Birutė: 120 METŲ VYRAS
Vyksta spaudos konferencija. Susirinkę žurnalistai klausinėja 120 metų sulaukusio vyro, kaip jam pavyko nugyventi tokį ilgą amžių. Vienas teiraujasi:
– Gal Jūs nevartojote jokio alkoholio? – Ne, kodėl? Prie gerų pietų gera taurė vyno ar prie geros
vakarienės gurkšnis aromatingo konjako dar niekam nepakenkė. Kitas springsta iš nekantrumo:
– Tai gal Jūs niekada nerūkėt? – Ne, rūkiau, žinoma, rūkiau. Turiu tokią seną pypkutę, ją
mielai papapsiu, žiūrėdamas į nakties žvaigždes.
Ranka mosikuoja trečias:
– Tai gal moterų visai nemylėjot? – Žinot, ne mano amžiaus sulaukus girtis, bet sykį per mėnesį
net ir ne taip seniai, kol žmona gyva buvo, nepamiršdavau jai pareigos atlikti. Mylėjau ir moteris, ir tas nuodėmes, mylėjau.
Salė ošia: – Tai kodėl? Kas? Kaip Jums pavyko? – Suprantat, aš žinau, apie ką klausinėjat, puikiai suprantu… Klausiat, kaip man pavyko sulaukti tokio ilgo amžiaus? Atsakymas toks paprastutis. Kartą, kai buvau maždaug keturiasdešimties, ėmiau ir nutariau, ėmiau ir daviau sau žodį – daugiau niekada su niekuo dėl nieko nebesiginčyti.
– Nesąmonė! – sušunka iš salės žurnalistas. – Nesąmonė, tai nesąmonė…
Šią istoriją tris sūnus auginanti ir dabar dar ketvirto, Teodoro, besilaukianti mama Birutė paprašė manęs pasakoti kiekvienam sutiktajam. Dar prašė priminti ir jai pačiai, kai užsimirš ginče žūtbūt norėdama atsimušti.
Čia apie tai, kad, kaip rytiečiai sako, niekas taip mūsų nesusilpnina, kaip ginčai ir pykčiai. Čia ir apie tai, kad sutikti gali ir draugą, ir su nuomone. Kaip ir nesutikti. Čia apie tai, kad nusileisti tik atrodo sunku. Didžiausia žvaigždė Saulė tai daro kiekvieną mielą vakarą.
Tiesa, Birutės nepamiršiu ir dar dėl vienos pamokos. Sykį labai ją apgavau. Pažadėjau ir netesėjau – ji daug verkė, išgyveno, liūdėjo. Susitikome, kad atsiprašyčiau. Sėdim, valgom, ji pasakoja, atsimena, pokalbis sprangokokas. Ir tada staiga pakelia akis, nušvitusias tokias, ir tvirtai kaip savo vardą sako: „Žinai, jei manai, kad kas nors turi Tavęs atsiprašyti, tai reiškia tik viena.“ Aš nuščiūvu – nelaukiau nei tokio posūkio, nei atsakymo žinau. „Ką gi tai reiškia?“ – atsargiai atsiliepiu. Ir ji: „Tik viena: kad pats turi atsiprašyti. Ir kuo skubiau.“ Karavansarajus
Kaimynas: pumpuras turi mokėti pražysti
Kaimynas žaliame kiemelyje kala dar vieną skuptūrą. Būna žmonių, kurie tokie kurti ką nors kurti, o būna kurie kuria, nepaliauja, ta kūryba kvėpuoja, ta dieviškąja kibirkštim gyvi. Opera ant viso garso tik skamba, Kaimynas ant kopėčių pasilypėjęs, darbuojasi. Kasdien praeinu pro tą Kaimyną, jis visada - nėra kitaip buvę nusišypso, palabina, pakalbina. Sykį žiūriu, stovi kaimynas ir glosto ne skulptūrą, o... savo rožyną. Paprastai jis su tokiais obliais, kaltukais, plaktukais ir vyriška jėga mosikuoja, granitą, marmurą, akmenį ar medį it šilką suvysto, trapiausias Barboros Radvilaitės blakstienas iš tų uolienų nukala, o dabar toks gležnas ir neamžinas pumpuras jį patraukė. Einu tada pro jį iš niekur, tokia be ugnies, be jėgos vidinės, be džiugesio. Rami, bet bergždžia. Stabili, bet be juoko. Be problemų, bet ir be širdies virpesių. Linkteliu galva ir jau praslįsiu šįkart kaip šešėlis.
