mažumos ir subkultūros

post scriptum 14

2008m. gruodis

nr.

VU TSPMI studentų laikraštis

APIE MAIŠTO PAŽADUS VARTOTOJŲ PASAULYJE

ANTANAS MANSTAVIČIUS Centrinė miesto gatvė primena ilgą vartojimo procesiją. Žmonės žengia tarp iškabintų prekinių ženklų, ant savo kūno neša neišpildytus pažadus: grožio, jėgos, išskirtinumo. Nėra dviejų vienodai apsirengusių, nėra visiškai skirtingų. Ribos tarp įvairių stilių išskydusios, atskiri elementai ištirpę eklektiškoje minioje. Skirtybių pasaulyje netgi maištas tampa sistemos dalimi.

Kontrkultūros eksperimentai Pasirodę XX amžiaus antroje pusėje, hipių ir pankų judėjimai turėjo šokiruoti visuomenę, kelti moralinę paniką, drebinti nusistovėjusius vartojimo modelius. Tai buvo aiškių ribų ir narystės kriterijų neturinčios jaunimo grupės, skelbusios alternatyvos būtinybę ir bandžiusios kurti ją savo narių gyvenimu. Pasiturinčioje Vakarų visuomenėje nusistovėjusi gyvensena, senieji kultūriniai rėmai buvo kaltinami represyvumu ir įamžinta kapitalo tironija, nuo jų bandoma pabėgti (hipiai) arba paneigti atviromis patyčiomis iš senojo estetinio jausmo (pankai). Buvo bandoma kurti ir klausytis kitokios muzikos, kitaip atrodyti, kitaip mąstyti ir veikti.

7-ojo dešimtmečio kultūriniai judėjimai, įgavę politinę išraišką, imti vadinti kontrkultūra, tai yra kultūra, kurios pagrindas buvo maištas ir nuolatinis eksperimentavimas, ieškant „tikrojo autentiškumo“. Jų kūrybinis potencialas buvo

pakankamai didelis, kad pritrauktų nemažą pasekėjų būrį, ir pernelyg didelis, kad visus juos sulaikytų vieno stiliaus ir vienos pasaulėžiūros rėmuose. Muzikos ir aprangos stiliai sparčiai keitėsi, maišėsi

tarpusavyje, bandymai šokiruoti mažai ką bestebino. Kontrkultūra sparčiai evoliucionavo, eižėdama į atskirus kultūrinius judėjimus – subkultūras.

Bene įsimintiniausiai maišto polėkį bandė pratęsti pankų subkultūra, pateikusi visuomenei anksčiau neregėtų maišto simbolių. Pabrėžtinai mėgėjiškas, grubus muzikinis atlikimas ir šiurkšti „padugnių“ kalba, prasiveržusi į pirmuosius laikraščių puslapius ir tiesioginį televizijos eterį, neigė ne tik savimi patenkintą aukštesniųjų visuomenės sluoksnių gyvenimą, bet ir kiek anksčiau išpopuliarėjusio progresyviojo roko manierizmą bei popmuzikos sentimentalumą. Kartu su muzika plito visiškai naujas aprangos stilius, kuriame keistai derėjo visa tai, kas akivaizdžiai nebuvo ir negalėjo būti laikoma mados elementais – viena vertus, tokie „nekalti“ kasdienybės objektai, kaip smeigtukai, skustuvų ašmenys, metalinės grandinės, šuns antkakliai, kita vertus, tokie „konformizmo“ simboliai, kaip mokyklinė uniforma ar tartano medžiagos sijonai.

Nuotraukos iš www.applefly.nl/rosterposter/

Mažuma su ambicija tapti civilizacija............................................ 3 Valstybė ir mažumos: tapatybės korteliu politika................................... 4 Daugumos, mažumos ir modernizacija...................................... 4 Tautinė ir subkultūrinė asmens tapatybės, jų konfliktas ir dialogas metalo subkultūroje............. 6

Bohema nebohemiškomis kategorijomis.......................................8 Europos imigrantų kinas: tarp „pareigos kino“ ir „hibridiškumo malonumų“................ 10

Eksgėjai: gydant homoseksualumą...................11

nukelta į

2

psl.

Ideologinė mažuma: anarchofeminizmas...........................12 Mažuma, kaip revoliucijos mechanizmo įrankis.......................... 14 Apie čiabuvio „išradimą“....................15 Abbie Hoffmanas, „(Pa)vok šią knygą“........................... 16

post scriptum

mažumos ir subkultūros

atkelta iš

1

psl.

APIE MAIŠTO PAŽADUS VARTOTOJŲ PASAULYJE Kai 1976 metais „Sex Pistols“ grupės nariai tiesioginiame televizijos eteryje atviru tekstu iškeikė laidos vedėją Billą Grundį, jie patraukė paskui save būrius „nepatenkintų“ jaunuolių.

Tai atrodė drąsu, netikėta, sunkiai įtikima.

Pasaulis keitėsi, o kiekvieną „Sex Pistols“ ir kitų žymesnių grupių žingsnį sekė žiniasklaida.

Televizijos transliacijos ne tik pritraukė pankų judėjimui naujų pasekėjų, bet ir formavo tam tikrą „pankiškos išvaizdos“ standartą, brėžė stilistines jo ribas – paruošė masinei gamybai ir vartojimui.

Netrukus Vivienne Westwood perkėlė agresyvią judėjimo stilistiką į „pagrindinės srovės“ madų šou.

Paaiškėjo, jog didėjanti provokatyvu­ mo, maišto simbolių paklausa verslui iš tiesų reiškė ne pavojingą iššūkį, o tik dar vieną galimybę pasipelnyti.

Radosi vis daugiau specializuotų parduotuvių, kurios už didelius pinigus tiekė pankroko scenos naujokams tuos pačius simbolius, kuriuos subkultūros pionieriai kūrė spontaniškai, laikydamiesi „pasidaryk pats“ principo. Su panašia problema 10-ojo dešimtmečio pradžioje susidūrė grunge stiliaus atlikėjai, prieš savo valią išpopuliarinę flanelinius marškinius, medvilninius džemperius ir ilgus, netvarkingus plaukus. Kapitalo triumfo būta tokio stipraus, jog „Nirvanos“ vokalistui Kurtui Cobaine‘ui galiausiai neliko nieko kito, kaip pozuoti populiariojo „Rolling Stone“ viršeliui, apsivilkus marškinėlius su užrašu „Korporatyvinis žurnalas vis tiek užknisa“.

Subkultūra kaip vartojimas Maišto regimybė, pavadinta kontrkultūra, žlunga tą akimirką, kai plačioji visuomenė ima ją toleruoti. Subkultūros sąvoka nurodo jau nebe kultūros neigimą, o priklausymą jai, sąmoningai pasirinkus gyvenimą dirbtinai nubrėžtuose pari­ biuose. Subkultūros – tai „savanoriškos“ mažumos, kurių nariai sąmoningai kuria savąjį išskirtinumą.

Tradiciniai narystės kriterijai, tokie kaip kilmė ar socialinis statusas, čia vaidina nežymų vaidmenį, o atsiradęs didelis plėtros potencialas dažnai yra slopinamas, kad nenuvertėtų viešai deklaruojama maišto idėja. Pasak subkultūrų tyrinėtojo Davido Muggletono, jaunimo grupės nuolatos jaučia įtampą tarp dviejų impulsų – viena vertus, jos turi galimybę išgarsėti ir išplisti didelėje visuomenės dalyje, kita vertus, joms iškyla grėsmė prarasti savo autentišką įvaizdį. Išpopuliarėjusi subkultūra praranda dalį savo patrauklumo, susilaukia kaltinimų „parsidavėliškumu“, eižėja ir taip tampa naujų subkultūrų pagrindu. Kiekvienas naujas subkultūrų ciklas anksčiau ar vėliau atsispindi masėms skirtų parduotuvių vitrinose, ir taip vis iš naujo skatina „maištauti“.

Subkultūra nėra ir negali būti išsi­gel­bė­jimas nuo vartojimo, nes dažniausiai ji yra apibrėžiama per vartojimą – aprangos, muzikos sti­ liaus, idėjų. Subkultūra – socialinė grupė, siūlanti pašaliečiams iš anksto paruoštą receptą, kaip būti savimi ir kartu kažko kito dalimi. Ji apsibrėžia save, nustatydama, kas ji tikrai nėra.

Galima pašaipiai žiūrėti į tuos, kurie rengiasi kasdieniškai, dirba kasdieniškus darbus, mąsto

kasdieniškai. Galiausiai kitoniškumui pristinga aštresnės vizualinės išraiškos, ir tada tenka užsukti į parduotuvę. Apsilankymas joje – tarsi magiškas bilietas į kontroliuojamo maišto pasaulį.

Nors vis dar galima užtikti „pasidaryk pats“ tradicijos apraiškų, galinga industrija grasina ją ilgainiui sunaikinti. „Converse“ bateliai nėra šiaip aprangos detalė, tai galingi ženklai, už kurių vis sunkiau rasti ką nors daugiau, nei komerciją. „Modelių įvairovė užtikrina, kad kiekvienas „Grinders“ avalynės fanas išsiskiria iš minios, ir duoda suprasti, kad priklauso jaunimo elitui“, – savo internetiniame puslapyje tvirtina madingų batų platintojai. Individualus išskirtinumas skęsta išorės blizgučiuose, visoms suinteresuotoms pusėms bandant apsimesti, jog maištas vis dar slepiasi kažkur „viduje“.

Įkalinti žaidimų kambaryje?

Galiausiai tenka grįžti prie klausimo, ar hipių, pankų, kitų subkultūrų judėjimai apskritai kada nors buvo maištingi. Viena vertus, esama pagrindo teigti, jog XX a. antros pusės jaunimo kontrkultūros siūlė pakankamai realius sprendimus atrastai vartotojiškumo problemai, ir tik vėliau buvo „nupirktos“. Kita vertus, nuolatinė „maišto“ ir „inkorporavimo“ kaita leidžia įtarti, jog „maištas“ nuo pat pradžių galėjo būti tik dar viena kapitalistinės ūkio sistemos funkcija, padėjusi atrasti ir išpopuliarinti naujus elgsenos bei aprangos modelius.

Pastarasis požiūris gali būti pa­remtas Danielio Bello, 1978 metais knygoje „Kapitalizmo kultūriniai prieštaravimai“ neigusio patį kontr­ kultūros egzistavimo faktą, idėjomis. „Vadinamoji kontrkultūra buvo vaikų kryžiaus žygis, siekiantis ištrinti ribas tarp fantazijos ir tikrovės ir po iš­silaisvinimo vėliava išreikšti savo impulsus. Kontrkultūra neva šaipėsi iš apsimestinio miesčioniško dorovingumo, tačiau tai tebuvo viešas puikavimasis elgiantis taip, kaip anksčiau slapta elgėsi liberalūs maištininkų tėvai. <...>Tai veikiau buvo ne kontrkultūra, o suklastota kultūra“, - teigė D. Be­llas. Pasak jo, išlaisvinti impulsai leido laisviau vartoti, be suvaržymų atsiduoti puritoniškos ir pabrėžtinai rimtos visuomenės sunkiai toleruotam hedonizmui.

Herbertas Marcuse, priešingai, bu­vo vienas tų mąstytojų, kurie­ sa­vo darbais padėjo rastis 7-ojo de­šimt­mečio kontrkultūrai. Jis akcentavo būtinybę išsivaduoti nuo mašininės, technologiškai pažengusios visuomenės individams primetamų suvaržymų, grįsdamas tai originalia Marxo ir Freudo idėjų sinteze. Savo žymiausiame darbe „Vienmatis žmogus“, pasirodžiusiame 1964 metais, H. Marcuse moderniąją visuomenę prilygino žaidimų kambariui, kuriame individas visada turi didelį žaislų (prekių ir paslaugų) pasirinkimą, tačiau niekada negali būti iki galo patenkintas, nes šios gėrybės palaiko ir įamžina socialinę jo gyvenimo kontrolę. Tęsiant šią analogiją, tenka pripažinti, jog teisė vartoti maišto simbolius gali būti tik dar viena laisvės iliuzija, kurios iki galo nenumatė H. Marcuse. Regėdami iki begalybės tęsiamą galimų pasirinkimų sąrašą, galiausiai pastebime, jog galimybių ištrūkti iš vartotojų visuomenės dėl to nedaugėja.

2008 m. gruodis nr. 14

Redakcijos žodis 1955 - aisiais, pasirodžius filmui „Laukinė klasė“ („Blackboard Jungle“), suaugusieji sunerimo: tamsiose kino teatrų salėse, skambant „Bill Haley & His Comets’“ kūriniui „Rock Around the Clock”, nevaldomas paauglių šėlsmas, prasiveržęs nekaltu šokiu tarp kino teatrų kėdžių, baigėsi riaušėmis. Bostone, baiminantis galimų neramumų, pirmąsias dvi minutes garsas kino teatro salėje buvo išjungtas. Frankas Zapa, po „Laukinės klasės“ pasirodymo, sakė: „Tai buvo triukšmingiausias rokas, kokį jaunimas kada nors buvo girdėjęs. Man buvo nesvarbu, ar Billas Haley baltaodis, ar jis nuoširdus... jis grojo Nacionalinį Paauglių Himną, ir tai buvo taip GARSU, kad aš negalėjau liautis šokinėti iš savo vietos.

Nepaisant to, kad filme „Laukinė klasė“ vyresnieji laimėjo prieš jaunimą, jis keistu būdu patvirtino, jog paaugliai yra teisūs: „jie sukūrė filmą apie mus, vadinasi, mes egzistuojame“.

Ekonomikos klestėjimo paženklintas 6-asis dešimtmetis buvo laikas, kai gimė paauglystė – socialinis konstruktas, išreiškęs tariamai natūralų tarpsnį tarp vaikystės ir brandos. Populiarioji kultūra, perimanti moralinį ir dvasinį jaunosios kartos auklėjimą, tapo ta sritimi, kurioje vis mažiau buvo svarbi socialinė tėvų ar mokytojų kontrolė. Anot Kventino Crispo, nuolatos pasikartojantis jauno žmogaus vidinis prieštaravimas – blaškymasis tarp poreikio paklusti ir maištauti – įgavo savo formą, jam mėgdžiojant bendraamžius ir nepaklūstant tėvams.

Eklektiškas visuomenės atspindys buvo lydomas į tam tikrą subkultūros tapatybę – Edvardo VII laikus menantys ir Britanijos didybę simbolizuojantys viduriniosios klasės švarkai buvo dėvimi žemesniosios darbininkų klasės atstovų, nuolatos pabrėžiančių, jog didžiuojasi savo klasine priklausomybe. Jei reikia – įrodant tai kumščiais. Nykstant darbininkų klasės bendruomeniškumui, alternatyva buvo perteikiama ne verbaline, bet kūno raiška – visų pirma drabužiais, šokiais ir, galiausiai, muštynėmis. Tai buvo darbininkų klasės atžalų – pirmosios Britanijos subkultūros, vadinamos „Teddy Boys“, – atsakas į socioekonominį marginalizavimą.

Subkultūros, prasidėjusios kaip darbininkų klasės fenomenas, įgavo politinę išraišką jipių judėjime ar per visą pasaulį ritantis studentų protestų bangai, garsiai reikalaujant neįmanomo, ieškant išsigelbėjimo tariamai tobulesnėse visuomenės organizavimo formose – komunose. Galiausiai subkultūros pranyko komercijoje, o subkultūrinė tapatybė tapo tik dar viena paklausia preke rinkoje.

Dažnai sunkiai nusakomi tapatybių skirtumai tampa apčiuopiamomis miesto getų sienomis, pagrindu diskriminacijai, ar, kaip „Teddy Boys“ atveju, suaugusiems pirmą kartą susidūrus su jaunimo subkultūros fenomenu, – siekiu demonizuoti ir galiausiai išnaikinti tai, kas kelia grėsmę normaliai visuomenei.

Prisiimdamas subkultūrinę tapatybę, žmogus kartu yra priverstas perimti ir subkultūrinius stereotipus, kuriamus tiek pačių jos atstovų, tiek ir visuomenės, kuriai ji dažniausiai būna nepažintas, grėsmę keliantis „Kitas“.

Tačiau, kas yra ypač aktualu kalbant apie subkultūras, „Kito“ pažinimas yra savęs pažinimo sąlyga. Nusikaltėliška „Teddy Boys“ prigimtis, kėlusi baimę visuomenėje, viena vertus, buvo atsakas į socialinės tikrovės pokyčius, kita vertus, – pati visuomenė, pagrįstai ar ne, įvardino juos kaip grėsmę, pabrėždama tik tokią vienpusišką jų prigimtį. „Post Scriptum“ siekis – nemąstyti pasaulio kaip statiškos duotybės. Kalbant apie socialinę tikrovę, nuolatos priminti jos sąlygiškumą. Paauglys iš „Laukinės klasės“, gatvėje sutikęs savo mokytoją, kreipėsi į jį: „Apsidairyk. Čia yra mano klasė ir dabar tu esi joje“. Mokinys tampa mokytoju. Pažinti socialinę tikrovę – suabejoti įsitvirtinusiomis kategorijomis. Išdrįsti būti ne mokytojoju, o mokiniu.

Inga Česnulaitytė www.postscriptum.lt

post scriptum

Teminis VU TSPMI studentų laikraštis, leidžiamas du kartus per metus nuo 2002 05 01 ISSN 1822–4695 Leidėjas: VU TSPMI studentų korporacija „RePublica” www.republica.lt REDAKCIJA: Adresas: Vokiečių g. 10-403, LT-01130 Vilnius Telefonai: 2514146, 8 675 32108 El.paštas: postscriptum@republica.lt

Vyriausioji redaktoriė: Inga Česnulaitytė Redaktoriaus pavaduotojai: Marija Dautartaitė, Antanas Manstavičius Kalbos redaktoriai: Eglė Ignatavičiūtė, Monika Kokštaitė, Eglė Maliukevičiūtė Platinimo koordinatorė: Eglė Ignatavičiūtė Redakcijos nariai: Ieva Baubinaitė, Marija Dautartaitė, Ignas Krasauskas, Giedrius Krupauskas, Augustė Meškytė Maketavo: Ona Lozuraitytė Spaudai rengė ir spausdino: UAB „Versus aureus“ leidykla, Rūdninkų g.

10, LT-01135 Vilnius Tiražas: 3000 Post Scriptum remia:

Straipsnių autorių nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija

2008 m. gruodis nr. 14

post scriptum

mažumos ir subkultūros

MAŽUMA SU AMBICIJA TAPTI CIVILIZACIJA DAIVA REPEČKAITĖ Lietuvoje mažai žinoma, tačiau gyvuojanti bahajų religinė mažuma – nedidelė dalelė pasaulinės bendruomenės, kurią vienija viena jauniausių globalių religijų. XIX a. nuo islamo atsiskyrusi religija pasinaudojo savo naujumu ir, neturėdama iš seniau paveldėtų dogmų, kurios galėtų trukdyti prisitaikyti prie technologinės pažangos, populiarėjančios visų žmonių lygybės idėjos ir globalizaci­ jos, greitai išplito į visus žemynus. Šiandien bahajų atstovai teigia, jog religija yra atstovaujama beveik 200 valstybėse, pradedant jos gimtine Iranu ir baigiant Ramiojo van­ denyno salomis. Tai, kaip plinta, plėtojasi ir esminius kiekvie­ nai religijai klausimus sprendžia bahajų bendruomenė, yra įdomus klausimas tiek pilietiniu, tiek moksliniu požiūriu, suteikiantis retą progą pažvelgti į galbūt kaip tik dabar gimstančią pasaulinę civilizaciją.

Renkant tai, kas patraukliausia

vyriausybę, kuri užtikrintų taiką ir koordinuotų pasaulinius reikalus tarp valstybių. Kai kuriuos principus jie netgi priskiria sau kaip tuometines naujoves. Anot bahajų, dabartinės institucijos, tokios kaip Jungtinės Tautos ir Europos Sąjunga, gimusios iš pragmatiškų interesų, yra tik paruošiamasis etapas tikrosioms pasaulinėms institucijoms, kurių formalų „kevalą“ pripildys dvasia. „Nėra dvasios,“ – toks buvo jų, tvirtai tikinčių savo kuriamų būsimų institucijų pranašumu, pagrindinis argumentas, diskutuojant apie jau dabar pasaulyje egzistuojančius konsensuso politikos pavyzdžius.

