jau norėjo ištiesti ranką ir uždėti vyrui ant peties kaip paramos ir paguodos ženklą, bet pagalvojo, kad gali jį dar labiau išgąsdinti.
‒ Tas žžžmogus. Žudikas.
‒ Koks žudikas?
‒ Kuris mane pagrobė. Nuvežė... ten... į mišką... tarp medžių.
Vyrukas ištiesė ranką ir parodė pirštu į sieną. Čandleris suprato –Gardnerio kalvos pusėn.
‒ Koks žudikas?
‒ Beprotis.
Vyrui ėmė drebėti kojos. Džinsai buvo išmarginti kraujo dėmėmis, bet šios atrodė nešviežios, tarsi išdžiūvusios saulėje. Čandleriui mažiausiai reikėjo, kad svečias nualptų. Palietė vyrui ranką, ir šis krūptelėjo iš skausmo.
‒ Viskas gerai. Mes jums padėsime.
Pasodinęs vyrą atgal ant kėdės, Čandleris pasijuto šiek tiek labiau valdąs padėtį.
‒ Kuo jūs vardu? – paklausė.
‒ Geibrelas.
‒ Labai gerai, Geibrelai. Aš esu Čandleris, šio miestelio šerifas. Žinote, kur esate?
Geibrelas papurtė galvą.
‒ Jūs Vilbruke.
Nelaimėlio akyse žybtelėjo kažkas, ką Čandleris suprato kaip viltį. Viltį radus saugumą. Jis toliau maitino vyruką informacija, norėdamas tą viltį palaikyti.
‒ Vilbruke, Vakarų Australijoje. Čia vyresnioji konsteblė Tania ir konsteblis Nikas. Iš kur atvykote?
‒ Iš ten, – drebančia ranka vėl parodė į sieną.
Čandleris pamėgino raminamai nusišypsoti.
‒ Turėjau galvoje, kur gyvenate?
‒ Perte... bet aš keliauju.
Jis atsilošė ir susmuko kėdėje. Akimirką atrodė, kad tuoj nuslys ant žemės.
‒ Turite kokį asmens dokumentą?
‒ Jis jį pavogė.
Čandleris linktelėjo.
‒ Gerai... Jums pavyko sužinoti jo vardą?
Vyras neatsakė. Akys, laksčiusios po visą patalpą, ėmė merktis. Čandleris vėl pažvelgė į jo drabužius. Iš kraujo dėmių neatrodė, kad yra rimtai sužeistas, nors negalima atmesti smegenų sutrenkimo.
‒ Jūs?..
‒ Heeetas, – tęsiamai ištarė Geibrelas.
‒ Hetas? – Čandleris linktelėjo Taniai, bet ji jau rašėsi vardą į bloknotą.
Geibrelas linktelėjo galva.
‒ Tas maniakas. Jo vardas Hetas. Jis pavogė mano asmens dokumentą.
Jo kūnas, atrodęs lyg ant kėdės sukritę drebučiai, sustandėjo ir pamėgino atsistoti.
‒ Turiu iš čia dingti.
Žengęs į priekį, Čandleris jį vėl pasodino. Noras bėgti – įprasta žmonių reakcija, prie jos jau buvo pripratęs. Daugelis, atsidūrę po
licijoje, staiga pajunta nenugalimą norą sprukti, tikėdami, kad per ilgai čia pasilikę, bus kuo nors apkaltinti.
‒ Likite čia, mes iškviesime jums greitąją.
‒ Ne, – paprieštaravo Geibrelas išplėtęs akis. – Noriu papasakoti jums, kas atsitiko, o tada nešdintis iš čia. Jis gali grįžti.
‒ Dabar jūs saugus, – patikino jį Čandleris.
‒ Ne, kol nebūsiu toli nuo čia.
Geibrelas giliai įkvėpė, kovodamas su kylančiu nerimu, ir susiraukė iš skausmo. Čandleris spėjo, kad jam sumušti šonkauliai.
‒ Galime iškviesti jums gydytoją, – pasakė Tania, vėl iš lėto prisiartinusi.
‒ Ne, noriu papasakoti, kas nutiko.
Už priimamojo paslėptas nedidelis apklausų kambarys buvo naudojamas beveik vien kaip valgomasis. Jo sienos išdažytos kitaip nei visame skyriuje – ne vasariškai geltonai, o tamsiai žaliai. Čandleris kažkur buvo skaitęs, kad ši spalva skatina žmones išsikalbėti.
Lengva plastikinė kėdė sugirgždėjo nuo svečio svorio. Šerifas įsi
taisė kitapus stalo. Pastebėjęs, kad pilkas plastikinis paviršius išteptas garstyčiomis, Čandleris pamėgino prisiminti, kieno eilė buvo valyti. Greičiausiai jo paties.
