Page 1

Gabija Vitkevičiūtė

Karavansarajus

Karavansarajus


© Gabija Vitkevičiūtė, 2011 ISBN 978-609-95290-0-4


Gabija Vitkevičiūtė

Karavansarajus 59 rytai ir vakarai

Viskas, ką pasakysiu, nėra tiesa. Ginčytis, kas ji yra, maloniai galime pradėti nuo to, kokios spalvos dangus ar vanduo vandenyne. Tiesa yra ir tai, kas yra tinkamu metu tinkamoj vietoj.


Skiriu broliui Andriui ̶ vieninteliam ir paskutiniam. Jo akys skirtingai nuspalvotos.


Lolita: Žmonės nebeturi namų

Tai ar išliks knyga, Lolita? Ta, dažais ir medžiais kvepianti, ta su apklotu ir žvakėm žiemą bei smėlėtais pirštais vasarą ir medum? Tos bibliotekos, vos užėjus išduodančios šeimininkų kastą ir luomą, ar išliks? Ar liks noras didžiuotis autografu? Ar norėsis ir toliau rašytis skolininkus, nes geriausios paskolintos knygos namo juk niekada negrįžta? Ar išliks visas šitas inteligentiškumas, ar mirs jis ir teliks tik kaip istoriniai bajorų titulai? Kaip bus, Lolita? Pirma, pasaulis tapo labai mažiukas. Nuomoju butą Vilniuje, dirbu Briuselyje, atostogauju Nepale, o mano vaikai studijuoja Amerikoje – štai šių dienų žmogus. Kur jam dėti tuos nuotraukų albumus, tuos kietus viršelius? Žmonės nebeturi namų. Antra, šiemet per Kalėdas pūgos užpustė oro uostus ir kelius namo grįžti vaikams, ir jie nespėjo. Jie negrįžo. O tie, kurie ryžosi važiuoti automobiliais, rado namuose tris paras nemiegojusius tėvus. Tokie susitikimai jau per sunkūs. Tiesiog jau per sunku sugrįžti. Žmonės nebeturi namų. Taigi ne knygų ir lentynų mes nebeturim. Mes nebeturim namų. Čia apie tai, kad anksti kelias tie vaikai, skubantys namo Kalėdoms, – sunkus kelias iš toli laukia. Čia apie tai, kad „lauk“ lietuviškai – ir sulaikyti, ir išvaryti tuo pačiu metu. Čia apie tai, kad kai pabus, tai ir pabus. Karavansarajus

7


Jonė: bejėgis, bet pasaulio galiūnas

Magai sako, kad kuo daugiau dirbi, tuo mažiau uždirbi. Toks paradoksas, bet neginčytinas. Magai sako, kad mes atsinešam savo pinigus ateidami. Žiūrėk, gims kokiems vargetoms vaikelis, nusipirks pleiskanotas tėvas varganą bilietą ir atsiloš ̶ ir nugara, ir skolomis. Magai sako, kad vaikai ateina mūsų išgelbėti. Jonė atėjo tada, kai jos mama išgyveno tai, ko gyvenimas dar jai nebuvo pasiūlęs: siaubingą nusivylimą, juodžiausią liūdesį ir draskančią kovą su savim, kad tik nekerštautų. Ir tai nebuvo susiję su jokiu vyru. Atėjo Jonė į mamą, ir viskas, kas buvo koktu, vangu, šlykštu ir glitu, nuskaidrėjo kaip šaltiniu praskiesta, ir viskas, kas ošė kaip uraganas ir daužė ledais iki kraujo, sustingo palaimoj, lyg tebūtų buvę iš pantomimos vaidinimo. Atėjo, nes tik jos čia ir tetrūko.

