Issuu on Google+

ei! tai laikraštis

nr. 2

DRASIAU - GRAžu S

u Mante ir Vytu aną vakarą sėdėjom ant vienos Vilniaus mokyklos laiptų. Lauke jau buvo tamsu, šalta, pūtė žvarbus vėjas. Kalbėjomės apie DRĄSĄ.

Prieš porą metų, vakare grįžtant namo, prie manęs priėjo du vyresni vaikinai, grasino, kad sumuš, atėmė mobilų, – pasakoja Vytas, mokyklos, ant kurios laiptų sėdim, vienuoliktokas. – Po to ilgą laiką bijojau vakare eiti namo, visąlaik atrodė, kad kažkas mane seka. Tai normalu, sakau jam, kiekvienas žmogus tokiu atveju jaustųsi nemaloniai. Juo labiau, kad vakarais vaikščiot po kai kuriuos miesto rajonus tikrai nėra saugu. Po užpuolimo aš bijojau dar vieno dalyko: nežinojau, kaip apie tai pasakyti tėvams. Bijojau,

kad pasmerks mane, kad eidamas per tamsų kiemą kalbėjau telefonu. Kelias dienas bandžiau jiems meluoti, išsisukinėti, kad mobilų paskolinau draugui. Po to, savaime suprantama, viskas išaiškėjo. Ar tėvai pyko? Ne – nusijuokė Vytas, – tikrai ne. Tiesą sakant, dabar tokia baimė atrodo kvailokai. Mantė, kitos sostinės mokyklos devintokė, pasakoja, kad baimė jai labiausiai siejasi su mokykla: Ypač mokykloje, kurioje mokiausi anksčiau, bijodavau eiti į kai kurias pamokas. Mokytis buvo labai sunku, nežinodavau, ar esu pakankamai pasiruošusi. Tai iš tikrųjų tik pablogindavo reikalus: nepasitikėjau savimi, bijodavau kažką pasakyti. Naujoje mokykloje jaučiuosi geriau, galbūt ir dėl to, kad dauguma mokytojų visada mus skatina nebijoti kalbėti, net jei gali ir suklysti – tai labai svarbu, labai padeda. Manau, dabar ir grįžusi į seną mokyklą nebebijočiau. Ar baimė ir bailumas yra tas pats? – klausiu. Nemanau, sako Mantė. – Baimė yra toks dalykas, kurį patiria kiekvienas, tai normalu. Nenormalu nebijoti to, kas tau sukelia pavojų, skausmą. O va su bailumu reikia kovoti, nes bailūs žmonės negali nuveikti jokių darbų, jie tiesiog sėdi užsidarę, bijodami iškišt nosį į pasaulį. Bet kartais taip pat reikia turėti tikrai daug drąsos, kad nebijotum būti pavadintas bailiu, – įsiterpia Vytas. – Ir man kažkada, labai seniai, buvo tokia situacija, kai draugai tyčiojosi iš vieno klasioko, mušė jį. Kai pasakiau, kad taip negalima, jie išvadino mane bailiu, mergaite – juokiasi. Ir papasakoja, kaip dar jį vadino. – Savo ruožtu, po kažkiek laiko jie suprato, kad elgiausi teisingai, pradėjo mane už tai gerbti. Kartais reikia drąsos padėti silpnesniam, pačiam tapti tokiu silpnesniuoju. Gyvendamas baimėje, niekada to nepadarysi. Su baime reikia kovoti. Kaip? – Jo, čia tai klausimas... – atsidūsta Mantė. – Nežinau, turbūt reikia labiau pasitikėti savimi. Jei manysi, kad esi nevykęs, nieko nesugebi, tada tikrai niekad negalėsi padaryti kažką kitaip nei daro kiti, bijosi net garsiau sušukti. Jo, ir visad reikia sakyti tiesą, – priduria Vytas. – Kai pradedi meluot, išsisukinėt, baimė tik dar labiau išauga: pradedi bijot dvigubai, kad niekas nesužinotų, ką bloga padarei, ir kad niekas nesužinotų, kad meluoji. Ar jūsų draugai, klasiokai drąsūs? Vytas gūžteli pečiais. Čia toks labai asmeniškas dalykas. Niekad nepasakysi, kad klasė yra drąsi: drąsūs yra atskiri žmonės, kurie nebijo nukelta į 2 psl.

2

PASAULIS ATVERIA DURIS

3

DAROM DAROM ?