Tada kreipėsi į atvykėlį.
‒ Šiandien du tūkstančiai dvyliktų metų lapkričio dvidešimt trečioji. Prašau, pasakykite savo vardą ir pavardę.
‒ Geibrelas Džonsonas.
‒ Iš?..
‒ Kilęs iš Perto, bet... kaip jūs tai vadinate? Neturiu nuolatinės?..
‒ Neturite nuolatinės gyvenamosios vietos.
‒ Teisingai. Nuolatinės gyvenamosios vietos. Atsiprašau, mano galva truputį... – Geibrelo akys lakstė po kambarį, lyg norėtų viską įsidėmėti. Tačiau čia nebuvo nieko įsidėmėtina.
‒ Amžius?
‒ Trisdešimt metų.
Ištarė tai pavargusiu balsu, ir Čandleris pagalvojo, kad gyvenimas, matyt, jo nelepino. Tamsus įdegis liudijo apie dažną buvimą saulėje, o vis dar berniukiškus skruostus buvo nusėję spuogų randai.
‒ Ir ką veikiate taip toli šiaurėje?
‒ Ieškau darbo.
‒ Kokio?
‒ Na, padienio darbininko, samdinio... bet kokio rankų darbo. Maniau, išbandysiu laimę šiuose kraštuose.
‒ Jau buvote ką nors suradęs?
‒ Ne, bet girdėjau, kad darbų čia esama.
Geibrelas neklydo. Bekraštėse lygumose buvo išmėtyta daugybė milžiniškų fermų ir sodybų. Kai kurios dydžiu prilygo mažoms valstybėms. Pagal kūno sudėjimą vyrukas kaip tik joms tiko – liesas, bet raumeningas, regis, pripratęs misti vien mėsa ir atlikti įvairiausius ūkio darbus: nuo šulinių kasimo iki galvijų priežiūros ir žymėjimo.
‒ Ir kaip sutikote tą... Hetą?
Išgirdęs šį vardą svečias krūptelėjo ir keletą sekundžių patylėjo, mėgindamas nusiraminti.
‒ Buvau Port Hedlande. Prieš dieną mane ten iš Eksmuto atvežė vienas vilkiko vairuotojas.
‒ Žinote jo vardą?
Geibrelas gūžtelėjo pečiais, lyg jam tai atrodytų nesvarbu.
‒ Kažkoks Li. Kinas, maždaug penkiasdešimties metų. Storas. Rūkė iš anksto paruoštas suktines, jas buvo užsikišęs už skydelio nuo saulės. Daugiau nieko ypatinga.
‒ Ir jis pamėtėjo jus iki Port Hedlando? – paklausė Čandleris.
‒ Taip, jis traukė į Darviną.
‒ Ką veikėte Port Hedlande?
‒ Permiegojau.
‒ Kur? ‒ Parke. ‒ Kokiame?
Geibrelas papurtė galvą:
‒ Nežinau. Neketinau jo apžiūrinėti. Ten buvo žolė... medžiai... suolelis. Suprantate, eilinis parkas.
Čandleris pasižymėjo, kad prie to dar reikės grįžti.
‒ Tęskite.
Įtemptas vyro balsas šiek tiek nurimo, bet sakinių gale dar nervingai suvirpėdavo lyg lojančio šuns.
‒ Kitą dieną nusprendžiau traukti į žemyno gilumą. Pasiieškoti darbo.
‒ Kodėl nenorėjote likti pajūryje?
‒ Vienas vyrukas Eksmute paaiškino, kad kuo giliau į žemyną, tuo geriau. Sakė, dauguma žmonių apsistoja pakrantėje, nes ten geresnis susisiekimas, bet dėl didžiulės konkurencijos darbdaviai moka sumautus grašius. Be to, man tai pasirodė šioks toks nuotykis.
Čia Geibrelas nutilo it pametęs mintį. Čandleris nusprendė duoti jam laiko, kad mintys ir žodžiai lietųsi natūraliai.
Svečias tankiai sumirksėjo ir grįžo prie pasakojimo:
‒ Išėjau į kelią... pagrindinį, – trumpam nutilo ir pažvelgė į Čandlerį. – Nežinau jo pavadinimo.
Čandleris žinojo. Pirmoji magistralė, juodoji šalies kraujagyslė, netoli nuo tos vietos virstanti devyniasdešimt penktuoju plentu, vedančiu į Vilbruką. Šiuo keliu jis važiavęs daugybę kartų, ypač kai susitikinėjo su Tere, tada dar žvitria vakarėlių mergina iš pakrantės. Anuomet dar nesuprato, kad pakrantė jos niekada nepaleis.