8


Išsprogus pumpurams, Jonės mama parašė laišką: Labas,

nežinau, ar bus rudos akys, ar mėlynos, todėl reikia, kad pasakytum, koks vardas būtų gražiausias, derinant prie akių ir Liūto charakterio: 1. Jonė ̶ „Dievo palaiminta“, 2. Salomėja ̶ „taikingoji“, 3. Margarita ̶ „perlas“, 4. Ema (Emanuelė) ̶ „Dievas su mumis“, 5. Skirgailė – „teikianti stiprybės“, 6. Kotryna (Katrė) ̶ „švari, tyra“, 7. Brigita ̶ „dorovės jėga“, 8. Dominyka ̶ jeigu gims sekmadienį, 9. Teresė (Terė) ̶ graikiškas vardas, 10. Jadvyga ̶ „kovotoja“, 11. Gertrūda ̶ „stipri ietis“. Tai ką manai? Aš tai jau išprotėjau. Tai va, laukiu dviejų vardų pasirinkimo. Labai padėtum.

Čia apie tai, kad yra toks nuostabus prancūzų filmukas apie berniuką Kirikou, ir ten visas juodaodžių moterų kaimas vienoj vietoj gieda džiaugsmo odę: „Kirikou mažas, bet stiprus, Kirikou mažas, bet stiprus.“ Kūdikėlis toks mažas, bet stipriausias. Bejėgis, regis, o iš tiesų ̶ pasaulio galiūnas. Čia apie tai, kad gėris atneš atlygį, o blogis atneš atpildą. Čia apie tai, kad pulti galima užsiundant, bet galima ir į glėbį. Karavansarajus

9


Orestas: Gachareba, moterie!

Gabrielė, visų pasaulio kultūrų globėja, pristato draugą iš Gruzijos: „Orestas, kino operatorius.“ Smagu sveikintis su žmogum jo kalba, todėl maloniai spaudžiu ranką: „Gomardžoba, Orestai!“ Kiek buvau Gruzijoje, atgal išgirsdavau taip pat. Šįkart – ne. Orestas jau ne tarpdury, o prie mano jazminais apkritusio stalo kelia tostą: „Per ilgą laiką keičiasi ne tik žmonių kartos, bet ir jų žodžiai. Šiandien visi sveikinasi „Gomardžoba!“, ir ne visi žino, kad išvertus tai reiškia „Būk nugalėtojas!“ Dar labiau ne visi žino, kad toks „Labas!“ yra skirtas tik vyrams.

10


Moters, sakydami „Būk nugalėtojas!“, mes nepasitinkam. Sutikęs ją, vyras lenkiasi sakydamas „Gachareba!“ Kaip tai išversti? Oresto akys patamsėja: „O, mano džiaugsme!“ Taip gruzinai vyrai sveikinasi su moterim. Už Jus, mūsų džiaugsme! Paskui, jau praėjus vasarai, prie šio kreipinio grįžtame tik su Gabriele prie jos ukrainietiško naktinio stalo Kijeve. Moterys žino, kaip jos kalbasi, kai niekas negirdi. Prisikasam su šituo „O, mano džiaugsme!“ iki giliai. Ką turi vyras padaryti moteriai, kad ji taip spindėtų, skleistųsi ir žydėtų, jog ją sutikęs nesusilaikytų: „Gachareba!!!“ Ką?

Čia apie tai, kad viskas, ką mūsų akys mato, taip ir yra, kaip ir tai, ko mūsų akys nemato, – irgi yra taip pat. Čia apie tai, kad niekur pasaulyje nepamatysi tokių tortų, kaip kepa gruzinės – penkių aukštų, labai daug glajaus ir visada su rože ant viršaus. Čia apie tai, kad gali ir numirti žmogus, gyvenime nesužinojęs, ką reiškia kasdieninis „labas“. Arabiškai, pavyzdžiui, garsas „labas“ reiškia „jaučiuosi puikiai“, o prancūziškai taip rašomas žodis „ten“. Karavansarajus

11


Birutė: 120 METŲ VYRAS

Vyksta spaudos konferencija. Susirinkę žurnalistai klausinėja 120 metų sulaukusio vyro, kaip jam pavyko nugyventi tokį ilgą amžių. Vienas teiraujasi:

– Gal Jūs nevartojote jokio alkoholio? – Ne, kodėl? Prie gerų pietų gera taurė vyno ar prie geros

vakarienės gurkšnis aromatingo konjako dar niekam nepakenkė.