4

P PIETĖ ONT Ž LIĖS

Nebijokite! – tokie buvo pirmieji 1978 metais popiežiumi išrinkto Jono Pauliaus II-ojo žodžiai. Pasaulis tuomet buvo susiskaldęs į du priešiškus politinius-karinius blokus, kurių turimos ginkluotės būtų užtekę sunaikinti Žemėje gyvybei. Milijonai žmonių manė, kad toks pasidalinimas truks daugelį dešimtmečių: ypač komunistinių šalių gyventojai, kurie kiekvieną dieną buvo priversti gyventi baimėje. Nebijokite! Atverkite duris Kristui! – sakė Jonas Paulius, ir jo įkvėpta drąsa ir tikėjimas padėjo žmonėms nesitaikstyti su žmogų niekinančia valdžia. Po kiek daugiau nei dešimtmečio buvo nugriauta Berlyno siena, skyrusi vokiečių tautą į dvi dalis. Laisva tapo popiežiaus gimtoji Lenkija, netrukus Nepriklausomybę iškovojo ir Lietuva.

Nuotraukoje Jurgis Didžiulis

PASTEBĖJIMAI APIE GYVENIMĄ DŽIUNGLĖSE „Žmogau“ paprašė manęs parašyti kažką „protingo“. Iš pradžių labai entuziastingai pažiūrėjau į šį sumanymą. Dabar sėdėdamas prie kampo ir bekrapštydamas savo smegenis prieinu prie išvados, kad paauglystėje man būtų buvę gerokai lengviau nugalėti tokį sumanymą. Jaunystėje buvau gerokai protingesnis negu dabar. Būčiau parašęs apie „viską“ taip kaip iš tikrųjų yra: kad mes neturime tikros kultūros, esame kapitalizmo melžiamos karvės, stambių interesų valdomos lėlės, reklamos mechanizmų klounai, pinigų vergai, ir t.t. ir pan. Būtų įdomus straipsniukas. Bet taip nebegaliu rašyti, nes man „prišilo“, jog viskas iš tikrųjų yra gerokai sudėtingiau. Supratau, jog nepaisant visų teorijų, nuomonių, minčių, politinių santvarkų, ekonominių režimų, visuomeninių sistemų, jūs ir aš visada išliksime tais, kuo esame – pernelyg protingomis beždžionėmis. Juokitės! Ha ha ha ha! Bent jau man juokinga įsivaizduoti save ir kitus kaip pernelyg susireikšminusias beždžiones, su rafinuotais ritualais, aksesuarais ir žaisliukais. Tai padeda man į save ir į kitus

žiūrėti nerimtai. Ir tai gydo mano egzistencinius klausimus, mano baimes, mano nepasitikėjimą savimi. Ką dar tikrai žinau? Galvoju. Stebiu. Bendrauju. Veikiu. Kuriu. Abejoju. Sustoju. Kalbu. Abejoju. Tyliu. Galvoju. Ilgai galvoju. O gal čia tik sapnas? O gal čia tiesiog banalus filosofinis monologas? Kartais užpuola noras tapti kosmonautu vien tam, kad pakilčiau į orbitą ir „pračekinčiau“, ar pasaulis tikrai yra apvalus ir toks, koks jis išdėstomas vadovėliuose. Šiaip – pačiam sau. Tik tam, kad įsitikinčiau. Iš tiesų tu negali būti 100 proc. įsitikinęs, kad tai, kas yra tau pasakojama draugų, šeimos, išdėstoma klasėse, pranešama per radiją, televiziją, nukelta į 2 psl.

1


PASAULIS ATVERIA DURIS Ar ten bus nuobodu? Ar reiks daug mokytis?

Ar žmonės draugiški? Ar... Viskas, matyt, prasideda nuo daugybės klausimų, kokia ta mainų programa yra iš tikrųjų. Pasiruošimai, lagaminai ir skrydžiai. Stresas ir panika oro uostuose. Daug juoko supratus, kad bagažas nedingo – reikėjo tik mokėti jo ieškoti. Žodžiu – savarankiškumo pamokos kiekviename žingsnyje. Tai, vadinasi, gal ir neverta važiuoti? Verta! Juk kad ir kokioje egzotiškoje šalyje atsidūrei, esi ne vienas - tuo pat metu dar daugiau panašaus likimo jaunuolių iš viso pasaulio kojom paliečia žemę ir taip pradeda savo mainų programą. Tai reiškia, kad pirmiausia laukia įdomios pažintinės stovyklos, smagios ekskursijos, pirmosios kalbos pamokos, tarptautiniai kultūriniai vakarai su likimo broliais ir sesėmis, ir, svarbiausia, susitikimas su šeima. Nes smagiausia mainų programos dalis – naujos šeimos (su broliais, seserimis, pusbroliais, pusseserėmis ir net augintiniais) įgijimas. Taigi po smagių dienų praleistų su jaunimu iš viso pasaulio, tenka pirmą kartą pamatyti gyvenamąją vietą, aplankyti mokyklą ir vietinę saldumynų parduotuvę. Nuo tos akimirkos prasideda tikrieji mainai – kultūros ir kalbos mokymasis, bendravimas su šeima, aplinkiniais, mokyklos draugais. Galbūt ne visada tai vyksta taip, kaip įsivaizduoji prieš išvykdamas, tačiau Susidomėjusiems