‒ Žygiavau kelkraščiu, tikėdamasis ką nors susistabdyti. Saulė spigino taip, kad nė nemačiau, kas atvažiuoja. Už nugaros išgirdau variklio garsą ir ištiesiau ranką pakeltu nykščiu. Tą rytą jau du buvo pravažiavę pro šalį, tad maniau, kad ir šitas riedės toliau... Bet sustojo.
‒ Galėtumėte nusakyti, kaip atrodė tas automobilis? – Čandleris pažvelgė į veidrodinį langą kambario sienoje, tikėdamasis, kad kitoje pusėje Tania viską girdi. Praėjo beveik metai nuo paskutinės oficia
lios apklausos. Byla dėl smurto šeimoje. Džiunė Tiendalė įsižeidė, kad vyras vakarus leidžia ne su ja, o su naminiais balandžiais, ir sulaužė jam ranką ledo ritulio lazda.
‒ Kažkokia kampuota mašina. Modelio neatsimenu. Manau, ženklelis buvo atsilupęs. Tamsiai ruda... bet tai galėjo būti dulkės, jos dengė net langus. Vienas iš stabdžių žibintų neveikė – tą pamenu. Nuskubėjau prie jo kone tekinas, bijodamas, kad bet kurią akimirką nuvažiuos. – Geibrelas gailiai pažvelgė į Čandlerį. – O, kad jis būtų nuvažiavęs.
‒ Registracijos numeris?
Geibrelas papurtė galvą:
‒ Irgi visas aplipęs dulkėmis. Gal tyčia.
‒ Gerai, tęskite.
‒ Taigi, įlipau. Galbūt pirmiau turėjau pažiūrėti, kas viduje, bet man kuo greičiau reikėjo darbo, nakvynės, maisto.
‒ O kaip jis... tas Hetas... atrodė?
Čandleris pasirengė užsirašyti įtariamojo bruožus tikėdamasis, kad jo apibūdinimas bus konkretesnis nei automobilio: neaiškaus modelio, neįžvelgiamu registracijos numeriu, dulkėta, kampuota mašina. Panaši į daugumą kiuženų šiose apylinkėse.
Geibrelas užsimerkė ir giliai įkvėpė. Čandleris nemėgino nutraukti tylos. Pažvelgė į savo atvaizdą veidrodiniame lange. Iš ten spoksojo pavargęs, ramus policininkas skvarbiomis mėlynomis akimis, jas dar labiau išryškino aplink susimetę nuovargio šešėliai.
‒ Neaukštas... keletu colių žemesnis už mane. Kaštoniniais plaukais. Įdegęs, lyg nuolatos dirbtų lauke. Kresnas. Sakė, kad jam trisdešimt, tiek pat kaip ir man, bet atrodė kažkoks... nežinau... neramus. – Geibrelas trumpai susimąstė. – Turbūt jau tada turėjau pastebėti, kad jis kažkoks keistas.
‒ Ką turite omeny sakydamas „keistas“?
‒ Kažkoks... nenormalus. Barzda visiškai dengė veido bruožus. Tarsi jis iš lėto virstų šešėliu.
Geibrelas pažvelgė į Čandlerį lyg laukdamas patvirtinimo, kad jo žodžiai šį tą reiškia ne tik jam pačiam.
‒ Ir man nereikia priminti, kaip kvaila šiame krašte keliauti pakeleivinėmis mašinomis, – staiga pridūrė tarsi gindamasis. – Jis atrodė gana normalus, ar bent mano smegenys mane tuo įtikino. Žinojau... arba maniausi žinąs... kad, jeigu mėgins man ką nors padaryti, galėsiu lengvai apsiginti. Pasakė, kad jo vardas Hetas ir kad keliaująs namo su pirkiniais. Nuo to man pasidarė ramiau. Juk joks žudikas neprisistato savo aukai, tiesa?
Jis vėl pažvelgė į šerifą, laukdamas kokio nors patvirtinimo. Čandleris linktelėjo, nors nebuvo tikras, kad sutinka. Jeigu Heto
tikslas buvo žudyti, kodėl neatskleidus keleto smulkmenų. Tačiau vieną dalyką jis suprato. Tai, kad įtariamasis gana laisvai kalbėjo su nusižiūrėta auka, bylojo, jog darė tai ne pirmą kartą. Buvo pakan
kamai atsipalaidavęs imtis iniciatyvos ir tiek pasitikėjo savimi, kad atskleistų aukai, jog ji – penkiasdešimt penktoji. Čandleris pajuto viduje kylantį susijaudinimą ir baimę, per nugarą perbėgo šiurpas. Čia gali būti rimta. Reikėjo ištraukti daugiau detalių, kol auka neužsičiaupė.
‒ Jis ką nors pasakojo apie save?
‒ Tik tiek, kad gyvena netoliese.
‒ Vilbruke?
