Darbas su E.Nekrošiumi – sanatorija

KULTŪRA

iš arčiau

Darbas su E. Nekrošiumi – sanatorija Aktorius Vytautas Rumšas sūnų savuoju vardu pakrikštijo atsitiktinai, neprognozavo jam ir savosios profesijos. Bet taip susiklostė, kad dabar mūsų teatrų scenose, kino ir televizijos ekranuose puikuojasi du Vytautai Rumšai: vyresnysis ir jaunesnysis. Pirmojo V. Rumšo jubiliejus – puiki proga su žilstelėjusia Nacionalinio dramos teatro žvaigžde pakalbėti apie jo artistinį gyvenimą, kurį, kaip žinoma, sudaro vaidmenys – suvaidinti, ir kurių jau nebeteks suvaidinti. Su aktoriumi kalbasi Konstantinas Borkovskis.

Ar, sulaukęs šešiasdešimties, jaučiatės kaip jūsų bendrakursio Vytauto Kernagio dainoje – „Aš esu labai gerai!“?

– Jaučiuosi tikrai labai gerai: ir kai žvelgiu atgal, ir kai žvelgiu į priekį. Įvyko kažkoks posūkis mąstysenoje, jau taip jautriai, kaip anksčiau, nebeskaudina regimos neteisybės.

Misliju, juk visi kada nors atsiims savo, kas priklauso, ir ne mano reikalas stengtis juos pakeisti. Kur kas svarbiau pačiam keistis, tad laukiu savęs 2

IQ gruodis 2011

tokio, kokio dar nesu matęs. Žvelgdamas atgal negaliu skųstis, kad galėjau daugiau padaryti – juolab nežinia, ar tai pats dariau, ar su manimi kažkas darė. Pasisekė sutikti žmonių, kurie mano gyvenimą taip pakoregavo, kad esu ten, kur dabar. Jeigu esi nusiteikęs šviesiai, tai ir gyvenimas pakrypsta pozityvių žmonių link.

Atėjęs dirbti į tuometį Akademinį dramos teatrą stebėjau, kaip klostosi vyresnės kartos aktorių gyvenimas, ir iš to gerai pasimokiau. Mačiau, kaip

aktorius pradeda draugauti su režisieriumi norėdamas atlikti vieną ar kitą vaidmenį, ir kaip tas atseit draugiškas „ryšys“ nutrūksta prasidėjus repeticijoms, nes iš tos „draugystės“ nieko gero neišeina. Pasirodo, tarp aktoriaus ir režisieriaus privalo būti tam tikras „laiptelis“.

Taip pat supratau, kad per repeticijas nereikia žeminti artisto, moraliai traumuoti, dar ir prie kolegų, nes tada niekas nelaimi. Artistą režisierius, kaip ir kiekvieną

žmogų, turi mylėti, tada kalnus nuversi. Gerai, kai matai režisieriaus akis ir nujauti, ką jis galvoja; kai jam dar neprasižiojus atspėji, ką jis nori pasakyti, kai pakanka vien užuominos – taip suprantu aktoriaus ir režisieriaus bendrystę.

Visa tai supratęs pradėjau svarstyti, kuo man dera būti teatre, kad galėčiau suvaidinti tokius dalykus, kurie mane patį supurtytų. To teko laukti gana ilgai, dešimt, penkiolika metų, bet tai galų gale įvyko.

KULTŪRA

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Misliju, juk visi kada nors atsiims savo, kas priklauso, ir ne mano reikalas stengtis juos pakeisti.

Šiemet rugsėjį sukako dešimt metų, kai mus paliko režisierė Irena Bučienė. Su ja buvo atsisveikinama rugsėjo 11-ąją, ji buvo pašarvota Nacionalinio dramos teatro scenoje, ir visi, kas gedėjo prie jos karsto, bėgo žiūrėti į teatro bufetą prie televizoriaus, kaip virsta Pasaulio prekybos centro bokštai...

– Taip, mes su Eimunto Nekrošiaus „Hamletu“ tuomet buvome išvykę gastrolių po Lotynų Ameriką. Irena buvo vienas šviesių žmonių

mano gyvenime, ypač kai su ja ir su Regimantu Adomaičiu repetavome Slavomiro Mrožeko pjesę „Emigrantai“ (1989 m.). Tai labai talentingai parašyta pjesė, kurioje neįmanoma už kažko „pasislėpti“, žiūrovų akivaizdoje vyksta aktoriaus ir personažo susiliejimas. R. Adomaitis vaidino „A“ – idealistą, kuris gyvena įsivaizduojamą, neapčiuopiamą gyvenimą, aš vaidinau „X“ – materialistą, t. y. tą, kuriam reikia viską užčiuopti, suvalgyti, paimti.