www.yfu.lt – trylikos šalių pasiūlymai 15-18 metų moksleiviams www.assist-inc.org/lithuania – 10-os klasės moksleiviams, norintiems metus praleisti JAV www.rotary.org – informacijos ieškoti skiltyje „Students and Youth“ www.lionsclubs.org – skiltis „Youth Programs“

atkelta iš 1 psl.

DRĄSIAU – GRAŽU pasipriešint tam, kas vyksta, kurie nebijo norėt ir siekt daugiau. Mantė jam pritaria: Senoj mokykloj niekas nenorėjo kažką keisti, organizuoti, visi dalyvaudavo ten, kur privaloma, o laisvalaikį praleisdavo prie kompiuterio. O naujoj mokykloj yra žmonių, kurie nori kažką pakeisti, nori prasmingai leisti laiką.  – Tam reikia drąsos? – O taip, kartais tikrai, ir daugiau negu gali atrodyt, – atsako. – bet ji apsimoka. Mantė dar sako, kad svarbu suvokti, kad visada daugiausia priklauso nuo tavęs paties, kad, jei tik turi valios ir drąsos, jos nesugebės palaužti niekas. Ir tai yra labai gražu, – sako. Kalbamės apie kitus gražius gyvenimo dalykus: laisvę, meilę, tikėjimą. Ar niekad nebūna baisu kalbėt apie tai su draugais? – Prisipažint, kad esu tikintis, kad kiekvieną sekmadienį einu į Mišias, kartais tikrai reikia drąsos. Bet turbūt tokia jau yra ta šiuolaikinė visuomenė, kad žmonės į tikėjimą žiūri labai įtariai. Kita vertus, iš tikėjimo gali pasisemt labai daug drąsos, kuri padeda eiti per gyvenimą. Be to, lengviausi ir populiariausi dalykai dažniausiai būna menkaverčiai. Gyvenime visada atsiminsi tai, į ką tau reikėjo įdėti pastangų, meilės, o ne tai, kas ateina savaime. Darosi vėlu, reikia eiti namo. Vos išeinam iš mokyklos, Vytas prisidega cigaretę. Aš nekaltas – aplinka kalta, – šypteli. - Visa chebra rūkė, kažkaip nesugebėjau atsispirt ir aš. Ir iškart priduria: Taip, drąsos reikia ne tik dideliuose dalykuose.

2

greitai apsipranti su pasikeitusiomis taisyklėmis ir iš keisto užsieniečio tampi tikru šeimos ir bendruomenės nariu ir draugu. Dar viena šalis tampa namais! Ar mainų programos – vien tik mokslai? Tikrai ne. Ir programų organizatoriai, ir šeimos stengiasi, kad globotinis smagiai leistų laiką – pamatytų ne tik mainų programos šalį, bet ir platesnį pasaulį. Todėl per mokslo metus vyksta daugybė išvykų, smagių susitikimų su kitais mainų programos dalyviais, taip pat susipažįstama su įdomiais žmonėmis. Nemažai programose dalyvavusiųjų jas įvardija kaip linksmiausiai praleistus savo gyvenimo metus. O kas po mainų? Vėl reikia grįžti į namus, eiti į mokyklą? Nebūtinai. Nemažai mainų programų dalyvių gautus įgūdžius (kalbą, žinias, pažintis) panaudoja kaip priemones kurti sėkmingą ateitį – pasirenka tolimesnes studijas jau pažįstamoje šalyje, keliauja po pasaulį, aplankydami programos metu sutiktus žmones, arba, išmokę japonų kalbą, sėkmingai taiko žinias ieškodami darbo. Taigi mainų programa jokiu būdu neapsiriboja vien oficialia jos trukme – jos naudą jauti dar ilgai. Taigi važiuoti verta? Tikrai taip. Reikia tik noro, ryžto bei šiek tiek pastangų domintis, kokios mainų programos vykdomos Lietuvoje ir kokie jų reikalavimai. O tada? Pildyti paraiškas ir drąsiai piktai atrodančiai komisijai sakyti: „Aš, kaip ir kiekvienas žmogus, galiu ir noriu pats kurti savo ateitį“.