Kitas springsta iš nekantrumo: – Tai gal Jūs niekada nerūkėt? – Ne, rūkiau, žinoma, rūkiau. Turiu tokią seną pypkutę, ją mielai papapsiu, žiūrėdamas į nakties žvaigždes. Ranka mosikuoja trečias:

– Tai gal moterų visai nemylėjot? – Žinot, ne mano amžiaus sulaukus girtis, bet sykį per mėnesį

net ir ne taip seniai, kol žmona gyva buvo, nepamiršdavau jai pareigos atlikti. Mylėjau ir moteris, ir tas nuodėmes, mylėjau. Salė ošia:

– Tai kodėl? Kas? Kaip Jums pavyko? – Suprantat, aš žinau, apie ką klausinėjat, puikiai suprantu…

Klausiat, kaip man pavyko sulaukti tokio ilgo amžiaus? Atsakymas toks paprastutis. Kartą, kai buvau maždaug keturiasdešimties, ėmiau ir nutariau, ėmiau ir daviau sau žodį – daugiau niekada su niekuo dėl nieko nebesiginčyti.

12


– Nesąmonė! – sušunka iš salės žurnalistas. – Nesąmonė, tai nesąmonė…

Šią istoriją tris sūnus auginanti ir dabar dar ketvirto, Teodoro, besilaukianti mama Birutė paprašė manęs pasakoti kiekvienam sutiktajam. Dar prašė priminti ir jai pačiai, kai užsimirš ginče žūtbūt norėdama atsimušti.

Čia apie tai, kad, kaip rytiečiai sako, niekas taip mūsų nesusilpnina, kaip ginčai ir pykčiai. Čia ir apie tai, kad sutikti gali ir draugą, ir su nuomone. Kaip ir nesutikti. Čia apie tai, kad nusileisti tik atrodo sunku. Didžiausia žvaigždė Saulė tai daro kiekvieną mielą vakarą.

Tiesa, Birutės nepamiršiu ir dar dėl vienos pamokos. Sykį labai ją apgavau. Pažadėjau ir netesėjau – ji daug verkė, išgyveno, liūdėjo. Susitikome, kad atsiprašyčiau. Sėdim, valgom, ji pasakoja, atsimena, pokalbis sprangokokas. Ir tada staiga pakelia akis, nušvitusias tokias, ir tvirtai kaip savo vardą sako: „Žinai, jei manai, kad kas nors turi Tavęs atsiprašyti, tai reiškia tik viena.“ Aš nuščiūvu – nelaukiau nei tokio posūkio, nei atsakymo žinau. „Ką gi tai reiškia?“ – atsargiai atsiliepiu. Ir ji: „Tik viena: kad pats turi atsiprašyti. Ir kuo skubiau.“ Karavansarajus

13


Darius: Man neįdomu, kas buvo

Šis lyderis užduoda toną. Būna, kad toną ir uždeda. Spręsk, sako, nėra mįslių be atsakymų, niekas nemėgsta lygčių su liekanomis. Pasaulis, dangoraižių pasaulis, sukasi dėl to, kad gimsta tokių vyrų. Kai kvėpuoji jų oru, tai sėdi aukščiau, matai plačiau, detalės tampa menkos, nes įtemptų lankų strėlės šaus toli į priekį. Jų gestai aukšto statuso, jų judesiai tikslūs – kaip karštu peiliu per sviestą. Antro bandymo nebūna, o antras dugnas – taip, įmanomas. Į mano pareigas sutartyje įėjo ir spaudos apžvalga. Ji vadovus paprastai supažindina su aktualijomis, naujienomis publikai, aprėpia kontekstą, išryškina tai, kas tą dieną svarbiausia.

14


Pasibraukusi reikalingas citatas su pluošteliu laikraščių pasibeldžiu: – Padariau spaudos apžvalgą. Ar galėčiau?

Sekundė tylos ir tada mandagus giedras atsakymas: – Dėkui, puiku. Tiesiog viena smulkmena – man neįdomu,

kas buvo. Mane domina tik tai, kas bus.

Už lango tuo metu matyti, kaip žemai upė daro vingį.