Edit Kalman nuotrauka

Irane. Gal todėl užsienyje gyvenantys

iraniečių kilmės bahajai beveik visada prisistato persais, o ne iraniečiais.

Izraelyje, kur bahajai turi svar­ biau­sią savo šventyklą (garsiuosius bahajų sodus Haifoje), bendruomenei neleidžiama verbuoti naujų narių. Toks yra bendruomenės susitarimas su vietos valdžia. Šventykloje dirba daugybė iš visų šalių plūstančių savanorių, kasmet apsilanko minios piligrimų, bet jei izraelietis atsiverčia į bahajų tikėjimą, privalo palikti šalį.

Bahajų padėtis skiriasi priklausomai nuo šalies: vienose jų prisibijoma kaip naujo religinio judėjimo, kitose bendruomenė užsitikrino aukštą prestižą. Tvirtai tikėdamas savo misijos prasmingumu, bahajų jaunimas noriai vyksta savanoriauti į atokiausias pasaulio dalis, kur moko gyventojus rašto, higienos, anglų kalbos, o tuo pat metu pamažu, atsargiai kalba apie savo tikėjimą ir jį platina. Daug bahajų dirba ir Jungtinėse Tautose.

Bahajų bendruomenė šiuo metu išgyvena pakilimo etapą, kai didžiąją dalį tikinčiųjų sudaro pirmos kartos atsivertėliai, todėl jiems nesunku didžiuotis, lyginant save su kitomis religijomis, kad beveik nėra religinių praktikų, atliekamų vien dėl tradicijos, ir jaunimas neturi jokio poreikio maištauti prieš religiją ar nuo jos bėgti.

Kaip ir visos pasaulinės religijos, bahajų tikėjimas savo aušroje gali džiaugtis tuo, kad didžioji bendruomenės dalis – aktyvūs, entuziastingi, bendruomenės misija karštai tikintys žmonės. Tai, kartu su technologijų, kelionių ir kitomis šiuolaikinėmis galimybėmis,

leidžia palaikyti glaudžius ryšius tarp geografiškai nutolusių bendruomenių, nuolat konsultuotis ir taip išvengti skilimo religijos viduje. Bahajai tiki, kad yra veiksminga alternatyva tiek vartotojiškai visuomenei, tiek se­ nosioms religijoms, kurios, jų nuomone, tapo pernelyg nelanksčios, dog­matiškos ir neatliepiančios į­ šiandieninės visuomenės pulsą. Į pas­ tarąjį, jų teigimu, įeina moterų emancipacija, ryšių ir technologijų teikia­ mos galimybės bendrauti, žmonių raštingumo padiktuotas gebėjimas individualiai interpretuoti šventuosius raštus, taip pat – nauji pranašai, kurių, anot bahajų, gali būti ir daugiau. Bahajai didžiuojasi, kad jų religijoje nėra dvasininkų luomo – tik renkamos pareigybės ir bendruomenių lyderiai.

Ankstesnės pasaulinės religijos taip pat patraukė žmones gebėjimu atsiliepti į savo laikmečio iššūkius, aštriau akcentuota socialine doktrina ir bendruomeniškumu. Dabartinėmis są­lygomis bahajų religija turi gali­ my­­bę plėstis ir gausėti, bet kartu per geografinę sklaidą visada ir visur likti mažuma – kritiška visuomenei, kurioje gyvena, tolima politikų, bandančių apeliuoti į moralę, manipuliacijoms, siūlančia tikslo pojūčio ir bendruomeniškumo alternatyvą jos ieškantiems žmonėms. Galbūt išties stebime, kaip tokiu būdu gimsta nauja civilizacija.

Straipsnis parašytas remiantis Edit Kalman ir Daivos Repečkaitės antropologiniu tyrimu Budapešto bahajų bendruomenėje ir pokalbiais su bahajais iš įvairių valstybių.

Netikintiesiems bahajų religija atrodo kaip vienas iš naujų religijų rinkos dalyvių, greta daugeliui įtartinų sektų, įvairių alternatyvių religinių judėjimų, įvairių „naujatikių“ ir „tikratikių“ judėjimų senosiose pasaulio religijose, garsenybių populiarinamų religinių bangų (tokių kaip Kabala), taip pat – Naujojo amžiaus ir įvairių ekumeninių srovių. Nuo kai kurių iš šių judėjimų ji skiriasi tuo, kad neturi nei charizmatinių lyderių, nei veiksmų, neretai balansuojančių ant transo ribos, grindžiamų religinių patirčių propagavimo. Taip pat ši religija nesiremia Mažuma, norinti keisti naujai atrastomis senomis tiesomis, pasaulį kaip naujoji pagonybė ar Kabala.

Galbūt artimiausia ji yra įvairiems ekuSavaime suprantama, nepaisant meniniams, skirtingų religijų susiliejipaplitimo, nėra nė vienos pasaumo judėjimams. Bahajų tiks- lio valstybės, kur bahajai sudarytų las – išsirinkti iš visų žinomų daugumą. Ne visur bendruomenės religijų aspektus, jų nuomone, gali ir laisvai veikti. Religijos tėvynėje aktualius ir šiandieniniam Irane bahajai persekiojami: nė vienas, žmogui, juos interpretuoti ir deklaravęs išpažįstantis šį tikėjimą, negali užimti renkamo ar skiriamo sulieti į vieną visumą. posto (į renkamus postus pretenduoti Gal todėl vienas pagrindinių bahajų bahajams ir taip neleidžia tikėjimas), religijos principų – vienybė įvairovėje. dirbti viešajame sektoriuje, netgi stoti į Vienas jos aspektų – religijų vienybė. universitetą. Egzistuoja daugybė Bahajai savo pranašais laiko Abraomą, Zaratustrą, Mozę, Budą, Krišną, neformalių apribojimų, o Jėzų, Muchamedą ir du tik bahajų bahajų bendruomenės turi pripažįstamus pranašus – Babą ir medžiagos ir apie tiesioginį Baha‘u‘llah. Tačiau sąrašas tuo neapri- persekiojimą: jos noriai papa­ bojamas – šios religijos išpažinėjai sakos apie bahajus, dingusius pripažįsta, kad pranašų galėjo būti, o be žinios ar persekiojamus greičiausiai ir buvo, Afrikoje, Lotynų Amerikoje, Australijoje ir Okeanijoje, Keli faktai apie bahajų tikėjimą bet, kolonizatoriams sunaikinus žodinę • Tai jauniausia pasaulinė religija, pranašais pripažįstanti Abraomą, Mozę, Budą, Krišną, Zaratustrą, Jėzų ir Muchamedą. ir rašytinę tenykštę tradiciją, žinios apie • Pagrindinis šios religijos teiginys – kad žmonija yra viena rasė ir kad atėjo laikas suvienyti ją į globalią visuomenę. Anot tikinčiųjų, Dievas į juos pradingo. Pranašams, anot bahajų, istoriją įvedė tam tikras jėgas, kurios sulaužo „tradicinius“ rasės, klasės, tikėjimo ir tautos barjerus, kad gimtų visuotinė civilizacija. būdingas gebėjimas patraukti žmones į • Religija atsirado Persijoje (dab. Irane) ir pasklido po Osmanų, Rusijos imperijas bei šiaurinę Indiją. Dauguma jos pirmųjų pasekėjų anksčiau savo pusę, kankinystė ir tiesiogiai perišpažino islamą, kurio dvasininkai bahajus tuo metu laikė eretikais. Persijos šiitai, skirtingai nei sunitai, vis dar laukė dar vieno imamo (dvasinio lyderio), o tokia religinė aplinka buvo palanki bahajų pranašams. duodamas Dievo žodis.

• 1844 m. šios mesianistinės nuotaikos pasiekė maksimumo tašką: jaunas pirklys Sayyidas Ali Muhammadas, pasivadinęs Babu, pradėjo skelTarp kitų principų iš tų laikų, kai bti, kad jis yra seniai žadėtas pranašas, kuris perkeis žmonijos dvasinį gyvenimą. Jis skelbė dvasinį atsinaujinimą ir greitai patraukė tūkstančius susiformavo jų religija, bahajai intesekėjų. Jis taip pat žadėjo dar vieno pranašo atėjimą – bahajai Babą laiko jų religiją įkūrusio pranašo Baha‘u‘llah pirmtaku. gravo lyčių lygybę, tautų vienybę, taip • Islamo palikimas jaučiamas iš daugelio koraniškų terminų ir nuostatų. Tačiau, skirtingai nei Koranas, kaip vieno Dievo įkvėptas pripažįstantis pat – svajones apie vieną pagalbinę tik tris religijas (judaizmą, krikščionybę ir patį islamą), bahajų raštai skelbia, kad visos egzistuojančios religijos yra dieviškojo plano dalys. kalbą visam pasauliui ir pasaulinę Parengta pagal www.bahai.org

mažumos ir subkultūros

post scriptum

2008 m. gruodis nr. 14

VALSTYBĖ IR MAŽUMOS:

TAPATYBĖS KORTELIŲ POLITIKA Indrė Balčaitė, Renata Skardžiūtė Etninės, kalbinės ir religinės skirtybės šiuolaikinėse mišriose visuomenėse yra svarbus potencialus konfliktų šaltinis ir todėl tapatybės politikos, nustatančios žaidimo taisykles grupių tapatybės apibrėžimui ir raiškai, objek­ tas. Net tokie, rodos, neutralūs ir universalūs, visiems piliečiams privalomi asmens dokumentai gali kurti ar sti­ printi visuomenės grupių įtampą tarpusavio santykiuose.

Esi tas, kas esi...

20 tūkst. arabų buvo pritaikytos naujai interpretuotos nacionalinio saugumo priemonės: masiniai suėmimai, slaptų įrodymų naudojimas teismuose, privaloma speciali registracija, FTB agentų apsilankymas darbe ir namuose ir kt.

Oficialiosios tapatybės „rėmai“

„neutralus“ dokumentas – juolab Anot organizacijos „Prevent Genojei jį reikalaujama nuolat turėti su Modernybės sąlygomis asmenų savimi. Istoriškai tapatybės cide International“, 2001 m. pasaulyje tapatybės politikos taisykles kuria vis dar buvo daugiau nei 20 šalių, tautinės valstybės, kuriose etninis, kortelės yra buvusios pagrin­ kur asmens dokumentuose privalomi kalbinis ar religinis tapatybės kriterijai du diskriminuoti tam tikras įrašai apie etninę (pvz., Kinija, Etiglaudžiai susiję su „tautokūros“ pas- mažumas ar net vykdyti opija, Kenija, Vietnamas), rasinę (pvz., tangomis – pačių valstybių tapatybės genocidą.

Malaizija, Singapūras) ar/ir religinę formavimu. Pasak Pierre’o Bourdieu, 1938 m., likus tik keliems mėne­ (pvz., Afganistanas, Egiptas, Jordanija, valstybė turi ne tik įteisintos fizinės siams iki „Krištolo nakties“ pogromų, Pakistanas) tapatybę. Daugelyje jų prievartos (tą jau žinome iš Maxo Vokietijoje žydų tautybės gyventojų visuomenės grupių tarpusavio sanWeberio), bet ir įteisintos simbolinės dokumentus pradėta žymėti specialiu tykiai yra įtempti ir galimi prievartos prievartos monopolį. Valstybei priklau- antspaudu (tik vėliau žydams liepta proveržiai. so simbolinė galia patvirtinti savo dėvėti geltonas Dovydo žvaigždes, kuriTokios valstybės nustatytos katpiliečių asmens tapatybę, pripažinti os darė juos iškart pastebimus). Ruan- egorijos asmenims klasifikuoti banišsilavinimą, rangą – t.y. „valdžios doje, kur 1994 m. per 100 dienų hutų do supaprastinti socialinę tikrovę ir turėtojai patvirtina, kad asmuo yra kareivos išžudė iki milijono tutsių, dar įtvirtinti nelanksčią grupinę tapatybę. tas, kas jis yra, viešai įteisina, kas jis nuo Belgijos kolonialistinio valdymo Tarkim, indonezietiškoje Kartu yra ir kas turi būti“. Akivaizdžiausias laikų asmens tapatybės kortelėse buvo Tanda Penduduk (asmens tapatybės tokios galios įrodymas yra tai, kad įrašas apie priklausomybę kuriai nors kortelė), be kita ko, būtina nurodyti kiekvienam valstybės piliečiui būtina iš etninių grupių (jis panaikintas tik išpažįstamą religiją. Galimos tik šešios turėti asmens dokumentą, kuris 1997 m.). Abiem atvejais toks oficialiai alternatyvos – oficialiai vyriausybės reikalingas įsidarbinant, atliekant nustatytas žmonių grupavimas sudarė pripažįstamos konfesijos: islamas, bankines operacijas, pretenduojant į sąlygas ginkluotoms grupuotėms protestantizmas, katalikybė, hinduizsocialines išmokas, balsuojant, atvyk- savavališkai tikrinti žmonių dokumen- mas, budizmas ir konfucianizmas. stant/išvykstant iš šalies ir t.t., žodžiu, tus ir čia pat linčiuoti priklausančius Nepraktikuojantys jokios religijos įvairiausiose situacijose, kuriose kokiai „ne tai“ etninei grupei. vis tiek klasifikuojami pagal savo nors institucijai reikia paliudyti savo Kartais diskriminuojamoms gru­ šeimos tradiciją, o tie, kurių religinėms egzistavimą ir patvirtinti, kad esi tas, pėms išduodami netgi specialūs do- bendruomenėms valstybė nėra suteikas esi. kumentai, kuriais siekiama apriboti jų kusi oficialaus statuso – iki 1998 m.

Paprasčiausias ir daugelyje šalių narių judėjimo laisvę valstybės terito- nebuvo pripažįstamas Indonezijos pagrindinis toks dokumentas yra rijoje. Tokius apartheido metais visada kinų praktikuojamas konfucianizmas, asmens tapatybės kortelė, pateikianti su savimi turėjo nešiotis Pietų Afrikos o Rytų Indonezijoje paplitę animissvarbiausią informaciją apie asmenį. juodaodžiai, o palestiniečiai nuolatinius tiniai tikėjimai nepripažįstami iki Tačiau priklausomai nuo to, kokią žeminančius Izraelio kareivių patikrini- šiol, – registruojami kaip musulmonai, informaciją apie asmenį „valdžios mus turi kęsti ir šiandien. taip dirbtinai išplečiant vyraujančios turėtojai“ reikalauja joje pateikti, ji Specialias tapatybės korteles religijos išpažinėjų skaičių. Indonezijoje gali įgyti ir kitą reikšmingą funkciją – bu­vo siūloma išduoti arabų kilmės yra buvę atvejų, kai radikalūs musulišskirti ir apibrėžti visuomenėje et- amerikiečiams po Rugsėjo 11-osios monai gatvėse savavališkai įsirengdavo nines, kalbines ir religines grupes. Ir ši įvykių JAV. Įsitvirtinusi „kovos su ter- asmens dokumentų patikros punktus, jos savybė kelia ne mažiau abejonių nei orizmu“ retorika turėjo didelį poveikį kad pasityčiotų iš „netinkamą“ įrašą žmogaus teisių gynėjų (tokių kaip „Pri- Amerikos visuomenei: buvo siūloma turinčiųjų, pavyzdžiui, versdami juos vacy International“) pabrėžiami pavojai griežtinti kontrolę ir keisti tapatybės garsiai skaityti Koraną, nekalbant jau dėl asmens duomenų saugumo – mat korteles, kad jos atitiktų „antiteroris- apie pasitaikančius kruvinus religinius jos padidina policines valstybės galias ir tinius“ standartus. „Amerikos piliečiai ir etninius konfliktus. leidžia jos institucijoms lengviau keis- turi teisę žinoti, kas gyvena jų šalyje; tis informacija apie asmenis bei kuria kad žmonės yra tas, kas sakosi esą; Kovos dėl teisės pavadinti stebėjimo valstybę arba, Michelio Fou- kad asmens vardas dokumente yra jo cault žodžiais tariant, panoptikumą.

Buvusioje Jugoslavijoje etninių turėtojo, o ne šiaip kokio pašaliečio,“ – mažumų klausimai tapo ypač jautria taip pasiūlymą argumentavo Kongreso ...bet ne toks, kokio reikia narys respublikonas F. Jamesas Sensen- tema. Viena iš Balkanų ypatybių – Visgi net ir neturint visa apimančios brenneris. Tai nebuvo įgyvendinta, daugiatautės valstybės, kuriose kalbos, valstybės valdomos piliečių duomenų tačiau arabų kaip grupės išskyrimas religijos ir jas praktikuojančios etninės bazės, asmens tapatybės kortelės, viešame diskurse, kelia pavojų ne tik grupės susimaišiusios ir išsibarsčiu­ ypač tokios, kuriose privalomi įrašai jų žmogaus teisių užtikrinimui, bet sios po regioną, tad išvengti konfliktų apie priklausomybę kuriai nors etni- ir tiesioginiam saugumui. Remiantis – didelis iššūkis šalių vyriausybėms. nei, religinei ar kalbinei grupei, nėra įvairiais duo menimis, daugiau kaip Deja, kartais tapatybės kortelės tampa

viena iš priemonių didinti įtampą.

Makedonija yra geras tokių konflik­ tų tarp etninių grupių pavyzdys. Nors konstituciškai įtvirtinta, jog tai – tau­ tinė valstybė, daugiau kaip trečdalį gyventojų sudaro etninės mažumos, iš kurių didžiausia grupė yra albanai (apie 30 proc. šalies gyventojų). Nuo makedoniečių jie skiriasi ne tik religija, kalba, bet ir rašmenimis (makedoniečiai rašo kirilica). Tapatybės kortelė Makedonijoje buvo įvesta 1995 m. – parlamente priimtas tapatybės kortelės įstatymas, nepaisant to, jog albanus atstovaujantys parlamentarai protestuodami išėjo iš salės. Nepasitenkinimas kilo dėl kalbos ir rašmenų, kuriais būtų rašoma kortelėje. Albanai, būdami gausiausia mažuma, siekė dvikalbių įrašų. Tad čia tapatybės kortelė tapo priemone kovojant dėl etninės grupės statuso valstybėje. Daugiakultūrėje valstybėje tapatybę apibrėžiant viena kalba yra įtvirtinamas ja kalbančiųjų dominavimas.

Kita vertus, kompromisinis va­ rian­tas, įvestas dabar galiojančiu tapatybės kortelės įstatymu, taip pat lieka problematiškas: „asmenų, priklausančių tautinėms mažumoms, vardas ir pavardė rašomi taip pat ir tos etninės grupės kalba bei rašmenimis” (5 str.). T. y., net ir neturint grafos apie tautybę, iš rašmenų galima atskirti etnines mažumas – „dvikalbės“ kortelės išduodamos tik joms. Šalyje, kurioje etninis susiskaldymas ypač stiprus (2001 m. Makedonijoje vyko pilietinis karas), toks klasifikavimas gali turėti pavojingų pasekmių.

Savo romane „1984-ieji“ George‘as Orwellas rašė „jei visi šaltiniai sakys tą patį, tai šitas melas pateks į istoriją ir taps tiesa“. Tapatybės kortelė pagal apibrėžimą nurodo asmens identitetą – jos turinio kontrolė suteikia valstybei galią formuoti jos piliečių savęs ir kitų suvokimą. Naudojant tokias grupines kategorijas kaip etniškumas ar religija individas apibrėžiamas per bendruomenę, nors kai kuriais atvejais tai iškraipo socialinę realybę bei nubrėžia išankstines ribas. Tapatybės kortelė tapo simbolinės prievartos mechanizmu, per kurį valstybė įgyja galią konstruoti „kitą“ savo teritorijos viduje. Dar daugiau – kortelėje įrašius etninę grupę, religiją ar naudojant skirtingus rašmenis, tai tampa vieša, nevalstybiniams subjektams prieinama informacija. „Kiti“ tampa lengvai atpažįstami – pavyzdžiai rodo, kad pasekmės jiems gali būti liūdnos.