Trumpalaikiai mainai Trukmė: nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių; Privalumai: naujos kultūros pažinimas, savo atsivežtų stereotipų laužymas, kalbos įgūdžių tobulinimas, nauji draugai. Trūkumai: nepakankamai laiko perprasti švietimo sistemą, pažinti naują kultūrą, grįžus sunku prisivyti draugus, nes mokymo programos dažnai nesutampa. Ilgalaikiai mainai Trukmė: metai arba du. Apgyvendinimas: gyveni šeimoje su savo naujais „broliais bei seserimis“. Mokslas: mokaisi vietos mokykloje, susipažįsti su užsienio švietimo sistema. Privalumai: tobulini savo kalbos įgūdžius, susipažįsti su nauja kultūra, tradicijomis, tampi savarankiškesnis, atsakingesnis; pradedi suvokti save ne vien kaip Lietuvos pilietį, bet kaip pasaulio gyventoją; būni Lietuvos „ambasadorius“ užsienyje. Trūkumai: reikalinga psichologinė ištvermė. Metus gyventi be šeimos ir draugų nėra lengva. Pasiilgsti lietuviškos duonos ar žemaičių blynų. Praleidus užsienyje metus dažnai tenka kartoti kursą mokykloje. Jei nelaimi stipendijos, kuri padengia didžiąją dalį dalyvavimo programoje išlaidų, tenka tai padaryti pačiam.

atkelta iš 1 psl.

PASTEBĖJIMAI APIE GYVENIMĄ DŽIUNGLĖSE

spaudą, rašoma knygose, vadovėliuose yra „tiesa“. Bent jau aš spėjau įsitikinti, jog šiuolaikinei visuomenei įvaizdis yra gerokai svarbesnis už realybę. Gi patys žinote, jog istorinės knygas ir vadovėlius parašo tie, kas laimi karus ir valdo režimus. Informacijai įtaką daro valstybės, organizacijos, didžiulės firmos (korporacijos) su savo ekonominiais ir politiniais interesais. Nekreipkite dėmesio į tai, kad pažinimo teorijų įvairovėje dominuoja išvada, jog tu tiesiog negali žinoti to, kaip viskas yra. Pagrindinis klausimas yra kaip jums viskas atrodo. Mes esame beždžioniukai, kurie mėgsta kurti iliuzijas ir „stumti“ savo tiesas bei realybes. Gal man tiesiog patinka tikėti sąmokslo teorijomis. O gal man vaikystėje įstrigo frazė „neryk nesukramtęs“. Netikėk aklai tuo, ką jie tau sako, tuo ką girdi, tuo, ką matai. Viskas yra kitaip. Viskas atrodo sudėtingai. Bet viskas yra gerokai paprasčiau. Žinau, kad gamta su mielu noru mane nužudytų ir suvalgytų. Jai negaila. Aš tuo pats įsitikinau džiunglėse (ir galite manę pacituoti savo referatuose). Džiunglėse visi nori tave suėsti. Visi nori tavo mėsytės, kauliukų, organų. Gamta nori tavo suvirškintos liekanos iš plėšrūnų užpakaliukų. Nepaflirtuosi su gamta. Ji nori tave suėsti – tave susigražinti į žemę. Džiunglėse žmogaus nekamuoja egzistenciniai klausimai. Nėr kada išsiblaškyti filosofuojant apie gyvenimo prasmes, iliuzijas, realybę ir pan. Džiaukis, kad esi gyvas ir stenkis kuo ilgiau išlikti. Mieste viskas yra kitaip. Civilizacijos ribose mes gamtą valgom be jokio saiko ir gailesčio. „Miestas“ yra didžiulė orgija. Visuomenėje visi nori tave išdulkinti, arba nori, kad tu žinotum, kad jie galėtų tai padaryti. Kartais jie nori, kad ir tu juos išdulkintum. Jeigu tu nesidulkinsi, vis tiek tave išdulkins. Netgi gerai paslėpęs savo užpakaliuką, ankščiau ar vėliau tikrai kieno nors užkluptas. Svarbu kitus irgi dulkinti (bent jau profilaktiškai), kad nebūtų viskas į vienus vartus. Jeigu surandi „chebrą“ ar šiaip atskirų žmonių, kuriuos malonu dulkinti, ir kurių malonu būti dulkinamam, reiškia, kad suradai kažko gero, vertingo ir tikro gyvenime. Dulkink juos, bet ne per daug. Nes po to jie norės