Čandleris šiose apylinkėse nepažinojo nė vieno Heto, nors visai tikėtina, kad vardas netikras. Ėmė svarstyti, kas iš čionykščių galėtų nužudyti tiek žmonių. Vilbruke gyveno nemažai patrakėlių, bet nė vienas nebuvo toks sumanus, kad nepastebėtas įvykdytų tiek nusikaltimų. Turbūt.
‒ Ne... nežinau... tiesiog sakė, kad netoliese. Jo akcentas, sakyčiau, buvo rytietiškas. Šiaip ar taip, atrodė gana draugiškas. Aš ieškojau ne sielos bičiulio, o tik žmogaus, kuris mane pavežtų.
Čandleris linktelėjo galva, duodamas ženklą pasakoti toliau.
‒ Pasakiau, kad esu iš Perto. Jis tarė, jog nukeliavau toli nuo namų, o aš atsakiau, kad vykstu ten, kur yra pinigų, ir kad kraštovaizdis čia
skurdus, bet savotiškai gražus. – Geibrelas truktelėjo pečiais ir išsivie
pė. – Žinoma, tai melas, bet patyriau, kad visada geriausia šiek tiek pameilikauti vairuotojui. Panašiai, kaip pakelės prostitutės.
Čandleris atidžiai tyrinėjo svečią. Grimasa veide bylojo, kad tai ne pokštas, o gyvenimo filosofija.
‒ Po valandos pravažiavome porą keliukų į fermas. Pasakiau, kad man jos visai tiktų, bet jis patikino, jog ten per didelė konkurencija. Sakė, kreiptis ten būtų tas pats kaip sustoti prie pirmo didelio šulinio, kurio vandenį gyvuliai jau sudrumstė. Dar sakė, kad ten moka grašius ir kad tolimesnėse fermose daug geriau. Paklausiau, ar jis ten dirbęs, – jei man reikėtų sužinoti jų pavadinimą ar gauti papildomo darbo, – bet neatsakė. Pagalvojau, kad galbūt yra, tačiau nutiko kas nors, apie ką nenori kalbėtis.
Čandleris pasižymėjo, kad reikės kai kuriose fermose paklausinėti apie Hetą. Gal kas nors prisimins jį ten dirbus.
Geibrelas tęsė:
‒ Važiavome dar pusvalandį, kraštovaizdis atrodė vis sausesnis. Ėmiau stebėtis, kaip čia apskritai kas nors išgyvena, nekalbant apie galvijų bandą. Pasijutau ištroškęs. Net ir visiškai atidarius langus, oras automobilyje buvo lyg verdančiame katile. Jis turbūt suprato mano išraišką ir pasakė, kad, jei noriu gerti, ant užpakalinės sėdynės guli butelis vandens. Štai taip mane ir įviliojo į spąstus.
‒ Vandeniu?
Geibrelas linktelėjo:
‒ Jis turėjo šiokį tokį kreidos prieskonį, bet tuomet man tai nerū
pėjo. Tai buvo vanduo, o aš buvau baisiai ištroškęs. – Svečias pažvelgė
į Čandlerį blausiomis akimis, lyg pats savimi bjaurėtųsi. – Kone iš karto pajutau mieguistumą. Iš pradžių pagalvojau, kad dėl nuovar
gio ar kaitros, bet akys merkėsi vis labiau. Pamėginau pakelti rankas, bet negalėjau, tarsi būtų atitrūkusios nuo kūno. Prisimenu, kaip pa
žvelgiau į Hetą. Jis žiūrėjo į mane, lyg nieko bloga nebūtų atsitikę.
Tarytum šį procesą jau būtų stebėjęs daugybę kartų. Net nežiūrėjo
į kelią, nei kur važiuojame, tik į mane. Atrodė, tai truko valandų valandas. Jo veidą pamažu ėmė gaubti šešėlis, kol beįžvelgiau tik galvos kontūrus. Tuomet, regis, netekau sąmonės. Greičiausiai vanduo buvo kuo nors užnuodytas.
Geibrelo akys vėl ėmė bėgioti. Čandleris atpažino tą žvilgsnį. Sutrikusi auka mėgino užpildyti atminties spragas, bet jai nesisekė.
‒ Pabudau medinėje pašiūrėje. Nežinau, kiek laiko buvau be sąmonės, bet, spėju, tik keletą valandų, nes pro plyšius vis dar skverbėsi blausi šviesa. – Staiga jo veidu perbėgo nerimas. – Nebent šiandien penktadienis.
‒ Ne, ketvirtadienis, – patikino Čandleris.
Regis, Geibrelą tai nuramino. Tai, kad neprarado dienos iš savo gyvenimo. Tai, kad apskritai neprarado gyvenimo.