2008 m. gruodis nr. 14

post scriptum

mažumos ir subkultūros

DAUGUMOS, MAŽUMOS IR MODERNIZACIJA Dovydas Caturianas

Ikimoderniųjų visuomenių ypatybės Tūkstančius metų iki industrinės revoliucijos gyvavusios agrarinės visuomenės sąlygomis minėtoji jėgų pusiausvyra buvo neįmanoma. Visų pirma tam kliudė tų laikų socialinė struktūra bei politinės organizacijos formos: didžiąją dalį gyventojų sudarantys beraščiai ir pasyvūs valstiečiai buvo valdomi santykinai nedidelių, asmeniniais bei kraujo ryšiais siejamų elito sluoksnių. Tiek Indijos kastos,

tiek Europos luomai ar Kini­ jos kilmingųjų šeimos atspin­ di neperžengiamą ribą tarp „aukštosios“ ir „žemosios“ kultūros, autonomiškų bei savarankiškoms taisyklėms paklūstančių valdančiųjų ir valdomųjų „pasaulių“. Kokybi­

niai skirtumai tarp šių „pasaulių“ tokie dideli, jog bet kokie mėginimai mąstyti visuomenę, kaip betarpišką ir vientisą visumą, to laikmečio žmogui būtų atrodę absurdiški.

Be viso to, šioje hierarchinėje bei statiškoje visuomenėje kalbėti tokiomis kiekybinėmis sąvokomis kaip daugumos ir mažumos galių pusiausvyra būtų beprasmiška dar ir todėl, kad tradiciniais pasaulėvaizdžiais (dažniausiai kylančiais iš religijos) grindžiama so­ cialinė struktūra tų laikų žmogui atrodė natūrali ir nekvestionuojama. Kitaip tariant, Viduramžių valstietis – žvelgiant iš šiandieninės moderniojo žmogaus perspektyvos – būdamas politiškai beteisės visuomenės daugumos dalimi, šio savo beteisiškumo ir priklausymo daugumai paprasčiausiai neįsisąmonino, priimdamas tai kaip prigimtinę dalykų padėtį.

Kas panaikino šias dabartinei­ dau­­gumos–mažumos sampratai įsi­ vy­rau­ti kliudžiusias sąlygas: objektyviai egzistuojančią daugiasluoksnę visuomenę ir subjektyviai suvokiamą tokios santvarkos legitimumą ?

Pirmoji jėga – tai senąją hierarchinę bei daugialypę visuomenės sanklodą iš lėto sugriovusi modernioji valstybė, antroji – demokratizacija bei masių, kaip svarbiausio „sprendžiančiojo“, iškilimas.

Pirmasis faktorius – modernioji valstybė Bene svarbiausias faktorius, naujaisiais amžiais formavęs grynai kiekybinę „daugumos-mažumos“ perskyrą, yra modernioji valstybė. Naujojo tipo valstybė, kaip teritorine prasme griežtai apibrėžtas politinis junginys su viena

Daugumos – mažumos perskyra socialinių mokslų literatūroje šiandien vartojama perne­ lyg nesigilinant į šių sąvokų turinį. Abstrakti „dauguma“ ir „mažuma“ yra traktuojamos kaip natūralūs ir būtini kiekvienos visuomenės atributai. „Dauguma“ čia yra vientisas panašiomis savybėmis pasižyminčių ir sąmoningai šį savo bendrumą suvokiančių individų darinys, paskiriantis kiekvienos valstybės valdžią ir nustatantis jos kultūrines normas. Tuo tarpu „mažuma“ – santykinai nedidelė visuomenės dalis, nepasižyminti pirmiesiems būdingomis savybėmis ir todėl privalanti daugiau ar mažiau prisitaikyti prie pirmosios. Vis dėlto ši, kiekybinėmis kategorijomis paremta, visuomenės sandaros koncepcija, nors dauguma atvejų teisinga taikant ją šiandieniniam pasauliui, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, nėra univer­ sali ir atspindinti visų laikų politines santvarkas. Šio straipsnio tikslas yra bendriausiais bruožais nusakyti šiandieninės daugumos-mažumos pusiausvyros visuomenėje kilmę .

teisėtą prievartą galinčia naudoti centrine valdžia, geriausiai įkūnijamas XVII a. politinio teoretiko Tomo Hobbeso „Leviatane“. Pagrindinės Th. Hobbeso vizijos veikiausiai niekas taikliau neapibūdina, nei paties auto­ riaus žodžiai, jog valstybė (arba galingasis Leviatanas) nuo savo susikūrimo akimirkos tampa „mirtingu dievu“.

mo­ dernioji valstybė po tru­pu­tį išstumia visas kitas visuo­ menėje egzistuojančias ir savoms taisyklėms pa­klūs­ tančias politines bei socialines organizacijos formas (feodalinius Pirmiausia tai reiškia, jog

dvarus , gildijų susivienijimus, privačias armijas ir pan.), būdingas visoms ikimodernioms visuomenėms. Į vidų orientuotas, asmeniniais santykiais grįstas ir heterogeniškas ikimoderniųjų laikų bendruomenes iš lėto keičia vientisa individų masė. Vykstančius socialinius pokyčius bei santykį tarp valstybės ir individo nuostabiai tiksliai išreiškia originalusis atvaizdas ant minėtosios Th. Hobbeso knygos: čia pavaizduota milžiniška valdovo (kuris simbolizuoja naująją valstybę), su skeptru vienoje ir kalaviju kitoje rankoje, figūra yra užpildyta daugybės beveidžių žmonių figūrų, pranašaujančių masių visuomenės gimimą.

Valstybė, pasitelkusi iki tol neregėtą biurokratijos, formaliosios edukacijos, žiniasklaidos bei „viešosios nuomonės formavimo“ aparatą tarsi skulptorius formuoja naująjį politinį kūną, tuo tarpu individai – plytos šiame statinyje. Šiuo tikslu, individai, idealiu atveju, privalo prilygti skaičiams matematiko sąmonėje, t.y. iš jų turi būti pašalinta kuo daugiau kokybinių skirtumų (iracionalumų), užkertančių kelią valstybės „apskaičiavimui“. Kad būtų tinkami socialinei inžinerijai, valstybės piliečiai privalo disponuoti vienodais simboliais, vienu teisiniu statusu, vienodais vaizdiniais apie tikrovę ir viena kalba (palyginimui: kaip teigė istorikas Ericas Hobsbawmas, 1789 metų revoliucinėje Prancūzijoje vos pusė gyventojų kalbėjo vienu iš prancūziškų

dialektų ir tik 12-13 % kalbėjo dabartine prancūzų kalba).

Tokiu būdu socialinės struktūros homogenizacija bei racionalizacija nuo Naujųjų amžių pradžios iki XX a. plėtojosi naikindama moderniajai valstybei neparankius konkurentus: visų pirma išskirtinį statusą turinčius aristokratų luomus, o tuo pačiu ir perskyrą tarp „aukštosios“ bei „žemosios“ kultūrų.

Be abejo, šis procesas, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, rutulio­jo­ si ilgus šimtmečius ir daugelyje be­ simodernizuojančių valstybių tebesitęsia iki šiol. Vis dėlto jo rezultatas visur buvo panašus – hierarchinės, statiškos ir nevienalytės visuomenės pakeitimas homogeniška lygiateisių individų mase su visa aprėpiančia centralizuota valdžia.

Antrasis faktorius – kultūros demokratizacija Nors visuomenės homogenizacija ir niveliacija pakirto objektyvias tradicinių politinių organizacijų gyvavimo sąlygas, tokia socialinės struktūros metamorfozė pati savaime neveda į abstrakčios daugumos, kaip „visa ko šaltinio“ įsivyravimą, taip gerai pažįstamą mūsų laikams.

Antrajam faktoriui, suteikusiam­ „daugumos–mažumos“ skirčiai šian­ dieninę svarbą, buvo lemta tapti visuotinai visų gyvenimo sričių demokratizacijai . Lygiagrečiai su centralizuo­

tos valstybės galios išaugimu ir jos institucijų skvarbos mastu didėjo ir masių panieka bet kokiems autoritetams bei „prigimtinės tvarkos“ idėjoms.

Jau nuo Didžiosios Prancūzijos revoliucijos, moderni­zacijos paliestose visuomenėse galima pastebėti vis stiprėjantį valdžios, kaip „tautos tarno“, vaizdinį (istoriškai lydimą revoliucijos), savo praktinę išraišką įgavusį tik XX amžiaus pirmoje pusėje.

Psichologinį naujojo individo tipą, kurį José Ortega y Gassetas pavadino „masės žmogumi“, galima apibūdinti

kaip vidutinybę, kuri sąmoningai suvokdama šį savo bruožą, jį laiko pranašumu ir netgi tiesioginiu savo nuomonės vertingumo įrodymu. Į istorijos avansceną žengia naujasis masės žmogus ir tarsi garsusis prancūzų monarchas taria: „Valstybė tai aš!“.

Kolektyvinis „savęs šlovinimas“ pa­ lieka anstspaudą ne tik politinėje, bet ir kultūrinėje srityje. Tai, be abejo, nereiškia, jog masės šiandien disponuo­ ja tiesioginio politinių sprendimų priėmimo priemonėmis: šia prasme jų padėtis greičiausiai nedaug tepasikeitė nuo feodalizmo ar absoliutizmo laikų.

Visuotinė demokratizacija tereiškia, jog abstrakti dauguma tampa vieninteliu politinės valdžios legitimacijos šaltiniu, o iki tol buvusi pasyviausia visuomenės dalis, su pagarbia baime žvelgdavusi į kultūrinių normų nustatymo monopoliu disponuojančius valdančiuosius sluoks­ nius, nuo šiol pati tampa to monopolio šeimininke.

Kaip matome, kelias į dabartinę daugumos, kaip kiekvienos valstybės „laivo kapitono“, sampratą plėtojosi dviem trajektorijomis: viena vertus, kelią tokiai visuomenės jėgų sanklodai paklojo mo­ dernioji valstybė, valdžios centralizacijos dėka iki tol skirtingus statusus turėjusius sluoksnius suliejusi į homogenišką masę, ir iš kitos pusės – didėjantis šių masių refleksyvumas bei siekis tapti vieninteliu tiesos ir naujosios valstybės teisėtumo šaltiniu. Šia trumpa apžvalga buvo siekiama atverti perspektyvą, kuri nors iš dalies atspindėtų kelių paskutinių amžių socialinių pokyčių radikalumą. Gerai tai ar blogai, šios metamorfozės mastui veikiausiai neprilygtų visi iki tol žmonijos patirti socialiniai pokyčiai kartu paėmus: tūkstančius metų jokiomis sąlygomis neįsivaizduojamas būtų vienalytės visuomenės, visiems ją sudarantiems individams suteikiant vienodą formalų teisinį statusą, vaizdinys. Lygiai taip pat neįsivaizduojamas būtų ir abstraktus, kiekybinėmis charakteristikomis paremtas, politinės valdžios teisėtumo aiškinimas, vyraujantis šiandieninėje politinėje teorijoje.

mažumos ir subkultūros

post scriptum

2008 m. gruodis nr. 14

Tautinė ir subkultūrinė

asmens tapatybės, jų konfliktas ir dialogas metalo subkultūroje Lukas Pukelis, Marina Misiūtė

Šiame straipsnyje išskiriamos dvi metalo muzikos ir subkultūros tradicijos, kurios yra pavadintos „anglosaksiškąja“ ir „kontinentine“. Šiuos pavadinimus daugiausia padiktavo tai, kad dauguma ryškiausių grupių, formavusių pirmąją tradiciją yra kilusios iš anglosaksiškų kraštų ( JAV, Didžiosios Britanijos, Australijos), o formavusių antrąją – iš kontinentinės Europos bei Skandinavijos šalių.

Aišku, toks skirstymas yra labai grubus ir toli gražu nereiškia, kad visos kontinentinės Europos metalo grupės priklauso tik „kontinentinei“ metalo tradicijai ar atvirkščiai. Iš esmės galima rasti grupių, kurios savo kūryboje labai sėkmingai derina šias tradicijas („Manowar“, „Vader“, „Virgin Steele“).

Greičiau šis skirstymas yra paremtas indukciniu vienam ar kitam regionui būdingų stilistinių ar ideologinių bruožų apibendrinimu.

su metalo subkultūros istorija ir esmi­ n iais bruožais, tad be pagrindinės darbo temos apie dvi tapatybes, bus pateikta truputis informacijos, kuri leis geriau pažinti metalo subkultūrą.

Taigi, būtent su anglosaksiškais kraš­tais ir yra siejamas metalo muzikos ir subkultūros gimimas. Be to, šie kraš­tai ir ši metalo tradicija ilgą laiką buvo visos metalo subkultūros varomoji jėga – čia vykdavo didžiausi ir įspūdingiausi metalo koncertai, iš čia yra kilę daugelis grupių, kurios, galima sakyti, rašė metalo subkultūros istoriją.

Kadangi metalo muzika po jos sukūrimo pirmiausia paplito tarp skurdžių, menką išsilavinimą turinčių darbininkų klasės žmonių, nenuos­ tabu, kad neilgai trukus į dainų tekstus pradėjo ateiti šiai žmonių grupei aktualūs naratyvai – pradėta dainuoti apie skurdą, nusikalstamumą bei kitas socialines, ekonomines problemas. Be „Anglosaksiškoji“ metalo to, daugelio ankstyvojo laikotarpio tradicija – tapatybių metalistų priklausymas žemiesiems konfliktas. socialiniams sluoksniams lėmė tai, kad jų gretose pradėjo plisti kairiosios Tikėtina, kad dažnas skaitantis šį idėjos, skleidusios socialinę lygybę. Šių straipsnį nebus pakankamai susipažinęs idėjų paplitimas kartu su socialinių

Turbūt savaime aišku, kad priklausymas muzikos pagrin­ du organizuotai subkultūrai yra asmens sąmoningai pa­ sirenkama tapatybė. Galima tvirtinti ir tai, kad tautinė asmens tapatybė taip pat yra daugiau pasirenkama, nes ji yra sąmoningo asmens identifikavimosi su tam tikra tautine bendruomene rezultatas. Šiame straipsnyje bus nagrinėjami šių dviejų tapatybių tarpusavio santykiai ir jų poveikis meta­ lo subkultūros atstovų santykiui su pa­sauliu.

problemų akcentavimu dainų tekstuo­se ilgainiui sukūrė galingą socia­lizacijos mechanizmą, kuris užtikrino tai, kad panašios vertybės būtų perduodamos visiems subkultūros na­riams, nepriklausomai nuo jų socialinės padėties. Šis mechanizmas ir užtikrino, kad metalo subkultūrai plečiantis ir įtraukiant į save žmones iš kitų visuomenės sluoksnių ar kitų kraštų, būtų išlaikomas jos vertybinis vienin­ gumas ir pagrindinių idealų perdavimas iki pat mūsų dienų, Bėgant laikui, subkultūrai augant ir plečiantis, jos nariai vis dar buvo suvokiami kaip padugnės, žmonės, kurie egzistuoja visuomenės paribiuose. Ilgainiui pasikeitė tokio vertinimo priežastis – jų padėtį apibrėžė jau nebe socialinė padėtis ar išsilavinimas, o pats faktas, kad jie yra meta­listai. Dėl kitokio muziki­

nis karinis konfliktas – karo tematika ima dažniau figūruoti metalo dainų tekstuose, kur bene vieningai deklaruojamas karo ir žmonių aukų beprasmiškumas ir tuštybė. Šalia viso to, išryškėja ir nuostata, kad kariavimas už savo šalį yra nesąmonė bet kokiomis aplinkybėmis, nes kareivis tik žaislas valdžią turinčiųjų rankose, o pats patriotizmo jausmas – tik sumaniai naudojamas įrankis motyvuoti žmones siekti vienų ar kitų tikslų.

Taigi, „anglosaksiškojoje“ metalo tradicijoje šios dvi tapatybės konfliktuoja: individas turi pasirinkti arba priklausyti subkultūrinei bendruomenei, organizuotai muzikiniu, vertybiniu pagrindu, arba kuriai nors kitai, organizuotai kalbiniu, tautiniu, religiniu ar kitokiu pagrindu. Suderinti šias dvi tapatybes, deja, neįmanoma.

Būtent tokiame kontekste ir gimė „aglosaksiškajai“ tradicijai būdinga pasaulinės metalistų vienybės idėja, kuri skelbė, kad, nepriklausomai nuo žmogaus rasės, tautybės, tikėjimo, lyties, socialinės padėties ar kitų veiksnių, subkultūros nariai yra tarsi viena didelė šeima, kadangi juos jungia tai, kas svetima visam aplinkiniam pasauliui – meilė metalo muzikai. Įsigalint šiai idėjai, neigiamai pra­ dėta žiūrėti į kitas prisiimtas tapatybes, kurios galėtų skaldyti šią vienybę. Šiame kontekste asmens tautiškumas įgauna neigiamą atspalvį, tad siekiama atsiriboti nuo savo šaknų, kilmės, tradicijų. Metalistai bandė nutraukti ryšius su praeities kartomis, kad išvengtų jų padarytų klaidų, nepradėtų indiferentiškai žiūrėti į visuomenės problemas.

Ypač tautiškumo ir subkultūrinės tapatybės konfliktas išryškėja kai kur nors pasaulyje kyla stambes-

stiprių ryšių su viena ar kita socialine klase, kontinentinėje Europos dalyje socialinis diskursas paplito žymiai mažiau, nei anglosaksiškuose kraštuose. Veikiau priešingai – vos metalo muzikai pradėjus leisti šaknis ir rastis pirmosioms žymesnėms šio regiono grupėms, galima buvo pamatyti šiokį tokį vertybinį apsivertimą metalo subkultūroje. Kadangi čia, kaip jau minėta, pomėgis metalo muzikai paplito tarp įvairaus socialinio statuso žmonių, reikėjo surasti kitas dainų temas, kurios galėtų vienyti metalistų bendruomenės narius ir būtų jiems aktualios. Po kurio laiko išryškėjo kelios pagrindinės metalo tematikos šiame regione tendencijos: 1.

Iš „anglosaksiškosios“ tradicijos perimta meilė metalo muzikai kaip visus vienijančiai jėgai; 2. (anti)religinė tematika; 3. fantasy tematika; 4. istorinė/ karo tematika; 5. mitologija ir folkloras.

Francis Bacon „Žmogaus galvos studija“. 1953

nio skonio, kitokios išvaizdos „Kontinentiškoji metalo ar gyvenimo stiliaus jie buvo tradicija“ – tapatybių dialogas iš­stumiami iš visuomenės, o Galbūt dėl to, kad metalo muzižmogui reikalingą ben­druo­ ka kontinentinę Europą pasiekė ir meniškumą tegalėjo rasti sub­ joje išplito truputį vėliau, galbūt dėl kultūros viduje. to, kad šioje dalyje ji neturėjo tokių

nukelta į

7

psl.

2008 m. gruodis nr. 14

6

mažumos ir subkultūros

psl.

Francis Bacon „Žmogus mėlyname fone“ V. 1954

atkelta iš

post scriptum

TAUTINĖ IR SUBKULTŪRINĖ ASMENS TAPATYBĖS

Pasirinkimas Tarp šių dviejų tradicijų yra konfliktas, kurį galime įžvelgti ne tik teoriškai, bet ir praktiškai. Kaip akivaizdų pavyzdį galima pateikti rusų grupės „AlisA“ kūrybą, kurią iš esmės, galima būtų traktuoti kaip vieno žmogaus, būtent grupės lyderio Konstantino

Kinčevo, pažiūrų kaitos atspindį.

Visą jo kūrybą galima suskirstyti į du etapus. Pirmasis etapas (nuo grupės atsiradimo iki maždaug 1992 m.) yra priskirtinas anglosaksiškajai tradicijai, su tam tikromis temų išimtimis, ku­rioms padarė įtaką pati muzikanto gyvenamoji vieta – SSRS. Tuo metu „sunki“ muzika buvo traktuojama kaip tam tikras ėjimas prieš sistemą, cenzūrą. Žmonėms, kurie ja žavėjosi, tai buvo galimybė būti su bendraminčiais. Tai puikiai atsispindi tokiose „AlisA“ dainose, kaip „Мы в месте“ („Mes kartu“). Kitas svarbus to laikotarpio kūrybos bruožas – tai antisistemiškumas. Ne vienoje dainoje buvo bandoma įvairiomis metaforomis ironizuoti tuometinę padėtį ir komunistinę sistemą.

Tačiau viskas kardinaliai pradeda keistis nuo 1992 m., kai Kinčevas priima stačiatikybę. Tai greitai atsiskleidė ir pačioje grupės kūryboje. Pirmiausia atsirado niekada anksčiau nebūdinga grupei rusų tautos tematika, kurią puikiai atspindi dainos „Небо славян“ („Slavų dangus“), „Родина“ („Tėvynė“), kuri užtemdė iki tol buvusias prio­ ritetines dainų temas. Galima trumpai suformuluoti dabartinę dainų logiką: „iš pradžių turi mylėti savo šalį Rusiją ir tautą, o jau tada mes galime rasti ir kitų dalykų, kurie mus vienija“. Pastaruoju metu grupės lyderis aktyviai remia dabartinį Rusijos politinį kursą: Belgrade buvo rengiami koncertai palaikyti Serbiją po Kosovo atsiskyrimo, grupės oficialioje interneto svetainėje buvo parašyta, kad „AlisA“ remia visus Rusijos veiksmus Gruzijos atžvilgiu ir t.t.