tave pridulkinti arba nebenorės su tavimi išvis. Jeigu nerandi, ko dulkinti, ir niekas nenori tavęs išdulkinti, tada tikriausiai esi be meilės, bedarbis, be šeimos, draugų, kaimynų, ir pan. O gal paprasčiausiai bijai? Tikiuosi, jog jūs jau supratote, kad „dulkintis“ šiame kontekste neprilygsta tiktai lytiniam aktui, o reiškia žmonių bendravimą. Čia „dulkinti“ reiškia palikti savo žymę kitam žmogui. Nemažai psichologų pripažįsta, kad po visų fiziologinių poreikių pats svarbiausias yra kitų (kolegų, bendražygių, draugų, šeimos) pripažinimas: „oooh tas tą išdulkino!“, „ji tuos išdulkino“, „anas visus išdulkino“. Dulkinimas konstatuoja mūsų autoritetą, mūsų svarbą, mūsų visuomeninę poziciją, mūsų patrauklumą. Tai suteikia daugeliui žmonių (ir man) bent kažkiek egzistencinės prasmės. Nors galiu padėkoti Dievui, jog gyvenime esu patyręs nemažai svarbių dvasiškai reikšmingų akimirkų (gyvenimo prasmes atžvilgiu), nesitikiu, kad surasiu egzistencinės mįslės atsakymą. Aišku, ieškoti yra sveika, bet supratau, jog svarbiau yra turėti gerus santykius ir daug „pasitratyti“, kol esame gyvi. Stimuliuok save, stimuliuok kitus. Ir leisk, kad kiti tave stimuluotų kuo daugiau. Ką aš galėčiau jums vertingo pasakyti ar patarti? Per daug savęs nesureikšmink. Galų gale mes esame tik pernelyg evoliucionavę primatai (beždžionės). Užsidengiantys, besipuošiantys, per daug emocionalūs primatai. Būk geras su savimi ir su visais kitais juokingais padarais –

žmonėmis.


K

I

N

A

S

K N Y G A

„Per įkaitusį smėlį sunkiai brenda žmonės, turbanais apsimuturiavę galvas. Jie veda kupranugarius… Kur jie eina, nesvarbu. Svarbu, kad eina, kad fotografija gyva.”

ŠVIESOS SUKURTI. PROFESIJA: KINO AKTORIUS Saulius Macaitis, Tyto Alba (2002) Kino kritiko Sauliaus Macaičio knygoje aptariami įvair��s kino aktoriaus profesijos aspektai, pradedant nuo ankstyvojo kino aktorių Saros Bernhardt ir baigiant šių dienų dievukais Johnny Deppu, Leonardo DiCaprio. Bendroje apžvalgoje autorius skyrė nemažai dėmesio ir lietuviškojo kino pranašams – Juozui Miltiniui, Donatui Banioniui, Vaivai Mainelytei ir kitiems. „Kino aktoriaus profesija – sudėtinga ir problematiška, dažniausiai visai ne tokia, kokia kyla iš gandų, spalvingų reklaminių paveikslėlių, spaudos žinučių. Daugelį metų ne tik asmeniškai bendraudamas su kai kuriais aktoriais, bet ir stebėdamas įvairių šalių kūrėjų profesinius – neretai dramatiškus – likimus, ryžtuosi bent prisilytėti prie kai kurių šios profesijos realijų. (…) Vildamasis išsklaidyti tam tikras iliuzijas, kurios supa šią profesiją kur kas labiau nei kitas, drauge pats svajoju ir apie turtingesnė Lietuvą, vėl stiprėjančią kino gamybą, ir apie tuos potencialius tautiečių talentus, kurie gal kada nors ir turės galimybių pasireikšti ekrane.” – teigia S. Macaičio knygos įžangoje.

V.Mikalauskas knygoje „Kinas Lietuvoje: nuo atrakciono iki nacionalinio kino meno” Ką pagalvotum, išgirdęs šnekant apie „gyvąją fotografiją“? Būtent taip XX a. žmonės ėmė vadinti pirmuosius judančių vaizdų kadrus – tai, kas šiandien jau tapo viena reikšmingiausių vaizduojamojo meno šakų –