Režisierė iš pat pradžių labai tiksliai numatė, kaip tai turi būti, tik prikūrė tragišką finalą: pabaigoje R. Adomaičio personažas pasikaria. Misliju, šis spektaklis būtų labai aktualus ir šiandien – televizijos laidose apie emigrantus matau, kad žmogus, kaip ir mano „Emigrantuose“ suvaidintas personažas, gyvendamas svečioj šaly ir kramtydamas šunišką ėdalą išgyvena tą patį.

I. Bučienė taip pat suteikė galimybę pajusti, koks šventas dalykas mūsų teatrui yra originali lietuviška dramaturgija – teko vaidinti jos režisuotuose spektakliuose: Juozo Grušo „Pijus nebuvo protingas“, „Barbora Radvilaitė“, Prano Treinio „Ančiuko kryžiuje“, Vilniaus žemutinėje pilyje rodytame Justino Marcinkevičiaus „Mindauge“, prie Kauno pilies – J. Grušo „Herkuje Mante“ bei Vinco Mykolaičio-Putino „Valdove“.

Todėl, misliju, iki šiol populiari ir Boriso Dauguviečio komedija „Žaldokynė“. Ji taip ilgai laikosi repertuare ne vien todėl, kad tai juokinga situacijų komedija.

B. Dauguvietis puikiai matė ir suprato, kas iš tiesų vyko tuometėje Lietuvoje, tik paskui, sekretoriui Antanui Sniečkui paliepus, į ją „prikaišiojo raudonų vėliavų“.

Bet pati pjesė ir spektaklis sukurti su meile, talentu, tame nėra „chaltūros“, tai ir traukia žmones. „Žaldokynėje“ prisitaikėlio Sidabro vaidmenį „paveldėjau“

iš aktoriaus Juozo Kanopkos.

Mačiau, kaip jis vaidina. Bet kito atlikėjo vaidmens „neužsimoviau kaip skafandro“. Režisierė Kazimiera Kymantaitė parodė man vaidmens piešinį ir liepė jame kurti savo charakterį.

Taip supratau, kas yra tikrai talentingas režisierius.

Nepabijosiu pasakyti, bet vienu aspektu K. Kymantaitė man stovi greta Eimunto Nekrošiaus. Talentingas režisierius niekada neišsako visko, kaip tau dera atlikti tą ar kitą vaidmenį. Jis palieka tau erdvę kūrybai ir parodo kryptį, kad vaidmenį atrastum pats.

E. Nekrošius stebina savo beribe fantazija, sumanymų mastais, bet ir jis, dirbdamas su aktoriais, daugiau turi galvoje nei pasako. Antai „Hamletą“ repetavome devynis mėnesius, kol visi vaidmenys „pribrendo“.

Norėčiau pasikalbėti apie unikalią jūsų patirtį: aktorių, repetuojantį pagrindinį vaidmenį, į repeticijų pabaigą netikėtai pakeičia kitas, kuris vaidina pagal prieš tai repetavusio kolegos sukurtą piešinį. Turiu galvoje E. Nekrošiaus režisuotą W. Shakespeare’o „Makbetą“, kur jus pakeitė aktorius Kostas Smoriginas.

– Manyčiau, kad tai, kas įvyko, buvo teisinga. Dabar suprantu, kad E. Nekrošiui reikėjo kitokio Makbeto nei tas, kurį tuomet galėjau suvaidinti. Natūra yra natūra, ir čia nieko nepadarysi. Vaidinau „Hamlete“ Klaudijų, 2011 gruodis IQ 3

KULTŪRA kuris pasirodo pjesėje penkis kartus, bet Makbetas yra ištisinis vaidmuo, jis visą laiką scenoje, ir tai yra didžiulis krūvis. Repetuodami „Makbetą“ dirbome kaip patrakę, gal vaidmuo jau ir buvo padarytas, tačiau ne iki galo. O jeigu tenka vaidinti pas E. Nekrošių, tavo psichikos koncentracija privalo nuolat būti aukščiausio lygio, negali sau leisti jokių atsipalaidavimų.

Kaip pats vertinate tai, kad nemažai laiko ir jėgų atiduodate komerciniam teatrui – spektakliams pramoginiame teatre „Domino“, taip pat reklamoms ir televizijos serialams?

– Ko žiūrovas eina į teatrą?

Visų pirma teatre jis ieško tikrumo! Ir taip yra bet kur – ar pramoginiame teatre, ar aukšto lygio elitiniuose spektakliuose.