Taigi, nors šios dvi metalo muzikos tradicijos nekonfliktuoja tarpusavyje makro lygmeniu ir abi puikiai atlieka savo funkciją – vienyti subkultūros na­ rius – tačiau mikro lygmenyje šių dviejų tradicijų konfliktas itin aštrus. Jos jau tapo per daug skirtingos, kad kiekvienas subkultūros narys jas abi galėtų vienodai gerai suderinti tarpusavyje. Tad jis turi pasirinkti (toks pasirinkimas yra ne

sąmoningas veiksmas, o veikiau pasąmoninis vienos iš dviejų vertybių sistemų priėmimas), kuriai metalo tradicijai save priskirti. Tokio neišvengiamo pasirinkimo kaina labai di­ delė – pasirinkus save tapatinti su viena metalo tradicija bei jos vertybių sistema, tampa kone neįmanoma suvokti ir suprasti kitos tradicijos bei jos eskaluojamų vertybių.

Kitaip tariant, įsi­tvir­­ti­­­ nus vienoje tradicijo­je, sus­ vetimėjama su­ kita. Ir nors toks sus­ve­ti­mėjimas retai kada pasireiškia priešiškumu ar nesugebėjimu mėgautis kitos metalo tradicijos muzika, tačiau jis neleidžia šioms dviems tradicijoms visiškai susikalbėti; būtent dėl šios priežasties jos pamažu tolsta viena nuo kitos, o takoskyra tarp jų gilėja. Pagrinde tokios padėties priežastis būtent ir yra metalisto santykis su jo tautine tapatybe, kadangi šis santykis ir išskyrė metalo muziką į dvi labai skirtingas tradicijas ir vis dar lemia tebedidėjančius skirtumus tarp jų.

Kontinentinės tradicijos pavyzdys

Anglosaksiškosios tradicijos pavyzdys

Eime su mumis...

Vidinis pasaulis („Inner Self“)

Vėlės išminčių slepias vilkais Miškuos, kurie kadais buvo šventais, Jų akys žiba ledine šviesa Kaip žvaigždės - tolimos, šviečia nakčia.

Kaip vakaras saulė skandina ugny, Taip grimzta svajonės gilyn užmaršty, Pavirsdamos dulkėm ir smėlio krislais, Po kojomis tų, kur gyvens amžinai...

Vaikščiodamas šiomis purvinomis gatvėmis Su neapykanta savo galvoje Jausdamas pasaulio panieką Aš neseksiu tavo taisyklėmis Kaltinimai ir melas, iškyla prieštaravimai Kaltinimai ir melas, iškyla prieštaravimai Nesuderinamumas mano vidiniame pasaulyje Tik aš vadovauju savo vidiniam pasauliui Aš nepakeisiu savo kelio Jis privalo toks būti Savo gyvenimą aš gyvensiu pats sau Pamiršk savo ištvirkusį būdą Kaltinimai ir melas, iškyla prieštaravimai Kaltinimai ir melas, iškyla prieštaravimai Niekas nepakeis mano kelio Gyvenimas išduoda, bet aš vis tiek einu Nėra jokios šviesos, bet yra viltis Sutriuškindamas priespaudą aš laimiu Išduodamas ir nešvariai žaisdamas tu manai, kad laimėsi Bet vieną dieną tu krisi, o aš lauksiu Tu išgirsi išprotėjusio žmogaus juoką Asmenybė yra mano ginklas prieš tavo pavydą Vaikščiodamas šiomis purvinomis gatvėmis Su neapykanta savo galvoje Jausdamas pasaulio panieką Aš neseksiu tavo taisyklėmis Nesuderinamumas mano vidiniame pasaulyje Tik aš vadovauju savo vidiniam pasauliui

...Eime su mumis... kur veda ugnis rymo prieš saulę senoliai žili, ateina iš karo didvyrių būrys, kur traukia dainas išnaikinta gentis... ...Eime su mumis... kur veda ugnis skrenda varnai, kur užgims ateitis, kelias toks tolimas, tartum mirtis, kelias toks artimas, kaip pražūtis...

Po milžinų paliktais akmenim, Giliausiuos urvuos rusena ugnis, Ta, kuri šildė Kūrėjų rankas, Ta, kuri uždega naktį žvaigždes. ...Rankose dega ugnis...

Skradžiai tuštumą sklinda šviesa, Pakyla varnai, nusileidžia naktis...

Ir šnabžda... Eime su mumis... ...Eime su mumis... kur veda ugnis rymo prieš saulę senoliai žili, ateina iš karo didvyrių būrys, kur traukia dainas išnaikinta gentis... ...Eime su mumis... kur veda ugnis skrenda varnai, kur užgims ateitis, kelias toks tolimas, tartum mirtis, kelias toks, artimas kaip pražūtis...

Francis Bacon „Žmogaus galvos studija“. 1953

Francis Bacon „Žmogus mėlyname fone“ VII. 1954

Francis Bacon „Žmogaus galvos studija“. 1953

Siekiant nenutolti nuo straipsnio temos, aptarsime tik paskutines dvi temų rūšis.

Tiek siekis domėtis istorija, tiek mitologija, norint geriau kurti ir suprasti metalo muzikos tekstus, skatino metalistus domėtis, pažinti savo tautos istoriją ir kultūrą, t.y. ne atmesti, bet „ priešingai “ puoselėti ir plėtoti savo tautinę tapatybę. Į klausimą, kodėl ši tematika atsirado ir išplito, dabar atsakyti neįmanoma, tačiau galime teigti, kad šių temų paplitimas „kontinentinėje“ metalo muzikos tradicijoje turėjo milžiniškų pasekmių. Šalia subkultūrinės asmens tapatybės atsirado ir kita – tautinė. Tai savo ruožtu lėmė, jog asmuo jau nebeturėjo drastiškai rinktis tarp savo tautiškumo ir priklausymo subkultūrai – šios dvi tapatybės pasirodė puikiai galinčios sugyventi kartu. Tautiškumo pabrėžimas neskaldė metalo bendruomenės, bet, priešingai, skatino metalistus susipažinti su kitų tautų kultūra ir papročiais metalo muzikos konteks­ te, plėtė žmonių akiratį ir skatino toleranciją ir bendražmogiškumą.

Metalistai, identifikuojantys save su šia metalo tradicija, pradėjo save vienu metu suvokti kaip tautos dalį, kuri dalinasi su kitais tautiečiais bendra kultūra, istorija, tradicijomis, ir tuo pačiu metu kaip subkultūrinės bendruomenės narį, kuris su kitais šios bendruomenės nariais yra susijęs bendra muzika, pomėgiais, ritualais ir vertybėmis. Šių dvejų tapatybių dialogas padėjo metalo muzikoje sukurti daugybę tautiškumo/ mitologijos temas plėtojančių subžanrų bei taip praturtinti muziką, o metalistų santykiuose su visuomene sumažinti juos skiriantį atotrūkį ir atskirtį.

Obtest daina „Eime su mumis...“ iš albumo „Auka seniems Dievams“ (2001).

Sepultura daina „Vidinis pasaulis“ („Inner Self“) iš albumo „Po griuvėsiais“ („Beneath The Remains“ (1989).

post scriptum Bohema nebohemiškomis kategorijomis

2008 m. gruodis nr. 14

mažumos ir subkultūros

Goda Klumbytė Bohema <...> tai žemė, kur daugelis yra neturtingi, beveik visi jauni ir kur, jei ir užklysta keletas vyresniųjų, tai tik todėl, kad jie išsaugojo <...> jaunatvišką dvasią ir tą žavingą gebėjimą dykinėti.

William Makepeace Thackeray Visų svarbiausia – bohemos atstovas negali būti ribotas.

Jei jis toks yra, tuomet jis degraduoja ir vėl tampa siauro žemiškuose rūpesčiuose paskendusio pasaulio dalimi.

Ada Clare, Niujorko Bohemos Karalienė, 1860 m.

Šlovingasis „palaidosios“ bohemos lopšys Pats žodis „bohema“ atsirado, kaip­ dažnai teisingai numanoma, Prancūzijoje ankstyvais 1800-aisiais.

Jis buvo skirtas apibūdinti imigrantams čigonams, klai­dingai manant juos atklydus iš Bohe­mijos, esančios dabartinėje Čekijos teritorijoje. Prancūzai čigonus laikė maištinga grupe, nepaklūstančia egzistuojančioms normoms, taisyklėms bei socialinėms konvencijoms. Greta to, buvo manoma, kad čigonai gyvena tiek socialine, tiek seksualine prasme „palaidą“ ir daugiau ar mažiau finansiškai skurdų gyvenimą.

Neaišku, ar mesdami iššūkį bur­ žuaziniam pasaulio ir meno suvokimui, ar genami taupumo sumetimų, jauni Paryžiaus menininkai XIX amžiaus pradžioje ėmė įsikūrinėti čigonų ir kitų žemesnės socialinės klasės atstovų apgyvendintuose pigiuose rajonuose (pirmiausia vadinamajame Lotynų kvartale, vėliau bohema okupavo ir garsųjį Monmartrą). Iš čia kilęs šios subkultūros pavadinimas buržuazinei Paryžiaus visuomenės daliai reiškė ne tik maištą prieš tvarką, tradicinę mąstyseną ir gyvenimo būdą, bet ir tam tikrą paslaptingą „apšvietą“, erudiciją, deja, anaiptol ne visada pateisinančią išsišokėlišką elgesį viešumoje. Tokio elgesio pavyzdys – garsaus bohemos atstovo ir vieno pirmųjų „bohemščikų“ rašytojo Henry Murger ir jo draugų nuolatiniai vizitai kavinėje „Cafe Momus“, kur visa kompanija užsisakydavo vandens ir sėdėdavo diskutuodami

valandų valandas (visa šutvė neretai ir buvo vadinama Vandens Gėrėjais).

H. Murger buvo „pirmosios bohemos kartos“ atstovas, kuriam, tiesa, bohemiška elgsena tebuvo viena iš detalių, tačiau ne gyvenimo būdas. Vis dėlto H. Murger inicijuotas gyvenimo būdas, vėliau aprašytas kūrinyje „Scenes de La Vie Boheme“, ilgainiui tapo žinomas visuomenei. Bohema buvo paslaptinga, „kitokia“, todėl traukė kitus jaunus menininkus, taip suburdama „antrąją bohemos kartą“. Žymūs

apie meną, gyvenimo prasmę, matytus įvykius ir viską, kas jas supo. Todėl bohemos centrais neretai tapdavo kavinės, o vėliau ir ištisi rajonai, tokie kaip savo laiku Soho Londone. Tai buvo nuolat besikeičiančios publikos, dūmų, juoko ir klegesio kupinos vietos.

Turbūt neverta ir minėti, kad bohemos atstovai be meninės veiklos dažniausiai neturėjo jokio pastovaus ar įprastine prasme suvokiamo „darbo“.

Galbūt todėl veikalo „Bohemiškasis Paryžius“ („The Bohemian Paris“) autorius Jerroldas Seigelis bohemą apibūdino pirmiausia kaip jaunus žmones, dar neradusius savo vietos gyvenime. Iš tiesų bohemai jaunystė buvo būdinga – studentija ir kitokio plauko jaunimas ir šiandien tebėra pagrindiniai bohemos tas, kuris gyvena su menu ir atstovai, o tokios asmenybės kaip BoKaralienė Ada Clare visad buvo mene – tebūnie jis kūrėjas ar kūrybos hemos jaunatviškos. propaguotojas. Antra, dėl savo pirminės orientacijos į kūrybą bohemos atstovui Bohemiški bohemos materialus gyvenimo pagrindas terūpi

vartotojai

Edgar Degas „Absentas“.1876

Vargu ar rastume daug subkultūrų ar gyvenimo būdo variantų, taip sunkiai kategorizuojamų ir apibūdinamų kaip bohema. Nepaisant to, pasisukiojus (pseudo)menininkų ar tiesiog menui „prijaučiančiųjų“ būreliuose ne taip jau retai galima išgirsti ką nors priskiriant „bohemos“ kategorijai, nors šios ka­ tegorijos turinys dažnai varijuoja kartu su pačių priskiriančiųjų įsivaizdavimais.

Bohemos terminas, gimęs XIX amžiaus Prancūzijoje, ne tik buvo vienas svarbesnių impulsų kitoms counterculture srovėms, tokioms kaip bytnikai ar hipiai, bet ir šiandien yra naujų idėjų, o kartu ir nemažo pelno šaltinis vis didesnę rinkos dalį užimančioms kūrybinėms industrijoms.

ritualus, taisykles, galintis būti gana uždaras ir savi-centriškas. Tik nedidelė dalis šio apibrėžimo gali būti taikoma bohemai. Bohema visų pirma yra laisvė. Čia nėra universalių konvencijų ar ceremonijų – jas gali susikurti nebent mažesnės bohemiškos grupelės, tokios kaip H. Murger Vandens Gėrėjai. Be to, bohema nėra uždara – kaip ir skvotas, ji gali maloningai priglobti visus, kas jaučiasi esąs nesuprastas visuomenės, tačiau tikra bohemiška dvasia nereikalaus nieko dėl jos atsisakyti.

Vis tik, nors negalima išskirti griežtų taisyklių, žvelgiant į istoriją, galima mėginti užčiuopti bendrus bruožus, būdingus bohemai. Pirmiausia tikrieji „bohemščikai“ yra meno atstovai plačiąja prasme. Bohemos žmogus yra

jos atstovai – ekscentriškasis Paulis Verlaine’as, Arthuras Rimbaud. Kita vertus, tam tikrus žmones priskirti bohemai galima tik sąlyginai – akivaizdus yra tik faktas, kad sparčiai plintanti subkultūra įtraukė ne vieną kultūros atstovą: Giacomo Puccini, „Tuštybės mugė“ autorių Williamą Makepeace’ą Thackeray, veikalo, JAV bohemos kultūra buvo atspirtis hipiams ir bytinkams bei tokioms jų žvaigždėms kaip Williamas S. Burroughsas, Allenas Ginsbergas ar Jackas Kerouacas.

Odė kūrybai, laisvei ir dykinėjimui Nelengva apibrėžti, kuo bohema skiriasi nuo kitų subkultūrų. Pir­ miausia todėl, kad nėra aišku, ar ją iš­ tiesų galima vadinti subkultūra.

Jei remtumėmės enciklopediniu api­ brėžimu, subkultūra – tai socialinis darinys, išsiskiriantis iš vyraujančios kultūros, turintis savus papročius,

minimaliai – tiek, kiek būtina pragyventi. Bohemos atstovai todėl gali būti laikomi materializmo priešininkais, dėl savo įsitikinimų ar tiesiog dėl dėmesio skyrimo kitoms sritims, neturėjusiais nei didelio turto, nei pastovios gyve­namosios vietos. Galiausiai bohema buvo išskirtinė tuo, kad jai priklausantieji atmesdavo tradicines moralines nuostatas. Tai, be abejo, ne visada baigdavosi „aukštesnių idealų“ išpažinimu, mat bohemiškų asmenybių palydovais tapdavo alkoholis, narkotikai, nesantuokinis ir kitokiais ryšiais nesaistomas seksas, o iš paskos šiai trejybei neretai sekdavo ir įvairūs sveikatos negalavimai.

Bohemiškas gyvenimo būdas buvo lygiai taip pat nesaistomas paros laiko ar socialinių normų. Menui tinkamas laikas buvo visada, kaip ir nenutrūkstantiems pokalbiams bei diskusijoms. Kaip rodo H. Murger pavyzdys, susibūrimai buvo neatsiejamas bohemiško gyvenimo elementas. Bohemiškos asmenybės rasdavo viena kitą, jungdavosi, diskutuodavo

Dėl savo gyvenimo (būdo) laisvės, visuomenės normų nepaisymo ir tam tikro atsainumo bei sarkazmo bohema iškart, jau nuo H. Murger laikų, ėmė traukti pseudo-menininkus. Dar Gabrie­ lis Guillemont’as savo 1868 m. studijoje „La Boheme“ apie antrąją bohemos kartą, sekusią po H. Murger Vandens Gėrėjų, sakė, kad tai žmonės be tikro talento ir skrupulų. Situacija šiandien ne kitokia, juo labiau, kad ilgainiui vadintis „bohema“ pradėjo net ir tie, kurie tiesiog mėgsta gyventi be apribojimų, tačiau su menu neturi veik nieko bendra. Todėl panašu, kad bandant pažinti bohemą visuomet verta turėti galvoje, kad čia pelai ir grūdai yra viename maiše. Žinoma, „tikroji“ bohema taip pat visada egzistavo ir egzistuos. Jos buvimą šiandien užtikrina ne tik liberalistinės nuostatos (kiekvienas turi teisę rinktis, kaip nori leisti savo metus), bet ir naujos rinkos – kūrybinės industrijos. Joms bohema yra tarsi tvenkinys, kuriame pagraibęs gali rasti ne vieną auksinę žuvį – jaunus, šviežius ir dar nematytus talentus, potencialiai galinčius virsti naujos tendencijos pradininkais populia­ riojoje dailėje, literatūroje, muzikoje – bet kurioje visuomenės plačiau vartojamoje meno srityje. Todėl šių industrijų dėka bohemos buvimas yra ne tik toleruojamas, bet ir skatinamas.

Be to, bohemos ir rinkos visuomenės bendrabūvis pagimdė naują socialinę klasę – buržua bohemą, arba tiesiog bobo (angl. burgeoise bohemians – Bobos).

2000 metais pasirodė, ko gero, pirmoji jos studija ar greičiau aprašas – konservatyvaus JAV leidinio „Weekly Standard“ politikos apžvalgininko Davido Brookso knyga „Bobo rojuje: naujoji nukelta į

9

psl.

2008 m. gruodis nr. 14

atkelta iš

8

post scriptum

mažumos ir subkultūros

psl.

BOHEMA NEBOHEMIŠKOMIS KATEGORIJOMIS

Binkiški vėjai ir pseudo-komunos Lietuviai, be abejo, taip pat turėjo ir turi savo bohemą. Pirmosios jos apraiškos pasirodė sąlyginai neseniai (vos po gero pusšimčio metų) po to, kai pirmoji bohemistų banga nuvilnijo Prancūzijoje. 1922 m. išėjo „Keturių Vėjų“ atsišaukimas (dar vadinamas manifestu), o neilgai trukus įsikūrė ir Keturvėjininkų sąjūdis su garsiuoju Kaziu Binkiu priešaky. Keturvėjininkų judėjimo tikslas ir gyvenimo būdas buvo gana bohemiškas klasikine prasme.

Literatūroje jie kvietė laužyti „mai­­roniškas“, „lakštingalomis persunktas“ poezijos normas, prisiminti „grynąją“ kalbą ir leistis į eksperimentus. Ketur­ vėjininkams priklausė ne tik Kazys Binkis, bet ir Juozas Tysliava, Juozas

Žlabys – Žengė, Teofilis Tilvytis ir kiti, tačiau vienintelis K. Binkis iš tiesų tapo kertiniu atsinaujinimo šaukliu ir pavyzdžiu Lietuvių literatūroje. K. Binkio požiūrį į senąją literatūrą gerai apibūdina ši jo eilėraščio ištrauka (ją iš atminties cituoja Alfonsas Nyka – Niliūnas): Paėmus litrą lyrikos, Atskiesti minčių prakilniųjų gramą Ir senmergės dūšioj virinti, Ir duot, kad palaimintų mama.

Persunkt per Jakštą ar Vaižgantą, Kad nesurūgtų į Girą, Ir imti vaišinti jaunimui, Kartumui pridėjus pusę pipiro.

A. Jakštas, Maironio gerbėjas, už tai ant K. Binkio ir jo draugų nevengė paburnoti, apie jų literatūrą sakydamas, kad „Tai bjaurus piktšašis, darkąs šventą poezijos veido grožį. Kęsti toji bjaurybė toliau nebegalima. Jį reikia tuojau pašalinti“.