kiną. Už lemtingą pirmą žingsnį kinematografijos meno link reikia dėkoti broliams Liumjerams, kurie 1895 m. savo sukurtu kinematografu (šiuolaikinio kino projektoriaus seneliu) atliko pirmąjį kino seansą. Lietuvoje tokie seansai pradėti rodyti dar 1896 m. Vilniaus botanikos sodo koncertų salėje. Pirmasis stacionarus kino įrenginys Lietuvoje įsikūrė 1905 m. viename iš Vilniaus Senamiesčio vidinių kiemelių. „Iliuzija“ pavadintas kino teatras traukė daugybę smalsuolių. Netrukus visoje šalyje ėmė rastis panašaus pobūdžio vietų, skambiai vadinamų „iliuzionais“ arba „elektroteatrais“. Pradėjus nuo kasdienių gyvenimo vaizdelių, ilgainiui imta kurti trumpus siužetinius filmukus, kupinus sensacijų, atrakcionų, egzotikos, neįtikėtinų dalykų, didžiulių kontrastų. Ieškant būdų sudominti žiūrovą ir pateikti „skandalingų gyvenimo įvykių“, gimė ir pirmasis pasaulyje gangsterių filmas „Didysis traukinio apiplėšimas“ (1903 m.). XX a. 3 dešimtmetyje sukūrus „garso fotografavimo“ technologiją, baigėsi nebylaus kino era. 1928 m. Amerikos ekranuose pasirodė pirmasis garsinis pilnametražis filmas – B. Fojos „Niujorko žiburiai“. Lietuvą garsinis kinas pasiekė 1929 m. pabaigoje: Kauno „Oazėje“ parodyti „Sparnai“. Kaip ir daugelis didžiųjų atradimų, garsinis kinas sulaukė daug kritikos ir patyčių. „Aš nekenčiu kalbančių filmų, - kratėsi Č. Čaplinas. – Jie atsirado norėdami sugadinti seniausią pasaulio meną, pantomimos meną, jie žudo nuostabųjį tylos grožį. Ekrane svarbiausia – plastinis grožis. Kinas – tai dailės menas“.

Po II Pasaulinio karo atsirado spalvotas kinas, leidęs režisieriams įgyvendinti vis didesnes fantazijas ir suteikti žiūrovams didesnį estetinį pasitenkinimą. Kiekvienas naujas techninis atradimas sukelia didelius pokyčius kinematografijoje. Šiais laikais viešpataujanti skaitmeninė technologija kino menui atvėrė neįsivaizduojamas galimybes. Siekis įtikti įnoringam žiūrovui skatina filmų kūrėjus ieškoti vis naujesnių kūrybos alternatyvų. Kol Holivudas ieško naujų technologijų, Skandinavija užkariauja žiūrovus siužeto paprastumu ir artumu. Kol jaunimo (ir ne tik) mintys perpildytos japoniškos animacijos (anime), lietuviai su nostalgija atsimena „senąją animaciją“. Nėra tokios srities, kurios nebūtų įamžinus atidi objektyvo akis. Žmonių galimybės neišsemiamos, tad galima tikėtis, jog ateityje kinas bus neatpažįstamai pasikeitęs ir pasiekęs tokias aukštumas, kurių broliai Liumjerai nebūtų galėję nuspėti.

PROJEKTAI „SKALVIJOS“ kino centro stovykla jaunimui:

„SKALVIJOS“ kino akademija: 2007 metais kovo mėn. kino centras „Skalvija“ pradėjo jaunimo kino akademijos veiklą. Joje pratybos ir teorinės paskaitos vyksta kasdien, o norintys susipažinti su kino kūrimo pagrindais ar tobulinti jau turimus įgūdžius turi galimybę praktiškai išbandyti įvairias profesijas (scenaristo, režisieriaus, operatoriaus, aktoriaus, montuotojo, prodiuserio) bei patirti skirtingus kino kūrimo etapus (scenarijaus rašymas, filmavimas, montažas ir kt.). Daugiau informacijos: http://www.skalvija.lt

pa sa ką ka ž ik ia re a či 1989-aisiais metais Kinijos sostinės Tiananmenio aikštėje nežinomas vyras stojo prieš bevažiuojančią komunistinio režimo tankų koloną ir privertė ją sustoti

3

Tai pirmas ir vienintelis toks festivalis Lietuvoje. Idėja labai paprasta – festivalyje dalyvauja trumpiausi kada nors sukurti filmai, trunkantys 60 sekundžių arba mažiau. Festivalis siekia būti itin atviras, todėl dalyviams netaikomi jokie amžiaus ar profesionalumo apribojimai. Genialiausias kūrėjas bus apdovanotas piniginiu prizu savo kūrybiniams polėkiams realizuoti, tačiau rėmėjai žada nepalikti nuskriaustų ir kitų talentingų konkurso dalyvių. Filmus siųsti galite iki sausio 15 dienos. Daugiau informacijos: http://www.pravda.lt/1min 1minute@pravda.lt; 8 618 40009

1991-ųjų Sausio 13-oji prie Aukščiausiosios Tarybos (dabartinio Seimo) pastato. Ginti Laisvės tądien stojo paprasti žmonės. Savo gyvybes Lietuvai paaukojo keturiolika drąsuolių, dar apie tūkstantį buvo sužeista.