Pramoginiai spektakliai teatre „Domino“ žiūrovui gal yra pirmas teatro pasaulio pažinimo laiptelis, bet čia irgi reikia to tikrumo. Kalbu ne apie visą „Domino“ repertuarą, kalbu apie jo spektaklį „Meilė pagal grafiką“, kuriame vaidinu.

Bet jeigu būtų galimybė visą savo laiką paskirti vien darbui su E. Nekrošiumi – viso kito neabejodamas atsisakyčiau. Darbas su juo man kaip sanatorija – ten patiriu tikrą sielos komfortą. Man tai apsivalymas – ir nuo neišvengiamų žalingų teatrinių įgūdžių, ir nuo visų tų užkulisinių reikaliukų.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Kad jus pakeitė K. Smoriginas, manote, yra dalis ir jūsų kaltės?

– Be abejonės. Formalus mano pakeitimo pretekstas buvo, kad gastroliuodamas Italijoje su spektakliu „Trys seserys“ patyriau rimtą kojos

traumą. Ir tuo tikėjau, nors pasąmonėje supratau, kad priežastys kitos. Be abejonės, patyriau nemenką smūgį, kai sužinojau, kad nebevaidinsiu Makbeto ir kad mane pakeitė kitas aktorius. Kartą vėliau pažiūrėjau, kaip vaidina K. Smoriginas, ir pagalvojau ne tai, kaip jis kartoja mano piešinį ir ką pakeitė, o ką aš dabar daryčiau kitaip.

Mano darbinių santykių su E. Nekrošiumi šis įvykis niekaip nepakeitė, bet daug pakeitė mano profesijos supratime. Galbūt dabar jau galėčiau suvaidinti Makbetą taip, kaip jis norėjo, bet tuomet tam vaidmeniui akivaizdžiai buvau nesubrendęs.

4

IQ gruodis 2011

Dabar Nacionaliniam teatrui vadovauja palyginti jaunas žmogus, kito garsaus aktoriaus sūnus. Jeigu – fantastiška prielaida – staiga jūsų sūnus pradėtų vadovauti šiam teatrui, kaip teko jums 2000–2005-aisiais, ką jam patartumėte?

– Tai iš tiesų visiškai fantastiška prielaida. Iš savosios vadovavimo teatrui patirties prisimenu jausmą: jeigu ramiai išmiegojai naktį – vadinasi, eini gera kryptimi. Smulkūs rūpesčiai – o tokių teatre visuomet yra labai daug – gali galutinai išdraskyti žmogų.

Su žmonėmis reikia mokėti dirbant žaisti, nes visi geriausi dalykai atsiranda iš džiaugsmo. Svarbiausia – gera atmosfera teatre, o tai toks didelis kolektyvas: aktoriai, administracija, techninis personalas – pusantro šimto žmonių!

Deja, aš nebuvau profesionalus vadovas. Bet man nėra gėda dėl to, ką mums su teatro meno vadovu Egmontu Jansonu pavyko nuveikti.

Kaip švęsite savo jubiliejų?

– Gruodžio 14-ąją Nacionaliniame dramos teatre bus rodomas spektaklis „Paskendusi vasara“, kuriame vaidinu aš ir daug mano kolegų, ištisa kohorta puikių aktorių. Su jais man bus malonu tą vakarą vaidinti ir juos visus matyti po spektaklio prie kuklaus šventinio stalo.

– Sveikiname ir mes, ačiū už pokalbį.

ITAR-TASS nuotr.

KULTŪRA

paraštės

Ne visai mūsų „raša“ Rusų teatralų verslumas pavydėtinas. Maskvietiškoji „Vasa Železniova“ iš tiesų nepelnė nė vienos „Auksinės kaukės“ (mūsų „Auksinių scenos kryžių“ rusiškas analogas), į kurią pretendavo, bet to pakako, kad veiklūs nuolat veikiančio festivalio „Auksinė kaukė“ vadybininkai surengtų prašmatnias spektaklio užsienio gastroles.

Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje – taip pat.

E

stijoje ir Latvijoje rusų teatro pirkliams paprasčiau – tenykštė gausi rusų diaspora – puiki dirva šiam verslui. Lietuvoje šia prasme rinka skurdoka.