Ko gero, panašiai A. Jakštas manė ir apie keturvėjininkų, ypač K. Binkio, gyvenimo būdą. Rašytojas naudojo tą pačią H. Murger taktiką – užsukę į restoraną, 15 žmonių gauja užsisakydavo po puodelį arbatos ir sėdėdavo iki paryčių, diskutuodami apie poeziją ir literatūros ateitį. Alkoholis taip pat buvo dažnas K. Binkio ir jo draugų palydovas, ypač viešint K. Binkio draugo Boriso Mingailio dvare – šis epizodas netgi primena garsiojo Giacomo Puccinio lėbavimą su draugais savojoje viloje.

G. Pucciniui po šių linksmybių gimė opera „Bohema“, K. Binkiui – nešvankus ketureilis apie B. Mingailio žmoną.

Vėliau bohemos grupelės ir toliau egzistavo, bohemiško gyvenimo paragauti teko, ko gero, ne vienam garsesniam lietuvių menininkui. Neatskiriamomis tokių grupelių dalimis tapo tam tikros vietos, kuriose būdavo renkamasi. Ir šiandien visi žino rašytojų sąjungos kavinę „Trečias brolis“ (dar kitaip – „Suokalbis“), kuri nuolat sausakimša.

Klaipėdoje tokia vieta buvo baras „Bohema“, prieš keletą metų uždarytas visam laikui, tačiau greta pievelėje kas vakarą pamatysi mindžikuojančius ar gulinėjančius būrius jaunimo (nors pastaruosius vargu ar galima iš tiesų vadinti bohema).

Lietuvoje, kaip ir visur, bohe­miš­ kumas jau pradedamas aktyviai eks­ ploatuoti. Atsidaranda gurmaniškos krautuvėlės, drabužių, prieskonių ir sveiko maisto boutiques, o apsipirkti juose gali ne kas kitas, o bobo, kurių pajamos atitinka kainų lygį tose parduotuvėse.

Netgi susibūrimo vietos – kavinės ir barai – bando mėgdžioti bohemišką stilių, pritaikydamos jį aukštas pajamas

gaunančiųjų gyvenimo būdui (pora naujausių pavyzdžių – Vilniuje atsidarę barai „BoBo“ ir „La Boheme“, daug ką pasakantys vien savo pavadinimais).

Kūrybinės industrijos Lietuvoje taip pat plėtojasi, tad galima tikėtis bobo stiliaus populiarėjimo ateityje.

Vis tik Lietuvoje situacija kiek išskirtinė tuo, kad menas ir bohema nuo sovietinių laikų pirmiausia buvo lygūs alkoholizmui. Negali nuneigti, kad svaigieji gėrimai visada buvo greta literatūros, dailės, muzikos, tačiau, skirtingai nei daugelis mano, bohema neturėtų būti charakterizuojama vien alkoholio vartojimu. O jei taip yra, tuo­ met reikėtų kalbėti jau ne apie bohemą ar meną, o apie pseudo-bohemiškumą ir pseudo-menininkus.

Kuo klaidingai užpildoma „bohemos“ sąvoka, aiškiai parodo Marijono Mikutavičiaus žodžiai iš vieno interviu: „Jei žmonės susirenka pasidalinti pa­ tirtimi, vadinasi, yra tikslas užsidirbti,

parduoti savo kūrybą. Galima sakyti, kad bohemos esmė yra tokia: turi keistis idėjomis, nors iš esmės tai yra komuna, neturinti jokios praktinės naudos. Tai lyg komunistinė sistema. Esi geras visiems, tavo pinigai – bendri, bet tai nėra tavo darbas arba tavo šeima“. Ši citata, be abejo, rodo ir tai, kaip lietuviškosios bohemos realijos skiriasi nuo „idealiojo“ bohemos būvio K. Binkio ar H. Murger laikais.

Tačiau bohema nėra vien gauja liberalistiškai nusiteikusių nesubrendusių menininkų. Bohema, kaip ir subkultūros, kaip viskas, kas kitoniška, yra neatsiejama socialinės visumos dalis. Tai yra (ar bent turėtų būti) naujų idėjų, tendencijų lopšys, žnybtelėjimas surambėjusiai visuomenei, kvietimas pavargusiuosius pamėginti gyventi naujai. Kaip rašė vie­ nos didžiausių bohemos studijų „The Bohemians“ autorė Joanna Richardson, bohemos žmonės „palaikė <...> teisę išsivaduoti iš socialinės sistemos, sekti asmeniniu moralės kodu, kurti savo paties aplinką ir išskleisti savo originalumą.

Jie gynė žmogaus teisę gyventi, kaip jis pats pasirinks“. Todėl bohemos kategorizuoti iš esmės neįmanoma. Priešingu atveju tai jau nebebus bohema.

Henri de Toulouse-Lautrec „Gustave Lucien Dennery portretas”. 1883

aukštesnioji klasė ir kaip jie ten atsidūrė“ („Bobos In Paradise: The New Upper Class and How They Got There“). Pasak autoriaus, bobo yra tie, kurie bando suderinti standartus ir laisvę, kurie mėgina „pastatyti pareigos namą ant pasirinkimo pamatų“.

Bobo uždirba daug ir gali sau leisti viską, tačiau savo pinigus jie leidžia selektyviai, bandydami pritaikyti tam tikrus „moralės“ ar „tikslingumo“ kriterijus. Todėl jie vadovaujasi poreikių versus norų principu – jie gali išleisti keliasdešimt tūkstančių džipui „Land Rover“, bet ne „Ferrari“, nes pastarasis yra prabangos prekė. Jie gali įsirengti ultramodernią virtuvę, bet ne namų kino įrangą, nes pirmoji susijusi su objektyvia būtinybe gaminti maistą. Jie gali „nupirkti Trečiąjį pasaulį, kad jį išgelbėtų“ („The Observer“), tačiau neaukoti pinigų vietiniams elgetoms. Būtent bobo egzistavimą ir klestėjimą skelbia boutique parduotuvėlių dygimas, nes bobo kratosi įprasto vartotojiškumo.

Bobo ieško prasmės, todėl gali pasi­ nerti į skirtingas religijas, atrasti feng shui ir jogą, tačiau religijos visuotinumas jiems nepriimtinas, nes jie linkę laikytis liberalistinių pasirinkimo nuostatų.

Prasmės paieškos yra susijusios ir su jų darbu – jie daro tai, kas jiems pa­ tinka, nes gyvenimas yra tarsi ilgalaikis užsiiminėjimas savo hobiu. Todėl ir uždarbis ateina tarsi savaime, darant tai, ką nori daryti, o pinigai nėra pagrindinė paskata. D. Brooksas pergalingai (nes pats yra vienas iš bobo) teigia, kad jie yra naujosios tvarkos kūrėjai, nes jiems priklauso didžiosios korporacijos ir žiniasklaida, nes jie, dėl savo gyvenimo būdo ir darbo, yra tikrieji visuomenės nuomonės formuotojai, negobšūs, tikslo ieškantys, kitokie, o masinė mada, skelbianti šūkį „būk originalus ir išskirtinis“, tik sustiprina kitų norą kopijuoti bobo gyvenimo būdą.

Keturių vėjų pranašas. „Keturių vėjų“ manifestas Mes jauni iškeltagalviai, nenuoramos ir vėjavaikiai einame į gyvenimą Naujojo meno vėliava nešini.

Mes nudrėskėme nuo savo dvasios sumirkusį laiko baloj apdarą ir sviedėm jį tiems, kurie senatvėj šąla.

Amžinai naujas ir amžinai jaunas gyvenimas – mūsų nesenstamoji Beatričė. Mes atgrįžome jai savo dvasios veidrodį – te gėrisi.

Tegu jo atošvaistoj šypsosi kvatojasi mūsų Beatričė; tegu frizuojasi, tegydo prieš jį savo veido intapus.

Nustelbdami prekymečio ūžesį ir miegančių knarksmą, mes mušame į skambaus žodžio būgną ir šaukiame visus, kurie jauni dvasioj, sudaryti vieną didelę Naujojo Meno kūrėjų armiją!

Mūsų žemė įtrešta menu. Mūsų tėvai kvėpavo dainomis ir sapnavo pasakomis. Mes, jauniausi jų ainiai, šaukiame jiems „Valio!“ ir, eidami jų keliais, – kuriame savo naujosios būties naująjį mitą.

Teskamba Baltijos pajūris!

Per meną dabarties veidas taps mūsų veidu.

Meno Betliejuj gims naujų žmonių karta.

Meno dinamo mašina milijonais prožektorių nušvies mūsų sutemas. „Keturių vėjų“ kurija

10

post scriptum

mažumos ir subkultūros

2008 m. gruodis nr. 14

EUROPOS IMIGRANTŲ KINAS: TARP „PAREIGOS KINO“ IR „HIBRIDIŠKUMO MALONUMŲ“ Goda Jurevičiūtė

Kanų palmes šakele apdovanotas turkų kilmės vokiečių režisierius Fatihas Akinas, kartais vadinamas Vokietijos „naujuoju Fassbinderiu“; „Oskarui“ už animacinį filmą „Persepolis“ nominuota Prancūzijoje gyvenanti iranietė Marjane Satrapi; įvairiuose Europos kino festivaliuose apdovanotas alžyrietis Rachidas Boucharebas, taip pat apsistojęs Prancūzijoje; Didžiojoje Britanijoje kurianti indų kilmės režisiere Gurinder Chadha, kurios mažo biudžeto filmas „Smūgiuok kaip Bekhemas“ (Bend It Like Beckham) sulaukė didžiulės sėkmės JAV, Europoje ir Indijoje bei padejo išgarsėti tokioms dabartinėms Holivudo žvaigždėms, kaip Keira Knightley ir Jonathanas Rhysas Meyersas; visi jie aiškiai rodo, kad imigrantų kinas jau nebėra Europos kino pakraščiuose. Šie autoriai, dažniausiai remdamiesi savo perkėlimo ir buvimo tarp kelių kultūrų patirtimi, nagrinėja imigrantų patirtį Europoje, atskleidžia kelių kultūrų, kartų konfliktus, kvestionuoja mums taip įprastas tautos, mažumos ir tapatybės sampratas.

Eu ro p o s i m i g ra nt ų p at i r t ys ir išgyvenimai kino kūrėjų dėmesį patraukė 7 - ajame dešimtmetyje. Juos

dažniausiai vizualizuodavo dažniausiai kairiųjų pažiūrų Europos režisieriai, siekian­ tys išryškinti sudėtingas imigrantų darbo ir gyvenimo sąlygas, atskleisti jų pastan­ gas įsitvirtinti priimančios šalies visuomenėje. Vokiečių

kino kritikas Georgas Seesslenas tai įvardino „kitoniškumo kinu“. Šis kinas apima tokius filmus kaip Rainerio W. Fassbinderio „Kacelmacheris“ (Katzelmacher, 1969), Helmos Sanders „Širin vestuvės“ (Shirins Hochzeit, 1975), Christiano Ziewerio „Matau šią žemę iš toli“ (Aus der Ferne sehe ich dieses Land, 1978). Nors šis kinas kritikavo sunkias imigrantų gyvenimo sąlygas ir rasizmą, jame imigrantai buvo vaizduojami kaip „užsieniečiai“, kaip laikini priimančios šalies gyventojai, jų kultūrinės tapatybės suprantamos iš esencializmo perspektyvos ir jiems priskiriamas pasyvus aukos vaidmuo.

Ilgainiui kino kalba prabilo ir patys imigrantai. Jų kinui apibūdinti galima pasiskolinti Hamido Naficy sugalvotą terminą „kinas su akcentu“, kuris nurodo estetinį atsaką į perkėlimo per egzodą, migraciją ar diasporą patirtį. Anot H. Naficy, „kinas su akcentu“ atspindi jo kūrėjų „dvigubą savimonę“. Šie filmai dažnai yra dvikalbiai ar daugiakalbiai, juose derinamos režisieriaus kilmės šalies ir priimančiosios šalies kinematografijos tradicijos. Įvairiai jungdamas kelių kultūrų estetinius impulsus ir simbolius, „kinas su akcentu“ kvestionuoja binarinę opoziciją tarp daugumos ir mažumos, centro ir

periferijos, priimančios visuomenės ir imigrantų bendruomenių. Kaip teigia postkolonializmo mąstytojas Homi Bhabha, imigrantų bendruomenės yra tarsi „Kitas viduje“, kuris abejoja grynos nacionalinės tapatybės sampratą ir siūlo tautos naratyvą kurti iš pakraščių, paribių. Tai puikiai iliustruoja R. Boucharebo filmas „Vietiniai“ (Indigènes, 2006) ir jo poveikis Prancūzijos politikai. Ši juosta pasakoja apie tai, kaip Antrojo pasaulinio karo metu 130 tūkst. karių iš Prancūzijos kolonijų Šiaurės Afrikoje kovojo, siekdami išvaduoti Prancūziją nuo nacių okupacijos. Jie kovojo už Prancūziją, nepaisydami to, kad buvo diskriminuojami, su jais elgiamasi lyg su antrarūšiais. Nuo 1959 metų iki filmo pasirodymo 2006 –aisiais šiuos karo veteranus Prancūzija buvo užmiršusi: po dekolonizacijos jų pensijos buvo užšaldytos. Pasirodžius filmui, kuris Prancūzijai priminė šį užmirštą istorijos epizodą, kuris nebuvo minimas istorijos vadovėliuose, valdžia paskelbė, kad nuo kitų metų (t.y. 2007 m.) veteranai iš Azijos ir Afrikos gaus tokio pat dydžio pensijas kaip ir jų kolegos prancūzai. „Kinas su akcentu“ dažnai nagrinėja kultūrinės tapatybės klausimus ir vizualizuoja tarsi tarp dviejų kultūrų pasiklydusių žmonių išgyvenimus.

Pavyzdžiui, F. Akino filmai, tyrinėjantys Vokietijos turkų imigrantų problemas, neapsiriboja sunkiomis imigrantų darbo ir gyvenimo sąlygomis. Jie kalba apie imigrantų kartų konfliktus – tėvus, norinčius griežtai laikytis turkiškų tradicijų, ir jų vaikus, siekiančius išsivaduoti iš kultūrinio purizmo, – taip parodydami, kad kultūra, kaip ir tapatybės, nėra pastovi, ji nuolat kinta.

Bandoma tiesti tiltus tarp vokiečių ir turkų kultūrų, tarsi parodant, kad pasi­ rinkimas nebūtina rinktis vieno iš dviejų pasaulių, kad galima juos vienokiu ar kitokiu būdu suderinti. Kaip teigia pats režisierius: „Aš turiu šią turkišką kilmę ir turiu šią vokišką kilmę. Gimiau Vokietijoje, bet esu tarp dviejų kultūrų. Įgijau išsilavinimą Europoje, tačiau savo tėvų buvau auginamas turkiškai. Turkų kultūra visada buvo mano gyvenimo dalis. Todėl natūralu, kad mano filmai taip pat yra tarp kultūrų“.

Imigrantų kinas taip pat stengiasi griauti visuomenėje egzistuojančius stereotipus. F.Akinas apie savo filmą „Iš kitos pusės“ (Auf der anderen Seite, 2007) yra sakęs: „Aš manau, kad protas yra seksualus, todėl filmo veikėją Nedžat padariau profesoriumi. Turkų kilmės vokiečių profesorius griauna tam tikras Vokietijoje vis dar egzistuojančias klišes.

Turkai šiandien Vokietijos kultūroje, politikoje ir moksle vaidina svarbų vaidmenį. Jie ne tik stumdosi gatvėse“.

Galima būtų teigti, kad „kinas su akcentu“ apima platų filmų diapazoną, ku­

rio viename gale, remiantis kino kritikės Saritos Ma­ lik įvestomis sąvokomis, yra „pareigos kinas“, o ki­ tame – kinas, pabrėžiantis „hibridiškumo malonumus“.

Iki šiol minėti pavyzdžiai artimesni „pareigos kino“ poliui, kuriam būdingas socialinis realizmas, išryškinamos problemos, su kuriomis susiduria imigrantai, tačiau problemos sprendžiamos vis dar pasiliekant tarp kultūrų. „Hibridiškumo malonumus“ pa­ brėžiantis kinas apie mišrią tapatybę kalba kaip apie stiprybės ir malonumo šaltinį, jų pateikiamas sprendimas yra visiškai nauja tapatybė, apimanti abiejų kultūrų elementus. Tokio kino pavyzdžiu galėtų būti jau minėta Gurinder Chadhos romantinė komedija „Smūgiuok kaip Bekhemas“. Filmas pasakoja apie Londone gyvenančių ortodoksų sikhų dukrą, kuri atkakliai siekia savo svajonės tapti profesionalia futbolo žaidėja. Nors šis filmas yra pramoginis, jis kritikuoja kultūrinį purizmą (tiek britų, tiek sikhų), paliečia rasinius klausimus ir galiausiai parodo, kad buvimas inde ir futbolininke yra visiškai suderinami dalykai. Paklausta, ar ji taip „pardavinėja Indiją Vakarams“, Gurinder Chadha atsakė, kad ji yra britų kino kūrėja ir savo filmais ji „pa­ sauliui pardavinėja Britaniją“. Režisierės teigimu, jos filmai yra „britų filmai iš Britanijos indų perspektyvos“. Šios hibridiškos tapatybės kaip pasididžiavimo akcentavimas yra įdomus, analizuojant kaip yra derinami abiejų kultūrų simboliai. Gurinder Chadha pastatė filmą „Nuotaka ir prietarai“ (Bride And Prejudice, 2004), kuriame britų taip mėgstamos Jane Austin knygos „Puikybė ir prietarai“ istorija pasakojama iš indų perspektyvos, sėkmingai jungiant tiek britų komedijos, tiek Bolivudo kino tradicijas.

Panašiai kultūrinius simbolius naudoja Ianas Iqbalis Rashidas savo filme „Rožinis prisilietimas“ (Touch of Pink, 2004). Šis filmas pasakoja apie Londone gyvenantį jauną gėjų fotografą Alimą, kurio šeima yra musulmonai ismailitai.

Sudėtinga prisipažinimo, kad esi gėjus, tema yra pasakojama su nuolatinėm nuorodomis į Cary Granto romantines komedijas. Mišri Alimo tapatybė puikiai atskleidžiama per jo alter ego, kurį įkūnija Cary Granto dvasia. „Kinas su akcentu“, nesvarbu, ar jis artimesnis „pareigos kino“, ar kino, išryškinančio „hibridiškumo malonumus“, poliui, kvestionuoja centro ir periferijos perskyrą, nes į centrą iškelia tariamai marginalines tapatybes ir patirtis, naikina binarinę opoziciją tarp kultūrų, siekdamas parodyti, kad išeitis yra ne vieno iš pasaulių pasirinkimas, bet jų suderinimas.

Alimas (Jimi Mistry) ir jo alter ego Cary Grantas (Kyle‘as MacLachlanas) iš I. I. Rachito filmo „Rožinis prisilietimas” (Touch of Pink, 2004) Filme pasakojama apie Londone gyvenantį jauną fotografą Alimą. Jis yra gėjus, jo šeima yra musulmonai ismailitai ir gyvena Kanadoje.

Alimas kartu su savo alter ego Cary Grantu bei vaikinu Džilsu mėgaujasi gyvenimu Londone tol, kol pas jį į svečius neatvyksta jo mama Nuru, nežinanti, kad Alimas yra gėjus.

Aiten (Nurgül Yesilçay) ir Šarlot (Patrycia Ziolkowska) iš F. Akino filmo „Iš kitos pusės“ (Auf den Anderen Seite, 2007).

Filme susipina kelių šeimų likimai. Vokietijoje gyvena turkas našlys Ali, kuris dažnai apsilanko pas prostitutes ir ilgainiui apsigyvena kartu su prostitute Jeter. Ali turi sūnų Nedžat, kuris yra jaunas Vokietijos universiteto profesorius, Jeter – Stambule gyvenančią dukterį Aiten.

Po staigios ir netikėtos Jeter mirties, Nedžat išvyksta į Stambulą ieškoti Aiten, bet ši jau atvyko į Vokietiją ieškoti savo motinos.

Marjane Satrapi ir Vincent’o Paronnaud animacinis filmas „Persepolis” (2007) su humoru pasakoja apie Marjane „Mardži“ Satrapi gyvenimą Teherane, revoliuciją, paauglystę teo­ kratinio režimo valdomame Irane, maištą prieš jai primetamas normas ir patiriamą neteisybę.

Dėl maištingo dukros charakterio, tėvai ją išsiunčia studijuoti į Vieną. Deja, ši patirtis yra labai sunki. Praleidusi keletą metų Europoje, Mardži grįžta atgal į Iraną, bet tiek gimtoji šalis, tiek ji pati yra per daug pasikeitusios, kad čia galėtų jaustis kaip namie.