ky ti

„Skalvijos“ kino centras kiekvieną vasarą rengia įvairias mokomąsias stovyklas, skirtas jaunimui nuo 14 iki 19 metų. Paprastai viena kinematografijos stovykla trunka nuo 3 iki 6 dienų. Pirmąją dieną stovyklos vadovai skiria teorinėms paskaitoms. Antrąją dieną prasideda praktinės pratybos. Pradedama nuo pasiruošimo filmavimui ir paties filmavimo, o baigiama montažu, peržiūra ir aptarimu. Pagrindinis „Skalvijos“ ir stovyklų vadovų tikslas – užsiauginti naują jaunųjų Lietuvos kino kūrėjų kartą.

VIDEO KONKURSAS! „pravda viena minutė”


DRĄSA.KAS KASTAI? TAI? DRĄSA.

D

rąsa. Jos mums reikia nuolat. Ir pačiuose mažiausiuose kasdieniuose darbuose, ir dideliuose žygdarbiuose. „Žmogaus“ kalbinti moksleiviai teigia, kad ji būna įvairi: drąsa nugalėti save, drąsa būti nuoširdžiam, drąsa netylėti. O ar Tu kada pajudinai smegenis? Kas tau yra drąsa? Kodėl vienus žmones vadiname bailiais, o kitus drąsiais? O gal pastarieji yra ne drąsūs, o tiesiog įžūlūs? Gal drąsą kartais painiojame su nutrūktgalviškumu?

Joana, 12 kl : Dažnai yra manoma, kad drąsus žmogus yra tas, kuris sugeba atlikti kokį nepaprastą darbą, bet aš manau, jog drąsus žmogus nebūtinai turi ką nors padaryti ar nustebinti. Užtenka išdrįsti išreikšti savo nuomonę, ją argumentuoti. Man pačiai prieš didelę auditoriją išsakyti savo mintis reiktų drąsos, bet aš tai padaryčiau. Ypač jei reiktų apginti kitą, kurio mintys buvo teisingos, bet kitų paneigtos… Jei jo kas nors neišklausė. Dalia, 12kl : Drąsus žmogus yra tas, kuris tiki tuo, ką daro. Tie poelgiai nebūtinai turėtų būti naudingi, svarbu, kad jis jais tikėjo. O aš pati... demonstracijoje dalyvauti turbūt negalėčiau, man būtų baisu. Aš kartais nežinau, ar tai, ką darau, yra teisinga. Elena, 11kl:

KAS TAI?

Simonas, 8kl: Drąsa yra tai, kas reikalauja daug valios pastangų: kai reikia prisipažinti dėl ko nors... Nebūtinai blogą dalyką prisipažinti. Demonstracijos? Nežinau, ar galėčiau jose dalyvauti. Pirmiausia viską apgalvočiau, tada gal... Bet tai turėtų būti susiję su manimi. Jei, pavyzdžiui, kitam pasaulio gale sprogo bomba, man tai tikrai neįdomu. Algirdas, 12kl:

Hansas ir Sophie Scholliai – brolis ir sesuo – Antrojo pasaulinio karo metu buvo Miuncheno universiteto studentai. Jie nusprendė nesitaikstyti su nežmonišku Hitlerio režimu, netylėti diktatoriaus vykdomų masinių žudynių akivaizdoje. Kartu su draugais jie įkūrė neformalią studentų pasipriešinimo grupę Baltoji rožė. Rizikuodami savo gyvybe, jie spausdino atsišaukimus, platino juos studentams, kareiviams. Po daugiau nei pusmečio veiklos, 1943 metų vasarį, dalindami skrajutes universitete, jie buvo pastebėti sargo, įskųsti slaptajai nacių policijai. Po keturių dienų jie buvo nuteisti myriop, nuosprendis įvykdytas tą pačią dieną. Šiandien Scholl’ių vardu Vokietijoje pavadinta daugiausia mokyklų – daugiau nei žymiojo vokiečių rašytojo Johanno Wolfgango Goethes ar filosofo Immanuelio Kanto.

Drąsa – neeilinis poelgis. Galėčiau išeiti protestuoti, jei būtų organizuojamas piketas dėl aukštojo mokslo reformos. Ji turėtų būti vykdoma ne tokiu būdu, kokiu šiuo metu planuojama. Manau, mokslas turi būti nemokamas. Pats tokios demonstracijos suorganizuoti negalėčiau – trūksta iniciatyvos, laiko, kadangi paskutiniai metai mokykloje.