‒ Jis prirakino mano riešus prie stogo sijos.
‒ Prirakino?
‒ Taip... sukaustė tais geležiniais dalykais. Dviem D formos kilpomis, jas jungė grandinė, pritvirtinta prie sienos. Tokias pačias uždėjo ir virš kulkšnių. Jos niekur nebuvo pritvirtintos, bet negalėjau jų pajudinti. Nors ir nemėginau išsilaisvinti. Jis tuo pasirūpino.
‒ Ta pašiūrė buvo fermoje? Miške? Sodyboje?
‒ Ten, viršuje, – pasakė Geibrelas. – Ant anos kalvos. Pro plyšius galėjau įžvelgti medžius. Paprasta medinė stoginė, joje mėtėsi pjūklų, kirvių ir kitokių rakandų. Nieko neįprasta, bet buvau sukaustytas, tad man jie visi atrodė lyg žudymo įrankiai.
‒ Pastebėjote ką nors daugiau? Gal pamenate kokių ypatingų garsų ar kvapų?
Geibrelas patraukė pečiais:
‒ Purvinos grindys. Pliauskų krūva kampe. Už durų buvo girdėti žingsniai, taigi spėjau, kad esu įkalintas kokios trobelės priestate. Ėmiau šauktis pagalbos. Štai tuomet pasirodė Hetas. Paklausiau, kur esu.
Jis atsakė: „Namie.“ Maldavau paleisti, žadėjau niekam nepasakoti, ką jis padaręs. Liepė man nurimti. Atrodė supykęs, tarsi būčiau sutrukdęs dirbti kažką svarbaus.
Geibrelo kojos po stalu ėmė nervingai judėti aukštyn žemyn. Akys bėgiojo po kambarį lyg ieškodamos, kaip iš čia ištrūkti.
‒ Atsiprašau, aš... man šiokia tokia klaustrofobija.
‒ Norite, kad atidaryčiau duris?
‒ Taip, prašyčiau.
Pakilęs nuo kėdės, Čandleris atidarė duris, atverdamas vaizdą į bendrąją patalpą ir eilę langelių aukštai virš pilkų spintų kitoje pusėje. Geibrelas įsmeigė į juos akis.
‒ Išsigandau, kad jis tuoj pat padarys ką nors baisaus. Priėjo taip arti, kad veidu beveik lietė manąjį. Tada ir paminėjo skaičių – penkiasdešimt penktas. Daugiau nieko nepasakė ir netrukus pasitraukė
durų link. Bijojau paklausti, ką jis turi galvoje, bet spėjau... Geibrelas nutilo.
‒ Spėjote ką? – Čandleris nekantravo garsiai išgirsti savo paties prielaidas.
‒ Kad būsiu penkiasdešimt penkta jo auka.
Netgi tokią karštą dieną, kai, regis, lydosi plastikas, Čandleris pajuto, kaip nugara perbėga šaltukas. Pasakodamas Geibrelas savo istoriją tarsi išgyveno iš naujo. Liesi raumenys po kruvinais marškinėliais tai susitraukdavo, tai atsileisdavo. Riešų sausgyslės atrodė nuolat įsitempusios.
‒ Jis pasakė, kad nesijaudinčiau spėliodamas, ar būsiu nužudytas, – tęsė Geibrelas, – žinoma, būsiu. Taip esą parašyta.
‒ Ką reiškia „taip esą parašyta“?
Svečias gūžtelėjo pečiais:
‒ Suprantu ne daugiau nei jūs, pareigūne.
‒ Gerai, tęskite, – Čandleris užsirašė frazę.
iš antrankių, – Geibrelas parodė pūslėtus delnus ir riešus. Oda aplink juos buvo nubrozdinta, paraudusi, gyvaplaukiai vietomis išrauti iš pašaknų. – Traukiau juos iš visų jėgų, mėginau išplėšti iš sienos. Nesilioviau šaukęsis pagalbos. Jis nė karto neįėjo ir neliepė užsičiaupti. Nė trupučio nebijojo, kad kas nors mane išgirs. Štai tada supratau, kad esu pačioj glūdumoj. Toliau tampiau grandines, kol pavyko sulaužyti vienos kilpos spyną, tačiau kita vis dar liko prirakinta prie sienos. Pabandžiau laisvąja ranka pasiekti suolelį ir paimti vieną iš įrankių. Beveik išsinarinau petį, bet šiaip taip prisitraukiau kirvį. Pamėginau perkirsti likusią kilpą nesusižeisdamas riešo. Visą tą laiką drebėjau iš baimės, kad jis įeis ir mane nutvers. Tiesiog bandžiau išsilaisvinti. Bandžiau išgyventi. Nutilau, bet po to pagalvojau, kad tyla atkreips jo dėmesį, tad ėmiau rėkti, kad kaip nors nustelbčiau kapojimo garsą. Tie kirvio smūgiai į metalą skambėjo kaip prakeiktas bažnyčios varpas.