Čia apie tai, kad ir šventraštyje yra vieta, kur sakoma: eik neatsigręždama, eik, bėk, nes kitaip akmeniu pavirsi. Čia apie tai, kad vis tiek įdomu, ką visada tikri kaip uola psichoterapeutai pasakytų apie tai, kad viskas, kas mes esame, – tai mūsų vaikystės, praeities, tai yra to, kas jau buvo, (ne)laimės ir kad tik įdėmus jų išnarpliojimas leis sveikai judėti pirmyn. Kitaip bus klampu, jie sako. Čia apie tai, kad lyderiai užduoda toną. Arba uždeda. Karavansarajus

15


Ditė: Bet niekada – pro Vievį

Vasara gražuolė, kelias nuostabus, ateitis vilioja. Važiuojam prie jūros. Pirma baltoji cerkvė, palikus Vilnių, – Vievio. Dešimties Ditė klausia: „Kur čia mes esam?“ Sakau: „Čia Vievis.“ „Keista, – ji pakraipo galvą, – aš labai daug kartų važiavau šiuo keliu, bet niekada – pro Vievį.“

Čia apie tai, kad juokinga, bet taip tikrai labai dažnai nutinka. Čia apie tai, kad, jeigu nori pasiekti tikslą, turi žinoti tris dalykus: kur, kaip ir kada ten pateksi? Čia apie tai, kad visada ribos tos ribos, dusins ir smaugs. Laisvė viena sparnuota. Karavansarajus

17


Elžbieta:

„Dacha Bracha“

Kijeve ji labai išdrąsėjo, man pasirodė. Anksčiau taip puse lūpų į kampą šypsodavosi užkalbinta, o kai metus pasimokė tarp ir su užsieniečiais, išsinėrė kaip iš odos. Dabar tokia pulsuojanti, kibirkščiuojanti mergaitė. Einame į grandiozinio menų projekto vakarinį performansą apleistame miesto dvare. Žada būti gausiai šviesos, garso, muzikos, žmonių. „Čia bus toks kaip spektaklis, kaip muzika, kaip koncertas“, – spirga Elžbieta. Ji jau antrą kartą žiūrės šitus įžūliai talentingus veržliuosius „Dacha bracha“. „Tai apie ką čia bus?“ – klausiam. O ji: „Tai čia apie tą – aš esu geresnė, bet Tu esi geriausias gi.“ Kadangi jai šita „apie ką“ fabula buvo labai labai elementari, perklaust nebeperklausiau. Šypsausi užtat iki šiol – ir dėl to, kad vaikui tai taip šviesiai aišku, ir dėl to, kad visas pasaulio grožis gali maksimaliai tilpti ir mažuose septyniuose žodžiuose.

Čia apie tai, kad aš esu geresnė, bet Tu esi geriausias. Čia apie tai, kad lyginti gali iki aušros – kas nors vis tiek liks susiglamžęs, kas nors – neprilygstamas. Čia apie tai, kad kur slėpėsi dulkė, kai dulkė lietus, ir ar kas girdėjo, kad kas grotų už grotų? Karavansarajus

19


...

20


...


TURINYS

Lolita: Žmonės nebeturi namų Jonė: bejėgis, bet pasaulio galiūnas Orestas: Gachareba, moterie! Birutė: 120 METŲ VYRAS Darius: Man neįdomu, kas buvo Ditė: Bet niekada – pro Vievį Elžbieta: „Dacha Bracha“ Gilma: jokio celiulito... Benas: ne vaiku gimęs Adilė: šuliny nėra vandens Eglė: mažais masteliais matuoti gyvenimą Liepa: plaukė laumė vienplaukė ilgaplaukė Vadimas: Hieroglifas, kurio niekam nereikėjo Rokas: visada yra kas nors, ką myli Darius: tyliai patylėjus tyloje Portugalas: vedu savo užpakalį pasivaikščioti! Rita: kovą pradėsim kovą Zanė: čia mano dukra Jūrė Šachnoza: kokią nuolaidų kortelę turite? Ugnė: aš iki šiol kuprota Tadas: uždusins mane tiek meilės Vaikeliai: Kai sakai man „Rytoj“ Žana: leisk man Ji jam: Tekėsiu, jei mane vesi Jūra: negyva, bet ne numirėlė Mantas: Pripažįstu Tave, Nugalėtojau Ingrida: žinok, ji mane su visu pyragu išvarė Laurynas: dešimt metų už tos pačios nugaros Ruslanas: O, mano pone Gražuolė: Gal šįvakar aš Tau kO nors pakepčiau?