Tik tuo galima paaiškinti paradoksą, kad į kaimyninę Latviją „Auksinė kaukė“ vienu sykiu kartu su „Vasa Železnova“ atvežė ir naujausią Rimo Tumino premjerą J. Vachtangovo teatre – Geraldo Sibleiraso „Vėjas gluosniuose“ (beje, tada, kai „Vasa“ taikėsi į „Auksines kaukes“, geriausiu spektakliu buvo paskelbtas R. Tumino Maskvos J. Vachtangovo teatre režisuotas A. Čechovo „Dėdė Vania“) bei Mindaugo Karbauskio spektaklį pagal Icchoko Mero romaną „Lygiosios trunka akimirką“, pastatytą Maskvos akademiniame jaunimo teatre. Dar gausesnę programą „Auksinė kaukė“ pristatė Estijoje.

Be abejonės, daug lemia tai, kad Estijoje ir Latvijoje aktyviai veikia maskvietiškosios

„Auksinės kaukės“ filialai, jų veiklą globoja tų šalių kultūros ministrai ir sostinių merai.

Tai – mūsų kaimynių kultūros politikos dalis. Mūsų kultūros politika teatro plotmėje taip solidžiai į Rytus nesidriekia, tačiau mūsų teatrinė publika (ne tik rusakalbė), be jokios abejonės, būtų laiminga išvydusi ir naujausią R. Tumino spektaklį, ir galų gale susipažinusi su M. Karbauskio režisūra.

Taigi iš viso šio prašmatnaus valgiaraščio, kurį „Auksinė kaukė“ pateikė Estijos ir Latvijos teatro meno gurmanams, mūsų publikai Nacionalinio dramos teatro scenoje buvo pasiūlytas tik vienas labai keistas patiekalas – „Vasa Železnova“. Pagal šią sovietinio socialistinio realizmo klasiko Maksimo Gorkio pjesę (t. y. pagal antrąją, „subolševikintą“ jos versiją) spektaklį legendiniame Rusijos sostinės teatre MChAT pastatė režisierius iš Sankt Peterburgo Levas Erenburgas.

Pagrindinis spektaklio įvaizdis – didžiulis laivas, kurio denyje šėlsta M. Gorkio personažai. L. Erenburgas gausiomis sceninėmis priemonėmis demonstruoja fatališką rusiškosios realybės judėjimą pražūties link kaip „Titaniko“ – savo lemties ledkalnio.

Vasos vaidmenį sukūrė labai talentinga aktorė iš Sankt Peterburgo Marina Golub, kuri savo duomenimis gali būti palyginta gal tik su mūsų Kauno dramos žvaigžde Mile Šablauskaite. Šios galingo temperamento ir kūno moters aistringa istorija plėtojasi beprotiškoje orgijų, nuopuolių, vagysčių, girtavimo, ištvirkavimo terpėje, su ypatingu pasimėgavimu scenoje, kuriamoje režisieriaus. Scenovaizdį sudaro nuožulni „rampa“ (ne teatrinė, o krovininė, per kurią uoste ridenamos statinės), per ją, susivynioję į kilimus, žemyn rieda spektaklio personažai. Visa erdvė užstatyta storomis ir juodomis kaip garvežio kaminai kolonomis, iš kurių kartais smilksta dūmai. Horizonte šviečia pakrypusi cerkvė. Režisierius demonstruoja ištisą režisūrinių triukų cirką, kai iš vienos kitos replikos sukuriamas ištisas beprotiškų intermedijų popuri. Ir visų jų turinys – tas pat: totalinis moralinis nuopuolis (kurio demonstravime aktoriai murkdosi su ypatinga ekstaze), ir viso krašto judėjimas katastrofos link.

Vasa Železnova priverčia nusižudyti savo padugnę vyrą, kovoja su marčia revoliucioniere (teroriste?), žyde Rachele (ją vadindama „Raša“) dėl kažkur paslėpto vaikaičio (jis scenoje nepasirodo), o finale natūralistiškai miršta supamojoje kėdėje. Galingoji Vasa miršta, kaip buvę didžiosios sovietų imperijos lyderiai – ilgai ir kankinamai, išgyvendama žiūrovų akivaizdoje visą kūno degradacijos procesą. Finale, gaudžiant sirenoms, rūkstantys kaminai pradeda judėti į dešinę (įdomu, kodėl teatre viskas juda tik į dešinę – šiuo atveju į Rytus, t. y. Rusijos link?), žymėdami ne tik pjesės herojų, bet ir viso jų pasaulio pražūtį.

Rusijos problemos ir apokaliptinės nuotaikos mums, aišku, rūpi, bet parodyta „mūsų „raša“ – ne vien tai, ką norėtųsi išvysti naujo, įdomaus ir aktualaus iš šiuolaikinio rusų teatro ir festivalio „Auksinė kaukė“ programos.

Markas Lifšicas 2011 gruodis IQ 5