Jis pakėlė akis.
Čandleris davė ženklą tęsti, suintriguotas gyvų Geibrelo atsiminimų. Žodžiai plūdo jam iš lūpų lyg vanduo iš pralaužtos užtvankos.
‒ Kažkokiu antžmogišku būdu man pavyko įlenkti metalą ir ištraukti antrą ranką. Raktas nuo kojų pančių kabojo ant vinies sienoje, taigi po kelių sekundžių buvau visiškai laisvas. Mane apėmė dar didesnė baimė nei tada, kai buvau supančiotas. Pamėginau atverti laukujes pašiūrės duris, bet jos buvo užrakintos. Vienintelis kitas išėjimas buvo pro vidines į kitą patalpą. Ten, iš kur buvo atėjęs jis. Taigi atidariau jas. Išvydau didelę patalpą, prikrautą įvairių atsargų.
Geibrelas giliai iškvėpė, lyg visą tą laiką būtų laikęs kvapą.
‒ O Hetas? – paklausė Čandleris.
‒ Sėdėjo palinkęs prie stalo, apkrauto kažkokiais popieriais ir žemėlapiais. Ant sienos kabojo didžiulis kryžius. Tyliai nutipenau prie lauko durų, bet jas atidarant sucypė vyriai. Jis atsisuko. Keletą
‒ Žinojau, jog turiu bėgti, taigi jam išėjus pamėginau išsilaisvinti
akimirkų lyg suledėję spoksojome vienas į kitą. Tuomet jis šoko mane vytis. Puoliau laukan ir pamačiau, jog esame pačiame kažkokios lomos dugne. Aplink tik medžiai ir žemė. Neturėjau nė mažiausios nuovokos, į kurią pusę bėgti, taigi pasukau dešinėn.
‒ Kodėl dešinėn?
‒ Nežinau... gal kad esu dešiniarankis... negaliu pasakyti. Viskas aplink atrodė vienodai. Kojos buvo nutirpusios nuo pančių, bet žinojau, jog privalau skuosti greitai – nebuvau tikras, kad jis neturi ginklo.
Čandleris kone matė, kaip po marškinėliais daužosi Geibrelo širdis. Regis, svečią užplūdo ryškūs nevaldomi prisiminimai. Įkvėpęs taip giliai, lyg mėgintų sutraukti paskutinius deguonies likučius
tvankiame kabinete, jis tęsė:
‒ Bėgau kalvagūbrio link. Akimirką atsigręžiau – jis už manęs tebuvo per dešimt metrų. Bėgau toliau, kol kluptelėjau ant minkštos dirvos ir nukritau į nedidelę proskyną. Žemė joje buvo visa sukasinėta, – Geibrelas pažvelgė Čandleriui į akis. – Ten buvo kapai.
Oras kabinete darėsi vis slogesnis.
‒ Kapai? ‒ susiraukė šerifas. – Iš kur žinote?
Geibrelas papurtė galvą:
‒ Aš ne... nesu tikras. Tik prisimenu, tada pagalvojau, jog tai atrodo kaip kapai. Penki, šeši... galbūt septyni stačiakampiai žemės lopai. – Jis nutilo ir išplėtęs akis žiūrėjo į Čandlerį, lyg tik dabar supratęs, kaip arti mirties buvo. – Pašokau, ėmiau bėgti toliau ir pasiekiau kalvos viršūnę. Tikėjausi nuo jos apžvelgti vietovę, bet atsidūriau tik priešais statų skardį. Man nereikėjo sustoti.
Pasakotojas dar kartą įkvėpė. Susikaupė. Smakro raumenys sutrūkčiojo.
‒ Jis šoko ant manęs. Mėginau jam smogti, bet... nė karto nepataikiau. Bent ne taip, kad jį sustabdyčiau. Mes ritomės ant žemės, o tada...
ėmiau kristi. Lyg būčiau tapęs besvoris. Esate kada nors tai patyręs?
Geibrelas žiūrėjo į Čandlerį.
‒ Ne, nesu.
‒ Tai buvo neįprastai malonu. Kol nukritau ant žemės. Smūgis buvo toks, lyg mane būtų nutrenkęs traukinys. Tarsi būčiau visiškai palikęs savo kūną. Pagalvojau, kad viskas baigta ir aš patekau į dangų.
Jis dar kartą pažvelgė į Čandlerį ieškodamas supratimo.