Ir tik girdžiu, kaimynas balsu: “Pumpuru grožisi žmogus tada, kai jis skleidžia aromatą, kai linksta nuo žiedlapių gausybės, kai suvokia savo unikalumą, kai užburia savo spalvos gyliu, kai stulbina ir kviečia, kai vilioja ir moja prieiti. O jei koks kirminų apsėstas, susisukęs, nunykęs, sudžiūvęs ir raukšlėtas - tai kam gi jis įdomus, vargšiukas? Tręšk netręšęs, liek neliejęs - vienas vargas su juo. Pumpuras turi mokėti pražysti, tada tikrai ateis tas, kas nepaliaus juo grožėtis”. Ir žiūri Kaimynas, atsitraukt negali. Tobulas gražumas. Trauka abipusė, galingiausia. Aišku, kad su rože kalbasi, pamaniau. Negi su jauna, bet neprasiskleidusia kaimyne? Jau tarpdury dar atsivijo mane tąsyk melodingas vėjelis - pražyst’ rožės, pražyst’ rūtos, pražyst’ lelijėlės, pražyst’ mano jaunos dienos su mano berneliu...
Čia apie tai, kad kiek gi galios šitos galios? Čia apie tai, kad meilė į namus ateina kaip katė - kada tik ji pati užsimano ir tik tada, kada visi rimti mūsų ketinimai ima rimti. Čia apie tai, kad šiemet tai labai tie rožynai suvešėjo - linksta žiedais, žemę šluoja, o Kaimynas, žiūriu, vėl prie to pumpuro artinasi - šįkart su lazdelėmis, paramstys tikriausiai, pumpurų grožį palengvins. Karavansarajus
Gabrielius: Po kiek pončkos, ponička?
Paklaus ko nors panašaus Gabrielius ir kad dės pats kvatot. Regis, lygioje vietoje, o vis tiek užsikrėsi ir krizensi kartu su juo. Juokingas gyvenimas? Realiai tai ne, bet negi sriūbausi. Yra žmonių, kurie nebijo gatvėj sutikti ką nors nemalonaus, nes jie niekada nėra su niekuo susipykę. Jie išlaiko draugystę, net jei ji baigiasi. Jie išsaugo santykius, jei jie ir nutrūksta. Jie sutaria su abiem pusėm, kai išsiskiria poros. Jie labai talentingi, tačiau be pozos ir puikybės. Jie lydimi sėkmės, nors per galvą nei verčiasi, nei lipa. Jie tinka ir prie pečiaus, ir prie svečio. Ir ilgai nereikia galvoti kodėl. Čia viskas dėl liežuvio. Nors jų liežuvis labai ilgas, minkštas, smagus ir plakti nepaliaujantis, tačiau jie – ne liežuvautojai, nes jų liežuvis – už dantų. Po kiek pončkos, ponička?
Čia apie tai, kad minti gali mįsles, bet gali ir sniegą. Čia apie tai, kad tik keisti žmonės nori viską keisti. Čia apie tai, kad „dūmai“ rusiškai reiškia „galvok“, „pusto“ – „tuščia“, o „liūdi“ – „žmonės“. Karavansarajus
www.karavansarajus.lt
© Gabija Vitkevičiūtė, 2011