Drąsus poelgis būna tuomet, kai žmogus „perlipa“ per savo ribas, padaro tai, kas jam sunku, ką jis bijojo anksčiau padaryti. Svarbu įveikti savo baimę. Aš, pavyzdžiui, bijau aukščio, tad jeigu tai įveikčiau, būčiau drąsi. Arba jei bijočiau ką nors pasakyti, bet vis vien pasakyčiau. Piketuoti galėčiau, bet tik tuo atveju, jei man tie klausimai labai rūpėtų. Kol kas tokių, regis, nėra.

Hansas Schollis ir Sophie Scholl

KAS TAI?

_esė_

P PIETĖ ONT Ž LIĖS Tep i nekitep, i nebigudutudie. Jau laikrašte ikaite nu Troikiu naujienu iki raudonoma. Negalieje Beniosis atidarytė laikraštėnės, reikiejė viedra vondens užpeltė ka nenudegtu pėrštu. Ka užpylė, vėrš seniūnėjės pakėla teršc rūks. Tou tarpu Vaškys išsikaitėnės išpoulė iš pėrtėis, išleda karšta gara, susimaišė gara, susiformava perkūna debesis ir trėnkė į įmagnetinta nu žuoleis pjovėma Vaškiaus dalgį. Dalgis nu alektras iškruovas pasidare skaitmenėnis. Kaiminystie Dakladou siedont vėrtuvie pri longa nu dalgė atspindė į akis atejė geniali mintis. Iš jouduosės skylies parsivežtė gravitacėnės traukuos, ka geriau trauktu mašina. Ta pruojektc užtroka da istuorija nežinuoma laikuotarpi. Beniošis, Vaškys ir Joškys bova tris sykius užsišaldė šaldiklie i pasakė Dapšiou, ka nejungtu svarkės puora šimtu metu. Bijuoje atiterpte. Bova pažadieje Dakladou apklejoutė vesa aparata nu karštė atspares ozbuonas ir atidaryma pruoga prisodintė kvietku. Tudie archeoluoga Troikius tam laikuotarpie nerond suvėrėnėma darbų. Ka atejė laiks užkortė aparata, neužteka vėsuos elektras srovies, tad prisoka televizoriaus antena ont vėršūnė, sujungė vėsus televizuorius ir radėjės, atsoka peitų atuogražu radėjės bangų dažnius. Ka trėnkė žaibs, vėsų remontininkų šešele nutysa iki Urala kalnų. Per šimtmečius kuru užpėlts variklis tuoki dūma išmetė, ka anuo veituo daba formoujes nauji galaktika. Tuo galaktikuo įsižiebė pėlna žvaigždžių, nesutėlpa, įvyka supernuovas sprogėms, ta vos spieje prisisegte. Kėrta žemės garsa greitė barjera rėba, įmagnetėna aplink žemę skrendončius palyduovus, sukėba i krūva ir astrofizika užregistrava kap ontra žemės palyduova po Menuliaus. Daklads paprašė Vaškiaus, ka užpėltu su žemiem ir užsietu žolelė. Grįžtont iš keliuonės nuries pailsietė. Besvajuodams nuslyda nuo pauksčiu taka, riežies į Magelana ūka, sukiele čionga tarp planetų, issisklaidė ūks ir patekieje saulė. Jau keliuonė praėlga, Daklada barzda nebetelp kabinuo ir staige pajota trauka. Šuoka ont stabdžių, jungė pėrma biegi, neišlaikė greičių dėžie, dontrate iškrėda, da patc laikies, bet žiūr ka sveisa dinga is kabinas. Tada suprata, ka jau pri jouduosės skylies yr. Užsimerkės pajota, ka jau pėlns gravitacėjės, pradiejė sliegtė mintis. Atsimerkė ont žolies, sava keimė. A. Gerlikas Redakcija Eglė Baranauskaitė, Marija Dautartaitė, Ignas Krasauskas, Audrius Makauskas, Rugilė Trumpytė, Aušrine Siaurusevičiūtė Adresas Vokiečių g. 10-403, 01130 Vilnius.

Žmogau,

išdrisk

El. paštas zmogau@gmail.com. Dizainas ir maketas Ona Lozuraitytė Už straipsnius dėkojame Jurgiui Didžiuliui ir Antanui Gerlikui Tiražas 6000 egz.

Redakcija sako „ačiū!“ jau parašiusiems ir laukia daugiau jūsų klausimų, pastabų ir siūlymų. Turi mintį – parašyk!

Spausdino ‘UAB Vakarų spaustuvė’, Vytauto g. 161 97133, Kretinga Laikraščio leidybą finansuoja Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerija

4


Zmogau nr.2