Tėvai įdiegė Čandleriui ir abiem jo vaikams tikėjimo dorybes, bet jis niekada nebuvo, kaip pats sakė, uolus tikintysis. Religija jam buvo lyg naminiai pomidorai. Lengviau suvartojami nei išauginami. Kartu tai priminė, kad Sara, jo vyresnėlė, rytoj turės eiti pirmosios išpažinties. Tai reiškė, kad šį vakarą jis turės padėti jai pasirengti; pasiprakti
kuoti, ką sakyti, kada klauptis, kada stotis...
‒ Po kiek laiko atsipeikėjau ir jau antrą kartą tądien turėjau išsiaiškinti, kur esu. Pamatęs virš savęs stūksantį skardį, supratau nuo jo nukritęs. Skausmas grįžo, ir tada prisiminiau Hetą. Jis gulėjo šalia manęs nejudėdamas. Žemė aplink mus buvo aptaškyta krauju.
‒ Jis buvo miręs?
Negyvas įtariamasis būtų gerokai palengvinęs Čandleriui gyvenimą.
‒ Nežinau.
‒ Kaip – nežinote?
‒ Nežinau, ar jis buvo gyvas. Nesiartinau prie jo, bijojau, kad tik dedasi miręs. Esu matęs daugybę filmų, pareigūne. Turėjau dingti iš ten. Taip ir padariau.
‒ Palikote jį ten?
Geibrelas linktelėjo. Tai toli gražu nereiškė mirties patvirtinimo. Čandleris privalėjo daryti prielaidą, kad Hetas išgyveno. Ši nežinia erzino. Teks organizuoti sužeisto žmogaus paiešką. Tame miške.
Jei Geibrelui pavyko pasiekti miestelį per kelias valandas, vadinasi, Hetas nebuvo labai toli. Jie turi realią galimybę jį rasti, išgelbėti ir areštuoti.
‒ Kaip jums pavyko pasiekti miestelį?
‒ Sėkmė. Keletą valandų klaidžiojęs, priėjau žvyrkelį. Patraukiau juo, tikėdamasis sulaukti pagalbos, bet niekas nepravažiavo. Tada pamačiau seną dviratį. Visiškai surūdijusį, bet geriau nei nieko. Juo važiavau, kol baigėsi žvyrkelis, tolumoje pamačiau miestą ir pasukau jo link. Kiekviena pravažiuojanti mašina vertė gūžtis iš baimės. Vis įsivaizdavau, kad iš kurios nors iššoks Hetas arba būsiu nutrenktas į šalikelės griovį ir pribaigtas.
‒ Kuriuo žvyrkeliu važiavote? – atsakymas Čandleriui labai susiaurintų paiešką.
Geibrelas papurtė galvą.
‒ Nežinau. Prisimenu miglotai, pareigūne. Nemanau, kad ten buvo parašytas pavadinimas. Paprastas dulkėtas žvyrkelis. Jis mane vijosi. Tas šunsnukis... mane vijosi. Bet aš pabėgau.
Pavargęs nuo pasakojimo, Geibrelas sudribo kėdėje, lyg nuo pečių būtų bent laikinai nukritusi sunki našta. Čandleris atidžiai jį tyrinėjo. Vyro akys buvo užmerktos, o kūno kalba bylojo, kad atsargiai mėgina atsipalaiduoti, bet vis dar kankina nerimas.
‒ Dabar jūs saugus.
Akys atsimerkė. Pasirodė pavargusi, iškreipta šypsena, žybtelėjo taisyklinga baltų dantų eilė – geri genai arba puikus ortodonto darbas.
‒ Tiesiog noriu grįžti namo.
‒ Maniau, neturite kur.
‒ Neturiu.
‒ Tad kur keliausite?
‒ Bet kur. Kuo toliau nuo čia.
‒ Į kitą fermą?
‒ Ne, velniop jas.
‒ Norėčiau, kad kurį laiką liktumėte netoliese.
Šypsena Geibrelo veide dingo, jis suraukė antakius. Ne tai tikėjosi išgirsti.
‒ Kodėl?
Apklausęs liudininką, Čandleris neturėjo teisės jo toliau laikyti. Reikėjo sugalvoti kokią nors priežastį, kad jis neišvažiuotų iš miestelio.
‒ Jeigu reikėtų atpažinti kūną.
Jis sulaukė tokio žvilgsnio, jog ėmė manyti, kad Geibrelas perprato jo gudrybę. Akys, anksčiau baimingai laksčiusios į šonus, dabar nurimo ir įtemptai žvelgė į jį. Atrodė, maldauja Čandlerį pasakyti teisybę ir smerkia jo melą.
‒ Kurgi aš apsistosiu?
Čandleris pirmiausia pagalvojo apie suimtųjų kameras, bet jos tikrai nesuvilios įbauginto svečio. Negi jam užsakyti prabangų?..
‒ Miestelyje turime puikų viešbutį.