Džes (Parminder Nagra) ir jos komandos draugės Gurinder Chadhos romantinėje komedijoje „Smūgiuok kaip Beckhamas“ (Bend it like Beckham, 2002). Filme pasakojama apie Londone gyvenančių sikhų ortodoksų dukrą Džes, kuri atkakliai siekia savo svajonės tapti profesionalia futbolo žaidėja.

Lalita Bakši (Aishwarya Rai) ir Viljamas Darsis (Martin Henderson) Gurinder Chadha filme „Nuotaka ir prietarai“ (Bride and Prejudice, 2004). Filme Jane Austen knygos „Puikybė ir prietarai“ istorija yra perkeliama į Indijos kontekstą.

Abdelkaderas (Sami Bouajila), Mesudas Sunis (Roschdy Zemas), Yassir (Samy Naceri) ir Sajidas Otmaris (Jamelis Debbouze‘as) - 2006 metų R. Boucharebo filmo „Vietiniai“ (Indigenes) herojai. Antrasis pasaulinis karas.

Apie 130 tūkst. karių iš Prancūzijos kolonijų Šiaurės Afrikoje ir kitur užsirašo į prancūzų armiją kovoti dėl šalies išvadavimo nuo nacių okupacijos. Koncentruojantis ties keturių arabų – Abdelkadero, Mesudo Sunio, Jasiro ir Sajido Otmario – patyrimu, filme pasakojama apie armijoje jų patiriamą neteisybę ir diskriminaciją.

2008 m. gruodis nr. 14

post scriptum

mažumos ir subkultūros

11

Eksgėjai. Gydant homoseksualumą Darja Lyzenko

1973 m. Amerikos psichiatrų asocia­ cija (APA) išbraukė homoseksualumą iš psichinių sutrikimų ir ligų sąrašo ir paskelbė, kad nėra jokios klinikinės būtinybės ar mokslinio pagrindo gydymui, kurio tikslas būtų žmogaus seksualinės orientacijos pakeitimas.

Tačiau pagrįsdami savo nuomonę religinėmis dogmomis, tradicinėmis vertybėmis, stereotipais arba tiesiog nežinomybės baime, žmonės tiki, jog homoseksualumas yra pagydomas. Suvokus, kad tokių žmonių yra dauguma, dar šeštajame XX a.

dešimtmetyje ėmė kurtis or­ ganizacijos, skelbiančios, jog dvasios defektas pavadi­nimu „homoseksualumas“ gali būti pakeistas į savaiminę vertybę — heteroseksualumą.

1980 m. profesinėje literatūroje pasirodė terminas „eksgėjus“ (ex-gay).

Religinės krypties organizacijos Šios krypties organizacijų veiklos metodai primena paramos grupes, kurios padeda žmonėms atsikratyti žalingų įpročių. Asmenys, kenčiantys dėl savo seksualinės orientacijos, susi­ rinkimuose privalo išklausyti samprotavimus apie homoseksualizmo blogybes ir nuolatos kartojamų pasakojimų apie žmones, kurie „įveikė“ homoseksualią orientaciją. Ir jeigu žmogui vis dėlto nepavyksta „pakeisti“ orientacijos, tai aiškinama per menku „sergančiojo“ pasiryžimu, silpnu tikėjimu ir netgi velnio apsėdimu.

Tokiose organizacijose stereotipai cituojami kaip faktai. Exodus International vadovas Timas LaHaye

teigia, kad „moralinė ištikimybė tarp „Myli! Na ir kas?! Ar tai automatiškai žmogų padaro homoseksualų beveik nežinoma“. Jie „raupsuotoju“? Parodykite pirštu tą, kuris pasakė, jog tai pasižymi nepasotinamu lytiniu poblogai? Ir kodėl blogai? Norėčiau išgirsti argumentuotą traukiu, yra savanaudiški savimylos. atsakymą, kad susimąstyčiau. Bet neišgirstu. Girdėjau daug: Kaip atsvara pateikiamas „romus gyve­ „dievas“, „bažnyčia“, „konstitucija“. Bandyta netgi apeliuoti nimas Kristuje“, kuris yra įmanomas tik vaikais, tarsi būtume pedofilai, besistengiantys „išvesti pakeitus savo orientaciją. Žmonės yra visus iš kelio“. Tegul man Dievas ateina ir pasako: „Tu taip skatinami atsiduoti Dievo valiai. nedaryk“. Bet juk gyvenu! Nei šeima, nei draugai nepasakė, Taip pat homoseksualūs asmenys jog esu iškrypusi ar nenormali — valgau taip pat, miegu irgi yra skatinami gyventi taip, kaip gyvena gerai, kalbu, mokausi, linksminuosi. Gyvenu! Tai kokia toji heteroseksualai: žaidimas su kamuoproblema?” liu vyrams padeda ugdyti vyriškumą, — Homoseksuali mergina, 23 m. lesbietes moko, kaip reikia taisyklingai elgtis su kosmetika. Manoma, jog toks „Versti homoseksualą heteroseksualu yra taip pat nep­ heteroseksualaus elgesio mėgdžiojimas būsimuosius „eksgėjus“ verčia jaustis erspektyvu, kaip ir priešingas dalykas“. labiau heteroseksualiais.

— S.Freud Religinės organizacijos peržengia kreipia į medikus pagalbos. lumo priežastis – noras „išvengti jiems tam tikras ribas, žadėdamos pakeisti Vienas iš garsiausių AT judėjimų nerimą keliančių intymių santykių žmogaus seksualinę orientaciją, nors su moterimis ir kitokių suaugusiųjų neįrodyta, kad tai apskritai įmanoma. yra 1992 m. įkurta Nacionalinė homoseksualizmo tyrimų ir terapijos aso- gyvenimo išbandymų“. Kitaip tariant, ciacija (NHTTA) (National Association teigiama, kad lengviau būti homosekMedicininės krypties for Research and Therapy of Homosexual- sualu nei heteroseksualu. organizacijos ity). Jų tikslas — teigiant, jog „homosekKlientai Šių organizacijų veikimo metodai sualizmas yra išgydomas vystymosi sutrikimas“, „užkirsti kelią pastaruoju remiasi atkuriamąja terapija (AT) (reĮ tokias organizacijas pagalparative therapy), t.y. psichologiniais ho- metu nerimą keliantiems reiškiniams bos dažniausiai kreipiasi individai, moseksualizmo perorientavimo meto- psichiatrijoje ir psichologijoje“, t.y. kurių požiūris į homoseksualumą ir dais, kuriuos propaguoja profesionalūs tolydžio plintančiam visuoti­niam nepriį save yra labai negatyvus, kurie dėl medikai ir psichologai. Šie meto- tarimui steigėjų prielaidai, jog homoseksavo homoerotinių jausmų išgyvena dai nedaug kuo skiriasi nuo eksgėjų sualizmas yra psichinė liga.

NHTTA teigiama, jog homo­ vidinį konfliktą ir jaučia poreikį judėjimo (religinių organizacijų) sek­sualūs vyrai „turi vyriškos lyties­ priklausyti religinei bendruomenei. propaguojamų metodų.

Pastariesiems atsivėrimo (comingPastarojo šimtmečio psichoana­ tapatybės deficito sindromą. Ho­mo­ out) pro­cesas yra itin skausmingas litikas Edmundas Bergleris manė, erotinį potraukį sukelia kaip tik šis dėl religinių įsitikinimų, visuomenės kad visuomenėje vyraujantis nenoras vidinis nevisavertiško vyriškumo jaus- požiūrio. Negalėdami taip greitai kalbėti šia tema dešimtis tūkstančių mas“. Kauzalinė AT taisyklė yra to- pakeisti šių aplinkybių, homoseksualai homoseksualų verčia gyventi nežinant, kia: seksualinę orientaciją lemia lytis. nusprendžia pakeisti savo seksualinę kad jų „liga“ yra „išgydoma neurozės Erotinius jausmus sukelia tai, su kuo orientaciją, pa(si)tikėdami eksgėjų rūšis“ ir kad „dėl pasibaisėtino tikslios individas nesusitapatina. Todėl gy- pažadais apie „grįžimą prie tiesos“ ir informacijos stygiaus jauni homosek- dymo tikslas yra išugdyti vyrišką „teisingą gyve­nimo būdą“. Suvokę, kad sualai klysta manydami, jog seksualinis paciento lyties tapatybę. Kita NHT- seksualinė orien­tacija nepasirenkama, sutrikimas yra jų likimas“, todėl ir nesi- TA skelbiama vyrų homoseksua- psichologinės žmonių problemos ima

stiprėti ir neretai baigiasi savižudybe ar psichikos stabilumo praradimu.

Kažkodėl homoseksualų gydymu užsiimantys veikėjai sunkiai priima faktą, jog daugybė homoseksualių porų pasižymi pilnaverčiu gyvenimo būdu ir laiminga partneryste.

Verta pabrėžti, jog lesbietės į atku­ riamosios terapijos specialistus kreipia­ si kur kas rečiau. Vyrams perorientavimo terapija svarbesnė todėl, kad dėl įvairių priežasčių vyrų homoseksua­ lizmo stigmatizacija buvo ryškesnė negu moterų.

Finansiniai ir politiniai motyvai Vienas svarbiausių tokių orga­ni­ zacijų veikimo motyvų yra finansinis.

Pareiškimai, jog homoseksualumą L Willet „Subkultūra“

nukelta į

13

psl.

12

post scriptum

mažumos ir subkultūros

Ideologinė mažuma: anarchofeminizmas

LINA KUTKAUSKAITĖ

Anarchofeminizmas, kaip ir daugelis kitų ideologijų, gali būti siejamas su vie­ nu žmogumi – anarchofeminizmo pradininke ir pagrindine teoretike Emma Goldman – ir visai pagrįstai galėtų būti vadinamas goldmanizmu (kaip kad marksizmas ar leninizmas).

1 8 6 9 me t a i s g i mu si K au ne, tuometinėje carinėje Rusijoje, ji 1886 m. emigravo į JAV ir ten tapo viena aktyviausių anarchizmo judėjimo dalyvių ir net lyderių. Tačiau po kurio laiko E. Goldman suprato, kad tuo­ metinis anarchizmas nėra tobulas – tai buvo iš esmės vyrų dominuojama ideologija, kurioje moterų klausimas buvo paprasčiausiai ignoruojamas.

Taigi ji ėmėsi judėjimo reformacijos.

Anarchistės radikalės veiklą papildė feministinė veikla: straipsnių, pamfletų rašymas, paskaitos moterims, nelegalus kontracepcijos priemonių platinimas jų metu ir kt. Dėl savo „antivalstybinių“ veiksmų Raudonoji Ema ne kartą buvo sulaikyta, teista ir kalinta. E. Gold­

man laikyta pavojingiausia savo laikmečio moterimi, ku­ rios veikla ir radikalūs pasi­ sakymai griovė visuomeninės santvarkos pamatus ir pamynė moralines, religines, valsty­ bines taisykles, todėl galiau­ siai ji netgi buvo deportuota iš šalies. Ji pirmoji savo darbuose

Politinės minties istorijoje gausu įvairiausių ideologijų ir teorijų, pasaulio ir visuomenės santvarkos vizijų. Vienos iš jų, pavyzdžiui, liberalizmas ar socialdemokratija, yra populiarios ir pripažįstamos, turinčios daug pasekėjų, kitos, tokios kaip komunizmas ar fašizmas, turi mažiau pasekėjų, bet yra plačiai žinomos. Tačiau yra ir tokių, kurios mažai kam žinomos, puoselėjamos tik saujelės pasekėjų ir egzistuojančios kažkur politikos užribyje.

Anarchofeminizmas – viena iš pastarųjų. Būdamas dviejų tradiciškai marginalinėmis laikomų ideologijų – feminizmo ir anarchizmo – liejinys, yra, jei taip galima pavadinti, visiška mažuma tarp ideologijų, nustumta į šalį ne tik „didžiųjų“ politinių teorijų, bet, kaip pamatysime vėliau, ir pačių „motininių“ ideologijų. Daugelio nuvertinama kaip sintetinė, vidinio krūvio neturinti subideaologija, nuo pat savo atsiradimo neteisingai interpretuota ir iš karto atmesta, ji visgi gyvuoja beveik 100 metų, ir jau vien todėl yra verta aptarimo.

yra išnaudojimo forma, kurią reikia valstybė „visiems taiko vieną vienintelį eliminuo­ti, o moterų priespauda skiriasi gyvenimo modelį, neatsižvelgdama į nuo vyrų priespaudos. individualius ir socialinius skirtumus bei poreikius“, t.y. taisyklės yra primetaSantykis su anarchizmu mos. Tuo metu anarchistinėje vizijoje, panaikinus valstybę ir individams suTam, kad suprastume, kodėl anar- teikus laisvo pasirinkimo galimybę, chofeminizmas skiriasi nuo likusio femi- visuomenė funkcionuotų vadovaudamasi nizmo, svarbu suprasti jo anarchistinį prigimti­niais įstatymais, kylančiais iš pagrindą. Kaip ir visi anarchistai, žmogaus vidaus, taigi ir supratimas, kad E. Goldman laikėsi nuomonės, jog tų įstatymų reikia laikytis, kiltų taip pat valdžia yra tironija, nes jos tikslas yra iš žmogaus vidaus, be jokios išorinės visapusiškai valdyti ir koordinuoti intervencijos.

Aleksejus Titarenko „Šešėlių miestas“. 1992-1994

Pradžių pradžia: Emma Goldman

2008 m. gruodis nr. 14

gynė seksualines mažumas, o dėl laisvos meilės propagavimo buvo kaltinama paleistuvystės skatinimu. Tuomet kritikuota ne tik „tradicinės“ visuomenės, bet ir kolegų anarchistų bei feminisčių, vėliau E. Goldman, galima sakyti, netgi tapo feminizmo ikona, o jos pavardė įrašyta ir tarp iškiliausių anarchistų.

Tačiau nors E. Goldman darbai šiandien jau pripažįstami, jos mintys dažniausiai nagrinėjamos selektyviai, atitinkamai atsirenkant tik feministines arba tik anarchistines jos idėjas. Tačiau kokia yra visuma – anarchofeminizmas? individą, o tai visiškai nesiderina su jos deklaruojamu kraštutiniu individua­ Anarchizmas feminizme ar lizmu (žinoma, ne liberaliąja, o anarchisfeminizmas anarchizme? tine prasme). Anarchistų tikslas – panaikinti bet kokias vienų dominavimo kitų Kalbant apie anarchofeminizmą, atžvilgiu formas, visų pirma valstybę. kaip ir apie bet kurią kitą subideologiją, Ši mintis skamba ypač utopiškai, nes kyla klausimas, kas yra jos pagrin- šiandieninis žmogus sunkiai įsivaizduoja das – anarchizmas ar feminizmas? Nors kitokią visuomenės organizacijos formą. kai kuriuose šaltiniuose jis išskiriamas Paprastai teigiama, kad valstybė reikakaip viena iš feminizmo šakų, tačiau linga tam, kad būtų užtikrintas taisyklių, aš anarchofeminizmą palyginčiau be kurių neįmanomas visuomenės funksu anarchizmo medžio šaka, į kurią cionavimas, laikymasis. Tačiau tam ji įskiepytas feminizmas, t.y. ji artimesnė naudoja prievartą, o kad tai akivaizdžiai anarchizmui, nei feminizmui. Femi- neveiksminga, įrodo faktas, kad taisyklės nizmas papildo anarchizmą, prabil- ir toliau nuolat pažeidinėjamos. E. Golddamas apie tai, jog patriarchija taip pat man teigimu, problema yra ta, kad

galią priimti sprendimus, privalomus vi­siems. O, pasak jos, visos inovatyvios idėjos gimsta mažumoje, tuo metu dauguma yra inertiška ir bijo naujovių, taigi mažumos iškeltos idėjos yra atmetamos, ir taip visuomenė pasmerkiama regresui ar bent jau stovėjimui vietoje. E. Goldman siekė įrodyti, kad visuomenė neturi susidaryti iš daugumos ir mažumos, o iš daug mažumų, kurioms kiltų inovacinės idėjos; pilka masė turi virsti individų mase, kur kiekvienas sugeba mąstyti pats ir yra vertinamas kaip asmenybė.

Religija ir moralė laikomos dirb­ tinėmis, primestomis taisyklėmis, trukdančiomis žmogaus laisvei. Visgi anarchistinėje visuomenėje moralė labai svarbi, tačiau ji kyla iš gamtos, iš paties žmogaus, iš jo atsakomybės jausmo, todėl leidžia palaikyti taiką ir tvarką, tačiau nevaržo žmonių. Pasak E. Goldman, tai, kad dėl dabartinių moralės standartų kyla prieštaravimai, reiškia, kad nei viena iš šių moralių nėra tikroji moralė.

Kuo anarchofeminizmas skiriasi nuo „tradicinio“ anarchizmo?

Taip pat E. Goldman mintims bū­ din­gas anarchistinis nepasitekininimas kapitalizmu ir demokratija. Kapitalizmą ji kaltina dėl visuotinės komercializacijos, o privačią nuosavybę, kuria paremtas kapitalizmas, laiko viena iš priespaudos formų: materialinė gerovė reiškia galią primesti taisykles kitiems. Šioje teorijoje nesunku įžvelgti ir demokratijos kritiką, mat E. Goldman sprendimo teisės perdavimą išrinktiems tautos atstovams laiko baimės prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą požymiu. Demokratiją ji kaltino sukūrus priešpriešą tarp visuomenės ir individo, nes ši išugdė „daugumą“ ir suteikė jai

E. Goldman į anarchistinę „dar­bo­­­tvar­ kę“ įtraukė naują – moterų – klausimą, t.y. anarchistinę mintį pritaikė dar vienai sričiai, ir parodė anarchistams jų ligtolinio mąstymo spragas. Ji atkreipė dėmesį, kad nors pagal anarchistus visa visuomenė yra pavergta valstybės, tačiau vyrų ir moterų priespauda yra kitokio pobūdžio. Moterys kenčia ne tik tokią pačią priespaudą kaip ir vyrai, bet dar ir tempia dvigubų moralinių ir socialinių standartų naštą, o emancipacija, kurią joms siūlo, yra tik dalinė: pvz., moteris gauna teisę dirbti, tačiau nėra išlaisvinama nuo tradicinių pareigų namuose.

E. Goldman kolegos anarchistai nelaikė moterų klausimo vertu dėmesio, manė, kad tai yra asmeninio gyvenimo sritis, į kurią neverta kištis – reikia koncentruotis į politinius dalykus. Todėl juos papiktino šios E. Goldman mintys, taip pat jos atviras sekso klausimų aptarinėjimas, „laisvos meilės“ propaganukelta į

13

psl.

2008 m. gruodis nr. 14

atkelta iš

11

post scriptum

psl.

atkelta iš

EKSGĖJAI. GYDANT HOMOSEKSUALUMĄ galima išgydyti, leidžia gerai pasipelnyti iš paskaitų visuomenei bei profesionalams, mokslo ir populiariosios literatūros, o svarbiausia — iš gydymo.

Kaip jau minėta, homoseksualūs asmenys už savo orientacijos pakeitimą turi sumokėti tam tikrą sumą. Atsižvelgiant į tai, kad gydymas gali trukti metus ir ilgiau, suma susidaro pakankamai didelė. Tad tokioms organizacijoms yra palanku skleisti neigiamus mitus apie homoseksualumą, kadangi būtent dėl neigiamos visuomenės nuostatos žmonės dažniausiai kreipiasi į eksgėjų organizacijas.

Iš čia išplaukia dar vienas motyvas — politinis. Kai kurios konservatyvios katalikų politinės ir socialinės lobistų grupės (Focus on the Family ar American Family Association) remia eksgėjų organizacijas, taip palaikydamos savo populiarumą ir įtakingumą visuomenėje.

Skelbdamos homoseksualų „perorientavimo“ metodus, šios organizacijos prieš homoseksualizmą pasisakančioms politinėms grupuotėms sukuria unikalią homoseksualų priespaudos taktiką. Kitų visuomenės mažumų jos nekviečia „atsiversti“ į daugumos statusą. Absurdiška būtų net pati judėjimo idėja, propaguojanti pagalbą „įsilieti“ etninėms mažumoms į visuomenę, pakeičiant pavadinimą ir pasitelkiant kosmetines operacijas.