7 8 10 12 14 16 18 20 22 25 28 31 34 36 39 41 44 47 50 52 54 56 59 61 62 64 67 70 73 74


Gabrielius: Po kiek pončkos, ponička? Inga: Happpyyy!!! Dainius: Perdėm didelis mąstymas Borisas: niekada nebebus kaip anksčiau Greta: Mano meilė sultinga Lina: Taigi JIS rodyTŲ kelią! Rūtelė: Mes tiesiog susitikom Andrius: susimovęs – prisipažink Arturo: Susirinko visi iki vieno Balarama: morka kaip prieskonis ar kaip džiaugsmas Gu Čin: Moteris po stogu, moteris su vaiku Ketevan: mes ne kokios žiurkės Haridas: O daugiau nieko nėra, tik mėsa Manoza: Daug natų man nereikia Marius: Imperatorius be aukso Kanklės: vienodai OM: Tai tik daugiau kaip Mėja: Aš neturiu jokio ženklo Piktumėlė: palikite mane ramybėje Rusnė: Noriu likti laideliu Salomė: į tris šiukšlių maišus Ramunėlė: Išeinu, kad sugrįžčiau Vilnius: haiku mano vardui Jurgis: Tu tik dėkok Inga: ilgoj distancijoj Neringa: Jums patinka rožės?! Mėnulis: AŠ moteris Daiva: Jūs – mano draugas Karavansarajus: užversk galvą – tai tiesa

Karavansarajus

76 78 79 82 84 86 89 90 92 94 99 101 104 106 108 109 110 113 114 116 118 120 122 125 128 130 132 133 136


Vitkevičiūtė, Gabija Karavansarajus / Gabija Vitkevičiūtė; Iliustravo Lukas Klimkevičius. – Vilnius: Collegis, 2011. – 144 psl.: iliustr.

ISBN 978-609-95290-0-4 Karavansarajus Tai trumpų istorijų vėrinys. Žmonės, kuriuos autorė yra sutikusi, pasakoja paprastas ir stebuklingas istorijas, nutikimus, įžvalgas, stebisi, džiaugiasi, liūdi, ilsisi ar nerimauja. Į knygą patekę žmonės iš visų pasaulio kraštų – Lietuvos, Kinijos, Indijos, Gruzijos, Izraelio, Japonijos ir kitų, todėl galima pajusti visų jų unikalią kultūrą, gyvensenos įpročius ir religinius papročius. Knygoje taip pat daug žaidžiama žodžiais, ypač homonimais. Tai daugiasluoksnis skaitinys, pasiilgusiems ne moralų ir auklėjimo, o lengvumo, estetikos ir gaivaus šviežio žvilgsnio.

Gabija Vitkevičiūtė

Karavansarajus Redaktorė Eglė Dominienė Iliustravo Lukas Klimkevičius Dizainą kūrė Jurgis Pauliukas Spausdino UAB „BALTO print“ Utenos g. 41a, Vilnius Išleido VšĮ „Collegis“

info@collegis.lt


Jau koks vargas, kai noriu bandyti Tave pakeisti, išmokyti, pirštu parodyti. Jau kokia bėda, kai noriu manyti, kad Tavo žvilgsnis ne toks aštrus, patirtis ne tokia marga, širdis kitaip plaka. Apsaugokit, angelai, nuo tokių nelaimių, nuo tokių baimių, nuo tokio pasipūtimo. Čia nėra nieko panašaus. Čia nėra nė vienos blogos minties. Juk geriau nieko nevertinti, nebrukti ir niekam nebūti per prievartą. Juk geriau išsivaduoti ir skonėtis. Juk čia tik dėkingumas, kad buvo leista pakvėpuoti šalia.

G. Vitkevičiūtė „Karavansarajus"  
G. Vitkevičiūtė „Karavansarajus"  

Tai trumpų istorijų vėrinys. Žmonės, kuriuos autorė yra sutikusi, pasakoja paprastas ir stebuklingas istorijas, nutikimus, įžvalgas, stebisi...

Advertisement