Tai, švelniai tariant, pagražinimas. Olio Orlanderio viešbutukas toli gražu nepriminė rūmų, vis dėlto padieniam darbininkui, pratusiam miegoti bendrame miegamajame su dvidešimčia kitų vyrų, turėtų pasirodyti gana prabangus.
‒ Gerai, – abejingai sutiko Geibrelas.
‒ Liepsiu savo žmogui budėti lauke.
Šerifas nemelavo. Džimas tik apsidžiaugs galėdamas visą dieną sėdėti ten ir spręsti kryžiažodžius.
‒ Turite artimųjų, kuriems galėtume paskambinti?
‒ Ne, – atžariai nukirto Geibrelas.
Bičiuliškas ryšys, kurį Čandleris mėgino užmegzti tarp jųdviejų, išgaravo. Regis, klausimas apie šeimą palietė skaudžią vietą.
‒ O jūsų šeima? – mėgino kastis giliau Čandleris. Atsakydamas Geibrelas lėtai papurtė galvą.
‒ Kaip tai? – dar bandė laimę šerifas. Per daug metų buvo išsiugdęs įprotį atpažinti jautriausias pašnekovui temas ir per apklausas jomis pasinaudoti. Šio įpročio taip lengvai atsikratyti negalėjo. Kartais tai erzino ne vien kitus, bet ir jį patį.
Geibrelas pažvelgė į jį tokiu pačiu šaltu žvilgsniu. Leidžiančiu suprasti, kad toliau kapstyti neverta. Čandleris nusprendė nebespausti liudininko. Vyrukas šiandien užtektinai prisikentėjo ir neprivalo visiems aiškinti, kodėl neturi šeimos.
‒ Jie mirę, seržante.
Žodžiai nuskambėjo be jokios emocijos. Visas ankstesnis susijaudinimas, visa nervinė energija Geibrelo balse dingo. Atrodė, nutrūktgalviškas išsivadavimas, pašėlęs bėgimas kovojant dėl savo gyvybės ir patirti sumušimai galutinai jį išsunkė.
‒ Seržante, – tarė jis lėtai maloniu, beveik šilkiniu balsu. – Vienintelis dalykas, vienijantis mus visus, kai gimstame, yra tėvų poreikis ir religijos paguoda. Mane nuvylė abu.
‒ Ką norite pasakyti?
Geibrelas atsiduso ir užsimerkė:
‒ Nieko. Čia šeimos reikalai. Esu pavargęs, piktas, išsigandęs. Tiesiog noriu miego.
Čandleriui knietėjo užduoti dar keletą klausimų, bet ryšys tarp smegenų ir lūpų kažkaip nutrūko.
Jis nuvedė Geibrelą atgal į bendrąją patalpą. Šis krypavo netvirtu žingsniu, lyg iš visų jėgų mėgindamas nesusmukti. Tania juos nusekė, vos pastebimu linktelėjimu pranešdama šerifui, kad pokalbį įrašyti pavyko sėkmingai.
‒ Ką turime iš drabužių? – paklausė jos Čandleris.
‒ Nelabai ką, – atsakė ji, rausdamasi dėžėje, pilnoje rūbų, tokių neparduotų net dėvėtų drabužių parduotuvė. Pagaliau iš krūvos ištraukė geriausiai atrodančius marškinėlius – dėmėtus, oranžinius, su nedideliu ugniniu logotipu ant krūtinės.
‒ Kam? – paklausė Geibrelas, kai Čandleris jam juos padavė.
‒ Kad užsivilktumėte.
‒ Turiu pats, – nužvelgė savo kruviną apdarą. – Nenoriu piktnaudžiauti jūsų gerumu.
‒ Negalite taip vaikščioti po miestelį. Išgąsdinsite piliečius, –
paaiškino Čandleris, vesdamas jį į smiltainio siena aptvertą aikštelę, policijos mašinų link.
Geibrelas pažiūrėjo į jį. Žvilgsnis nebe toks gynybinis.
‒ Teturiu kelis nuosavus daiktus, pone. Nenorėčiau nieko atiduoti, netgi šių marškinėlių.
Čandleris suprato šį jausmą. Vaikystėje pats aršiai gindavo savo daiktus. Kartą netgi susipešė su geriausiu, nors jau seniai prarastu draugu Mičelu dėl seno futbolo kamuolio, tiek nuspardyto, kad ne
tekusio formos ir riedančio kaip Brajanas Istas vieną šeštadienio vakarą girtas žemyn Princo gatve.
‒ Jums ir nereikia jų atiduoti. Tiesiog imkite šiuos ir dėvėkite.
Laikykite dovana.
Geibrelas paėmė.
‒ Pirmiau palįsiu po dušu, – tarė, kai jie priėjo akinamai baltą policijos mašiną.