Ar „pseudomokslas“ iš tiesų pagydo? Įvairūs tyrimai rodo, jog homo­ seksualūs jausmai tokiose organizacijose yra prislopinami, tačiau žmogus nėra „išgydomas“. Jis tik pakeičia savo seksualinę elgseną, bet ne orientaciją (o tai yra du skirtingi dalykai!). Išaiškinta daugelis atvejų, kai eksgėjai gyvena dvigubus gyvenimus, visuomenei rodydami savo heteroseksualaus gyvenimo apraiškas, o asmeninei sričiai palikdami homoseksualią prigimtį.

Vienas garsiausių eksgėjų lyderių Johnas Paulkas savo „atsivertimą“ yra apibūdinęs taip: „Aš priėmiau Kristų į savo gyvenimą ir suvokiau, kad galiu išsivaduoti iš homoseksualumo. Aš supratau, kad homoseksualumas nėra neišvengiamas. Tikėjimo Kristumi dėka per ketverių metų laikotarpį mano homoseksualumas beveik išnyko.“ Po kurio laiko J. Paulkas buvo pastebėtas viename Vašingtono gėjų bare. Po ilgų išsisukinėjimų ir neigimų jis prisipažino ten apsilankęs savo noru, tačiau „kadangi Dievas jį mylįs, jis jam neleidęs užsibūti ten per ilgai“, todėl J. Paulkas buvo skandalingai pastebėtas aplinkinių. Šiuo metu šis vyras gyvena su šeima, turi žmoną. Akivaizdu, jog seksualinę elgseną, bent jau viešąją jos

mažumos ir subkultūros

pusę, jam pavyko pakeisti.

Atkuriamosios terapijos grupės skelbia, jog daugiau nei 50 proc. jų pacientų pavyksta tapti heteroseksualais, tačiau eksgėjų stebėjimu užsiimančios organizacijos (pavyzdžiui, ExGayWatch) nuolat išaiškina atvejus, kai prisiekę eksgėjai grįžta prie savo „senų įpročių“.

Didžioji dalis medicinos or­ga­ nizacijų seksualinės orientacijos pakei­ timo terapiją vadina pseudomokslu dėl to, kad šių organizacijų veiklos rezultatai nėra skelbiami moksli­niuose žurnaluose (peer-reviewed journals), kuriuose galėtų būti įvertinami, kritikuojami tos pačios srities (šiuo atveju homoseksualumą tiriančių) mokslininkų. Vietoj to abejotini rezultatai iš karto talpinami visuomenės informavimo priemonėse arba internete. „Išgijimo“ įrodymai renkami tik trumpą laiką po „gydymo“, nėra jokių ilgalaikių tyrimų, patvirtinančių terapijos efektyvumą ilguoju laikotarpiu, o „gydymo“ rezultatai demonstruoja ne seksualinės orientacijos, bet seksualinio elgesio pakitimą ir kt.

Tokio „gydymo“ pasekmės yra labai pavojingos. Gėjai yra vis dar kaltinami dėl valios, tikėjimo stokos ir nesugebėjimo eliminuoti homoerotinę savo orientaciją, maža to — dėl įgimto netoleruotino blogio ir nuodėmingumo.

Neretai pamaldūs homoseksualai iš tos nevilties ir kaltės nusižudo.

1977 m., ketverius metus išbuvęs religinės eksgėjų organizacijos Love in Action nariu, 46 metų vyriškis rašė: „Kad ir kiek meldžiausi ir stengiausi išvengti pagundos, man niekaip nesisekė. Daugiau nebegaliu visą laiką prašyti Dievo atleidimo ir žadėti to, ko padaryti neįstengiu“. Vėliau šis žmogus, tapęs psichiatrinės ligoninės pacientu, nusižudė, išgėręs didelę dozę trankviliantų ir tablečių nuo nemigos.

Galbūt visa, ko reikėjo tam vyrui, tai profesionalaus psichologo pagalbos, kuris jam būtų paaiškinės, jog homoseksualumas — anokia nuodėmė.

13

12

psl.

ANARCHOFEMINIZMAS vimas ir kt. Jų manymu, toks neesminių Anarchofeministinė vizija klausimų eskalavimas trukdė siekti pagrindinio ir svarbiausio anarchistų Anarchofeministinis pa­ tikslo – valstybės panaikinimo. Šiandien anarchizmo požiūris į saulis – tai pasaulis, kuria­ anarchofeminizmą atlaidesnis, tačiau me vyrauja visiška lygybė: pripažįstamas jis tik iš dalies: laikoma, turtinė, rasinė, lyčių, galios kad moterų klausimas vertas dėmesio, ir kt. Visuomenę sudaro sąmoningi, tačiau visgi yra antraeilis. iš tradicinio mąstymo išsivadavę individai, sugebantys teisingai pasirinkti.

Santykis su feminizmu Visos dominavimo formos panaikintos: Jeigu E. Goldman minčių san- valstybė pakeista komunomis, moralė tykis su anarchizmu gana aiškus ir ir religija – žmonių vidine morale ir neprieštaringas, tai santykis su femi- prigimtiniais įstatymais. Taip pat panainizmu kur kas sudėtingesnis. Mat, ne- kinta ir santuoka, kuri laikoma moterų paisant to, kad jos feministinės mintys išnaudojimo institutu, o jos suteikiamas visų pirma kilo iš jos anarchistinės monopolis kito žmogaus atžvilgiu esąs pasaulėžiūros, laisvės ir lygybės siekio, nenatūralus ir prieštarauja anarchistų tačiau būtent anarchistiniai principai taip vertinamai laisvei. „Kiekvienas supriešino ją su likusiu feminizmo mei­lės ryšys, remiantis jo tikrąja judėjimu ir su moterimis apskritai. prigimti­mi, turėtų likti visiškai privačiu Jos manymu, moterų emancipacijos rei­ka­­lu. Nei Valstybė, nei Bažnyčia, judėjimas buvo „neteisingas“ ir pažeidė nei moralė, nei žmonės neturėtų į tai anarchistinius principus. Visų pirma – kištis“. Taigi santuoką ir tradicinę šeimą laisvę. Pasak E. Goldman, moterys apskritai turėtų pakeisti „laisvosios dvigubus standartus panaikinti siekė ne sąjungos“, atmetančios monogamiją ir išsilaisvindamos, o vyrams įvesdamos įsipareigojimus iki mirties. tokius pat griežtus apribojimus.

Deja, šios vizijos utopizmas yra Kitas pažeidžiamas principas­ – daugiau nei akivaizdus, nes tokia sistelygybė. E. Goldman manymu, pagrindinė ma, paremta pasitikėjimu, negali veikti, viso moterų emancipacijos judėjimo jei yra bent vienas „sugadintas“ žmogus. problema yra ta, kad moterys nesu­geba Dėl šio utopiškumo anarchofeminizmas savęs adekvačiai vertinti ir išsikelia visada liks „mažumos“ ideologija. Be aukščiau už vyrus. Moterys nesiekia lygių teisių su vyrais – jos nori juos to, jis yra „nepatogus“ beveik visiems: pranokti. Taigi viena nelygybės forma tradicinėms ideologijoms, siekiančioms išlaikyti status quo ir pritariančioms tik tiesiog pakeičiama kita. inkrementiniams pokyčiams, jis neįtinka Be to, E. Goldman nepalaikė tuomet aktyvaus sufražisčių judėjimo, ir netgi jį dėl savo radikalių tikslų; radikaliosioms kritikavo, tuo užsitraukdama feminisčių ideologijoms jis nepatinka dėl savo neapykantą, mat jai, anarchistei, an- siūlomų priemonių, t.y. jis nepritaria tidemokratei, balsavimo teisė buvo revoliuciniam santvarkos pasikeitimui bevertė. Anarchistai net ir balsavimą ir siūlo pirma pradėti nuo žmonių už teisingą dalyką laiko blogu, mat tai sąmonės. nėra tiesioginiai veiksmai, už kuriuos jie Šiai politinei minčiai paplisti ne­ pasisako; balsuodamas žmogus atiduoda leistų ir E. Goldman kritikuotos instisavo likimą į daugumos rankas (o apie tucijos. Nors religijos ir moralės reikšmė daugumos valdymo neigiamas pasekmes palyginti priblėsusi, tačiau demokratija mes jau kalbėjome). bei kapitalizmas stiprūs kaip niekada. Štai ką norėjo pasakyti E. Goldman: Kapitalizmas laikomas vienintele ekomoters emancipacija pasuko neteisingu nomine santvarka, kuri suteikia žmogui keliu, ji pradėjo nuo to, kuo turėjo baigti. galimybę „prasimušti“, demokratija aps­ Moterys reikalavo iš vyrų, iš valstybės, kritai laikoma vienintele „teisinga“ polikad joms būtų suteiktos politinės ar tine santvarka, todėl anarchofeminizmas socialinės teisės, tačiau visų pirma jos neturi jokių šansų būti pripažintas. turėjo pakeisti savo pačių požiūrį į save Kaip kad sakė E. Goldman, visos inoir savo aplinką. Vyrai, ne aplinkybės, ne vacijos kyla iš mažumų, štai kodėl jos religija ir ne valstybė yra pagrindiniai teorija palaikoma būtent neformaliojo moters pavergimo kaltininkai, o visų pirma – pati moteris. Būdama anarchistė, ji jaunimo, ypač pankų, kurie visada žavisi labai vertino žmogaus valią, todėl moterų anarchistinėmis idėjomis, priešinasi pavergimą ji iš dalies laikė pačių moterų sistemai, ir, kaip ir E. Goldman, visas valios stoka: jos pačios prisiima joms normas ir taisykles laiko individo laisvę peršamą vaidmenį ir retai imasi aktyvių ribojančiais veiksniais, kuriuos reikia veiksmų, kad ką nors pakeistų. Juk kaip panaikinti. Ir būtent tai, kad nuolat atgalima reikalauti vyrų, kad jie žiūrėtų siranda tokių „antisisteminių“ žmonių, į moteris kaip į sau lygias, jei pačios lemia, kad anarchofeminizmas arti­ miausiu metu visgi neišnyks. moterys taip negalvoja.

14

post scriptum

mažumos ir subkultūros

Mažuma

2008 m. gruodis nr. 14

kaip revoliucijos

mechanizmo įrankis Dimitrijus Babičius

nes pasižymi bent daliniu tęstinumu kartų kaitos atžvilgiu. Tačiau svarbiausia – tokios mažumos identifikuojamos vertybiškai neutraliu skaičiumi.

Tačiau žodžio „mažuma“ vartosena gali suponuoti ne tik kiekybinę cha­ rakteristiką, bet kartu su ja ir tam tikrą galios santykį bei ryšį. Sakydamas, jog rojalistai per jau užsimintą Prancūzijos revoliuciją tapo mažuma, vargu bau teigiu vien skaičiaus suma­žėjimą – kalbu apie tai, jog rojalistai pateko karūnos. Dabartiniai revoliucijos vadai, nemalonėn. jos negailestingiausi gynėjai, kaip vėliau taikliai pažymės Stefanas Zweigas, Revoliucijos – ideologinių pasisakė tik už šiokį tokį aristokratų mažumų generatorius privilegijų suvaržymą, radikaliausiu atveju – už konstitucinę monarchiją. „Geležiniu kumščiu varysime žmo­ niją į laisvę“, – štai toks iškalbingas Nagrinėjant aprašytą situaciją, iškyla veikiau ne klausimas „Kas lėmė staigų užrašas po Rusijos revoliucijos kabojo pokytį?“, o nuostaba, jog toks pokytis virš įėjimo į Solovkų darbo stovyklą. buvo apskritai įmanomas, jog pozicija, Iš tikrųjų, šis geležinis kumštis – kone kuri prieš keletą metų atrodė vyraujanti, visų moderno revoliucijų insignija ir po revoliucijos ėmė grėsti mirtimi, beje, akumuliatorius. Mat utopijos kons­ svarbiausi minties laisvę reglamentuo- travimo požiūriu, laimė ir laisvė niekaip jantys dokumentai tikrovei akivaizdžiai negali būti suderintos. Kad iškeltum Babelio bokštą, pirma turi suvienodinti prieštaravo.

Gausūs pavyzdžiai leidžia statybininkų kalbą.

Anatole’io France’o romano „Dievai svarstyti, kad mažumų virs­ trokšta“ puslapiuose randame kone mas revoliuciniu laikotar­ alegorinę sceną: jaunas dailininkas ir piu nėra nei atsitiktinis, aistringas revoliucionierius Evaristas nei savaiminis. Tai veikiau Gamlenas, siekdamas nors mažumėlę savotiškai paradoksalus ins­ pataisyti finansinius reikalus, kreipiasi į trumentas, dėl savo dažno pažįstamą buržua siūlydamas neįprastą naudojimo virtęs istorine tai­ projektą: jis nutapysiąs revoliucines kortas, kur senieji valdžios atributai – sykle. karūnos, skeptrai ir net personažai – bus pakeisti naująja, revoliucine simbolika.

Dvi mažumų sampratos Tačiau buržua tik nusišaipo iš tokio Norint šį instrumentą geriau su- kilnaus sumanymo, atrėždamas, esą prasti, reikia pripažinti mažumų kaip liaudis į nieką neiškeis priprastos kortų socialinio reiškinio klasifikaciją: įvairiose malkos.

Utopija neateina nuridenus ke­lias chronologiniu bei geografiniu atžvilgiu atitrūkusiose visuomenėse jas galima monarchų galvas ir paskelbus respubliką: suskirstyti į du tipus. Sąlyginai tuos prie valstybės vairo atsidūrusi revoliucinė tipus įvardykime kaip objektyvias ir vyriausybė pakraupusi suvokia, kad dalis ideologines mažumas. visuomenės pernelyg pripratusi prie „se­ Objektyvioji mažuma yra socialinio nosios kortų malkos“, todėl nepasiduoda organizmo grupė, kuri viena arba kelio- sveikam protui bei racionaliems postrinmis nesunkiai išaiškinamomis ir pastebi- gavimams, esą ateitis nuo senojo režimo momis, be to, pastoviomis savybėmis – skirsis kaip dangus nuo žemės. Vos religija, rase ar kilme – skiriasi nuo nukirsdinus Liudviką XVI, įsiliepsnojo to junginio dalyvių daugumos. Šis kontrrevoliucija Vandėjoje, įsismarkavo apibrėžimas artimas žodyniniam, tačiau bruzdėjimai Bretanėje. Tenykščiai buvo straipsniui patogus dėl kelių akcentų. nepatenkinti respublikonų reformomis, Teigdamas, kad objektyviosios mažumos ypač kunigų, išdrįsusių neprisiekti kertinis bruožas yra nesunkiai pastebi- pasaulietinei valdžiai, persekiojimais. mas ir išaiškinamas, turiu omeny, kad Lione žmones teko grūsti į baržas ir jo išskirtis būdinga suvokimui ir įaugusi vėliau sušaudyti iš patrankų – mat retas į žmonijos istoriją: mes linkę pripažinti miesto gyventojas buvo patenkintas, kad tautinę priklausomybę; religinis aspek­ iš jo atėmė „priprastą malką“. Tačiau tai tas mums atrodo reikšmingas; mes tik dalis vargų, atitekusių revoliucijos pastebime žmogaus odos spalvą. Be to, gynėjams ir tėvams, uoliesiems jakokaip minėjau, šie bruožai yra pastovūs, binams. Netrukus paaiškėjo, kad utopijai

Kalbantis istorinėmis temomis, vis dažniau tenka išgirsti žodį „mažuma“. Jis linksniuojamas, jam ieškoma sinonimų: mažumų persekiojimas, kitaminčių persekio­ jimas, nepakantumas... Kartais atrodo, jog savotiškas piktnaudžiavimas sąvokomis suponuoja dramatišku fa­ talizmu persmelktą poziciją: „Juos ėmė persekioti, nes jie buvo mažuma.“ Tačiau ar negalime teigti atvirkščiai? „Juos nusprendė persekioti ir būtent dėl to jie tapo mažuma“?

Nagrinėjant revoliucijų scenarijus, šis požiūris tampa ganėtinai įtikinamas.

Paprasti pavyzdžiai Sakykime, jog aš – šiuolaikinėje Lietuvoje gyvenantis judaistas. Arba įsivaizduokime, jog esu Vokietijon imigravęs ir ten įsikūręs turkas. Bet kuriuo iš minėtų atvejų, jeigu mano bendrapiliečio – bent mažumėlę nusimanančio apie sociokultūrinę savo šalies situaciją – paklausčiau, ar priklausau atitinkamai religinei arba tautinei mažumai, susilaukčiau teigiamo atsakymo. Tokį nuspėjamumą paaiškinti lengva. Daugelis Lietuvos gyventojų žino, kad judaizmo išpažinėjų jų valstybėje palyginti mažai.

Vokietijos piliečiai, nors ir informuoti apie gausų Turkijos emigrantų srautą, puikiausiai supranta, jog turkai tebėra tautinė mažuma. Todėl pateikti klausimai jiems atrodo paprasti iki absurdo. Šį vienareikšmiškumą lemia dvi priežastys: pirma, kalbėjome apie mažumas daugmaž nusistovėjusiose, konsoliduotose valstybinėse santvarkose. Antra, minėtos mažumos nėra su ta santvarka susijusios, be to, nesunkiai apibrėžiamos statistiškai.

Revoliucinė situacija Todėl panagrinėkime ki­to­­kio­ po­ būdžio mažumą besi­trans­for­muo­jan­čioje santvarkoje, kitaip tariant, revoliucinio lūžio metu.

O dabar įsivaizduokime, kad esu besislapstantis rojalistas 1794-ųjų metų Paryžiuje, jakobinų teroro siautėjimo laikais. Neturiu jokios objektyvios statistikos, rodančios, kiek prancūzų palaiko Maximileno Robespierr’o idėjas, o kiek prijaučia nuverstiems Burbonams.

Išmanau „Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją“, kurios 10-asis straipsnis tvirtina, jog „Niekas neturi būti engiamas dėl savo pažiūrų“. Nepaisant šito aš jaučiu, jog priklausau mažumai – tokiai mažumai, kuri yra ne tik nepageidaujama, bet ir aktyviai persekiojama. Visa būtų gana paprasta, tačiau aš prisimenu 1789 metus, kuomet mūsų buvo dauguma. Net pasipiktinęs trečiasis luomas neįsivaizdavo Prancūzijos be

nedovanotinai priešinasi ir žirondistai: už nuosaikumą po peiliu atsidūrė tokie įžymūs revoliucionieriai kaip Brissot, Barbaroux bei Roland’as. Vėliau teko paaukoti ir senuosius kordiljerus su Dantonu ir Desmulins’u priešakyje.

Visi šie nelaimėliai anksčiau ar vėliau virto ideologinėmis mažumomis.

Panašiomis ideologinėmis mažumomis netrukus po Anglijos pilietinio karo pasirodė leveleriai ir digeriai.

Tokie nuolatiniai virsmai toli gražu nėra vien kovos dėl trapios valdžios padarinys. Tai neišvengiama būtinybė: pradėjus „buksuoti“ revoliuciniam mecha­ nizmui, tenka ieškoti mašinos gedimo priežasčių. Pripažinti savo klaidas, nuo­seklių reformų būtinybę – vadinasi, išduoti revoliuciją ir kvestionuo­ti utopiją. Todėl tenka paskelbti „taiką trobelėms ir karą rūmams“: valdantieji, pasitelkę propagandinius išteklius, imasi pasauliui aiškinti, kas esame „mes“, o kas yra tie neteisingieji – kavalieriai, aristokratai, „buožės“ ar kitokie kenkėjai. Metodas pasitvirtina – vienu šūviu patiesiami keli zuikiai. Pirma, „mūsų“ ir „jų“ priešprieša konsoliduoja naują visuomenės identitetą. Antra, ta pati visuomenė yra atgrasinama nuo kontrrevoliucijos, kadangi jos nariai paprasčiausiai bijosi būti priskirti prie ideologinių mažumų. Pavyzdžiui, antrosios jakobinų teroro siautėjimo fazės metu (per pusantro mėnesio vien Paryžiuje nugiljotinuoti 1376 žmonės) dažnas pilietis bijodavo gatvėje pasirodyti be trispalvės kokardos, kad nebūtų palaikytas kontrrevoliucionieriumi. Trečia, kova su ideologinėmis mažumomis dovanoja regimybę, esą revoliucinė pažanga tikrai vyksta ir valstybė artėja link utopijos. Jeanas Paulis Maratas savo laikraštyje „Liaudies draugas“ mėg­davo karts nuo karto pažymėti, kad „viskas susitvarkys nuridenus dar kelis tūkstančius galvų“. Galop engimo kvestionavimas blokuojamas tuo, kad ideologinės mažumos viešajame diskurse įsitvirtina kaip argumentacijos atžvilgiu sau pakankami vaizdiniai. Į emocijas orientuotas paskatinimas „Nuskuskim“ prakeiktus brisotinus!“ daugumai – ypač miniai – atrodo žymiai svaresnis už varginančius debatus ar nuodugnią argumentaciją.

Savaime suprantama: ideologi­ ne mažuma retai apšaukiama tie­siog pažiūromis esamai tvarkai prieštaraujanti žmonių visuma: tokią visumą gana sudėtinga įvardyti. Todėl pasirenkamas socialinė grupė-simbolis, prieš kurią ir metamas propagandos ginklas. Taip Prancūzijos revoliucijos metu ideolo­ nukelta į

15

psl.

2008 m. gruodis nr. 14

14 psl.

MAŽUMA KAIP REVOLIUCIJOS MECHANIZMO ĮRANKIS atkelta iš

Prisimenant Orvelą Naivu būtų laikyti ideologines mažumas vien revoliucinių laikotarpių reiškiniu – jų samprata lydėjo visą pasaulio istoriją kaip su režimo kaita perkeliamas akcentas, socialinio blogio šaltinių interpretavimas. Žinoma, revoliucijos iškyla kaip šių mažumų virsmo ir išryškinimo fenomenas. Jas tyrinėjant kebliausia atrodo tai, kad žiaurus ideologinių mažumų persekiojimas ir susidorojimas dažnai prieštaraudavo patiems persekiotojų idealams.

1789 metais jaunas tei­ sininkas Maximilenas Ro­ bespierr’as buvo vienas tų retų revoliucionierių, kurie pasisakė už visišką mirties bausmės panaikinimą. Jau po ketverių metų, per trumpą laikotarpį iki Termidoro per­versmo, Robespierr’as pa­ garsėjo kaip despotas, vie­ no kruviniausių režimų per žmonijos istoriją vadeiva.

Pasakojama, kad Konventui nuvertus jakobinų diktatūrą, Louis Antoine’as de Saint Justas, kartu su Robespierr’u be teismo pasmerktas mirti, mostelėjo į ant sienos kabojusią „Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija“ ir sušukęs: – Nežūstame veltui – Prancūzijai paliekame tai.

Tiesą sakant, sunku būtų rasti taip akivaizdžiai Deklaracijos dvasiai prieštaravusį režimą kaip diktatūra, kuriai atstovavo anų žodžių autorius.

Kas tai – šventas naivumas ar orveliška dvejamintė? Regis, ideologinių mažumų tvėrimas ir engimas yra pernelyg patogus instrumentas, kad jo būtų atsisakyta vien dėl prieštaraujančių asmeninių idealų.

Darome išvadą, jog išskiriant mažumą ideologija gali būti ne tik kriterijumi: revoliucijos metu ji tampa veikiau subjektu, o mažuma – revoliuciniu ideologijos įrankiu. Tad ideologinės mažumos atsiradimas nėra objektyvių, statistiškai išmatuojamų veiksmų rezultatas, bet padarinys pakitusio visuomenės mąstymo; šios mažumos apibrėžimas sykiu yra ir jos gimimas, o istoriškai ji reflektuojama atsižvelgiant į konkretų socialinių bei ideologinių pokyčių kontekstą.

mažumos ir subkultūros

15

Apie čiabuvio „išradimą“ EVA LUKŠAITĖ

Tam tikras šiandienines praktikas bei reprezentacijas vis dar formuoja hie­ rarchinius galios santykius įtvirtinantis kolonijinis diskursas – vakarų įtaką kolonizuotiems subjektams legitimuojantis žinojimas. Tokiam žinojimui sukurti kartais buvo naudojama Erico Hobsbawmo konceptualizuota taktika – „tradicijos išradimas“. Taip vadinamas politinės manipuliacijos tikslams pasitelktas tam tikrų praktikų konstravimas ar primetimas bei jų pavadinimas tradicinėmis. Dirbtinių ar šiokį tokį istorinį pagrindą turinčių kategorijų primetimas ar įtvirtinimas yra vienas iš „tradicijos išradimo“ pavyzdžių.

Kategorizacija įtvirtina ir normali­­ zuoja skirtumus tarp „Mes“ ir „Ki- tuo pačiu metu yra ideologizuota senos ­­ti“­. Tas, kas turi galią ka­ „primityvių žmonių“ idėjos, grįstos sotegorizuoti, turi galią val­ cialinio darvinizmo bei etnocentriškomis dyti ir pačius subjektus. Vienu prielaidomis bei žyminčios žemiausią geriausių kategorizacijos pavyzdžių gali poziciją „civilizacijos“ skalėje, versija.

Nei akademikai, nei tarptautinės tei­ būti kolonijinės britų administracijos sės ekspertai, nei patys čiabuviai šiuo me­ įtvirtintas Indijos visuomenės padalijimas į kastas, belgų institucionalizuota tu nėra sutarę dėl oficialaus šios žmonių hutu ir tutsių skirtis Ruandoje ir kt. grupės apibrėžimo. Tiks­liau, nė viena Šiame straipsnyje aptariamas tam tik- suinteresuota pusė neturi pakankamai ga­ ros populiacijos dalies pavadinimas vie­ lios įtvirtinti savojo apibrėžimo. Kevinas tiniais gyventojais – čiabuvių „išradimas“. Keeffe‘is išskiria du vyraujančius diskurKolonijinės administracijos dažniausiai sus. „Čiabuviškumas“ kaip „išsilaikymas“ būdavo palankios dominuojančioms apima prielaidas apie prigimtinį unikalų visuomenės dalims: būtent kolonistai tapatumą, kultūrinių praktikų tęstinumą sukonstravo bei sustiprino malajų bei remiasi kultūros kaip pastovaus ir etninį tapatumą Malaizijoje, ašančių nekintančio žinojimo samprata, ku­riuos Ganoje, suteikė privilegijų kikuju Keni- lengvai sutriuškina konstruktyvistų joje, haviyu Somalyje ir pan. Vietiniais argumentai. Vis dėlto išlaikytas artimas įvardyta gyventojų dalis nebuvo įtraukta ryšys su žeme, paprotinės socialinės nei į kolonistų įgyvendinamą tautų ir politinės institucijos, į išgyvenimą kūrimo procesą, nei į po to susikūrusių orientuotos ekonomikos sistemos yra nepriklausomų valstybių projektą, nes būdingos šiai grupei žmonių. Kai kurie buvo apibrėžta kaip „Kiti“. autoriai, bandydami apibrėžti čiabuvį, Šiandien tiek akademiniame, tiek mini tokius tapatumo elementus – tarptautinės teisės diskurse įsitvirtinę gyvenimą tradicija grįstoje kultūroje, „čiabuviai“ – kategorija, politinę autonomiją iki kolonizacijos bei išrasta kolonistų vykdomų siekį išlaikyti kultūrinį integralumą da­ gyventojų surašymų metu. bartyje. Vis dėlto neabejotini skirtumai Gyventojų surašymas yra politinis tarp Vakarų Sacharos klajoklių gyvulių įrankis, kuriuo valstybė savo gyventojus augintojų tuaregų, medžiokle, žvejyba ir padaro suskaičiuojamais ir paveikiamais. rinkimu užsiimančių Šiaurės Kanados Kadangi, pasak Richardo Jenkinso, būti kri bei Japonijos ainų kelia klausimų kategorizuojamam yra būti individualių apie sąvokos turinį ir universalumą.

Antrasis diskursas – „čiabuvišku­ reikšmių ir patirčių bei kolektyvinės identifikacijos centre, šis kolonijinis mas“ kaip pasipriešinimas – pateikia išradimas pirmiausia sutelkė kovai dėl al­ternatyvą. Šiuo atveju čiabuvių tapateisių ir pripažinimo, tada buvo adap- tumas remiasi kolektyvinėje atmintyje tuotas, internalizuotas, suasmenintas išsaugotu bei kasdienėmis praktikomis bei kolektyviai transformuotas pačių patiriamu bendru kentėjimu – točiabuvių. Šiuo metu čiabuviais gali būti kiomis patirtimis kaip genocidas, pri­ vadinami maždaug 300 milijonų žmonių verstinis įsikūrimas ir persikėlimas, iš 4000 skirtingų visuomenių. asimiliacija, politinė marginalizacija, Taigi pati čiabuviškumo idėja yra įvairūs kultūrinių praktikų sunaikinimo valstybės galios produktas ir tuo pačiu bandymai, vykdyti tiek kolonijiniu, tiek savo esme politinė kategorija, priklau- pokolonijiniu laikotarpiu, susidūrimas soma nuo galios santykio tam tikru su resursų išgavimo bei ekonominės metu bei susijusi su tokiomis kintančio modernizacijos pasekmėmis ir t.t. Jis turinio sąvokomis kaip civilizacija, būdingas žmonių grupėms, kurios plėtra, žmogaus teisės ir kt. Čiabuviai yra labai skirtingos savo geografine

Fragmentas iš Henri Rousseau „Sapno“. 1910

gine mažuma tapo aristokratai. Tarybų Sąjungoje ši nelaimė teko „buožėms“ – iš esmės tiesiog pasiturintiems darbštiems ūkininkams. Žydai, iki hitlerininkų atėjimo į valdžią buvę tiesiog tautinė Vokietijos mažuma, 1933 metais imti nuosekliai versti į ideologinę mažumą.

post scriptum

padėtimi, istorija, socialine bei ekonomine struktūra, politine organizacija, tačiau jas visas vienija ypatingas santykis su valstybe. Be to, pasipriešinimą skatina ne tik pats pažeminimo buvimas, bet ir tai, jog jis yra pašalintas iš kolektyvinės dominuojančios grupės atminties.

Pasipriešinimu kaip tapatumo pagrindu grindžiamas gerai organizuotas tarptautinis čiabuvių judėjimas, kuris šiuo metu ne tik kovoja už vietinių gyventojų teises, tačiau taip pat yra čiabuviškojo tapatumo išraiška.

Ronaldas Niezenas savo knygoje „Čiabuviškumo kilmė“( „The Origins of Indigenism“) teigia, jog tai yra globalus fenomenas – nauja pasipriešinimo tautinės valstybės suverenitetui ir teritoriniam integralumui forma, vei­kianti tiek vietiniu, tiek nacionaliniu, tiek globaliu lygmeniu ir siekianti teisės dėl apsisprendimo – galimybės organizuoti gyvenimą tam tikroje teritorijoje be išorinės įtakos. Taigi, pasak autoriaus,

šiandien čiabuviai – vie­na tarptautinė bendruomenė, sudaryta iš labai skirtingų tradicinių visuomenių, iden­ tifikuojančių save ne tik su konkrečiomis etninėmis gru­ pėmis, tačiau ir su bendras priespaudos ir marginalizaci­ jos patirtis kaip santykio su valstybe rezultatą turinčiomis panašiomis grupėmis.

Taigi vietinis gyventojas – socialinis ir istorinis konstruktas, pirmiausiai buvęs administracine kategorija, legitimizavusia „civilizavimo“ projektą, vėliau – teisine sąvoka, pasitelkta romantinei kovai už čiabuvių teises, ir galiausiai tapusia svarbiu savęs apibrėžimo pagrindu 300 milijonų žmonių.

16

post scriptum

mažumos ir subkultūros

Abbie Hoffmanas

„(Pa)vok šią knygą“ Iš anglų kalbos vertė Augustė Meškytė

ĮVADAS Nieko keista, kad šią įžangą rašau išlikimo mokykloje – kalėjime. Ši knyga jus išmokys, kaip iš dantų pastos pasidaryti klijus, iš šaukšto – peilį, kaip susirasti maisto, kaip nemokamai keliauti, kaip išgelbėti Niujorką ir kitų naudingų dalykų. Taip pat sužinosite, jog visuomenės reabilitacija įmanoma tik tada, kai išmokstama nekęsti prie­ vartos. „(Pa)vok šią knygą“ išmokys tave, kaip išgyventi tokiame kalėjime kaip Amerika. Knyga padės rasti būdus, kaip pabėgti iš jo, kaip atrasti silpniausią sie­ nos vietą ir įstatyti dinamitą, kad, jai griuvus, tu galėtum pabėgti. Taigi pirmojoje dalyje IŠGYVENK! Skelbiama Naujosios Nacijos potencialių veiksmų programa. Čia išdėstyti reikalavimai turi būti įgyvendinami kiekvienoje laisvoje visuomenėje, kurioje technologijos gamina prekes ir paslaugas, kuriomis naudotis gali kiekvienas, jei tik išdrįsta jas pasiimti. Būk Robinu Hudu Santos Barbaros miške: vok iš turtingųjų, sukaupusių kapitalą savo pilyse, ir atiduok vargšams.

Manau, kad skaitytojas suvokia, jog vienintelis nusikaltimas, kuris gali būti vadinamas plėšimu – tai kolektyvinis feodalizmas, nuo kurio kenčia visi. Kiekvienas sprendimas, apibūdinantis tam tikrą veiksmą kaip nusikalstamą arba ne, yra reliatyvus.

Juk teisės žodynus rašo tie, kas turi valdžią. Ir mes neteigiame, jog vogti iš sesers ar brolio yra gerai, tačiau vogti iš jų yra vienodai amoralu kaip nevogti iš įvairių institucijų, kurios remia ir palaiko Amerikos Kiaulių imperiją.

Būdami vieningi ir stiprūs savo Nacijoje, keliame sumaištį valdantiesiems, o tai svarbiausia žinia, kurią skelbia skyrius IŠGYVENK! Mes negalime išgyventi nesimokydami priešintis, o to mus išmokys antrasis skyrius: KOVOK! Šios dalies tikslas ne išsityčioti iš sistemos, o ją sunaikinti. Tai galime padaryti pačių pasigamintais ginklais, tinkančiais naudoti mūsų unikalaus elektroninio pasaulio džiunglėse.

Visi, kurie norės mus įduoti policijai ir teigti, jog mes smurtaujame prieš visuomenę tikrai ras pakankamai įrodymų vartydami knygos lapus, bet aš dar kartą kartoju – įstatymas yra subjektyvus dalykas. Žudai su uniforma – tu didvy-­­ ris, žudai su kostiumu – tu nu­si­kaltėlis. Melagingoms reklamoms – apdovanojimai, paprastam pi­nigų klastotojui – kalėjimas. Dirbti­nai išpūstos kainos neša turtus, o smul­ kios vagystės – pinigines baudas.

Mūsų modernios, naujausiais gin-

2008 m. gruodis nr. 14

klais aprūpintos kariuomenės trenkiasi devynis tūkstančius mylių, kad sunaikintų mažą, savo viziją turinčią bendruomenę, ir paskui kaltina ją agresijos kurstymu. Viskas aukštyn kojom.

Amerika pastatyta ant didelio kapinyno. Tai jos istorija. Metai iš metų mes esame priversti žiūrėti filmus, kuriuose baltasis vaizduojamas kaip švelnus didvyris, pasiryžęs taikiai gyventi su kiekvienu, kuris taikiai elgia­ si su juo pačiu. Svarbiausia – abipusis supratimas, atsakomybė ir racionalūs poelgiai. „Taigi eikite, brangieji Indėnai, anapus kalnų – ten turėtų būti gerų ganyklų...“.

Jei nesuprasime tikrosios institucijų, kurios, siekdamos pavergti žmones, naudoja propagandą bei kitas priemones, palaikymo priežasties, amžinai tūnosime apatiškumo ir nesusivokimo urvuose bei toliau leisime mumis naudotis. Bet jei pradėsime pasitikėti bankų plėšikais, o ne bankininkais, judėsime teisinga linkme.

Būk protingas kaip gyvatė naudodamasis antrojo skyriaus patarimais.

Neįkliūk ir nepasiduok. Revoliucija skirta gyvenimui, o ne savižudybei!!!

Tapk internacionalistu ir išmok gerbt ir puoselėt gyvenimą. Revoliucija – tai mylėtis, būti gyvam, laisvam ir džiaugtis gyvenimu. Rūkyti žolę ir nešioti Che Guevaros marškinėlius yra visiškai tas pats kaip gerti pieną ir kolekcionuoti pašto ženklus.

Sakoma, kad spaudos laisvė pri­ klauso tiems, kurie spaudą valdo.

Anks­čiau, ko gero, tai buvo tiesa, bet dabar, kai galima lengvesnė prieiga prie technologijų, tokių kaip greitas ženklų rinkimas, spausdinimo mašinėlės ir kt., smarkiai sumažėjo spausdinimo išlaidos. Šiuo metu savo darbus gali spausdinti kiekvienas. Ir nors Amerika tai leidžia, ji vis vien nėra tikra demokratija. Represyvi tolerancija yra realus reiškinys. Kalbėdami apie tikrąją spaudos laisvę, turime kalbėti ir apie prieinamumą komunikacijos kanalų, sukurtų pasiekti visus gyventojus ar bent tą gyventojų dalį, kuri yra linkusi tokiame dialoge dalyvauti. Ir kad galimybė pasiekti visus nebūtų tik turtingųjų privilegija.

Jeigu turite komentarų, pasiūlymų, idėjų ar grasinimų mirtimi, prašome juos siųsti: Dear Abbie p.0. Box 213, Cooper Station, New York, NY 10003.

Lauksime.

Abbie Hoffman 1970 metų gruodis, Cook apygardos kalėjimas

“FREE SPEECH IS THE RIGHT TO SHOUT ‘THEATER’ IN A CROWDED FIRE” Jipių priežodis Jipių judėjimas atsirado 1967–1968 metų naujametinę naktį. Jų pavadinimas išsišifruoja Youth International Party. „Party“ angliškai reiškia ir „partiją“, ir „vakarėlį“. Jipiai omenyje turėjo abi reikšmes. Judėjimas turėjo du lyderius. Pirmasis – Jerry’is Rubinas, žuvęs automobilio katastrofoje 1994-aisiais. Antrasis – Abbie Hoffmanas, nusižudęs 1989-aisiais. Jipių bazė buvo Kalifornijoje, čia kūrėsi subkultūrinės libertarų grupės ir kairiosios radikalų frakcijos, skelbiančios įvairius pasipriešinimo buržuaziniam konformizmui bei vyriausybinei prievartai būdus: linksma agresija, paviršutiniška ir madinga estetika. Jipiai mielai naudojosi tokiais populistiniais lozungais kaip šie: „Be revoliucijos galvoje nėra socialinės revoliucijos, o be socialinės revoliucijos nėra revoliucijos galvoje“. „Svarbiausia – revoliucija bamboje!“ Jipiai tikėjo popartu, dadaistinėmis technikomis ir skelbė: „Jipiai vis dėlto marksistai. Mes tęsiame revoliucines Gručo, Harpo, Čiko ir tėtušio Karlo tradicijas. Tegyvuoja charakiris!“ A. Hoffman gimė Vorčesteryje, Masačiūseto valstijoje vidurinės klasės žydų šeimoje. Jau 17 metų buvo pirmą kartą areštuotas, vėliau jo byla Federaliniame tyrimų biure išsiplėtė iki 13 tūkst. puslapių. 1959 metais jis apsigynė Amerikos studijų bakalaurą, studijavo pas neomarksizmo ir kritinės teorijos atstovą Herbertą Marcuse. Vėliau apsigynė psichologijos magistrą. Du kartus vedęs, antrojoje santuokoje susilaukė berniuko, kurį pavadino amerika Hoffman (vardas tikrai prasidėjo iš mažosios „a”). Taip šeima norėjo pabrėžti, jog tuometinė Amerika nėra verta pagarbos.

1971 metais A. Hoffmanas išleido savo veikalą „(Pa)vok šią knygą” (Steal This Book), kurioje yra pateikiami patarimai, kuriais turėtų vadovautis žmogus, siekiantis išlaisvėjimo. Dauguma skaitytojų pasinaudojo pavadinimo patarimu ir knyga buvo išvogta iš knygynų lentynų.

Abie Hoffmanas inicijavo daugumą jipių akcijų-demonstracijų-performansų, tokių kaip masinis (50 tūkst.) žmonių sambūris, savo mentaline jėga bandantis Pentagoną perdažyti oranžine spalva ir priversti jį vibruoti, taip suvirpinant visą Amerikos visuomenę, netikrų pinigų mėtymas, JAV vėliavos dėvėjimas ir t.t.

John Shearer. Jipių lyderis Abbie Hoffman su savo knyga. 1971